Ataskaitoje nepateikiamas konkretus skaičius, tačiau teigiama, kad apklausus daugiau kaip 8 tūkst. žmonių paaiškėjo, jog 0,6 proc. suaugusių Ispanijos gyventojų, kurių yra apie 39 mln., teigė patyrę dvasininkų seksualinę prievartą, kai dar buvo vaikai.

Ispanijos nacionalinis ombudsmenas Angelas Gabilondo (Anchelas Gabilondas) spaudos konferencijoje, surengtoje ataskaitos išvadoms pristatyti, sakė, kad įskaitant pasauliečių narių išnaudojimą, šis procentas padidėja iki 1,13 proc., t. y. daugiau nei 400 tūkst. žmonių.

Ispanijoje atskleisti faktai yra naujausi, sukrėtę Romos katalikų bažnyčią. Per pastaruosius 20 metų visame pasaulyje kilo nemažai seksualinio išnaudojimo skandalų, dažnai susijusių su vaikais.

Ne taip kaip kitose šalyse, pavyzdžiui, Prancūzijoje, Airijoje ir Jungtinėse Valstijose, tradiciškai katalikiškoje, bet labai supasaulėjusioje Ispanijoje kaltinimai dvasininkams pradedami aktyviau reikšti tik dabar, o nukentėjusieji teigia, kad ieškodami pagalbos jie atsimuša į sieną.

„Deja, daugelį metų vyravo tendencija neigti lytinį išnaudojimą arba noras nuslėpti ar apsaugoti išnaudotojus“, – sakė buvęs švietimo ministras A. Gabilondo.

Ataskaitoje kritiškai vertinamas Katalikų bažnyčios požiūris, o jos reakcija į dvasininkų vykdomus vaikų išnaudojimo atvejus vadinama nepakankama. Joje rekomenduojama sukurti valstybinį fondą, iš kurio būtų mokamos kompensacijos aukoms.

Kategoriškai atsisako atlikti savo tyrimą

Prieš pat ataskaitos pristatymą parlamente Ispanijos vyskupų konferencija pranešė, kad pirmadienį surengs neeilinį posėdį ataskaitos išvadoms aptarti.

Ispanijos parlamentas 2022 metų kovą tvirtai pritarė tam, kad būtų įkurta nepriklausoma, šalies ombudsmeno vadovaujama komisija, turinti nušviesti padėtį dėl berniukų ir mergaičių lytinio išnaudojimo Katalikų bažnyčioje.

Ispanijos katalikų bažnyčia, daug metų kategoriškai atsisakanti atlikti savo pačios tyrimą, nedalyvavo ir šiame nepriklausomame tyrime, tačiau bendradarbiavo pateikdama vyskupijų surinktus dokumentus apie lytinio išnaudojimo bylas.

Vis dėlto augant politiniam spaudimui Bažnyčia pernai vasarį pavedė vienai privačiai teisės firmai atlikti auditą dėl dvasininkų, mokytojų ir kitų su Bažnyčia susijusių asmenų anksčiau ir dabar vykdomo lytinio išnaudojimo. Šis darbas turi būti užbaigtas iki metų pabaigos.

Birželį Ispanijos bažnyčia nurodė per 2020-aisiais pradėtą skundų teikimo procedūrą aptikusi 927 vaikų išnaudojimo atvejus.

Tačiau geriausiai perkamo šalies dienraščio „El Pais“ 2018 metais pradėtas tyrimas jau atskleidė, kad nuo 1927-ųjų nukentėjo 2 206 asmenys ir kad yra mažiausiai 1 036 įtariami išnaudotojai.

„Negalima išgydyti vien žodžiais“

Tuo metu Prancūzijoje nepriklausoma komisija padarė išvadą, kad nuo 1950 metų dvasininkai lytiškai išnaudojo apie 216 tūkst. vaikų, daugiausia berniukų.

Airijoje daugiau kaip 14,5 tūkst. žmonių gavo kompensacijas pagal vyriausybės schemą, skirtą asmenims, patyrusiems išnaudojimą Katalikų bažnyčios įstaigose nepilnamečiams.

Ispanijoje išnaudojimo aukos sveikino naujienas, kad komisija pristatys savo tyrimo rezultatus.

Jose Alfonso Ruizas (Chosė Alfonsas Ruisas), kuris teigia, kad 1982 metais, kai jam buvo 13, šiauriniame Vitorijos mieste juo lytiškai pasinaudojo vienuolis, naujienų agentūrai AFP sakė, jog išvados bus viešas pripažinimas, kad išnaudojimo atvejų yra.

Juanui Cuatrecasasui (Chuanui Kuatrekasasui), vienam nukentėjusiųjų organizacijos „Infancia Robada“ („Pavogta vaikystė“) steigėjų ir jaunuolio, kurį išnaudojo mokytojas katalikiškoje mokykloje Bilbao, tėvui, ši ataskaita bus patirtų kančių pripažinimas.

