Kodėl pusnuogis jaunuolis karstėsi daugiabučio siena, neaišku, o internautai spėlioja. 

Kai kurie komentatoriai komentavo, kad iš veiksmų sprendžiant, vyrukas žino, ką daro ir, panašu, jog turi laipiojimo patirties, galbūt, kopia uolomis ar užsiima laipiojimo sportu.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Neobarokinio stiliaus klebonija pastatyta 1924 m., projekto autorius – Aleksandras Gordevičius (1891–1941). Klebojina – vėlyviausias XV a. II pusėje – XX a. I pusėje susiformavusio komplekso statinys. Pirmasis komplekso statinys buvo Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia, kurios kilmė nėra susijusi su Kauno benediktinėmis ir kuri pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėta 1493 m.

1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro (1461–1506) privilegija ši bažnyčia, dar vadinta Antakalnio koplyčia, atiteko Kauno parapijai. 1621 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Zigmantas Vaza (1566–1632) Kauno pavieto maršalkos Andriaus Skorulskio prašymu inicijavo Kauno benediktinių vienuolyno steigimą ir prašė Vilniaus vyskupo Eustachijaus Valavičiaus (1572–1630) paskirti benediktinėms tuo metu apleistą Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčią. Benediktinės iš Nesvyžiaus atvyko į Kauną apie1622 m., bažnyčia joms perduota 1627 m.

KPD ir Kultūros vertybių registro nuotr.

1655–1661 m. Rusijos kariuomenei okupavus Kauną, benediktinės miestą paliko, okupacijos metus praleido palivarkuose. 1864 m. caro valdžios įsakymu nebeleista į vienuolyną priimti naujokių. 1905 m. vienuolyne atidarytas noviciatas. 1911 m. prasidėjo vienuolyno bendruomenės skilimo etapas. Nauja vienuolyno vyresnioji skatino tik lenkiškos kultūros puoselėjimą vienuolyne. Tačiau 1919–1924 m. prasidėjo atsigavimo laikotarpis, vienuolinį gyvenimą atnaujinti benediktinėms padėjo vyskupas Jurgis Matulaitis (1871–1927). Dvasinį vienuolyno būvį sustiprino vyskupas, bendruomenės kapelionas Teofilius Matulionis (1873–1962), kuris 1938 m. įvedė Švč. Sakramento adoraciją. 1948 m. Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčia ir Benediktinių vienuolynas buvo uždaryti. Bažnyčia perduota Respublikinei bibliotekai, o vienuolėms liepta išsikraustyti. 1990 m. bažnyčia grąžinta tikintiesiems. 1992 m. bažnyčia atšventinta ir atidaryta visiems tikintiesiems, benediktinės grįžo į vienuolyną. 2014 m. greta Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios palaidotas kunigas, monsinjoras, dėstytojas, teologijos daktaras, Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios rektorius, benediktinių vienuolyno kapelionas Vytautas Sidaras (1925–2014).

Kauno Šv. Mikalojaus bažnyčios ir benediktinių vienuolyno statinių komplekso klebonijos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre 22363) stogo ir fasadų tvarkybos (restauravimo) darbai vykdomi lėšomis, skirtomis iš Lietuvos Respublikos Paveldotvarkos programos, kurią kuruoja Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos.

Prie tvarkybos darbų prisideda ir Kauno miesto savivaldybė. Numatoma darbų pabaiga – 2023 m. lapkritis.

Rezultatas džiugina

XIX amžiaus pabaigoje pastatytas istorinis pastatas tamsiu paros metu tarsi atgyja nušvisdamas elegantiškomis spalvomis, išryškinančiomis unikalius fasado elementus, o tuo pačiu puikiai įsilieja į miesto kraštovaizdžio aplinką.

„Labai džiaugiamės galutiniu rezultatu. Mūsų idėja naujai, meniškai apšviesti teatro fasadą išsaugant ir išryškinant pastato architektūrines bei istorines detales buvo puikiai įgyvendinta. Matome, kaip kas vakarą prie teatro pasigrožėti įspūdingai apšviestu pastatu sustoja būreliai žmonių. Tūkstančiai žmonių į atsinaujinusį muzikinio teatro sodą plaukė pirmosiomis „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ atidarymo dienomis, kuomet miestiečiai ir miesto svečiai galėjo džiaugtis įspūdingu meniniu šviesų ir muzikos šou“, – teigė Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovo pavaduotojas Rimantas Lekavičius.

