Regėjimo negalią turinti Lietuvos paralimpinės rinktinės lengvaatletė jau šį savaitgalį grįš į startą, o tai įvyks Kopenhagos maratone Danijoje.

Paskutinį kartą Aušra Garunkšnytė varžymosi skonį juto 2021 m. birželio pabaigoje Palangoje, Lietuvos lengvosios atletikos čempionate, kur dar iškovojo bronzos medalį 10 000 metrų bėgime, konkuruodama su tokiomis maratono žvaigždėmis kaip Diana Lobačevskė, kitomis atletėmis.

Po šio starto organizmas pasiuntė Aušrai pirmuosius signalus, jog ne viskas yra tvarkoje. Situacija darėsi vis blogesnė, o stresinis dubens kaulų lūžis maratonininkei diagnozuotas rugpjūčio pradžioje, sugrįžus iš treniruočių stovyklos Italijoje, kur bėgikė dėl skausmų jau beveik negalėjo sportuoti.

„Pamatysite, aš sugrįšiu ir keršysiu“, – tada, išgirdusi diagnozę, užkirtusią kelią į Tokijo žaidynes, ašaras sunkiai tramdė Lietuvos paralimpinės rinktinės narė, kurios sezonas buvo baigtas.

„Iš tikro tai nekeršysiu, tiesiog pradedu viską iš naujo. Tą dieną, atsimenu, buvau labai pikta ir nusivylusi, nelaiminga. Žinoma, kad norėjosi keršyti visam pasauliui. O šiandien aš tiesiog noriu bėgti, mėgautis tuo ir siekti tikslo“, - prisiminusį metų senumo pokalbį šypsojosi Aušra.

Dabar, po juodžiausio laikotarpio sportinėje karjeroje praėjus beveik metams, Aušra sako, jog sunkiausia buvo atsistatyti fiziškai, nes traumos pasekmės ilgai neleido sportuoti visa jėga.

„Tikrai nenorėčiau šio etapo pakartoti. Gera šio reikalo pusė nebent ta, kad trauma ir tie metai parodė, kokia aš esu stipri. Supratau, kad aš tikrai darau tai, ką noriu daryti. Manau, kad kitas žmogus gal būtų ėmęs ir pasitraukęs, o aš labai norėjau sugrįžti ir netrukus tai padarysiu oficialiai“, – sakė bėgikė.

Kopenhagoje Aušra bėgs maratoną. Šios varžybos – puiki galimybė pasitikrinti, ar teisinga kryptimi dirba maratonininkė ir jos naujasis treneris Jonas Žakaitis.

„Kopenhagoje tikslas tiesiog prabėgti. Esu pakeitusi trenerį, keitėsi treniruočių specifiką. Reikia patikrinti, kaip veikia treniruočių planas, daryti išvadas ir dirbti toliau.

Kol kas jaučiuosi labai ramiai. Jaučiu pasitikėjimą savimi, nors kol kas labai nedrąsų. Treneris manimi tiki labiau nei aš pati. Man kol kas nesinori drąsiai kažką sakyti, nes metai praleisti be varžybų, jokių tarpinių startų nebuvo, todėl aš kol kas šiuo klausimu esu labai atsargi.

Esu prasta prognozuotoja, bet manau, jog Danijoje maratoną galiu nubėgti per 3 valandas 10 minučių. Vis tik tikslas nėra užfiksuoti kažkokį konkretų laiką“, – pasakojo Jono Žakaičio auklėtinė.

Dar viena naujovė Aušros karjeroje – gidu vadinamas pagalbininkas, kuris, pagal paralimpinio sporto taisykles, gali padėti trasoje regėjimo negalią turinčiam sportininkui. Dabar Aušros gidas yra bėgikas Egidijus Adomkaitis, kuris talkins Aušrai sekmadienį trasoje Kopenhagos gatvėse.

„Treniruotėse esame bėgę kartu, bet kol kas nedaug, nes Egidijus irgi ruošiasi savo startams. Vakar kartu bėgome per treniruotę, jaučiausi gerai. Smagu, kad šalia yra žmogus, kuris padeda kontroliuoti viską“, - sugrįžimo į maratono trasą išvakarėse sakė Lietuvos paralimpinės rinktinės bėgikė.

Dvi Dianos, beprotiškai mylinčios lengvąją atletiką ir fizinį aktyvumą. Viena jų – pirmoji šalies ponia, antroji – olimpietė maratonininkė. Diana Nausėdienė ir Diana Lobačevskė kalbėjosi apie lengvąją atletiką ir fizinio aktyvumo svarbą vaikams.

Nors žinomos šalies moterys iki šiol nebuvo asmeniškai pažįstamos, jas sieja gerokai daugiau, nei galėtumėte pagalvoti: meilė lengvajai atletikai, rūpestis vaikų fiziniu aktyvumu ir „Lietuvos mažųjų žaidynės“.

D. Nausėdienė – didžiausio šalyje ikimokyklinio amžiaus vaikams skirto projekto globėja, tuo tarpu D. Lobačevskė – žaidynių ambasadorė ir 5-metės Atėnės mama.

Žinau, kad sportuojate ir stengiatės išlikti fiziškai aktyvia, taip pat palaikote vaikų fizinio aktyvumo skatinimo projektus. Gal galite papasakoti, iš kur tokia meilė sportui? – D. Lobačevskė paklausė D. Nausėdienės.