„Daug metų buvome visiškai ignoruojami ir menkinami, o ši ataskaita turėtų tapti paskata valdžiai, kad ji atliktų savo darbą“, – sakė jis AFP.

Kiti nukentėjusieji, tokie kaip Francisco Javieras Mendezas (Fransiskas Chavjeras Mendesas), tvirtinantis, kad jį 9-ajame dešimtmetyje išnaudojo kunigas seminarijoje šiauriniame Leono mieste, reaguoja santūriau.

Jei po ataskaitos parlamentas nepriims įstatymo dėl pagalbos nukentėjusiesiems, tuomet ji bus bevertė, nes dvasininkų sukelto skausmo negalima išgydyti vien žodžiais, AFP sakė jis.

Kauno vienuolyno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje tarnaujantis kunigas R. Taučius rinkimų naktį socialiniuose tinkluose sukėlė audrą viešai parašęs, jog geriausias siūlymas – V. Matijošaitį sudeginti ant XIII amžiaus laužo.

„Nebuvo nei grasinimas. Aš daugiau mėgstantis pajuokauti, bet niekada nėra tokios minties grasinti žmogui, nes tikrai nedera. Bet tikrai, pasidavęs rinkimų rezultatų sukeltoms emocijoms, neapgalvotai pajuokavau“, – pasiteisinimus dėstė kunigas R. Taučius.

Pranciškonų vadovybė liepė kunigui viešai atsiprašyti.

„Man kaip kunigui, vienuoliui, apskritai tikinčiam žmogui taip elgtis nedera. Nuoširdžiai atsiprašau tiek mero, tiek tų, kuriuos mano komentaras papiktino ir nuliūdino. Esame nusidėjėliai, reikia atsiversti mums visiems“, – toks buvo kunigo atsiprašymas.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Pranciškonų vadovybė tokį pasisakymą vertina griežtai.

„Mes turime atspindėti tą mylinčią bažnytinę visuomenę, tad nesuvokiama net protu, kaip galima išreikšti būtent tokius žodžius“, – komentavo Lietuvos Šv. Kazimiero provincijos ministras Evaldas Darulis.

Kunigas sako, kad per aštriai sureagavo į rinkimų rezultatus.

„Stebėdamas bendrai, kas vyksta politinėje situacijoje, kaip įvyko savivaldybės rinkimai, kaip formuojasi, grynai, va, taip kritiškai vertinau pačių rinkimų eigą“, – sakė kunigas R. Taučius.

Į kunigo komentarą sureagavo ir V. Matijošaitis.

Nei šiam kunigui, nei kitiems Bažnyčios tarnams nesu niekuo nusidėjęs.

 

„Nei šiam kunigui, nei kitiems bažnyčios tarnams nesu niekuo nusidėjęs. Per aštuonerius metus nemažai bažnyčių atnaujinta, įrengtas pastatų apšvietimas, kad jos būtų iš tolo matomos ir puoštų mūsų miestą tamsiu paros metu. Tikiuosi, kad šis jauno žmogaus leptelėjimas buvo netyčinis ir nieko blogo nelinkintis, o klysti – žmogiška. Nemėgstu politikuoti pats, todėl nuoširdžiai linkiu neužsiimti tuo ir dvasininkams“, – toks buvo Kauno mero V. Matijošaičio komentaras. 

„Dvasininkai politiniais klausimais galbūt net ir neturėtų kalbėti, nebent tarpusavyje. Bet taip viešai reikšti savo nuomonę, kuri galėtų turėti įtaką, ypač jei dar ta kalba yra agresyvi, manau, apskritai tai neatspindi mūsų kaip dvasininkų pašaukimo“, – kalbėjo E. Darulis.

Gyventojai į kunigo pasisakymą reaguoja skirtingai.

„Man nepatinka, nehumaniška, ypač kunigui“, – teigė kalbinta moteris.

„Visi turime teisę į laisvą nuomonę, bet jei ji yra grindžiama neapykanta, tada gal geriau susilaikyti nuo tokių žodžių“, – sakė kita pašnekovė.

„Manau, savo nuomonę kiekvienas gali pasakyti. Tik ne visiems ta nuomonė patinka“, – kalbėjo moteris.

„Be abejo, blogai vertinu. Nėra už ką jį deginti iš tikrųjų“, – savo nuomonės neslėpė vyras.

Kunigo komentaras apie mero sudeginimą užkliuvo ir teisėsaugai.

Feisbuko nuotr.

„Gauta informacija, jog policijos pareigūnai socialiniuose tinkluose pastebėjo, jų nuomone, nederamo pobūdžio informaciją, komentarą. Ir ši informacija buvo užfiksuota. Dabar tikslinamos įvykio aplinkybės“, – informavo Klaipėdos policijos atstovė Andromeda Grauslienė.

„Nuo šiol Lietuvos ortodoksų tikintieji gali rinktis priimti sakramentus – krikštą, santuoką – ir ne Maskvos patriarchate“, – penktadienį BNS sakė dvasininkas Gintaras Sungaila.

