Lapkričio 26-ąją poetui sukanka 70 metų ir, nors jubiliejaus poetas nesureikšmina, bet gali būti, kad jį pažymi nauja poezijos knyga „153 sonetai“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), nes, pasak poeto, sonetus jis rašo visą gyvenimą.

Jokios abejonės, A. A. Jonynas – lyrikas, jo poezijos melodingumas, švelni melancholija užburia nuo pirmųjų žodžių: „Tokia naktis atrodo eisi vienas/ ir negirdėsi balso skambančio greta/ o dangumi lėtai nuplaukia vėjas/ kurį sukėlė pasiklydus kometa“.

– Kaip gimsta eilėraštis, tiksliau, sonetas, turint galvoje neseniai išėjusią jūsų knygą „153 sonetai“?

– Visaip atsiranda, dažnai netikėtai. Kai pradedu rašyti, neįsivaizduoju, kaip tas eilėraštis baigsis, jis tarsi pats atranda žodžius, savo ritmiką. Sonetų esu parašęs gerokai daugiau. Jeigu viską surinkčiau, būtų virš 200.

– Regis, yra Williamo Shakespeare’o 154 sonetų knyga?

– Taip, W. Shakespeare’as yra parašęs 154, mano knygoje – vienu mažiau. Nesilyginu su W. Shakespeare’u. Jei rimčiau – negalvojau apie tai, tiesiog sutapo. Be to, 53 – man gražus skaičius, bet kad knyga būtų solidesnė, pridėjau dar 100. Beje, pirmoje mano sonetų knygelėje jų buvo 54 – 100 mažiau. Ta knygelė buvo išleista Petro Palilionio inicijuotoje „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlės serijoje. P. Palilionis ir pasiūlė įamžinti tą laureatystę, tad, norėdamas išsiskirti iš kitų, sugalvojau atrinkti vien sonetus. Man soneto forma – organiška, neretai, pradėjęs rašyti eilėraštį, jaučiu kad keturioliktoje eilutėj viskas ir bus pasakyta, t. y. sužinosiu, ką norėjau pasakyti.

Leidyklos nuotr.

– Tie 54 yra ir šioje knygoje?

– Sudarydamas šią, į aną knygelę nesidairiau, taigi net nežinau. Dauguma tikrai yra, bet gal kokio nors ir nėra. Po tos knygelės sonetų parašiau daug, dar ir visą naujų sonetų knygą.

Sonetas – man svarbus eilėraščio žanras. Kitados pirmieji tekstai, kuriuos nunešiau parodyti autoritetui, kaip tik ir buvo sonetai. Tai buvo pirmame, gal antrame kurse. Tada bene keturiolika sonetų, parašytų įmantriai, kaip viduramžių poetika reikalavo, naudojant tik du rimus, įteikiau namuose Marcelijui Martinaičiui. Nemanau, kad ten buvo ko nors verto, bet klasikas buvo korektiškas, labai nesupeikė, pagyrė, kad jaučiu soneto formą, ir man tai buvo svarbu. Tie sonetai ir liko pas Marcelijų. Matyt, kažkur ir nusimetė, bet negaila, iki savo pirmos knygos parašiau kur kas daugiau nei po jos.

Žodžiu, sonetus rašau visą gyvenimą. Šiaip eilėraščius dažnai rašau pagautas kokio impulso: galvoje suskamba kažkoks ritmas, atsiranda pirma eilutė. Pradėjęs rašyti dažnai jau žinau, kad čia bus sonetas, nors nežinau, kaip jis baigsis, bet formą savaime pajuntu. Sonetas man patinka dar ir dėl to, kad nelabai mėgstu ilgus eilėraščius, manau, kad eilėraštis turi būti kondensuotas, o keturiolika eilučių yra optimali apimtis, joje nedaugžodžiaudamas gali sutalpinti bet ką.

– Turbūt neskaičiuojate eilučių, nors jų ir nėra jau taip mažai, kad būtų savaime aišku, kaip, tarkim, ketureilio atveju?

– Man svarbu forma, struktūra. Ji suvaldo, sutramdo kalbėjimą, rašydamas dažnai tiesiog jauti, kad keturiolikta eilute gali užbaigti. Manau, kad poetas turi mokėti rašyti bet kokia forma, tai tiesiog amato įvaldymas, reikalingas kiekviename mene, amate, darbe. Kai forma nebevaržo, galėtum kad ir kasdien parašyti po sonetą, bet kam? Dabar ir dirbtinis intelektas moka eilėraščius rašyti, gali ir Jonyno eilėraščių prirašyti begalę, bet kas iš to?

– Dirbtinis intelektas poetui – nekonkurentas?

– Vis dėlto manau, kad ne, dirbtinio intelekto eilėraščiai, beje, gal bus ne blogesni, kartais gal net geresni, bet kokia tų eilėraščių vertė? Vieną kitą įdomumo dėlei ir aš perskaitysiu, bet knygos – tikrai ne, nes ta poezija bus beprasmė. Eilėraštis vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos. Tai irgi suteikia gyvybės. Dirbtinis intelektas savų patyrimų neturi, ką jis tau gali pasakyti? Beje, čia poezija, apskritai literatūra yra gana saugi – skirtingai nuo dailės, muzikos, ji neturi taikomojo pobūdžio: nei ja interjerą papuoši, nei malonų foną kavinėje sukursi. Atsisėdi vienumoje ir skaitai poeziją, jei kyla toks poreikis. O prirašyti eilėraščių gali, bet kam, jei to vidinio poreikio nėra? Per savo gyvenimą esu parašęs pakankamai eilėraščių. Kaip kažkada sakė senas bičiulis Juozas Erlickas, paklaustas, ką jis naujo rašo: „O tu jau viską perskaitei, ką parašiau?“.

Eilėraštis yra vertingas ir įdomus tuo, kad jame yra individualybės ženklas, individo asmeninė patirtis, jo gyvenimiški patyrimai, jausmai, galiausiai, jo klaidos.

Dar prisimenu pasakojimą apie vieną itin produktyvų klasiką. Draugai jam sakę, kad gal nereikėtų kasmet leisti vis po tomą, gal geriau kritiškiau atrinkti, o jis atšovęs: „Istorija atrinks.“ Atėjus laikui pasirodė, kad tai istorijai nelabai rūpi atrinkti.

– Proza niekada neviliojo, nenorėjote parašyti, tarkim, romano?

– Žinoma, viliojo, ir visai norėčiau parašyti. Daugelis poetų su laiku bent vieną romaną parašo, kiti apskritai pradeda rašyti prozą. Parašyti romaną norėjau visada, daug jų esu sugalvojęs, ne vieną ir pradėjęs, bet visada baigdavosi ten, kur spėdavau parašyti iki vakaro. Kitą dieną į tą pačią balą bristi jau nebesinori. Pavydžiu mokantiems grįžti į vakarykštę būseną... Dabar jau žinau, kad neparašysiu, dėkui Dievui, darbų turiu ir be to. Ir jų nespėsiu padaryti.

– Kaip jums atrodo jaunųjų poezija? „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ esate įsteigęs ir savo prizą, kuriuo apdovanojate, jūsų nuomone, geriausią ar geriausiai per skaitymus ten suskambėjusį jaunąjį poetą...

– Jauniesiems poetams premiją kasmet skiriu jau daugiau nei 20 metų ir turbūt tik du iš jų vėliau neišleido geros poezijos knygos arba apskritai poeziją atidėjo į šalį. Šiandien tie laureatai – pagrindinė jėga, kurianti dabartinę lietuvių poeziją. Viskas gerai su tai jaunaisiais – yra puikių poetų, normalu, kad yra ir foninio teksto, jis irgi reikalingas. Ne visada lengva išrinkti – kartais būna labai sunku, bet kiekvienais metais atsiranda, kas išsiskiria, atkreipia dėmesį.

– Kadaise už debiutą „Metai kaip strazdas“ irgi atkreipėte į save dėmesį, buvote įvertintas Zigmo Gėlės premija. Vis dėlto, kodėl tapote poetu?

– Kad net nežinau, nelabai galiu pasakyti. Augau poeto šeimoje, tai viena. Tačiau iki studijų metų poezija man nebuvo svarbi. Knygas skaičiau, bet poezija nesidomėjau. Kada ji atėjo ir kodėl būtent poezija, negaliu suformuluoti, taip jau atsitiko. Niekada ir nežinai, ar tu iš tikrųjų tapai poetu, iki šiol kartais aplanko mintis, kad gal aš čia visus apgaudinėju?

– Šįmet – gražus jūsų jubiliejus, vis dėlto, pakėlus akis į žvaigždėtą dangų, regisi, kad laiko nėra; kita vertus, kuo toliau gyveni, atrodo, gyvenimas darosi įdomesnis, turintis vis daugiau spalvų jau vien dėl patirties. Kaip žiūrite į laiką?

– Na, laikas reliatyvus, senatvėje dalykai atrodo kitaip nei jaunystėje. Nežinau, ar su amžiumi tas laikas ir pasaulis tampa ryškesnis. Kai kurių spalvų netenka, bet įgyja naujų. Kiekvienas laikas turi savo vertę ir įdomumą. Manau, kad nugyvenau ir įdomų, ir gerą laiką, – net ir pusė gyvenimo sovietinio laiko nykumoje šiandien atrodo vertinga, padedanti suprasti, kokį turtingą laiką gyvename dabar.

– Į savo jubiliejų žiūrite su džiaugsmu ar liūdesiu?

– Jo nesureikšminu. Dar vieni metai praėjo, bet kadangi tų metų jau susikaupę nemažai, pagalvoju ir apie tai, kas būta, ir apie tai, kiek dar jų liko. Kaip spėti tą likutį išnaudoti... Jei atvirai, apmaudu, kad to laiko nebėra daug, ir matai, kad daug ko nebespėsi. Planų ir idėjų turėčiau dar vienam tokiam gyvenimui, kurio jau, deja, nebus.

– Tačiau būtų sunku patikėti, kad jaučiatės nerealizavęs savęs...

– Dar yra daugybė dalykų, kuriuos norėtųsi išbandyti. Ką reiškia save realizuoti? Kai matai, kiek daug galėjai padaryti, ko nepadarei, yra kiek apmaudu.

– Poezijos priemonė yra kalba. Tačiau kalba yra ir savotiškas kalėjimas, daugybė dalykų yra savotiškai už kalbos, o gal būtent poezija ir geba išvaduoti iš to kalėjimo?

– Mano supratimu, kalboje telpa ir visas pasaulis, ir dar kažkas, kas yra už to pasaulio ribų, – kalba kuria kitus pasaulius. Gyvenimas kalboje gali net išlaisvinti iš pasaulio kalėjimo. Tam tikra prasme poezija yra priešingas pasaulio supratimo būdas nei filosofija. Vienaip jaučia ir išsako pasaulį filosofai, su poezija yra visai kitaip. Vienaip pasaulis pažįstamas racionaliu protu ar fiziniais pojūčiais ir kitaip – poetiškai. Poezijoje žodžiuose slypi daugiau, nei tie žodžiai savaime reiškia. Yra žodžių santykiai, tai kas yra tarp žodžių. Paradoksalu, bet poezija žodžiais sako daugiau negu žodžiai.

– Ar galima būtų pasakyti, kas yra poezija?

– Tai dar vienas pasaulio pažinimo būdas.

Japonijos, Kinijos ir kitose Rytų šalyse (gražaus) rašymo menas – kaligrafija – yra labai svarbus iki šiol. Iš arčiau ją patyrinėti galima gegužės 3–6 d. vykusio festivalio „Japonijos dienos Kaune WA“, tęsiančio „Kauno – Europos kultūros sostinės 2022” renginių tradiciją, surengtoje japonų šiuolaikinės kaligrafijos meno kūrėjos Tosen Iwasaki parodoje „Stebuklo pojūtis“. „EU-Japan Fest“, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus ir Japonijos ambasados Lietuvoje surengtos parodos kuratorius –  Hisashi Yamamoto.

Vienos eilutės eilėraščiai

T. Iwasaki kaligrafijos pradėjo mokytis būdama ketverių. Nuo tada ši grafikos meno šaka yra ne tik mėgstamas menininkės užsiėmimas, bet ir aistra. T. Iwasaki kūrinius yra eksponavusi Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje, JAV. Ši paroda Lietuvoje kūrėjai yra jau antroji.

Kaip rašoma parodos anotacijoje, T. Iwasaki mokėsi kaligrafijos meno pagrindų vadovaudamasi kaligrafijos meistrų pavyzdžiais. Vėliau jos noras gražiai rašyti raides peraugo į norą rašyti raides taip, kaip jas užrašyti gali tik ji.

„Pradėjau rašyti savo kurtų eilėraščių žodžius nesivadovaudama tradicinėmis raidžių formomis“, – atskleidžia menininkė. „Stebuklo pojūtis“ – ne tik personalinės parodos pavadinimas. Jis atspindi T. Iwasaki požiūrį į kaligrafiją kaip į jautraus žmogaus sielos virpesius švaraus lapo erdvėje.

„Ieškodama būdų perteikti šį jautrumą, prieš keletą metų susipažinau su judėjimu „Artshodo“. Dabar su šiuo kolektyvu tyrinėju kaligrafiją ne tik kaip tradicinės kultūros išraišką, bet ir kaip meną, stengiuosi jį tobulinti“, – pažymi kūrėja. Ji sako norinti piešti vienos eilutės eilėraščius, „kuriuose būtų perteikiamos mano mintys kaip kalbos menas konceptualiojo meno tėkmėje, paremtas kaligrafijos ypatybėmis ir atsitiktinumu, kylančiu iš tušo prigimties“.

Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo – netikėtas, įtaigus ir žavintis.

 

Vertikalės ir horizontalės

Pirmasis įspūdis, kylantis pažvelgus į parodoje eksponuojamų darbų visumą, – daugybė geometrinių struktūrų, kurioms būdingas griežtumas, tikslumas ir dinamika. Kompozicijas konstruodama iš vertikalių ir horizontalių, T. Iwasaki iš jų sudaro konstruktus, pakibusius nei pradžios, nei pabaigos neturinčioje švaraus popieriaus lapo erdvėje.

Menininkei laužant storas juodas linijas ir jas tarsi kopijuojančias plonytes kaip siūlai, netvirtas ir trūkinėjančias linijas, sukuriama jos parašytų eilėraščių eilučių architektūra, kurią pagyvina vešlūs kosminiai augalai, užaugę T. Iwasaki vaizduotėje. Dviejų priešybių sugretinimas – kietų linijų ir minkšto, švelnaus, nenuspėjamo tušo išsiliejimo –  netikėtas, įtaigus ir žavintis.

Kiekvieną kūrinį parodoje lydi užrašytas paaiškinimas – jame žiūrovui suprantama kalba parašyta eilėraščio eilutė, kuri kaligrafiškai užrašyta kūrinyje, ir keletas pastraipų, praplečiančių jos mintį. Todėl labai svarbu žiūrėti į darbus ir skaityti su jais susijusius tekstus.

Vizualūs žodžiai

T. Iwasaki eilėraščių eilutės labai vizualios. Jas perskaitęs žiūrovas nesunkiai gali persikelti į kitas erdves ar net kitus pasaulius, kaip kūriniuose „Absoliutusis nulis“ I ir II.

