Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistoje įvairių žanrų –  beletristikos, publicistikos ir egodukumentikos – rinktinėje autorė atskleidžia vaikystės Žemaitijoje prisiminimus, pasakoja apie savo kelią į didžiąją sceną, praveria teatro kasdienybės užkulisius, piešia gyvenimo tėkmėje sutiktų kūrybingų žmonių portretus.

Pokalbis su G. Kaukaite – apie būsimą atsiminimų knygos pristatymą Kauno valstybinėje filharmonijoje, kūrybinį procesą ir pačius brangiausius prisiminimus.

– Gerbiamoji Giedre, jau įvyko keletas jūsų atsiminimų knygos pristatymų. Su kokia nuotaika atvykstate į Kauną?

– Kauniškė publika – reikli, išmananti, šilta. Kaune, kaip nė viename kitame mieste, jaučiama nenutrūkusi istorinė ir kultūrinė tautos kraujo apytaka, tarytum buvusi laikinoji sostinė ir šiandien tebetęsia prisiimtą svarbų tikrosios sostinės įsipareigojimą. Kaune apima malonus saugumo jausmas, čia man lengviau tikėti, kad turime valstybę. Dažnai pavyduliauju – Kaune vis kažkas įdomesnio, svarbesnio vyksta, nei pastebiu Vilniuje. Kad ir neseniai vykusios filosofo Vytauto Kavolio dirbtuvės. Prieš metus, smalsaudama pasiklausyti gyvo istorikų, filosofų ir sociologų žodžio, vykau į „Santaros-Šviesos“ suvažiavimą Plungės Oginskių rūmuose. Ten pirmaisiais smuikais griežė kauniečiai profesoriai – Egidijus Aleksandravičius ir Gintautas Mažeikis.

– Esate dainininkė, pedagogė, dainavusi operos scenoje ir plačiai koncertavusi. Kaip gimė pomėgis rašyti?

– Paskiri tekstai radosi savaime, jaučiant poreikį kalbėtis, išsisakyti ne vien dainavimu. Norėjau papasakoti apie mylėtus ir mane mylėjusius artimuosius ir kitus gyvenimo tėkmėje sutiktus kūrybingus, charizmatiškus žmones. Įgijau pasitikėjimo, kai tuos tekstus ėmė spausdinti „Literatūra ir menas“, „Nemunas“, „Senvagė“ „7 meno dienos“, „Šiaurės Atėnai“. Apie knygą nė minties neturėjau. Tik vėliau ši idėja savaime aplankė.

– Koks jausmas apėmė knygai jau išėjus?

– Nustebau, kad aplankė keistas abejingumas. Gailėjausi, kad baigėsi malonūs apsilankymai leidykloje ir įkvėptas bendravimas su redaktoriumi Audriumi Musteikiu ir dailininke Deimante Rybakoviene, toks panašus į šviesų sapną. Tik nerimastingai laukiau pirmųjų vertinimų.

– Rašydama, be abejonės, dar kartą išgyvenote savo gyvenimo įvykius – ir linksmus, ir liūdnus, skaudžius. Kaip atrodė kūrybinis procesas?

– Atmintyje išnirus kuriai nors praeities detalei, stebėtinu būdu iš paskos ima jungtis pluoštai kitų, regis, buvusių pamirštų, – tik spėk užsirašyti. Belieka sudėlioti tą įvairialypę mozaiką į sklandžią epizodo seką. Tai – saldus kūrybinis procesas, stebuklinė galimybė pasikartoti gyvenimą, viliantis, kad pagaliau bent iš dalies su buvusiomis patirtimis bus susitaikyta.

– „Eldoradą“ pradedate nuo gimtojo Prūsalių kaimo, Babrungo upės ir Plungės, kur leidote vaikystę pas senelius. Kaip jautėtės persikėlusi pas mamą į sostinę, būdama dešimties?

– Šeštojo dešimtmečio pradžioje iš Plungės atsirasti Vilniuje buvo nemenkas iššūkis. Ilgai nepritapau. Beje, dar ir šiandien iš tikrųjų namie jaučiuosi tik Plungėje. Žemaitiškumas man – tarsi tikroji oda. Su „Eldorado“ pristatymuose mane lydinčiais kolegomis plungiškiais aktoriumi Vytautu Rumšu vyresniuoju ir saksofonininku Petru Vyšniausku kalbamės tik žemaitiškai, suprantame vienas kitą iš pusės žodžio, mimikos, šūksnio ar gesto. Kai net artimųjų Plungėje nebeturiu, man vis vien būtina nuvykti į gimtinę, pereiti per parką, užsukti į Oginskio rūmus, biblioteką, bažnyčią, pastoviniuoti prie savo pradinės mokyklos, pasidairyti Prūsaliuose nuo aukštų Babrungo skardžių, tarsi pasitikrinant, kad dar tebesu.

– Vaikystės prisiminimai dažnam mūsų yra patys šviesiausi. Kuris vėlesnio gyvenimo etapas jums įsimintiniausias?

– Pirmieji studijų metai, pirmieji žingsniai profesionalioje scenoje, stažuotė Italijoje, gastrolės – tai svarbūs gyvenimo etapai. Brangiausia – dukrų Monikos ir Ūlos Ulijonos gimimas. Dabar jos mano draugės, išklausytojos ir patarėjos, jos ir „Eldorado“ pirmosios skaitytojos, joms ir knyga dedikuota.

– Prieš kelerius metus teko skaityti puikų jūsų pasakojimą apie mamą, mokslininkę biologę Jadvygą Monstvilaitę. Kodėl jo neįtraukėte į knygą?

– Knygon nepateko ne tik šis, iš dalies proginis tekstas, rašytas mamos 100-mečiui. Įvairiu metu rašytų tekstų įvairialypiškumas būtų sunkiai suvaldomas, kenktų knygos visumai. Kita vertus, teko girdėti, kad būtent apie artimiausius žmones, ypač apie motinas, parašyti neįmanoma. Savo mamoms esame dėkingi už brangiausią dovaną – gyvenimą, bet pasakodami apie jas, kaip ir apie kitus artimiausiuosius, dažnai neišvengiame kraštutinumų, sutirštindami rožines spalvas arba, priešingai – nežinia kodėl imdami juos teisinti, ginti ir patys teisintis. Matyt, šiai temai reikėtų atskiros knygos.

– Koks prisiminimas apie mamą jums pats brangiausias?

– Mano mama buvo gana uždara, mažai kuo pasitikinti, kaip ir daugelis karo ir pokario laiko žmonių, išgyvenusių ilgalaikes pavojaus, baimių ir grėsmių patirtis. Karo išvakarėse jaunutė ištekėjusi už mano tėčio karininko Kazio Kauko, likusi viena su maža manimi, o vyrą išvydusi tik po devynerių metų grįžusį iš lagerio, mama jau buvo išmokusi ištverti negandas pati viena. „Sukandu dantis ir iškenčiu“, sakydavo. Paskutiniais gyvenimo metais ji tapo atviresnė, apie save daug papasakojo. Tas laikas man brangiausias, nes mudvi labai suartėjome, labiau ją pažinau, o drauge ir save.

– Esate prisipažinusi, kad užteko vos kelių susitikimų su jūsų būsimu vyru kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu, kad paklustumėte jo nusivedama visam laikui. Banalokas klausimas: kaip dviem stiprioms asmenybėms ir labai talentingiems menininkams pavyko sugyventi po vienu stogu?

– Labai paprastai. Mudu gerbėme vienas kito aistrą pasirinktoms profesijoms, vienas kitą supratome ir vertinome, palaikėme ir skatinome. Buvome vienas kitam reikalingi, todėl ir sutilpome. Pykdavomės gana dažnai, bet dėl juoko vertų smulkmenų.

