4 500 km per mėnesį

„Jeigu galvosi, kad tai yra puiki proga užsidirbti pinigų, dirbti nebus malonu. Niekada nežiūrėjau į šią veiklą kaip į nereikšmingą darbą ar pinigų generavimą – noriu dalytis gerumu, dovanoti patirčių ir prisiminimų“, – sako aktorius P. Lisauskas.

Senelis Kalėda – vienas pagrindinių aktoriaus P. Lisausko vaidmenų, kuriam jis visapusiškai atsiduoda jau trylika savo gyvenimo metų. Rudens sezono pabaigoje jis išsipurena kruopščiai prižiūrėtą, natūraliai vešlią žilą barzdą, užsideda ryškiai raudoną kostiumą, ovalios formos akinius ir pradeda savo kasmetę kelionę po Lietuvą: aplanko darželius, mokyklas ir netgi kalėdinius įmonių vakarėlius.

Dirbdamas visoje Lietuvoje, šiuolaikinėmis rogėmis, t.y. automobiliu, jis prasuka tūkstančius kilometrų – praeitais metais per vieną mėnesį įveikė apie 4 500 km.

„Bus tokių dienų, kai ryte vyksiu į Vilniaus darželį, po pietų keliausiu į Kauno darželį, o vakare grįšiu atgal į Vilnių, kokios nors įmonės šventę. Kai įmonių atstovams pasakoju, ką drauge veiksime, visuomet sakau, kad darysime nykštukų mankštą ir žaisime patį kvailiausią žaidimą pasaulyje. Žinau, kaip tai skamba – šiek tiek juokingai, naiviai.

Svarbu, kad suaugę žmonės patys norėtų bendrauti ir nesilaikytų požiūrio: sumokėjau pinigus, todėl dabar privalai mane linksminti, – tokiu atveju gali atvažiuoti visa Kalėdų Senelių grupė, kuri tikrai sukurs įspūdingą efektą, bet tai padarys nebe už 400 eurų, o daugiau“, – pasakoja aktorius P. Lisauskas.

Komplimentai: „Žinau tik keletą Kalėdų Senelių, kurie net didžiausiam skeptikui sukurtų įspūdingą efektą. Vienas jų – šiuolaikinio šokio šokėjas, aktorius Petras Lisauskas“, – giria A. Kamantauskas. / A. Kamantausko asmeninio archyvo nuotr.

Svarbūs režisūros sprendimai

Kalėdiniame įmonės vakarėlyje integruoti Kalėdų Senelio pasirodymą gali būti išties sudėtinga: suaugę žmonės jį pasitinka ne taip džiaugsmingai kaip vaikai. Būtent dėl to, aktoriaus teigimu, didelę dalį vakaro sėkmės lemia režisūros sprendimai – pasirodymo laikas, sukurta emocija ir atmosfera.

„Režisūros aspektas yra beprotiškai svarbus, todėl daug kas priklauso nuo organizatoriaus profesionalumo. Jeigu renginių režisieriai puikūs, tuomet viskas pavyksta labai gerai. Atvažiuoji, palauki ir išeini į sceną, kai pradeda šaudyti emociniai fejerverkai“, – sako P. Lisauskas.

Šioms įžvalgoms pritaria ir A. Kamantauskas. Renginio režisieriaus kūrybingumas ir gebėjimas efektingai išnaudoti stebuklingą Kalėdų Senelio personažą, A. Kamantausko teigimu, iš tikrųjų lemia žiūrovų nuotaiką ir požiūrį į kalėdinio renginio eigą, tačiau svarbu įvertinti ir kitas renginio detales: aktoriaus profesionalumą, jo aprangos kokybę ir rekvizitus.

Tradicijos praturtina mūsų prisiminimus. Kartu jos inspiruoja mūsų kūrybiškumą, kad tie prisiminimai būtų kuo ryškesni, geresni.

„Net ir būdami suaugę, mes vis dar esame vaikai. Mus, kaip ir vaikus, veikia tie patys dalykai: reaguojame į tai, kas gražu, netikėta, sentimentalu ir žadina mūsų susidomėjimą, todėl Kalėdų Senelis turi pasirodyti tada, kai mažiausiai to tikimasi. Jis turi būti toks įtikinamai nuostabus, kad net suaugusysis išsklaidytų abejones, kad Kalėdų Senelis neegzistuoja. Jeigu Kalėdų Senelis pasirodys sukurdamas būtent tokį efektą, abejingų neliks“, – įsitikinęs renginių organizatorius.

Kalėdinis maratonas

Įtemptas šventinis laikotarpis P. Lisauskui prasideda lapkričio pabaigoje ir tęsiasi iki gruodžio 24 d. Pasiruošimas šventėms kasmet prasideda vis anksčiau ir tai, P. Lisausko akimis, vargina visuomenę.

„Retai sutinku žmonių, kurie būtų patenkinti, kad kalėdinis sezonas prasideda lapkritį. Gražu, bet atsibosta. Labai tikėjausi, kad miestai pradės švęsti gruodžio 1 d., penktadienį, bet eglutę vis dėlto įžiebėme lapkričio 25-ąją. Kaip ir kiekvienais metais, intensyviausią atkarpą bėgsime likus dviem savaitėms iki Kalėdų – šios datos yra pačios skaniausios, todėl ir labiausiai medžiojamos“, – įsitikinęs aktorius.

Vis dėlto dirbti Kūčių vakarą ar Kalėdų rytą aktorius griežtai atsisako net ir tais atvejais, kai užsakovai pateikia viliojantį pasiūlymą ir žada dosniai sumokėti.

„Visą gruodį bėgu maratoną. Žinoma, tai suteikia nuostabių emocijų, bet ir kainuoja labai daug energijos, todėl atėjus šventėms noriu būti su savo šeima – keturiais vaikais ir mylima žmona. Neparsiduodu Kalėdoms ir Kūčioms, nes man tai yra šeimos šventė“, – akcentuoja P. Lisauskas.

T.  Brazinsko nuotr.

Asocijuojasi su svajonėmis

Milžiniškas Kalėdų Senelių užimtumas įrodo, kokia didelė yra šio personažo paklausa Lietuvoje: jų reikia ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems.

Renginių organizatorius A. Kamantauskas pasakoja, kad profesionaliai Kalėdų Senelio personažą įkūnijantys aktoriai gali tapti tuo renginio akcentu, kuris sukurs įspūdingą efektą.

„Šiais metais tarp savo įgyvendinamų unikalių idėjų turime vieną, ypač ryškiai akcentuotą tik į Kalėdas. Čia bus ir Kalėdų Senelis, ir etnologo Liberto Klimkos autentiškos Kalėdų tradicijų detalės: tik per Kalėdas žaisti žaidimai ir tik Kalėdoms skirti valgiai. Kalėdų Senelis mums asocijuojasi su dovanomis ir svajonėmis. Vienos jų realizavosi, kitos taip ir liko svajonės – ši tema taps interaktyviu renginio leitmotyvu ir stebuklais, kuriems nutikti tinkamiausias metas taps įmonės Kalėdų vakaras“, – pasakoja renginių organizatorius.

Mėgėjų – daug, profesionalų – vienetai

Pasak A. Kamantausko, profesionaliai dirbančių Kalėdų Senelių Lietuvoje nedaug – juos suskaičiuoti įmanoma ant vienos rankos pirštų.

Net ir būdami suaugę, mes vis dar esame vaikai. Mus, kaip ir vaikus, veikia tie patys dalykai: reaguojame į tai, kas gražu, netikėta, sentimentalu.