L. Žemgulio, S. Lankučio nuotr.

Įkvėpimas – iš Lvivo

Nuspręsti, kaip apšviesti unikalų istorinį pastatą buvo patikėta talentingiausiu šviesų dailininku Lietuvoje tituluojamam Arvydui Buinauskui. Išskirtinai elegantišką ir interaktyvų teatro fasado apšvietimą pasiūlęs menininkas pasakojo, kad jį įkvėpė Lvivo operos ir baleto teatras.

Prieš keletą metų Ukrainoje viešėjęs menininkas susižavėjo subtiliu, šviesiu, istorinio pastato unikalumą išryškinančiu apšvietimu ir laukė progos, kol galės pabandyti panašią nuotaiką sukurti ir ant vieno iš Lietuvos pastatų.

Meniškai apšviesti teatro fasadą išsaugant ir išryškinant pastato architektūrines bei istorines detales buvo puikiai įgyvendinta.

„Kai gavau užklausą dėl Kauno muzikinio teatro fasado apšvietimo, iš karto žinojau, kad atėjo metas įgyvendinti savo svajonę – sukurti tokį didingą, bet tuo pačiu subtilų apšvietimą, kad teatras it perlas švytėtų tamsiu paros metu“, – prisiminė A.Buinauskas.

Pasak šviesų menininko, kiekvienas pastatas – jo sienos, linijos diktuoja sąlygas galutinei meninio apšvietimo idėjai. Bet ne ką mažiau svarbus ir techninis idėjos įgyvendinimas.

„Tokie projektai – ilgalaikiai, o mes gyvename tokioje geografinėje zonoje, kur daug drėgmės, didelė temperatūrų kaita. Todėl šviestuvų kokybė turi būti ypatingai gera. Didelis darbas atsirinkti pačius geriausius technologinius sprendimus. Džiaugiuosi, kad įgyvendinant šį projektą dirbau su didelę patirtį šioje srityje turinčia „Sonus exsertus“ komanda“, – tvirtino A.Buinauskas.

Daugiau niuansų

Ilgametės patirties diegiant vidaus bei lauko apšvietimo darbus turinčios įmonės vadovas E.Žižys neslėpė, kad Kauno valstybinio muzikinio teatro fasado apšvietimo projektas nebuvo iš lengvųjų.

XIX amžiaus pabaigoje pastatytas pastatas yra įtrauktas į saugomų kultūros paveldo objektų sąrašą, o tai reiškia, kad teko ieškoti instaliacinių sprendimų, kurie nepakeistų pastato autentiškumo, idėjas reikėjo suderinti su ne viena institucija.

„Kadangi teatras ribojasi su miestui priklausančiu parku, dalis šviestuvų turėjo būti sumontuoti parko teritorijoje, todėl projektas turėjo būti papildomai derinamas ir su Kauno miesto savivaldybe. Kompromisus su savivaldybės specialistais radome gana greitai“, – džiaugėsi E.Žižys.

L. Žemgulio, S. Lankučio nuotr.

Vienas didesnių iššūkių su kuriais teko susidurti apšvietimą montavusiai komandai – kaip išgauti tam tikrą fasado apšvietimo kampą neįleidžiant šviestuvų į grindinį. Sprendinius kaip sukurti tą patį efektą sumontuojant šviestuvus ant paties pastato rasti pavyko, visgi kai kurių idėjų teko atsisakyti.

„Tam, kad galėtume iš toliau apšviesdami subtiliau išryškinti teatro stogo linijas, norėjome sumontuoti apšvietimo įrenginius ant gretimų pastatų, kurie nepriklauso teatrui. Deja, ši idėja liko neįgyvendinta“, – apgailestavo E.Žižys.

Kauno valstybinio muzikinio teatro fasado apšvietimui naudotos modernios kokybiškos ir ilgaamžės technologijos, efektyviai naudojančios ir taupančios energiją.

Po audros atšoko tinkas

Jau kurį laiką Herkaus Manto gatve vaikštantys žmonės mato, kad Klaipėdos apygardos teismas remontuojamas.