Vaikystėje buvau labai judri. Mane domino viskas – nuo kiemo žaidimų ir kvadrato iki badmintono ar tinklinio. Galiausiai pamilau lengvąją atletiką. Jei jau įsijungiu varžybų transliaciją – negaliu atsitraukti nuo ekrano.

Labai smagu girdėti. O pati ar bėgiojate?

Bėgioju visą gyvenimą. Sukūrus šeimą, kartu su vyru bėgiodavome vakarais. Tai buvo mūsų atsipalaidavimo forma, nors šiuo metu bėgiojame mažiau. Atsargesnė esu žiemą. Mane pristabdo traumos pavojus: kartą patekau ant ledo, slydau ir griuvau, todėl žiemą vengiu bėgioti tamsoje. Tačiau noriu pasigirti, kad pavasario sezoną jau atidariau.

Tiems žmonėms, kurie pasiryš apsiauti sportinius batelius ir pradėti sportuoti, noriu pasakyti, kad iš pradžių bus sunku. Todėl neskubėkite siekti rezultatų, svarbiausia – jausti malonumą sportuojant. Kasdien bus lengviau ir lengviau, o galbūt vieną dieną su Diana Lobačevske varžysitės maratono distancijoje (juokiasi).

Skaičiau, kad nedaug kas tikėjosi jūsų grįžimo į sportą po sunkios traumos. Ar tos sporto išugdytos asmeninės savybės ir padėjo įrodyti, kad skeptikai klysta?

Tikrai taip. Man kažkada pasakė, kad nebėgsiu maratono, nes mano pėdos yra plokščios ir tai ne mano distancija. Turbūt ir traumos atveju padėjo mano užsispyrimas ir noras įrodyti, kad galiu. Be to, labai norėjau patekti į Tokijo olimpines žaidynes. Patekti, gerai pasirodyti ir gražiai išeiti iš sporto. Manau, atletui skaudžiausia sportą palikti dėl traumos.

Jūsų pavyzdys tik patvirtina, kad jeigu norime užauginti stiprios valios, savimi pasitikinti aukštų rezultatų bet kurioje srityje galintį siekti žmogų, turime jį paskatinti judėti.

O kalbant apie treniruočių procesą, kaip pasikeitė jūsų gyvenimas pandemijos akivaizdoje?

Prieš prasidedant karantinui su dukra Atėne buvau treniruočių stovykloje Portugalijoje. Stengiuosi visada ją vežtis kartu, kad matytų, ką mama veikia. Pamačiusi, kad užsidarinėja sienos, stovyklą nutraukiau dviem savaitėmis anksčiau. Kadangi esu bėgikė, karantinas stipriai mano režimo nepaveikė. Bėgioti galiu bet kur, todėl stengiuosi palaikyti formą.

Karantino metu stengiuosi kuo daugiau laiko skirti dukroms ir visiems tėveliams patarčiau taip daryti. Pastebėjau, kad mano 5-metė dukrytė viską kopijuoja. Jei mankštinuosi, ji viską kartoja. Mes tikrai galime įkvėpti vaikus judėti, tik turime tam skirti laiko ir būti pavyzdžiu. Net ir buities darbai gali tapti smagia fizine veikla.

Sutinku. Man atrodo, kad judėjimas, aktyvūs žaidimai, estafetės namuose ugdo išradingumą, komandinį darbą, gebėjimą rungtyniauti, rasti sprendimą. Juk sportas ugdo ne tik fizinę motoriką, bet ir mąstymą. Atsiranda tokios savybės, kuriomis pasižymite jūs: valia, atsakomybė, lyderystė.

Manau, kad tėvai ir vaikai yra komanda. Jei tėvai skatina mažylius sportuoti, judėti, neišvengiamai turi į sportines veiklas įsitraukti ir patys. Taip stiprėja šeimyninis ryšys, kuriasi nuostabios, stiprios, sveikos šeimos.

Taip pat matau, kad labai svarbų darbą dirba pedagogai. Karantino metu fizinio ugdymo specialistai patarimais dalijasi internete, todėl šeimos, kurioms trūksta žinių, gali tuo pasinaudoti.

Labai svarbu vaiko neatstumti nuo sporto iš jo per daug reikalaujant. Reikia stengtis sudominti ir įtraukti, bei kartu kurti tvirtą šeimyninį ryšį. Todėl, manau, kad pedagogai internetinėje erdvėje daro labai didelį darbą ir verta juo pasinaudoti.

Aš ir pati naudojuosi tais patarimais. Mano pratimai gana monotoniški ir jau pabodę, todėl man labai patinka tos naujos idėjos, kurių galiu rasti.

Gyvenant Vokietijoje gilų įspūdį manyje paliko tenykštė sporto kultūra. Į lengvosios atletikos užsiėmimus, kurie nebuvo privalomi universitete, susirinkdavo didžiulė sąmoningai sportuojančio jaunimo bendruomenė. Ten sveikatingumo ir rūpinimosi savo kūnu standartai, sportiniai krūviai net mėgėjų lygmenyje yra labai aukšti.

Norėtųsi, kad ir Lietuvoje tokia tradicija atsirastų ir didžioji visuomenės dalis sportuotų. Juk sveikame kūne yra sveika siela. Profesionaliems sportininkams svarbu rezultatas, bet mėgėjams svarbiausia bendrystės jausmas ir sporto teikiamas džiaugsmas.

Jei norime mažuosius įtraukti į judėjimą, juos reikia ypatingai tausoti. Dalyvaujant Lietuvos mažųjų žaidynių festivalyje Molėtuose mane pakerėjo, kaip pedagogai sugeba įkvėpti vos pusantrų metukų sulaukusius vaikus sportuoti. Ir mažieji tai daro labai noriai. Jie atlieka savo amžiui tinkamus pratimus ir įveikia iššūkius.