„Žinau tik keletą Kalėdų Senelių, kurie net didžiausiam skeptikui sukurtų įspūdingą efektą. Vienas jų – šiuolaikinio šokio šokėjas, aktorius Petras Lisauskas“, – giria A. Kamantauskas.

Prieš tapdamas Seneliu Kalėda, aktorius P. Lisauskas net aštuonerius metus Trakų pilyje vaidino Viduramžių juokdarį. Abu personažai – tiek Kalėdų Senelis, tiek juokdarys – turi bendrų savybių: gebėjimą kalbėti, judėti ir, svarbiausia, daug ir natūraliai juoktis.

„Nesakau, kad esu geriausias, – priskirčiau save prie penkių geriausių. Yra nuostabių Kalėdų Senelių, kuriais žaviuosi ir iš kurių galiu pasimokyti, pavyzdžiui, mane stipriai žavi jau daugiau nei 30 metų Kalėdų Seneliu dirbantis vyriausiasis Lietuvos Senelis Kalėda, bet jeigu organizuočiau profesionalių Kalėdų Senelių susitikimą, tikriausiai nepakviesčiau daugiau nei dešimties žmonių“, – sako aktorius.

Būtinai – vešli barzda

Anot P. Lisausko, bene svarbiausias Kalėdų Senelio atributas yra ilga ir vešli barzda – savąją jis augina ištisus metus, tik retkarčiais ją patrumpindamas.

„Netikra barzda darbo metu pradeda spausti, veidas stipriai prakaituoja, jį išberia – visa tai trukdo darbo procesui ir didina atstumą tarp Kalėdų Senelio ir vaiko. Natūrali barzda suteikia visiškai natūralų judėjimą – vaikas gali ją visaip tampyti, žaisti, sukti. Sukuriamas kur kas šiltesnis ryšys“, – darbo subtilybėmis dalijasi P. Lisauskas.

Kalėdų Senelis – neatsiejamas žiemos švenčių atributas, jau tapęs mūsų tradicija. „Tradicijos praturtina mūsų prisiminimus. Kartu jos inspiruoja mūsų kūrybiškumą, kad tie prisiminimai būtų kuo ryškesni, geresni. Kalėdų Senelio misija yra skatinti mus būti geresnius, padėti mus supantiems ir atsidėkoti už meilę meile arba pradžiuginti mylimus žmones juos apdovanojant“, – įsitikinęs A. Kamantauskas.

„Jie man labai padėjo, o gauti šį automobilį yra tiesiog palaiminimas, nes man, vienišai mamai, buvo sunku“, – emocingai kalbėjo moteris.

Žinoma, automobilis – nepigus pirkinys, tad vaikams padėjo ir nepelno siekiančios organizacijos, kurios skiria per 10 tūkst. dolerių.

„Luizos apygarda yra mano gimtasis miestas, todėl tai, kad galiu čia atstovauti paramos organizacijoms ir parodyti savo nariams, kokią didelį įtaką turi jų paaukoti pinigai, man yra labai svarbu. Be to, vienu savo gyvenimo laikotarpiu buvau vieniša mama, todėl galiu visiškai suprasti, kokie yra šios mamos poreikiai“, – teigė lėšas rinkusios organizacijos atstovė Casey Hollins.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Mokyklos mokiniai ne tik prisidėjo rinkdami pinigus, bet ir sutvarkė patį automobilį bei paruošė jį naudoti.

„Viską tvarkėme – padangas, TPS jutiklį, išmetimo vamzdį, akumuliatoriaus žarną“, – vardijo vienas iš mokinių.

Ir ties šiuo poelgiu gerumas mokyklose nesibaigia. Štai kitoje JAV dalyje Palm Beach'o apygardoje mokytojai, kuriai buvo diagnozuotas trečios stadijos krūties vėžys, taip pat atiteko automobilis. Palm Beach'o apygardos šerifo biuras, mokyklos pavaduotojai kartu su studentais, draugais ir šeimos nariais nustebino mokytoją rožiniu automobiliu, balionais ir daugybe plojimų.

Kaip pastebi nuotraukomis pasidalijusi Elvyra, dabartiniai orai sparčiai vėsta.

„Linksmieji lapkričio vaizdeliai: šuo, prasidėjus rudens darganoms, puikiai jaučiasi su šeimininko striuke, sveikuoliams subjurę orai – nė motais“, – feisbuko grupėje „Orų entuziastai“ rašė moteris.

Linksmos nuotraukos fiksuotos Utenoje vakar, lapkričio 14 d., apie 14 val. Vyras, atvykęs mankštintis ar sportuoti vėsiu oru, akivaizdžiai kartu pasiėmė ir šunį. Kad augintinis nesušaltų, vyriškis jį aprengė savo drabužiais.

Nuotraukomis pasidalijusi moteris tvirtino, kad ji kasdien mato šį šuniuką prie ežero kartu su jaunu šeimininku. Dažniausiai vaikinas sportuoja kartu su draugu, o savo keturkojį draugą apgobia striuke.

E. Sabalytės nuotr.

Toks vaizdas greitai sulaukė linksmų komentarų ir palaikymo. Štai Janina rašė, kad tai geriausia dienos nuotrauka, o Indrė atkreipė dėmesį į kitą detalę. Pasak pastarosios, šeimininkas siekė ne sušildyti šunį, o apsaugoti striukę nuo vagystės.

„Kiečiau nieko neteko matyti!!“ – po nuotraukomis brūkštelėjo ir Rūta.

„Metų nuotrauka“, – jai antrino ir Rasa.

E. Sabalytės nuotr.

Bet kokiu atveju, pasielgta ne tik linksmai ir kūrybingai, tačiau ir tikrai teisingai. Kaip rašoma feisbuko grupėje „Orai ir klimatas Lietuvoje“, šiandien diena bus rudeniška, o trečiadienį-ketvirtadienį persijungsim į labiau žiemai būdingą režimą. Tomis dienomis, bent jau dalyje Lietuvos, turėtume išvysti krentančias snaiges.

Naktis iš ketvirtadienio į penktadienį jau bus žiemiška ir pagal oro temperatūrą, o penktadienį įdienojus oras sunkiai sieks 0 šilumos.

Šaltas bus visas savaitgalis. Kitos savaitės pradžia irgi bus šalta, tačiau nuo savaitės vidurio labai pamažu turėtumėm grįžti prie artimesnių normai temperatūrų. Bet apie dienas, kai termometras rodydavo daugiau dešimties laipsniai, jau geriau nebesvajoti.

Pagalvojus apie tokį, iškyla Tėvo Stanislovo veidas. Šis vienuolis ir po mirties paliko savo gydančią šviesą. Neseniai apsilankius Paberžėje, kur jo negyvenama jau šešiolika metų, buvo nuostabu įsitikinti ta stebuklinga aura. Vos išlipus iš automobilio apima sunkiai paaiškinama ramybė. Ir gerumas, kurio sklidinas buvo šio vienuolio gyvenimas, kurį po šapą suvežė visi čia apsilankiusieji.

Šiomis dienomis išplatinta peticija – renkami parašai dėl jo paskelbimo šventuoju. Daugybė žmonių – atstumtų, nereikalingų, paklydusių, suklupusių, pavargusių, apsivogusių, prasigėrusių, nupuolusių – gali paliudyti, kad Tėvas Stanislovas mylėjo absoliučiai visus žmones, o tai ir yra šventumas. Tačiau oficialiai žmogų paskelbti šventuoju – didelis darbas. Broliai kapucinai nuosekliai ir atkakliai dirba jį.