„Absoliučiojo nulio pasaulis (...). Nors materija egzistuoja, bet šiame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Neaišku, ar tai mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodžių junginys – „absoliutusis nulis“? Jo grakštumas (...) ir tokia ypatinga ramybės būsena (...).“

Darbe „Šios planetos vidurdienio kelionės gentis“ menininkė atskleidžia, kad tas kitas pasaulis gali būti sugalvotas jautrių žmonių, kurių širdys geba keliauti labai toli, net į kitus pasaulius, nepaisant to, kad jų kūnai pasilieka čia.

„(...) šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidudienį.“

Keliaujantys žmonės visada turi įdomių istorijų. Gaila, kad kartais jos taip ir lieka nepapasakotos. Kompozicijoje „Jau iškeliavę žmonės“ menininkė užsimena, kad norėtų paklausyti senų istorijų: „(...) apie tai, kokius gyvenimus nugyveno su manimi susiję žmonės (...). Jau iškeliavę žmonės. Rašau šiuo žodžius su pavėluota meile.“

Senos istorijos sustingsta mirusiųjų lūpose, bet naujų istorijų galima atrasti. Kūrinyje „Istorija užrašyta ant delnų“ menininkė žiūrovą paragina dažniau savo žvilgsnį nukreipti į žmonių delnus: „Kai žmogus gimsta, jis ateina į šį pasaulį tvirtai suspaudęs kumščius, ant jo delnų jau yra užrašyta istorija.“

Darbuose „Dviese stovint dykumoje“, „Žvilgsniai, spoksantys vienas į kitą“, „Daug balto smėlio veržiasi į mano širdį“ T. Iwasaki paliečia vienatvės, laiko, mirties temas.

Iš sudėtingų, sunkių, asmeniškų temų menininkė stato grakščias konstrukcijas su kosminių augalų sodais, į kuriuos užsukti kviečia ir žiūrovą.

---

Šios planetos vidurdienio kelionės gentis

Regimanto Zakšensko nuotr.

Kai kuriems žmonėms sunku gyventi, nes yra per jautrūs. Būdami didelės žmonių grupės apsupty, jie pasimeta ir nebežino, kaip turėtų elgtis. Tampa pernelyg suglumę ir visai nutyla arba pradeda dėtis kitu žmogumi nei yra iš tikrųjų. Nors kūnas yra čia, širdis – kažkur toli. Ir nors jau vidurdienis, atrodo, kad sapnuojat ir iškeliaujate į kitą pasaulį. Jeigu Jūs turite tokį polinkį, bijoti nereikia. Jei paieškosite, šioje planetoje rasite nemažai tokių jautrių žmonių. Tai tiesiog tokios genties žmonės, kurių širdys keliauja vidurdienį.

---

Absoliutusis nulis I ir II

Regimanto Zakšensko nuotr.

Absoliučiojo nulio pasaulis, kur, atrodo, galėtų užšalti ir kūnas, ir širdis vien tik bandant tai įsivaizduoti.

Kadangi temperatūra apibrėžiama remiantis vibraciniu materijos judėjimu, tad būsena, kurioje vibracinis judėjimas sustoja, yra -273,15 C ir yra vadinamas absoliučiuoju nuliu. Tokiems kaip aš, kurie visada galvojo, kad šiame pasaulyje nėra nieko absoliutaus, yra nelengva patikėti ir suvokti absoliučiojo nulio pasaulį. Nors materija egzistuoja, bet tame pasaulyje niekas nejuda ir vyrauja tyla. Net nėra neaišku, ar tai išties mirtina tyla, nes nėra nieko, kas galėtų girdėti. Kodėl mane taip traukia šis žodis "Absoliutusis nulis"? Grakštumas ištariant "Absoliutusis" ir tokia ypatinga ramybės būsena, primenanti "mirtį". Gal ne itin jauku, tačiau tai traukia širdį ir man norisi pakalbėti apie mirtį. "Absolute zero", "Absoliutusis nulis". Žemai lenkiuosi prieš tokį literatūrinį fizikinį terminą.

---

Dviese stovint dykumoje

Regimanto Zakšensko nuotr.

Jūs vienui vienas stovite dykumoje. Aplink vien tik smėlis. Jūs nesuprantate, kur esate, esate vienišas ir pasiklydęs. Tuo momentu ateinu aš. Mes surandame vienas kitą ir apsidžiaugiame. Aš taip pat ėjau pasiklydusi dykumoje. Jei būtume vieniši, galėtume pasiklysti. Mes dabar stovime dviese. Mes jau ne vieniši ir ne pasiklydę.

---

Kas? T. Iwasaki paroda „Stebuklo pojūtis“.

Kur? Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekoje-muziejuje.

Kada? Veikia iki vasaros pabaigos.

Suomi„Nebe mano tiesiojoje“

Šį straipsnį išprovokavo pats poetas: paskambino „Kauno dienos“ žurnalistei ir pasakė: „Žinai, mirė mano bičiulis Rimas (Rimvydas Mulevičius, – red. past.). Paskaitysiu eilėraštį, kurį jam parašiau.“

Susitariame susitikti. Kaip visada – Laisvės alėjoje, vienoje mėgstamiausių G. Patacko kavinių. Sutartu laiku poetas čia jau geria kavą. Ant stalo guli du mėlynu tušinuku eilėmis prirašyti sąsiuvinio lapai. Viename – eilėraštis pavadinimu „Rinkimai“, kitame – eilės R. Mulevičiui. „Kitaip atsisveikinti su Rimu negalėsiu, nes jis jau nebe mano tiesiojoje. Neturiu automobilio, nevairuoju, negalėsiu išlydėti į kapines Vilniuje. Rimas buvo vilniečių desanto Kaune flagmanas. Su juo esame daug nuotykių patyrę, daug bendravę ir prie vyno taurės“, – apie ketvirtadienį palaidotą bičiulį pasakoja poetas.

Žuvo du mano vaikai, ir aš jaučiuosi dėl to kaltas. Kaltas, kad buvau prastas tėvas. Gyvenau pats sau.

R. Mulevičius sukūrė iliustracijas dviem G. Patacko poezijos knygoms – „Karo kronikai“ ir „Mažajai dieviškajai CO“. „Išėjo visas šios knygos serialas – penkios dalys. Tai paskutinis didžiausias mano darbas. Po jo mano kūrybinė kreivė ėmė smukti žemyn – amžius. Neprimatau, neprigirdžiu. Tačiau rašyti nenustoju. Pavadinčiau tai grafomanija. Tačiau galbūt tai grafo manija? Esu kilęs iš grafų Potockių. Grafas Valentinas Potockis buvo gyvas sudegintas Vilniuje kaip paskutinė inkvizicijos auka“, – istoriją, kuria nežinia, tikėti, ar ne, pasakoja G. Patackas.

Kuria pusšimtį metų

Kurti eilėraščius jis sakosi pradėjęs keturiolikos metų. „Dabar man 71 metai. Taigi, rašau jau daugiau kaip pusšimtį metų, daugiausia poeziją. Prie romanų jau turbūt nepereisiu“, – užsimena.

Kiekvieną dieną jis parašo po vieną eilėraštį. Taip sako palaikantis kūrybinę sportinę formą. Tik štai apsukos sulėtėjo. Anksčiau eilėraštį ekspromtu parašydavęs per 6 min, o dabar jau ir 1.20 val. užtrunka. Tačiau į kūrybinę pensiją nesiruošia: „Neberašyti man nepavyks. Kol dešinioji ranka kruta, tol rašysiu. Nebent atsitiktų kažkoks ypatingas atvejis. Prastovų gal bus. Mano darbo kabinetas ir toliau išlieka Laisvės alėja. Turiu dvi mėgstamas kavines, kur man duoda nemokamos kavos. Žiemą rašau vienoje, o vasarą grįžtu į kitą.“

Tempas: nors apsukos sulėtėjo, poetas teigia nesiruošiantis į kūrybinę pensiją. / Regimanto Zakšensko nuotr.

G. Patackas prisipažįsta atsisakęs ankstesnio plano kurti eiles kompiuteriu – lieka ištikimas popieriaus lapui ir tušinukui.

„Kompiuteriu rašyti taip ir neišmokau. Ir nesigailiu. Popierius iškenčia viską. Be to, lapą popieriaus ir tušinuką nešuosi visur, kur tik einu. Su kompiuteriu būtų sudėtingiau“, – sako.

Pastebėjus, kad poetas sublogęs, plačiai nusišypso: „Anksčiau aš tik atrodžiau labai storas, nes vaikščiodavau prisikišęs knygų po skvernais. Pats jas pardavinėdavau. Dabar nesinešioju. Vyriausybė mane pagerbė, ir pinigų klausimas nebe toks aštrus. Todėl dabar grąžinu skolą valstybei: rašau nemokamus eilėraščius“, – apie prieš metus skirtą Vyriausybės kultūros ir meno premiją užsimena G. Patackas.

Kūrybinis tandemas

Vertus spausdinti eilėraščius jis atrenka kartu su žmona poete Tautvyda Marcinkevičiūte.

„Su Tautvyda mes sudarome kūrybinį tandemą. Skaitome vienas kito eilėraščius, juos aptariame. Dabar pradėjau pataikauti Tautvydai: rašau eilėraščius, kuriuose prisiekiu jai amžiną meilę. Tie eilėraščiai Tautvydai labiausiai patinka“, – šypsosi G. Patackas. Nesuprasi, kalba rimtai ar juokauja.

Anksčiau jo eilėraščiuose dominavo meilė, erotika, ironija, pašaipa. Dabar vis dažniau atsiranda teisingo kelio, išėjimo, draugų, bičiulių mirties temos.

„Toks gyvenimas. Dabar smagiai riedame nuo kalniuko, kol tėkšimės į griovį“, – šypsosi poetas. Tačiau čia pat surimtėja: „Dabar eilėraščiuose atsiprašinėju už jaunystės nuodėmes. Grįžo gailestis ir gilesnis pasaulio suvokimas. Jis gal neprieinamas jaunam žmogui, bet mano bendraamžiams tinka. Dabartinė mano poezija turi savo skaitytoją. Maždaug miesto mero amžiaus žmogus turi būti, kad suvoktų būties tragizmą.“

Anksčiau Kauno bohemos liūtu tituluotas G. Patackas prisipažįsta sunkiai išgyvenęs karantiną, kai kavinės, restoranai buvo uždaryti. „Teko rašyti namų restorane. Tiesa, į Laisvę ir tada kiekvieną dieną išeidavau. Dabar irgi kasdien išeinu. Išskyrus kelias dienas, kai per Naujuosius metus buvau persišaldęs ir namiškiai laikė mane namų arešte“, – pasakoja.

Stebi, kas vyksta

Nors rega ir klausa prastėja, jis prisipažįsta toliau stebintis Kauną ir pasaulį. Per televizorių kiekvieną dieną žiūrintis žinias: „Aš per žinias kalbu rožančių mintyse. Du kartus per dieną kalbu – ryte ir vakare. Sakysite: klerikalas prakeiktas. Tačiau vienas garbus kunigas pasakė, kad už tai man nuodėmes atleis.“

Užsiminus, kad jo rožinis greičiausiai kitoks, nei kalbamas bažnyčioje, G. Patackas atsako: „Man teko matyti žmonių, kurie smarkiai keikėsi ir sykiu buvo labai dievobaimingi. Paviršiuje plaukė keiksmažodžiai, tarsi šūdas, kuris visada išplaukia į paviršių, o kuo giliau – tuo tyresnis vanduo.“

Gintaras Patackas. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Pasiteiravus, ar poetas čia kalba ir apie save, atsakė: „Aš savęs nepažįstu. Žinau, kad nieko nežinau. Tiksliau – žinau tik tai, kad manęs neapleidžia kaltės jausmas už buvusias padarytas klaidas. Žuvo du mano vaikai, ir aš jaučiuosi dėl to kaltas. Kaltas, kad buvau prastas tėvas. Gyvenau pats sau. Per stipriai gėriau, mušiausi, keikiausi ir neprižiūrėjau vaikų. Mano pirmoji šeima, kur augo trys vaikai, iširo. Du iš jų yra iškeliavę į dangiškas platybes. Mūsų su Tautvyda sūnui ir dukrai šiek tiek daugiau dėmesio skyriau. Jie savo keliais eina. Dukra savo šeimą sukūrusi – aš jau senelis. Turiu septynių mėnesių anūkę. Aš jai ir knygą, eiliuotą dienoraštį, parašiau. „Adrianos dienoraštis“ dar neišleistas – laukia savo leidėjo. Dabar rašau naują knygą, tik dar nežinau, apie ką – malu bet ką.“

Žodžio chuliganas

„Gali poetu ir nebūti, bet būti piliečiu privalai, – paklaustas, ar ėjo balsuoti, cituoja rusišką eilėraštį. – Rinkimų rezultatai nenustebino. Už ką balsavau? Nesakysiu.“

Sako, kad domisi aktualijomis. Karui Ukrainoje jis skyrė visą pernai išleistą poezijos knygelę „Karo kronika“. Joje publikuojami eilėraščiai, rašyti kasdien nuo plataus masto Rusijos karo Ukrainoje pradžios.

Rašyti nenustoju. Pavadinčiau tai grafomanija. Galbūt tai grafo manija?

G. Patackas nuo seno žinomas kaip žodžio chuliganas. Su amžiumi to chuliganiškumo jo poezijoje mažėja, nors „Karo kronikoje“ jis pateikia baisios Putino ir Lavrovo baigties vaizdinių aprašymus. Eilės kupinos minties viražų. Tame pačiame eilėraštyje jis sugeba paminėti ir Viešpatį, ir karą, ir Putiną, kuriam „nurėšime kiaušus“. Baigiasi tos eilės dažniausiai pozityviai: Putinas nugalėtas ir pažemintas, Ukraina laimi, o lyrinis herojus po nuožmios kovos grįžta namo – pas Mažytę, kurią myli.

Tema: „Karo kronikose“ – du mėnesius nuo Rusijos plataus masto puolimo Ukrainoje pradžios rašyti eilėraščiai. / Regimanto Zakšensko nuotr.

Tiesa, kalbantis G. Patackas lieka toks pat chuliganiškas kaip anksčiau.

Paklausus, kokie jo kūrybiniai planai, atrėžia: „Mirt ir neapsišikt“. Šypsodamasis žvelgia pro langą.

„Kol kas ruošiuosi toliau tęsti savo gyvenimo būdą. Alkoholio mano gyvenime nebėra, bet kasdien surūkau po pakelį ar du cigarečių, dviem valandoms išvykstu į Laisvės alėją, išgeriu tris puodelius kavos, iš kurių du – kavinėse, parašau po eilėraštį. Labai paprastas gyvenimo būdas. Be to, kiekvieną vakarą grįžtu namo, pas Tautvydą. Ji taip pat kiekvieną vakarą grįžta namo. Man sekasi – yra, kas laukia namuose“, – vėl šypsosi.