– Jūsų knygoje skaitytojai suras ne vieno žymaus žmogaus portretą. Čia – rašytojai Ričardas Gavelis, Juozas Erlickas, režisieriai Juozas Miltinis, Vlada Mikštaitė, dirigentas Jonas Aleksa, dievdirbys Lionginas Šepka... Aprašėte ir operos primadoną, savo pedagogę Aleksandrą Staškevičiūtę, dainininkus Vaclovą Daunorą, Antaną Šabaniauską, Netikėtos, įsimintinos Jūsų poetinės dedikacijos Irenai Milkevičiūtei, Sigutei Stonytei, Asmik Grigorian. Šie portretai ryškūs, įtraukiantys, intymūs, gal net kontraversiški. Ko siekėte, leisdama į šias asmenybes pažvelgti iš savo perspektyvos?

– Šiuos žmones – šviesulius, ir kitus, tarsi prabėgom paminėtus – kaip „ragana“ Eugenija Šimkūnaitė, sieja vienas svarbus bruožas – galingas kūrybinis pradas, kreipęs jų gyvenimus išpažįstamo idealo link, stipriai veikęs, gal net keitęs aplinką ir tuos žmones pažinojusius. Jie – stiprūs laikmečio ženklai, neleidę šviesai užgesti. Norėjau skaitytojams priminti, kad pažintos šviesios asmenybės mumyse tarsi apsigyvena, mes jomis tikime, tampame turtingesni, norime jomis remtis, norime jas sekti.

– Jūsų knygos epilogas „Perpetuum mobile“ – smagiai sumanyta parafrazė rašytojui Juozui Erlickui. Kaip gimė jūsų pažintis, draugystė? Įdomu, kodėl būtent šis tekstas užbaigia knygą?

– J. Erlicko nepažįstu, nesu nė susitikusi. Ko jūs klausiate, to paties teiravausi ne vieno skaitytojo, bet atsakymo kol kas nesulaukiau. Regis, pati turiu paaiškinimą. Tad smalsu bus palūkuriuoti skaitytojų versijų.

– Ką planuojate veikti nurimus knygos pristatymo šurmuliui? Galbūt jau nekantraujate pasinerti į naują veiklą?

– Kadaise mėgau sau žadėti, kad, jei turėsiu kada laiko, skambinsiu namie Johanno Sebastiano Bacho choralus. Vėliau žadėjau imti siūti, net siuvimo mašiną įsigijau. Kol kas netesėjau nei vieno, nei kito pažado. Manau, ir artimiausiu metu nei skambinsiu, nei siūsiu, greičiau dažniau vyksiu į Kauno valstybinio muzikinio ar Nacionalinio dramos teatrų spektaklius – tai dar vienas stiprus masalas Kaune.

Kas? G. Kaukaitės susitikimas su kauniečiais, knygos „Mano Eldoradas“ pristatymas.

Kur? Kauno filharmonijos Mažojoje salėje.

Kada? Sausio 14 d. 17 val.

Biografijos faktai

Giedrė Kaukaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo pedagogė (1977–2009), profesorė. Lietuvos nusipelniusi artistė (1980), Lietuvos liaudies artistė (1986), Plungės garbės pilietė (2006). Apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija (1997), ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi (2014). Mūsų dainavimo meno tradicijų puoselėtoja ir tęsėja Giedrė Kaukaitė yra pirmoji atlikusi daugelį lietuvių kompozitorių opusų, ji tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Dešimt metų Operos ir baleto teatre dainavo didžiuosius soprano vaidmenis, vėliau 20 metų buvo Nacionalinės filharmonijos solistė, daugiau kaip tris dešimtmečius dėstė Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Atsiliepimai apie knygą

Muzikologė Laimutė Ligeikaitė:

„Giedrės Kaukaitės atsiminimų knygos „Mano Eldoradas“ turinį taikliai nusako mažytė paantraštė –  „...apie aną ir šį laiką...“

Literatūros kritikas Audrius Ožolas:

„Knyga parašyta grakščiai, gyvai, elegantiškai, tad skaityti G. Kaukaitės prisiminimus įdomu ir dėl jos stiliaus. Knygoje – gausybė jautrių, anekdotiškų, mąslių, meditatyvių prisiminimų, susijusių su ja supusiais žmonėmis. Juodasis kunigaikštis Ričardas Gavelis, Vytautą Petkevičių konjako kolekcijos pratuštinti siuntęs Juozas Miltinis. Bufete pasiklydęs Antanas Šabaniauskas, Juditos Leitaitės burtų laukas. Spalvų, atspalvių, pauzių kupinas gyvenimas, radęs atvaizdą šioje knygoje.“

Literatūros kritikas Petras Bražėnas:

„Teikiantys pirmenybę scenos užkulisiams nebus nuskriausti: ypač sodria faktine medžiaga paremti du didžiausi knygos poskyriai: „Teatro scena ir užkulisiai“ ir „Mano kelrodės dainos“. Vienu atsikvėpimu perskaitęs „Mano Eldoradą“, ne vienam draugui pasigyriau turėjęs turtingą savaitgalio dvasios puotą. Kol kas tas jausmas neblėsta. Ačiū už jį.“

Teatro scena ir užkulisiai

Pirmieji treji metai po stažuotės Italijoje turtingi ne tik teatro, bet ir kitų patirčių. Laimėtas M. Glinkos konkursas pasiūlė koncertinės scenos perspektyvą, išvyniojo solinių koncertų žemėlapį: visa buvusioji Tarybų Sąjunga. Pradžiugino Kultūros ministerijos pasiūlyta kelionė į JAV drauge su konkurse man akompanavusiu pianistu Gyčiu Trinkūnu: koncertai mūsų išeivijos bendruomenėse. Kitas džiaugsmas – vargonininko Leopoldo Digrio kvietimas dalyvauti jo koncertuose.

Ilgametis bendravimas su šiuo muziku, koncertai Vilniaus paveikslų galerijoje, Mažojoje baroko salėje, prestižinėse Leningrado, Maskvos, Rygos, Talino, Kijevo, Jerevano salėse, Čekijos, Norvegijos, Švedijos sakralinės muzikos festivaliuose – aukšto lygio profesinė mokykla. Partnerystė su juo – man viena svarbiausių.

Ir didžiausia laimė – Aleksos pasiūlymas dainuoti Haną jo rengiamoje Josepho Haydno oratorijoje „Metų laikai“. Išskirtinis įvertinimas. Pavasariop pradėję, kiaurą vasarą išsijuosę dirbome kiekvieną antradienį. Kartojome rečitatyvus ir ansamblius skonėdamiesi vokiška tartimi. Šimtus sykių derinome intervalų segmentus, kol patiems ėmė atrodyti, kad dainuojame ne trise, o tarsi susilieję į vieną balsą. Luko partijai buvo pakviesti tenorai Vladas Česas ir Edmundas Kuodis, Simono – bosai baritonai Petras Kasperavičius ir kaunietis Juozas Malikonis. Kita Hana – kaunietė Teresė Chmieliauskaitė. Repeticijoms akompanavo pats Aleksa: aiškino harmoniją, moduliacijas, skambino įtaigiai diktuodamas tempus, artikuliaciją ir dinamiką. Tai nebuvo akompanavimas! Tai buvo karščiuojantis inspiravimas garsais ir tembrais, skatinimas dinaminiais kontrastais, aistringas kulminacijų provokavimas. Repeticijų kambario oras įsielektrindavo, širdį užplūsdavo džiugesys. Mums, iki tol dainavusiems romantinį repertuarą, atsivėrė prakilnus disciplinuotas klasicizmo grožis. Keturių dalių „Metų laikus“ Aleksa filosofiškai prilygino žmogaus gyvenimo tėkmei: jaunystė, žydėjimas, branda, išmintis ir – žiema, baigtis, susitaikymas su laikinumu. Per tas repeticijas patirtas klasicizmo taurumas išmokė santūriau žvelgti į romantinę muziką, atsargiau vertinti jausmingumo perteklių.