Tai stebina teisininkus, kurie žino, kad esama ketinimų šį ir Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus įkurdinti naujame statinyje, kuris turėtų atsirasti Kauno gatvėje, greta Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Klaipėdos apygardos teismo kancleris Simonas Kuoras paaiškino, kad dar 2020-ųjų kovą praūžusi audra smarkiai paveikė fasado tinką – dalis jo atitrūko ir po truputį ėmė byrėti ant šaligatvio. Todėl teismo pirmininkas kreipėsi į Nacionalinę teismų administraciją dėl būtinybės skubiai imtis remonto.

Kadangi tuo metu biudžete tam nebuvo suplanuota pinigų, teko atlikti bent būtiniausius darbus – nudaužyti nuo fasado atitrūkusį tinką.

Taip pastatas įgavo liūdną vaizdą – atrodė, kad jis tuoj bus griaunamas, nors prie durų vis dar kabojo Lietuvos trispalvė, o apie jame vykstančią veiklą bylojo Klaipėdos apygardos teismo lenta.

Siekiame, kad teismo pastato išvaizda būtų reprezentatyvi ir nedarkytų centrinės Klaipėdos dalies vaizdo.

Posėdžiams netrukdys

Tik šių metų liepą buvo pasirašyta rangos sutartis, kuri numato, kad darbas turėtų būti atliktas per du mėnesius. Todėl tikimasi, jog iki rugsėjo teismo pastato fasadas bus apšiltintas ir atnaujintas.

Šis remontas darbininkams ypatingas, nes dažną dieną tenka derinti, kada bus galima gręžti ar dirbti kitus triukšmingus darbus.

"Vasarą vyksta šiek tiek mažiau teismo posėdžių, dalis teismo personalo atostogauja, todėl remontuoti lengviau. Rangovai dar prieš sutarties pasirašymą buvo informuoti, kad jiems teks dirbti veikiančioje įstaigoje, o triukšmingi darbai turės būti derinami su teismo administracija. Juk negalima leisti, kad gręžimo garsas užgožtų proceso dalyvių balsus teismo posėdžio garso įraše. Būtent todėl buvo numatytas šiek tiek ilgesnis darbų atlikimo terminas, – paaiškino S.Kuoras. – Siekiame, kad teismo pastato išvaizda būtų reprezentatyvi ir nedarkytų centrinės Klaipėdos dalies vaizdo."

Tuo pat metu viduje atliekamas ir posėdžių bei aktų salės remontas, bus įrengta patalpa mediacijai.

Galvoja apie ateitį

Teismo kancleris patikino, jog remontas neturėtų stabdyti jau įsibėgėjusių formalumų dėl naujojo teismo pastato statybos.

Senasis statinys nėra pritaikytas teismo veiklai, čia nėra pakankamai patalpų darbuotojams, nėra galimybės atskirti viešųjų ir administracinių zonų, tinkamai apsaugoti pažeidžiamiausius bylų dalyvius, patalpos nepritaikytos neįgaliesiems, nekondicionuojamos, elektros instaliacijos ir šildymo sistemos susidėvėjusios.

Jau pateiktas Vyriausybės nutarimo projektas, kuriame numatyta, kad naujasis pastatas bus statomas Kauno gatvėje.

Šis nutarimas liepos mėnesį dar buvo derinamas su Teisingumo ministerija, Nacionaline teismų administracija bei Turto banku, tačiau dar nėra priimtas.

Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba šią savaitę nustatė pastato vertingąsias savybes ir nusprendė suteikti apsaugą Spaudos rūmų pastato fasadui.

Pagal sprendimą, nustatytas istorinis vertingųjų savybių pobūdis ir skirtas nacionalinis reikšmingumo lygmuo.

„Apsauga skirta ne kaip architektūros objektui, o dėl istorinės atminties“, – BNS sakė Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos narys Arūnas Boruta.

Spaudos rūmai, kur sovietmečiu dirbo įvairių laikraščių redakcijos, pastatyti 1985 metais pagal architekto Jurijaus Konino, inžinieriaus Alfonso Kanapecko projektą.

1991 metų sausį sovietų kariams mėginant užimti rūmus, civiliai gyventojai susikibę rankomis juos gynė.

Tuometinis Krašto apsaugos departamento darbuotojas Vytautas Lukšys, užsilipęs ant stogelio virš centrinio įėjimo į pastatą, priešgaisrine žarna liejo vandenį į kareivius. Jis buvo pašautas. Kulkų žymės liko rūmų sienoje virš pagrindinio įėjimo.