---

Gintaras Patackas

BIČIULIO RIMO MULEVIČIAUS MIRTIS

Liūdna žinia kad numirė bičiulis

Rinkimų dieną pasiekė mane

Apsiverkė ir saulė ir mėnulis

Nuvyto pražydėjusi vyšnia

Ledinis skausmas širdį surakino

Sakyk bičiuli kur tu išėjai

„Pas motiną kuri mane augino

Kur gura jūra stiebiasi kalnai“

Pasakė jis.

Anksti šį rytą kėliaus

Gosli už lango siautėjo pūga

O prietemoje verkė kūdikėlis

Aš pajutau kaip grįžta man jėga

Ėmiau rašyti popierių sugriebęs

Kaip atsisveikinu su bičiuliu

Ir ošė man alėjos Laisvės liepos

Kad aš keliaučiau teisiojo keliu

Beregint ši diena man nuskaistėjo

Ir jau atrodė nebaisi pūga

Ramybė mano sielon jau atėjo

Dabar galiu rašyti: pabaiga

2023 03 06

RINKIMAI

Pasiutusiai nuo ryto buvo šalta

Dabar tik supratau kad sušalau

Kai išsitraukiau šitą lapą baltą

Tariau – negersiu aš daugiau alaus

Nėra puikesnio gėrimo už kavą

Ir taip įkūriau partiją kavos

Vadove aš paskyriau bufetavą

Mokėjo ji stovėti ant galvos

Pasirinkimas buvo gan neblogas

Į miesto merą aš pretendavau

Per rinkimus – tad išsirinkit jogą

Kuriuo kadais jaunystėje buvau

Ir nubalsavęs aš pradėjau siestą

La Fine – mano flagmano laive

Kur mandagiai man patarnavo Vesta

Bet pagaliau prisiminiau tave

Mieloji mano – tad nelik už borto

Blaiviu tavuoju protu aš tikiu

Kai saliutuos mums iš apleisto forto

Tarytum saulė tūkstančio akių

2023 03 05

Iš eilėraščių knygos „Karo kronika“

NEPRIKLAUSOMYBĖS DIENA

Ilgai laukta diena išaušo

Tuoj Putinui nurėšim kiaušus

Ilgai jinai liks atminty

Ir bus anūkams ką paporint

Kaip ėjo broliai savanoriai

Į kovą kruvinoj nakty

Aš pasakysiu ko nežinot –

Staugimą Vilko Geležinio

Kiekvieną dieną aš girdžiu

Jis praneša: „Budėkit žmonės

Sulauksit Viešpaties malonės

Budėkit taip kaip aš budžiu“

Štabe didžiulis sujudimas

Sugautas ryšininkas Simas

Lig šiol jis dirbo svetimiems

Jisai ne vyras o mazgotė

Ne veltui buvo demaskuotas

Prisipažinimas nulems

Kad Suomija vėl stos į karą

Gaminti Putinui košmarą

Tuojau insultas vadui bus

Nes turi jis priklausomybę

Nuo smurto – alina valstybę...

Paskui aš pasiekiau namus

Mažytė pagamino žuvį

Skanėstą – iškišau liežuvį

Skaniai aš menkę sukirtau

Tarytum šventą sakramentą

Ir mano sieloj kilo šventė

Todėl dainuoju dainą tau

2022 03 11

220 VOLTŲ

Į kovą aš veržiuos į ringą

Ramybė tvyro apgaulinga

Tuojau čia mūšis prasidės

Po to kai flagmanas nuskendo

Nuleistas buvo jo desantas

Čia Ukrainoj jam vamzdiec

Atvarė štatai čia ginkluotės

Ir šovinius reik suskaičiuoti

Nepirksi gi katės maiše

O bangos supa štormas kyla

Iššaunu dupeltu į tylą

Nukaunu karo atašė

Volodios artimiausią draugą

Visi man šaukia: „Pasisaugok

Nes dega Putinas kerštu“

Bet pasiekiau aš savo tikslą

Atominė širdelė tiksi

Pavirto vatai man voltu

Ir amperais. Menu mokyklą

Ir dėsnius fizikos... stovyklą

Ten įsirengęs aš buvau

O taip buvau velnių priėdęs

Miestelio žinomas begėdis

Su pioniere draugavau

Atsiprašau su komjaunuole

Rašiau eilėraščius jai uoliai

Bet išsiskyrė mūs keliai

Ir vienas beprotis užvilko

Man uniformą karininko

Ir ligi šiolei aš „starlei“*

Rūkau geriu kiek leidžia spėkos

Ir ačiūdie nemąžta jėgos

Įveikti betmenus galiu

Būgnelis skamba okarina

O taip myliu aš Ukrainą

Ir dar mažytę aš myliu

2022 04 19

*Starlei (rus.) – vyresnysis leitenantas rusų armijoje.

Įamžina žavingą akimirką

Knygynų lentynas pasiekusioje minimalistinėje knygelėje – naujausios G.Labanausko eilės. Jose ryškūs iš ankstesnės politiko, visuomenininko kūrybos žinomi motyvai: meilė žmogui, gamtai, pasauliui. Rūpestis dėl jo ateities. Rūpestis, kad pasaulis taptų geresne vieta gyventi. Kai kur iki dviejų posmų sutrumpėjusiuose eilėraščiuose poetas išreiškia savo nerimą, susirūpinimą, kitur – tarsi bando sustabdyti, įamžinti žavingą akimirką. Ir skatina džiaugtis, mylėti, kurti.

G.Labanausko poezijoje meilė yra tapusi pagrindine varomąja jėga. Meilė antrajai pusei, žmogui apskritai, pasauliui. Eilėraštyje "Ar pavasario lietų" gyvenimą be meilės jis prilygina gyvenimui be spalvų: "Būna, kartais pavargstam gyventi, / Nebemokam ištarti: myliu, / Palengva viskas blanksta, nublanksta... / Ir gyvename jau be spalvų."

Gamta – kitas stiprus G.Labanausko kūrybos motyvas. Eilėmis jis siūlo stabtelėti. Pastebėti saulę, mėnulį, žvaigždes, vėją, sutemas, miglą, rytą, rasą, rudeninį lapą. Dienos pradžią ir pabaigą. Apskritai – gamtą. Artimą žmogų.

Knygelės sudarytoja literatūrologė, humanitarinių mokslų daktarė Eugenija Vaitkevičiūtė-Peet pastebi, kad knygelėje "Kažkam" G.Labanausko pamėgtas klasikinis, rimuotos poezijos stilius iš dalies išlaisvėja. "Išryškėja vis daugiau, drąsesnių eksperimentavimų žodžio tekstūra, poetine metafora, atsiranda taiklių provokatyvios žaismės skaitytojų intelektu ir emocijomis elementų. Kita vertus, eksperimentai forma neužgožia šiam autoriui būdingo dėmesio eilėraščių turiniui ir nuoseklios pozicijos: puoselėti stiprybę ir atitinkamas vertybes tiek savyje, tiek ir kituose. Vertinant šią, septynioliktąją, autoriaus knygą jo anksčiau išleistų poezijos knygų kontekste, galima tvirtai teigti, kad ji laikytina viena iš brandžiausių", – knygelės įžanginiame žodyje rašo E.Vaitkevičiūtė-Peet.

Ji G.Labanausko kūryboje įžvelgia tiek "prarastosios kartos" rašytojams, tiek romantizmui būdingų bruožų. "Gerbiu G.Labanauską ir už jo užsispyrimą nepasiduoti po pirmųjų nesėkmių, atstūmimų, ir už jo pastangas nuoširdžiai, atkakliai tobulintis", – yra sakiusi literatūrologė.

Kažkam, kas skaitys

G.Labanausko kūryba susijusi su gyvenimiškomis patirtimis. Todėl, sėdę pasikalbėti apie knygą, paliečiame daug temų: meilės ir kitų vertybių, neteisingos pasaulio sąrangos, karo.

Pasiteiravus, kas tas paslaptingasis "Kažkam", minimas knygelės pavadinime, kuriam netiesiogiai dedikuojamas šis leidinys, G.Labanauskas atsako: "Kažkam – tam, kas skaitys ir patirs teigiamų emocijų. Rašau dėl dviejų priežasčių. Tam, kad atverčiau sielą ir kad kažkam savo eilėmis suteikčiau malonumo. Planuose – knygelių ciklas: "Kažkam", "Kažkur", "Kažkada". Tokia savotiška trilogija. Ir jeigu bent vienam žmogui – kažkam – tos knygelės kažkada kažkur paklius į rankas, suteiks malonių akimirkų, paskatins stabtelėti, susimąstyti, pagalvoti apie tai, kas mes esame, dėl ko atėjome į šį pasaulį ir kur einame, mano tikslas bus pasiektas. Gal jos paskatins susimąstyti, ar mes esame tik perdirbančios maistą ir atliekančios reprodukcinę funkciją biologinės mašinos, kaip voverės besisukančios buitiškame lygmenyje, ar vis dėlto yra kažkas aukštesnio, dėl ko mes į šį pasaulį ateiname."

Rašau dėl dviejų priežasčių. Tam, kad atverčiau sielą ir kad kažkam savo eilėmis suteikčiau malonumo.

Žinomo kauniečio teigimu, žmonės neretai neišnaudoja to, kad yra homo sapiens – kur kas tobulesnės būtybės nei gyvūnai: "Mes negalime ir neturime gyventi vien šia akimirka, dabartimi, kaip katės ar kiti gyvūnai, kurie neturi nei praeities atsiminimų, nei ateities planų. Ir jei kažkas, perskaitęs vieną ar kitą mano kūrinėlį, susimąsto apie gyvenimo prasmę, apie laikinumą, apie tai, ką mes po savęs paliekame, aš jaučiuosi labai laimingas. Vadinasi, suteikiu tiems žmonėms vertingų akimirkų."

Vienas didžiausių stimulų

"Kažkam" autorius prisipažįsta daug skaitantis, dėl to galbūt pasąmoningai patiriantis kitų rašytojų įtaką, tačiau sąmoningai nė vienu iš jų nesekantis. "Nei Rytų, nei Vakarų klasikai nepaliks man didesnio įspūdžio nei mūsų Paulius Širvys ar rusų Sergejus Jeseninas. Jie artimiausi mano sielai, – sako pašnekovas. – Jų mintys mane labiausiai užkabina. Mėgstu ir Williamo Shakespeare'o sonetus, bet jie neranda tokio stipraus atgarsio manyje kaip S.Jesenino ir P.Širvio eilės."

Meilė – vienas didžiausių G.Labanausko kūrybos stimulų, tačiau kam išpažįsta meilę savo poezijoje, autorius neatskleidžia. "Meilė yra vienas didžiausių visaverčio gyvenimo stimulų. Jeigu nieko nemyli – gyveni nevisavertį gyvenimą. Žinoma, galima mylėti žolę, akmenį ar kačiuką. Ar, kaip "Tesla" išradėjas, – balandį. Vis dėlto žmogui natūraliausia mylėti kitą žmogų. Meilė žmogui – įvairialypė. Gali mylėti brolį, seserį, tėvus vienaip, žmoną – kitaip, savo vaiką – dar kitaip. Tai priklauso nuo žmogaus sielos, nuo to, kiek jis gali atiduoti. Juk meilė visų pirma reiškia ne gauti, o save atiduoti. Ir jei atiduodamas pataikai tam, kuris atsako, tas jausmas sustiprėja", – apie stipriausią jausmą užsimena eiliuojantis politikas ir visuomenininkas.

E.Vaitkevičiūtė-Peet pastebi, kad G.Labanauskui, kaip autoriui, svarbu puoselėti tam tikras vertybes savyje ir kituose. Kokios tai vertybės? Pašnekovas prisipažįsta jų griežtai nesuklasifikavęs, nesurašęs nuo A iki Ž. "Tačiau tą vertybių visumą atspindi paprastas pavyzdys. Jeigu ryte atsikėlęs gali žiūrėti į veidrodį, nėra bloga nuo to, ką matai, viskas yra gerai. Gerai, jei turi savo nuomonę, ją išsakai neuzurpuodamas aplinkinių nuomonės, išlieki savimi, gerbi save ir prašai pagarbos iš tų žmonių, su kuriais dirbi, bendrauji, tačiau dėl sotesnio duonos kąsnio, aukštesnio karjeros laiptelio, didesnio atlyginimo nekeliaklupsčiauji, turi savigarbą, – tiesios pozicijos svarbą įvardija pašnekovas. – Vertybių visuma parodo, koks tu esi iš tiesų. Žmogaus, kaip ir vandenynų, nuotaika gali keistis ir keičiasi kiekvieną dieną. Tačiau tavo vidus, atspindintis vertybių visumą, nepriklausomai nuo aplinkybių, išlieka toks pats."

Autoriaus teigimu, gyvenime svarbūs ir maži dalykai. Tie, kurių skubėdami dažnai net nepastebime. "Vėl skubėsime, griūdami lėksim, / Niekada, niekada negana. / Mes nematome lapo po kojom, / Mes nepastebim – baigias diena", – viename eilėraščių rašo autorius.

Vienas vertų pastebėti ir pasidžiaugti mažų dalykų gali būti praeivio šypsena. "Man labai smagu, kai žmogus, pamatęs mane, nusišypso. Pavyzdžiui, aš turiu kačiuką, mėgstu jį nešiotis po Laisvės alėją, Senamiestį permatomame krepšyje. Kad jis galėtų grožėtis ir juo galėtų grožėtis. Matydamas, kad žmonės, pamatę mane su kačiuku, nusišypso, aš jaučiuosi laimingas. Aš laimingas, jei kaip darbdavys sukuriu žmogui tokį darbą, į kurį jis eina noriai, ten kuria. Juk geriausia laimės formulė – kai ryte tave traukia į darbą, nes ten tu gali kurti, realizuoti save, o vakare – namo, nes ten matai mylimus veidus", – daugeliui žinomą laimės formulę primena G.Labanauskas.

Ir patikslina, kad į žodį "kūryba" telpa daug kas. Veiklą su bendraminčiais įkurtame visuomeniniame judėjime, diskusijas ir kritiką jis taip pat vadina kūryba.

Viename eilėraščių autorius rašo: "Tarsi senas klošaras / Einu." Klošaras prancūzams gali reikšti ir valkatą, ir laisvą žmogų. Ar G.Labanauskas iš tiesų jaučiasi kaip senas klošaras? "Visaip būna. Vieną dieną galiu jaustis kaip senas klošaras, kitą – kaip prezidentas. Tačiau stengiuosi niekada nepamiršti, kad visų pirma esu žmogus. O šiaip – juk tas pats klošaras gali būti labiau gerbiamas nei koks ministras, – pastebi pašnekovas. – Klošaras galbūt toks tapo vedamas savo vidinių įsitikinimų. Juk klošaras nėra tiesiog elgeta. Klošarais pradžioje buvo ir aristokratai, grafai, kiti aukštuomenės atstovai, kurie atsakydavo savo turtų dėl to, kad galėtų pirmieji po tiltu pasitikti tekančią saulę Paryžiuje. Negalime smerkti to, ko patys nesuprantame. Ne veltui ir Biblijoje pasakyta: tegul į mane meta akmenį tas, kuris yra be nuodėmės. Mes dažnai užmirštame, kad patys turime nuodėmių, ir mėtome į kitus akmenis. Taip, kartais jaučiuosi klošaru. O kartais jaučiuosi tvirtai ir jaučiu, kad galiu padėti kitiems."

