Lietuvos zoologijos sodas kartu su didžiųjų apuokų veisėju, Aleksandro Stulginskio universiteto doktorantu Petru Adeikiu į gamtą nuo 2010 m. paleido jau tryliktąjį paukštį.

Šis spalio 4 d. paleistas didysis apuokas iš kiaušinio išskilo šių metų kovo mėnesį Lietuvos zoologijos sode. Jį specialiame, nuo lankytojų atokiau pastatytame voljere, augino tėvai ir rugpjūčio mėnesį jis buvo išvežtas į Kelmės rajoną, kur apsigyveno adaptaciniame voljere. Tai aptvertas miško plotas, kuriame apuokas du mėnesius pratinosi prie aplinkos, kartais sumedžiodavo pas jį užklystančius smulkius graužikus ar sraiges, taip pat maitinosi jam atnešamais vandens paukščiais ar kitais sužeistais laukiniais gyvūnais, mat tokį „maistą“ nuo šiol turės gaudyti pats.

„Paleidinėjant apuokus taikome minkštąjį paleidimo būdą – atidarome adaptacinį voljerą ir paliekame teisę apuokui pasirinkti, kada iš jo išskristi. Kartais apuokai išskrenda iškart, kartais tenka palaukti, o būna, kad į jį sugrįžta dar kelias dienas“, – apie paleidimo procesą pasakojo P. Adeikis. Toks paleidimo būdas praktikuojamas dėl to, kad apuokai nepatirtų naujos aplinkos šoko, nes jie per porą mėnesių susipažįsta su juos supančia aplinka. Taip pat svarbu tai, kad paleidinėjant minkštuoju būdu, apuokai lieka tose vietose, kuriose buvo paleisti, o ne išskrenda, pavyzdžiui, į pajūrį.

Iš kur žinoma, kur apsigyvena paleisti apuokai? „Visi paleisti į gamtą didieji apuokai yra suženklinami žiedais ir specialiomis mikroschemomis,“ – teigė Lietuvos zoologijos sodo, paukščių skyriaus vyresn. zoologė Rasa Mikuličienė. Nors vyrauja stereotipas, kad šie didingi paukščiai gyvena sengirėse ir brandžiuose miškuose, vis dėlto, tai nėra tiesa. Dažniausiai jų lizdai būna sukrauti tik iki 100 m nuo miško pakraščio.

Didysis apuokas – nykstanti rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Lietuvoje tėra 20–30 perinčių porų, o prie šių paukščių nykimo labai prisideda žmogaus ūkinės veiklos padariniai (laidai, stulpai, įvairūs spąstai žvėrims), medžių kirtimas, perėjimo vietų trikdymas, maisto stygius ir didelis apuokų jauniklių mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais. Tam, kad šių paukščių populiacija Lietuvoje didėtų, reikėtų imtis buveinių atkūrimo, nederėtų trikdyti paukščių perėjimo metu. Taip pat veisti jauniklius bei juos paleisti į gamtą, ką ir daro Lietuvos zoologijos sodas kartu su partneriais.

Tokiu metų laiku paūgėję apuokiukai kūlversčiais ritasi iš medžio šakose esančių lizdų, o tolimesnį savo brandos laikotarpį jie praleidžia ant žemės.

Kauniečiai ornitologai Saulius Rumbutis ir Deivis Dementavičius dar prieš trejetą metų pamario miškuose buvo aptikę vienintelę nykstančio didžiojo apuoko perimvietę. Šiuo metu ornitologams žinomos keturios perėjimo vietos.

Po vienu iš medžių vyrai aptiko du neseniai lizdą palikusius jauniklius. Pūkuotus sparnuočius kol kas prižiūri tėvai.

Netoliese užfiksavę kranklio sparną, ornitologai įsitikino, kad apuokiukais tėvai uoliai rūpinasi. Dažniausiai už save smulkesnius paukščius apuokai medžioja naktį.

„Šie paukščiai, kaip ir kiti pelėdinių rūšiai priklausantys sparnuočiai, savo lizdų nesuka, o naudojasi kitų sukrautais, dažniausiai – erelių“, – sakė ornitologai.