„Tos šaudymo žymės, kaip ženklas, žymintis tą įvykį, turės būti kažkaip eksponuojamos ir išsaugomos“, – sakė A. Boruta.

Anot jo, anksčiau tokia pat apsauga pritaikyta ir kitiems Sausio įvykiuose „dalyvavusiems“ statiniams Vilniuje – TV bokštui bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatui.

Prieš 84 metus pastatytas gimnazijos pastatas yra tapęs savotišku uostamiesčio mokyklų simboliu. Šią įstaigą yra baigę daug klaipėdiečių kartų.

Paskutinį sykį VDG pastoliais buvo apjuosta prieš aštuonerius metus. Tada buvo atnaujintas mokyklos fasadas, išryškėjo jį puošiantis užrašas "Iš šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi".

Neseniai pastoliai buvo sumontuoti vėl, nes, pasak mokyklos darbuotojų, toks gimnazijos veidas jai garbės nedaro.

VDG ūkvedys Saulius Šiaučiukėnas teigė, kad didžiulę žalą fasadui padarė pernai rudenį ir žiemą ilgą laiką jį merkę lietūs. Be to, jis pasirodė besąs jautrus vibracijoms.

"Labiausiai jautėme netoliese vykstančių statybų poveikį. Statoma apskrities ligoninė, aplink gimnaziją vyksta ir daugiau darbų. Šalia mokyklos buvo klojamas naujas šaligatvis. Senas pastatas jautrus ir transporto keliamai vibracijai. Visa tai turėjo reikšmės. Pastatas dėl tokio poveikio įskilo. Juk gimnazija pastatyta ne ant polių, kaip tai dabar įprasta, ji įkurdinta ant "pagalvių", – aiškino ūkvedys. – Paskutinį kartą fasadas tvarkytas 2010 m. Tikiuosi, dabar bus naudojamos naujos technologijos ir medžiagos, atstumiančios drėgmę, o fasadas ilgiau išliks gražus."

Pastato išorės remontą įmonė "Arkosta" planuoja baigti jau šį mėnesį.

Vasarą ir rudenį įmonė "Konsolė" remontuos senąją gimnazijos dalį.

Panašu, kad rugsėjo pirmąją mokyklos vadovai turės rūpintis, kaip sutalpinti vaikus, kad statybininkai galėtų pabaigti darbus.

Muziejaus pastatas, kurį suprojektavo pasaulini garso architektas Danielis Libeskindas, sparčiai kyla. Pastarosiomis dienomis einantys pro šalį jau galėjo pastebėti pokyčius, nes nuimta didžioji pastolių dalis ir pasimatė, kaip pastatas integruosis šioje vietoje.

Architektas teigė, kad kuriant šį projektą, jam buvo svarbu, kad muziejus taptų visuomenine erdve, atvira ne tik jo lankytojams, bet ir kiekvienam miestiečiui.

Prieš remontą savivaldybei priklausančio Liepų gatvės 7 pastato, kuris yra įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, fasado būklė buvo kritinė.

Dviejų aukštų mūrinio statinio fasadas dekoruotas lipdiniais, skulptūromis. Būtent pastarieji ir buvo ypač pažeisti. Pastato remonto pagrindinis tikslas buvo atkurti skulptūras.

Liepų gatvės 7 pastato restauravimas prasidėjo praėjusių metų pavasarį, o baigėsi vėlyvą rudenį. Darbai užsitęsė dėl dviejų priežasčių – lietingų oro sąlygų, reikalingų naujų tyrimų.

Įmonei „Konsolė“ pradėjus remontą, paaiškėjo, kad techniniame projekte nebuvo numatyti kai kurie darbai. Taip pat neatlikti fasado skulptūrų tyrimai.

Siekiant įvertinti projekto trūkumus, į pagalbą pasitelkta Kultūros paveldo departamento Restauravimo taryba. Specialistai nustatė, kad būtina atlikti rekonstruojamo pastato lipdybos ir skulptūrų cheminius-technologinius bei polichromijos tyrimus.

Atkreipiamas dėmesys, kad, nuvalius dažus, kurių buvo 4–5 sluoksniai, išryškėjo, kad pažeisti dideli lipdinių plotai. Ypač nukentėjo skulptūros. Taip pat išryškėjo vientisa pilkos spalvos ir tamsaus šešėliavimo – tonavimo polichromija.

