Autoritetas – S.Poluninas

– Neįsižeidžiate, kai jus pavadina klounu?

– Tikrai ne. Tai irgi profesija, tik siauresnė artisto ir aktoriaus atmaina.

– Kaip apskritai sugalvojote tapti klounu?

– Didelį įspūdį dar studijų metais padarė Rusijos klounas Slava Poluninas ir Sovietų Sąjungoje susikūręs saviveiklos būrelis "Litsedeyi". Pastarasis nuveikė kur kas daugiau už kai kuriuos profesionalus. Mano tėvų kartos žmonės mintinai žino jų etiudus. Tie kvailiojimai mane "užkabino". Kaip ir dauguma, pradėjau nuo užsakomųjų renginių. Sulaukdavau prašymų pažaisti su vaikais, vesti gimtadienius. Norėjau arba pasirodyti gerai, arba iš viso to nedaryti. Aplinkybėms sutapus pasirinkau pirmąjį variantą – 2009 m. atsirado viešoji įstaiga "Dulidu". Per tą laiką sukūrėme nemažai spektaklių, programų.

– O būna blogų klounų?

– Man svarbiausia sukurti žiūrovui šventę. Pageidautina tai daryti meniškai, skoningai ir profesionaliai. Jei, nepaisant žmogaus amžiaus, gali įžvelgti jame vaiką, tai jis bus ir geras klounas. Visus savo mėgstamus Lietuvos ir užsienio aktorius matau klouno amplua. Tai naivumo, vaikiškumo, paprastų dalykų džiaugsmo pojūtis. Klounas nebūtinai turi prajuokinti. Nereikėtų statyti šio personažo į siaurus rėmus ar uždaryti į mažą stalčiuką. Maždaug 95 proc. pasaulio gyventojų žino tik "McDonald's" klouną. Bet gali būti ir kitaip. Nesakau, kad "McDonald's" yra blogai, kartais užsuku ten suvalgyti sumuštinį. Malonus nuodas, kurio kartais irgi reikia.

– Ar idėja pasiteisino? Klaipėdai reikia jūsų kuriamos klounados?

– Vengiu vartoti žodį "Klaipėda". Sakau – pajūris ir Lietuva. Esame per maža valstybė, kad skirstytumėmės. Užaugau šiame mieste ir man jis labai patinka. Be to, čia gimė mano tėvai. Tik kartais pabosta klausytis perdėtų patriotinių kalbų. Į krūtinę kumščiu nedaužau ir senų Klaipėdos vėliavų bei himnų netraukiu. Visi mano seneliai, kurie dar gyvi, yra kilę iš Žemaitijos, tad ir pats save laikau truputį žemaičiu.

"Sunkus vaikas"

– Mokate žemaitiškai?

– Galiu kalbėti, ypač kai susitinku su senais draugais iš Kretingos. Gimiau Klaipėdoje, tačiau tėvai kraustėsi. Vaikystėje gyvenau ir mokyklą lankiau Anykščiuose, paauglystėje mokiausi Kretingos katalikiškoje pranciškonų gimnazijoje. Kai dvyliktoje klasėje mane išmetė iš mokyklos, perėjau į vakarinę. Nebuvau pavyzdingas mokinys.

– Tai savo tėvams buvote tikra rakštis?

– Mokykla apskritai man buvo tragiškas periodas, į kurį nenorėčiau sugrįžti. Jaučiu nostalgiją tik pertraukoms, draugams, pirmai meilei ir pirmai cigaretei. Jei nepatikdavo kuris nors mokytojas, visus metus neidavau į jo pamokas. Mano pažymių amplitudė buvo labai plati – du arba 10. Viskas arba nieko. Visai kaip dabar, tik sulig metais tapau protingesnis.

– Esate tikintis?

– Laikau save nuodėmingu praktikuojančiu kataliku, darančiu daug klaidų. Žaibas turės trenkti į mane už visas paauglystėje padarytas nuodėmes.

Tėtis – taip pat klounas

– Augote menininkų šeimoje. Kokiu keliu pasuko broliai?

– Vienas brolis gyvena Klaipėdoje, darbuojasi su medžiu, technika, o jaunesnysis sukasi kine. Šiaip jis yra skulptorius, vis dar mokosi. Mama – dailininkė, iš jos paveldėjau pojūtį spalvoms.

– Tėtis Virginijus – irgi "prie meno"?

– Jis, kaip ir aš, dirba klounu, turi vadinamąją "šarmankę". Išpildė savo seną svajonę, apie kurią kalbėdavo dar tada, kai buvau visai mažas. Daug metų troško sukamos rylos. Taip įsivaizdavo savo senatvę. Ir ji atėjo, tapo seneliu. Brolis su žmona praėjusiais metais susilaukė mergaitės, o ir aš turiu sūnų Balį, kuriam – devyni mėnesiai.