Jį bei dar keturis kolegas – Vitalijų Mockų, Vitalį Dauparą, Georgijų Ananjevą ir Vladimirą Seliavko – Maskvos patriarchatui pavaldus Lietuvos ortodoksų bažnyčios metropolitas Inokentijus savo dekretais pernai vasarą pašalino iš kunigystės luomo.

Dvasininkai tokį sprendimą apskundė Konstantinopolio patriarchui Baltramiejui I, o šis vasario viduryje juos sugrąžino į luomą.

Lietuvos stačiatikių arkivyskupija sako nepripažįstanti Konstantinopolio patriarcho sprendimo.

G. Sungaila taip pat teigė besitikintis, kad Konstantinopolio patriarchatas greitu metu Lietuvoje suformuos jam pavaldžią  nuolatinę bažnytinę struktūrą.

Tačiau kol kas sprendimas dėl šio klausimo nėra priimtas.

Savo ruožtu Lietuvos stačiatikių bažnyčia siekia didesnės autonomijos, tačiau teigia susidurianti su Maskvos Sinodo delsimu priimant sprendimus.

Lietuvos stačiatikių bažnyčia yra viena iš devynių tradicinių religinių bendruomenių Lietuvoje. Ji turi metropolijos titulą, priklauso Maskvos ir Visos Rusios patriarchatui.

Popiežiaus palaikymas

„Kiekvienas karas palieka pasaulį blogesnės padėties, nei jis buvo. Karas yra politikos ir žmogiškumo nesėkmė, gėdingas pasidavimas, pralaimėjimas prieš blogio jėgas“, – Rusijai nukreipus karinę jėgą prieš taikius Ukrainos gyventojus, savo enciklikoje „Fratelli tutti“ rašė popiežius Pranciškus. Prieš kelias dienas ukrainiečių ir rusų kalbomis šiuos žodžius jis pakartojo ir „Twitter“ tinkle, o visai netrukus, kaip skelbia Ukrainos graikų apeigų katalikų Kyjivo ir Haličo didžiojo arkivyskupo sekretoriatas, popiežius Pranciškus paskambino arkivyskupui Sviatoslavui Ševčukui. Šventasis Tėvas išreiškė artumą su visa ukrainiečių tauta ir tikino darantis viską, kad būtų atkurta taika. Pokalbio metu popiežius teiravosi apie padėtį Kyjive ir visoje Ukrainoje, apie vyskupų ir kunigų likimą labiausiai nuo puolimo nukentėjusiose vietovėse.

Šios savaitės pradžioje Rusijos Ortodoksų Bažnyčios (ROB) kunigai ir diakonai taip pat paskelbė pareiškimą, kuriame ragina nutraukti karą.

„Kiekvieno žmogaus laukia Paskutinis teismas. Jokia žemiška valdžia, jokie gydytojai, jokie sargybiniai neapsaugos nuo šio teismo. Rūpindamiesi kiekvieno žmogaus, laikančio save Rusijos Ortodoksų Bažnyčios vaiku, išganymu, nenorime, kad jis ateitų į šį teismą, nešdamas sunkią motinų prakeiksmų naštą. Primename, kad Kristaus kraują, kurį Gelbėtojas praliejo už pasaulio gyvybę, Eucharistijos sakramente priimdami tie, kurie duoda įsakymus žudyti, jį priima ne gyvenimui, bet kaip pasmerkimą amžinosioms kančioms“, – sakoma ROB kunigų ir diakonų pareiškime.

Dvasininkai išreiškė apgailestavimą dėl to, kad jų broliai ir seserys Ukrainoje nepelnytai patyrė sunkų išbandymą, ir priminė, kad kiekvieno žmogaus gyvybė yra neįkainojama Dievo dovana.

Smerkia Rusijos vadovus

Savo poziciją dėl karo Ukrainoje išreiškė ir Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje. Šalies stačiatikių arkivyskupijos kancleris kun. Vitalijus Mockus patikino, kad jo atstovaujama tikinčiųjų bendruomenė vienareikšmiškai smerkia Rusijos karinius veiksmus, nukreiptus prieš Ukrainą.

Pats savaime karas yra baisus ir prieštaraujantis pačiai krikščionybės esmei.

„Tai yra baisi žinia. Negaliu net sakyti, kad prasidėjo karas, – jis tęsiasi nuo 2014 m., o dabar yra nauja banga, nauja situacija su raketomis ir kt. Tad, suprantama, mes, kaip krikščionys ir kaip žmonės, galime tik smerkti tokius veiksmus. Smerkti karą apskritai, nesvarbu, kur tai būtų ir kada. Smerkiame karą, veiksmus, kurie prasidėjo vasario 24-osios rytą, ir Rusijos vadovus, visą šalies politinį elitą su prezidentu priešakyje, kurie priima sprendimus, – Anot V. Mockaus, drauge su tikinčiaisiais jis kasdien kalba maldas už karo aukas ir prašo taikos. – Nelabai tikiu, kad tai būtų galima sustabdyti šiandien ar rytoj, bet gal Dievas padarys stebuklą. Mes nenustojame melsti taikos, nes žinome, kokių pasekmių tai gali atnešti. Bus ne tik sugriautų miestų ir daugybė aukų, bet ir vėliau, ateityje, susitaikyti šioms dviem tautoms, turbūt reikės ne vienos kartos.“