Juos globoja ne tik suaugusieji, bet ir keliais metais vyresni vaikai. Tas bendrystės jausmas yra nuostabus. Lietuvos mažųjų žaidynės yra nuostabus projektas, kurį norisi skatinti.

Mums visiems labai gaila, bet Lietuvos mažųjų žaidynių renginiai šiuo metu nevyksta. Ko palinkėtumėte žaidynių dalyviams, laukiantiems, kada vėl galės sportuoti su draugais?

Pirmiausia, olimpinės kantrybės. Taip pat noriu paskatinti sportuoti namuose, pasinaudojant namų apyvokos daiktais. Taip pasirengti Lietuvos mažųjų žaidynėms ir sugrįžti pasiruošus ir dvasiškai, ir fiziškai.

Manau, kad tai bus nuostabus momentas, nes žaidynių atmosfera yra nuostabi. Tai judėjimo ir gyvenimo džiaugsmo šventė. Šito norėčiau palinkėti kiekvienai Lietuvos šeimai ir pakviesti aktyviai prisijungti prie Lietuvos mažųjų žaidynių tradicijos kūrimo. Tegu visi mūsų darželiai sportuoja, o visa bendruomenė įsijungia į šį judėjimą. Judėjimo džiaugsmo visiems!

„Esame labai aktyvi šeima. Nepamenu, ar yra buvę, kad laisvą dieną praleistume gulėdami prie televizoriaus. Net jei esame namie ir tvarkomės, įtraukiame ir Atėnę. Pavyzdžiui, jei grėbiame lapus aplink namą, žinau, kad jai tokia veikla greitai atsibos, todėl liepiu apibėgti penkis ratus į vieną pusę, tada tiek pat į kitą pusę. Būtent žaidimo forma vaiką ir užkabina sportas ir judėjimas“, – sakė D. Lobačevskė.

Tėvai – pavyzdys

D. Lobačevskė su dukra dalyvauja Lietuvos mažųjų žaidynių organizuojamoje kampanijoje #AktyviŠeima, kuria siekiama paskatinti tėvus nuo mažens rūpintis vaikų fiziniu aktyvumu ir laisvalaikį leisti kartu aktyviai.

„Vaikų aktyvumu ir sveikata reikia rūpintis nuo pat pradžių, nelaukiant kol vaikui sukaks 10 metų. Žinoma, tai neturi būti profesionalus sportas, tokio amžiaus vaikams ir negalima užsiimti tik viena sporto šaka, jie turi išbandyti kuo daugiau, kuo įvairiau judėti ir patirti džiaugsmą. Pastebiu, kad vis daugėja vaikų nutukimo atvejų. Taip yra ne tik dėl mažo fizinio aktyvumo, bet ir dėl nesubalansuotos mitybos. Mūsų, tėvelių, pareiga tuo rūpintis. Tačiau, žinoma, pirmiausia patys turime būti tinkamu pavyzdžiu. Jei patys valgysime traškučius, o vaikus mokysime kitaip ir neduosime – koks iš mūsų pavyzdys?“ – retoriškai klausė bėgikė.

D. Lobačevskės ir M. Griškonio šeima stengiasi kuo daugiau judėti ir kai tik gali – automobilį iškeisti į ėjimą pėsčiomis.

„Stengiamės ne tik į parduotuvę eiti pėsčiomis, bet ir po vakarienės visada išeiti pasivaikščioti. Jeigu laisvalaikiu einame į miestą ar parką Atėnė visada pasiima dviratį arba paspirtuką, nes jai taip įdomiau“, – pasakojo olimpietė.

Keliauja kartu

5-metė mergaitė darželyje šoka, dainuoja, lanko keramikos pamokas, o namuose aktyviai domisi, kuo užsiima tėvai. Pavyzdžiui, olimpinis ir pasaulio čempionato prizininkas, Europos čempionas M. Griškonis su dukra namie atlieka įvairius pratimus, o kartais įsisodina į valtį ir pamoko irkluoti.

Tuo tarpu maratonininkė D. Lobačevskė dukrą žiemą kasmet kartu vežasi į bėgimo stovyklas užsienyje.

„Ji su manimi keliauja nuo pusės metų amžiaus. Kaip paukščiai skrenda į šiltus kraštus, taip mes žiemą dažniausiai pabėgame į Portugaliją, – juokėsi D. Lobačevskė, – Stovyklose ji daug vaikšto, bėgioja, mano treneris dažnai jai parodo kokių nors pratimų, o ji su malonumu atlieka.“

Tuo tarpu, kai sportininkei ateina laikas ilsėtis, Atėnė niekada netriukšmauja ir netrukdo. Mergaitė jau puikiai žino ir kiek jėgų tėveliams kainuoja pasiekti užsibrėžtus tikslus.

„Ji mato tėtuko pritrintas rankas ir mano pūsles ant kojų. Mato, kai būname pavargę ir be nuotaikos. Visada ateina, paglosto, paguodžia“, – pasakojo D. Lobačevskė.

Dalyvaus Mažųjų žaidynėse

Olimpiečiai iš dukros neketina „lipdyti“ profesionalios atletės, tačiau džiaugiasi, kad sportas nuo mažens mergaitei teikia džiaugsmo ir ji auga aktyvi, sveika bei ištverminga.