Forma: septynioliktoje G.Labanausko kūrybos knygelėje – išlaisvėjusios eilės. Vilmanto Raupelio nuotr.

Kad karų nebūtų

G.Labanauskas neabejingas tam, kas vyksta pasaulyje, kūryboje jis kritikuoja esamą pasaulio tvarką, karą. Ši tema ryški neatsitiktinai: G.Labanauskas – buvęs Afganistano karo dalyvis, kaip ir kiti kareiviai iš sovietinės Lietuvos, kovęsis sovietų armijos pusėje, iš labai arti matęs visa naikinančią karo mašiną. E.Vaitkevičiūtės-Peet teigimu, kaip karo dalyvis jis priklauso be balso paliktai visuomenės grupei, tačiau šį balsą ryškiai išreiškia kūryboje.

Vis dėlto anksčiau jo kūryboje buvusi ryški karo tema knygelėje "Kažkam" užleidžia vietą kitoms autoriui rūpimoms temoms. Joje yra tik vienas eilėraštis – "Saulė Monpeljė", kur užsimenama apie Afganistano karą. Čia minimi ir "šuravi" (taip 1978–1989 m. karo metu vietiniai gyventojai vadino Sovietų Sąjungos pusėje kovojusius karius), ir apskritai – neteisinga pasaulio sąranga. "Tai kodėl, – aš vis klausiu ir klausiu, – / Žmones, brolius mums reikia žudyt?" – klausia autorius.

"Taip, man nepatinka toks pasaulis. Mano didžiausias siekis – kad karų iš viso nebebūtų. Juos sukelia politikai, kurie nežino, ką tai reiškia. Man būnant Afganistane, vadinamieji štabistai, kurie sėdėdavo neišlįsdami iš savo kabinetų, kuriuos saugojo sargyba, prisirašydavo sau žygdarbių ir gaudavo apdovanojimus. Man jų apdovanojimų negaila – tegu juos sau turi. Bet jie net nebūdavo matę karo. Karas yra blogiausia, kas gali nutikti", – įsitikinęs pašnekovas.

Jis sakosi nesuprantantis dabartinių politikų, kurie, nesugebėdami susitarti, nori spręsti ekonominius klausimus kariniu būdu. "Jie niekada patys nėra buvę kare, nepatyrę tų baisumų, jų artimieji, draugai nėra žuvę. Dabar kartais pasigirsta netiesioginių siūlymų: ekonomines sankcijas pakeiskime karu ir nugalėsime. Juk karas – ekonominės politikos padarinys. Kai ekonominiai klausimai neišsprendžiami taikiomis politinėmis priemonėmis, prasideda karas. Žmonės, kurie siūlo kariauti, paprastai nėra matę sunkiai sužeisto artimo žmogaus, draugo, gulinčio ant kelio ir rankomis bandančio susigrūsti atgal išvirtusius vidurius. Arba nutrauktų kojų, rankų, galvų", – Afganistano kare matytus vaizdus prisimena G.Labanauskas. Pasak jo, ir dabar užsienio politikoje naudojamos priemonės, retorika, kurios gali privesti prie karinio konflikto.

Žmogus sukurtas kurti, gėrėtis, grožėtis, mylėti, o ne kariauti.

"Kartais išlepinti mamyčių ir tėvelių sūneliai, kurie nežino, kas yra karas, kariuomenė, pradeda kalbėti: tuoj mes kaip duosim visiems. Tačiau, jei kils karas, tie asmenys toliau sėdės šiltuose kabinetuose, o nekalti mūsų vaikai žus kare", – palygina pašnekovas.

"Karas netinka žmogaus psichikai, – sako G.Labanauskas, prisimindamas Afganistane morge dirbusį bičiulį lietuvį. – Jis dažnai pavaišindavo spiritu, skirtu dezinfekuoti nutrauktas galūnes prieš sudedant į karstą. Tiesa, kartais, jei iš kario kūno nieko nebelikdavo, užtekdavo į cinkuotą karstą pripilti smėlio. Jis sakydavo: jūs kariaujate, o aš čia gyvenu kaip inkstas taukuose – vargo nematau. Tačiau po metų tarnybos jis išprotėjo. Žmogui karas yra per sunku. Žmogus sukurtas kurti, gėrėtis, grožėtis, mylėti, o ne kariauti."

Savo eiles G.Labanauskas kartais skelbia feisbuke. Po jomis sulaukia ne tik širdelių ir kitų pritarimo, skatinimo toliau rašyti ženklų, bet ir kritikos strėlių. Tačiau jos neatbaido autoriaus nuo kūrybos. "Kai rašiau apie Tenerifę ir snieguotas viršūnes joje, vienas profesorius parašė: pasimokykite geografijos – Tenerifėje nėra snieguotų viršūnių, ten amžinai šilta. Tačiau iš tiesų Tenerifėje, kur man ne kartą teko lankytis, apačioje, prie vandenyno, +20 °C, o Teidė (3,7 km siekianti aukščiausia Ispanijos viršūnė, esanti Tenerifėje, – red. past.) kartais būna apsnigta taip, kad negali privažiuoti automobiliu. Bet negi dėl to su profesoriumi pyksiesi? Juo labiau kad visi mes kūryboje esame laisvi. Eilėraštyje aš galiu rašyti, kad ir Sacharoje prisnigo", – kūrybinę nuo faktinės tiesos ragina atskirti pašnekovas.

G.Labanauskas sakosi nesąs didelis socialinių tinklų gerbėjas. Ir prioritetą teikiąs popierinei, o ne elektroninei knygai. "Man labai smagu, kad aš galiu padovanoti knygų. Draugams, senjorų klubams, daugiavaikėms šeimoms. Iš kūrybos aš verslo nedarau. Tai, kad žmonės mano kūrybą skaito, mane džiugina ir skatina kurti toliau", – prisipažįsta autorius.

---

Gintautas Labanauskas 

Tu iš kur atėjai

 

Tu iš kur atėjai ir į kur

su manim per pasaulį eini

vyšnių žiedlapiai vėjyje sklando

išeini sugrįžti išeini

vyšnių žiedlapiai sukasi vėjyje,

pirmas sniegas be proto balti

kaip pavasaris šypsena tavo

išeini sugrįžti išeini.

 

Kaip matyta, kaip viskas matyta

 

Tyliai tyliai alsuoja žiedai

Ankstų šviesų pavasario rytą.

Blizga lašas rasos ant žolės:

Kaip matyta, kaip viskas matyta...

 

Kaip matyta, kaip viskas matyta:

Kvepia bičių laukinių medus,

Liepos šnibžda pavasario maldą, –

Dieve mano, koks žydras dangus.

 

Tyliai tyliai sapnuoja žiedai

Ankstų šviesų pavasario rytą.

Meilė, bitės, dangus, rasa ant žolės,

Kaip matyta, kaip viskas matyta...

 

Valkataujantis vėjas šiaurinis

 

Valkataujantis vėjas šiaurinis

Drasko šąlančių medžių lapus,

Šakos – rankos, pakeltos į dangų.

Negirdės jis maldų, jis niūrus,

Debesim papilkėjusiu veidu

Abejingai nužvelgs medžius.

Valkataujantis vėjas šiaurinis,

Kažkada gal – šiltas, švelnus.

Buvo, vyko, praėjo, negrįžo, –

Apie tuos lapai čeža laikus...

 

Ten danguj

 

Ten danguj, ten aukštai, ten šviesu,

Kur joks ilgesys negyvena.

Groja arfom basi angelai, –

Švelniai kojas rasa jiems kutena.

Aš žemiau, aš gerokai žemiau,

Ten, kur lyja lietus, gyvenu.

Švino debesys spaudžia krūtinę,

Pilkas, piktas, sušalęs

Lietus.........................

I. Zalieckienę mažieji skaitytojai, jų tėvai ir literatūros profesionalai labiausiai vertina už gebėjimą suprasti vaikų pasaulį, pamatyti jį vaiko akimis, už žodžio žaismę, taisyklingą eilėdarą. Pirmoji Indrės knyga „Kapt kapt kapt“ 2019 metais nugalėjo „Pirmosios knygos“ konkurse, o 2020-aisiais ji tapo Aldonos Liobytės premijos už reikšmingiausią metų debiutą laureate. Trečiąją autorės knygą „Kaip sutramdyti žvėryną?“ išleido leidykla „Alma littera“, pastaruoju metu itin daug dėmesio skirianti vaikų ir jaunimo literatūrai.

Pirmąjį savo eilėraštį Indrė suraitė mokyklos sąsiuvinyje dar pradinėse klasėse. „Ten jis ir liko, – šypsosi ir priduria, kad visi „Kaip sutramdyti žvėryną?“ knygoje esantys eilėraščiai – naujutėliai, šių metų žiemos derliaus.

Su poezija Indrė sako draugavusi nuo vaikystės. Iki šiol prisimena, su kokiu užsidegimu deklamuodavo eilėraščius iš Anzelmo Matučio knygos „Margaspalvė genio kalvė“. Deklamavo, deklamavo, kol pradėjo kurti pati.

Po maudynių vonia atrodo taip, tarsi joje taškėsi dramblys, pusryčių vieta atrodo kaip nusiaubta pelikano, o kojinių poros vis dingsta, tarsi jas rytų alkanas krokodilas.

Šiandien rašydama eiles ji galvoja ne apie eilėraščių skaičių, o apie tai, kokios situacijos pažįstamiems vaikams dažniausiai kartojasi: „Mintyse perbėgau namų kertes, daiktus, baldus ir apgyvendinau po gyvūną tose vietose, kur vaikai dažniausiai ką nors iškrečia ar susiduria su iššūkiais. Į knygą pateko aštuoni personažai – penki gyvūnai ir trys nykštukai. Kiekvienas eilėraštis atspindi situaciją, pažįstamą auginantiesiems vaikus, – po maudynių vonia atrodo taip, tarsi joje taškėsi dramblys, pusryčių vieta atrodo kaip nusiaubta pelikano, o kojinių poros vis dingsta, tarsi jas rytų alkanas krokodilas. Ieškojau būdo, kaip pažiūrėti į šias situacijas vaiko akimis ir kartu pasiūlyti vaikui, ką daryti, kai taip atsitinka. O kai viską parašiau, pamačiau, kad labiausiai išryškėjo tvarkymosi linija. Tačiau yra ir vietų apie pykčio suvaldymą, dėmesio sukaupimą, energijos pertekliaus panaudojimą. Taip pat tokių, kurios atskleidžia vaikams, kad ir jų tėvai vaikystėje greičiausiai turėjo tokių pat iššūkių, o gal ir iki šiol tebeturi“, – pasakoja knygos autorė ir priduria, kad būtent vietos apie tėvus vaikus prajuokina labiausiai.

Leidėjų nuotr.

„Kaip sutramdyti žvėryną?“ eilėraščiai tarsi sako vaikui: „Ei, bičiuli, aš tave suprantu ir palaikau, ir man taip yra buvę, o įdomiausia, kad taip turbūt yra buvę ir tavo tėvams!“

Vaikams, o ypač mažesniems, eiliuotos knygelės patinka. Dažnai kartojami, eilėraščiai įsimena. „Gaunu atsiliepimų, kad eilėraščiai pagaulūs, suprantami, įsimenantys, ir vaikams lengva juos išmokti atmintinai“, – sako Indrė.

Savo knygas pačiai iliustruojančiai kūrėjai iliustracijos – ir smagus, ir kartu daugiausia laiko užimantis knygos kūrimo etapas. „Procesas atrodo taip – pasiimu eskizų bloknotą ir bandau išsikviesti arklį. Po kurio laiko jis išlenda. Vienas, antras. Piešiu daug arklių, kol pagaliau pa-matau – ŠITAS! Tada tariuosi su juo, kokios spalvos jis norėtų būti. Žinau, kad, pavyzdžiui, dramblys visai nenorėjo būti tamsiai mėlynas, bet buvo pernelyg drovus prieštarauti, todėl pasinaudojau tuo, nes man labai patinka tamsiai mėlyna spalva“, – apie savo darbus juokais pasakoja Indrė.

Paskutinėmis vasaros dienomis jos planai – su šeima pašokinėti jūroje per bangas. „Yra laikas rašyti ir yra laikas piešti. O dar yra laikas šokinėti per jūros bangas. Tikiuosi, kad artimiausiu metu šis laikas manęs ir laukia.“

Išsiskiriantys ne tik savo dedikacijomis ryškioms asmenybėms (Fridai Kahlo, Hildegardai von Bingen, Fernandui Pessoa), bet ir apokaliptiškomis vizijomis bei sodriais regėjimų siužetais, jos eilėraščiai pulsuoja gaivališka gyvybe, besiskverbiančia į klaidžiausių būsenų ir nuojautų labirintus.

– Susipažinusios kalbėjome apie daugybę mus įkvepiančių moterų – nuo B. Spears ir F. Kahlo iki C. Lispector, Jurgos Ivanauskaitės, Virginios Woolf bei Chavelos Vargas. Dauguma jų išsiskyrė ne tik ryškiais charakteriais, bet ir emociniu trapumu, sudėtingomis psichologinėmis patirtimis. Vienoms teko prarasti save atsisakant savo prigimties, kitos be kompromisų klausėsi vidinio balso, tačiau anksti perdegė. Kai galvoju apie tavo kūrybą, prieš akis iškyla ne vienas laisvos asmenybės portretas. Kuo jos reikšmingos tau pačiai?

– Žaviuosi Fridos teiginiu: „Esu pati sau mūza, nes save pažįstu geriausiai.“ Tiesa, esu parašiusi eilėraščių, įkvėptų ne tik moterų, bet ir portugalų rašytojo F. Pessoa, tačiau moterys literatūroje mane tikriausiai traukia dėl to, kad pati esu moteris. Vyrai dažnai atrodo grėsmingi, nes jų taip gerai nesuprantu, o moterys organiškai artimesnės. Mene man įdomiausia androginiška pozicija – prisiminkime Fridą. Socialinių normų atžvilgiu ji apskritai dažnai elgėsi kaip vyras: turėjo daug romanų su moterimis, nevengė aštrių pasisakymų. Tačiau savo kūryba nesiekiu akcentuoti lyčių skirtumų ar juos nagrinėti. Taip pat eilėraščių nenoriu priskirti kokiai nors krypčiai ar teorijai įgyvendinti. Man svarbios moterų teisės, tačiau eilėraščiuose moterų nesiekiu vaizduoti kaip stiprių antžmogių, tarsi turinčių rodyti pavyzdį visoms kitoms, mokyti gyventi. Hildegarda ar Frida nėra sektinas pavyzdys, labiau įkvėpimo šaltinis.

– Koks aspektas rašant eilėraštį ar rengiant publikaciją spaudai tau yra svarbiausias? Gal svarstei, kokia galėtų būti tavosios poezijos misija, jei tiki, kad rašymas apskritai gali taip vadintis?