Turi būti taikdariai

Paklaustas, kaip vertina dvasininkų pasisakymus, kuriuose jie bijo įvardyti tikrąjį agresorių, karą pridengdami žodžiu „krizė“, V. Mockus tikino, kad tokie komentarai iš dalies suprantami. Krikščionys, anot jo, yra arba turi būti taikdariai, o transliuojama žinutė priklauso nuo daugelio aplinkybių. Dvasininkai esą negali kviesti žmonių neapykantai ir kerštui, tačiau turi raginti ginti savo namus, šeimą ir Tėvynę.

„Nepaisydami visko, mes neturime pulti į neapykantą kitiems, nes, kaip minėjau, pasekmės gali pasilikti daugeliui metų ar dešimtmečių. Tad tokios taikdariškos ir diplomatinės kalbos yra suprantamos. Kita vertus, matome Ukrainos Ortodoksų Bažnyčios metropolito Onufrijaus kreipimąsi. Jis tiesiai pasakė, kad Rusija užpuolė, kad ukrainiečiai turi vienytis gindami savo žemę, savo namus ir tėvynę, – ir net vardu ir pavarde kreipėsi konkrečiai į Rusijos prezidentą, kad šis sustotų. Neturime iliuzijų, kad, perskaitęs šitą kreipimąsi, Putinas sustos. Tačiau čia svarbi pati metropolito pozicija su konkrečiu dalykų įvardijimu“, – kalbėjo V. Mockus.

Primename, kad Rusijos stačiatikių Bažnyčios galva patriarchas Kirilas nepasmerkė Rusijos vykdomos karinės invazijos Ukrainoje, laimino rusų pajėgas ir ginklus. Todėl Ukrainos Stačiatikių Bažnyčios, pavaldžios Maskvos patriarchatui, kunigai skelbia, kad pamaldų metu neminės Maskvos patriarcho Kirilo II, ir reikalauja, kad patriarchas Onufrijus atskirtų Bažnyčią nuo Maskvos patriarchato.

Girdi visokių nuomonių

Apreiškimo Švč. Dievo Motinai soboro diakonas, ortodoksas, septintos kartos kaunietis Konstantinas Pankrašovas antrino V. Mockui ir palaikė Ortodoksų Bažnyčios Lietuvoje poziciją, kurią dvasininkai išreiškė viešu pareiškimu.

Nuomonė: Šventovėje diakonas K.Pankrašovas prašo susilaikyti nuo kalbų. / Vilmanto Raupelio nuotr.

„Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje dar kartą kartoja savo poziciją, išsakytą 2022 m. vasario 25 d. rytą Lietuvos žiniasklaidai. Mes smerkiame bet kokį karą ir smurtą. Smerkiame karą prieš Ukrainą. Labai liūdime dėl šio brolžudiško karo aukų, visa širdimi užjaučiame tuos, ką palietė ši baisi bėda, meldžiamės už visus žuvusius karius ir taikius žmones. Ortodoksų Bažnyčia Lietuvoje, kaip ir visi krikščionys, ypatingai meldžiasi, kad kuo greičiau baigtųsi šis brolžudiškas karas ir Ukrainos žemėje įsiviešpatautų taika“, – pacitavęs pranešimą, K. Pankrašovas neslėpė, iš tikinčiųjų lūpų girdintis įvairių kalbų. Saugodamas šventovės ramybę, diakonas prašo susilaikyti nuo bet kokių komentarų, o diskusiją, jei kitaip neįmanoma, pratęsti už soboro durų.

„Žmones kviečiu maldai, o komentarus raginu pasilikti sau“, – kalbėjo diakonas, bažnyčią vadinantis ne savo, o Dievo namais, kuriuose jis jaučiasi tarsi savuose.

Bendruomenė dar stipresnė

Kariniams veiksmas vienareikšmiškai nepritarė ir Lietuvos Kauno sentikių bendruomenė. Dvasinis tėvas Sergejus Krasnopiorovas smerkė karą ir svarstė, kiek laiko prireiks žaizdoms užgyti.

„Tai, kas vyksta mūsų netolimoje kaimynystėje, prilygsta tragedijai ir humanitarinei katastrofai.

Žmonių nelaimei, ne pirmus metus besitęsiantis konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos įsiplieskė į karą. Pats savaime karas yra baisus ir prieštarauja pačiai krikščionybės esmei, Dievo įsakymui nežudyti.

Sunkiausia suvokti, kad tai vyksta tarp krikščionių – tarp brolių pagal dvasinį, kultūrinį ir istorinį paveldą“, – anot S. Krasnopiorovo, pasaulyje neramumų kyla dėl to, kad žmonės vis dažniau žiūri tik savęs, savo poreikių ir vis rečiau atsigręžia į Dievą ir jo įsakymus. Šiuo sunkiu laikotarpiu Kauno sentikiai maldomis Ukrainos žmonėms linki stiprybės, o karo kurstytojams Aukščiausiojo prašo perduoti žinią apie norimą taiką pasaulyje.

