Rugilės Barzdžiukaitės, Vaivos Grainytės ir Linos Lapelytės kūrinys „Saulė ir jūra (Marina)“ gegužę laimėjo pagrindinį bienalės apdovanojimą „Auksinį liūtą“.

„Žvelgėme (...) į patalpų viduje sukurtą paplūdimį, kuriame vaikai statė smėlio pilis, deginosi turistai, poros pykosi ir negalėjo atsipalaiduoti“, – rašoma „The Guardian“ paskelbtoje operos apžvalgoje.

„Tai buvo drybsančių turistų puikiai sudainuota rauda pasaulio užtemimui. Dangui ir jūrai keičiant spalvą, rifai balo ir gamta mirė“, – teigiama jame.

„Saulę ir jūrą (Marina)“ sąraše aplenkė tik amerikiečių fotografės Nanos Golding Londone surengta paroda.

Lietuviškas kūrinys sąraše buvo aukščiau nei Londone surengtos norvegų dailininko Edvardo Muncho (Edvardo Munko) darbų paroda ar Egipto farono Tutanchamono „pomirtinių daiktų“ ekspozicija.

Portale rašoma, kad antrasis pagal dydį Lietuvos miestas Kaunas 2022 m. bus Europos kultūros sostinė. Mieste – daugybė muziejų, galerijų ir įstabios architektūros. Kaunas 1920-1940 m. buvo laikinoji Lietuvos sostinė ir šis aukso amžius paliko daug modernizmo architektūros pavyzdžių, tarp kurių – paminklinė Kristaus Prisikėlimo bažnyčia. Tačiau tai ne visi XX a. istorijos ženklai. Santakos parke stovi XIV a. laikus menanti Kauno pilis. Netoliese susijungia dvi didžiosios upės – Nemunas ir Neris. XVI a. pastatyta grakščioji rotušė, dar vadinama Baltąja gulbe.

Portalo teigimu, neįprasčiausias atradimas Kaune – Velnių muziejus, kuriame eksponuojama 3 tūkst. velnių skulptūrų iš 70 šalių. Siūloma aplankyti ir Nacionalinį Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejų, skirtą novatoriškam Lietuvos dailininkui. Be to, Kaunas didžiuojasi seniausiais šalyje funikulieriais, kuriuos galima rasti Žaliakalnyje ir Aleksote. Kylant ir leidžiantis jais atsiveria nuostabi miesto panorama. Vilniaus gatvė yra Senamiesčio širdis, pilna restoranų, barų. Tuo tarpu Laisvės alėja Naujamiestyje, skirta pėstiesiems, yra gera vieta apsipirkimui.

Turistams rekomenduojama paragauti tradicinio lietuviško patiekalo – šaltos burokėlių sriubos (šaltibarščių), taip pat išbandyti kitus tradicinius valgius "Medžiotojų užeigoje", modernią virtuvę "Uokse" ir alaus barą "Hop Doc". Kiekvieną rugsėjo ketvirtadienį Nemuno saloje vyksta gatvės maisto festivalis "Open Kitchen". 

Šalia Kauno įsikūręs Kauno marių regioninis parkas yra puiki vieta poilsiui. Čia galima paplaukioti išsinuomojus valtį ar tiesiog pasivaikščioti gamtoje.

Turistams siūlomas ir viešbutis bei skrydžiai su nurodytomis kainomis.

10 Europos miestų, kuriuos rekomenduoja aplankyti "The Guardian":

1. Katanija, Sicilija;

2. Belgradas, Serbija;

3. Kaunas, Lietuva;

4. Košicė, Slovakija;

5. Baris, Italija;

6. Podgorica, Juodkalnija;

7. Ohridas, Makedonija;

8. Preveza, Graikija;

9. Grenoblis, Prancūzija;

10. Pula, Kroatija.

Jame skelbiamas tekstas, kuriame pristatoma dešimt įdomiausių vietų Vilniuje. Šiuos pasiūlymus svetainės skaitytojams parengė meno istorikė, populiarių istorinių romanų „Silva Rerum“ autorė Kristina Sabaliauskaitė.