„Atėnė nuo mažens turi stiprią imuninę sistemą, todėl mažai serga. Be to, pastebiu, kad po fizinės veiklos dukra geriau valgo ir miega, būna ramesnė. Tokio amžiaus vaikams būtina turėti kur išlieti energiją“, – patikino D. Lobačevskė.

Atėnės darželis šiais metais ketina dalyvauti Lietuvos mažųjų žaidynėse – didžiausiame šalyje ikimokyklinio amžiaus vaikams skirtame sporto projekte. Projektu siekiama didinti vaikų fizinį aktyvumą ir nuo mažens ugdyti įprotį sportuoti bei pozityvų požiūrį į aktyvią gyvenseną.

Žaidynių pagrindas – skirtingų estafečių varžybos. Specialios užduotys yra skirtos visapusiškam vaikų fizinių savybių lavinimui. Žaidynių dalyviai bėgioja, šuoliuoja, laipioja, mėto, treniruoja pusiausvyrą ir žaidžia žaidimus, lavinančius skirtingus judesius.

Visos projekto veiklos žaidynių dalyviams yra nemokamos. Dalyvių registracija vyksta iki gruodžio 13 dienos.

Projektą organizuoja Lietuvos tautinis olimpinis komitetas (LTOK) ir Respublikinė ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacija (RIUKKPA).

Tarp moterų daugiausiai medalių už įveiktas maratono ir pusmaratonio trasas iškovojusi Diana pasakoja, kad su šiuo maratonu Vilniuje prasidėjo ir antrasis jos profesionalios bėgimo karjeros etapas.

„Bėgioti pradėjau dar būdama trylikos ir savo jaunių karjeros etapą baigiau sulaukusi dvidešimt vienerių. Tačiau kažkas viduje man tyliai kuždėjo, kad dar nepadariau visko, kad galiu daugiau. Todėl 2008 m. nusprendžiau dalyvauti maratone Vilniuje. Mano tikslas buvo tiesiog įveikti distanciją, bet kai laimėjau – tai buvo didžiausia atspirtis sugrįžti į bėgimą“, – pasakoja sportininkė.

2008 m. laimėtą maratoną, kuriame D. Lobačevskė taip pat pagerino ir moterų trasos rekordą, ji vienareikšmiškai laiko pačiu įsimintiniausiu ir vadina jį savo vizitine kortele. Po šio maratono pradėjusi iš naujo intensyviai sportuoti, moteris išsikėlė tikslą dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Siekdama to, vos per du metus savo asmeninį rekordą ji sugebėjo pagerinti 20 min.

„Kai dabar prisimenu pasiruošimą 2008 m. maratonui, kyla šypsena. Tuomet per dieną nubėgdavau apie 10 km, tai yra apie 50–60 km per savaitę. Dabar per savaitę bėgu virš 200 km“, – pasakoja ji.

Savo ruožtu, 2010, 2012 ir 2013 m. maratonus laimėjęs Tomas teigia šių laimėjimų nesureikšminantis.

„Bėgioti pradėjau dar vaikystėje, dabar per savaitę nubėgu apie 100 km. Kadangi bėgioju nuolatos, specialaus pasiruošimo maratonui neturiu, likus keliems mėnesiams tiesiog šiek tiek pasididinu krūvį. Kiekvieną maratoną bėgu dėl savęs ir savo asmeninio rezultato, medalis man – tik gražus prisiminimas“, – pasakoja T. Venckūnas.

Paklausti, kaip vertina šių metų „Danske Bank Vilniaus maratono“ organizatorių iniciatyvą beveik dvigubai, palyginus su praėjusiais metais, sumažinti maratono trasos sukilimą, abu sportininkai vienareikšmiškai teigia, kad lygesnė trasa – puikus šansas siekiantiems pagerinti asmeninius rezultatus.

„Žinoma, vieni yra kalnų bėgikai, kiti – lygumų. Aš esu lygumų bėgikė ir ne kartą girdėjau, kad daugelis bėgikų, net ir mėgėjų, kurie intensyviai ruošiasi bėgti maratoną, renkasi ne Vilniaus trasą vien dėl to, kad ji – kalnuota. Tai reiškia – joje kur kas sunkiau pagerinti asmeninius rezultatus. Manau, kad šių metų trasa motyvuos lietuvius sugrįžti ir bėgti maratoną namuose“, – vertina Diana.

Jai antrina ir Tomas, anot jo, toks sprendimas bus patrauklesnis ne tik siekiantiems pagerinti asmeninius laikus, bet ir prisibijantiems bėgti kalnuota trasa. Sportininko teigimu, nepatyrusiems bėgikams gali būti sunku bėgti tiek į kalną, tiek nuo jo.

Prisimindama, kaip keitėsi maratonas Vilniuje, Diana džiaugiasi, kad šis bėgimo renginys auga ir į jį kasmet susirenka vis daugiau sirgalių.

„Labai smagu, kad dabar į maratoną jau susirenka ne tik bėgikai ir keli miesto gyventojai, einantys pro šalį. Vis daugiau žmonių ateina palaikyti. Tai iš vienos pusės palengvina užduotį, bet iš kitos, tai – kur kas didesnė atsakomybė. Norisi ir gražiai atrodyti, ir greitai bėgti. Norisi susirinkusių žmonių nenuvilti“, – teigia ji.

Savo ruožtu, daugelyje užsienio maratonų dalyvavęs Tomas sako, kad visgi namuose bėgti kur kas smagiau.