„Mes, Lietuvos sentikiai, taip pat esame XVII a. pabėgėliai, tad geriau nei kas kitas suprantame šios situacijos keliamą siaubą niekuo dėtiems žmonėms. Esame dėkingi šalims, ypatingai mūsų namais tapusiai Lietuvai, kuri siaubo akivaizdoje mus priglaudė ir tapo tėvyne. Taigi prašome Dievo ir visų žmonių visapusiškai padėti šio karo nuskriaustiems žmonėms, kurie prarado namus ir artimuosius. Linkime Dievo malonės visiems ir norime, kad šis karas, jau pražudęs tūkstančius žmonių, pagaliau nurimtų, – Kauno sentikių dvasinis tėvas S.Krasnopiorovas patikino, kad esama situacija bendruomenės nesuskaldė, priešingai – Kauno sentikiai tapo dar vieningesni ir stipresni. – Taip yra dėl to, kad mūsų požiūris yra vienodas – tik Dievas gali mus teisti.“

Apie sergančius dvasininkus žinią patvirtino artima bažnyčios atstovams klaipėdietė.

Moteris tikino, kad dėl vieno jų, 88 m. kunigo, labai nerimaujama, nors jo būklė nėra prasta, tačiau vyras turi sunkių šalutinių ligų.

Klaipėdietė tvirtino, kad dėl visų susirgusių kunigų tikintieji kasdien meldžiasi.

Jaunesnio kunigo būklė kur kas sudėtingesnė, jis išvežtas į Santaros klinikas, gydomas Reanimacijos palatoje.

Per dvi savaitgalio dienas Klaipėdos mieste diagnozuota po 140–150 koronaviruso atvejų. Gerokai mažiau nei prieš tai visą savaitę.

Tačiau Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Klaipėdos departamento vadovas Raimundas Grigaliūnas neskuba džiaugtis.

Ar situacija stabilizavosi, bus aišku tik savaitės pabaigoje, jei koronaviruso atvejų skaičius ir toliau mažės ar išliks bent jau vienodas.

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje iš viso gydomi 125 COVID-19 sergantys pacientai.

107 ligoniai guli infekciniuose COVID-19 skyriuose, 75 jų taikoma deguonies terapija. Visų pacientų sveikatos būklė patenkinama.

18 pacientų gydoma Reanimacijos skyriuje, vienuolikai jų taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija.

"Nustatyta tvarka sistemingai ir reguliariai profilaktiškai tiriami ligoninės darbuotojai, taip pat visi prieš grįžtant į darbą po atostogų ar nedarbingumo. Praėjusią savaitę profilaktiškai ištirti 876 ligoninės darbuotojai. 30 medikų (10 gydytojų ir 20 slaugytojų) dėl COVID-19 infekuotumo laikinai nedirba, yra saviizoliacijoje", – rašoma Klaipėdos universitetinės ligoninės tinklalapyje.

Laisvi ir šnekūs

Jei ne vadinamoji koloratkė, juosianti tamsiaplaukio Peterio kaklą, net nebūčiau pagalvojusi, kad plačiai besišypsantys jauni vyrai – Dievo ir Bažnyčios tarnai. Rūstus kunigo veidas, kurį dar vaikystėje per išpažintį išvydau pro klausyklos groteles, ilgą laiką dvasininkus privertė tapatinti su piktais matematikos mokytojais, kuriuos varžo milijonai taisyklių.

Prahos provincijos redemptoristų kunigas Rastislavas Dluhý ir Gailestingumo misionierius kunigas Peteris Hertelis atrodė visiškai laisvi, o po kvietimo puodelio kavos ir deserto, supratau, kad dar ir labai vaišingi.

"Kaune turiu bent kelias mėgstamas vietas. Vienose jų taisausi su knygele ir kompiuteriu, į kitas einu žiūrėti krepšinį. Taip, kol esu Lietuvoje, jis man pakeitė ledo ritulį. Jame slovakai tokie pat kieti, kaip jūs krepšinio aikštelėje. Na, o trečiose kavinėse, reprezentuojančiose lietuvišką virtuvę, atvedu savo svečius. Turbūt visi Kaune viešėję slovakai jau išragavo jūsų tradicinius patiekalus", – R.Dluhý darsyk pasiteiravo, ar tikrai nenorėčiau kavos.

Kadangi lauke plieskė kaitri saulė, į dvasininkų kvietimą atsakiau klestelėjimu ant suolelio šalia Arkikatedros bazilikos.

"Karšta", – braukdama prakaitą atsidusau.

Tuo metu Rastislavas su Peteriu tik šyptelėjo. Slovakijoje, kur jiedu gimė ir augo, toks oras įprastas. Žmonių esą jau nebetrikdo ir 40 laipsnių karštis. Visgi, kelias priekines marškinių sagas Rastislavas atsisegė, o tada ėmė kalbėti. Apie savo pašaukimą, apie pažintį su Kaunu ir lietuvių kalba, kurią tiesiog įsimylėjo.

