Vakarykštė gegužės 9-oji nė iš tolo nepriminė tų minėjimų, kurie vadinamosios pergalės dienos proga būdavo rengiami iki Rusijos atviros agresijos prieš Ukrainą, kai per garsiakalbius skambėdavo sovietinės karo dainos ir maršai, kalbas sakydavo Rusijos Federacijos konsulato atstovai ir net Klaipėdos politikai, kai visur dominuodavo ne tik raudoni gvazdikai, bet ir rusiškos trispalvės bei Georgijaus juostelės.

Viskas pasikeitė Rusijai užpuolus Ukrainą – konsulato diplomatinis korpusas išprašytas, pašalintos šalia Skulptūrų parko buvusios bronzinės sovietų karių skulptūros, neliko ir kardo bei penkiakampės žvaigždės ant grindinio su „amžinąja ugnimi“.

Žuvusiuosius tebeprimena tik memorialinės lentos su iškaltomis pavardėmis.

Šią vietą miestas planuoja artimoje ateityje sutvarkyti.

Vakar Klaipėdos rusakalbių bendruomenė čia rinkosi su gėlėmis, atneštas net vienas vainikas, tik nebuvo nei muzikos, nei dainų, nei kalbų, o ir patys atėjusieji su žurnalistais kalbėti nepanoro.

Tik vienas jų prasitarė, kad jam gegužės 9-oji simbolizuoja pergalę prieš nacizmą, tai, „kas dabar mums gresia“.

Rusiškai bendravęs senyvas vyras tikino, kad jis žiūri Rusijos televiziją ir žino, kad „Rusija kovoja su fašistais Ukrainoje“.

Prie memorialo susirinko apie pusantro šimto žmonių, budėjo keli policijos ekipažai, incidentų fiksuota nebuvo.

Antrojo pasaulinio karo pabaiga Europoje minima gegužės 8 dieną, pažymint 1945 metų sąjungininkų, tarp jų ir Sovietų Sąjungos, pergalę prieš hitlerinę Vokietiją.

Rusija ir kai kurios kitos posovietinės valstybės šią datą mini gegužės 9-ąją.

Dalis gėles dėjo prie pernai nugriauto monumento sovietų kariams, kiti gėles dėjo ant pačių karių kapų.

Į kapines atėjusieji dažniausiai nekalbūs, kai kurie vos išgirdę žurnalistų klausimus apie Rusijos agresiją Ukrainoje, čia pat keikiasi necenzūriniais žodžiais, kiti ilgisi nukelto paminklo sovietų kariams.

Pavieniai lankytojai padeda gėles ir greitai palieka kapines. Maždaug 10 valandą ryto į kapines atėjusiųjų buvo tiek pat, kiek ir žurnalistų.

Dauguma susirinkusiųjų nekalbūs, su žurnalistais bendrauja nenoriai. 

„Adios amigos“, – atsakė žurnalistams kelios moterys, paklaustos, ar nesutiktų pasikalbėti.

„Su pergalės diena“, – Eltos žurnalistei sakė jaunas vyras.

Žurnalistei atsakius, kad ji šios šventės nešvenčia , o į kapines atvyko daryti reportažo, sulaukė paraginimo išeiti.

„Tai ir eik iš čia, jei nešventi“, – negarsiai praeidamas pasakė vyras.

Iš kapinių su vaikais išeinanti sakė, kad Antrajame pasauliniame kare kariavo jos dėdė, todėl ji kasmet ateina pagerbti jo.

„Mes stengiamės vaikams perduoti tą informaciją, istoriją. Apie karą nekalbame, mes kalbame apie pasaulį, koks jis turėtų būti, kad turėtų būti taika. Mes prieš karą, mes karo nepateisiname“, – Eltai sakė Jekaterina prisistačiusi moteris.

Kai kurie susirinkusieji piktinosi, kad buvo nukeltas paminklas.

„Jūs juk turite giminių, kaip dažnai keičiate paminklus ant giminių kapų? Jūs juk negadinate paminklų, jei sužinote, kad jūsų giminaičiai kažką ne taip padarė“, – žurnalistams sakė vyras. Jis bendravo rusų kalba ir atsisakė su žurnalistais kalbėti lietuviškai, nors lietuviškai sakė suprantantis. Vyras sakė, kad jo tėvas taip pat kariavo Antrajame pasauliniame kare.

„Fašizmas nenumirė, visur pilna fašistų, ir Rusijoje jų yra, ir Ukrainoje, jūs manote, jų ten nėra. Lotynų Amerikoje jų daug“, – žurnalistams sakė kitas kapinių lankytojas Valerijus, jo senelis kariavo Antrajame pasauliniame kare.

Artėjant vidurdieniui žmonių šiek tiek padaugėja, tačiau kai kurie padeda gėles ir pabėga vos pamatę televizijos kameras. Kai kurie net piktai barasi, kad yra filmuojami.

„Gėda Vilniui!“, – sakė garbaus amžiaus moteris, paklausta apie nukeltą paminklą sovietų kariams. Kita moteris piktinosi, kad Gegužės 9-oji esą švenčiama visur Europoje, o Lietuva šios datos nemini. Ji pripažino, kad jos senelių žemė buvo atiduota kolūkiams, tačiau ji vis tiek dėkinga sovietų kariams.

„Nebus mitingo?“, – paklausė viena moteris kitos, atėjusios į kapines.

„Nebus“, – liūdnai atsiduso kita.

Tarp susirinkusiųjų vėliau pasirodė nuolatinis Pergalės dienos minėjimo dalyvis, Rusijos pilietis, buvęs prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ lyderis Valerijus Ivanovas.

Jis dabar teisiamas baudžiamojoje byloje dėl 1991 m. SSRS agresijos prieš Lietuvą fakto neigimo. Pasibaigus teismo procesui, jis bus išsiųsta į Rusiją.