Trumpai pristatydama Vilniaus istoriją nuo miesto įkūrimo 1323-iaisiais, išskirdama sostinės daugiakultūriškumą, iki Abiejų Tautų Respublikos metų ir ištrūkimo iš Sovietų Sąjungos gniaužtų, rašytoja primena ir žaismingą neseniai garsiai nuskambėjusią studentų kurtą Vilniaus reklamą, kurioje teigiama: „Niekas nežino, kur tai yra, bet kai tai randi – tai yra nuostabu. Vilnius – Europos G taškas.“

Pristatydama Vilnių ne kaip Rytų Europos miestą, o kaip Šiaurės Europos–Baltijos regiono šalies sostinę, teksto autorė pateikia 10 įdomiausių Lietuvos sostinės vietų, tarp kurių ir istoriniai–kultūriniai objektai, ir restoranai bei vietos, kur galima apsistoti.

Neišskiriant eiliškumo, tarp įdomiausių sostinės objektų ir vietų įvardijama Užupio Respublika, Nacionalinė dailės galerija, „Stiklių“ ir „Gastronomikos“ restoranai, Aušros Vartai, Šv. Jonų bažnyčia, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, Okupacijų ir laisvės kovų muziejus, Kongresų rūmai, kuriuose rengiami „Vilnius City Opera“ spektakliai, Vilniaus universiteto Botanikos sodas.

Anot „The Guardian“, 2013-ųjų vasarą „Danske Bank“ darbuotojai aptiko, kad Didžiosios Britanijos bendrovė „Lantana Trade LLP“ pateikė tikrovės neatitinkančius veiklos duomenis, tvirtindama, kad jos finansinė apyvarta yra kukli. Tačiau paaiškėjo, jog šiai bendrovei priklausė labai solidžių sumų indėliai, o jos mokėjimai kasdien siekdavo milijoną eurų. „Lantana Trade LLP“ sąskaita buvo atidaryta 2012-ųjų pabaigoje ir uždaryta po 11 mėnesių.

Tokią informaciją Danijos laikraščiui „Berlingske“ nutekinęs asmuo tvirtino, jog nors banko darbuotojams iš pradžių nesisekė nustatyti tikriųjų „Lantana Trade LLP“ savininkų, kurie slėpėsi už Maršalų bei Seišelių salose registruotų ofšorų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jų tarpe buvo Rusijos prezidento pusbrolis Igoris Putinas ir su FSB susiję asmenys.

Pasak „Berlingske“ informatoriaus, „Danske bank“ Estijos filialo darbuotojai išsiaiškino, kad „Lantana Trade LLP“ buvo glaudžiai susijusi su 2016-aisiais veiklą nutraukusiu Rusijos „Promsberbank“, kurio valdyboje dirbo V. Putino pusbrolis. Į įtariamųjų sąrašą taip pat pateko ryšių FSB turintis bankininkas Aleksandras Grigorjevas bei Aleksejus Kulikovas, kuris 2016 metais buvo suimtas ir apkaltintas didelio masto finansinėmis machinacijomis.

Oficialų tyrimą „Danske bank“ pradėjo tik 2017 metais, vadovauti Estijos filialo vidaus audito grupei pasamdęs Danijos žvalgybos tarnybos vadovą Jensą Madseną.

Gali pradėti patikrinimą

Estijos finansinės priežiūros tarnyba įtaria „Danske Bank“ filialą Estijoje apgavus tarnybą ir svarsto galimybę pradėti šio banko filialo atžvilgiu patikrinimą dėl pinigų plovimo.

Tarnyba pranešė, kad 2014 metais „Danske Bank“ Estijos filiale atlikto patikrinimą, kurio metu buvo nustatyta didelio masto, tęstinių ir sisteminių kovos su pinigų plovimu taisyklių pažeidimų. Inspektoriai, be kita ko, išsiaiškino, kad „Danske Bank“ nepakankamai patikrino savo klientę bendrovę „Lantana Trade LLP“.