Įvertinus naujų tyrimų rezultatus, buvo pakoreguotas techninis projektas. Specialistai pabrėžė, kad kad būtina išsaugoti atsidengusį skulptūrų ir lipdybos polichromijos autentą.

Taip pat atkreiptas dėmesys, kad pastatui pakenkė nekokybiški anksčiau atlikti tvarkymo darbai, cementuojant puošybą.

Konkursą laimėjusi įmonė „Konsolė“ atliko pastato išorės atitvarų pažeistų paviršių remontą, restauravo architektūrines detales, atkūrė išorinės sienos ir cokolio apdailą, fasado dekorą.

Remontas su techninio projekto parengimu atsiėjo 74,6 tūkst. eurų.

Liepų gatvės 7 pastatas statytas XVIII a. antroje pusėje. Pirmą kartą jis rekonstruotas 1901 m. Tada ant senųjų pamatų buvo pastatytas naujas pastatas. 1961 m. buvo atliktas jo kapitalinis remontas.

Senamiestyje galima pastebėti ne vieną purvu nutaškytą fasadą, kuris, matosi, buvo atnaujintas visai neseniai.

Vanduo ant pastatų tykšta pravažiuojant transporto priemonėms. Ypač tai aktualu Tiltų gatvėje.

Klaipėdos savivaldybės Miesto ūkio departamento direktorius Liudvikas Dūda teigė, kad visų namų, esančių prie gatvės, nuo purvino dušo nepavyks apsaugoti.

"Sienelių juk nepristatysi visur. Čia juk yra miestas, o jame – smogas, išmetamosios dujos, taškosi pelkių vanduo", – komentavo direktorius.

Gyventojai į senamiestyje esančių namų fasadus taip pat ne kartą atkreipė dėmesį. Kai kurių nuomone, šie nepuošia miesto. Fasadai purvini, nuo kai kurių byra tinkas, jie apkeverzoti.

Tačiau miesto valdžia pabrėžia, kad statiniais turi rūpintis jų savininkai. Už fasado senamiestyje sutvarkymą taikoma nekilnojamojo turto mokesčio lengvata.

Palijus ar nutirpus sniegui, pravažiuojant automobiliams ypač kenčia Minijos gatvės 1-asis namas.

Pastatą administruojančios įmonės "Paslaugos būstui" direktorė Regina Uznienė teigė, kad objektą nuolat skalbia purvinas vanduo, tykštantis nuo gatvės.

Būna, kad purslai pasiekia visus pirmo aukšto langus. Aptaškomi ir tie, kurie yra aukščiau. Vanduo bėga į rūsius, kenkia sienoms, nuo drėgmės lupasi tinkas.

Direktorė buvo atkreipusi dėmesį, kad, net suremontavus pastatą, jis ilgai neišliktų gražus, nes pradėtų kenkti objektą pasiekiantis vanduo.

Problema prasidėjo tada, kai buvo praplatinta Minijos gatvė. Namas priartėjo prie gatvės, o eismas šioje arterijoje – intensyvus.

Apie šią situaciją kalbėta ir su savivaldybės atstovais. Žadėta analizuoti, kaip padėti. Kol kas jokių sprendimų priimta nėra, bet problema nepamiršta.

"Dar svarstome. Mano nuomone, labiausiai pastatui padėtų fasado remontas. Reikėtų naudoti vandeniui atsparius dažus. Tuo turėtų rūpintis savininkai. Kiekvienas turime prižiūrėti savo daiktus", – kalbėjo direktorius.

L.Dūda žadėjo peržiūrėti Minijos gatvės rekonstrukcijos planavimo dokumentus – gal juose numatytos kokios nors apsaugos priemonės. Tačiau daug vilčių vadovas nedavė.

"Jei būtų buvusios numatytos, būtų įgyvendintos", – sakė vadovas.

Šį pastatą planuota renovuoti, tačiau jis nebuvo įtrauktas į modernizuojamų namų sąrašą. Rūpesčių kelia ir tai, kad namas yra įtrauktas į Kultūros paveldo departamento saugomų objektų registrą.