E. Švenčionienė kapinėse deklamavo rusiškas eiles

Kapinėse pasirodė kartu su V. Ivanovu teisiama Erika Švenčionienė.

„Tie kurie, pralaimėjo Antrąjį pasaulinį karą, dabar jie atėjo, dabar jie galvoja, kad jų valanda, baisiais, negražiais darbais bando save įprasminti. Mes šiandien švenčiam Pergalės dieną, šventos pergalės dieną. Kur būtumėt jūs? Aš? Kiek lagerių būtų dar pastatyta? Šiandien aš švenčiu Pergalės dieną, Ukraina turi suprasti, kad reikia ir būti kartu su mumis. Būti kartu Pergalės dienoje, tai buvo visų tautų pergalė. Gegužės 9 tai yra visos Europos pergalė. Mes gi buvom laimingi, kai galų gale laimėjom prieš tą nesveiką žmogų Hitlerį“, – kalbėjo E. Švenčionienė.

Paklausus, ar Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, dabar ne tą patį daro Ukrainoje, šalia E. Švenčionienės buvę asmenys ėmė piktintis šiuo klausimu.

„(Keiksmažodis) nusibodote su savo Ukraina,“ – stovėdamas šalia kapų šaukė vyras. Jam pritarė kiti vyrai, atsakydami rusiškais keiksmažodžiais ir ragino pasidomėti Palestinos klausimu.

Tuo metu E. Švenčionienė ėmė deklamuoti rusiškas eiles apie karą.

„O jūs politikos ieškotojai ir šūdasklaidos atstovai ieškokite informacijos kitur, kreipkitės pas Šimonytę, kuri norėtų karo“, – kreipdamasi į žurnalistus sakė E. Švenčionienė, jos žodžius susirinkusieji palydėjo plojimais ir sakydami „molodiec“ (šaunuolė – rusiškai).

Kapinėse dar pasirodė vyras, pasipuošęs medaliais, jis visus sveikino su Pergalės diena ir nuolat šūkavo „Krestos voskres (Kristus prisikėlė – ELTA).

Minioje buvo matomas ir vyras, jis buvo apsirengęs oranžinės ir rudos spalvos marškinėliais. Šių spalvų derinys primena Georgijaus juostelę, vyras sakė, kad gali nešioti tokią aprangą, Lietuvoje draudžiamos tik juostelės.

Vienas vyras nukelto paminklo sovietų kariams vietoje pastatė plakatą su užrašu: „Čia stovėjo paminklas antifašistams, jį nugriovė fašistų gynėjai“. Policija ir savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai jam netrukdė statyti plakato, tik prieš tai patikrino, kas yra maišuose, kuriuose jis atsinešė plakatą.

Kapinėse skambėjo pergalę šlovinančios rusiškos dainos, kuriomis pasirūpino jaunas vaikinas, turėjęs kuprinę su Vyčio ženklu. Eltai jis sakė, kad yra tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, kur esą buvo žeminamas dėl savo ukrainietiškos kilmės pavardės.

ELTA primena, kad Rusijoje ir rusų bendruomenėse gegužės 9-ąją yra minima pergalės prieš nacistinę Vokietiją diena. Tuo metu Europa Antrojo pasaulinio karo pabaigą mini diena anksčiau, gegužės 8-ąją.

Antrajam pasauliniam karui pasibaigus, Lietuva liko ją okupavusios ir represijas prieš taikius gyventojus vykdžiusios Sovietų Sąjungos sudėtyje.

Kaip praneša „Ukrinform“, tai sakoma Kim Jong Uno sveikinime, kurį ketvirtadienį paskelbė Šiaurės Korėjos valstybinė naujienų agentūra KCNA.

Šiaurės Korėjos diktatorius savo laiške pareiškė, kad pergalę Antrajame pasauliniame kare iškovojo „rusų tauta“. Anot jo, tas karas parodė, kad „bet koks agresorius, bandantis dominuoti pasaulyje ir jį užkariauti, niekada neišvengs sutriuškinimo“.

Kim Jong Unas teigia, jog šiandien Rusijos žmonės, vadovaujami Putino, „sėkmingai tęsia pergalingos karo meto kartos žygį“ ir „ryžtingai stoja į teisingą kovą, kad apgintų šalies suverenitetą nuo žiaurių priešiškų jėgų iššūkių ir grėsmių“, matyt, turėdamas omenyje Rusijos agresiją prieš Ukrainą.

„Reiškiu tvirtą paramą ir solidarumą su šventais Rusijos idealais ir tikiuosi, kad jūs ir narsi Rusijos kariuomenė bei žmonės iškovos dar vieną pergalę kovoje su hegemonistine imperialistų politika ir savivale“, – rašoma Kim Jong Uno sveikinime.

Kaip anksčiau pranešė „Ukrinform“, nuo praėjusių metų pabaigos Šiaurės Korėja išsiuntė į Rusiją beveik 11 tūkst. konteinerių su šaudmenimis, taip pat keliasdešimt balistinių raketų ir jų paleidimo įrenginių.

Tą pačią dieną dviejuose pasaulio poliuose rinkosi žmonės, suvienyti skirtingų dalykų: Maskvoje – agresijos, Liverpulyje – muzikos. Viename – muliažus primenantys žmogystos, kitame – džiaugsmą spinduliuojantys veidai.

Ir viename, ir kitame poliuje yra pokyčių. Pergalės mitui palaikyti skirtas paradas šiemet – praskydęs, iš pompastikos telikęs farsas. Sovietinės tuštybės festivalyje – gegužės 9-osios paraduose – pirmą kartą parodyta tiek mažai ginkluotės, dangaus virš Raudonosios aikštės neraižė karinė aviacija. Ir net „didžiosios tėvynės“ pašaliuose šviesiu komunistiniu rytojumi įtikėję koloradininkai vangiau rinkosi. Ir tyliau per garso kolonėles leido sovietų armiją šlovinančią rusišką muziką.