– Rašymas man pirmiausia yra būsenų reflektavimas, o iš esmės – gyvenimas. Tai, kaip suvokiu realybę, perleidžiu per vidinį savo filtrą ir ištransliuoju. Taip rašymas tampa priemone pasauliui suvokti. Kažką pamatau, pajaučiu, o patirtis reflektuodama sukuriu siužetus, simbolius, įvaizdžius. Tačiau savo eilėraščių konfesiniais nevadinčiau. Nors juose galima rasti nemažai autobiografiškumo, pritarčiau Williamui Burrough, sakiusiam, kad visa literatūra yra autobiografija, o tie, kurie tikina, kad taip nėra, tiesiog bando pasislėpti. Žinoma, kartais tokia literatūra nemaloni, nes leistis į savo būsenas ir jas pažinti nelengva. Tačiau tikiu, kad gera literatūra turi kelti nerimą.

Kita vertus, rašymas man taip pat yra kontakto kūrimas su kitomis asmenybėmis. Kaip sakė mane gana paveikęs poetas Arthuras Rimbaud, „aš esu kitas“. Todėl man labai patinka ieškoti sąveikų su kitais rašytojais. Tiksliau – su mirusiais rašytojais (šypsosi). Galbūt dėl to, kad su jais negaliu pasikalbėti gyvai, tą dialogą mezgu taip, kaip pačiai norisi, įsivaizduojamą pokalbį nukreipdama sau įdomia linkme. Tai leidžia įsivaizduoti, kokie jie buvo. Galbūt, jei šiandien sutikčiau Fridą, ji mane pasiųstų velniop ir sakytų: eik tu iš čia su  savo eilėraščiais.

Patricija Gudeikaitė / A. Pilkauskaitės nuotr.

– Kalbant apie sudėtingas psichologines būsenas, jų reflektavimą ir savotišką susintetinimą, jas paverčiant meno kūriniais, prisimenu XX a. antrosios pusės psichoanalizės mokyklos teoretikus. Nagrinėdami individus kankinančią nemalonią patirtį (praeitį), jie priėjo prie išvados: norėdami ką nors pamiršti, pirmiausia tai turime preciziškai prisiminti. Ar rašymas tau padeda ką nors pamiršti? O gal priešingai – prisimeni ne tam, kad pamirštum, o tam, kad išsaugotum, patirtį kaip sekretą pakišdama po simboliniu stikliuku?

– Noriu išsaugoti, ne pamiršti. Manau, kad kai nori pamiršti, iš tiesų tu pabėgi nuo savęs, o nuo savęs bėgti nenoriu. Tam tikra prasme toms būsenoms, savo ligai ar išgyvenimams noriu žiūrėti tiesiai į akis. Galbūt dėl to siekiu rašyti be jokių pagražinimų – taip, kaip iš tiesų suvokiu realybę, net jei ji kam nors pasirodytų siaubinga. Kiekvienas tekstas man yra kaip atskiras, gyvas ir pulsuojantis organizmas – labiau žvėris negu sekretas. Ieškoti ir atkasti – skaitytojo užduotis, todėl visada įdomios įvairios skaitytojų interpretacijos. Kartais paklausau komentarų ir nustembu – skaitytojas perskaitė visiškai priešingai, nei aš galvojau rašydama. Tačiau poezijos nesinori sakralizuoti ir uždengti stikliuku, net jei jis būtų ypatingas, didinantis ar iškreipiantis vaizdą. Man svarbiau, kad kiekvienas eilėraštis kvėpuotų pripildytas vidinės jėgos. 

– Tavo eilėraščių publikacijos pasižymi cikliškumu, bendra jungiančia tema ir plėtojamais siužetais, sukeliančiais mizanscenos įspūdį. Dėl šios priežasties eilėraščiai primena sustabdytą filmo kadrą arba piešinį, pasakojantį tam tikrą istoriją. Kuo poezijoje tau svarbus siužeto konstravimas, iki šiol dažnai įvardijamas kaip prozos tekstams labiau būdingas bruožas?

Taip, man patinka tik komplikuoti dalykai. O jei rimtai, smalsu prisiliesti prie to, kas suvokiama kaip perversija, defektas, patologija. Mane traukia skirtingi poliai, ribiškumas.

– Pirmą savo kūrinėlį parašiau vienuolikos, ir tai iš tiesų buvo proza. Todėl tavo pastebėtas proziškumas, siužetų kūrimas išliko iki šiol. Eilėraščiuose man patinka kurti miniatiūrines istorijas, savotiškas mizanscenas, nes, kaip minėjau, svarbu, kad tekstas būtų gyvas, kad jame vyktų veiksmas. Siužetai padeda kurti gyvybiškumą, personažus, jų sąveikas, užtikrina kraujo tiekimą eilėraščio arterijoms. Pirmąjį savo kūrinį pavadinau „Šešėliu“. Jo protagonistas, kaip Orlando V. Woolf romane tuo pačiu pavadinimu, buvo būtybė, galėjusi įsikūnyti į bet kurias asmenybes iš bet kokios epochos. Vis dėlto jis buvo nelaimingas, nes neturėjo savo autentiškos savasties. Galbūt šis mano tekstas jau tada pranašavo, kad vėliau eilėraščiais mėginsiu atkartoti galimybę įsikūnyti į kitas asmenybes ir pasaulį suvokti iš jų perspektyvos? Vėliau prozą iškeičiau į poeziją – tikriausiai dėl to, kad kartais man sunku susikoncentruoti ir susikaupti. Proza yra žanras, kuris reikalauja kasdienės disciplinos, o poezija yra tarsi blyksniai, kurie man dabar artimesni. 

– Tačiau rašyti siužetinius eilėraščius ir istoriją sutalpinti ne į vieną puslapį, kaip leistų prozos žanras, bet išgryninti iki kelių eilučių poezijos – nemenkas iššūkis, ypač žinant, kad rašydama vieną eilėraštį jam skiri ne pusdienį, o bent kelias savaites. Koks tavo kūrybinis procesas?

– Iš tiesų poezijos kūrimo procesas nėra lengvesnis – kai ruošiuosi rašyti eilėraštį, tam skiriu daugybę laiko. Perskaitau viską, ką randu apie asmenybes, kuriomis remdamasi rašau. Tarkim, kai kūriau ciklą, skirtą viduramžių kompozitorei ir mistikei H. von Bingen, perklausiau visus jos muzikinius kūrinius, peržiūrėjau filmą, skaičiau jos knygą anglų kalba. Vien tik informacijos ieškojimo procesas užtruko tris mėnesius. Dabar rašau eilėraštį, skirtą Fridai. Žiūrėdama jai skirtą dokumentiką daugiau sužinojau apie Fridos kurtus retablos (Meksikoje populiarūs spalvingi aliejiniai paveikslai, dažnai vaizduojantys scenas iš šventųjų gyvenimo), tada ieškojau jų internete. Pasirengimo proceso metu dažnai jaučiuosi kaip privati detektyvė, tirianti tam tikrą bylą. Dažnai tai alinantis ir obsesyvus darbas. Kartais negaliu užmigti vien todėl, kad dar neradau, tarkim, trečios eilutės iš Hildegardos vizijos. O kai jau turiu užtektinai medžiagos – dienoraščius, kino filmus, interviu, tekstus ir panašiai, viduje viską perfiltruoju. Taip rašydama apie kitas asmenybes pati pasaulį pradedu matyti jų akimis – valgau pusryčius ir įsivaizduoju, ką ir kaip valgytų Hildegarda ar Frida. Iš esmės tai tampa literatūrinės personifikacijos persikėlimu į realybę. Galbūt tokie persikūnijimai man reikalingi ir dėl to, nes esu žmogus, kuriam sunku ilgai išbūti su savimi. Tad vis ieškau, su kuo galėčiau užmegzti kontaktą. 

– Paradoksalu tai, kad įsikūnijimui renkiesi ne sėkmės lydimas asmenybes – netrūksta įvairiausių gyvenimo guru, influencerių, laimingu gyvenimu besimėgaujančių garsenybių, bet priešingai – domiesi komplikuotais personažais. Studijuodama floristiką užsiminei, kad už klasikines raudonas rožes tau įdomesni netradiciniai augalai, keistos jų kompozicijos, net bjaurumo estetika. Kuo žavingas netobulumas?

– Taip, man patinka tik komplikuoti dalykai. O jei rimtai, smalsu prisiliesti prie to, kas suvokiama kaip perversija, defektas, patologija. Mane traukia skirtingi poliai, ribiškumas. Galbūt dėl to domiuosi ir naiviuoju autsaiderių menu. Jei reikėtų rinktis, ir savo poeziją mielai priskirčiau autsaiderių kūrybai, nes būtent joje atrandu tikrumą, autentiką, viskas atrodo pažįstama. Mene nemėgstu glazūruotų paviršių. Mane žavi kontrastai. Galiu žiūrėti „Šėtonišką tango“, o paskui įsijungti miuziklą su Carmen Miranda. Kaip viena mano mylimiausių menininkių Yayoi Kusama buvo apsėsta taškų, (polka-dots), kurie man primena amžinybę, taip aš esu apsėsta priešybių. Dėl bjaurumo estetikos pasitelksiu kitą pavyzdį. Jeanas Genetas – kitas mane paveikęs kūrėjas. Jo „Gėlių dievo motina“ turbūt yra viena šlykščiausių skaitytų knygų, bet autoriaus rašymo stilius, detalės, kone religinis mistiškumas tą kūrinį kartu paverčia ir vienu gražiausių bei sudėtingiausių knygų. Tobulumas man asocijuojasi su nuoboduliu. Bjaurume dažnai slypi daugiau tikrumo. Tai man yra svarbiausia.

– Minėjai, kad tavo poezija yra gana atvira ar net autobiografinė, tačiau niekada nerašai iš „aš“ perspektyvos (nebent „aš“ būtų kita asmenybė). Ar taip bandai pasislėpti nuo galimų skaitytojų interpretacijų? Ar ilgai kaupeisi savo kūrybą parodyti kitiems – ne tik artimiesiems, draugams, bet ir kultūrinės spaudos redaktoriams? 

– Rašydamas dažnai bijai kitų būti demaskuotas dėl praeityje patirtų atstūmimų – baisu per daug atsiverti. Galvoji, kad skaitytojas pernelyg gerai tave pažins, o to nesinori. Gal todėl ir renkuosi įsikūnyti į kitą. Pirmosios publikacijos, visaip kaip ir pirmieji eilėraščių pristatymai artimiausiems žmonėms, buvo gąsdinantis dalykas. Džiaugiuosi, kad turėjau ratą žmonių, kurie skatino tai daryti, nors ir buvo beprotiškai baisu. Jei atvirai – apskritai negalvojau, kad mano kūrybą kas nors kur nors publikuos. Esu gana paranojiškas žmogus, dažnai prisigalvoju keisčiausių dalykų, nors jie dažniausiai taip ir neišsipildo. Pirmuosius prozos bandymus pristačiau mokyklos laikais, dalyvaudavau literatūriniuose konkursuose, publikavausi „Pašvaistės“ žurnale. Pirmąją poezijos publikaciją parengiau prieš ketverius metus ir nusiunčiau „Šiaurės Atėnų“ redaktorei. Tai kėlė daug nerimo, išprovokavo ne vieną nemigos naktį. Tačiau kai redaktorė parašė, kad eilėraščius publikuos, labai apsidžiaugiau. Tai daug reiškė – mano poezija nėra total garbage. Savikritikos man niekada netrūko. Kita vertus, autoriai ir neturi būti patenkinti savo tekstais. Kitaip jie nustotų ieškoti ir tobulėti. Kol esi nepatenkintas, tol procesas gyvas – ieškai naujų formų, simbolių, įvaizdžių: esi nuolatinio degimo būsenos. Akimirka, kai pasakysi, kad parašei geriausią savo eilėraštį, reikš, kad nuo tada pradėsi eilėraščius štampuoti, rašyti tą patį per tą patį, kartotis. Neįsivaizduoju, kas rašytojui gali būti blogiau. 

– Tavo drąsa ir poetinė išmonė neliko nepastebėta ar neįvertinta. Už eilėraščius 2020 m. Poetinio Druskininkų rudens metu buvai apdovanota Antano A.Jonyno prizu. Ar šis apdovanojimas leido labiau pasitikėti savimi? O gal priešingai – tapai sau dar reiklesnė?

– Tą vakarą, kai salėje skelbiant laureatą išgirdau savo vardą, užliejo euforija. Nesitikėjau tokio įvertinimo, bet tai nesutrukdė juo džiaugtis. Kai viskas nurimo ir grįžau į savo kambarį, apsiverkiau. Žinoma, tai buvo džiaugsmo ašaros, negalėjimo patikėti ašaros. Patiko ir pats festivalis. Nustebino netikėtas kitų poetų palaikymas, ypač vyresnės kartos. Tai dar kartą leido pajusti, kad mano kūryba nėra visiškas mėšlas. Žinoma, svarbu niekada neužmigti ant laurų – tai dažnai man primena ir tėtis, o aš jam pritariu.

– Ar kada galvojai, kas poezijai galėtų tapti atsvara? Tarkim, jos rašymas staiga tampa draudžiamu užsiėmimu, arba pati suvoki, kad nebegali ar nenori rašyti. Kokioje srityje save realizuotum?

– Gal dar labiau įsitraukčiau į floristiką, toliau kurčiau augalų kompozicijas. Tarp šių sričių pastebiu ne vieną panašumą. Kai kuri kompoziciją, laidotuvių ar vestuvių puokštę, kiekvienas jos elementas turi sau skirtą vietą, kurioje turi atlikti funkciją. Taip pat ir poezijoje. Kiekvienas kablelis, brūkšnys, žodžio perkėlimas į kitą eilutę – viskas turi priežastį. Negali rašyti bet kaip. Žinoma, gal kiti ir gali, bet kalbu apie save. Aš negaliu rašyti bet kaip, ir šiuo klausimu esu gana griežta. Tas griežtumas man būdingas tiek rašant eilėraščius, tiek kuriant augalų kompozicijas. Floristika taip pat leidžia patirti ir suvokti visa ko laikinumą, praeinamumą. Juk dirbu su gyvomis gėlėmis, kurios netrukus nuvysta. Tačiau net floristika poezijai netaptų atsvara.

– Paminėjus laikinumą, norisi pastebėti, kad mirties nuojautos, egzistencinio trapumo netrūksta ir tavo eilėraščiuose. Tačiau mirtis tavo kūryboje nėra kažkas, ko lyrinis subjektas bijotų ar mėgintų išvengti. Priešingai, jis suvokia savo mirtingumą kaip galimybę tęstis įsikūnijus į kitas materijas. Kaip floristika ar kitos veiklos daro įtaką rašymui?