Parengę solines partijas repetavome su „Ąžuoliuku“ Mokytojų namuose. Čia kūrybinis pakilimas išaugo dešimteriopai. Dalyvavo ir choro vadovas Hermanas Perelšteinas, matėme pagarbų ir šiltą abiejų dirigentų, meno aristokratų, kontaktą. Galimybę bendrauti jiedu laikė dvasine prabanga ir to neslėpė. Per pertraukėles Aleksa kartais griausmingai pranešdavo: „O dabar skambinu pačiai narsiausiai Lietuvos moteriai!“ Kitame laido gale atsiliepdavo toks pat griausmingas Mikštaitės „baritonas“. Gal jau brendo jų bendro darbo planai?

...Tyri berniukų balsai „Metų laikams“ teikė unikalių spalvų, skambėjimas buvo išgrynintas iki sakralaus pirmapradiškumo. Vėliau girdėtos suaugusiųjų choro versijos anam naiviam skambėjimui nė iš tolo neprilygo.

„Metų laikus“ repetuodamas Aleksa buvo visai kitoks nei teatre: paprastesnis, laisvesnis, pamiršęs demonstruoti bauginamą svarbesniojo vaidmenį, taigi draugiškas ir net simpatiškas. Gera buvo matyti, kaip jis atvirai simpatizuoja Kasperavičiui, vertina menišką Kuodžio prigimtį, pastebi Česo inteligentiškumą. Nedidelėje mūsų kompanijoje nė vienas nesijautėme žvaigžde. Užteko pasinerti į muzikos burtus. Todėl sutrikdė keistokas epizodas, kai premjerai artinantis Aleksa pasiūlė tenorams patiems susitarti, kuris dainuos Vilniuje, o kuris Kaune, tarsi sumanęs juodu išmėginti. Kuodis pareiškė dainuosiąs Vilniuje, nė nemanydamas nusileisti vyresniam Česui, o šis ėmė vardyti savo privalumus. Žodis po žodžio atmosfera įkaito, dainininkai ėmė vienas kitą kritikuoti, į ginčą įsitraukėme ir mes, likusieji ansamblio dalyviai. Aš ėmiau Kuodį gėdinti... Aleksa sėdėjo ir tylėjo žvilgsnį į grindis nukreipęs, tvardydamas nusivylimo šypseną, sumišusią su pašaipa, tarsi būtų mąstęs: „Štai ji, banalioji realybė!“

Tiek ilgai ruošęsi, atlikimą juvelyriškai tobulinę, „Metų laikus“ padainavome Vilniuje, Kaune ir darsyk Vilniuje. Viskas. Nei įrašėme, nei gastrolių kur išvykome. O Aleksa, į vadybininko vaidmenį nepretendavęs, netrukus po pažastimi jau nešiojosi kitą partitūrą.

Šaltinis: „Mano eldoradas“, Giedrė Kaukaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

Epochos simbolis

G.Kaukaitės vardas ištisus dešimtmečius asocijavosi su lietuviška opera, vokalo menu. Jos kelias į profesionaliąją muziką driekėsi per tuomečio Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos fakulteto ir Lietuvos valstybinės konservatorijos auditorijas. Dainininkė stažavosi Italijoje, „La Scalos“ teatre, tobulinosi Zalcburgo „Mozarteum“ universitete.

1967 m. Tatjanos vaidmeniu Piotro Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“ G.Kaukaitė debiutavo tuomečiame Lietuvos valstybiniame operos ir baleto teatre, kur atliko didžiuosius soprano vaidmenis. Scenoje ji buvo Margarita (Charles Gounod „Faustas“), Mimi (Giacommo Puccini „Bohema“), Dezdemona (Giuseppe Verdi „Otelas“), Halka (Stanisław Moniuszko „Halka“), Čio čio San (G.Puccini „Madam Baterflai“), Širin (Vytauto Barkausko „Legenda apie meilę“), Katrytė (Juozo Juzeliūno „Sukilėliai“).

Po teatre praleisto dešimtmečio G.Kaukaitė 20 metų buvo Nacionalinės filharmonijos solistė – dainavo vokalinių simfoninių kūrinių solo partijas, surengė per 1 000 rečitalių. Dainininkė daugiau kaip tris dešimtmečius dėstė dainavimą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Atviras pasakojimas nestokoja intymumo, parodo pačios G.Kaukaitės asmenybės raidą, atskleidžia ją lydėjusių būsimųjų lietuviškos muzikos garsenybių charakterius.

G.Kaukaitė yra laikoma lietuvių dainavimo meno tradicijos puoselėtoja ir tęsėja. Pirmoji atlikusi daugelį lietuvių kompozitorių opusų, ji tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Kompozitorius Feliksas Bajoras solistės kūrybinę veiklą yra pavadinęs „Kaukaitės epocha“, taip išreikšdamas pagarbą visos lietuvių vokalinės muzikos aukso amžiui.

G.Kaukaitė yra daugelio prestižinių konkursų nugalėtoja ir prizininkė. Jos pasirodymai žavėjo tiek Lietuvos, tiek užsienio publiką ir kritikus.

„Giedrė Kaukaitė man yra vokalinio meno fenomenas. Ji turi visa, ko kartais stinga ir garsioms žvaigždėms: dainavimo ir frazavimo harmonija, raiški dikcija ir savito tembro balsas, ori ir elegantiška laikysena, kultūra, intelektas, valia, rafinuota interpretacija ir, kas be ko, kerintis žavesys", – dar 1979-aisiais „Ruch muzyczny“ rašė Bogdanas Pociejus. Peteris G.Davisas 1977 m. „New York Times“ pastebėjo skambų, stiprų, gražaus tembro balsą ir išskirtinį žavesį.

Žvilgsnis į užkulisius

Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos ką tik išleistoje, archyvinėmis nuotraukomis gausiai iliustruotoje knygoje G.Kaukaitė grakščiai veda skaitytojus savais Žemaitijoje praleistos vaikystės takais, jaunystės ieškojimų ir brandžios kūrybinės veiklos Lietuvoje ir užsienyje keliais, praveria teatro gyvenimo, koncertinės ir pedagoginės veiklos užkulisius. Juose – gausus būrys Lietuvos muzikų, iš kurių G.Kaukaitė sėmėsi ne tik profesinių žinių, bet ir gyvenimiškos išminties, su kuriais ji studijavo, dirbo, bičiuliavosi, kurie kaip ir ji pati šiandien yra laikomi pagrindinėmis muzikos scenos asmenybėmis.

Knygos skaitytojai išgirsta unikalių istorijų apie legendinius režisierius, jų spektaklius, dirigentus ir pedagogus, jų darbo metodus. Atviras pasakojimas nestokoja intymumo, parodo pačios G.Kaukaitės asmenybės raidą, atskleidžia ją lydėjusių būsimųjų lietuviškos muzikos garsenybių charakterius.

„Unikalaus balso ir didžiulės muzikinės patirties, jautrios meninės klausos ir aštrios plunksnos muzikė apmąsto savo kūrybinio kelio vingius ir sutiktų menininkų portretus Lietuvos ir pasaulio kultūrinėje aplinkoje. Įvairių žanrų – beletristikos, publicistikos ir egodokumentikos – sankirtoje plėtojamas pasakojimas intriguoja ir praturtina mus giluminiu meno pasaulio pažinimu“, – apie knygą sako muzikologė Rūta Stanevičiūtė.

Grakšti literatūra

Atsiminimų knyga – dar vienas įrodymas, kad solistė apdovanota ne tik muzikiniais, pedagoginiais, bet ir literatūriniais gebėjimais. „Dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – dovana", – apie antrąjį talentą sako pati dainininkė, išleidusi jau ne vieną knygą, aktyviai rašiusi į kultūrinę spaudą.