Tą pačią dieną dviejuose pasaulio poliuose rinkosi žmonės, suvienyti skirtingų dalykų: Maskvoje – agresijos, Liverpulyje – muzikos.

Kitame poliuje skamba kitokia muzika. Ir „Eurovizijoje“ yra pokyčių. Pirmą kartą nuo 1956-ųjų gyvuojančio festivalio istorijoje viena valstybė perėmė kitos pareigą ir atsakomybę surengti konkursą. Nepolitiniame konkurse – daug Ukrainą palaikančių ženklų. Rasta būdų paskelbti – Europa smerkia putinišką agresiją prieš ukrainiečius. Europa sako „šč“ mažam piktam diktatoriui psichopatui.

Tačiau narsiai besiginančios Ukrainos prezidentui Volodymyrui Zelenskiui neleista pasveikinti dainuoti susivienijusią Europą. EBU, Europos transliuotojų sąjunga, atmetė šį prašymą remdamasi esmine taisykle: konkurse draudžiama skelbti politinius pranešimus. Tiesa, britų dienraštis „The Times“ spėja, kad V. Zelenskio vaizdo sveikinimas dar gali pasirodyti „Eurovizijoje“. Šįvakar pamatysime, ar konkursas išlaikys istorijos egzaminą ir ar jame įvyks dar vienas pokytis.

Klojo tulpes ir gvazdikus

Į S. Daukanto gatvę žmonės, daugiausia pagyvenę, traukė nuo ryto.

Tulpės ir gvazdikai prieš pietus užklojo plokščių su žuvusių karių pavardėmis viršų. Ten žmonės degė kapų žvakes ir ratu dėjo gėles.

Prie karių kapų nuo ryto dirbo didesnės nei įprastai policininkų pajėgos, pareigūnai stovėjo atokiau nuo besirenkančiųjų. Jų darbas buvo užtikrinti viešąją tvarką.

Kelis kartus S. Daukanto gatve pravažiavo lengvieji automobiliai, iš kurių sklido ukrainietiškos dainos, bet vėliavų važiuojantieji neturėjo.

Dalis susirinkusiųjų filmavo susibūrimą, stengdamiesi užfiksuoti ne tik paminklines plokštes, bet ir atėjusiųjų veidus.

Situaciją stebi ne tik uniformuoti ir neuniformuoti pareigūnai, dirbantys šioje vietoje, policininkai padėtį stebi ir vaizdo stebėjimo kameromis.

Ėmė traukti dainas

Apie vidurdienį keli arčiausiai paminklinės sienos stovėję asmenys pradėjo dainuoti rusiškas karo meto dainas.

„Katiuša“, „Den pobedy“ ir kitas būrelis palydėdavo plojimais.

Kažkas šūktelėjo sveikinimą: „Su Pergalės diena!“, dar po vienos dainos nuskambėjo šūkis: „Už taikų dangų virš mūsų galvų!“

Vienas vyras neslėpė po striuke segintis Georgijaus juostelę, kuri pagal Lietuvos įstatymus yra draustinas simbolis.

Žurnalistės pakalbintas vyras įsikarščiavo, bet juostelę pridengė. Jo kalbos esmė buvo sunkiai suvokiama, bet nuotrupos koreliavo su Rusijos televizijos skleidžiama propaganda. Kadangi šio vyro šnekėjimas nelabai ką domino, jis greitai nurimo.

Rasa Bekėžienė. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Padėkojo už supratingumą

Daugelio dėmesį patraukė moteris, vilkinti juodos ir oranžinės spalvos rūbais, prie krūtinės prisisegusi baltą kaspinu surištą juostelę. Panašu, kad įstatymo nepažeidusi moteris norėjo pademonstruoti savo pažiūras.

Georgijaus juostelė buvo užrišta ir ant vienos kapų žvakės.

Apie 13 val. atvyko Klaipėdos miesto policijos komisariato viršininkė Rasa Bekėžienė. Trumpai pabendravusi su žurnalistais ji nusprendė pati nueiti iki susirinkusiųjų.

Pareigūnė paprašė arčiausiai stovinčią moterį nuimti Georgijaus juostelę, ši pakluso. R. Bekėžienė padėkojo jai už supratingumą.

„Situaciją stebi ne tik uniformuoti ir neuniformuoti pareigūnai, dirbantys šioje vietoje, policininkai padėtį stebi ir vaizdo stebėjimo kameromis. Kol kas jokių ekscesų neužfiksuota. Policininkai čia dirbs tol, kol bus žmonių“, – vakar teigė R. Bekėžienė.

Apie 13 val. dalis susirinkusiųjų patraukė iš karių palaidojimo vietos, tačiau nemažai žmonių čia dar tik ėjo.

Šiemet paminėti vadinamosios Pergalės dienos atėjo kur kas mažiau klaipėdiečių nei ankstesniais metais. Didžioji jų dalis buvo pagyvenę žmonės, tačiau gėles nešė ir jauni vyrai bei moterys.

Pabrėžtinai santūrūs

Likus keliolikai minučių iki 10 val., prie kapinių vartų spietėsi maždaug dešimties žmonių būrelis, klausantis nurodymų juodai apsirengusio vyro – Rusijos ambasados Lietuvoje atstovo Andrejaus Gasiuko.

Po trumpo pasitarimo visi lėtu žingsniu pajudėjo link praėjusiais metais nukelto paminklo sovietiniam kariui, padėjo gėlių ir nuotrauką su paminklo atvaizdu.

Paskui buvo nešamas vainikas prie kito paminklo – gedinčią moterį vaizduojančios „Motinos tėvynės“. Viskas vyko pabrėžtinai santūriai, beveik be replikų žurnalistams (tiesa, viena moteriškė fotografei mestelėjo: „Gal mirusiųjų bijote…“).

