Nors Kaune įsikūrusi „Fazer Lietuva“ kepykla garsėja inovacijomis ir kūrybišku požiūriu į duoną, žmogaus rankų prisilietimas čia labai vertinamas. D.Vansevičienė už duonos formavimą čia atsakinga beveik trylika metų ir net neketina keisti profesijos. Pradėjusi nuo darbo prie naminės „Gardėsio“ duonos, kur reikėdavo sverti ir dozuoti ingredientus, maišyti ir formuoti tešlą, o tada pašauti paruoštą duoną kepti, moteris galiausiai liko prie darbo, kuriam labiausiai reikia žmogaus rankų šilumos ir meilės – duonos formavimo.

„Mano rankos per vieną darbo dieną paliečia apie 15 tūkst. duonos kepaliukų. Kai kam tai gali pasirodyti įprasta, tačiau, kai pagalvoji, kiek daug keliauja per vieno žmogaus rankas! Daugumoje kepyklų viskas automatizuota ir šį darbą atlieka įvairūs įrenginiai bei mašinos, o pas mus duoną formuoja žmonės – su meile ir rūpesčiu“, – kalba D.Vansevičienė.

Pradeda raugininkas, baigia pakuotojai

Dažnas mano, kad iškepti duoną – paprastas ir nesudėtingas procesas. Užminkei tešlą, pašovei į krosnį ir po kiek laiko ištraukei puikiai iškepusį kepaliuką. Tačiau, pasak D.Vansevičienės, viskas ne taip paprasta. Prie duonos kepimo prisideda visa grandinė darbuotojų: procesą pradeda žmogus, raugiantis tešlą, o baigia pakuotojai ir išvežiotojai. Visas šis darbas reikalauja daug atidumo.

O smagiausia savo gamintą duoną matyti žmonių pirkinių krepšeliuose.

„Tešlą reikia užraugti, o tada užmaišyti. Svarbu sužiūrėti maišymo laiką, nepamiršti patikrinti, kiek duonos tešla spėjo iškilti. Vėliau duona formuojama – reikia patikrinti, ar tešla pakankamai tąsi. Kartais, jei ji ožiuojasi, paglostyti ir parodyti dėmesį – visa tai tam, kad gautume gražų duonos kepaliuką. Tai sudėtingas procesas ir būtent žmogaus rankos bei rūpestis dėl kiekvieno kepalėlio duoda gerą rezultatą“, – pasakoja D.Vansevičienė.

Senos duonos kepimo tradicijos

Pasak „Fazer Lietuva“ atstovės, darbu kepykloje didžiuojasi ne tik ji. Džiaugiasi ir jos šeima, ypač tėvai, kurie lauktuvių visuomet laukia D.Vansevičienės suformuotos duonos, o gavę brangina ją ir saugo. Galbūt toks vyresniųjų požiūris ir išmokė moterį mylėti duoną dar vaikystėje.

„Pamenu, kai buvau maža, šalia gyveno kaimynė, kuri kepdavo apvalią naminę duoną. Ta duona būdavo tokia skani, kad mes, vaikai, specialiai eidavome pas kaimynę ir prašydavome pasidalyti. Vis dar prisimenu tos vaikystės duonos skonį – tokia saldi, gardi. O dabar, praėjus šitiek metų, pati kepu duoną Lietuvos šeimoms. Vaikystėje niekuomet nebūčiau pagalvojusi, kad taip nutiks“, – kalba D.Vansevičienė.

Moteris pastebi, kad mums, lietuviams, duona yra be galo svarbus produktas, be kurio dauguma neįsivaizduojame savo stalo. O ypač – juoda duona, kurios kepimo tradicijomis garsėja Lietuva. Daiva neslepia, kad atostogų ir kelionių metu labiausiai pasiilgsta namų ir juodos duonos, kurios daugelyje šalių net nerasi.

Darbo kepykloje keisti nežada

Pasak D.Vansevičienės, darbo „Fazer Lietuva“ kepykloje nežada iškeisti į nieką kitą – čia ji jaučiasi svarbi ir vertinama. Be to, tai, kad moteris gali prisidėti prie vieno mums svarbiausių produktų – duonos – formavimo ir kepimo, kelia jai didelį pasididžiavimą.