Netiesa, kad gerumas gyvena tik po bažnyčių stogais, vienuolijose. Jis gali gyventi ir Seime, jei ten atsiras politikų, kaip Tėvas Stanislovas, mylinčių absoliučiai visus žmones. Ne vien savus.

...Po penkerių metų į Lietuvą iš Amerikos pasisvečiuoti atvykusi draugė nuskenavo vaizdą gatvėse: žmonės piktesni, liūdnesni. Lyg ir turime pasiteisinimą – pandemija, nežinia dėl rytojaus, nuolatinė įtampa... Tačiau tie žmonės, kurie upėmis plaukė pas Tėvą Stanislovą jam gyvam esant, irgi turėjo savo katastrofų. Bet pagydyti jo sugrįždavo su ypatinga šypsena lūpose.

Gerumo vaisto dabar mums labai reikia. Ir netiesa, kad gerumas gyvena tik po bažnyčių stogais, vienuolijose. Jis gali gyventi ir Seime, jei ten atsiras politikų, kaip Tėvas Stanislovas, mylinčių absoliučiai visus žmones. Ne vien savus.

Paberžėje saugomos Tėvo Stanislovo sukauptos liturginių drabužių, kitų sakralinių daiktų kolekcijos. Tačiau pats jis nemėgo žodžio "kolekcija", savo rinkinius vadino saugotuvėmis. Šis žodis, jo nuomone, geriau atskleidžia tokio daiktų kaupimo prasmę – išsaugoti ir įvertinti, kokį turtingą palikimą turime. Gal ir gerumą mokėsime išsaugoti?

Pastaruosius 12 metų „Pyragų diena“ tradiciškai skatina dalintis bei kuria bendruomeniškumo jausmą. Šią dieną visi geros valios žmonės raginami iškepti pyragą ir jo gabalėlius už sutartą kainą parduoti bendradarbiams, kolegoms ar net kaimynams, o surinktas lėšas paaukoti sergančių vaikų paramos projektui „Išsipildymo akcija“.

„Šiemet „Pyragų diena“ yra šeštadienį, todėl kviečiame ją švęsti dvi dienas – penktadienį saugiai dalinantis pyragu su kolegomis darbe, o šeštadienį – su kaimynais ir artimaisiais. Kiekvienais metais „Išsipildymo akcijos“ pradžią skelbianti „Pyragų diena“ mus visus suvienija ir skatina ištiesti pagalbos ranką patiems mažiausiems, kuriems skauda, kurie kenčia, kurie negali turėti pilnavertiškos vaikystės. Tikimės, kad taip pavyks surinkti ir daugiau lėšų geriems darbams“, – sako TV3 generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė.

Jau devynioliktus metus skaičiuojanti „Išsipildymo akcijos“ tradicija kasmet gelbėja tiems, kuriems pagalbos reikia labiausiai – itin sunkiomis ar retomis ligomis sergantiems vaikams. Šiemet, kaip ir daugelį metų prieš tai, pagrindinis akcijos tikslas – padėti sunkiems ligoniukams, kurių gydymui nepakanka valstybės skiriamų lėšų, nėra reikiamų medicininių priemonių, o tėvai bei artimieji jau yra išbandę viską, ką leidžia jų galimybės.

Akcijos metu taip pat siekiama surinkti lėšas gydymo įstaigoms reikalingai medicininei įrangai įsigyti, kuri leistų spręsti ne vieno, o daugelio vaikų sveikatos problemas. Šiuo metu taip pat matomas poreikis fizinėms ir psichologinėms programoms, skirtoms sergantiems vaikams ir jų šeimoms, vaikų ir jaunimo socializacijos bei mentorystės projektams.

„Pyragų diena“ kasmet įtraukia daugybę gerumui ir kito nelaimei neabejingų žmonių. Praėjusiais metais per „Pyragų dieną“, nė nepaisant to, kad šalį kaustė karantinas, buvo surinkta virš 30 tūkst. eurų, o užpernai – net 40 tūkst.eurų!

Visos „Pyragų dienos“ metu surenkamos lėšos papildo „Išsipildymo akcijos“ gerumo krepšelį. Iš viso 2020 m. „Išsipildymo akcijai“ geros valios žmonės paaukojo daugiau nei 350 tūkstančių eurų, o už suaukotas lėšas vaikai gavo jiems taip reikalingą gydymą, vaistus, reabilitacijas, medicininę įrangą ir t.t.

Renginys neeilinėmis sąlygomis

Klaipėdos licėjaus mokiniai nuolat dalyvauja įvairiuose paramos projektuose ir savanorystės veiklose: padeda beglobiams gyvūnams bei jais besirūpinančioms organizacijoms, dažnai savo iniciatyvomis pradžiugina vienišus senelius, lankosi specialių poreikių vaikų ugdymo įstaigose ir centruose, taip pat, kai situacija šalyje leidžia, rengia įvairius susibūrimus ir muges įstaigos bendruomenei.

Visą šią veiklą kasmet vainikuodavo išskirtinis kalėdinis paramos labdaros koncertas, kurio metu būdavo renkamos lėšos įvairiems socialiai jautriems projektams ar įstaigoms.

Šiemet dėl šalyje kilusios pandemijos tradicinio koncerto formato teko atsisakyti, tačiau renginys vis vien įvyko ir įgavo naujų spalvų persikeldamas į internetinę erdvę.

Klaipėdos licėjaus nuotr.

Visi norintys renginį galėjo stebėti „Facebook“ ir „Youtube“ platformose, o jo metu pasirodymus žiūrovams padovanojo tiek mažiausieji, tiek ir vyresni Klaipėdos licėjaus mokiniai.

Vienintelis tokio mąsto ir tęstinumo projektas Lietuvoje

Projekto iniciatorė – Klaipėdos licėjaus vadovė dr. Regina Kontautienė džiaugėsi, kad net ir šiuo sudėtingu laikotarpiu atsirado gerų žmonių, kurie noriai prisidėjo prie šio projekto tęstinumo.

„Šie metai visiems buvo itin sudėtingi ir kupini iššūkių. Itin džiugu, kad ši graži iniciatyva nenutrūko. Labai norėčiau padėkoti visiems prisidėjusiems, kad šis renginys šiemet įgautų saugesnę formą ir visiems žmonėms, kurie nepamiršo dalintis gerumu ir šiluma net ir šiuo komplikuotu laikotarpiu“, – teigė dr. R. Kontautienė.

Klaipėdos licėjaus vadovei pritarė ir renginio režisierius bei vienas organizatorių Tomas Jašinskas, kuris itin džiaugiasi, kad šiemet, nepaisant iškilusių sunkumų, projektas įvyko.

Klaipėdos licėjaus nuotr.

„Dėl saugumo reikalavimų didžiąją nuotolinio renginio dalį reikėjo nufilmuoti anksčiau ir skirtingose lokacijose, tad šiemet tikrai netrūko veiklos. Tačiau tai yra tikriausiai vienintelis tokio mąsto ir tęstinumo projektas, kurį mūsų šalyje savarankiškai organizuoja švietimo įstaiga. Būtų itin gaila, jei jis šiemet nebūtų įvykęs”, – kalbėjo T. Jašinskas.