Apie kunigystę negalvojo

Gimęs ir augęs Kežmaroko miestelyje, Slovakijoje, po vidurinės baigimo Rastislavas išvažiavo į Krokuvą. Ten jis studijavo filosofiją. Dubline, Airijoje – teologiją. Vyro gyvenimo aprašyme dar ir žurnalistikos studijos. Jis – vieno žurnalo redaktorius. Paklaustas, kaip ir kodėl pasirinko dvasininko kelią, Rastislavas tikino apie kunigystę niekada negalvojęs. Kas mėnesį įsimylėdavęs vis kitą merginą, jis svajojo apie žmoną, vaikus ir normalų darbą. Lūžis, anot redemptoristų kunigo, įvyko tada, kai jam buvo šešiolika metų. Bent kartą per mėnesį mamos varomas į bažnyčią išpažinties, po vieno tokio priverstinio apsilankymo šventovėje, jis pajuto neapsakomą lengvumą.

"Jaučiausi lyg žuvis, papuolusi į vandenį", – tąkart aplankiusius jausmus kuo tiksliau bandė apibūdinti dvasininkas.

Ilgą laiką mintis apie kunigystę jaunuolis slopino, tačiau jos niekur nedingo. Priešingai, kas vakarą vis įkyriau lįsdavo į galvą ir neleisdavo užmigti.

"Pasakiau sau, kad reikia pabandyti. Po pirmų ir antrų metų vis dar nebuvau tikras tuo, ką darau, tačiau būti seminarijoje man patiko. Netrukus aš supratau, kad tai yra pašaukimas, o Dievas man paruošė planą", – kunigo kelias, anot R.Dluhý, iš jo neatėmė laisvės, priešingai, – apipylė dovanomis, kuriomis jis dalijasi su pasauliečiais. – Laisvė būna dvejopa. Šiandien ji mums asocijuojasi su galimybe daryti, ką nori. Aš manau, kad laisvė yra daryti gera. Todėl, kai prieš šventinimą man reikėjo rinktis būti kunigu ar turėti kitokį gyvenimą, aš rinkausi ne tarp blogo ir gero, aš rinkausi tarp gero ir labai gero."

Dvasininko kelias, pasak Rastislavo, nėra lengvas. Kunigystę, kaip ir šeiminį gyvenimą, lydi iššūkiai, tik ne prie vaikų ar žmonos reikia taikytis.

"Taip, aš negaliu turėti moters ir tai yra auka. Tačiau aš neatsisakiau kažko blogo, aš atsisakiau kažko labai gero ir gražaus, kas man duoda vidinę ramybę", – kalbėjo redemptoristų kunigas.

Per visus penkerius metus nė karto sau neuždaviau klausimo: ką aš čia veikiu? Vadinamąją krizę pajutau tik prieš pat įšventinimą, kai įsimylėjau.

Buvo įsimylėjęs

Gailestingumo misionieriaus kunigo Peterio šeimoje visuomet buvo skiepijamos dvasinės vertybės, todėl bažnyčioje jis lankydavosi gana dažnai. Sulaukęs maždaug keturiolikos, paauglys buvo pakviestas į penkiolikos dienų rekolekcijas – laikiną atsitraukimą iš įprastinės veiklos ir susitelkimą tik į dvasinį gyvenimą.

"Pagalvojau, kad tuo atveju, jei nepatiks, grįšiu pėstute namo, nes rekolekcijos vyko vos už kelių kilometrų nuo namų", – išankstinis scenarijus, P.Hertelio nuostabai, nepasitvirtino, mat jis jau po kelių dienų pajuto Dievo meilę ir vidinį lengvumą.

Tai esą pastebėjo ir vietos kunigas, todėl, kai po dvylikos klasių reikėjo apsispręsti, ką veikti gyvenime, jis jaunuolį pakvietė į seminariją. Joje Peteris jautėsi puikiai, kai jo bendramokslius vieną po kito ėmė kankinti abejonės. Kaip sako kunigas – krizės.

"Per visus penkerius metus nė karto sau neuždaviau klausimo: ką aš čia veikiu? Vadinamąją krizę pajutau tik prieš pat įšventinimą, kai įsimylėjau", – Gailestingumo misionierius tikino, kad pasirinkimas nebuvo lengvas.

Visgi, po ilgų apmąstymų ir maldų, jis liko su Dievu ir Bažnyčia, o ne moterimi. Savo sprendimo Peteris tikino niekada nesigailėjo.