„Danske Bank“ Estijos filialas taip pat patikros metu nepateikė pakankamų įrodymų, kad buvo atlikta tinkama vidinė banko analizė, kurios metu buvo nustatytas ar įtartas tikrasis „Lantana Trade LLP“ naudos gavėjas. Banko neveiklumas šios kompanijos atžvilgiu yra Finansinės priežiūros tarnybos pretenzijų bankui objektas, nurodo tarnyba.

Potencialus tarnybos klaidinimas patikros metu yra rimtas nusižengimas, jeigu „Danske Bank“ turėjo papildomos informacijos apie minėtą įmonę ir jos nepateikė patikros metus. Finansų tarnyba svarsto galimybę atlikti atitinkamas patikras, kad tai išsiaiškintų.

Finansinės priežiūros tarnybos atstovė spaudai Piret Lakson sakė, kad patikra nėra vieša, todėl tarnyba nekomentuos, ar ir kada ji bus atlikta.

Lietuvos „Danske Bank“: patikrinimai įtarimų nesukėlė

Žiniasklaidai išplatinus informaciją apie tai, kad per Estijos „Danske Bank“ buvo plaunami Rusijos prezidento Vladimiro Putino giminaičių pinigai, Lietuvos „Danske Bank“ teigia, kad jų banke atlikti vidiniai patikrinimai nieko įtartino neparodė.

„Mūsų ši situacija nelabai liečia, vidinis patikrinimas jau buvo padarytas, jie yra daromi nuolat“, - sakė „Danske Bank“ atstovė Vaida Bičkutė.

2005 metais labiau kairuoliškų pažiūrų laikraštis perėjo prie „Berliner“ laikraščio formato, kuris laikomas tarpiniu variantu tarp tradicinio ir bulvarinio laikraščio.

„Mūsų perėjimas prie bulvarinio formato yra didelis žingsnis siekiant „The Guardian“ finansinio tvarumo“, – sakė britų dienraščio vyriausioji redaktorė arine Katharine Viner (Ketrin Vainer). Tokį žingsnį ji pavadino „drąsiu, ryškiu ir gražiu“.

Pristatydama pokyčius ji pažadėjo, kad „The Guardian“ žurnalistika nekis ir liks tokia, kokia visuomet buvo: gili, progresyvi, labai nepriklausoma ir kupina iššūkių, o taip pat sąmojinga, stilinga ir smagi“.

„The Guardian“ taip pat nusprendė parduoti tris savo spaustuves už 80 mln. svarų sterlingų (90 mln. eurų), kad sumažintų išlaidas, ir spausdins laikraštį „Trinity Mirror“ žiniasklaidos grupei priklausančiose spaustuvėse.

Taip pat pertvarkytas ir laikraščio internetinis puslapis, kuriame per mėnesį apilanko 150 mln. internautų.

„The Guardian“ tikisi iki 2019 metų subalansuoti savo finansus, daugiausia mažindama išlaidas ir skatindama skaitmeninės reklamos pajamas, kurios turėtų kompensuoti mažėjančias reklamos spausdintinėje laikraščio versijoje pajamas.

Praėjusių metų balandį pasibaigusiais finansiniais metais „The Guardian“ nuostolis siekė 44,7 mln. svarų sterlingų. Tai buvo kiek mažiau nei ankstesniais metais, kai laikraštis patyrė 68,7 mln. svarų sterlingų nuostolių. Dėl nuostolių laikraščiui teko atleisti apie 300 žmonių.

Architektūrologas, Kauno modernizmo paveldo tyrėjas Vaidas Petrulis BNS sakė, kad tarp Paryžiaus, Berlyno, Londono, Maskvos ir Amsterdamo atsidūręs Kaunas yra vis dažniau pastebimas dėl savo unikalios architektūros.

„Be abejonės, kuo toliau, tuo Kaunas plačiau yra žinomas ir nors eiliniam žmogui tarsi atrodo, kad nėra pas mus tokių įspūdingų paminklų, Prisikėlimo bažnyčia, Centrinis paštas, Karininkų ramovė tarptautiniame kontekste net kaip atskiri pastatai nusipelno dėmesio“, – sakė jis.