„Kultūros vertybių registre šis valstybės saugomas objektas yra įvardijamas kaip Mokytojų seminarijos pastatas, kadangi minėtoji mokymo įstaiga jame veikė iki 1934 m. Lietuvių kalbos mokytojus anuomet rengusi seminarija ─ svarbus Klaipėdos krašto lietuvybės ugdymo židinys.  Džiaugiamės kartu su Klaipėdos universitetu, kad 2017 m. Kultūros sostinės titulą perėmusi Klaipėda pasipuošė dar vienu sutvarkytu istoriniu pastatu“, ─ teigia Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė.

Buvusios Klaipėdos Mokytojų seminarijos fasadų tvarkybos (restauravimo) darbus finansavo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kartu su Klaipėdos universitetu.  Per aštuonerius metus šiame kultūros paveldo objekte atlikta darbų už maždaug 1,67 mln. eurų (939 tūkst. Eur ─ KPD, 730 tūkst. Eur – Klaipėdos universiteto skirtos lėšos). Iš jų šiemet  virš 91 tūkst. eurų skirta iš Kultūros paveldo departamento Paveldotvarkos programos, o Klaipėdos universitetas šiais metais prisidėjo apie 72 tūkst. eurų suma. Tvarkybos darbų užsakovas ─ VĮ „Lietuvos paminklai“, projekto vadovas ─ Juozapas Tilvikas (UAB „Klaipėdos projektas“). Darbus vykdė UAB „Pamario restauratorius“.

Pasak VĮ „Lietuvos paminklai“ projekto administravimo ir techninės priežiūros vadovo Zigmo Arcišausko, buvusios Mokytojų seminarijos pastatas yra didelis ir labai sudėtingos planinės struktūros, todėl darbai objekte buvo vykdomi dalimis. Šiemet sutvarkyta dalis Šiaurinio ir Vakarinio fasadų, pakeičiant medinius arkinius langus naujais, pagamintais pagal analogus, taip pat atlikti šių fasadų raudonų plytų mūro restauravimo darbai. Kaip ir ankstesniais metais, vykdyti nuogrindos aplink pastatą atkūrimo darbai iš lauko akmenų.  Projekto metu anksčiau buvo atlikti analogiški tvarkybos darbai kituose fasaduose. Be to, restauruoti aktų salės langų vitražai, medinės lauko durys bei atkurti lauko granito laiptai.

„Vykdant šio kultūros paveldo objekto fasadų tvarkybos darbus, mus nustebino netikėtas atradimas. Pagrindinio Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto pastato fasado frontone surasta niša su herbu, kuriame pavaizduotas Prūsijos simbolis ─ erelis. Apačioje po arkiniu langu matomas užrašas vokiečių kalba, kurį išvertę perskaitome „Karališkoji mokytojų seminarija“. Vėliau herbas ir užrašas buvo užtinkuoti. Šių tvarkybos darbų projekto metu užrašas restauruotas, o metalinės raidės ─ atkurtos“, ─ sako Kultūros paveldo departamento Klaipėdos skyriaus vyr. valst. inspektorius Laisvūnas Kavaliauskas.

1905-1908 m. miesto lėšomis statytas Mokytojų seminarijos pastatas iš išorės yra neogotikos stiliaus. Raudonos plytos, aukštas status seminarijos stogas, laiptuoti frontonai su stoglangiais ir smailiaarkės nišos liudija ryškią neogotikos įtaką pastato fasadams. Pastatas tuo metu buvo labai modernus, po vienu stogu talpinęs mokomąsias, gyvenamąsias ir pagalbines patalpas. Buvusios seminarijos viduje matyti jugendo stiliaus atsindžiai. Seminarijos kompleksą sudaro du kampu sujungti korpusai, ─ “L” formos plano statinys susideda iš kelių skirtingų tūrių, “perstumtų” vienas kito atžvilgiu.

XX a. pasikeitus mokyklų aplinkai bei planinei struktūrai, pradėta laužyti amžius nusistovėjusią kompoziciją. „Buvo ieškoma patogumo , glaudesnio ryšio tarp vidaus patalpų, tarp vidaus ir išorės. Senosios stilistinės ir naujo planavimo tendencijos išryškėjo mokytojų seminarijos pastate. Po vienu stogu atsidūrė mokomosios, gyvenamosios ir pagalbinės patalpos. Šiame pastate iš viso buvo apie tris šimtus kambarių“, ─ rašo Jonas Tatoris knygoje "Senoji Klaipėda".