Muzikologas Jonas Bruveris nestokoja komplimentų G.Kaukaitės tekstui, jos literatūrinius rašinius vadina puikiais. „Ne todėl, kad primena kasdien tolstančius muzikinio gyvenimo įvykius. Tekstai vertingi patys savaime – kaip talentingo asmens kūryba. Grakštus stilius, turtinga, vaizdinga kalba ir kas akimirką ne tiesmukiškai atsiskleidžianti profesinė dainininkės, pedagogės ir vokalo žinovės kompetencija“, – sako muzikologas.

Jo kolega Edmundas Gedgaudas žinomos solistės prisiminimuose mato svaiginančias, stulbinamai skirtingas viršukalnes, nuo kurių mojanti pati G.Kaukaitė.

„Kai 2013-aisiais iškeliavo mano Žebriūnas, visus metus sodinau ant kapo gėles, kaip močiutė kadaise buvo išmokiusi, o kai atsirado kryžius ir akmenų danga, tarsi kažkas atkirto mane nuo to ryšio. Tik tada pravirkau. Sako, pavėluotas gedulas. Ilgokai tęsėsi. Atsigavau panirusi į prisiminimus – į prabėgusius metus. Tarsi pasikartočiau savo gyvenimą, lyg neišmoktą pamoką. Gavau dovanų naują kūrybinį azartą, ne menkesnį už sceną ir pedagoginį darbą“, – apie ryšį su sutuoktiniu, vienu garsiausių Lietuvos kino režisieriumi Arūnu Žebriūnu rašo G.Kaukaitė.

Pašaliniams draudžiama

Buvau aštuoniolikmetė Konservatorijos antrakursė, kai mokslo metams prasidėjus vyresni kolegos Edmundas Kuodis ir Juozas Čepulis prikalbino mane iškrėsti pokštą jų bičiuliui Jonui Aleksai, išvykstančiam į aspirantūrą Leningrade: eime prie jo namų Tilto gatvėje, parodom tau duris, tu paskambini ir paklausi, kelintą jo traukinys į Leningradą. Patys jie nesirodysią, lauksią už kampo, taip būsią įdomiau. Sumanymas patiko, eime!

Aleksą jau buvau mačius prieš metus, studijuojama Pedagoginiame institute. Jį, Konservatorijos diplomantą, į mūsų choro repeticiją atsivedė profesorius Antanas Budriūnas. Atminty liko nekasdieniškas įkvėpimo dvelksmas, kuris lydės Aleksos mostą visą gyvenimą. Repeticijai baigiantis Budriūnas pakvietė mus į savo studento baigiamąjį egzaminą. Konservatorijos Didžioji salė – pilnutėlė, net palangės nutūptos. Sėdėjau pačiam gale, žiūrėjau į paaugliškos išvaizdos jaunuolio nugarą ant dirigento pakylos, mačiau į vadovo veidą įsmeigtas choristų akis, reginčias tai, ką privalėjo mums savo balsais įkūnyti. Nuojauta kuždėjo, jog dalyvauju stebuklo gimime.

Pratrūkus plojimams paaugliškos išvaizdos dirigentas atsigręžė. Stovėjo nuleistom rankom, iškaitęs, sutrikęs, laimingas.

...Seno namo pirmo aukšto prieblandoje spaudžiu durų skambutį. Bičiuliai primokė: jei atidarys tėvas, mama ar kuri nors sesuo, turiu sakyti: „Pakvieskite Joną.“ Bet ėmė ir atidarė pats Jonas, ir aš staiga sumišau. Kažką mikčiodama apie traukinį springau juoku. Aleksa žiūrėjo nustėręs, aukštai pakėlęs antakius, nesuprasdamas – juk matė mane pirmą kartą. Tebekvatodama apsisukau ir nėriau iš laiptinės lauk.

Mano linksmieji bičiuliai traukinio išvykimo valandą vis dėlto sužinojo, ir vakarop atėjome į geležinkelio stotį. Jie visi trys pastoviniavo perone, pasišnekučiavo, aš lūkuriavau atokiau, lyg neverta vyriškos šnekos. Aleksa pasirodė perdėm rimtas, susikaupęs, nesišypsantis. (Beje, ir vėliau jo šypsenos ar bent šypsnio užuominos retai tesulaukdavai.) Artėjo išvykimo laikas, ir Aleksa įšoko į vagoną.

Traukiniui pajudėjus atsigręžė, dešine ranka laikydamasis turėklo išsviro lauk. Mojuodamas kairiąja egzaltuotai sušuko: „Vyyyrai, aš jus myliu!“ Į mane nė nepažvelgė. Jaučiausi kaip sumišusi mokinukė – taip jo akivaizdoje jausiuosi iki pat jo gyvenimo pabaigos.

Iš aspirantūros Aleksa grįžo dar rimtesnis: kasdien vilkėjo kostiumą, baltus marškinius, ryšėjo kaklaraištį ir jau nebeatrodė panašus į paauglį. Tapo Konservatorijos operos studijos pedagogu, o aš patekau jo vadovaujamon grupėn. Į klasę Aleksa įeidavo oriai ir lengvai, tarsi pasišokėdamas, atsinešdamas šiek tiek nervingą pakilumą.

Atsivertęs klavyrą be jokių įžangų paskelbdavo scenos pavadinimą ir, mostelėjęs koncertmeisteriui auftaktą, pradėdavo. Pakibdavome ant jo nedidelių rankų savo dar žaliais balsais ir nerangiais gebėjimais, nepasitikėdami, varžydamiesi, dažnas ir klysdamas. Aleksa neskubėjo klaidų įvardyti, tik stabdė negarsiai įsakydamas: „Dar kartą.“ Tokių „dar kartą“ pasitaikydavo dažnai. Auditorijoje tvyrojo įtampa. Kartą viena bendramokslė neištvėrusi pašoko ir verkdama pasileido prie durų. Aleksa, tarsi to laukęs, ramiai, bet įsakmiai sustabdė: „Viktorija, kur jūs?“ Sugrąžinęs studentę atgal, pagaliau paaiškino jos klaidą. Distanciją Aleksa pabrėždavo kone demonstratyviai. Tai labai skyrėsi nuo pernykščių operos klasės pedagogų Antano Sodeikos, Abelio Klenickio ar Antano Zaukos paprastumo. Nuolat besišypsantį, atlaidų Sodeiką laikėme vyresniuoju kolega, saviškiu, kuris leidžia mums įsijausti į „tikrų artistų“ vaidmenis.

Dabartinis repertuaras buvo sudėtingesnis – rengėme ištraukas iš mums negirdėtos Carlo Orffo „Gudruolės“ bei Richardo Wagnerio „Lohengrino“. Pirmasis autorius gąsdino tuo, kad šiuolaikinis, antrasis – tikras baubas, nes Wagneris! Priešinimąsi kurstė mūsų dainavimo pedagogai, pastarąją pavardę tariantys su pasibaisėjimu. Rūpindamiesi mūsų balsais jie inertiškai šiaušėsi ir prieš tą jauną, ką tik iškeptą „viščiuką“ – Aleksą.

Kai parengsim muzikinį tekstą, studijoje pasirodys režisierė Vlada Mikštaitė. Studijuodama Leningrade ji mūsų teatre jau buvo pastačiusi vilniečiams neįprastai naujovišką Sergejaus Profofjevo operą „Meilė trims apelsinams“, o studijas baigdama – tą pačią, dabar mūsų graužiamą „Gudruolę“. Lietuvos operos istorijoje toks naujoviškumas buvo labai ryškus posūkis, gal net revoliucija

Šaltinis: „Mano eldoradas“, Giedrė Kaukaitė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022

– Mane, nesuvokiantį žemaitiškos šnektos subtilybių, šis pavadinimas kreipia literatūrinių asociacijų pusėn. Kas norėta pasakyti šiuo pavadinimu?