Surinktos lėšos padeda įgyvendinti prasmingus projektus

Šiemet labdaros paramos renginio metu buvo paaukota 7 tūkst. eurų, o visi norintys prisidėti dar gali tai padaryti iki žiemos švenčių. Visos šios lėšos bus skirtos šalia Klaipėdos pranciškonų vienuolyno įsikūrusiam vaikų ugdymo klubui „Švento Pranciškaus paukšteliai“ ir specialių poreikių turinčius vaikus ugdančiai Klaipėdos „Medeinės“ mokyklai. Klaipėdos licėjus paramai visada skiria visas suaukotas lėšas, o renginio išlaidas mokykla prisiima sau. Visos surinktos lėšos yra apskaitomos griežtai, pervedamos į atskirą mokyklos sąskaitą paramai, iš kurios bankiniais pavedimais pasiekia paramos gavėjus, pagal paramos sutartis.

Abiejų remiamų įstaigų vadovės itin džiaugiasi žmonių suteikta pagalba ir teigia, kad jau yra numatyti projektai, prie kurių įgyvendinimo ši finansinė parama prisidės.

Klaipėdos licėjaus nuotr.

Klaipėdos „Medeinės“ mokyklos vadovė Elena Knyzaitė pasidžiaugė, kad ilgametis bendradarbiavimas su Klaipėdos licėjumi padėjo įgyvendinti ne vieną projektą gerinant mokyklos infrastruktūrą ir individualizuojant edukacines veiklas.

„Praėjusiais metais šio projekto dėka mums pavyko įsirengti lauko muzikines klases. O šiemet ketiname toliau vystyti šią erdvę ir įrengti nuo lietaus ar saulės apsaugančias pavėsines“, – teigė mokyklos vadovė.

Parama rinkta aukcione parduodant žymių menininkų projektui dovanotus kūrinius

Vaikų ugdymo klubo „Švento Pranciškaus paukšteliai“ vadovė Janina Urbikienė teigė, kad surinktos lėšos padės įgyvendinti net du planuojamus projektus. „Netoli mūsų teritorijos, šalia Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios, greitai turėtų atsirasti Sensorinis sodas, kurio įrengimą remia Europos Sąjungos fondai. Dalis Klaipėdos licėjaus paaukotų lėšų bus skirtos šio sodo priežiūrai. Taip pat ugdymo klube ketiname įrengti specialų kupolą, kur vaikai galėtų miegoti ir linksmai leisti laiką”, – planais dalijosi J. Urbikienė.

Klaipėdos licėjaus nuotr.

Šiemetiniame renginyje be Klaipėdos licėjaus vaikų koncertinių pasirodymų ir kitų atrakcijų vyko aukcionas, kuriam savo darbus geranoriškai padovanojo įvairūs Lietuvos menininkai.

Per projekto gyvavimo metus paaukota įspūdinga suma

Per visus septyniolika akcijos gyvavimo metų iniciatyvos organizatoriams jau pavyko surinkti daugiau nei 100 tūkst. eurų.

Projekto metu surinktomis lėšomis buvo paremta:

cukriniu diabetu sergantys vaikai, prisidedant prie E. Mildažytės organizuojamo projekto „Diabitė“;

Klaipėdos „Danės“ vaikų globos namai;

„Maltos ordino“ pagalbos tarnyba (MOPT);

Klaipėdos Vaikų širdies asociacija;

Klaipėdos Jūrininkų ligoninės Onkohematologijos skyrius;

Klaipėdos Krizių centro šeimų vaikai;

Klaipėdos Regos ugdymo centras;

„Medeinės“ mokykla, kurioje mokosi specialiųjų poreikių turintys vaikai;

Šv. Pranciškaus onkologijos centras prie Klaipėdos Šventojo Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios;

Autizmo spektro sutrikimų turinčių vaikų ugdymo centras „Elgesio sprendimai“;

Mamų unijos globojami vaikai,

o taip pat: socialiai remtinų šeimų vaikai, vaikai, sergantys neurologinėmis ligomis, turintys fizinę ar protinę negalią, patyrę psichoemocinių traumų. Šiems vaikams buvo padovanoti terapiniai užsiėmimai Delfinų terapijos centre. Atsiliepta ir į pavienių šeimų prašymus dėl pagalbos sergantiems vaikams.

"Nuo "Kauno dienos" prasideda kiekviena mano močiutės diena", – redakcijoje sklaidydama pažįstamą dienraštį sako vienos didžiausių televizijų vadovė, suprantanti, koks svarbus kiekvienai žiniasklaidos priemonei yra ištikimasis žiūrovas ar skaitytojas. Ir nors nemažai kalbamės apie darbus, šiluma ir jaukumu užburia pašnekovės atvirumas dalijantis asmeninio gyvenimo džiaugsmais.

Motyvuoja geranoriškumas

– Pandemijos akivaizdoje lietuviai nekantraudami laukia Kalėdų. Tačiau tikrieji šventės burtai prasideda ne nuo kalėdinių puošmenų, o nuo žodžio "gerumas". TV3 televizija jau beveik du dešimtmečius kasmet ištiesia pagalbos ranką itin sunkiomis ar retomis ligomis sergantiems vaikams. Kokie didžiausi "Išsipildymo akcijos" iššūkiai jos organizatoriams?

– Kasmet didžiausiu iššūkiu mums tampa atrinkti tuos vaikus, kuriems prašysime pagalbos. Suvokiame, kad visiems padėti negalime, todėl turime išskirti, kam pagalbos reikia labiausiai. Be to, visada turime tikslą, padėdami vienam ligoniukui, išspręsti sistemišką problemą. Kiekviena "Išsipildymo akcija" ypatinga savo istorijomis. Jos visos – jautrios ir liūdnos. Tačiau metai po metų daromės vis drąsesni, ryžtamės imtis ir labai sudėtingų istorijų.

O visa kita – tiesiog daugybė organizacinių darbų ir begalinis noras, kad akcija nepaliktų abejingų. Motyvuoja žmonių geranoriškumas ir ryžtas: jie nesako, kad reikia laukti, kol vieną ar kitą problemą išspręs valstybė, jie imasi čia ir dabar ją spręsti. Didžiulė laimė padėti ne tik vaikams, bet ir prisidėti prie medicinos tobulėjimo. "Išsipildymo akcijos" dėka Lietuvoje jau atliekamos operacijos, kurių anksčiau nebuvo įmanoma atlikti.

Didžiulė laimė padėti ne tik vaikams, bet ir prisidėti prie medicinos tobulėjimo.

– Gerumas, ko gero, yra tvirčiausiai žmones siejanti gija. Jūsų ritinamas geros valios žmonių kamuolys – jau milžiniškas. Vis dėlto gal galėtumėte išskirti kelis, kurių vardas neatsiejamas nuo "Išsipildymo akcijos"?

