Šiame gi žinoma Lietuvos operos dainininkė, sopranas, įprasmina save pedagoginėje veikloje: per pastaruosius dvejus metus jos iniciatyva pasaulį išvydo du dainų rinkiniai "Kodėl" ir "Aš toks", kuriuose – šiuolaikinės kompozicijos vaikams ir paaugliams.
Apie šią veiklos kryptį, pedagoginio darbo džiugesius ir atradimus G.Skerytei dabar labiausiai norisi kalbėti. Manančius, kad ši tema nuobodi, ji, pasitelkdama vieną kitą makabrišką juokelį, nesunkiai įtikintų, kad pedagoginiai kontekstai gali būti neįtikėtinai platūs ir įdomūs. Tad šis pokalbis – apie tai, kuo dabar gyvena G.Skerytė.
– Neseniai pasaulį išvydo du gražūs jūsų inicijuoti natų leidiniai "Aš toks" ir "Kodėl", kuriuose – naujai sukurtos lietuvių kompozitorių dainos vaikams ir paaugliams. Kaip ir kodėl jie atsirado?
– Kiekvienos muzikos mokyklos darbo pobūdis šiek tiek skiriasi priklausomai nuo konteksto. Aš mokau dainuoti vyresnių klasių mokines paaugles, kas ir lemia išskirtinę mano mokymo specifiką. Paauglys – tai tas, kuris stovi viena koja vaikystėje, o kita – jau suaugusių pasaulyje. Jis turi aštrų ir smalsų protą, širdį, kupiną įvairiausių jausmų, bet neatsiejama komplekto dalis yra ir nepaslankus balsas – turiu omenyje balso stygų mutacijos laikotarpį, kai organizme vyksta dideli fiziologiniai pasikeitimai. Šiame raidos etape itin svarbus mokytojo vaidmuo, kuris gali ir turi surasti raktą į mokinio saviraiškos sėkmę. O kad jis rastų tinkamą raktą, reikalingas tam tikras repertuaras, kurio šiandien labai trūksta. Tad mintį, kad reikia naujų šiuolaikiškų kūrinių vaikams ir paaugliams brandinau labai ilgai, nes didžioji dalis mokomojo repertuaro sukurta gana seniai. Daug metų dalyvaudama įvairiuose vokaliniuose konkursuose kaip vertinimo komisijos narė ir pati juos organizuodama, matau, kad visur figūruoja tie keliasdešimt kūrinių. Šie yra kokybiški ir profesionalūs, tačiau savo tematika jau nebeaktualūs ir neatliepia XXI a. jaunuolio poreikių. Kažkuriuo momentu supratau, kad turiu veikti ir inicijuoti šiuolaikiško repertuaro vaikams ir paaugliams atsiradimą.
Talentas būtinas. Stipri sveikata – taip pat. Visa kita galima išlavinti. Dainininko profesija tikrai labai sunki.
Pirmas realus veiksmas šio tikslo link buvo seminaras-kūrybinės dirbtuvės, surengtos besiruošiant mūsų – Vilniaus chorinio dainavavimo "Liepaitės" – mokykloje vykstančiam Birutės Almonaitytės vaikų ir jaunimo solinio dainavimo konkursui. Seminare dalyvavo ne tik mokytojai, bet ir kompozitoriai, kuriantys vaikams ir jaunimui. Susidomėjimas renginiu buvo tikrai nuoširdus ir didelis, ir tai įkvėpė mane drąsiai žengti kitą žingsnį: dar nespėjus nugesti entuziasmui, ėmiau belstis į Muzikos informacijos centro ir tuometės Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkės Zitos Bružaitės duris. Džiaugiuosi, kad ji suprato repertuaro vaikams ir paaugliams trūkumo problemos aktualumą ir mane labai palaikė. Ir štai – po dvejų metų jau gyvuoja "Aš toks" ir "Kodėl?"
– Ar buvo lengva įkalbėti kompozitorius rašyti dainas vaikams ar paaugliams? Juk jie labai akademiški, rimti ir užsiėmę, tad vaikiški kūriniai tikriausiai gerokai iškrenta iš jų kūrybinio konteksto.
– Vieną vakarą Lietuvos kompozitorių sąjungoje vyko koncertas, į kurį buvau pakviesta dainuoti. Renginio metu staiga dingo elektra. Natūraliai atsirado pauzė, kuria aš savanaudiškai pasinaudojau: matydama prieš save tiek daug muziką kuriančių žmonių, rėžiau ugningą kalbą apie tai, kad būtina rašyti vaikams ir paaugliams, nes dabartinis jaunimas – būsimoji akademinės muzikos publika, kurią reikia užsiauginti. Jau nekalbant apie tai, kad muzikinis raštingumas padeda suvokti ir platesnius meninius kontekstus.
– Pabrėžiate, kad "Aš toks" ir "Kodėl" rinkiniai skirti ne tik vaikams, bet ir paaugliams. Lyg ir nesunku įsivaizduoti, kokia galėtų būti vaikiška daina, tačiau koks yra paauglių repertuaras?