– Pastebėjau šias paraleles. Tačiau svarbu išskirti ir esminį šių veiklų skirtumą. Kai dirbu su gėlėmis, kai kuriu puokštes, kai dėlioju augalų kompozicijas, jaučiu, kad tai sukuria labai trumpą emocinį efektą. Kai skaitau poeziją, tas efektas taip pat žybteli kaip blyksnis. Tačiau jis tampa esminiu elementu – savotiška priežastimi naujiems impulsams. Blyksniui žybtelėjus, mintyse jau dėliojasi naujo eilėraščio pamatai, tačiau kol jį parašai, dar ilgai turi klaidžioti labirinte. Neretai ir aklavietėje lieki. Turiu nemažai nebaigtų eilėraščių, tačiau prie jų negrįžtu. Suprantu, kad viskas, jau baigta, tas efektas nutrūko. Vadinasi, tekstas taip pat nustojo gyventi. Eilėraštis išsikvepia tada, kai jauti, kad pradedi kartotis ir nebeturi ko pasakyti. Turiu vieną patirtį kuriant žurnalą „Dešra ant žaizdos“. Jame publikavau tris eilėraščius, o du iš jų buvo visiškai išgimdyti, pabaigti tik dėl to, kad pabaigčiau. Tie tekstai šiandien man visai nepatinka, jų neįtraukčiau, tarkim, į savo knygą, nors juose ir buvo įdomių metaforų. Dabar apskritai atsisakyčiau publikuotis arba palikčiau vos kelias eilutes. Literatūra yra gyvas organizmas, iš kiekvieno kūrinio turi sunktis gyvybiškumo syvai. Todėl kartotis ir kalbėti apie tą patį tokiomis pačiomis priemonėmis man nepriimtina. 

– Tau užsiminus apie būsimą knygą, prisimenu poeto Ernesto Noreikos mintį, kurią jis išsakė mūsų interviu metu po savo trečiosios eilėraščių knygos „Apollo“ pasirodymo. Ernestas teigė, kad nerašė trečiosios knygos, bet rašė eilėraščius, vėliau į ją sugulusius. Tikiu, kad tavo požiūris panašus, ypač pasidalijus patirtimi rašant eilėraščius iš reikalo. Ir vis dėlto – kaip įsivaizduoji savo pirmąją knygą?

– Prisipažinsiu, kad mintis apie knygą šiuo metu yra varomoji gyvenimo jėga ir pagrindinis tikslas. O gyvenime tikslą turėti yra visai neblogai, nes buvo etapų, kai jo neturėjau. Tai va, visai geras jausmas (šypsosi). Man svarbu, kad knyga turėtų griežtą struktūrą, kad tai nebūtų pavieniai sumesti tekstai. Įsivaizduoju keturis skyrius, kurie veiktų kaip atskiri ciklai. Eilėraščiai turės pereiti mano atranką, todėl į knygą pateks tik pati jų esencija – tai, kas pasisekė geriausiai. Taip pat labai svarbus išbaigtumo elementas. Rengiant knygą jis esminis. Tačiau pastebėjau, kad kuo daugiau prie tos knygos dirbu, tuo dažniau jaučiuosi kaip Johannas Wolfgangas Goethe, visą gyvenimą rašantis „Faustą“. Vos užrašau vienas, jau iškyla kitos mintys. Nesakau, kad nepatiriu kūrybinių  krizių. Žinoma, patiriu. Tačiau jos nesusijusios su tuo, kad neturiu ko pasakyti. Dažniau – atvirkščiai. 

Patricija Gudeikaitė / A. Pilkauskaitės nuotr.

– Tuomet gal nepatiri ir baimės, kad, parašiusi vieną eilėraštį, kuriuo pati būtum bent jau santykinai patenkinta, daugiau tokio neparašysi?

– Oi ne, tokios baimės neturiu. Filosofas Ludwigas Wittgensteinas sakė: „Apie ką negalima kalbėti, apie tai reikia tylėti“. Todėl nebijau nebeturėti ko pasakyti. Jei tas suvokimas kada nors ateitų, pirmiausia būčiau dėkinga ir daryčiau kitus dalykus. Iš tiesų net viliuosi, kad man laiku pavyks tai pajusti, nes yra ne vienas poetas, leidžiantis vieną poezijos rinkinį po kito. Dvidešimta knyga, o eilėraščiai tie patys. Atrodo, kad tikrai galėtų paprasčiausiai sustoti, neberašyti. Tačiau nesustoja, tai daro tarsi iš inercijos. Galbūt ir dėl dėmesio stokos – juk išleidęs naują knygą ir vėl trumpam apie save primeni. Daliji autografus, duodi interviu. Visai kaip ir aš dabar (šypsosi). Galbūt jiems rašymas ilgainiui yra tapęs įpročiu: ryte atsikelsiu, sėsiu rašyti ir bus naujas eilėraštis. Žinoma, tiems poetams nesiūlau tapti A. Rimbaud, kuris nustojo rašyti visai jaunas ir viską metęs išvažiavo į Afriką dirbti vergų pirkliu. Bet laiku suvokti, kad išsisėmei, man atrodo labai svarbu.

– Ar svarbu, kad skaitytojas eilėraščius suprastų taip, kaip juos supranti pati? Štai 2020 m. Lietuvos nacionalinės premijos laureatas rašytojas Saulius Tomas Kondrotas vadovaujasi tvirta nuostata, kad skaitytojas niekada nesvarbus.

– Kiek sykių teko susidurti su skaitytojais, tiek kartų suvokiau, kad tai aš sau esu didžiausia kritikė. Niekas manęs taip nesugeba sukritikuoti, kaip aš pati. Tačiau modelio, pagal kurį įsivaizduočiau savo skaitytoją, neturiu. Eilėraščius kažkada skaičiau su literatūra nesusijusiai pusseserei. Jos įvertinimas „jaučiu“ buvo tikras komplimentas. To rašančiajam ir pakanka – kad skaitytojai tavo kūrinius jaustų. Poezijos nemėgstu ir kategorizuoti – priskirti save vienai ar kitai rašančiųjų lygai. Kritiko nuomonė nėra svarbesnė už paprasto skaitytojo. Skirstymas rimta – nerimta dvelkia snobizmu, kuris man yra atgrasus. Įdomu, kad skaitytojai mano kūrybą dažnai vertina kaip rimtą, sudėtingą, nors ne viename eilėraštyje yra nemažai groteskiško humoro, kurio skaitytojai neperskaito. Panašiai, kai skaitau Franco Kafkos knygas, įsivaizduoju, kad jis kažkur paraštėse slapta juokiasi: vedžioja skaitytoją savo labirintais ir klaidina, o iš tiesų paprasčiausiai smaginasi. Todėl dažnai stebiuosi, kodėl skaitytojai mano eilėraščiuose nepastebi to sarkazmo, absurdiško humoro. Gal remarkose pažymėti, kad jį naudoju (juokiasi)?

Apskritai, man įdomu bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis. Organizuodama literatūrinius renginius renkuosi netradicines, neoficialias erdves. Norisi eksperimentuoti, ieškoti naujų būdų pristatyti literatūrą, vengti pompastikos, dirbtinio dramatizmo ir perdėto rimtumo. Paradoksalu tai, kad net jei ir mėginu kurti bendruomeniškumą, literatūroje vis tiek jaučiuosi autsaidere.

Šio eilėraščių rinkinio sudarymas užtruko apie penkiolika metų. A.Valenta sako nepamenąs, kada atsirado pirmieji tekstai su "Iliados" ir "Odisėjos" giesmių citatomis, tačiau kai tokių eilėraščių susikaupė daugiau, jam šovė nedrąsi mintis kiekvienai Homero giesmei parašyti po komentarą ar prierašą. "Gerai prisimenu, kad 2008-aisiais parašiau prierašą dešimtajai "Iliados" giesmei "Dolonėja". Joje pasakojama, kaip Odisėjas ėjo į žvalgybą. Taip kasmet parašydavau po du, tris ar keturis tekstus", – sako kūrėjas. Pokalbis su juo – apie atrastas amerikas, lietuvišku Brisiumi virtusį mitologinį Argą ir kažkurioje dimensijoje galimai egzistuojančias "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijas, apie kurias meno pasaulis nieko nežino.

– Filosofas, filologas Naglis Kardelis pastebi, kad Homeras "Iliadoje" ir "Odisėjoje" užrašo gryniausią įvykių esmę išvengdamas nereikalingų smulkmenų. Jumyse, anot jo, homeriška yra tai, kad eilėraščio leitmotyvu pasirenkate vieną, kertinę, eilutę iš kiekvienos Homero poemų giesmės. Kiek kartų perskaityti Homerą reikėjo, kad galėtumėte apčiuopti kiekvienos giesmės esmę ir išgryninti jos charakterį iki vienos eilutės?

– Atsakyti, kiek kartų reikėjo perskaityti, negaliu, nes tuo metu, kai šie tekstai atsirasdavo, kai jie iššokdavo, Homerą skaičiau gal keliasdešimt kartų. Skaitydavau tai vieną, tai kitą giesmę, skaičiau daugybę kartų, bet atskirais prisėdimais, atskirus epizodus.

Pradėję eiti kultūros keliu, susiduriame su kultūros panteonu – graikų, romėnų dievais, daugybe nemirtingų epų. Tačiau šių dienų žmogus turi nugyventi savo gyvenimą.

Kaip pavykdavo apčiuopti esmę? Ji tiesiog suskambėdavo. Pavyzdžiui, minėtojo prierašo apie Odisėjo ėjimą žvalgybon eilutės iššoko viešint viename tarptautiniame renginyje. Buvo liepos mėnuo, sėdėjau kambaryje ir pirmosios eilutės suskambo galvoje. Tyli naktis, šventa naktis – "Stille Nacht, heilige Nacht" – Kalėdų giesmė. Tekstas man netikėtai baigiasi Salomėjos Nėries eilėraščio "Vilnele, bėk į Viliją" eilutės parafraze – visiška priešingybe. Pradžios ir pabaigos eilutės atstovauja skirtingiems tikro ar tariamo sakralumo laukams, bet panorau jas susieti.

Panašiai nutiko ir su septynioliktąja "Odisėjos" giesme, kurioje minimas mitologinis šuo Argas. Pamaniau: kodėl jis negalėtų būti Brisius? O gal Brisius buvo Argo palikuonis? Juk galėjo! Kita mintis, šovusi tą akimirką, buvo apie neteisingą istoriją, kalbančią apie bankininkus, rotšildus, generolus ir kitus įtakingus valstybės vyrus, o ne apie džiovos palaužtus jaunus rašytojus, tokius kaip Jonas Biliūnas. Taip atsirado šis tekstas, panašiai dienos šviesą išvydo ir kiti.

– Jūsų knygoje gausu intertekstų, polemikos su žymiais mąstytojais ir rašytojais. Mitologinis šuo Argas tampa lietuviškuoju Brisiumi, o Sigmundas Freudas, Friedrichas Nietzsche, Graikija, lietuviškasis kaimas, rinkimai, girtuoklystė ir vedama apsėklinti karvė puikiai dera tarpusavyje, nesipjauna. Tekstams iškoduoti reikia tam tikro žinių bagažo, juolab kad ir jūsų aliuzijos dažnai nėra visiškai tiesmukos. Ar gausybė intertekstų – natūrali jūsų rašymo maniera?

– Veikiausiai intertekstai yra tam tikra mano rašymo maniera. Nuorodų į kitus tekstus ir kūrinius daug ir net per daug. Tačiau, kalbant apie šią knygą, žmogus, bent truputį nusimanąs apie literatūrą, supranta, kad nei Homero, nei Dante's, nei Williamo Shakespeare'o tiesmukai neperrašysi. Nieko iš to neišeis.

Kai atsirado daugiau šios knygos eilėraščių, pradėjau galvoti apie jų prasmę, apie tikslą, santykį su autoriumi. Vieną dieną šovė mintis, kad kažkur yra arba gali egzistuoti "Iliados" ir "Odisėjos" iliustracijos, apie kurias meno pasaulis nieko nežino. Rašiau komentarus ne Homero giesmėms, bet toms neegzistuojančioms iliustracijoms.

Iliustracijoms dažniausiai būdinga ne tiesmukai atvaizduoti knygos turinį, o šiek tiek nukrypti nuo temos. Rašydamas prierašus joms, taip pat nukrypstu. Šitaip gimsta intertekstai ir įvairūs minčių šuoliai.

– Viename eilėraštyje iš ankstesnės jūsų knygos lyrinis subjektas pripažįsta, kad antika, mitologija, kolumbais, nuotykių knygomis susižavėjo vaikystėje, nes tai buvo būdas ištrūkti iš niūrios sovietinės kasdienybės, o vaizduotė buvusi didi pokštininkė, tamsiais lapkričio vakarais galėjusi niūrią mokyklą paversti Spartako sukilėlių stovykla. O kaip visa tai atradote jūs? Galbūt tame tekste esama autobiografiškumo?

– Autobiografiškumo čia labai daug. Vaizduotė vaikystėje, paauglystėje išties krėtė man pokštus ir tai, ką rašau, yra gryna tiesa. Galėdavau pabūti ir Spartako stovykloje, ir Columbus laive, ir kokioje nors Polinezijos saloje pas laukinius. Vaizduotė man yra iškrėtusi ir piktesnių pokštų, bet apie juos – kita proga.

– Graikų ir romėnų išmintis, / nemirtingi indų epai / ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas – / kas daugiau belieka? / Jaunystė praėjo, / siautulingi kriokliai pasirodė besą seklūs / užutėkiai, / hormonai – visi išsislapstė, / ir pasaulis tapo baigtinis. Šis tekstas – ankstesnės jūsų knygos vėliavnešys. Man pasirodė, kad jis išpranašauja būsimą knygą, kurioje visiškai atsiveriate antikinei kultūrai.

– Tai tik gražus sutapimas. Rašydamas šį eilėraštį, apie būsimą knygą tikrai negalvojau, nors ji jau buvo beveik baigta ir trūko tik kelių giesmių. Tuo tekstu turbūt norėjau pasakyti, kad, pradėję eiti kultūros keliu, susiduriame su kultūros panteonu – graikų, romėnų dievais, daugybe nemirtingų epų. Tačiau šių dienų žmogus turi nugyventi savo gyvenimą. Graikų, romėnų panteonai gali būti šalia, bet, kalbant tiesmukai, kiekvieno žmogaus hormonai diktuoja jo kelią ir patirtį. Kai jų nebelieka ar lieka mažiau, tai kas tada? Belieka tik mirę panteonai. Nors jų ir neatmetu, bet jie yra tik panteonai.

– Skirtumas tarp "Hormonų" ir "Prierašų" labai ryškus – "Hormonuose" dominuoja neišvengiamybės, laiko tėkmės, prabėgusios jaunystės, nueito kelio motyvai ir minorinės nuotaikos, o "Prierašai" dvelkia jaunatvišku veržlumu, čia žaižaruoja karas, meilė, aistros, politika. Ar galima sakyti, kad kiekviena išleista knyga ir joje atsiskleidžiančios nuotaikos yra tarsi paminklas tam tikram jūsų gyvenimo etapui?

– Tam tikra prasme turbūt taip, tik gal ne paminklas, o tam tikro etapo išraiška. Tekstai iš paskutinės knygos, iš "Prierašų", kaip jau kalbėjome, stalčiuje gulėjo gal penkiolika metų. Šis etapas buvo labai ilgas, jame visko gausu: ir mažoro, ir minoro, skirtingo kalbėjimo ir moduliacijų, skirtingų žiūros taškų.

Filologai, filosofai, kultūros žmonės, rašantys apie graikų pasaulį, pastebi, kad tai buvo jaunas, gimstantis pasaulis, jauna, veržli kultūra. Pavyzdžiui, Trojos karas tapo visų ateityje įvyksiančių karų provaizdžiu. Be abejo, kad veržlumo ten daug, o ir herojai, kaip pastebi Naglis Kardelis, dažnai būna ūmūs, nesutramdomi, aistringi.