Platus veiklos spektras

Pasirinkę tarnystę Bažnyčiai, Rastislavas su Peteriu įtarė, kad jų gyvenimo būdas nebus visiškai sėslus. Antai, jau beveik dveji metai, kai slovakai gyvena Kaune. Šį Peteris išvydo pirmą kartą, o Rastislavas Kaune lankėsi jau anksčiau, ir netgi dalyvavo pokalbių cikle "Kunigai kavinėse". Ryšys su Lietuva, anot dvasininkų, itin glaudus, o partnerystės istorija tarp Slovakijos redemptoristų ir jų bendradarbių pasauliečių bendruomenės "Gyvenimo upė" su Lietuvos bendruomenėmis prasidėjo dar 1990-aisiais.

Veikiausiai dėl to, daugiau nei prieš dvejus metus sulaukę kvietimo atvykti į Latviją, dvasininkai dvejojo. Sužinoję, kad yra laukiami Lietuvoje, jie taip pat neskubėjo krauti lagaminų, tačiau jautė, kaip kažkas kutena širdį. Galiausiai, po maldų ir svarstymų Bratislavos–Prahos provincijoje, gavę Generalinio vyresniojo kunigo Michaelo Brehlio leidimą, R.Dluhý ir P.Hertelis atvyko į Kauną. Be ilgalaikės naujosios redemptoristų bendruomenės vizijos pradėti misijas Lietuvos parapijose dvasininkai iš bendradarbių pasauliečių sukūrė misijos komandą. Dvasininkai veda atsinaujinimo dienas, bendrauju su jaunimu, Sutvirtinimo sakramento grupėmis. Prisideda prie įvairių renginių organizavimo. Negana to, Rastislavas ir Peteris reguliariai važinėja į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos trečiąjį sektorių, kur bendrauja su įkalintaisiais, aukoja šv.Mišias.

"Dirbome ir karantino metu. Turėjome ne vieną susitikimą per "Zoom" platformą. Nusiuntėme kelis įrašus į Pravieniškes", – apie savo užimtumą pasakojo bičiuliai.

Graži ir sunki kalba

Atvykę į Kauną, dvasininkai nemokėjo lietuvių kalbos, todėl pirmąjį mėnesį koplyčioje šalia Kauno Arkivyskupijos kurijos šv.Mišias aukojo slovakų kalba. Antrą mėnesį jiedu jau skaitė lietuviškai, tačiau nesuprato, kas parašyta baltuose lapuose.

"Žodis – mūsų, kaip ir jūsų – žurnalistų, priemonė", – supratę, kad be lietuvių kalbos Kaune neįsitvirtins, jiedu nutarė kibti į mokslus.

Lietuviai ir slovakai labai panašūs. Kaip aš sakau, ir vieni, ir kiti turi mažos šalies mentalitetą bei yra labai nuolankūs.

Du semestrus Rastislavas ir Peteris lietuvių kalbos mokėsi Vytauto Didžiojo universitete. Dėstytojos, anot pašnekovų, buvo puikios, tačiau jiedu suprato, kad poros valandų užsiėmimų per savaitę jiems neužtenka.

"Lietuvių kalba yra nuostabiai graži, tačiau labai sunki – dalyviai, padalyviai, pusdalyviai ir kitos kalbos dalys", – panorę dar geriau įvaldyti kalbą, kuri skamba vietinių gyventojų lūpose, misionieriai pasisamdė dar vieną pedagogę.

Kartu su ja dvasininkai dirba jau pusantrų metų ir susitinka du kartus per savaitę. Rezultatas? Rastislavas kalba beveik nepriekaištingai. Sunkiau tik Peteriui. Visgi, jis yra laimingas, kad prieš dvejus metus lietuviškai negalėjęs pasakyti net "ačiū", dabar be pagalbos gali nukeliauti iš taško A į tašką B ir tarkim, papasakoti, ką galvoja apie Lietuvos žmones. Tiesa, šįkart už jį tai padarė šnekusis Rastislavas.

"Lietuviai ir slovakai labai panašūs. Kaip aš sakau, ir vieni, ir kiti turi mažos šalies mentalitetą bei yra labai nuolankūs. Iš vienos pusės tai yra gerai, iš kitos – ne, nes jaučiamas nepilnavertiškumas, – pavyzdžiais kalbėjo dvasininkas. – Na, tarkim, aš pažįstu ne vieną amerikietį, tai jie man sako: jei per mėnesį lieptume pastatyti tiltą, jūs, slovakai, sugalvotumėte šimtą priežasčių, kodėl to nedaryti, o mes tiek pat priežasčių, kodėl tai padaryti. Būtent tokie yra lietuviai."

Ruošia mamai staigmeną

Per dvejus metus Rastislavas ir Peteris spėjo prisijaukinti Kauną, kuris jų manymu kur kas jaukesnis nei sostinė. Čia dvi upės, Santakoje puolančios viena kitai į glėbį, čia – nuostabus, nors ir nedidelis Senamiestis, su visa gausybe puikių kavinių ir siaurų skersgatvių. Čia – žmonės patriotai, daug ką galintys padaryti dėl savo miesto.

"Iš jūsų žmonių išmokome džiaugtis smulkmenomis. Tarkim, gintarais Šventojoje, kuriuos po audros išmetė jūra. Arba grybais, kurių turtinga jūsų šalis. Gaila, kad praėjusiais metais vasara buvo labai sausa, tai negalėjome grybauti", – P.Hertelis prasitarė, kad jis ne tik mėgsta rinkti miško gėrybes, bet ir jas valgyti.