„The Guardian“ interneto svetainėje apžvalgoje rašoma, kad Kaunas yra netikėtai gausus art deco architektūros iš tarpukario, kai lenkams okupavus Vilnių Kaunas tapo laikinąja Lietuvos sostine. V.Petrulis taip pat atkreipia dėmesį, kad Kauno unikalumas slypi būtent tarpukariu užvirusių statybų nulemtoje panašaus stiliaus pastatų visumoje.

„Mes turime visą miestą, kuris praktiškai per dvylika–penkiolika metų buvo sukurtas, ištisa moderni infrastruktūra – daugiau kaip 10 tūkstančių objektų buvo pastatyta“, – kalbėjo architektūrologas.

Tarp britų įvardijamų išskirtinių pastatų – Kristaus prisikėlimo bazilika, kurią „The Guardian“ apibūdina kaip „tokią panašią į dangoraižį, kokia tik bažnyčia galėtų būti“. Norint pajausti tarpukario dvasią, rekomenduojama papietauti „Romuvos“ kino teatro pastate įsikūrusiame restorane bei apsistoti „Metropolio“ viešbutyje. Kaip verti dėmesio art deco objektai įvardijamas buvęs „Pienocentro“ administracinis pastatas, Kauno centrinis paštas, Karo muziejus.

Nors V.Petrulis pripažįsta, kad dalis šių pastatų toli gražu nėra reprezentacinės būklės, jis į tai siūlo žvelgti kaip į galimybę ateityje juos atkurti išlaikant autentiką.

„Žvelgiant iš vienos pusės, jeigu žiūrėsime į tai, kaip jie atrodo šiandieną, be abejo galima liūdėti, bet iš kitos pusės, jie nebuvo pakeisti. Labai geras pavyzdys galėtų būti vieta, kur dabar yra Zoologijos muziejus – ten prieš tai buvo Žydų bankas. Žydų bankas yra sunaikintas ir ten padaryta kažkas kito, dėl ko jau į Kauną tikrai niekas nevažiuos. Tai ta dėmesio stoka ir šiek tiek prastesnė būklė leido išlaikyti autentiškumą“, – sakė jis.

Architektūrologo teigimu, galima pastebėti, jog paskutiniu metu Kauno architektūra sulaukia vis daugiau dėmesio – prie to prisideda ir tarptautinis įvertinimas: pelnytas Europos paveldo ženklas, UNESCO dizaino miesto vardas.

Kaunas taip pat siekia, kad jo tarpukario architektūra būtų įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Iškastinio kuro bendrovių verslas neturi ateities, be to, ar verta remti tokias bendroves, kurios pražudys planetą ir žmones, LRT Radijo laidai „Vienkartinė planeta“ sako britų dienraščio „The Guardian“ Nacionalinių naujienų skyriaus redaktoriaus pavaduotojas Jamesas Randersonas. „Galiausiai, jei pasaulis imsis spręsti klimato kaitos problemą iš esmės ir paliks iškastinį kurą žemėje, ir tų bendrovių akcijos juk bus pasmerktos“, – mano kampanijos „Keep it in the Ground“ („Palikime jį žemėje“) koordinatorius.

„The Guardian“ šį pavasarį pradėjo kampaniją, raginančią gyventojus ir organizacijas atsiimti savo indėlius iš bankų, ir fondų, susijusių su iškastiniu kuru, ir taip prisidėti prie kovos su klimato kaita. Dienraščio parengtą peticiją jau pasirašė daugiau kaip 200 tūkst. žmonių, o prie iniciatyvos prisijungė ir Velso princas Charlesas. Kaip pastebi J. Randersonas, tai svarbu, nes iki šiol daugiausia akcentuotos mažos kasdienės priemonės, tačiau, kai milijonai svarų nueina kažkur kitur, poveikis labiau matomas nei pakeitus elektros lemputes.