„Parduotuvės lentynoje pamačiusi savo rankomis formuotą kepalą ne tik nudžiungu, bet ir atidžiai jį apžiūriu. Ar neaptrupėję duonos šonai, ar neapdegęs viršus. Patikrinu, kuriose lentynose duona sudėta, – apatinėse ar viršutinėse. O smagiausia savo gamintą duoną matyti žmonių pirkinių krepšeliuose. Tuomet supranti, kad įdėta meilė ir rūpestis nenuėjo veltui – produktas kažkam patiko ir kažką pradžiugino“, – pokalbį baigia D.Vansevičienė.

Šiais laikais prestižiniu laikomas aukštasis išsilavinimas, ypač informacinių technologijų srityje, tačiau, pasak Gedimino Vyšniausko, „Fazer Lietuva“ cecho darbininko, kiekviena specialybė gali būti perspektyvi, jei tik atliekamas darbas domina ir patinka. Jaunas vyras, kompiuterinių tinklų studijas iškeitęs į maisto gamybą, duonos kepimo procesais susižavėjo dar vaikystėje, o dabar gali drąsiai teigti, kad toks darbas – ne tik rimtas mokslas, bet ir garbė.

Pirmą kartą „Fazer Lietuva“ kepykloje G.Vyšniauskas pradėjo dirbti vos baigęs mokyklą. Čia jam labai patiko ir kolektyvas, ir veiklos specifika, tačiau šeimos nariai įkalbėjo toliau tęsti mokslus universitete. Dažnai tėvai nori, kad vaikai turėtų gerą specialybę, tad, kai vaikinui tapo sunku apsispręsti, kokias studijas rinktis, šeimos nariai ir giminaičiai pastūmėjo mokytis programavimo.

„Kad šis dalykas ne man, supratau per kelis mėnesius. Galiausiai nusprendžiau mesti studijas ir netrukus grįžau dirbti į „Fazer Lietuva“ kepyklą. Padirbęs kelis mėnesius supratau, kad man patinka tai, ką darau: duonos kepimo technologijos ir procesas – kur kas įdomesni nei kompiuterinis programavimas. Tad, užsimerkęs prieš visų artimųjų rekomendacijas, Kauno kolegijoje pradėjau studijuoti maisto technologijas“, – pasakoja G.Vyšniauskas.

Laimę galima rasti ir Lietuvoje

Prisipažinęs, kad yra tekę galvoti apie emigraciją, Gediminas teigia, kad galiausiai vis tiek nusprendė pasilikti čia, Kaune, nes jam gera ir pačiame mieste, ir kepykloje. Nors užsienyje už tą patį darbą galima gauti daugiau, pasak jo, svarbu ne tik pinigai. Garbės ir laimės, anot pašnekovo, už pinigus nenusipirksi.

„Dirbdamas „Fazer Lietuva“ kepykloje jaučiu, kad darbdaviui rūpiu. Turime visas socialines garantijas, stengiamasi dėl mūsų, darbuotojų, saugos ir aplinkos sąlygų. Be to, kadangi įmonė tarptautinė, vadovai stengiasi pranešti, kas vyksta ne tik pas mus, Lietuvoje, bet ir užsienio kepyklose. Rengiami kasmečiai susirinkimai, kuriuose supažindinama su įmonės statistika, yra skelbimų lentos, kuriose galima sužinoti apie kiekvienos dienos sėkmes ir nesėkmes. Tai leidžia jaustis didele ir svarbia kepyklos dalimi“, – pranašumais dalijasi G.Vyšniauskas.

G.Vyšniauskas karjerą „Fazer Lietuva“ kepykloje pradėjo nuo paprasto darbininko. Dabar jis gali dirbti visose šešiose darbo vietose – nuo gaminių plikymo iki iškepimo.

Kepti duoną – herojiškas darbas

Jaunas specialistas teigia, kad nėra neperspektyvių specialybių – yra tik neperspektyvūs žmonės. Tam, kad, pasirinkęs bet kurią specialybę, pasiektum aukščiausią laiptelį, reikia įdėti daug pastangų. Ir nors šiandien labai vertinamas technologinis mokslas, kepti duoną – taip pat garbinga profesija.