– Jau neįsivaizduojame akcijos be vaikų gydytojo profesoriaus Rimanto Kėvalo – jo jautrumas, atsidavimas vaikams, savo profesijai – beribis. Dauguma akcijos ligonių yra pabuvoję jo rankose. Akcija neįsivaizduojama ir be kunigo Ričardo Doveikos, visos "Vienybės" fondo komandos, kuri atsidavusi dirba ištisus metus. Televizijos žiūrovai mato tik vieną vakarą – "Išsipildymo akcijos" koncertą, bet darbas vyksta visus metus. Kitas svarbus žmogus – Raimondas Kvedaras, SEB banko valdybos pirmininkas. SEB bankas – pagrindinis akcijos partneris. Gera matyti, kad viena stipriausių verslo įmonių Lietuvoje mato prasmę tokiuose jautriuose bendražmogiškuose dalykuose. Tai ir daug daug talkininkų, kurie kasdien nuoširdžiai dirba, kad "Išsipildymo akcija" įvyktų. Ir, be abejo, visi Lietuvos žmonės, be kurių atjautos ir gerumo niekas neįvyktų. Ne kartą sakiau ir tvirtai tuo tikiu: jei Lietuvoje neliktų "Išsipildymo akcijos", joje būtų mažiau šviesos ir gėrio. Lietuviai tikrai neabejingi kitų skausmui, pagalbos prašymui. Ir ne tik pavieniai žmonės, bet ir socialiai atsakingos įmonės.

– Per visus akcijos metus padėjote daugiau nei 180-iai itin sunkių ligonių, kai kuriems iš jų sugrąžinote gyvenimo dovaną. O ar toliau sekate jų istorijas?

– Bendravimas su akcijos ligoniukais tęsiasi jau daugybę metų, nuolat palaikome ryšį, domimės jų sveikata ir visada džiaugiamės sulaukę žinių iš jų artimųjų. Širdis virpa iš susijaudinimo, kai gauname tėvų laiškus su padėkomis, nuotraukomis ir vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuoti vaikų sveikatos laimėjimai. Tokiomis akimirkomis didžiuojamės, kad kartu su Lietuvos žmonėmis darome gera, – jų ir mūsų indėlis turi prasmę.

– Itin jaudinantis – "Išsipildymo akcijos" koncertas. Ko šiemet galima tikėtis šiame vilties ir gerumo vakare?

– "Išsipildymo akcijos" koncertas kasmet tampa lyg stebuklų vakaru, per kurį išsipildo didžiausios svajonės. Jo metu viltis nušvinta ne tik ligoniukams ir jų tėvams, bet ir visiems geros valios žmonėms. Koncerto metu parodome praėjusių ar dar senesnių metų ligoniukų istorijas – kaip jie jaučiasi, kaip pagerėjo jų būklė sulaukus taip reikalingos paramos. Taigi kiekvienas, paaukojęs kelis eurus, gali jaustis prisidėjęs prie stebuklų išsipildymo. Jau intensyviai ruošiamės ir šiųmečiam koncertui. Be abejo, turime atsižvelgti į koronaviruso situaciją ir imtis atitinkamų saugumo priemonių, bet pažadame: nepaisant visko, vakaras bus tikrai ypatingas!

Laikas auginti svajones

– Kada jums pakvimpa Kalėdomis?

– Pyragų dieną. Lapkričio 6-ąją tradiciškai visus geros valios žmones raginame iškepti pyragą ir už sutartą kainą jo parduoti bendradarbiams, kolegoms, bendramoksliams, o surinktas lėšas paaukoti sergančių vaikų paramos projektui "Išsipildymo akcija". Nuo pat pradžių "Pyragų dienos" idėja ir buvo pakviesti žmones padaryti kažką gero kartu. Ir tas indėlis nebūtinai turi būti didelis. Iškepei pyragą, ir jau prisidedi prie didelių dalykų įgyvendinimo. Labai džiaugiuosi, kad ši tradicija, kurią puoselėjame nuo 2009-ųjų, Lietuvoje prigijo ir išpopuliarėjo. Juk pyragas – namų jausmo, bendruomeniškumo simbolis.

Aš ir pati kepu pyragus. Mano vaikystės namuose taip pat kvepėjo pyragais. Mama juos kepė dieviškus! Kai tik pasklinda tas kepinių kvapas, pradedu galvoti, ką gaminsiu šventėms, ką suruošiu dovanų.

Karantinas man, kaip ir daugeliui, buvo lėtesnio gyvenimo pamoka. Aš visą laiką bėgu bėgu, visko daug tuo pačiu metu darau. Ir kad spalį būčiau apgalvojusi, ką kam norėčiau padovanoti, dar nėra pasitaikę! O šiemet jau nemažą dalį kalėdinių namų darbų esu atlikusi. Ačiū karantinui.

– Ar maža rašydavote laiškus Kalėdų Seneliui?

– Labai gerai atsimenu tas Kalėdas, kai pirmąkart supratau, kad Kalėdų Senelis yra tėtis. Buvau pradinukė, gal trečiokė. Atpažinau tėčio, persirengusio Kalėdų Seneliu, batus. Tada supratau, kad ir aš pati turiu ruošti tėvams Kalėdų dovanas. Mano pirmas pirkinys buvo dantų šepetėliai tėvams. Žinoma, smulkmena, bet kaip didžiavausi, kad iš savo sutaupytų pinigėlių.

– Dabar pildote ir savo, ir kitų vaikų svajones? Ar geras Kalėdų Senelis esate?

– Mūsų kartos problema – bijojome daug ir garsiai svajoti. Atrodė, nekuklu, nepadoru. Aš noriu, kad mano vaikai daug svajotų. Ir kai mūsų penkiametė dukra Agota sako: "Mama, aš labai noriu to, bet čia gal per daug?", visada skatinu – tegul tik nori, tegul tik svajoja! Mes ir laiškus Kalėdų Seneliui ilgus rašome.

Labai jautru, kai tenka prisiliesti prie mūsų akcijos vaikučių svajonių. Tie vaikai – maži suaugusieji, jų norai visai kitokie nei įprastai vaikų. Nei nauja lėlė, nei nauja mašinytė jiems nerūpi, jie jau išmokę norėti kitų dalykų.

Mūsų kartos problema – bijojome daug ir garsiai svajoti. Atrodė, nekuklu, nepadoru. Aš noriu, kad mano vaikai daug svajotų.

Svarbu tiesiog rūpintis žmogumi

– Dar vienas proginis klausimas. "Išsipildymo akcija" prasideda lapkričio pradžioje, o lapkričio pabaigoje minima Pasaulinė televizijos diena. Kokias mintis, įsipareigojimus jums, televizijos senbuvei ir turinio formuotojai, siunčia ši diena?

– Užsimerkti ir galvoti, kad tas pats žiūrovas vis jungsis tą patį kanalą, būtų naivu. Pokyčiams reikia ruoštis, ir mes pradėjome tai daryti gerokai anksčiau. Keičiantis tendencijoms matėme, kad pramogų pasiūla žiūrovams didėja, žmonės tampa vis mobilesni, televizija darosi nepriklausoma nuo technologinės platformos. Todėl buvome vieni pirmųjų, kurie sudarė galimybes televiziją žiūrėti ne tik televizorių ekranuose, bet ir vadinamuosiuose antruosiuose ekranuose – mobiliuosiuose telefonuose, kompiuteriuose, planšetėse.

Ar mes einame teisinga linkme, galime pasitikrinti kiekvieną dieną, kai gauname praėjusios dienos žiūrimumo rezultatus. Jie leidžia įsitikinti, kad mums pavyko. Žiūrovai turi daug galimybių rinktis iš mūsų siūlomų produktų, o mums nesvarbu, ar jie žiūri mūsų turinį per televiziją, ar internete, ar per TV3 Play platformą. Svarbu, kad jiems patogu. Tad pagrindinis iššūkis ir didžiausia siekiamybė – neparasti ryšio su savo žiūrovu. Jei prarasi, bus sunkiau susigrąžinti.