Bičiuliui antrino Rastislavas – grybų sriubai, kurią verdą Peteris, esą neprilygsta net aukščiausio lygio restoranų virtuvės. Paklausti, ar šiemet su pintinėmis nežada keliauti į Lietuvos miškus, dvasininkai truktelėjo pečiais. Viskas priklauso nuo to, ar rugpjūčio pabaigoje bus pratęsta jų sutartis. Tiesa, dabar labiau nei apie tai, dvasininkai galvoja apie mažąsias atostogas gimtinėje, kai galės išvysti savo artimuosius, juos apkabinti, išbučiuoti ir paskanauti mamų ruoštų tradicinių slovakiškų patiekalų. Galvodamas apie liepos mėnesį, labiausiai spirgėjo Rastislavas. Apie jo grįžimą namo žino keturi broliai ir viena sesuo, o tėvai tik įtaria apie vyresnėlio kėslus.

"Mamai tai bus didelė staigmena", – nekantrumu degė R.Dluhý.

Tada atsisveikino ir drauge su Peteriu lėtai nužingsniavo iki artimiausios Senamiesčio kavinės, atsigaivinti šalta kava.

Italo Paolo Sorrentino režisuotoje TV dramoje „Naujasis popiežius“ išvysime dvi kino žvaigždes – „Jaunajame popiežiuje“ Pijų XIII vaidinusį Jude'ą Law ir Johną Malkovichių, įkūnysiantį popiežių Joną Paulių III.

„Naujasis popiežius“ prasideda tuo, kuo baigėsi „Jaunasis popiežius“ – į komą panirusiu Pijumi XIII. Praėjus devyniems mėnesiams randama jam pamaina. Naujuoju popiežiumi, Jonu Pauliu III,  paskiriamas intelektualus dvasininkas, britų aristokratas, visiška ankstesniojo priešingybė. Tačiau vieną dieną netikėtai iš komos pabunda Pijus XIII.

Režisierius P. Sorrentino ir antroje serialo dalyje lieka ištikimas savo kūrybiniam braižui – netrūks ironijos, užslėptų prasmių ir dviprasmybių. „Naujame popiežiuje“ trumpam pasirodys ir pačius save vaidinantys atlikėjas Marilyn Mansonas bei aktorė Sharon Stone, bandysianti pakartoti provokuojančią kojų sukryžiavimo sceną, matytą „Esminiame instinkte“.

„Naujasis popiežius“ bus rodomas nuo vasario 17 dienos, pirmadieniais, 23 val. per LRT su „N-14“ ženklu.

Žiūrovai pamatys visas devynias naujojo serialo serijas. 14 dienų po kiekvienos serijos pasirodymo TV eteryje ją bus galima pasižiūrėti ir LRT mediatekoje.

Apie fondo „Nebijokite“ („Nie lękajcie się“) valdybos vadovo Mareko Lisinskio atsistatydinimą pranešė pats fondas. Pranešime taip pat nurodoma, kad pradėtas vidinis patikrinimas dėl įtarimų, apie kuriuos ketvirtadienį paskelbė dienraštis „Gazeta Wyborcza“.

Fondo tinklalapyje publikuotame pareiškime sakoma, kad per patikrinimą taip pat bus aiškinamasi, ar M. Lisinskis kaip privatus asmuo savo veiksmais padarė kokios nors įtakos fondo finansams ir veiklai.

Popiežius Pranciškus vasarį susitikęs su kunigų pedofilijos aukomis Vatikane pabučiavo M. Lisinskiui ranką. Pastarasis dalyvavo delegacijoje, pateikusioje Pranciškui ataskaitą apie kunigų vykdytą vaikų lytinį išnaudojimą Lenkijoje.

Cituodamas vieną kunigo auką laikraštis „Gazeta Wyborcza“ pranešė, kad ji M. Lisinskiui pasiūlė tam tikrą sumą pinigų ir dar jų paskolino šiam pasiskundus, kad serga kasos vėžiu. Moteris, įvardyta kaip 29 metų Katarzyna (Katažyna), buvo pagrobta ir išnaudojama vieno kunigo, kai jai buvo 13 metų. Lenkijos teismas pernai pripažino kunigą kaltu ir nurodė katalikų ordinui, kuriam jis priklausė, atlyginti nukentėjusiajai žalą.

Lenkija, kurios gyventojų dauguma yra katalikai, ėmėsi spręsti kunigų vykdyto lytinio išnaudojimo problemą.

M. Lisinskis, pats tapęs kunigų išnaudojimo auka, atliko svarbų vaidmenį siekiant, kad visuomenė pradėtų spręsti šią problemą. Savo fondą jis įkūrė prieš penkerius metus.

Jis pažadėjo ir toliau dirbti, kad padėtų nuo Bažnyčios tarnų prievartos nukentėjusioms aukoms.