Vengė Ukrainos temos

„Kasmet ateinu į tuos kapus pagerbti milijonų žuvusių Didžiajame tėvynės kare, kuriame kovojo visi broliškų respublikų žmonės. Mirusius, žuvusius žmones reikia pagerbti. Mes čia atėjome grynai simboliškai“, – sakė gėlių prie paminklo padėjęs Michailas Kalčiuginas.

Rusijos ambasados atstovas A. Gasiukas žurnalistams kalbėjo, kad šią dieną Rusijos ambasados Lietuvoje darbuotojai lanko Didžiajame tėvynės kare žuvusių kapines daugiau nei 30-yje Lietuvos miestų ir atiduoda pagarbą, anot A. Gasiuko, už Lietuvos žemės išlaisvinimą iš vokiečių fašistų užgrobėjų.

Žiedai: nukelto paminklo vietoje paklojo gėlių. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Jo tvirtinimu, gegužės 9-osios reikšmė – nenykstanti ir didžiulė.

„Visi žinome, kad tai sunkiausias karas žmonijos istorijoje, daugybė žmonių žuvo, kad būtų nugalėtas fašizmas. Visa šalis kovojo, visų tautybių, 16-oji lietuviškoji divizija“, – kalbėjo ambasados darbuotojas.

Jis apgailestavo, kad nuolat mažėja karo veteranų ir dabar jų yra likę tik vienetai.

Teritoriją ir aplinkinius kvartalus prevenciškai tikrina policijos patruliai, aplinką stebi ir mūsų darbuotojai.

Paklaustas apie Rusijos invaziją į Ukrainą ir šioje šalyje žudomus žmones, ambasados darbuotojas ragino atsiriboti nuo šios temos.

Energingai patrypė

Kai vainikas buvo padėtas ir būrelis pasuko atgal, prie paminklo pasirodė įvairiose protesto akcijose Kaune savotiškai pagarsėjęs Vladimiras Moskvičiovas.

Jo kelnės buvo labai trumpos, todėl aiškiai matėsi į sportbačius įkišti kojų protezai, kurių kokybę jis pademonstravo energingai patrypdamas. Paskui klojo raudonus gvazdikus, klaupėsi ir lenkėsi iki žemės.

„Kalbėjau apie tą padėtį, kurioje atsidūrė Lietuva. Aš nebijau, aš Ukrainos pilietis ir noriu taikos. Dirbau Lietuvos sraigtasparnių bazėje, geležinkeliuose. Pažiūrėkite, kiek ten dabar traukinių į Ukrainą. Čia mano dėka“, – rišlumo stokojančiame pasisakyme kalbėjo bravūriškai nusiteikęs vyras.

Lyderis: kukliai ceremonijai vadovavo Rusijos ambasados Lietuvoje atstovas A. Gasiukas (greta raudono vainiko)./Justinos Lasauskaitės nuotr.

Teritorija kontroliuojama

Gegužės 9-osios minėjimas Aukštųjų Šančių karių kapinėse truko maždaug valandą. Savivaldybės įmonės „Kapinių priežiūra“ vadovas Račardas Čėsna „Kauno dieną“ informavo, kad incidentų, tvarkos pažeidimų neužfiksuota.

„Teritoriją ir aplinkinius kvartalus prevenciškai tikrina policijos patruliai, aplinką stebi ir mūsų darbuotojai“, – sakė direktorius.

Praėjusių metų gegužės 9-ąją Aukštųjų Šančių karių kapinėse ant medžių buvo išpaišytos raidės Z ir V – karo ir prezidento Vladimiro Putino invazijos į Ukrainą palaikymo simboliai.

Minėjimas Vilniuje – kuklesnis

Antradienį Rusijai švenčiant vadinamąją Sovietų Sąjungos pergalę prieš Vokietiją Antrajame pasauliniame kare, norintys paminėti šią progą tradiciškai rinkosi ir sostinės Antakalnio kapinėse.

Nuo antradienio ryto kelios dešimtys žmonių apsilankė prie anksčiau buvusių, tačiau praėjusių metų gruodį nukeltų skulptūrų sovietų kariams – jie renkasi daugiausia pavieniui, be didesnės pompastikos, kuri buvo būdinga ankstesniems minėjimams iki Rusijai pradėjus karą Ukrainoje. Atvykę vieni kitus sveikino Pergalės dienos proga, o žuvusius pagerbė daugiausia raudonais gvazdikais.

Dalis mininčių Pergalės dieną pasisakė ir dėl karo Ukrainoje, kaltindami dėl to ne Rusiją, o Vakarus. Kai kurie jų taip pat reiškė nuoskaudų dėl nukeltų sovietinius karius vaizduojančių stelų.

71-ų pensininkas Genrikas Andrijevskis sakė švenčiantis ir gegužės 8-ąją, kai karo pabaigą mini Vakarai, ir 9-ąją.

„Aš gyvenu, jūs gyvenate dėl to, kad jie už mus kariavo prieš fašizmą už laisvę“, – BNS kalbėjo jis.

Sovietinių skulptūrų nukėlimą jis vadino grynu vandalizmu, o karą Ukrainoje – sukurtą Amerikos, o ne Rusijos.

„Ir anglai kišasi, ir visi kišasi, tik kad Rusija nukentėtų. Ukraina ginasi taip, kaip jie galvoja, už laisvę, bet kokią laisvę? Už laisvę buvo 1990-aisiais, 1991-aisiais, tai kokį velnią dabar?“ – kėlė klausimą jis.

Minėjimas vyko stebint policijos pareigūnams, šie, kaip ir pernai, vertino, ar besirenkantys nesegėjo uždraustos sovietinės simbolikos – Georgijaus juostelių. Jas demonstruoti Seimas uždraudė po Rusijos invazijos Ukrainoje.

Buvusio paminklo vietoje – Rusijos ir Baltarusijos ambasadų vainikai, čia skambėjo ir sovietinę pergalę šlovinančių dainų įrašai.

56-erių Andrejus sakė, kad šią dieną „Tarybų armija išlaisvino Europą nuo fašizmo“.