„Užsienyje didesnis pasirinkimas, galima išsirinkti patrauklesnę trasą, pamatyti naują šalį. Tačiau tai tuo pačiu reiškia mažiau miego, pasikeitusį maistą ar gėrimus, bendravimą kitomis kalbomis. Vilniuje ne tik lengviau nepasiklysti, bet dar ir draugų gali pasikviesti, o jie ir palaiko, ir vandens paduoda“, – šypsosi Tomas.

„Danske Bank Vilniaus maratono“ dalyviai šiemet galės rinktis maratono, „Rimi Pusmaratonio“, „Lympo 10 km“ ir „Rimi šeimos 4,2 km bėgimo“ distancijas. Studentai ir moksleiviai bėgs 3 km, o vaikai – 200 m „#BEACTIVE vaikų bėgime“.

Maratono dalyviai tradiciškai startuos ir finišuos Katedros aikštėje. Bėgimo trasa drieksis Neries paupiu, tęsis Žvėryne, Vingio parke, Gedimino prospekte ir Senamiestyje. Maratono bėgikams teks įveikti du ratus, o pusmaratonio – vieną ratą.

Tiek profesionalams, tiek mėgėjams

Pernai didelio bėgikų susidomėjimo sulaukęs Birštono pusmaratonis šiemet vyks pirmąjį gegužės šeštadienį – gegužės 5-ąją. Dalyviai gali rinktis net iš keturių distancijų – 1,5 km, 5 km, 10 km ir 21 km „Vytautas mineral SPA“.

„Distancijų ilgius parinkome taip, kad savo trasą Birštone rastų tiek pradedantieji, tiek profesionalai. Pernai pusmaratonį laimėjo olimpietis Remigijus Kančys, o tai puikiai įrodo, kad net ir aukščiausio lygio profesionalai Birštono pusmaratonį vertina labai rimtai. Šiemet laukiame dar didesnio dalyvių antplūdžio ir pažadame puikų renginį“ – teigia vienas iš bėgimo organizatorių Giedrius Bielskus.

„Be jokios abejonės renginys labai patiko. Pernai per šį renginį aš pirmą kartą buvau Birštone ir man labai patiko. Labai gražiai sutvarkytas miestas, labai švarus, jaukus. Deja, man per metus taip ir neteko apsilankyti dar kartą, gal ir laiko nebuvo, tačiau šiemet aš tikrai planuoju atvažiuoti į Birštoną ne tik varžybų metu, bet ir ilgesniam laikui“, – žada D. Lobačevskė.

Džiaugiuosi, kad daug puikių atsiliepimų sulaukęs pusmaratonis grįžta į Birštoną!

„Džiaugiuosi, kad daug puikių atsiliepimų sulaukęs pusmaratonis grįžta į Birštoną! Praėjusių metų renginyje dalyvavo ne tik daug Birštono kurorto svečių, bėgimo sporto entuziastų, bet ir Birštono gyventojai. Maratono nuotaika, sportinis entuziazmas tiesiog užliejo saulėtą kurortą, visa Birštono bendruomenė jautė ypatingą atmosferą. Su nekantrumu laukiame šių metų pusmaratonio, tikiu, kad jis bus tik dar gausesnis dalyvių, puikios nuotaikos, o švarus Birštono pušynų oras, nuostabi gamta įkvėps bėgikus puikiems rezultatams“, – teigia Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė.

Šiemet, kaip ir pernai Birštono centre bus įrengta daug pramogų mažiesiems, tad tėveliai galės saugiai palikti mažylius ir savo jėgas išmėginti Birštono pušynuose. Planuoja, kad šiemet trasos nesikeis, nes iš dalyvių sulaukė puikių atsiliepimų.

„Iš ne vieno bėgusio Birštone girdėjau, kad labai patiko trasa. Aš manau, kad šiemet bus kur kas daugiau dalyvių. Visiems patiko, nes trasa buvo labai greita, nebuvo kalniukų, kurių lietuviai labai nemėgsta. Trasa buvo apylygė ir tikrai girdėjau nemažai gerų atsiliepimų apie Birštoną“, – sako D. Lobačevskė.

Birštono pusmaratonio ambasadorė pastebi, kad bėgimas Lietuvoje ir toliau populiarėja itin sparčiai, o lietuviai treniruotėms žiemą netgi ieško šiltesnių sąlygų užsienyje.

„Man Birštone labai patiko varžybų dvasia. Visuomet varžybose gauni adrenalino, sutinki kitus žmones. Smagu matyti, kaip žmonės susidomėję bėgimu, kaip jiems įdomu, kaip jie nori sužinoti. Lygiai taip pat jiems įdomu pabendrauti su labiau patyrusiais bėgikais, paklausinėti apie treniruotes, apie atsistatymą. Vyksta bendravimas, o kas gali būti už gyvą bendravimą? O dabar pas mus populiariu atsisiųsti programėlę ir sportuoti – tai didžiausia nesąmonė. Įdomu, kad neseniai buvau treniruočių stovykloje Portugalijoje ir sutikau mėgėjų komandą, kuri atvažiavo sportuoti. Aš taip gerbiu tokius žmones! Juk tai jų atostogos ir tas dvi savaites jie galėtų gulėti prie jūros, bet jie važiuoja treniruotis, prakaituoti ir arti – tai yra kažkas nerealaus! O kai kurie mėgėjai taip greitai progresuoja, kad yra tiesiog puiku“, – sako D. Lobačevskė.