Pasak G.Vyšniausko, kepant duoną tenka nuolat galvoti, kaip viską padaryti taip tiksliai ir gerai, kad gaminys nudžiugintų žmogų, kuris jį pirks. Ir nors gaminimo procesas gali pasirodyti lengvas, iš tiesų taip nėra: dėl prasto derliaus gali kilti žaliavų problemų, sudėtinga išlaikyti tikslius parametrus, kuriais yra reguliuojamas duonos rūgštingumas. Reikia daug žmogaus darbo ir budrumo, nesutrikti, jeigu kažkas nutinka ne taip.

„Fazer Lietuva“ kepykloje Gediminas pirmą kartą apsilankė dar vaikystėje, kai kartu su klase dalyvavo ekskursijoje.

„Dalyvaudamas šiame procese jaučiu didžiulę atsakomybę prieš mūsų gaminių pirkėjus. Kad ir kurioje pozicijoje dirbčiau – duonos ar bandelių ceche – visada galvoju apie galutinį produktą. Man svarbus jo skonis ir išvaizda, svarbu, kad jis nenuviltų tų, kurie parduotuvėje šį gaminį įsidės į savo pirkinių krepšelį. O kartais būna tikrai sunku: žaliavos ar įrengimai ožiuojasi, pasitaiko naujų gaminių kaprizų, būna, kad ir kolegos padaro netikslumų, tačiau gaminys turi būti toks, kaip visada, nes pirkėjui neįdomi mūsų gamybos virtuvė. Ir tada, esant tokioms situacijoms, reikia maksimaliai įsitempti, prisiminti viską, ką kažkada esi išmokęs, kokius patarimus esi gavęs iš savo vyresnių kolegų. Ir padaryti taip, kad ir kolegos, ir pirkėjai būtų laimingi“, – teigia G.Vyšniauskas.

Meilę duonai įskiepijo nuo vaikystės

G.Vyšniausko istorija „Fazer Lietuva“ kepykloje atrastu mylimu darbu nesibaigia. Gedimino tėtis „Fazer Lietuva“ kepykloje dirbo, kol išėjo į pensiją, – net 20 metų. Jis vaikinui yra didelis autoritetas, įskiepijęs meilę duonai. Prisiminimais iš vaikystės pasidalijęs Gediminas teigia, kad pamena savo tėvą visiškai atsidavusį darbui, kad tik galutinis rezultatas nudžiugintų duonos pirkėją.

„Fazer Lietuva“ kepykloje Gediminas pirmą kartą apsilankė dar vaikystėje, kai kartu su klase dalyvavo ekskursijoje. G.Vyšniauskas pasakoja, kad tada jį labiausiai sužavėjo tarsi stebuklingi ir išmanūs duonos kepimo įrenginiai, iš kurių išsiskyrė didžiulis besisukantis duonos aušinimo bokštas.

Vyras priduria, kad kai kurie ilgamečiai kepyklos darbuotojai, kurie čia dirba po 15–20 metų, prisimena, kaip jį, mažą berniuką, už rankos po kepyklą vedžiodavo tėvas.

„Ne veltui tėtis buvo gamybos vadovu – jam ne tik labai rūpėjo gaminama produkcija, jis mokėjo sutarti su darbuotojais. Net ir dabar, kai sutinku ilgiau čia dirbančius kolegas, jie negaili šiltų žodžių mano tėčiui. Todėl jaučiuosi dar labiau įpareigotas dirbti kruopščiai ir gerai“, – pasakoja G.Vyšniauskas.

Vaikinas džiaugiasi, kad gali sekti tėvo pėdomis ir dirbti „Fazer Lietuva“ kepykloje, ir juokiasi, kad čia yra dirbę kone visi šeimos vyrai – vyresnis brolis kepykloje taip pat praleido net šešerius metus. Apie ateitį kepykloje galvojantis Gediminas neslepia, kad turi svajonę kada nors ir pats tapti kepyklos vadovu ir priduria, jog vieną dieną čia galbūt darbuosis ir jo sūnus.