Jiems tinka apleisti ar užgrobti kitų stambiųjų paukščių lizdai. Šį kartą apuokų pora įsikūrė mažojo erelio rėksnio porai skirtame lizde. Ornitologai prieš keletą metų vykdė projektą, siekdami išsaugoti šių erelių populiaciją.

Dar vieną naują didžiųjų apuokų perimvietę, jau ketvirtąją iš eilės, jie neseniai aptiko ne medyje, o Minijos slėnyje.

Šiauliuose rastas retas paukštis – didysis apuokas. Jį radusi moteris bendruoju pagalbos telefonu iškvietė sužeistajam pagalbą.

Įspūdingo dydžio paukštį netoli namų Rėkyvoje rado vietos gyventoja. Moteris sako atkreipusi dėmesį į jo grožį ir tai, kad paukštis nepaskrenda.

„Paukštis buvo išsigandęs ir tikriausiai patyręs stresą. Viena jo koja buvo neveiksni – kas jai nutiko turėtų pasakyti veterinarijos specialistai“, – sakė Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento specialistas Artūras Konderauskas.

Pasak Šiaulių gamtininkų centro darbuotojų, sužeistas apuokas stebimas, jis nieko nelesa.

Laukiama atvykstant Kauno gyvūnų  globos draugijos darbuotojų. Parsivežę paukštį jie suteiks jam pagalbą.

Didysis apuokas įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Spėjama, kad miškuose gyvena vos 10–20 perinčių apuokų porų.  Prieš porą metų atkurti apuokų populiaciją pradėjo Telšių miškų urėdija. Ji į laisvę paleido kelias apuokų poras.

Pasak eigulio Petro Dabrišiaus, gali būti, kad netoli Šiaulių rastas paukštis atskrido iš Žemaitijos miškų. Tai nustatyti padės ant jo kojos esantis žiedas.

Itin retą, į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktą, didįjį apuoką nuo pražūties išgelbėjo atsitiktinai į tinklus įsipainiojusį paukštį radęs žvejys.

Nežinia kiek laiko sparnuotis kamavosi iki pusės mirkdamas vandenyje, nes paukščio kojos buvo tampriai apraizgytos tinklo liekanomis. Mingės kaime, Minijos upės pakrantėje išvargusį paukštį rado žvejys Artūras Bružas. Žmogus apie radinį pranešė Nemuno deltos regioninio parko direkcijai.

Parko specialistai Vykintas Augilius ir Jovita Stanionienė gavo neįprastą užduotį – vaduoti kone 4-5 kilogramus sveriantį sparnuotį iš mirties nagų.

Paukštį parko direkcijos darbuotojai perdavė Ventės rago ornitologinei stočiai.

„Kai išvydau, kad tai didysis apuokas, net pats nusistebėjau. Juk tai įspūdingo grožio paukštis. Jo sparnų skersmuo gali siekti iki pusantro metro ilgio“, – radiniu džiaugėsi ornitologinės stoties vedėjas Vytautas Jusys.

Ornitologams teko išlaisvinti paukščio kojas iš tinklo ir patiems saugotis, kad nebūtų sužaloti didžiuliais apuoko nagais.

„Tačiau įdomiausia, kad apuokui labai patiko elektrinis džiovintuvas, kurį mes jam įjungėme, kad išdžiūtų jo plunksnos, nes jis buvo kiaurai peršlapęs“, – juokėsi V.Jusys.

Stoties darbuotojai džiaugėsi, kad vienai mokinukų ekskursijai jie spėjo parodyti itin retą paukštį.

„Visoje Lietuvoje peri tik iki 20 didžiųjų apuokų porų. Šis paukštis buvo išperėtas Nemuno deltoje, 2007 metų gegužę. Jauniklis buvo sužieduotas dar jam būnant lizde“, – tikino V.Jusys.

Šio paukščio tėvai Nemuno deltoje peri nuo 1995 metų. Kita pora čia peri nuo 1991m.

Didieji apuokai gausiausiai peri mūsų Nemuno deltoje.