Jei galės – niekas nesulaikys

D. Lobačevskė kol kas kovoja su traumomis. Tačiau kaip sako pati stajerė, jei tik sveikata leis, bėgti Birštone jos niekas nesulaikys. Sportininkė turi vieną auksinį patarimą, tinkantį visiems – tiek mėgėjams, tiek profesionalams.

„Kai turi tikslą – visai kitaip žiūri į sportą. Tai būna jau ne kančia, o tikslo siekimas. Visiems – ne tik pradedantiesiems – reikia turėti tikslą. Kiekvienam reikia turėti savo tikslą, tame tarpe ir man. Treniravimasis be tikslo nėra įdomus. Žmogus turi apsispręsti, ko jis nori, ko jis nori iš sporto – ar jis nori rezultato, ar jis sportuoja dėl sveikatos, ar jis nori numesti svorio, ar jis nori įveikti maratoną. Kiekvienas turi turėti savo tikslą. Kai yra tikslas tai žinai, ką darai. Žinai, ko tu sieki ir link ko tu eini. Tuomet dirbi ir vykdai savo planą“, – teigia bėgikė.

Šventė – tai pasiruošimas jai su vaikais

Sportininkų Dianos Lobačevskės ir Mindaugo Griškonio šeima Kalėdas švenčia namuose ir joms ruošiasi drauge su savo vaikais. Švente šeima ir vadina patį pasiruošimo procesą. Pasak D. Lobačevskės, kalėdiniais simboliais tapusių kūčiukų kepimas – tai ne tik įdomi žaidimo forma vaikams, bet ir galimybė savo atžaloms perduoti šeimos vertybes bei tradicijas.

„Mano gyvenimo būdas yra greitas, net kasdienei maisto ruošai ne visuomet lieka laiko. Todėl iki šiol Kalėdas švęsdavome pas senelius. Pastaraisiais metais jas švenčiame namie, matyt, atėjo laikas, kai norisi ir vaikams skiepyti tradicijas, kurias perėmiau iš savo tėvelių, – pasakoja Diana, kuri ryškiai atsimena vaikystės patirtis, – kai buvau maža, prieš pat Kūčių vakarą namuose kepdavome kūčiukus patys. Šiemet planuoju kepti kūčiukus drauge su savo vaikais, nes naminiai kūčiukai tarsi turinti magijos – į juos įdedi savo šilumą ir geras mintis.“

Brangiausios dovanos – laikas kartu

Pasak maratonininkės, nuoširdus dėmesys ir laikas kartu – tai brangiausios dovanos, kurios išliks vaikų atmintyje visą gyvenimą. Todėl reikia stengtis kuo daugiau tokių akimirkų turėti ir jomis naudotis.

Akimirkas drauge vaikas atsimins visą gyvenimą, o ta brangiausia dovana kažkada atsibos ir bus padėta į šalį.

„Sportininkų gyvenimas labai įtemptas – režimas, krūviai, maisto apribojimai. Bet per šventes aš savęs neriboju. Svarbiausia turėti valios ir saiko, nepersivalgyti. Visuomenėje vyrauja požiūris, kad sportininkai nevalgo daug dalykų, tačiau mes valgome viską, tik artėjant varžyboms renkamės lengviau virškinamą maistą. Todėl net ir kalbant apie kūčiukus, tikrai per šventes jų nekeičiu dietiniais, kad tik juose būtų kuo mažiau riebalų ar angliavandenių“, – mintimis dalijasi D. Lobačevskė.

Sportininkė daug laiko praleidžia užsienyje, todėl labai vertina akimirkas su vaikais ir jas stengiasi praleisti kokybiškai. „Reikėtų nepamiršti bendravimo, buvimo kartu. Manau, tai svarbiau nei važinėti ir ieškoti vaikams kuo brangesnių dovanų, verstis per galvą, grūstis žmonių miniose ir kamščiuose. Geriau tą laiką skirti vaikams. Kalėdos – tai ne puikybių paieška. Akimirkas drauge vaikas atsimins visą gyvenimą, o ta brangiausia dovana kažkada atsibos ir bus padėta į šalį. Būtent to buvimo kartu šiandien vaikams ir trūksta“, – įsitikinusi Diana.

Kūčiukų kepimas – geriausias žaidimas

Sveikos mitybos specialistė Raminta Bogušienė pabrėžia, kad namuose gamintas maistas nuo pramoninio, pirmiausia, skiriasi tuo, kad jis yra pripildytas žmogaus meilės ir emocijų. Todėl įtraukti vaikus į gaminimo procesą yra labai svarbu.

„Kalbėti – kūčiukai sveika ar ne – kiek juokinga , tai juk tradicija! Žinoma, patys sveikiausi kūčiukai – ruošti namuose. Kūčiukų kepimas namuose drauge su vaikais veikia kaip edukacija. Matydami, kaip maistas patenka ant mūsų stalo, jį gali vertinti ne tik per sotumo jausmą, bet ir suprasti namie gaminto maisto vertę. Tai formuoja vaikų valgymo kultūrą. Namuose gamintas maistas – kupinas meilės, šiltos energijos“, – įsitikinsi sveikos mitybos specialistė.

Vaikai, pasak R. Bogušienės, noriai įsitraukia į kepimo procesą, nes tai yra geriau net už žaidimą. Mitybos specialistė antrina D. Lobačevskei ir sako, kad nereikėtų vaikų džiuginti blizgiais, menkaverčiais saldumynais.