„Senukai kariavo, konclageriuose buvo“, – BNS kalbėjo jis.

Paklaustas, kaip vertina, kad sovietinės skulptūros buvo nukeltos, Andrejus citavo XIX a. imperinės Vokietijos kanclerį Ottą von Bismarcką.

„Jau šiandien sakiau tą frazę, kažkada Bismarckas pasakė, kad žmonės, kurie nuneša paminklus praeities, neturi ateities. Čia visur apie viską“, – BNS sakė jis.

Pergalės prieš nacistinę Vokietiją dienos, kaip ją vadina Rusija, minėjimas Lietuvoje kelia papildomą įtampą, nes po karo šalis liko okupuota Sovietų Sąjungos.

Šaltinis: BNS

Bet planai pasikeitė, nes iš kur jis galėjo žinoti, kad Ukrainoje, kuri be Rusijos žinios net neturi teisės egzistuoti, nepasitiks jo didvyrių-išvaduotojų su kuokštais raudonų gvazdikų, jau nekalbant apie lašinius, svogūnus ir naminės bidoną. Iš kur jis galėjo nutuokti, kad geriausia dovana, kurios gali tikėtis valstybinę sieną kirtę jo šaunuoliai, bus kulka į kaktą?

Maža to, jo taikdarius iš ten veja lauk su baisiu įniršiu, o visas pasaulis, nesupratęs taikdario dieviškos misijos, piktinasi agresija. Kur jau čia planuosi lemiamą mūšį prieš visus ir visur, kai net paradui naikintuvų pristigo? Todėl Paskutiniąją teismo dieną nuspręsta atidėti.

Iš kur jis galėjo nutuokti, kad geriausia dovana, kurios gali tikėtis valstybinę sieną kirtę jo šaunuoliai, bus kulka į kaktą?

Tarsi supratęs, kad pasauliui pavojus atslūgo, dar tą pačią pavakarę amžinybėn iškeliavo pirmasis Ukrainos prezidentas L.Kravčiukas, beveik padieniui – ten pat paskui savo kitą kolegą, pirmąjį nepriklausomos Baltarusijos vadovą S.Šuškevičių, tą patį iš Belovežo laikų, kai buvo nuspręsta amžiams užkasti sovietiją.

Bet gyvenimas tęsiasi ir be garsiausios Europoje girios legendinių istorijos stumbrų.

Štai buvęs A.Lukašenkos idėjinis priešas, jaunasis R.Pratasevičius, tas pats, kurį režimo sargai kartu su jo drauge S.Sapiega dar pernai išgriebė iš lėktuvo Atėnai–Vilnius ir įkišo už grotų, staiga sumainė žiedus su nuotaka, bet ne su ta iš lėktuvo. Kadangi jaunikis prisipažino klydęs, kalėjimo durys jam atsivėrė, o draugė S.Sapiega liks tik drauge (jos laukia šešeri metai kolonijoje), nes žmona tapo kita.

Pats W.Shakespeare’as pavydėtų tokio siužeto savo pjesei.

„Sprendžiant iš viso to, kas dabar vyksta Ukrainoje, panašu į tai, kad Rusijos pajėgos yra praradusios gebėjimą pulti. Tai faktiškai visa logika sakytų, kad, jeigu Putinas toliau nori pasiekti kažkokių laimėjimų, tai jis turėtų kažką kokybiškai arba bent jau kiekybiškai keisti. Vienas iš tokių pakeitimų būtų mobilizacijos paskelbimas. Kodėl jis nepaskelbė, galima tik spėlioti“, – teigė Lietuvos gynybos fondo vadovas, atsargos pulkininkas Vaidotas Malinionis.

Jeigu jie iki šiol nesugebėjo, tai jie su tomis pajėgomis jokio proveržio matomai ir nebesugebės padaryti.

Rusijos pajėgoms pasitraukus nuo Kyjivo ir persidislokavus į Rytų Ukrainą buvo tikimasi rimto puolimo, tačiau reikšmingesnio proveržio nematyti.

„Supraskime, kad puolančioji pusė visada stengiasi naudoti daugiau resursų, kadangi jiems reikia jų daugiau norint užimti naujas teritorijas. Besiginančiai pusei yra lengviau. Kitas dalykas, ukrainiečiai yra namuose. Jeigu jie iki šiol nesugebėjo, tai jie su tomis pajėgomis jokio proveržio matomai ir nebesugebės padaryti“, – aiškino V. Malinionis.

Rusijos kariuomenės resursai senka, o Ukrainos atvirkščiai – tik gausėja. Anot atsargos pulkininko, netrukus ukrainiečiai pereis į kontrpuolimą, o Rusijos kariams teks gintis.

„Jai beliks gebėjimas gintis. Laikas yra ukrainiečių sąjungininkas. Kaip žinome, į Ukrainą ateina dideli kiekiai ginkluotės. (…) Vakarų valstybės organizuoja apmokymus, kaip naudotis ginkluote. Ir maždaug po kelių savaičių arba po mėnesio Ukraina galės pereiti į kontrpuolimą. O rusai, atvirkščiai, jie turės pereiti į gynybines operacijas, kadangi reikšmingo puolimo nebegali išvystyti“, – kalbėjo atsargos pulkininkas.

Ar V. Putinas mobilizuos savo kariuomenę?

Vakaruose buvo spėliojama, ar V. Putinas, sakydamas kalbą gegužės 9-osios proga, paskelbs kariuomenės mobilizaciją. Anot pašnekovo, Rusijos ginkluotė – prastos kokybės, o ir jos priežiūra ganėtinai apleista.

Istoriškai irgi yra taip, kad paprastai po didelių mobilizacijų Rusijoje įvykdavo perversmai.