Džiaugiamės ir kita tendencija, kad, nepaisant nuolat gaunamo informacijos srauto, žmonės vis tiek renkasi žiūrėti TV3 žinias ir jų žiūrimumas nuolat auga. Po darbo namo sugrįžę žmonės nori kažkuo pasitikėti, ieško, kas padėtų atsirinkti tame dideliame informacijos sraute. Jie laukia svarbiausių naujienų, todėl rengti jas kokybiškai mums taip pat didelis įpareigojimas.

– Prieš penkerius metus "TELE-3" tapo Lietuvos verslo konfederacijos organizuojamo projekto "Aš myliu savo įmonę" nugalėtoja. Ar galima daryti prielaidą, kad jums labai svarbus darbuotojo psichologinis komfortas?

– Taip, tai man labai svarbu. Manau, kad tik įsitraukę darbuotojai gali kurti gerą rezultatą. Labai svarbu tiesiog rūpintis kiekvienu žmogumi, žinoti, kuo jis gyvena, kokius asmeninius rūpesčius atsineša į darbą. Darbo santykiai turi būti grįsti pasitikėjimu. Darbuotojai pasitiki, kad mes, vadovai, su jais elgsimės sąžiningai ir dėsime visas pastangas, kad jie gerai jaustųsi, o mes, vadovai, pasitikime, kad jie darys, ką gali geriausia. Su daugeliu šių žmonių mes esame drauge jau dvidešimt pirmus metus. Turime ilgą bendrą praeitį, todėl man būtų sunku vaidinti autokratišką vadovę, negalėčiau perlipti pati per save. Neturiu teisės tokia būti.

– Ko labiausiai netoleruojate žmoguje, su kuriuo esate susijusi darbo santykiais?

– Atsainumo. Manau, visko gali atsitikti kiekvienam: galima kažko nepadaryti, nesuspėti, pamiršti. Jei apie tai informuoji, pripažįsti: "Nepadariau, atsiprašau, nespėjau", viskas normalu. Nenormalu tada, jei tiesiog nedarai, nesiūlai sprendimų, esi nuošalyje.

Įgytos išminties pamokos

– Kaip jaučiatės pandeminiu laikotarpiu, kai reikia susilaikyti nuo bendravimo?

– Man labai trūksta gyvo susitikimo su seserimi Rūta, kuri ištekėjusi už brito, gyvena Anglijoje. Prieš karantiną dar spėjome atšvęsti jos vestuves Ibizoje, Ispanijos saloje, o va dabar lygiai metai, kai nesimatėme.

Iš esmės manęs netrikdė karantinas, nes pagaliau galėjau būti tokia mama, kokia visą laiką svajojau. Kai dirbi, turi labai daug pareigų, dėl kurių tenka labai daug ką aukoti namuose. O karantinas man suteikė galimybę pusryčiauti kartu su vaikais, daryti pasivaikščiojimo pertraukas, leistis drauge į žygius po Vilnių, apylinkes. Pasiruošdavome termosą arbatos, užkandžių ir eidavome. Agotai praėjusią savaitę suėjo penkeri, o ji jau gali įveikti 5 km atstumą. Ir ji, ir sūnus Jokūbas priprato daugiau judėti.

Aš patenkinau tą alkį, poreikį būti su jais daugiau ir negalvojant, kad kažko nepadarei darbe. Karantinas man padėjo išsigryninti, kad dienos metu yra tiek daug neefektyvių ir nereikalingų susitikimų – ištaškome jiems savo energiją, laiką. Todėl, manau, ir toliau planuodama savo darbus pasinaudosiu ta karantinine patirtimi atsakingai elgtis su savo laiku.

– Dažnai kolegos žurnalistai, kalbėdami tema "Moteris ir karjera" atsigręžia į jus. Gimdymo išvakares praleidote darbe, televizijoje. Nelėtinote darbo tempo ir susilaukusi abiejų vaikų. Niekada nesupriešinote karjeros ir motinystės, kokia kaina?

– Tiek po pirmojo, tiek po antrojo gimdymo į darbą sugrįžau labai greitai, po kelių savaičių. Aš esu labai užsispyrusi, Liūtas pagal Zodiaką, perfekcionistė, tai iš širdies vykdžiau abi funkcijas. Stengiausi būti tobula mama ir tobula darbuotoja – kad niekas nepajaustų, kad kažkam skiriu per mažai dėmesio, širdies. Trūko miego. Ir jeigu dabar galėčiau viską pakartoti, tai tikrai pasilikčiau laiko bent pusę metų pabūti su kūdikiu. Ir dėl vaiko, ir dėl savęs, kad fiziškai save pasaugočiau ir atsigaučiau.

– Labai sutrumpinate savo miegą?

– Kol vaikai buvo maži, suguldydavau šeimyną ir eidavau prie kompiuterio dirbti. Tada keldavausi maitinti, nes abu maitinau beveik metus. Užtai dabar einu miegoti kartu su vaikais, pusę dešimtos. Galiu paliudyti, kokie teisūs sakantieji, kad ankstyvas miegas yra labai sveikas ir naudingas. Taip pailsėjusi, žvali keliuosi pusę septynių.

Reikia laiko sau

– O kaip suspėjate reguliariai sportuoti?

– Kadangi visą savo vaikystę ir jaunystę šokau, įprotis judėti yra įaugęs. Stengiuosi sportuoti tris ar keturis kartus per savaitę, jei galėčiau, daryčiau tai ir kiekvieną dieną.

– Kalbant apie jūsų laisvalaikio pomėgius, kaip sakoma, galima galvą nusilaužti. Šokiai, tenisas, jodinėjimas, šuoliai į vandenį, dviračiai... Ar ką nors praleidau?

– Šokiai, jodinėjimas ir šuoliai į vandenį buvo seniai, dabar to nedarau. Iš visų šių veiklų liko dviratis ir sporto treniruotės. Dabar toks etapas, kai norisi daugiau suprasti, išmokti, praplėsti akiratį. Pradėjau lankyti šiuolaikinio meno kursus. Mums būna smagu savaitgaliais su vaikais nueiti į galeriją. Visada einame pėsčiomis, apžiūrime parodą, užsukame ledų – ir pasikultūriname, ir pasilepiname. O į šiuolaikinio meno kursus pastūmėjo Venecijos bienalė. Apsilankiusi joje panorau geriau surasti meno kalbą. Turiu svajonę ir televizijoje padaryti bendrą projektą su menininkais.

– Į dviračių sportą, kaip į viską gyvenime, nėrėte maksimalia jėga. Mynėte ir per kalnus Italijoje, užsibrėžėte dalyvauti triatlone – ar pavyko? Ar šeima dėkinga, kad ir juos įtraukėte į tą ratuotą gyvenimo būdą?

– Triatlonas – dar planuose, tačiau palengva užsiimu visomis trijomis sporto šakomis. Teko būti dviračių stovykloje Italijoje, kur po kalnus mynėme kiekvieną dieną. Mielai prisijungiau prie pasaulinės iniciatyvos: drauge su kitomis moterimis dviračiais mynėme 100 km. Didžiausias mano įveiktas atstumas – 140 km. Kodėl mieliau važiuoju dviračiu, nei žaidžiu tenisą? Man važiuoti dviračiu tolygu meditacijai, be to, nieko nereikia organizuoti, tiesiog sėdi ir važiuoji.

Ant jo sėdžiu nuo šešerių, todėl su Andriumi (Lauros vyras advokatas Andrius Pranckevičius – aut. past.) sodiname ir vaikus. Jie dviračius mina nuo ketverių metų. Dviračiais mielai važinėjame visa šeima. Mėgstame drauge numinti iki Vingio parko. Taigi dviratis mūsų šeimoje – ne tik sporto, bet ir susisiekimo priemonė.