„Tradicinių šventės patiekalų kepimas namuose kuria bendrumo jausmą. Tai ir yra didžiausias džiaugsmas, o ne spalvotos, traškančios pakuotės. Vaikams šventė – kai jie gali prisiliesti prie viso proceso, tradicijų, o ne tiesiog prie stalo susėsti tarsi iš reikalo. Kaip ir gyvenime – procesas, ta kelionė yra svarbiausia. Juk galutinis tikslas priklauso nuo kelionės, kaip iki to ateisi“, – pokalbį baigia R. Bogušienė.

Kepimo paslaptys vaikų akimis

Jau aštuntus metus iš eilės atrasti kūčiukų kepimo paslapčių vaikai iš visos Lietuvos kviečiami į „Malsenos“ organizuojamas edukacines pamokėles. Galimybė prisiliesti prie kūčiukų kepimo proceso vaikams suteikia daug gerų emocijų. Jie džiaugiasi galėdami susipažinti su išties nesudėtingu procesu ir parvežti išsikeptų dovanų tėvams.

„Kelis kartus kūčiukus esu kepusi pas močiutę ir man labai patiko. O šiandien buvo smagu daryti kūčiukus ir žinoti, kad padarysiu staigmeną šeimai. Neįsivaizduoju Kalėdų be kisieliaus ar kūčiukų, man jie tiesiog asocijuojasi su šia gražia švente. Yra labai smagu dalytis meile ir šiluma, būti čia su būriu draugų“, – įspūdžiais dalijasi dešimtmetė kepėja Justė.

Jai antrina ir bendraamžė Urtė Marija: „Smagu pačiai, savarankiškai pasigaminti kūčiukų. Svarbu įdėti meilės: kūčiukas gali būti darytas ir kito, bet jauti, kad tai yra meilė – net šilta valgant. Tikriausiai pats mylimiausias dalykas – gaminti su šeima, tai visus sujungia“, – gaminimo su šeima paslaptimis dalijasi dirbtuvėlių dalyvė.

Kepti kūčiukus – nesudėtinga

Pasak „Malsenos“ technologės Jadvygos Matvijenko, kūčiukų kepimas – tai itin paprastas ir daug pastangų nereikalaujantis procesas. O tuo įsitikinti, technologė pateikia kūčiukų kepimo receptą. Tai padės ne tik pasiruošti šventėms, bet turiningai praleisti laiką su savo atžalomis.

Reikės: 

Kilogramo miltų,

480 ml vandens,

120 g cukraus,

70 ml aliejaus,

pakelis sausų mielių,

puse arbatnio šaukštelio druskos,

trys valgomieji šaukštai aguonų,

du arbatiniai šaukšteliai vanilinio cukraus.

Gaminimo būdas: Į miltus beriame sausus produktus: cukrų, mieles, druską, aguonas ir vanilinio cukraus. Tuomet pilame vandenį ir aliejaus. Viską išmaišome maišytuvu ar tiesiog rankomis. Minkyti reikėtų apie 10 minučių, kad tešla būtų tokia minkšta ir vientisa, jog neliptų prie rankų.

Tešlą sukrėtus į dubenėlį reikia uždengti ir leisti pastovėti mažiausiai pusantros valandos. J. Matvijenko primena, kad ilgiau pastovėjusi ir tinkamai iškilusi tešla bus minkštesnė, todėl bus lengviau su ja dirbti. Atsiplėšus gabaliuką ir jį pakočiojus, pjaustome tokio dydžio, kokius kūčiukus mėgstate. Tuomet suberiam ant kepimo skardos ir dar leidžiame šiek tiek pakilti – apie valandą. O tada šaunam į 200 laipsnių orkaitę ir kepam 15 minučių.

Moterų varžybose nugalėjo nuo pat pirmojo kilometro į priekį išsiveržusi 35 metų Mary Keitany iš Kenijos. Ji kurį laiką bėgo pasaulio rekordo tempu, o finišavo per 2 val., 17 min ir 1 sek. Pasaulio rekordas nuo 2003 metų priklauso britei Paulai Radcliffe (2:15:25).

Antrąją vietą užėmė Etiopijos atstovė Tirunesh Dibaba (2:17:56), trečiąją – jos tautietė Aselefech Mergia (2:23:08).

D.Lobačevskė finišavo per 2 val. 28 min. 48 sek., pagerindama savo asmeninį maratono rekordą (2:28:57).

D.Lobačevskė 2010 metais Italijoje maratoną yra įveikusi per 2:28:03 val., tačiau trasa neatitiko standartų, tad šis rezultatas nėra pripažintas tarptautinės lengvosios atletikos federacijos (IAAF).

Vyrų varžybose nugalėjo 24-erių Danielis Wanjiru iš Kenijos. Jis finišavo per 2 val. 5 min. 49 sek., o antrąją vietą užėmęs Kenenisa Bekele iš Etiopijos nuo jo atsiliko tik 9 sekundėmis. Trečiąją vietą užėmė čempiono tautietis Bedanas Karoki (2:07:41).

Po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių 36-erių lietuvė nespėja krautis lagaminų – buvo toje pačioje Meksikoje, kur laimėjo maratono varžybas, vėliau lankėsi Kinijoje, Indijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose.

„Pirmadienį vėl išvykstu į Meksiką, noriu išbandyti naują sau vietą – aukštikalnes. Jos labai naudingos ištvermės sporto atstovams.

Važiuojame trims savaitėms – išbandysiu naują vietą, galbūt tai bus vieta, kur galėsiu važinėti žiemos metu.

Labai nekantrauju, nes norisi pabėgti nuo lietuviškų orų. Portugalijoje bėgiojau su šortais, ten buvo dvidešimt laipsnių šilumos, o grįžusi patekau į 12 laipsnių šaltį“, – juokėsi D.Lobačevskė.