– Išvertus į bendrinę kalbą, pavadinimas reikštų "Aš žinau tą skonį". Tarmiškasis "smokas" autoriams atrodo talpesnis, tarsi savaime – iš didžiosios raidės. Pradžioje toks pavadinimas trikdė, atrodė manieringas, bet ilgainiui jį prisijaukinau kaip brangų komplimentą, nes pažinti skonį ir rinktis prioritetus nėra vien privilegija: pasirinkimą privalai pateisinti. Filmas, kurį pristatysime Kauno publikai, yra būtent apie gyvenimo kelio pasirinkimą.

Pažinti skonį ir rinktis prioritetus nėra vien privilegija: pasirinkimą privalai pateisinti. Filmas, kurį pristatysime Kauno publikai, yra būtent apie gyvenimo kelio pasirinkimą.

– Susitiksite su kauniečiais tebesitęsiant COVID-19 pandemijai. Kaip reagavote į karantiną? Kokias mintis jums žadina ši situacija?

– Pats žodis "karantinas" kildinamas nuo itališko "quaranta" (keturiasdešimt). Jau seniausiais laikais tiek dienų būdavo skiriama ligoms stabdyti, pasninkui, gedului. Senajame Testamente minima 40 metų trukusi Mozės vedamos tautos kelionė į Pažadėtąją žemę. Visais atvejais – tai svarbūs atsiribojimai nuo įprastos veiklos, tikintis kardinalaus atsinaujinimo. Stabtelėjimas nuo bėgimo, kaupimo, vartojimo ir tauškėjimo atrodo pozityviai, nes skatina susikaupus permąstyti vertybes. Sulaukiau netikėtai jautrių skambučių, siūlančių pagalbą. Atsinaujino bendruomeniškumo jausmas. Turiu džiaugtis, kad kol kas pavyko nesusirgti ir neteko laidoti artimųjų. Savo ruožtu stebina perdėti aikčiojimai dėl apribojimų, apšaukiant situaciją absurdu, siurrealizmu ir dar kitais žodeliais, tarsi nebūtų buvę karų, trėmimų, bado, ilgamečio sovietų dvasinio karantino, žalojusio tautos sąmonę pusšimtį metų.

– Septintąjį, aštuntąjį ir iš dalies devintąjį XX a. dešimtmetį jums rašė iškiliausi lietuvių kompozitoriai: Eduardas Balsys, Julius Juzeliūnas, Bronius Kutavičius, Feliksas Bajoras, Osvaldas Balakauskas, Vytautas Barkauskas, Vytautas Jurgutis, Jurgis Juozapaitis ir kiti. Tai buvo dainos, stambios formos kūriniai: kantatos, oratorijos, vokaliniai ciklai, net operos. Esate laikoma naujo interpretacinio stiliaus kūrėja, populiarinančia tautinę muziką ne tik Lietuvoje, bet ir prestižinėse buvusių sąjunginių respublikų salėse, daugelyje užsienio kraštų: Norvegijoje, Švedijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje ir JAV. Kodėl šiuolaikinė lietuviška muzika jums tapo svarbiu atspirties tašku?

– Glaudus ryšys su šiuolaikine lietuvių autorių kūryba tarsi nulemtas, nes jo neplanavau: kiekvienas jaunas dainininkas svajoja būti "labai itališkas". Pažintis su F.Bajoro muzika – lyg Dievo pirštas, užkabinęs prigimties gyslą. Iš visų dainuotų autorių artimiausi liko tie, kurių muzika neatsiejama nuo tautos šaknų. Tai F.Bajoras, B.Kutavičius, Algirdas Martinaitis, Justinas Bašinskas, iš dalies – Algimantas Bražinskas ir Juozas Nabažas. Juos padainavusi, naujai išgirdau ir klasikus: Stasį Šimkų, Juozą Gruodį, Balį Dvarioną. Tautos išmintis ryškiausiai užkoduota tautosakoje ir mitologijoje, tad išsišifravę simbolius ir prisilietę prie tautos kultūros ištakų, kaskart atnaujiname ryšį su gimtinės syvais, jaučiamės tautos kamieno dalimi. Tai stiprina.

– Teigiate Eldoradą atradusi Žemaitijoje – Prūsalių kaime. Ar pavyko jums tą aukso kraštą atrasti muzikos pasaulyje?

– Žemaitija ir Prūsaliai – mano gimtinė. Vaikystėn ir jaunystėn gręžiamės ilgėdamiesi darnos, kai viskas buvo gerai. Ištikus netikėtumams griebiamės filosofijos. Kartais pakanka išgirsti "viskas praeina" ir iškart pasidaro lengviau. Muzikos klausymas man – lyg pokalbiai su artimais bičiuliais, suokalbininkais. Jie įvairūs, kaip ir galimų pokalbių temos: meditacijos su Johannu Sebastianu Bachu, nostalgiškas buvimas su Piotru Čaikovskiu, melancholiškasis su Fredericu Chopinu ar stiprinantis panirimas į stulbinamai tirštą Antono Brucknerio muzikos garsų srautą. Neseniai klausydamasi Gustavo Mahlerio trečiosios simfonijos finalo pagalvojau: "Didžioji Rojaus muzika!" Kita vertus, Ferenzo Lizsto transkribuota ir Katios Buniatišvili skambinama tyli Franzo Schuberto serenada – taip pat. O ką jau kalbėti apie autentišką liaudies dainą.

– "Kaukaitė dainavo liaudies dainas, lyg į karą eidama", rašė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė. Ką jums, akademinį išsilavinimą turinčiai solistei, stažavusiai "La Scaloje", reiškia autentiška liaudies daina?

– Akademinis išsilavinimas niekaip neužblokavo prigimties. Nuo mažumės žemaičių dainas girdėjau namie, jas dainavo močiutė. Su bočiumi prie krosnies šokdavome "Noriu miego, saldaus miego". Ir žemaitiškai tebemoku šnekėti taip švariai, kad niekas ir neįtartų, jog moku bendrinę lietuvių kalbą. Mano karta gyveno ilgamečio dvasinio karantino sąlygomis, mes branginome kiekvieną galimybę užuominomis kartoti sau, o kartu pranešti pasauliui, kad tebesame ir norime išlikti. Nepamirštamos buvo B.Kutavičiaus "Paskutinių pagonių apeigų", A.Martinaičio "Giesmės ateičiai", F.Bajoro "Karo dainų" ciklo premjeros kaip brangi susitelkimo galimybė, jaučiant, kad jungiamės prie tautos išlikimo idėjos. Tai pilietiškumo klausimas.

Mano karta gyveno ilgamečio dvasinio karantino sąlygomis, mes branginome kiekvieną galimybę užuominomis kartoti sau, o kartu – pranešti pasauliui, kad tebesame ir norime išlikti.

– F.Bajoras, kalbėdamas apie lietuvių kamerinės vokalinės muzikos žydėjimą, jūsų laiką pavadino Kaukaitės epocha. Legendos byloja, kad šis autorius ypač reiklus atlikėjui. Kaip pavyko taip organiškai susilieti su F.Bajoro kūryba, kur jūsų dueto sėkmės paslaptis?

– Mudu abu – perfekcionistai. Įrašant "Kalendorinių dainų" ciklą septynis finalinius žodžius perrašinėjau keturiolika kartų! Ir žinau, kad nepasiekiau, ko norėjau. Mūsų folklore apstu neužrašomų subtilybių: trapus, gal tik nujaučiamas virptelėjimas tarp dviejų raidžių dažnai yra toji didžioji tiesa. Susitaikant su tuo, kad idealas – nepasiekiamas, vertinga puoselėti siekiamybę.

– Aktyviosios kūrybos laikotarpiu scenoje buvote su gausybe iškilių pianistų, vargonininkų, kamerinės muzikos ansamblių. Kur slypi raktas į ansamblinio muzikavimo sėkmę?