– Retas vardas.

– Balys Dvarionas, Balys Sruoga, Balys Barauskas. Kažkur girdėta klasikų trijulė. Gal tik dabar šis vardas kiek primirštas.

– Kaip susipažinote su žmona Kamile?

– Dar studijų metais. Ji buvo vienu kursu jaunesnė. Į Klaipėdą atvyko iš Druskininkų, norėdama pabėgti nuo tėvų. Šiemet sueis dešimt metų, kaip esame susituokę.

– Jūsų mylimoji – irgi klounė?

– Klounesa. Pasaulyje egzistuoja specialios mokyklos, kuriose formuojamos cirko klasės. Rusijoje, Prancūzijoje, Italijoje esti gilios šio amato tradicijos. Labai daug klounų ateina iš pantomimos, šokio, muzikos. Daug klarnetistų, saksofonistų tampa klounais. Taip pat yra ir cirke: iš pradžių būni žonglierius, paskui stipruolis, o senatvėje – klounas. Nežinau, tai susiję su smegenų veikla ar raumenų silpnėjimu.

– Dievinate savo darbą?

– Nėra idealaus darbo. Vienas pažįstamas Italijoje svajojo tapti kelių mokesčių surinkėju. Tik vėliau supratau kodėl. Sėdi sau greitkelio būdelėje ir imi pinigus. Jokios atsakomybės ir rizikos privelti klaidų. Dirbi kaip automatas, ir tiek. Kai kuriems to užtenka. Žinoma, pragyventi vien iš dramos teatro aktoriaus duonos būtų sudėtinga. Todėl žmonės ieško papildomos veiklos, nebūtinai susijusios su jų specialybe. Laimei, mano atveju, bent jau kol kas, taip nėra. Jie netgi vienas kitą papildo. Žieminį teatro sezoną keičia vasarinė klounada. Su cirko palapine važinėjame po visą Lietuvą, rodome spektaklius. Nuolat migruojame ir namo grįžtame tik pernakvoti. Palapinės periodas prasideda birželį ir baigiasi rugsėjį. Paskui keliamės į vidų.

– Į kokias keisčiausias situacijas patenka klounai?

– Baisiausios situacijos – su suaugusiaisiais. Net su pačiais sunkiausiais vaikais viskas būna gerai. Kartais paskambina mokytojos ir klausia, ar galima atvesti į spektaklį sunkiai suvaldomą, hiperaktyvų ar mušeiką mokinį. Su tokiais aš lengvai atrandu bendrą kalbą. Pats save atsimenu mokykloje ir žinau, kad maištaujama ne be reikalo. Mes sakome "ša", o patys plepame. Liepiame žiūrėti spektaklį, o patys naršome feisbuke. Nematau problemų vaikuose.

Gyvenimas be televizoriaus

– Ko gero, teatrinius reikalus su žmona aptarinėjate ir namuose?

– Pastaruoju metu vis mažiau. Jaunystėje labai aistringai kritikuodavome spektaklius, keisdavomės idėjomis. Dabar stengiamės taupyti laiką ir nervus, viską sukonkretinti. Pagrindinis darbas verda galvoje. Paprastai kūrybinį procesą žmonės įsivaizduoja labai mistifikuotai, su cigarete ir vyno taure menininko rankose. Mums tai yra blaivus ir labai konkretus darbas, kuris netgi primena matematiką. Kai norime pailsėti, išeiname pasivaikščioti prie jūros.

– Ar esate interneto žmogus, daug reiškiatės socialiniuose tinkluose?

– Tik renku informaciją ar ieškau žmonių. Matote, koks "modernus" mano telefonas. Kai buvau vaikas, tokias "Nokia" galėjo turėti tik banditai ir verslininkai. Anksčiau naudojausi išmaniuoju, bet šis labai dažnai pypsėdavo, greitai išsikraudavo. Kažkas manęs ieško, o paaiškėja, kad be reikalo. Todėl prieš metus nusprendžiau atsisakyti.

– Ir kaip?

– Išgyvenau. Turiu kompiuterį, nesu koks nors atsiskyrėlis.

– Ar tiesa, kad jūsų namuose nėra televizoriaus?

– Jau nuo vienuoliktos klasės. Bet žinias vis tiek pasižiūriu. Daug laiko nemačiau komercinių kanalų, tik Lietuvos televiziją. Taigi, kai kuriais klausimais esu atsilikęs. Nežinau, gal ir daug prarandu. Žmona labai norėjo radijo, tai padovanojau. Nesu tas, kuris bumba, kad naujosios technologijos yra blogis. Tuo pačiu planšetiniu kompiuteriu galima daryti nepaprastai įdomius dalykus. Svarbiausia – nekenkti sau pačiam.