– Pagal mūsų sumanymą dainų rinkinys "Aš toks" skirtas jaunesnio amžiaus vaikams, o "Kodėl" – vyresnių klasių mokiniams ir jaunimui. Kaip jau minėjau anksčiau, paauglio organizme vyksta balso stygų mutacija, dėl kurios jo instrumentas paklūsta labai sunkiai – labai susiaurėja diapazonas, o išsireikšti noras būna begalinis. Tuomet į pirmą planą iškyla tekstas, būtent jame – pagrindinis raiškos krūvis. Todėl labai džiaugiuosi, kad rinkinių "Aš toks" ir "Kodėl" autoriai į tai pažiūrėjo labai atsakingai ir savitai. Pavyzdžiui, vienas autorių – dabartinis Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Mykolas Natalevičius pats dainuoja ir augina vaikus, tad puikiai supranta savo ne tik kaip tėčio, bet ir kaip kompozitoriaus atsakomybę ugdymo procese. Savo dainose jis panaudojo poeto Sigito Gedos tekstus ir labai daug dėmesio skyrė akompanimentui – šis yra gana sudėtingas, tačiau kartu kuriantis ir stebuklinę dainos atmosferą. Manau, tai yra labai svarbu, nes paauglys, dainuodamas šią dainą, yra apsuptas intelektualios muzikos, parašytos profesionalo, vedančio jį teisingu keliu.
– Esate sakiusi, kad jums svarbu puoselėti lietuviškumą. Tačiau ne paslaptis, kad šiuolaikinis, ypač dainuojantis, jaunimas retai kada į jį atsigręžia. Veikiau atvirkščiai – inspiracijų ieško užsienio atlikėjų dainose. Ką iš tiesų dabar mėgsta dainuoti paaugliai?
– Manau, kad šiuolaikiniai paaugliai labiau linkę klausytis muzikos nei dainuoti. Išimtis, matyt, galėtų būti muzikos mokyklų auklėtiniai, kurie yra mokomi išreikšti save per muziką, o šiuo atveju – per dainavimą. Tikslaus atsakymo į šį klausimą dar neradau, tačiau dirbdama matau, kad šiuolaikinių vaikų žodynas yra labai pasikeitęs, todėl lietuviški, ypač liaudies dainų, tekstai jiems yra sunkiai suprantami – tenka aiškinti daugybės žodžių reikšmes. Tikriausiai su šia problema susiduria ir kiti mokytojai, pavyzdžiui, kad ir lietuvių kalbos. Neseniai vėl skaičiau Kristijono Donelaičio "Metus" – ten daug senovinių žodžių žodelių. Juos pažinus, apima džiaugsmas, kad turime tokią turtingą kalbą. Muzika tą kalbą dar labiau sustiprina.
– Akivaizdu, kad dažnas dainuojantis paauglys turi savo autoritetą, kurį – vienaip ar kitaip, sąmoningai ar ne – mėgdžioja. Kaip tokį reiškinį vertintumėte iš vokalo mokytojos perspektyvos? Tai trukdo rasti savo kelią ar atvirkščiai – žvaigždes, kurios mėgdžiojamos, galima tam tikra prasme išnaudoti kaip mokytojus?
– Nenoriu būti teisėja. Tik noriu, kad mano mokiniai gebėtų kritiškai vertinti ir atsirinkti, kas yra tikra, o kas tik iliuzija ar net apgaulė. Mano pamokoje telpa viskas – randu laiko ir mankštai, ir dainavimo pratyboms, ir laisvam pokalbiui apie visų žanrų dainininkus profesionalus. Klausomės įrašų, analizuojame juos. Skatinu savo mokinius mokytis formuluoti mintis apie muziką, apie atlikimą ir argumentuotai apginti savo nuomonę. Visada akcentuoju žmogaus balso tembro grožį ir unikalumą.
Tiesiogiai atsakant į jūsų klausimą – žvaigždė žvaigždei nelygu, o mokytis tam tikra prasme galima iš visų.
– Ką manote apie dabar labai populiarius televizijos projektus, kuriuose, prodiuseriams ar kitoms įžymybėms pastebėjus talentą, nutiesiamas greitas ir trumpas kelias į šlovę? Ar nesunku mokinius įtikinti, kad, norint daug pasiekti, tenka ir daug dirbti, ne vien tik būti pastebėtam?
– Aiškiai matau dabartinę situaciją ir suprantu, kad nieko pakeisti negaliu – tokie televizijos projektai klesti ir jų daugėja. Jie sukurti tikrai ne meniniam skoniui lavinti. Savo mokinių neįtikinėju – veikiau kantriai dalijuosi savo žiniomis. Išmokti pažinti ir valdyti savo balsą – tai ne vien apie dainavimą. Tai kur kas daugiau. Ir tam reikia laiko.
– Ko, jūsų nuomone, šiomis dienomis reikia norint tapti populiariu dainininku? Ar nėra taip, kad anksčiau tai buvo lengviau, nors ir galimybių save reprezentuoti buvo tarsi ir mažiau?