– O, ši tema – lyg daina be galo. Legendinis pianistas Chaimas Potašinskas apie partnerystę sakė taip: "Akompaniatoriumi negalima tapti, juo reikia gimti. Tai paslaptingiausia profesija. Scenoje jis turi būti lygiateisis ir lygiavertis, o kasdienybėje – patarėjas, vadovas ir globėjas. Žodžiu, magas ir tarnas vienu metu." Aš nebuvau prisirišusi prie vieno kurio nors pianisto: su Gražina Ručyte mus sieja F.Bajoro kūryba ir ilgametė asmeninė bičiulystė, Vytautas Korys ypač išradingai, naujoviškai akompanavo lietuvių klasiką, Eugenijus Ginis aristokratišku lygmeniu interpretavo rusų romantikus, Povilas Stravinskas ispanų dainų pritarimus skambino su sprogdinančia aistra ir stulbinama savitvarda, Juliaus Andrejevo klavesinas piešė lanksčią baroko muzikos trajektoriją. Daug kūrybingų akimirkų prabėgo greta Gyčio Trinkūno, Sonatos Bielionytės, Rasos Jakutytės, Povilo Jaramino, Arūno Staškaus. Daug ko išmoko dirigentas, jei jis – pastatymo šeimininkas. Didžioji mano akademija – ilgametė bendrystė su vargonininku Leopoldu Digriu, dirigentais Jonu Aleksa, Juozu Domarku bei Sauliumi Sondeckiu, režisiere Vlada Mikštaite.

– Muzikologė Jūratė Katinaitė jus tituluoja ryškiausia Lietuvos kamerinės vokalinės muzikos atlikėja. Jūs – net šešių Lietuvos televizijoje sukurtų muzikinių filmų herojė. Lietuvos muzikologai vienbalsiai teigia jūsų koncertus buvus teatriškais vokalinio meno spektakliais, kurių idėja ir teminė vienovė bei aiškus siužetinis pagrindas nulėmė dramaturginę liniją: pradžią, plėtojimą, kulminaciją ir pabaigą, negana to, dažnas jūsų koncertas turėjo programinį pavadinimą. Kiek toks vyksmas būdavo planuotas, kiek susidėliodavo savaime?

– Kalbate apie stambios formos vyksmą? Jis nesirutulioja savaime – jį reikia kantriai kurti. Turėjo įtakos dešimtmetis kurtų pagrindinių vaidmenų operoje, Georgo Friedricho Händelio, Josepho Haydno, Mauriceo Duruflé oratorijų atlikimas bei darbai televizijoje, kai svarbu buvo į dramaturginę visumą susieti veikalo pavadinimą, temą, siužetą ir personažo charakteristiką. Lygia greta žengė šiuolaikiniai lietuvių kompozitorių stambios formos kūriniai – oratorijos, kantatos, ciklai, turėję aiškias idėjas ir temas, kai reikėjo kurti jų dar niekam negirdėtą, pavyzdžio neturintį skambėjimą. Toks "ilgai grojantis" mąstymas išmokė paskiras dainas jungti darnion visumon, tarsi sudarant naujus ciklus. Manau, kad tokia nuostata įgalina pasakyti daugiau.

– Pabrėžiamas išskirtinis jūsų scenos įvaizdis. Išties aktyviosios kūrybinės veiklos metais tapote tikra stiliaus ikona. Kaip manote, kuo dainininkui svarbus scenos įvaizdis, drabužiai ar aksesuarai? Juk koncertų scenoje personažas kinta sulig kiekvienu nauju kūriniu.

– Kinta personažo būsenos, bet ne jo vidinis aš. Atlikėjas išlieka tikriniu to vakaro personažo vardu! Sutikite, kad atliekama muzika, eilės ir jų interpretacija yra menas, kaip, beje, ir scena – architektūros ir dizaino meno apraiškos. Tad argi atlikėjo, pagrindinio šios visumos veikėjo drabužis neturėtų būti dailininko meno kūrinys? Besirengiant G.Mahlerio IV simfonijos atlikimui, dailininkė Filomena Linčiūtė mano drabužiams sunaudojo 15 m žydro šilko, vadinamo ekselsijoru, ir nupynė puošnią sidabro spalvos orchidėjų girliandą. Reikėjo drąsos atlaikyti tokį drabužį. Įprasta, kad vyrai atlikėjai dėvi smokingą ar koncertinį kostiumą (frakai scenoje tapo nebepaklausūs po to, kai juos ėmė dėvėti restoranų padavėjai ir kelneriai). Tad sceninio drabužio pasirinkimas labiau svarbus moterims. Puošimasis kokteiliniu drabužiu demonstruojant save (o gal tik kūną?) man – be galo keistas.

– Šiemet švenčiate savo unikalaus leidinio – lietuviškos vokalinės muzikos kompaktinių plokštelių rinkinio, teisėtai vadinamo antologija, dešimtmetį. Leidinio pristatymo metu nuskambėjo improvizuotas G.Kaukaitės ir Juozo Domarko duetas. Ar dažnai scenoje pasiduodavote spontaniškumo bangai? Kuo gebėjimas improvizuoti gali pasitarnauti akademinės muzikos atlikėjui?

– Manau, kad improvizavimas – tai žaidimas šimtais išmėgintų variantų. Įkvėpimas – brangus atsitiktinumas, jo nenumatysi, jis ištinka pats. Įkvėpimą patyręs, jo ilgėsiesi kaip stebuklo. Ir niekad nepakartosi – dievišką akimirką padiktuoja kažkas už tave didesnis. Įkvėpimu nevalia kliautis. Kad toji nepaaiškinama spontaniškumo galia aplankytų, turi nuveikti labai kruopštų, fundamentalų darbą, kad kūrinio tekste jaustumeisi kaip namie.

– G.Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigė virš 100 dainininkų, man puikiai pažįstamų kolegų. Kokios pedagogo savybės lemia sėkmę?

– Pedagogo ir studento darbas klasėje – lyg dvigubas solinis koncertas. Svarbiausia – abipusis pasitikėjimas. Jei pedagogas neturi autoriteto – nieko nebus. Kartą vienas mano klasės studentas išsigando rečiau atliekamo romanso: "Oi, šito tai neišmoksiu." Pasirodo, jam buvo įteigta, kad jis negabus. Azarto pagauta, pasiūliau lažybas, kad baigiantis pamokai jis kūrinį mokės. Ėmėme mokytis, kaip pati mokyčiausi: po taktą, po du, jungėme pakartodami. Ir tikrai, pamokai baigiantis jis visą romansą padainavo be klaidų. Po sėkmingo egzamino tas studentas man atnešė didelę puokštę baltų rožių. Negaliu jų pamiršti.

– Grįžkime į Žemaitiją. Viename pokalbyje prasitarėte, kad Babrungas – nebe tas kaip anksčiau. Kadaise vanduo buvęs skaidrus, rankomis jame gaudėte žuveles, o dabar – vanduo drumstas. Nuo to pokalbio jau nemažai vandens nutekėjo. Galbūt situacija pasikeitė ir pasaulis tampa šviesesnis?

– Sakoma, kad istorija vystosi spiralės principu. Anuomet gyvendami dvasinės nelaisvės metais, buvome suspausti ir svarbiausiu tikslu laikėme išsilaisvinimą. Atkūrus nepriklausomybę, demokratijos vyksmų potvyniai ir atoslūgiai keičiasi ne tik dažniau, bet ir platesniais diapazonais. Mažiau įsipareigodami "ar taip", "ar anaip", leidžiame sau "visaip" ir jei tas "visaip" kam nors panašus į anarchiją, dažnai nuskamba formulė: "Tai jo problema." Tapo sunku susigaudyti festivalių ir fondų jūroje, "žvaigždžių" ir "primadonų" minioje, tikrų ir apsišaukėliškų knygų, spektaklių, filmų pristatymų mugėje. Sunku atskirti, ką stimuliuoja kūryba, o kuo manipuliuoja verslas ir reklama, kai spekuliatyviai išprievartaujamos net patriotinės temos. Džiaugiuosi jausdama rimtas pastangas perkainojant vertybes, atsiribojant nuo eterio triukšmo ir tuščios informacijos srauto, nuo furnitūrinės muzikos ir netikrų apsikabinimų – nuo popsinės intonacijos plačiąja prasme. Sveikinu naują šūkį "mažiau yra daugiau". Tokiam vyksmui karantino moralinė pamoka – žiauri, bet teisinga.

