„Štai čia yra Liongino Šepkos drožinys „Švenčiausioji Marija“. Kitoje pusėje autorius užrašė ir savo vardą: Arkitektas Lionginas Šepka. O štai čia, penkiose ekspozicijų salėse – 272 drožiniai įvairiausių Lietuvos medžio drožėjų“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus direktoriaus pavaduotoja Marytė Mieliauskienė.

Daugiau nei 20 metų muziejuje vyksta medžio drožėjų parodos, skirtos Rokiškio rajone gyvenusiam ir kūrusiam žinomam XX a. dievdirbiui Lionginui Šepkai atminti.

„Paroda išskirtinė tuo, kad dalyvauja 8 ankstesnių parodų laureatai. Tai priduoda tai parodai nepaprastą jėgą, stiprumą, kad darbai atrinkti, kad laureato vardą pateisinti. Taip pat ir kitų, kurie nėra dalyvavę šitose, sakykime, parodose, darbai įdomūs, stiprūs. Kitas dalykas, kad meistrai dažytų atvežė kūrinių ir yra tokių, kaip sakė: aš drožiu ir nedažau, bet kilo mintis nudažyti ir dabar dažau,“ – pasakojo M. Mieliauskienė.

Parodoje – 40 autorių iš visos Lietuvos medžio skulptūros, bareljefai, nemažai sakralinių darbų, kaukių iš Žemaitijos. Be patyrusių, jau pripažintų medžio drožėjų, 15 dalyvauja pirmą kartą. Muziejaus darbuotojai išskiria šešiolikmečio Aurimo Jurgaičio iš Plungės, o vienas  seniausių medžio drožėjų, rokiškėnas Juozas Čepulis, įkvėptas L. Šepkos kūrybos, drožti ėmėsi būdamas 70.

„Man jie patinka, bet savotiškai truputi drožiu, negrynai kaip L. Šepkos. Tobulėja, kasmet viskas tobulėja“, – kalbėjo medžio drožėjas J. Čepulis.

Paroda jau sulaukė didelio lankytojų dėmesio, nes čia jiems parengta staigmenų – kas šimtas dešimtam įteikiamas prizas.

„Sulaukėme jau 880-ojo lankytojo ir džiaugėmės, kad jų buvo net iš kitų šalių. Iš Latvijos labai daug sulaukėme, tačiau ir iš Australijos, iš Vokietijos“, – sakė Rokiškio krašto muziejaus Lankytojų aptarnavimo ir edukacijos skyriaus vedėja Laimutė Klasinskienė.

Paroda, skirta L. Šepkos premijai laimėti, veiks iki spalio pabaigos. Be pagrindinės premijos bus apdovanojama ir už kūrybišką, tradicijos interpretavimą, taip pat bus įvertintas jaunasis drožėjas, įteiktas žiūrovų prizas.

Prie Kauno pilies šventinį šurmulį, sklindantį iš mugės, užgožia elektrinių pjūklų ūžesys. Čia įsikūrusioje Lietuvos medžio drožėjų kūrybinėje stovykloje „Puošiam Kauną“ darbuojasi septyni profesionalūs drožėjai.

Per tris dienas, kiek truks Hanzos dienos, jie spės sukurti po medinę skulptūrą, tad smalsūs miestiečiai raginami suskubti ir savo akimis išvysti, kaip iš dviejų metrų ilgio storokų medžių kamienų gimsta šedevrai.

Vieno kūrėjo vizijose – undinė, kito medis atgims driežu, trečio rąstas taps paukščiu.  Kai kurie kalbinti menininkai, paklausti, ką pasirinko drožti, teigė norį išlaikyti paslaptyje, nes neretai galutinis rezultatas net neprimena pirminės idėjos.

Medžio drožėją tradiciškai įsivaizduojame besidarbuojantį su kaltu. "Kai neturime daug laiko, pagrindiniu įrankiu tampa benzininis pjūklas. Maloniau dirbti su kaltu, jis tikslesnis, bet ilgiau užtrunkama", – aiškino vilnietis skulptorius Mindaugas Būga. 

Jis suskaičiavo, kad vienai skulptūrai išdrožti prireikia apie penkių litrų degalų.

Dviejų aukso vainikų, Liongino Šepkos premijos laureatas garliaviškis Adolfas Teresius pasakojo, kad su kolegomis sutarė dėl vieno: kūriniai turi būti ir funkcionalūs, kad praeiviui galėtų pasitarnauti, pavyzdžiui, kaip suoliukai.

"Kiek galima Kryžių kalną kurti? Kodėl į viską nepažiūrėjus ir žaismingai?" – klausė A. Teresius. Ir pridūrė norintis, kad jo kūriniai ne tik būtų vertingi menine prasme, bet kad dar būtų naudingi ir reikalingi.  

Atrodytų, įkvėpimas yra nepavaldus renginių organizatorių sudarytam tvarkaraščiui, tačiau meistrai tikino, jog įspraudimas į laiko rėmus jiems netrukdo. 

"Apdoroji įkvėpimą, apdoroji laiką", – juokėsi M.Būga. "Dar geriau, kai yra laiko ribojimas – labiau susikaupi, kūrybiškumui tikrai netrukdo", – sakė ir A. Teresius.

Vyks ir drožėjų turnyrai, kai iš mažesnių rąstų reikės itin greitai išdrožti ką nors įspūdingo. Vėliau šios skulptūros puoš miesto erdves.

Be minėtų meistrų stovykloje dar darbuojasi daugkartinis tarptautinių stovyklų ir turnyrų dalyvis kaunietis Robertas Kieliauskas, kaunietis drožimo meistras Raimondas Užbravis, kaunietis tautodailininkas Algirdas Jasiulionis, liaudies meistras iš Vilkijos Linas Saladis bei į Karmėlavą iš Kauno persikėlęs menininkas iš prigimties Algirdas Vaištaras. 

Nors skulptūroms sukurti jiems skirta nedaug laiko, tačiau stovykloje – jokios įtampos. Meistrai rado laiko ir pajuokauti, ir vienas kitam padėti. Pavyzdžiui, prireikus paversti vieną rąstų tuoj sulėkė keliese.

"Va, be proto pjūklų prisivežėme, ausines", – apie laukiantį smagų savaitgalį  su šypsena pasakojo A. Teresius.