– Aš nežinau, ko reikia norint tapti populiariam. Jeigu esi pradedantis dainininkas ir turi vienintelį tikslą – tapti populiarus, blogai. Jeigu muzika sieki save išreikšti – visai kas kita. Gerai prisimenu save, kai, baigusi fortepijono specialybę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, turėjau svajonę studijuoti vokalą. Tuomet sėdėjau prie savo profesoriaus durų ir verkiau, nes būtinai norėjau papulti į jo dainavimo klasę. Noras buvo toks stiprus, tarsi apsėdimas – neklausiau jokių pamokymų ar prieštaravimų, tiesiog užsispyrusi siekiau tikslo. Tad, manau, čia viskas labai paparasta – arba turi tam pašaukimą, arba ne.
– Vokalisto profesija daugelio yra gerokai romantizuojama – neva turi talento ir dainuoji. Kokia ji iš tiesų?
– Talentas būtinas. Stipri sveikata – taip pat. Visa kita galima išlavinti. Dainininko profesija tikrai labai sunki. O kad ji tokia, supratau tik jos atsisakiusi, nes dabar galiu nebesijaudinti dėl savo balso sveikatos ar garso kokybės. Būti vokalistu – tai nuolatinė discplina: juk pats esi muzikos instrumentas, turintis viso labo dvi mažytes balso stygas, kurios turi atlaikyti viską – stresą, karštį, šaltį, kalbėjimą, šaukimą, dainavimą, verkimą. Tai – Sizifo akmuo.
– Vaikystėje tapote legendinės pirmosios "Dainų dainelės" laureate. Tikriausiai tuomet šis konkursas buvo labai didelis įvykis, o tapti jo laureate – didelis pasiekimas. Kaip vertinate "Dainų dainelę" šių dienų kontekste?
– Kai dalyvavau pirmoje "Dainų dainelėje", šis konkursas buvo įvykių įvykis visos Lietuvos mastu. Dabar situacija visai kitokia. Dalyvauju "Dainų dainelės" konkursų atrankose kaip vertinimo komisijos narė, tad turiu galimybę stebėti įvairius procesus iš vidaus: matau daug puikių mokytojų ir balsingų vaikų. O išorinis kontekstas smarkiai pakitęs – gausu įvairios vertės vokalinių konkursų, televizijos projektų. "Dainų dainelės" konkursui linkėčiau nepaskęsti televizijos projektų jūroje ir išlaikyti pagrindinę vertybę – gyvai dainuojantį vaiką.
– Jūsų, kaip dainininkės, didžiąją repertuaro dalį visuomet sudarė šiuolaikinė lietuvių muzika. Esate sakiusi, kad neretai painios, kartais ir disonansiškos partitūros jūsų negąsdina. Kuo buvo įdomi šiuolaikinė muzika ir kodėl jūsų repertuare beveik nebuvo kone visų vokalistų siekiamybės – operos?
– Visuomet mačiau daug prasmės detalėse ir mažuose, subtiliuose dalykuose. Jeigu būtumėte šito paklaususi prieš 20 metų, gal atsakyti sutrukdytų kompleksai, bet dabar mano pasirinktas kelias atrodo unikalus ir aš juo didžiuojuosi. Šiuolaikinei muzikai paskyriau daug metų ir joje jaučiausi kaip bebaimė naujų pasaulių atradėja.
– Įstrigo viena jūsų citata: "Atlikdama šiuolaikinę muziką jaučiuosis ne moteris, net ne žmogus, o dar vienas ansamblio instrumentas..."
– Lytiškumą gali atskleisti vaidmuo. Garsas lyties neturi.
– Kažkada esate sakiusi, kad savo koncertiniame garderobe turite vadinamąsias Bacho suknelę, Gershwino suknelę. Tai buvo jaudulys dėl savo išvaizdos ar veikiau noras derėti prie atliekamos muzikos stiliaus?
– Cha! Bacho suknelė ar Gershwino suknelė man buvo tik kūrinio pateikimo dalis, o ne išskirtinė mano pačios puošmena. Ir taškas.
– Kodėl nebedainuojate? Ar dirbant pedagoginį darbą nesijaučiate tarsi šešėlyje – juk būnate ne scenoje, o šalia jos?
– Šiuo metu aš esu labai laiminga ir save įprasminu bendraudama (dirbdama) su jaunais žmonėmis, padėdama jiems surasti savo kelius ir kartu stebėdama, koks stulbinantis ir nepažinus yra pasaulis. O scena tebūna skirta jauniems. Aš su didžiausiu malonumu nulipu nuo scenos ir tampu laiminga stebėtoja.
Džiaugiuosi kad ir dainų rinkinių "Kodėl?" ir "Aš toks" gyvenimu. Leidinio "Kodėl?" pirmasis tiražas buvo išpirktas stulbinančiu greičiu. Akivaizdu – reikalingas. Unikalu tai, kad leidinių pristatymo renginyje jau skambėjo į juos sudėtos dainos. Apie ką dar galėtų svajoti dainas sukūrę kompozitoriai ir aš, šio projekto idėjinė autorė ir iniciatorė!