– Britų žiniasklaida yra sulaukusi priekaištų, kad pranešimuose apie klimato kaitą per daug dėmesio niūrioms prognozėms ir „žurnalistiniam balansui“. Kad, nepaisant mokslininkų sutarimo, neproporcingai daug erdvės gauna vadinamieji žmogaus sukeltos klimato kaitos skeptikai. Ar kas  nors pasikeitė?

– Sutinku, kad britų žiniasklaidoje klimato kaita dažnai buvo nušviečiama vergiškai laikantis žurnalistinės pusiausvyros. Manau, dėl to skaitytojai nukenčia. Mokslinis sutarimas šiuo klausimu nepaprastai didelis – apie 97 proc. mokslinių straipsnių teigia, kad klimato kaita vyksta, ir daugiausia dėl žmogaus kaltės. Nepaisant to, spauda jaučia poreikį atspindėti ir tuos likusius 3 proc. Dėl to skaitytojai susidaro iškreiptą vaizdą, kad vyksta kažkokia arši mokslinė diskusija, nors taip nėra. Mokslo įrodymai gana aiškūs. Visiškai aišku, kad reikia kalbėti apie tai, ką daryti, kokie galimi sprendimai, kaip prisitaikyti, kaip pakeisti energijos tiekimą. Deja, vis dar yra žmonių, kurie kalba apie tai, kad „mokslas“ nesutaria.

– Kaip nusprendėte pakeisti tai, kaip patys rašote apie klimato kaitą?

– Neseniai mūsų ilgametis vyriausiasis redaktorius Alanas Rusbridgeris nusprendė pasitraukti iš pareigų. Jis mąstė, ką galėtų nuveikti per likusius savo darbo mėnesius. Nors, mano galva, „The Guardian“ daugiau nei bet kas kitas pasaulyje skiria dėmesio aplinkosaugos temoms ir klimato kaitai, jam atrodė, kad vis tiek nepakankamai. Taigi per Kalėdas jis pasikvietė grupę žurnalistų aptarti, ką galima būtų padaryti kitaip, kas patrauktų žmonių dėmesį. Vienas iš siūlymų buvo pradėti žurnalistinę kampaniją, ir po ilgų diskusijų nusprendėme, kad ji turėtų būti nukreipta į iškastinio kuro atsisakymą. O tiksliau – paraginti žmones ir organizacijas atsiimti savo turimas investicijas iš įmonių, turinčių anglies, naftos ir dujų išteklių, kuriuos vėliau planuojama išgauti ir parduoti sudeginti. Nusprendėme paraginti atsiimti tuos pinigus ir investuoti į atsinaujinančius išteklius – be to, pasaulyje tokių iniciatyvų jau yra.

Daugiau kaip 200 organizacijų – universitetai, labdaros fondai, bažnyčios – pažadėjo savo pinigus nukreipti nuo problemos prie sprendimų. Iš esmės tų iškastinio kuro bendrovių verslas neturi ateities, o jų akcijų vertė rinkoje remiasi tais ištekliais. Čia yra ir moralinis argumentas – ar verta remti tokias bendroves, kurios pražudys planetą ir žmones? Galiausiai, jei pasaulis imsis spręsti klimato kaitos problemą iš esmės ir paliks iškastinį kurą žemėje, ir tų bendrovių akcijos juk bus pasmerktos.

– Taip pat patys paraginote laikraštį „The Guardian“ valdantį fondą tai padaryti?

– Taip, yra maždaug 800 mln. svarų vertės fondas, kuris skirtas šios liberalios žiniasklaidos priemonės veiklai palaikyti. Jo investicijų kryptis buvo gana tradicinė ir dalis pinigų susiję su tokiomis bendrovėmis. Mes išsikėlėme tikslą įtikinti ir savo organizaciją imtis investicijų nukreipimo veiksmų, kad kampanija neatrodytų veidmainiška. Kadangi „The Guardian“ kūrybinė redakcija yra labai atskirta nuo komercinės valdybos, nebuvo jokių garantijų, kad mums pavyks. Tačiau, įvertinę mūsų pasiūlymą, jie visgi priėmė sprendimą, kuris, valdybos teigimu, buvo net ne etinis, o grynai finansinis – galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, geriau neturėti jokių ryšių su šiuo verslu. Dalis investicijų bus atsiimtos iš anglies, naftos ir dujų bendrovių per artimiausius mėnesius, o visiškas perėjimas turėtų įvykti per maždaug penkerius metus.