– Ar cirkininkų namuose yra gyvūnų?

– Turime pagyvenusį triušį. Tai jau trečias triušis mūsų namuose. Balys dabar vargšelį muša, rauna plaukus, senatvė jam labai nerami. Tiesa, po truputį jau išmoksta vienas kitą toleruoti. Mano vaikystės svajonė – niufaundlendas. Bet kol kas neturime sąlygų laikyti šuns. Toks gyvūnas reikalauja daug žmogaus dėmesio, laiko.

Vizitinė kortelė

Gimė 1984 m. lapkričio 18 d. Klaipėdoje.

2009 m. baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultetą (dabar – Menų akademija), Režisūros katedrą.

2009 m. kartu su žmona Kamile Kondrotaite įkūrė klounų teatro studiją "Dulidu".

Nuo 2013 m. – Klaipėdos dramos teatro aktorius.

Vedęs. Žmona Kamilė, sūnus Balys.

Uostamiesčio klounų teatro studija „Dulidu“ Klaipėdos dramos teatre šeštadienį rodys premjerą – spektaklį visai šeimai „Nojaus laivas“.

Pagal Šventajame Rašte aprašytą tvano istoriją vaidinimą sukūrė režisierė Kamilė Kondrotaitė, dailininkė akvarelininkė Liuda Liaudanskaitė, muzikos autorius – vilniečių grupės „Garbanotas bosistas“ gitaristas Mantas Joneikis.

Spektaklyje tvano istoriją pasakoja talentingas aktorius Liudas Vyšniauskas.

Kita, bežodė vaidinimo linija brėžiama scenovaizdžiu, kuriame atsispindi rašto atsiradimo istorija ir raida.

Tai jau aštuntasis jaunos režisierės K.Kondrotaitės spektaklis ir antrasis su dailininke L.Liaudanskaite. Jiedvi drauge kūrė spektaklį „Arklio Dominyko meilė“.

„Nojaus laivas“ bus rodomas Klaipėdos dramos teatro mažojoje salėje (Teatro g. 2) sausio 23 d. 12 val. Bilietai – po 4,50 Eur.

Šeštadienio popietę pajūryje klegėjo vaikų balsai – Melnragėje šeštą kartą vyko šventė, pavadinta  Šeimos pramogų uostas.

Prieš vidurdienį nuo prekybos centro „Studlendas“ bėgte pasileido margas būrys vaikų ir suaugusiųjų. Draugiška beveik 100 klaipėdiečių vora įveikė dviejų kilometrų atstumą iki Melnragės centro. Čia kiekvieno bėgiko laukė ovacijos ir medaliai.

Kai visi šeimų bėgimo dalyviai pasiekė finišą, prasidėjo didžioji šventė.

Šunų mylėtojai galėjo paglostyti „Linksmųjų pėdučių“ augintinius, dalyvauti loterijoje be pralaimėjimo, kurios metu surinktais pinigais ketinta sumokėti už maistą beglobiams keturkojams.  Vaikai ir jų tėveliai susėdo ant pledų ir stebėjo šokio teatro „Padi dapi fish“ spektaklį „Lopšinė“ bei klounų teatro „Dulidu“ programą.

Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai kvietė vaikus atsakyti į klausimus saugaus eismo tema ir už teisingus atsakymus dovanojo dovanas.

Mažieji taip pat dalyvavo loterijose, fotografavosi su policininkais bei jų simboliu Amsiumi.

Šventėje buvo daug linksmų užsiėmimų. Nuspalvinti vaikų veidukai tapo panašūs į linksmų žvėrelių snukučius, daugelis mažųjų margino rankas nuplaunamomis tatuiruotėmis, piešė ant vandens, vėlė veltinius, mokėsi groti būgnais, šokinėjo ant batuto, fotografavosi, varžėsi važiuodami paspirtukais, vaišinosi, šoko, dainavo, šėliojo.

Visa tai vaikai darė drauge su tėvais. Saulės nutviekstoje Melnragės aikštėje buvo linksma ir šilta nuo šypsenų, meilės, bendrystės.

Šeštadienio popietę Melnragėje susirinko ir smagiai laiką leido gausus būrys Klaipėdos šeimų. Ketvirtąjį kartą Melnragės žiede rengiamą šventę „Šeimos pramogų uostas“ pradėjo visų šeimos narių bėgimas. Atgavę kvapą klaipėdiečiai vaišinosi šiltu maistu bei saldumynais bei mėgavosi surengtomis pramogomis.

Dar priešpiet netoli prekybos centro „Studlendas“ jau buriavosi pirmieji šeimų šventės „Šeimos pramogų uostas“ dalyviai.