„Gali būti, kad jie vis tiek mobilizuos, neskelbdami didelės mobilizacijos. Kitas dalykas, kad net, jeigu jie mobilizuotų didelį kiekį karių, jie neturi, kuo juos ginkluoti. Neliečiamosios atsargos bazė (tankų arba kitokių ginklų) nėra ypatingai aukštos kokybės. Tarkime, norint išlaikyti šaudmenis, tai yra brangu viską laikyti sandėliuose. Turi prižiūrėti, aprūpinti techniką, tepalus keisti. O mes žinome, kad Rusijoje ta sritis yra ypatingai apleista. Jie matyt įvertino, kad jie negalėtų apginkluoti savo naujų mobilizuotų karių“, – svarstė V. Malinionis.

Mobilizacija galėtų atsisukti ir prieš pačią agresorę.

„Jie gali nukreipt ginklą ir prieš tavo paties režimą. Istoriškai irgi yra taip, kad paprastai po didelių mobilizacijų Rusijoje įvykdavo perversmai“, – sakė V. Malinionis.

Kas laukia V. Putino?

Galimi du scenarijai.

„Blogas variantas yra tas, kad užšąla karas. Ukrainiečiai galbūt nepadaro prasiveržimų, ir pereina į žemo intensyvumo konfliktą. Rusijos valdžia izoliuojasi. V. Putino režimas išsilaiko, ir jie pamažu nugrimzta į Šiaurės Korėjos modelį. Rusijai tai yra blogiausias variantas, Putinui galbūt geresnis. Geresnis variantas Rusijai, o blogesnis V. Putinui, būtų režimo perversmas. Arba V. Putinas savo mirtimi miršta, arba jam kažkas padeda tai padaryti, ir pasikeičia režimas“, – galimus scenarijus piešė V. Malinionis.

Atsargos pulkininkas svarstė, kas galėtų ateiti į valdžią po V. Putino.

„Jeigu toks kaip Igoris Girkinas, tai po nedidelės pertraukos galėtų būti dar blogiau. Nes I. Girkinas, kad ir koks niekšas, bet jis yra karininkas, turintis patirtį. Ir dabar jis yra vienas pagrindinių Rusijos režimo kritikų. Jis kritikuoja Rusijos neįgalumą kare. Jeigu valdžią perimtų daugiau oligarchų dalis, tai oligarchai bandytų daugiau prisitaikyti prie Vakarų, ir norėtų atstatyti bent jau tokį „status quo“, koks buvo iki vasario 24 dienos“, – teigė V. Malinionis.

Rusijoje žmones palaiko „specialiąją operaciją“, tačiau karas – visai kas kita

Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajarūnas, šiuo metu esantis Vilniuje, sako, kad gegužės 9-oji Maskvoje – kelių savaičių įvykis.

„Kadangi yra neseni prisiminimai, ir pernai metų, ir prieš dvejus metus. Vienas dalykas yra stebėti pasiruošimą tam paradui iš išorės, kaip mes dabar visi stebimi, o kitas – būti Maskvoje. Tai yra kelių savaičių įvykis – ir propagandinis, ir fizinis. Netoli mūsų ambasados, (…) nuolat net naktį zujo mašinos, motorai, net negalėdavai normaliai praeiti gatvės. (…) Pusė Maskvos buvo sutraukta“, – kalbėjo E. Bajarūnas.

Anot ambasadoriaus, Rusijoje nuolat aukštinama kariuomenė ir pergalės siekis. 

„Žinant Putiną, buvo galima tikėtis dviejų dalykų. Vienas dalykas, kad jam reikia pergalės. Tos pergalės, kuri buvo 1945 metais, jau neužtenka. (…) Buvo galima tikėtis, kad kažkas bus paskelbta. Bet Putinas nebūtų Putinas, jis nuolat mus nustebina“, – kalbėjo E. Bajarūnas.

Mobilizacija reikštų visos šalies sutelkimą vienam tikslui.

„Karas reiškia, kad Putinas atsisako prieš tai buvusios koncepcijos, kad tai yra ne karas, o specialioji karinė operacija. Mobilizacija reikštų, kad visa šalis pajungiama vienam tikslui. Ekonomika pradeda šlubuoti. Iš psichologinio klimato matome, kad žmonės lyg palaiko, bet žmonės palaiko „specialiąją operaciją“, kuri nereikalauja aukų, kadangi jie nežino apie aukas. Ji nereikalauja didžiulių resursų. Karas jau yra visai kas kita“, – sakė E. Bajarūnas.

Gegužės 9-oji – tik dirbtinė data. Dar galime tikėtis staigmenų.

„Bet atsiminkime, kad 9 diena tai tebuvo politologinis vertinimas. Tai yra dirbtinė data. Gali ir rytoj arba už savaitės paskelbti. Taip, šiuo metu nepaskelbta, bet dar visko galime laukti“, – sakė E. Bajarūnas.

Gėlės – ir žuvusiesiems Odesoje

Prie paminklo gėlėmis nešini žmonės atėjo dar prieš 9 val. ryto. Kuo toliau, tuo daugiau raudonų tulpių ir gvazdikų gulė virš sienelės su žuvusiųjų pavardėmis. Jų čia – 695, apie 30 pavardžių – lietuviškos.

Dar daugiau žiedų atėjusieji klojo ant akmeninės žvaigždės, kuri anksčiau rėmino amžinosios ugnies liepsną.

Šiemet prie paminklo nebebuvo vainiko su Rusijos valstybinės vėliavos spalvų žiedais ir užrašu, kad vainikas – nuo Rusijos Federacijos generalinio konsulato. Konsulatas Klaipėdoje nebeveikia.

Ant vieno vainiko juosiančios juostos parašyta: "Mes atmenam", parašas skelbė, kad šias gėles čia padėjo Klaipėdos veteranų taryba.

Keli kiti krepšeliai buvo be užrašų.

Ant grindinio prie žvaigždės kažkas padėjo balto popieriaus lapus įmautėse. Užrašas skelbė, kad šiuose lapuose išvardintos šiemet gegužės 2 d. Odesoje žuvusių žmonių pavardės. Juos pražudė Rusijos raketos. Sąraše – 48 žuvusieji.