– Gerbiama Giedre, noriu paklausti, kuo užimtos jūsų dienos, atsitraukus nuo aktyvios sceninės ir pedagoginės veiklos?

– Neužsidariau namie, su "Smoku" apkeliavau daugelį Lietuvos miestų. Stebiu kultūrinį gyvenimą, kartais komentuoju kultūrinius įvykius "Septyniose meno dienose", "Šiaurės Atėnuose", "Bernardinuose". Neslėpdama didžiuojuosi, kad didelį pluoštą ištraukų "Iš Užrašų" atspausdino "Literatūra ir menas", esu nuolatinė šio žurnalo autorė. Perkratant atmintį raštu, įdomu pačiai svarstyti, kaip klojosi gyvenimo kelias, jo vingiai, takai ir takeliai. Džiaugiuosi, kad gyventas laikas sutapo su šeštojo, septintojo, aštuntojo ir iš dalies devintojo dešimtmečių tautos sąmoningumo proveržiu, su mūsų iškiliųjų rašytojų ir dramaturgų, režisierių veikla, su man artimų kompozitorių patriotiška kūryba, džiaugiuosi, kad dalyvavau toje prasmingoje veikloje.

– Buvo labai malonu bendrauti su tokia iškilia menininke ir kūrybingu žmogumi. Linkiu jums ir toliau gyventi kūrybine dvasia bei dalytis neįkainojama patirtimi. Iki susitikimo Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kas: Susitikimas su dainininke G.Kaukaite.

Kur: Kauno valstybinėje filharmonijoje.

Kada: Spalio 26 d. 18 val.

Jame - pokalbis su dainininke G. Kaukaite apie dainavimą ir aktorystę, operos vaidmenis ir koncertus, lietuvių vokalinės muzikos suklestėjimą ir dainininkės kurtą bei įtvirtintą interpretacijos tradiciją.

Pasak Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos pranešimo, renginyje „Apie aną ir šį laiką“ dalyvaus kompozitorius Faustas Latėnas, rašytojas Valentinas Sventickas, aktorius Egidijus Stancikas. G. Kaukaitės laikų Vilnių ir jos namų atmosferą primins Algimanto Kunčiaus kino ekspromtas „8,5 min. su Giedre ant stogo“ (1982), skambės dainininkės rečitalių fragmentai ir F. Latėno scenos vaizdelio „Išsiskyrimai“ ištrauka (1996, eilės Sigito Gedos).

Ką tik kūrybos 50-metį atšventusi dainininkė taip pat ryškiai ir savitai veikia kaip literatė - tad galima bus išgirsti fragmentų iš G. Kaukaitės esė rinktinės.

Tik renginio metu Nacionalinės bibliotekos stenduose bus atverta dainininkės portretų paroda. Nuotraukų autoriai - žymūs Lietuvos fotomenininkai: A. Kunčius, Ona Pajėdaitė, Algimantas Rakauskas, Liudas Ruikas, Antanas Sutkus, Algimantas Žižiūnas.

Taip pat bus pristatyti dailininkės Zitos Sodeikienės (JAV) piešiniai - kompozitoriaus Felikso Bajoro „Sakmių siuitos“ iliustracijos. Šį kūrinį balsui ir fortepijonui dainininkė iškėlė į ligi tol nepažintas atlikimo aukštumas.

Renginį moderuos muzikologė Jūratė Katinaitė.

Pasak prezidentės, G. Kaukaitė yra visu savo gyvenimu ir kiekvienu darbu meilę muzikai liudijanti asmenybė, nepaprasto talento ir aukštos muzikinės kultūros menininkė. Didžiosiose Lietuvos ir pasaulio teatrų scenose, soliniuose koncertuose skambėjęs nuostabus dalininkės balsas daugeliui yra tapęs dainavimo meno fenomenu ir įkvėpimo šaltiniu. Prezidentės teigimu, tai yra didelė ir brangi dovana visai Lietuvai.

D. Grybauskaitė padėkojo G. Kaukaitei už šalies muzikos istorijoje išskirtinę meninę veiklą ir jubiliejaus proga palinkėjo stiprybės, kasdienio įkvėpimo ir darbų prasmės, atsispindinčios dainininkės mokinių kūrybiniame kelyje.

G. Kaukaitė baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją Elenos Dirsienės klasę (1963-1968). Vėliau stažavo Milano teatre „La Scala“ pas profesorius Gennaro Barra, Enrico Piazza ir Artūro Merlini. Tobulinosi Zalcburgo vasaros akademijoje pas profesorių Paulą von Schilawsky.

Ji Lietuvos ir tarptautinių konkursų laureatė: Lietuvos dainininkų konkurse - I premija (1968), Pabaltijo dainininkų konkurse - II premija (1968), Sofijos tarptautiniame jaunųjų dainininkų konkurse - III premija (1968), Michailo Glinkos tarptautiniame vokalistų konkurse - I premija (1971)).

Kūrybinį kelią solistė pradėjo operos scenoje: 1968-1978 metais dainavo Margaritą (Charles Gounod „Faustas“), Mimi (Giacomo Puccini „Bohema“), Madam Baterflai (G. Puccini „Madam Baterflai“), Desdemoną (Giuzeppe Verdi „Otelas“),Tatjaną (Piotro Čaikovskio 'Eugenijus Oneginas“) ir kitas.

Pasirinkusi koncertų dainininkės kelią, G. Kaukaitė greta operos savo veiklą susiejo su Nacionaline filharmonija.

Per ilgą kūrybinį kelią padainuota per 1000 solinių koncertų, dalyvauta kantatų ir oratorijų pastatymuose su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru, Maskvos Didžiuoju simfoniniu orkestru, Lietuvos kameriniu orkestru, ansambliais ”Musica Humana”, „Vilniaus arsenalas”, Vilniaus kvartetu, M. K. Čiurlionio kvartetu, Vilniaus styginių kvintetu.

Su vargonininku Leopoldu Digriu padainuota daugybė sakralinės muzikos koncertų.

Dainininkės dėka klausytoją pasiekė didžiulis pluoštas šiuolaikinių lietuvių kompozitorių kūrinių, kurių pirmoji atlikėja buvo ji. Dainininkės repertuare Felikso Bajoro, Eduardo Balsio, Osvaldo Balakausko, Justino Bašinsko, Algimanto Bražinsko, Jurgio Juozapaičio, Vytauto Juozapaičio, Vytauto Jurgučio, Juliaus Juzeliūno, Broniaus Kutavičiaus, Vytauto Kairiūkščio, Vytauto Klovos, Vytauto Laurušo, Algirdo Martinaičio, Vytauto Montvilos, Jono Nabažo, Vaclovo Paketūro, Antano Rekašiaus, Mindaugo Urbaičio, Stasio Vainiūno kūriniai.

Solistė dainavo prestižinėse užsienio scenose: „Carnegie Recital Hall“ ir „Town Hall“ Niujorke, „London Hall“ Bostone, Maskvos Didžiajame teatre, Maskvos konservatorijoje, Sankt Peterburgo, taip pat Stokholmo, Rygos, Talino, Prahos, Bratislavos, Brno, Ostravos operos teatruose. Ji koncertavo Švedijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Lenkijoje, Olandijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Maltoje, Argentinoje, JAV.

G. Kaukaitė 15 metų vadovavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kamerinio dainavimo disciplinai.

Savo karjerą ji pradėjo kaip operos solistė ir 10 metų kūrė vaidmenis Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 1968 m. baigusi konservatoriją Vilniuje (dabartinė Lietuvos muzikos ir teatro akademija), du metus stažavosi garsiajame Milano "La Scalos" teatre.