– Naujausio jūsų kūrinio pavadinimas skamba gana akademiškai, gal netgi nepoetiškai. Ar jo galvojimas – daug apmąstymų reikalaujanti užduotis, ar pavadinimai gimsta spontaniškai?

– Pavadinimai paprastai gimsta sunkiai. Nežinau, kurios mano knygos pavadinimas būtų atsiradęs lengvai. Dažniausiai juos sugalvoju paskutinę akimirką, paskutinėje knygos leidybos stadijoje. Apie naujausios knygos pavadinimą galėčiau daug kalbėti. Porąkart bandėme teikti paraišką kultūros tarybai su kitu pavadinimu, nes manėme, kad šis yra per ilgas. Netgi nepamenu, koks buvo ankstesnis pavadinimas. Gal "Prierašai epų paraštėse"?

Kai knygą ėmėsi leisti asociacija "Slinktys", jos vadovas Juozas Žitkauskas pastebėjo, kad ilgasis pavadinimas skamba geriausiai. Iki paskutinių dienų tiksliai nežinojau, koks bus knygos pavadinimas. Jeigu mane kas pakeltų vidurnaktį ir paklaustų, turbūt ir šiandien tiksliai jo nepakartočiau.

– Kaip reaguojate į kritiką? Ar laukiate recenzijų, ar jums svarbi kitų nuomonė?

– Kadangi apie ankstesnes knygas recenzijų buvo parašyta nedaug, sunku apibrėžti ir savo santykį su kritika. Jeigu žmogus nėra visiškas narcizas, vienaip ar kitaip į kritiką bei pastabas reaguoja. Ir aš reaguoju. Jeigu reaguočiau į kiekvieną kritiką ir į visas pastabas, galimai prarasčiau dalį savasties. Reikia rasti aukso vidurį, tik kur jis yra?

Kalbant apie kritiką ir tekstus labiau apibendrintai, norėtųsi papasakoti, kaip keitėsi mano santykis su rašymu – tiek poezijos, tiek publicistikos. Juokauju, kad jeigu jaunystėje per dvi dienas neparašydavau nė trumpiausio tekstelio, man imdavo kilti kraujospūdis. Dabar kraujospūdis pakyla dvi dienos prieš sėdant rašyti. Seniau rašymas buvo skysta terapija, o šiandien tos terapijos neliko – rašau nedaug, nelengvai, nelendu su savo knygomis į viešumą, todėl ir kritikos mažai sulaukiu. Šiandien rašymas prilygsta meditacijai, nes galiu ilgiausiai prasėdėti prie vieno sakinio ir tam, kas parašoma per penkias minutes, man gali prireikti pusvalandžio ar valandos. Tai ypač aktualu kalbant apie pirmuosius sakinius, pirmąsias poetinio kūrinio eilutes.

– O koks jūsų santykis su šiandieniniu literatūros pasauliu, literatūriniu vyksmu? Ar sekate naujienas, dalyvaujate skaitymuose ir kituose renginiuose?

– Seku kultūrinę spaudą, domiuosi kolegų išleidžiamomis knygomis, neskaitau visų naujienų iš eilės – nesu jų žinovas, bet nesu nuo jų ir atšokęs. Renginių ir literatūros pasaulio per metus man prisireikia maždaug porąkart, tad dalyvauju "Poezijos pavasaryje" ir "Poetiniame Druskininkų rudenyje". Šiuose renginiuose įsikraunu ir pasisemiu tiek, kiek manyje telpa. Hermanno Hesse's žodžiais į šį klausimą atsakyčiau šitaip: vita activa ir vita contemplativa. Negaliu visąlaik būti fazėje vita activa, nes tapčiau bėgantis, griebiantis, vartojantis. Tačiau ir nesu visiškai kontempliatyvus. Taigi viskas juda nuo vita activa iki vita contemplativa, o paskui priešingai – nuo contemplativa prie activa.

– Naujoje ir ankstesnėje knygose esama kelių užuominų apie Columbus atrandamą Ameriką. Kiek amerikų per savo gyvenimą jums pavyko atrasti?

– Tai jau labiau ne literatūrinis, o psichologinis klausimas. Turbūt įdomiausia, kad tas amerikas atradus, paaiškėja, kad čia – visai ne Amerika. Manau, gyvenime svarbiausia ne atradimas, nes atradęs dažnai nusivili ir pamatai, kad ten – visai ne tai, ką įsivaizdavai, bet plaukimas, ieškojimas, vidinė būtinybė atrasti nežinomą žemę.

– Galiausiai norisi užduoti klausimą, kuris gal ne tiek aktualus būsimiems knygos skaitytojams, kiek patenkins mano smalsumą. Amor fati – likimo meilė, / po daugelio šimtmečių ištars filosofas – / Dioniso draugas – ir pasiners į beprotybės sutemas. Šitaip baigiasi eilėraštis "Dievų pasitarimas. Atėnė padrąsina Telemachą". Kodėl F.Nietsche vadinamas Dioniso draugu, jeigu jis griežtai pasisakė prieš alkoholį ir gėrė tik vandenį, kartais – pieną?

– Dionisas dažnai vaizduojamas ekstazėje, šokantis, klajojantis, o Joachimo Köhlerio knygoje "Paskutinis Nyčės sapnas" esama scenos, aprašančios, kaip F.Nietsche nuogas šoko kažkokiame Šveicarijos ar Italijos pensione. Savo veikla, savo ekstazėmis ir įžvalgomis F.Nietsche artimas Dionisui. Tokį įspūdį susidariau perskaitęs bent tris knygas apie jį. Tiesa, neskaičiau paskutinės – Sue Prideaux "Aš esu dinamitas!" Tačiau kitas į lietuvių kalbą išverstas knygas apie F.Nietsches gyvenimą perskaičiau.

Nors dabar neprisimenu konkrečių citatų, bet susidariau įspūdį, kad tarp F.Nietsches ir Dioniso esama gana akivaizdaus artumo. Bent jau didesnio nei tarp F.Nietsche's ir Apolono. Man pačiam daugelį kartų artimesnis yra Apolonas. Nesakau, kad esu abejingas dionisiškai ekstazei, svaiguliui, užsimiršimui, bet, ilgiau užsibuvus Dioniso valdose, kyla nepaaiškinamas noras sugrįžti į Apolono prieglobstį.

„Ši knygelė – tikras malonumas ir ausims, ir akims. Evelinos eilėraščiai – tokie gyvenimiški, o drauge ir stebuklingi, artimi vaikų pasaulėjautai. Autorė gerai supranta vaikų kalbą, žino jų aktualijas“, – taip naujieną įvertino literatūros apžvalgininkė Jurgita Mandrijauskaitė.

Keturis vaikus auginanti Evelina juokauja: „Norėčiau, kad vaikai diktuotų man temas. Liktų tik jas užrašyti. Sakyčiau: stop, stop, nespėju truputį. Jei rimtai, vaikai pamėtėja idėjų, o aš juos verčiu klausytis, ką parašiau. Dabar mano svarbiausia klausytoja ir kritikė yra mažoji“.

Klasika yra labai gerai, bet galiausiai juk vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia.

Naujausioje jos knygelėje yra itin daug jos asmeninės, mamiškos bendravimo su vaikais patirties. „Eilėraščius vaikams rašau, nes vaikai įkvepia rimams ir ritmams. Iš kitos pusės, man atrodo, kad nedaug yra lietuviškų šiuolaikinių eilėraščių vaikams. Klasika yra labai gerai, bet galiausiai juk vaikai pradeda kalbėti apie tai, ko nesuvokia. Aplink juos dangoraižiai, o deklamuoja jie apie vieversius ir arimus. Aš ne apie tai, kad to nereikia. Apie tai, kad atėjo laikas ir kitoms temoms vaikų poezijoje“, – sako rašytoja.

Ir vis dėlto, vaikų poezijoje Evelina jaučiasi debiutante. Kažkada išleidusi eiliuotą poemą „Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių“, sako anuomet paskubėjusi. Užtat „Paslapčiausia paslaptis“, kurią iliustravo Agnė Nananai, yra per penkerius metus parašyti, glostyti išglostyti eilėraščiai mažiausiems – 3–8 metų poezijos mylėtojams.

Knygos iliustruotojai Agnei Nananai ši knyga yra jau trečioji jos iliustruota poezijos rinktinė. „Po pirmosios sakiau, kad daugiau su eilėraščiais – niekada, tačiau šiandien man atrodo, kad anuomet tiesiog nebuvau subrendusi tokiam darbui“, – sako Agnė ir priduria, kad poezijos knygoje didžiausias uždavinys yra sujungti nesujungiama. Juk kiekvienas eilėraštis čia – vis kita istorija, iš kai kurių galima ir visą knygą nupiešti, o turi tik atvartą, o kartais – vieną puslapį, taigi, istoriją turi papasakoti glaustai. Ir dar – nesikartoti, rasti jungiamąjį elementą.

Evelinos eilėraščiai menininkei jau seniai buvo kritę į širdį – dar tuomet, kai autorė juos publikuodavo socialiniuose tinkluose. „Visada paskaitydavau ir galvodavau, kad jie – labai apie mano gyvenimą. Tuo metu namuose buvo ir ūgtelėjęs kūdikis, ir darželinukė. Aprašytos emocijos, kasdieninės situacijos mums buvo tiesiog realybė“.

Agnė sako, kad labiausiai jos darbus inspiravo Evelinos tekstai. O rašytoja juose kalba apie tai, kas svarbu ir knygos dailininkei – apie vaiko kasdienybę, apie jausmus. Ne tik džiaugsmą, laimę, bet ir tuos kitus, ne tokius patogius – pyktį, nusivylimą. „Rašydama vaikams aš sumažėju, bent jau ūgiu tai tikrai. Stovėdamas didelis ir žvelgdamas iš viršus – taip ir rašysi. O man taip nesinori. Žinau, kad vaikai labai mėgsta juoktis. Jei skaitydami mano eilėraščius nusikvatos ne kartą ir ne du, jausiuosi labai gerai. Prajuokinti vaiką, išmokyti jį juokauti yra svarbi šalia esančio suaugusiojo užduotis. Išmokęs juoktis ir juokauti – turi ginklą savo gyvenime“, – sako savo eilėraščių knygą į pasaulį paleidusi Evelina.

Pirmą kartą lietuvių kalba publikuojama šios tautos poezija iš tolimosios Kinijos stebina ne tiek egzotiškumu, kiek atpažįstamomis temomis – meile gamtai ir pagarba tūkstantmečius skaičiuojančioms gamtos jėgų pagerbimo tradicijoms.

"Jidi Majia yra įžymus poetas, Yi (nuosių) tautos, gyvenančios Kinijos pietvakariuose, sūnus. Nuosiai sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir unikalias tradicijas, praturtinančias žmonijos kultūros paveldą. J.Majios poezijoje Yi mitologija ir poetika, pateikiamos šiuolaikine kalba, sukuria kultūrų amalgamą, kuri skaitytojo sieloje palieka ilgalaikį įspūdį", – rašo knygos įvado autorius poetas Tomas Venclova.

Leidyklos "Kitos knygos" išleistą rinktinę sudarė poetas Dominykas Norkūnas, kartu su Sonata Paliulyte ir vertęs eiles.

Yi tauta turi 7 mln. gyventojų. Keli milijonai vis dar kalba savo kalba, priklausančia Tibeto-Burmano kalbų šeimai. Yi daugiausia gyvena pietvakarių Kinijoje, Sičuano, Guidžou ir Yunnan provincijose.

Lietuviškai rinktinei pavadinimą suteikusi poema parašyta snieginio leopardo, kurį nuosiai laiko išminties saugotoju, vardu.

Nuosių kultūroje išsaugota daug senovinių animistinės pasaulėjautos elementų. Gimimą, santuoką ir mirtį ten iki šiol palydi šamanai, Yi žmonės gerbia kalnų, medžių ir akmenų dvasias ir keturis pasaulio sąrangos elementus – žemę, orą, ugnį ir vandenį. Sniegas nuosių kultūroje susijęs su dvasia, kuri įkūnija aukščiausias individo ar šeimos dorybes ir siekius. Grakšti ir šviesi J.Majios poezija perteikia tūkstantmetę nuosių išmintį, savitai atliepdama kiekvienos mažos, bet savo identitetą išlaikiusios tautos patirtį.

Lietuviškai rinktinei pavadinimą suteikusi poema parašyta snieginio leopardo, kurį nuosiai laiko išminties saugotoju, vardu. Snieginis leopardas yra nykstanti rūšis, tad poetas per šį paslaptingą ir didį gyvūną perduoda žinią apie smurtą, keliantį grėsmę ir pačių žmonių širdžiai.

J.Majia gimė 1961 m. nuosių aristokratų šeimoje. Pašaukimą poezijai J.Majia pajuto ankstyvoje paauglystėje perskaitęs Aleksandro Puškino eilių vertimą į kinų kalbą. Netrukus po to jis apsisprendė dėl savo gyvenimo kelio: perteikti nuosių tapatybę ir dvasinę perspektyvą per poeziją.

J.Majia išliko ištikimas išsikeltam tikslui. Savo veikla ir kūryba statė tiltą tarp savosios tautos būties ir pasaulio realijų. J.Majia suderina buvimą nuosiu ir buvimą Kinijos bei viso pasaulio piliečiu, šios tapatybės jokiu būdu neneigia viena kitos.

Autoriaus poezija išversta į daugiau kaip 20 kalbų, išleista 30-yje šalių. Poetas apdovanotas Trečiuoju Kinijos poetų prizu, Guo Moruo, Zhuang Zhongwen literatūros prizais, gavo Bukarešto poezijos, Janickio premijas, Mkivos tarptautinį humanitarinį apdovanojimą.

"Kasdien kalbėdavomės per „WhatsApp“. Ilgai, po valandą ar dvi. Išsipasakodavome dienos įvykius, skaitydavome vienas kitam naujus eilėraščius", – prisimena nuo atskirties gelbėjusį bendravimą, kai Tautvyda stažavosi JAV Ajovos universiteto Tarptautinėje rašymo programoje.

Kūrybos tiltai

Kavą Tautvyda geria... šaukšteliu. "Taip esu įpratusi. Skaniau, ilgiau jauti kavą", – paaiškina lėtai, pagarbiai semdama naują šaukštelį gėrimo. Taip pat lėtai ir kalba. Tarsi atsakingai rinktų žodį vertimui.

Vertimai T.Marcinkevičiūtei ir atvėrė galimybę praėjusių metų pabaigoje dalyvauti vienoje prestižiškiausių pasaulinių rašymo programų. USA International Writing Program (IWP) kasmet atrenka po 30 gabiausių vertėjų iš viso pasaulio ir sudaro stulbinančias galimybes savo įgūdžiams tobulinti.

"Toks pasiūlymas pasitaiko gal tik kartą gyvenime, – mano vienintelė "IWP 2019" programoje dalyvavusi lietuvė. – Vienas afrikietis iš mūsų grupės aplikavo į šią programą net dešimt metų, kol galiausiai pernai pasisekė."