O kalbant apie susisiekimą – man patinka vairuoti. Kad ir kokia sunki diena būtų, kad ir kiek streso, atsisėdu prie vairo, įsijungiu mėgstamą muziką ir atsigaunu.

– Ko klausėtės važiuodama į Kauną?

– Visą laiką kalbėjau telefonu (juokiasi). Turėjau atsakyti į vakar dienos praleistus skambučius.

Sekmadienis – blynų diena

– Ar vis dar kepate duoną savo šeimai?

– Taip. Ta mintis, kad raugas neutralizuoja glitimą, man yra priimtina. Vaikai valgo mano keptą duoną, tada išvengiame bandelių. Kad turėtum energijos, turi galvoti, ką valgai. Aš tikrai labai daug skaitau, domiuosi, ieškau būdų, kaip vaikus pratinti prie daržovių, sveikesnio maisto, mažiau cukraus.

– Jeigu paklausčiau Agotos, kas jai skaniausia, ką atsakytų?

– Blynai. Sekmadieniai pas mus – blynų diena. Tai atėję iš mano vaikystės, mama su tėčiu visada kepdavo. Sekmadienį pabudusi aš jau jaučiu tą skonį burnoje.

– Teko skaityti, kad sekmadieniai jūsų namuose privalomi du dalykai: blynai ir kava lovoje. Jums neša vyras Andrius ar lepinate vienas kitą pakaitomis? O blynus kepti – kieno pareiga?

– Mes nešame blynus vaikams. Leidžiu jiems valgyti lovoje. Tai vienas gražiausių vaikystės prisiminimų, kai lovoje lauki blynų. Todėl man nė kiek nebaisu, kad jie uogiene išteplios patalynę.

Mes nešame blynus vaikams. Leidžiu jiems valgyti lovoje. Tai vienas gražiausių vaikystės prisiminimų, kai lovoje lauki blynų.

O kavos į lovą mums atneša Jokūbas. Išmoko to iš senelio, matydamas, kaip mano tėtis mamai nešdavo kavą į lovą. Tai dabar jis atneša mums su vyru po mažą puodelį ir bėga žaisti. Turiu tokia sekmadienio dovaną – nereikia keltis, jų maitinti. Patys vaikai nusiprausia, apsirengia, užsiima savo veiklomis. O aš pusę dienos galėčiau praleisti su chalatu, gerti kavą, skaityti knygą.

– O koks blynų meniu?

– Kepame mažiausiai trijų rūšių blynus. Agota nori mažiukų, kai tešla liejama arbatiniu šaukšteliu. Mano didžiausios svajonės pildosi – tapau tikrų tikriausia supermama – jau galiu per kartą į keptuvę sutalpinti 35 blynus! Jokūbas nori lietinių. Man labiausiai patinka širdelės. O vyras kartais sūnui palaiko kompaniją, kartais – man. Išmoko ir jis kepti, mane gali pavaduoti.

Galia įveikti rutiną

– Skaitytojai neatleistų, jei nestabtelėtume ties grožio reikalais. Žavite savo kasdieniu elegantišku įvaizdžiu, o ir šventiškai pasipuošusi nustelbiate daugelį modisčių. Turiu mintyje stilistų liaupses, kai sužibėjote Valdovų rūmuose Prancūzijos pirmajai porai surengtoje iškilmingoje vakarienėje. Kas rūpinasi jūsų įvaizdžiu? Ar kartais ištariate visų moterų egzistencinę frazę: "Neturiu ką apsirengti"?

– Taip! Žinoma (juokiasi). Norėčiau skirti savo išvaizdai daugiau tam laiko, tikiuosi, kad ateis tokia diena, kai turėsiu tam daugiau laiko ryte. Valdovų rūmuose vilkėjau Elos Tatarinovos sukurtą suknelę, tam tikromis progomis pasinaudoju dizainerių paslaugomis. O kasdieniu įvaizdžiu rūpinuosi pati.

Daug ką perėmiau iš mamos. Ji labai mokė prižiūrėti drabužius. Iki šiol retai kada naudojuosi skalbykle. Dažniau skalbiu rankomis arba nešu į valyklą, kad audinys nepakeistų formos. Ir abu vaikai jau moka rūšiuoti skalbinius, tausoja drabužėlius.

Esu šiek tiek panaši į močiutę. Ji visada pasitempusi, pasipuošusi. Net namuose vaikšto su perlais ant kaklo, ausyse. Aš irgi mėgstu penktadieniais pasipuošti namuose: apsivelku suknelę, užsidedu papuošalus su perlais, apsiaunu aukštakulnius, pasidažau. Įsipilame taurę vyno. Tiesiog penktadienis – kodėl nesusikurti šventės sau?

– Jei būtų duota galimybė pasilepinti kokia tik norite grožio procedūra, kas tai būtų?

– Man didžiausias malonumas būtų visos dienos SPA. Nuo ryto iki vakaro mane masažuotų, vyniotų, glostytų, kvepėtų... Malonumas!

– Šiandien daug jaunų moterų dirba ugdydamos save. Suvokia, kad santykiai irgi yra darbas. Ar pritariate?

– Savaime santykių nebūna. Labai svarbu rasti laiko vienas kitam. Kai atsiranda vaikai, tai tampa sudėtinga. Taip, aš skaitau labai daug straipsnių, knygų, pagrindinė mano literatūra – psichologinė, apie vaikų auklėjimą, asmeninį tobulėjimą.

Juk niekas mūsų neišmokė kuriant santykius su antrąja puse viską iš anksto gerai aptarti: kas bus, kai atsiras vaikų, kas bus, jei kažkas susirgs, kaip mes valdysime finansus, kas už ką bus atsakingas? Žmonės kuria santykius jauni, neturi patirties, bet turi galybę lūkesčių. Ir tada skaudžiai susiduria su realybe. Aš irgi buvau prisiskaičiusi mergaitiškų romanų. Buitis, rutina labai daug keičia, todėl reikia pastangų tam pasipriešinti. Reikia tiesiog planuoti pasimatymus su vyru, nes kai gyveni uždarame rate – darbas, namai, buitis, savaime surasti laiko tik vienas kitam labai sunku. Negali visko aukoti dėl vaikų, kartais turi pasakyti: čia mūsų laikas, mes jį praleisime tik dviese.

– Jūs – šeimos kaklas?

– Oi, čia Andriaus reikėtų klausti... Aš manau, kad ta liūtiška natūra vis tiek išlenda. Mano vyrui tikrai nėra lengva su manimi (juokiasi).

"Išsipildymo akcija" – faktai ir skaičiai

• Rengiama nuo 2003-iųjų, jau aštuonioliktus metus.

• Per visus akcijos metus geros valios žmonės paaukojo beveik 10 mln. (9 859 006,62) eurų.

• Už suaukotas lėšas ligoninėms ir vaikams buvo nupirkta medicininės įrangos, vaistų, atlikta operacijų, skirta reabilitacijos, pagerinta buitis.

• Iš viso akcijos metu buvo padėta daugiau nei 180-iai itin sunkių ligonių, kai kurie iš jų, tiesiogine to žodžio prasme, buvo prikelti gyvenimui.

• TV3 ir "Išsipildymo akcija" atskubėjo į pagalbą Lietuvos medikams per karantiną – nupirko 5 tūkst. respiratorių.