Prie šių lapų buvo padėtos kapų žvakės, o gėles atnešę klaipėdiečiai stengėsi neužkloti šių lapų žiedais, kai kurie atidžiai skaitė, kas ten parašyta, tačiau numesti ar patraukti šiuos lapus nė vienam nepakilo ranka.

Ne visi padėjusieji gėlių skubėjo išeiti, nemažai jų stoviniavo, tarsi ko laukdami.

Iki pandemijos ir karo Ukrainoje pradžios prie šio memorialo vykdavo mitingai, jie paprastai prasidėdavo vidurdienį.

Šiemet savivaldybė negavo prašymo leisti organizuoti renginį. Tikėtina, kad ir šįkart susirinkusieji lūkuriavo, kad 12 val. kas nors atsitiks.

Spalvos: ryžtingai nusiteikę vyrai atliko savo darbą. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Japonę nustebino renginys

Žmonės sveikinosi, šnekučiavosi apie sveikatą, bet dažniausiai tai buvo tik pokalbio pradžia.

"Viskas grįš bumerangu", "Jie nežino, kas jų laukia", "Jiems dar atsirūgs, pamatys, kas bus už erzinimą" – tokios ir panašios frazės skambėjo iš daugelio lūpų.

Prie paminklo atėjo ne tik rusakalbiai, buvo ir ne vienas lietuviškai kalbantis klaipėdietis. Kalbinami žurnalistų jie svarstė, ar reikia nuimti nuo karių kapų pompastiškus paminklus, aptarinėjo jų estetinę ir ideologinę vertę.

Pagyvenusi lietuvė neslėpė – žuvusius reikia gerbti, o gyviesiems stengtis išlaikyti taiką.

"Tai turi būti visų rūpestis. Juk baisu, kai visas pasaulis nori gyventi taikiai ir išvengti karo, kad neatsirastų nauji tokie kapai, o viena pusė ir jos vadovas grasina viso pasaulio sunaikinimu. Kaip mes turime reaguoti, kai čia pat, mūsų mieste, dešimtis metų gyvenantys žmonės neišmoksta mūsų kalbos, niekina mūsų pažiūras. Argi tai – kalbėjimas apie taiką?" – nebijodama kalbėjo klaipėdietė.

Minioje išsiskyrė rytietiškų bruožų moteris. Viešnia iš Japonijos klausinėjo, kas čia vyksta. Ji atviravo turinti draugę, gyvenusią Kijeve, kuriai teko bėgti iš tėvynės. Turistė stebėjosi reginiu, domėjosi žmonių nuotaikomis Lietuvoje ir atviravo apie komplikuotą Japonijos ir Rusijos kaimynystę.

Solidarumas: jaunų žmonių pora be žodžių išreiškė savo pažiūras. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Neslėpė savo požiūrio

Aikštės prie paminklo pakraštyje stovėjo du jauni žmonės. Vaikinas buvo apsigobęs Ukrainos vėliava, mergina laikė ant rankų šuniuką. Santūri pora teigė norėjusi tik pažiūrėti, kiek ir kokių žmonių ateis prie memorialo.

Normalu, kai žmonės rodo pagarbą karo aukoms, bet kai iš to daro politiką ir rengia parodomuosius renginius, tai jau dvelkia svetimos jėgos ir ideologijos demonstravimu.

"Iš to, ką matome, po kelerių metų panašių sambūrių čia nebeturėtų vykti, jaunimo nematyti. Gerai, kad čia žmonės elgiasi ramiai. Tiesa, mieste matėme, kad pro gėles besinešančius žmones iš pravažiuojančių mašinų skriejo frazė, kuria buvo palinkėta tam tikra kryptimi judėti rusų kariniam laivui", – kalbėjo jauni žmonės.

Prie jų priėjęs vyras pasisveikino: "Slava Ukraini!" ir sulaukė atsako: "Herojam slava!" Toliau su brandaus amžiaus vyru jie kalbėjosi lietuviškai. Vyras pasakojo tarnavęs ir tarybinėje kariuomenėje, o atgavus Lietuvos nepriklausomybę kūręs mūsų karines oro pajėgas.

"Normalu, kai žmonės rodo pagarbą karo aukoms, bet kai iš to daro politiką ir rengia parodomuosius renginius, tai jau dvelkia svetimos jėgos ir ideologijos demonstravimu. Pažiūrėkite į šituos žmones – jie jau europėja. Mūsų valdžia pranešė, kad Georgijaus juostelės – draudžiamos, ir jie pakluso. Elgiasi ramiai, stengiasi neprovokuoti ir nepasiduoti provokacijoms. Tai jau yra pokyčių šių žmonių sąmonėje apraiška", – kalbėjo buvęs karininkas.

Tradicija: kasmet gėlės dedamos ne tik prie karių pavardžių, bet ir ant akmeninės žvaigždės. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Iki smurto – vos akimirka

Vėliau aikštelėje pasirodė trys vyrai, vilkėję marškinėliais su tuo pačiu neužmaskuotu užrašu. Keli kiti atėjusieji juos užsipuolė.

Vienas aršiausiai besielgusiųjų teigė atvykęs iš Kaliningrado srities, jis aiškino, kad užrašas ant vyrų marškinėlių įžeidžia žuvusių tarybinių karių atminimą, ir rėkavo, kad tai esanti provokacija.

Į šurmulį atkreipė dėmesį policininkai, jie priėjo ir neleido įsiplieksti konfliktui. Netrukus proukrainietiškais marškinėliais vilkėję vyrai paliko aikštę.

Dar kartą šurmulys kilo, kai vienas vyras atsegė savo švarką ir parodė Georgijaus juostelę.

Vienos televizijos žurnalistė susidomėjo šiuo veiksmu ir paprašė parodyti, ką čia vyras demonstruoja.