Pretenduoti į IWP kursus Tautvydą paskatino jos poezijos rinktinės "Terribly in Love / Siaubingai įsimylėjus" redaktoriai. Kad 2018 m. ši dvikalbė beveik 150 puslapių knyga pasirodytų Amerikoje, triūsė nemenkos pajėgos: eilėraščius į anglų kalbą vertė pati autorė, Rima Krasauskytė, Nonmatteria Ooho, Jonas Zdanys, Manly Johnsonas, taip pat knygos redaktoriai Harvey Lee Hixas ir Julie Kane.

Pastarieji nusiuntė knygą IWP direktoriui Christopheriui Merrillui. Susižavėjęs kolegės lietuvės kūryba poetas ir vertėjas Ch.Merrillas išreiškė viltį, kad ji galbūt kada nors dalyvaus ir jo vadovaujamuose profesionalumo ugdymo kursuose.

Tautvyda nedelsė. Kreipėsi į JAV ambasadą Lietuvoje, pateikė dokumentus atrankai ir pateko. Kaip į mokyklą rugsėjo pirmąją išsiruošė už Atlanto. O tai anaiptol nenudžiugino, kaip mėgsta sakyti Tautvyda, jos gyvenimo bendrakeleivio. "Iš pradžių Gintaras buvo labai nusiminęs. Teko nemažai kalbėtis ir aiškinti, kad tai galimybė, kurios negalima praleisti", – prisimena atsakingai su sutuoktiniu derintus planus išvykti trims mėnesiams.

Ryšys: "Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima", – pasakoja apie nuoširdžią bičiulystę su poezijos kraujo broliais ir seserimis. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasaulio margumynas

"Sugrįžau atsinaujinusi dvasiškai, norisi ir fizinio atsinaujinimo – šiandien namuose pradėjome remontą", – šypsosi menininkė, kuriai kelionės teikia ne tik iššūkių, įspūdžių, bet ir šviežumo.

Viena iš T.Marcinkevičiūtės eilėraščių knygų skirta kelionėms, o pastaroji kelionė kūrybos prasme buvo turtinga – parašė dvi dešimtis eilėraščių, kuriuose dalijosi atradimais, potyriais.

"Tai pasakojimas apie mano buvimą Amerikoje. Stimuliavo viskas – turtinga programa, kitokia socialinė ir kalbinė aplinka. Kai viskas taip akyse keičiasi, randi savyje kažkokią reakciją", – pristato savo kūrybos naujienas, kuriomis dalijasi ir su mūsų skaitytojais.

Ir, žinoma, svaigino pažintis su Žemės rutuliu vienoje vietoje. Nuo 1967 m. ši programa suteikė galimybę pasitobulinti rašytojams iš 150 šalių.

"Čia buvo visas pasaulio margumynas. 28 dalyviai (du neatvyko) iš Argentinos, Meksikos, Kinijos, Honkongo, Singapūro, Eritrėjos, Namibijos, Izraelio..." – vardijant programos dalyvių atstovaujamas valstybes pasijunti tarsi prie gaublio.

Geografiškai arčiausi iš programos dalyvių buvo Čekijos ir Latvijos poetai, nors Tautvyda nemano, kad geografinė kaimynystė yra svarbiausia. "Poezijos žmones vienija visai kiti dalykai nei geografinis identitetas. Mus jungia kūrybinis šišas – mes dalijamės savo kūryba. Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima", – paprastai paaiškina, kodėl susirinkus iš skirtingų planetos kampelių galima rasti bendrą kalbą.

Simbolis – kukurūzai

29-oji JAV valstija – išskirtinė. Į ją visas pasaulis nukreipė žvilgsnius per JAV prezidento rinkimus. Ajoviečiai atstūmė milijardieriaus Donaldo Trumpo kandidatūrą ir palaikė Tedą Cruzą. Bekraščiai laukai lygumoje tarp Misūrio ir Misisipės upių – retai apgyvendinta Ajova, kurioje gyventojų tiek, kiek Lietuvoje.

Valstijos simbolis – kukurūzai, tačiau jie nekelia istorinio slogučio dėl praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje tuometinio Sovietų Sąjungos vadovo, kukurūzų fanatiko Nikitos Chruščiovo agresyvaus kukurūzacijos plano, kuris turėjo būti įgyvendintas ir Lietuvoje.

Poezijos žmones vienija visai kiti dalykai nei geografinis identitetas. Mus jungia kūrybinis šišas – mes dalijamės savo kūryba. Man, neturinčiai brolių ir seserų, programos dalyviai tapo tarsi šeima.

"Viešbučio, kuriame buvome apgyvendinti, kambariai neleido abejoti, kur esi. Ant sienų pakabintose nuotraukose – kaubojiškai vilkintys vietiniai kukurūzų laukuose", – pasakoja įsiminusį laikinų namų vaizdą.

Tiesa, tie namai buvo labai svetingi. Programos dalyviai net juokaudavo apie kambarines, kurios kur buvusios nebuvusios vis klausinėdavo, ar nieko netrūksta. O ir viešbučio savininkai pasistengė, kad ne tik aplinka dovanotų namų jaukumą.

"Kartą per savaitę, antradieniais, viešbutyje buvo rengiami pasisėdėjimai svečiams. Susirinkdavome penktą, nemokamai vaišindavo pietumis ir gėrimais", – pasakoja apie savaitės tradiciją T.Marcinkevičiūtė.

Bohemiški grupės nariai dažną vakarą išsiruošdavo į klubus, barus, kavines, tačiau Tautvyda retai prie jų prisijungdavo. "Aš nevartoju alkoholio, nerūkau", – sako apie netraukusias linksmybes, kurias mieliau pakeisdavo pasivaikščiojimais po jaukų miestą, kuriame ir naktį gali jaustis saugiai.

Žodžio giminystė

Daugiausia atgaivos kaunietei poetei teikė kūrybinė programa, kurios sudarytojai nepagailėjo jėgų užimti intelektualiuosius pasitobulinimo kursų dalyvius. Intensyvi programa prasidėjo nuo antrosios dienos, vos spėjus išsimiegoti po ilgo skrydžio.

"Man visi programos užsiėmimai patiko. O iš užklasinių artimiausios buvo vertimo dirbtuvės, – ilgai galvojusi įvardija kassavaitinius susitikimus, kurie, kad ir kaip techniškai skambėtų, buvo labai kūrybiški. – Ajovos universiteto studentai galėjo pasirinkti sau artimą poetą ir versti jo kūrybą. Mes, programos dalyviai, pateikėme pažodinį vertimą, o studentai jį tobulino. Mano kūrybą pasirinko dvi. Tiesa, jų ir studentėmis negalima vadinti. Abi jau baigusios Ajovos universitetą: su Fulbright’o stipendija čia atvykusi vengrė Nagy Kinga ir amerikietė Caroline Froh. Susitikdavome penktadieniais ir šlifuodavome kiekvieną žodį."

T.Marcinkevičiūtės eilėraščiai buvo verčiami į vengrų ir anglų kalbas, o susitikus kūrybinėse vertimo dirbtuvėse nesiliovė klausimai ir diskusijos apie kiekvieno žodžio svarbą tam tikroje konkrečioje vietoje, galimybes jį pakeisti kitu, labiau tinkančiu.

Baigiamieji vertimo kurso studentų darbai buvo pateikiami visiems programos dalyviams, visi drauge analizavo kūrybinį rezultatą.

"Net ir nemokėdama vengrų kalbos jutau, kokia ji skvarbi", – dalijasi netikėtu potyriu ypatingu intuityvumu pasižyminti Hugho Pratherio, Sylvios Plath, Williamo Shakespeare’o tekstų vertėja, kurios pačios eilės išverstos į anglų, vokiečių, rusų, bulgarų, latvių, gruzinų, italų, portugalų, japonų ir daugybę kitų kalbų.

"Poezija tiesiog yra, kai žodis sutinka kitus žodžius ir jie tarytum suranda prarastus brolius ir seseris", – yra sakiusi apie poetinę kalbą T.Marcinkevičiūtė, paleidusi gyventi penkiolika eiliuotos kūrybos knygų.

Sužavėjo: trečią kartą Amerikoje viešėjusią T.Marcinkevičiūtę džiugino programos organizatorių sudarytos galimybės pakeliauti po šalį. Asmeninio archyvo nuotr.

Artima dvasia

Trečią kartą Amerikoje viešėjusi T.Marcinkevičiūtė įsitikino, kad jai artimas šios šalies žmonių mentalitetas. "Norėčiau būti tokia laisva, kaip jie, – sako menininkė, nebijanti prisipažinti, kad tebeturi savyje homo sovieticus liekanų. – O dar jie labai jukūs. Vos pajutę kokią šmaikštumo užuomazgą iškart prapliumpa juoktis."

Tokių giedrų veidų ir nuoširdumo Tautvyda pasigenda Lietuvoje. Pirmą dieną sugrįžus, kai išėjo į parduotuvę papildyti šaldytuvo atsargų, iškart pajuto skirtumą. "Užkalbinau eilėje moterį, o ji net nusipurtė... Per greitai pripratau, kad žmonės gali būti mandagūs, noriai ir lengvai bendraujantys", – apibūdina pagrindinį amerikiečių ir lietuvių skirtumą.

Tiesa, jokios atskirties nejuto, kai susitikdavo poetiniame lauke. Amerikietė poetė Julie Kane surengė savo bičiulės Tautvydos autorinį vakarą Naujajame Orleane. "Susirinko vietiniai poetai, vertėjai, poezijos mėgėjai, – vardija naktiniame poezijos klube "Maple Leaf Bar" su T.Marcinkevičiūtės kūryba panorusius susipažinti amerikiečius ir negaili jiems komplimentų. – Amerikiečiai mėgsta poeziją, tai puiki auditorija."

Poetė džiaugiasi, kad praėjusieji metai padovanojo ne tik galimybę dalyvauti vienoje iš geriausių pasaulio rašymo programų. Tai buvo labai darbingi metai. Pasirodė jos knyga "Titanoteris, Kekto ir kiti", kurioje sukūrė spalvingą gimtojo Kauno paveikslą, sujungdama įvairiausius istorinius šio miesto laikotarpius su mitinės būtybės Kekto figūra. Sukūrė daug naujų eilių, tačiau kada jas paleis gyventi, neskuba žadėti.

"Eilėraštis – ne kristalas ir ne brangakmenis, vieną kartą jis atrodo geras, kitą gali pablogėti, bet paleidi jį, kad ir kaip po to gailėtumeis", – sako T.Marcinkevičiūtė, nuo pirmosios poetinės publikacijos nuėjusi 42-ejų metų turtingą ir sodrų kūrybos kelią.

Vienu sakiniu

Ar Amerikoje skani kava? Lietuvoje skanesnė.

Ar amerikiečiai valgo daug nesveiko maisto? Valgo daug ir sveiko, priklauso nuo pasirinkimo ir piniginės storio.

Ar amerikietės gražios? Nepasakyčiau, nelabai prisižiūri, mėgsta rengtis sportiškai.

Kokie amerikiečiai? Jukūs, ne tik daug šypsosi, bet ir juokauja, žaibiškai reaguoja į humorą.

Ar šiandienos žmogui reikalingas poetinis žodis? Jis reikalingas pačiam poetui, jo artimai aplinkai, o ar nuskrieja kur nors toliau, nežinau...

Ar poetui skauda gyventi? Visiems skauda, bet gyventi man patinka.

Kas labiausia žeidžia? Chamiškumas, per aštrus paviršius, kai sutinki žmogų šiandien, o jis – tarsi iš akmens amžiaus.

Pramogos: Tautvyda noriai nėrė į svečios šalies gyvenimą, kiekviename mieste bandė pajusti jo ypatumą, vaikštinėdama gatvėmis tarp nepažįstamų žmonių. Asmeninio archyvo nuotr.

 

---

Eilėraščiai, parašyti Amerikoje

Internacionalinė šeima

noriu būti su draugais (dvidešimt septyniom nuostabiom asmenybėm

priartinančiom visą Žemės rutulį: nuo Eritrėjos ligi Namibijos nuo

Japonijos ligi Argentinos

jau nekalbant apie Izraelį Čekiją ir seserį Latviją)

 

kiekvienas jų čia savos šalies ambasadorius

net rūkydamas Havanos cigarus ir taurę po taurės

maukdamas martinį

net tada kai užsimaukšlina ant galvos puodą

ir akompanuoja nuotraukai

samčiais ir duršliokais

internacionalinėje virtuvėje

 

net tada kai prisiragavęs skrandžiui neįprastų

egzotiškų patiekalų

ima skųstis graužimu rėmens

 

net tada kai visų besiilgėdamas

privalo išskristi pažadėtam poezijos festivaliui Vilenicoje

ir sunerimti

kas parveš į viešbutį (iš aerouosto

grįžus naktį)

 

nepražus: čia akimirksniu

suteikiama internacionalinė pagalba

kilni ir visa aprėpianti

jie mano

lig tol brolių ir seserų neturėjusiai

didelė šeima

 

Sapno aiškinimas

Susapnuoju partizanus ir save partizane

stebėdamasi ideologija sapno pabudus

atsimerkiu anksčiau nei ima tardyt mane

kad draugų neišduočiau savųjų tiktai jokiais būdais

 

koks fejeriškas sapnas amerikoj kur nublokšta

aš mąstau apie jį jausdama kaip ir ten nepaleidžia

nuo kabliuko gimtinė manęs kaip per sapną per tą

per šalies man istoriją teks nušuoliuot neatlaidžią

išsiaiškinu sapną nes laisvę žadėjo tada

mums prabildamas balsas amerikos tąsyk į lietuvą

taip ir aš laukdama kol ateis sutarta valanda

su namiškiais Whatsapp‘u kalbuosi savais numylėtaisiais

 

mano nuotaikos būsenos šitaip priklauso nuo jų

kaip kadaise priklausėm ir mes nuo žinių iš amerikos

šaukinys vėl tas pats nebereikia ieškoti naujų

kad tiktai nebetektų bekylančios jausti isterikos

 

Skelbiu skelbiu badą

Tacos meksikietiškam, noodles kinietiškam restorane,

egzotika indų ir vietnamiečių, japonų ir korėjiečių,

kol papildomas riebalų sluoksnis ima slėgti mane,

priragavus daugiau nei galėčiau!

 

kiek valgo Amerika! kiek įvairiausių patiekalų:

skanaukit! skanaukit! skanaukit! klykte klykia reklamos:

paskui meskite kūno svorį lengvai, kad nebūtų vėlu.

Kol nesugriuvo sveikatos namas.

Koks linčiuojantis lenčas nuo pusės dvylikos ligi trijų,

kai, apsiginklavę vienkartiniais dubenimis išsinešimui,

įvairiarasiai amerikiečiai (nebetrukdykim jų!),

durelėm trenkę, sėda mašinon.

 

Kad dar ir namuose iš supermarketų prisigrobtų

kalakutų užgesusiom akim vakare pakviptų ir... pietūs...

Ne! verčiau aš jau gelbėsiuos parašiutu,

skrandžio lėktuvui ėmus pypsėti.