Daug permainų

Rio de Žaneire lietuvė pasirodė fantastiškai – finišavo 17-oje vietoje, o toks pasirodymas jai atvėrė duris į daugelį pasaulio maratonų.

„Aukso standarto“ etiketę gavusi D.Lobačevskė yra kviečiama į įvairiausius pasaulio kampelius.

Kartu sportininkė nepamiršta ir bėgimo sporto populiarinimo Lietuvoje – neseniai tapo Birštono pusmaratonio ambasadore, prisijungė prie keistis, pirkti ir dovanoti sportines prekes skatinančio projekto „Sportage“.

Kartu su kitais garsiais šalies atletais ji siūlo jau nebereikalingas prekes.

„Pamenu save, kai buvau labai maža, pas mus bėgiodavo Stefanija Statkuvienė. Ji visada buvo gražiai apsirengusi, o mes su suplyšusiais sportbačiais, panešiotais rūbais.

Dabar jau dirbu su rėmėjais, kurie mane aprengia, todėl noriu padėti vaikams ir suaugusiems, padovanoti savo aprangą“, – motyvus dėstė ji.

Bėgs Londono maratone

Artimiausias rimtas D.Lobačevskės startas – balandžio 23 dieną Londono maratone, kur renkasi elitinės pasaulio bėgikės.

„Šis maratonas patenka į penketuką geriausių pasaulyje – organizatoriai pasikviečia daug elitinių atletų. Konkurencija bus labai didelė.

Ten važiuoju ne dėl vietos kovoti – noriu prabėgti kuo geriau ir greičiau, išjudinti savo geriausią rezultatą. Svarbu, kad tai būtų mano diena – mano savijauta, būčiau reikiama koja išlipusi iš lovos.

Darbo tikrai nemažai įdedu ir norisi, kad tai atsipirktų“, – planuoja ji.

Kol kas geriausias D.Lobačevskės asmeninis rezultatas – 2 val. 28 min. ir 3 s.

„Rinkčiausi gal kitą maratoną, tokių nelabai mėgstu – tai ne mano lygis, tai daugiau prestižo reikalas. Reikia sudalyvauti ir tiek. Kviečia antrus metus iš eilės – praėjusiais metais negalėjau dėl pasirengimo Rio žaidynėms, tai šiais sutikau“, – kuklinosi bėgikė.

Tuo tarpu rugpjūtį ji ir vėl grįš į Didžiąją Britaniją, kur vyks pasaulio čempionatas. Čia sportininkė jau norės užimti kuo aukštesnę vietą.

2013 metais Maskvoje ji buvo dvylikta – tai kol kas geriausias jos rezultatas.

Londonas – tinkama vieta

Diana džiaugiasi – Londonas viena geriausių vietų siekti gero rezultato varžybose.

„Nereikia toli skristi ir 15 valandų būti lėktuve. Lengva kelionė, po kurios nereikia adaptuotis prie pasikeitusio laiko.

Taip pat dviejų valandų skirtumas tarp Anglijos ir Lietuvos man naudingas – nesu rytinis žmogus, darbingiausia esu jau dieną“, – pripažįsta ji.

Anglijos laiku maratonas prasidės 9 val. 30 min., tad laikas sportininkei bus beveik idealus.

„Bet žinote, kai esi sportinėje formoje, esi gerai pasiruošęs – tau niekas netrukdys. Nei klimatas, nei blogas oras. Bet kai esi nepasiruošęs, tai tada viskas blogai – tai ant kankorėžio atsistojau, tai mane pakirto kažkas.

Man svarbiausia gerai pasiruošti ir būti savimi užtikrintai“, – tikino ji.

Aplankė Dubajų

Pasibaigus Rio žaidynėms ir pradėjus klajones po pasaulį lietuvė įgyvendino seną svajonę – aplankė Dubajų.

„Apsilankymas paliko labai didelį įspūdį. Mano svajonė kažkada buvo bėgti Dubajaus maratone. Norėjau į šį miestą ir pavyko. Kinija taip pat įdomi – viskas kažkaip kitaip, tik klimatas nepatiko. Smarvė, drėgmė“, – prisiminimais dalijosi bėgikė.

Kinija patraukli ir kitu aspektu – gerais priziniais fondais. Čia lietuvė neplanuotai sudalyvavo maratone ir užėmė 8-ąją vietą, taip papildydama piniginę.

„Dėl to man ir nepatinka Europoje bėgti!, – kalbėdama apie piniginių prizų skirtumus nusijuokė D.Lobačevskė. – Kinijoje labai daug pinigų investuoja į bėgimą, varžybas. Europoje visi organizatoriai nuolat verkia, kad krizė, krizė, krizė...“.

Išmaišiusi beveik pusę pasaulio D.Lobačevskė atrasdavo laiko ir poilsiui.

„Važiuodavau į varžybas be aklimatizacijos, praktiškai atvažiuodavau į startą, kad kūnas nespėtų sureaguoti, kur jis ir ką daro. Valandų skirtumas duoda savo. Atradau būdą, kad atvažiuoji vos ne į startą, sudalyvauji ir tada dar pasilieki porai dienų. Kažkur išeini, apsižiūri.

Man atostogos ir yra šios kelionės, kai važinėju per maratonus. Net nepamenu, kada važiavau tiesiog atostogauti ir nieko nedaryti“, – nusišypsojo D.Lobačevskė.