Būrys jaunų moterų užpuolė žurnalistę, buvo panašu, kad tuoj įkibs jai į plaukus.

Rusakalbės moterys emocijas liejo necenzūriniais žodžiais, vis pridėdamos prie keiksmų ir užpultos Ukrainos vardą.

Aistras malšino tai, kad netoliese stovėjo policininkai.

Džiugesys: prie paminklo susirinkusieji ne kartą šaukė: "Su pergalės diena!" ir dainavo karines dainas. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Dainavo ir plojo

Prieš vidurdienį į aikštę atėjo visose mieste vykstančiose akcijose ir protestuose dalyvaujantis Virginijus Partaukas. Jis skleidė vieną plakatą po kito ir komentavo juose parašytas frazes.

"Čia palaidoti kariai nespėjo prievartauti čia gyvenusių moterų, žudyti vaikų. Jie patys žuvo mūšiuose ir yra karo aukos. Mums tai – istorijos dalis, kai vienus okupantus pakeitė kiti. Jokiu būdu negalime nuimti šio kardo, tai vieta, kur galima mokyti vaikus istorijos. Jiems reikia dėstyti faktus ir mokyti suprasti praeitį objektyviai, nepasiduodant kurios nors kariavusių pusių ideologijai", – kalbėjo V.Partaukas.

Ne vienas rusakalbis klausėsi jo kalbos, skaitė, kas parašyta plakatuose, o vėliau tarpusavyje kalbėjo, kad nieko nesuprato.

Kelis kartus S.Daukanto gatve pravažiavo automobilis su įjungtu garsiniu signalu, susirinkusieji pamanė, kad vairuotoja juos palaiko, ir palydėjo džiaugsmingais plojimais ir šūksniais.

Bet kai ta pati mašina pravažiavo visu garsu įjungusi patriotinę ukrainiečių dainą, reakcija buvo santūresnė.

Vidurdienį vienas susirinkusiųjų įjungė garso kolonėlę ir garsiai paleido rusiškas karo laikų dainas. Būrelis moterų bandė dainuoti kartu, kelis kartus plojo.

Policininkai paprašė patildyti garsą ir netrikdyti viešosios rimties. Buvo bekylanti diskusija su pareigūnais, tačiau moterys patarė paklusti, nes priešingu atveju gresia nemenkos baudos.

Pagarba: žydų tautybės vyras prie memorialo pasimeldė, padėjo gėlių ir nuėjo savo keliais. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Įspėjimo nepareiškė

Rimtį ir tvarką prie paminklo tarybiniams kariams prižiūrėjo 25 policininkų grupė.

Viešosios tvarkos tarnybos viršininkas Darius Petraitis patikino, kad žmonės elgėsi gana santūriai, tik kartą teko paprašyti patildyti muziką, įspėti ar drausminti iki popietės nieko nereikėjo.

Pagal iš anksto sudarytą veiksmų planą pareigūnai prie paminklo vakar dirbo iki vėlumos. Aikštė stebima ir vaizdo stebėjimo kameromis.

Šiemet prie memorialo nebuvo vaikų. Didžioji dauguma atėjusiųjų buvo garbaus amžiaus žmonės.

Skulptūrų parkas, kurio pakraštyje įrengtas memorialas sovietų kariams, ruošiamas rekonstrukcijai, jis visas apjuostas tvora.

Be to, stebint šventinį gegužės 9-osios paradą, aiškiai buvo matyti bendras vadinamosios Rusijos politinės aukštuomenės sutrikimas ir net neviltis.

Jau bet kam aišku, kad žaibo karas nepavyko, planai – sau, realybė – sau. Antroji pasaulio kariuomenė gavo į kaulus Ukrainoje taip, kad Rusijos vadovybė nebežino, kaip elgtis toliau: pralaimėjimo paskelbti negali, pergalės – taip pat. Už tai gėdos – kiek tik nori.

Tačiau aišku viena, kad Ukraina skęsta žuvusių rusų ir ukrainiečių kraujyje. Kad nužudyta daugiau nei 220 vaikų, tūkstančiai moterų, senelių ir kitų civilių.

Aišku, kad V.Putinas, S.Lavrovas ir kita "aukštuomenė" pateko į karo nusikaltėlių sąrašus ir jų anksčiau ar vėliau lauks teismo procesas, panašus į Niurnbergo. Jei kur ir yra pasaulyje tikrasis nacizmas ir fašizmas, tai jo reikėtų ieškoti tik Maskvoje, Kremliuje.

Kaip A.Hitleris buvo susikūręs pseudoistorinius savo veiklos paaiškinimus, taip atsitiko ir V.Putinui – prisigalvojo pseudomitinių nesąmonių ir patikėjęs jomis ėmė vadovauti keisdamas pasaulį pagal savo suvokimą.

Ta pati istorinė klaida kartojasi. Plius dar ji Rusijos atveju yra paremta ir anomalinės SSRS nostalgija. Ir per šį paradą Maskvoje kariauna žygiavo nešdama ne tik Rusijos, bet ir raudoną SSRS vėliavą su pjautuvu ir kūju.

Tai byloja ne tik apie nostalgiją, bet ir apie norą atkurti šitą kriminalinę Sovietų Sąjungą, kurią sukūrė politiniai banditai Vladimiras Leninas, Levas Trockis ir Josifas Stalinas, remiami recidyvistų, kurių nesugebėjo laiku išgaudyti caro "ochranka".

Šiandien turime reikalą su šitų politkriminalinių elementų pasekėjais, kurių užmojus sunku prognozuoti taip pat, kaip ir "įteisintų vagių" planus Butyrkoje. Aišku tik, kad nieko gero iš banditų nebeįmanoma tikėtis, civilizuotas pasaulis su jais niekada nebesusitars, nes jų mentalitetas yra nusikaltėlių mentalitetas.

Jie kalti dėl sprendimų, nužudžiusių tūkstančius žmonių, ir tam nėra jokio pateisinimo.