Tais pačiais metais įvyko, pasak Giedrės, lemtingas susitikimas su F.Bajoro kūryba, jo "Sakmių siuita", pakeitusia požiūrį ne tik į lietuvių autorių vokalinę kūrybą, bet ir į prasmės, formos bei išraiškos kriterijus.

Laimėta I-oji premija M.Glinkos vokalistų konkurse solistei atvėrė galimybę gastroliuoti, rengti solinius koncertus.

Kaip operos dainininkė ji pasirodė Rygos, Talino teatruose, Maskvos didžiajame teatre, Čekijos ir Slovakijos teatruose.

G.Kaukaitė teigia, kad kartu augo, turtėjo ir lietuviškasis originalusis repertuaras: "Švęsdama kūrybinės veiklos 10-metį, 100-ajame rečitalyje dainavau F.Bajoro kūrinius, o kūrybinės veiklos 20-mečiui surengiau įvairių lietuvių kompozitorių vokalinės kūrybos programų ciklą, nes man rašiusių autorių sąrašas labai išsiplėtė. Visos programos skambėjo tiek didžiausiuose Lietuvos miestuose, tiek mažuose miesteliuose. Ypač artima buvo F.Bajoro, B.Kutavičiaus, J.Nabažo, A.Martinaičio, A.Bražinsko, J.Bašinsko kūryba. Praturtino E.Balsio. J.Juzeliūno, M.Urbaičio ir J.Juozapaičio kūriniai. Po jų naujai suskambėjo S.Šimkus bei J.Gruodis."

Taip natūraliai G.Kaukaitė atrado inidividualų kelią.

"Galimybė būti nepriklausomai, pačiai rinktis repertuarą ėmė viršų – nusvėrė sprendimas pasukti koncertų dainininkės keliu ir būti savimi. Išaugęs originalusis repertuaras darė poveikį mano požiūriui į interpretaciją – svarbus tapo pirmapradiškumo klausimas. Teatre įgyta stambios formos patirtis turėjo įtakos mano koncertų programoms, kurios turėdavo temą, apgalvotą dramaturgiją. To paties siekiau ir pedagoginiame darbe, trukusiame 32 metus, LMTA. Labai vertinu tai, kad galėjau lietuvių kompozitorių kūrinius atlikti gastroliniuose rečitaliuose bei įvairiuose festivaliuose užsienyje: Lenkijoje, Vokietijoje, Švedijoje, Norvegijoje, Prancūzijoje ir JAV. Mūsų tautinė muzika buvo klausoma, priimama ir vertinama. Šiandien galvoju, kad šitaip susiklostęs kelias pasiteisino – muzikologai jį vertina kaip reiškinį, kaip naujo dainavimo stiliaus, naujos atlikimo tradicijos kūrimą ir puoselėjimą, lietuviškos vokalinės kūrybos propagavimą. Kompozitorius F.Bajoras viename interviu G.Kaukaitės laiką pavadino lietuvių kamerinės vokalinės muzikos aukso amžiumi, nes tuo metu naujų kūrinių buvo parašyta ypač daug. Visa tai man yra didelė ir brangi gyvenimo satisfakcija."

Susitikimo su dainininke metu vyks dokumentinio filmo "Aš žinau tą smoką" premjera.

"Jis yra apie pasirinkimą ir kriterijų vertę", – tikino G.Kaukaitė.

Renginyje taip pat dalyvaus klaipėdietės – muzikologė, Klaipėdos miesto kultūros magistrė, Klaipėdos universiteto profesorė emeritė Daiva Kšanienė ir pianistė, uostamiesčio S.Šimkaus konservatorijos muzikinį ugdymą organizuojančio skyriaus vedėja Renata Krikščiūnaitė-Barcevičienė.

D.Kšanienė ir G.Kaukaitė gerai pažįstamos nuo studijų LMTA laikų.

R.Krikščiūnaitė-Barcevičienė 13 metų dirbo koncertmeistere G.Kaukaitės dainavimo klasėje LMTA, daug kartu su ja koncertavo.

"G.Kaukaitė padėjo man tapti tikru profesionalu, dainininkų pageidaujamu scenos partneriu, išmanančiu stilistiką, vokalo plonybes. Labai dėkoju jai ir už gyvenimo pamokas", – teigė Renata.

Solistė yra surengusi per tūkstantį solinių koncertų, dainavusi pagrindines soprano partijas operose: Mimi (Giacomo Puccini "Bohema"), Čio Čio San (G.Puccini "Madam Baterflai"), Dezdemona (Giuseppe's Verdi "Otelas"). Menininkė yra nusifilmavusi aštuoniolikoje Lietuvos televizijos juostų ir garso įrašų, įdainavusi vienuolika plokštelių. G.Kaukaitės kamerinio dainavimo klasę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje yra baigę Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Sigutė Stonytė, Asta Krikščiūnaitė, Rita Preikšaitė, Mindaugas Zimkus, Vaidas Vyšniauskas ir daugelis kitų dabar garsių Lietuvos solistų.

"Kaukaitės epocha" – taip artistės pasirodymus apibūdino kompozitorius Feliksas Bajoras, išreikšdamas pagarbą visos lietuvių vokalinės muzikos aukso amžiui. "Vežiojo Giedrė lietuvišką muziką po visą pasaulį", – taip viešnią pristatė M.K.Čiurlionio draugijos narė Daina Kazlauskienė, kurios iniciatyva ir buvo surengtas susitikimas su dainininke.

Svarbiausiu vakaro akcentu tapo jauno režisieriaus Mariaus Sipario dokumentinis filmas apie Lietuvos solistę "Aš žinau tą smoką" (scenarijaus autorė – Ugnė Dalinkevičiūtė).

Filmas – lyg ir panašus į kitus tokio žanro filmus. Tai pasakojimas apie menininko, šiuo atveju – menininkės, gyvenimą ir kūrybą, parodantis svarbiausius įvykius: ištraukas iš koncertų, operų spektaklių fragmentus. Apie filmo pagrindinę veikėją kalba kiti asmenys ir ji pati – ne tik scenoje, bet ir realybėje nepakartojama asmenybė, apdovanota ypatingu vitališkumu, veržlumu, moterišku žavesiu, savybėmis, kurias galime išsyk pajusti ir kurios tampa lemiamos bendraujant su ja, klausant jos skaidraus, turtingo spalvų ir atspalvių balso.

Iš juostos sužinome, kad 1968-ieji buvo bene sėkmingiausi metai tuomet jaunos artistės biografijoje: baigta Konservatorija, laimėti trys konkursai, debiutuota Operos ir baleto teatre, pradėta stažuotė Milano teatre "La Scala".

Filme dainininkė prisipažįsta, kad iš visų autorių jai brangiausia F.Bajoro muzika, kad būtent joje ji atrado "tikras teisybes", be kurių daug sunkiau būtų dainuoti kitų lietuvių autorių kūrinius ir liaudies dainas.

Reikšmingų pastebėjimų juostoje pasako muzikologas Edmundas Gedgaudas, obojininkas Juozas Rimas, dainininkės Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė, dailininkė Filomena Linčiūtė-Vaitiekūnienė, kūrusi originalius scenos kostiumus dainininkei.

Bene netikėčiausios ir įsimintiniausios tampa pianistės, ilgametės scenos partnerės Gražinos Ručytės-Landsbergienės įžvalgos: "Giedrė nėra patogus žmogus. Ji turi savo nuomonę, niekad nemėgo būti smarkiai koreguojama, režisuojama, kad jai nurodinėtų."

Reikšmingiausiu režisieriaus M.Sipario filmo leitmotyvu tampa pačios G.Kaukaitės prisipažinimas: "Svarbiausia man buvo tikėti tuo, ką darau, ir manau, kad nieko nedariau, kuo nebūčiau tikėjusi. Jei kas manęs paklaustų vėl, atsakyčiau tą patį."