Vidurdienį buvo paskelbtas startas ir daugiau nei šimtas bėgikų, kuriuos lydėjo policijos ekipažas, pasileido Melnragės link.

Ketvirtąjį kartą rengiamos šventės naujovė būtent ir buvo šeimų bėgimas. Organizatoriai šią naujovę įtraukę tikina todėl, jog vis labiau populiarėjant sportui ir sveikai gyvensenai, pasigedo maratonų, kuriuose galėtų bėgti bet kokio amžiaus miestietis.

Jauniausias šeštadienio Šeimų bėgimo dalyviui – vos ketveri.

„Be to, reikia nepamiršti, jog šie metai yra vaikų sveikatos metai“, – pridūrė Klaipėdos vaikų laisvalaikio centro direktorė Jolanta Budrienė.

Dviejų kilometrų trasą klaipėdiečiai įveikė per mažiau nei valandą. Kiekvienas dalyvavęs bėgime tapo nugalėtoju ir jam ant kaklo buvo pakabintas auksinis medalis.

Jaunesnieji dalyviai tikino, jog trasai, nors ir neilgai, įveikti jėgų prireikė, tačiau bemat pridūrė, esą bėgimas tapo geros nuotaikos užtaisu.

Finišavusius bėgikus pasitiko gausus būrys sirgalių, pramogų bei vaišių. Visi šventės dalyviai buvo kviečiami pasivaišinti koše, atsigerti šiltos arbatos, pasimėgauti keksiukais.

Susirinkusiuosius džiugino linksmą klounų „Dulidu“ programa, muilo burbulų fėjos pasirodymas. Į šventę užsukusios mamytės jaukiai leido laiką išskirtiniame turgelyje, o šeimų vyrus traukte traukė senovinių automobilių ekspozicija, atvežta senovinių automobilių asociacijos „Seni kibirai“ ir šventei jau įgijus pagreitį triukšmingai atkeliavę baikerių klubo „Chimeras MC“ nariai.

Šiemet Klaipėdos vaikų laisvalaikio centras švenčia penkerių metų jubiliejų, o „Šeimos pramogų uostas“ yra pirmasis gimtadienio renginys. Centro direktorė patikino, jog šiemet bus dar daug panašių, šeimas burtis ir bendrauti skatinančių renginių.

Klaipėdoje pasibaigė beveik du mėnesius trukusi akcija „Knygų Kalėdos“. Aktyviai joje dalyvavę klaipėdiečiai Klaipėdos regiono kaimų bibliotekoms padovanojo beveik 300 knygų.

Visą akcijos laiką užsukusieji į Klaipėdos apskrities viešąją I.Simonaitytės biblioteką galėjo padovanoti knygų, kurios iškeliaus į regiono bibliotekas.

I.Simonaitytės bibliotekos atstovai džiaugėsi, kad uostamiesčio gyventojai buvo dosnūs ir gausiai dovanomis apipylė mažiausias regiono bibliotekas.

Klaipėdos apskrities viešosios I.Simonaitytės bibliotekos registratūroje buvo galima rasti sąrašą, kuriame nurodytos reikalingiausios knygos.

„Kaimų bibliotekos buvo nurodžiusios knygas, kurių reikia labiausiai, tačiau galiu patikinti, kad visos knygos nudžiugino“, – sakė Lietuvos bibliotekininkų draugijos Klaipėdos skyriaus pirmininkė Airida Samavičienė.

Akcijos metu buvo organizuojami įvairūs renginiai, siekiant pritraukti dovanojančiuosius. „Pirmąją dieną bibliotekininkai ėjo į gatvę, dalijo miestiečiams šiltus gėrimus ir skrajutes, kvietė prisijungti prie rengiamos akcijos“, – prisiminė A.Samavičienė.

Visiems, kurie padovanojo knygų, buvo padėkota – mažiausieji buvo pakviesti į klounų teatro „Dulidu“ premjerą „Arklio Dominyko meilė“, o vyresnieji turėjo progą pasiklausyti Klaipėdos Hermano Zudermano gimnazijos moksleivių koncerto bei susirinkti į kalėdinio vainiko gaminimo dirbtuves.

Per akciją buvo surinkta daugiau nei 260 knygų. Absoliuti dauguma padovanotų knygų – grožinė literatūra.

Maždaug trečdalis jų skirtos patiems jauniausiems skaitytojams, likusi dalis – suaugusiesiems.

„Padovanota įvairių knygų – ir visiškai naujų, ir jau skaitytų“, – sakė pirmininkė.

Visos surinktos knygos bus padovanotos keturioms kaimų bibliotekoms.

Kitą savaitę dovanotos knygos iškeliaus į Švėkšnos ir Vėžaičių bibliotekas, o vėliau dovanos pasieks ir Ylakių bei Darbėnų bibliotekas.