Mokytis tarnaujant vargšams

Ėmiau derėtis su misionieriška vienuolija (nes manoji – tai naminė, lietuviška), kad mane priimtų metams. Ir priėmė.

Atskira ir labai ilga to proceso istorija nuo sugalvojimo iki nuvykimo. O atsidūriau aš Terezinoje, Piaui valstijoje, Brazilijos šiaurryčių regione. Be pasirengimo, nemokėdama kalbos, bet su labai dideliu entuziazmu eiti pas vargšus. Bendruomenė dirbo su migrantais, o migrantas – tai kiekvienas, kuris negyvena savo gimtajame mieste ar kaime.

Ko važiavau? Mokytis, kaip būti Bažnyčia. Mokytis tarnaujant vargšams. Pas mus "vargšas", nuo žodžio "vargti", o kitur nuo žodžio "neturėti, stigti" materialinių, socialinių ar dvasinių gėrybių. Ir tai yra kas kita nei skurdas.

Taigi, norint tarnauti neturtingiems, turi tapti neturtingas. Tačiau tie žmonės be galo turtingi gyvenimu! Jie laimingi! Jie gali šokti ir dainuoti tuščiais pilvais, tuščiais šaldytuvais, neturėdami darbo. O džiaugsmo priežastis – pats šiandienos gyvenimas. Aš šiandien galiu matyti, šypsotis, mylėti.

Džiaugsmingais veidais

Pirmoji esminė, pagrindinė ir būtina pamoka, už kurią esu be galo dėkinga: tu neturi savo gyvenimo.

Vos įžengusi pro duris, į mūsų namą, nusimaudžiusi (maudytis reikia visada, nuėjus į svečius, atsikėlus, grįžus – ten dienos metu 38 laipsniai karščio), užvalgiusi (valgyti reikia mažai ir kuo liesesnio maisto), gavusi savo lovą ir spintą, gavau ir pirmąją instrukciją. "Mergaite (čia toks malonus kreipinys į jaunesnę moterį), kai pas mus bus apiplėšimas, ateis vyrai su ginklais, žinok, gali viską atiduoti ir likti gyva. Jei neduosi, jie nušaus tave ir vis tiek pasiims viską, ką norės", – šypsodamasi dėstė manimi nusiteikusi pasirūpinti sesuo Marija.

Pirmą kartą liekant namuose – kita instrukcija: "Mergaite, jei čia kas atbėgs ir šauks, kad vejasi, prievartauja ar panašiai, neatidaryk durų, tie užpuolikai taip įeina."

Pirmą kartą važiuojant autobusu: "Tu į vieną vietą nedėk pinigų ir turėk paso kopiją. Kai bus autobuso apiplėšimas, jie visko nespės patikrinti. 10 realių – už liemenėlės, po 10 – į kiekvieną kišenę, į piniginę, į knygą..."

Pagyvenus mėnesį bendruomenėje, vienas jaunuolis iškilmingai pareiškė: "Sese, tu nebijok, kai tave pagrobs, mes surinksime išpirką."

Labai norėčiau, kad matytumėte tų žmonių, kurie sako instrukcijas, laimingus veidus! Tarsi tarp kitko. Jie taip gyvena. Po vieną dieną, nes nežino, ar kitą turės maisto, ar jų niekas nenušaus... ar nenumirs nuo gyvatės įkandimo, ligos.

"Sese, negalima palikti vandens pertekliaus, dengė plinta, – perspėjo mane. – 10 proc. mirtingumas, kai uodas įkanda. O skiepų nėra."

Pasidalija paskutine lėkšte

Per vienuolika mėnesių mus apvogė tik kartą, naktį miegant. Sirgau tik kartą, galbūt kažkokiu odos grybeliu (medikai juk neturtingiems nepasiekiami), nuo tada išmokau maudytis penkis kartus per dieną. Ir kitų vietinių išgyvenimo triukų išmokau.

Be to, girdėjau šimtus apiplėšimų, sužalojimų, nužudymų istorijų. Žmonės papasakoja, paverkia, nusišluosto ašaras ir toliau švenčia gyvenimą. Nes šiandien jį turi. Mačiau, kaip namuose visiškai nėra jokių maisto atsargų, tik ryžiai, kaip šaldytuve – tik vanduo (atšaldo, kad bakterijos žūtų), kaip perka keturių žmonių vakarienei du pomidorus ir du kiaušinius – bus padažas prie ryžių, daugiau nėra pinigų...

Ir visi tie žmonės moka švęsti, džiaugtis, dainuoti. Ir pasidalija paskutine lėkšte ryžių, užpildami skanesnę padažo dalį. Kodėl taip daro ir kaip jie gyvena, jūs nesuprasite. Ir jie nesupranta, kaip visi lietuviai turi valgyti ir mūsų šalyje bene daugiausiai nusižudžiusių. Aš 40-ies tenykščių studentų grupei per 45 paskaitos minutes nesugebėjau paaiškinti, kodėl. Tad ir jums negaliu paaiškinti.

Nelaikyti įsikibus gyvenimo

Ten visada gyvenau su lengvu laikinumo virpuliuku: išeidama pro duris nežinodavau, ar nepagrobs, važiuodama į kaimo vietoves – ar gyvatės, vorai, skorpionai ir dar kokie nors gyviai mirtinai neįgels, būdama namuose – ar kas neužpuls. Didžiausia pamoka, kurią labai branginu (nes juk visada reikia pasikartoti, kad nepamirštum), – nelaikyti įsikibus gyvenimo, o priimti šią dieną ir padaryti viską, ką gali, pasidalijant su kitais tuo, ką turi.

Džiaugsmo priežastis – pats šiandienos gyvenimas. Aš šiandien galiu matyti, šypsotis, mylėti.

O ypač visi prašė mano maldos, tikėjimo ir tiesiog buvimo su jais. Nes jei sesuo su mumis, tai, aišku, kad ir Dievas su mumis.

Nusprendžiau grįžti į Lietuvą. Dėl tos paskaitos studentams, kai nesugebėjau paaiškinti apie savižudybes. Pamaniau: bet aš juk suprantu, kodėl lietuviai žudosi, – turiu grįžti namo, dalytis brazilišku gyvenimo džiaugsmu. Gyvenimo ir dalijimosi, ko turime ir kas esame, džiaugsmu.

Į Lietuvą vėl įsijausti man reikėjo pusantrų metų, kurie buvo be galo emociškai sunkūs, nes čia buvo tiek nusiskundimų, kritikos, kaltinimų – visomis kryptimis.

Dabar matau, kad per šitą valstybės (ir ne tik) lygiu ekstremalią situaciją Brazilijos gyvenimo nuotaikos atvyko į Lietuvą. Mano draugų feisbuko profiliai niekada nebuvo tokie pozityvūs; gyvenime tiek nemačiau pasisiūlymų padėti; televizijos programos, žinios niekada nebuvo tokios informatyvios, pagrįstos, problemų aptarimai – tokie konstruktyvūs, tiek daug besidalijančių, ką turi ir ką gali padaryti.

Dar tik pradžia situacijos, kuri visus moko neturto ir atrasti dvasinius turtus. Tai vyksta! Jau galėčiau ir numirti, nes mano svajonė pamatyti tokią Lietuvą išsipildė. O kai svajonės išsipildo, reikia iškeliauti, arba sugalvoti naujų. Linkiu visiems pamatyti stebuklą ir būti šiuo stebuklu.