Mes taip pat turime tikslą įtikinti du konkrečius fondus atsisakyti investicijų į iškastinį kurą. Tai – dvi didžiausios pasaulio labdaros organizacijos, susijusios su sveikatos apsauga. Pirmas – Gatesų fondas, kuris, kaip žinote, valdo bendrovės „Microsoft“ sukauptą turtą, antras – mažiau žinomas britų fondas „Welcome Trust“. Šie fondai yra vieni didžiausių medicinos tyrimų rėmėjų pasaulyje. Mūsų argumentas yra toks: jeigu jie pripažįsta, kad klimato kaita vyksta ir kelia didelę grėsmę žmonių sveikatai, dirbdami šioje srityje jie neturėtų remti tų, kurie prisideda prie klimato kaitos problemos.

– Ar nebuvo taip, kad sulaukėte klausimo, kaip žurnalistika, kurios viena iš misijų yra kelti klausimus ir viskuo abejoti, suderinama su aktyvizmu? Kuo ši tema tokia ypatinga, kad nusprendėte užimti tam tikrą aiškią poziciją?

– Tai labai geras klausimas. Mes sulaukėme panašių komentarų ypač iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ten jie turi kitokią žurnalistikos tradiciją, kuri siekia tam tikro dirbtinio balanso. Gal šiek tiek per griežtai pasisakysiu, bet manau, kad realybėje to amerikietiško idealo neįmanoma pasiekti. Kaskart rašydamas juk atrenki citatas, renkiesi, kaip pasakoti vieną ar kitą istoriją, ir kaskart esi priverstas užimti tam tikrą poziciją. Britų žurnalistikoje įprasčiau palaikyti tam tikrą poziciją įvairiais klausimais. Kampanijos taip pat nėra neįprastas dalykas. 2009 m. mes vykdėme kampaniją, skirtą klimato kaitai ir vartotojų elgsenai, neseniai viena buvo skirta moterų apipjaustymo klausimui. Kiti laikraščiai taip pat tai daro: „The Daily Mail“ vykdė kampaniją apie plastikinių maišelių naudojimą, „The Mirror“ – apie Irako karą, „The Times“ – apie dviratininkų saugumą mieste ir panašiai.

Mūsų manymu, klimato kaita yra svarbiausia mūsų laikų problema. Ji paliečia daugybę gyvenimo sričių ir, norint ją spręsti, būtinas didžiulis pasaulio ekonomikos virsmas – perėjimas nuo iškastinio kuro prie kitų alternatyvų. Žinoma, pasaulis gali nuspręsti nieko nedaryti, nes tai pernelyg sudėtinga ir brangu, kas bus tas bus. Tačiau, manau, tai blogas kelias. Kitas būdas būtų vis dėlto kažko imtis, gerų ar blogų sprendimų, kelių yra ne vienas. Klimato kaita lemia pasaulio žmonių migraciją, sukelia sausras ir konfliktus. Net krizė Sirijoje iš dalies susijusi su sausra regione. Tačiau matydami, kad net per rinkimus tai vis dar nėra tarp svarbiausių temų, nusprendėme pradėti kampaniją, kuri atkreiptų visuomenės dėmesį, ir mums pavyko.

– Taigi mes, kaip skaitytojai, turėtume pasitikėti, kad jūs įvertinote mokslinius įrodymus ir, užuot diskutavę apie tai, ar klimato kaita vyksta ir kodėl, kviečiate skirti daugiau dėmesio sprendimų būdams?

– Taip. Aš nepaminėjau vieno svarbaus aspekto. Vykdydami kampaniją, mes užimame poziciją dėl investicijų į iškastinį kurą. Kalbant plačiau apie klimato kaitos mokslą ir susijusią politiką, mūsų požiūris nepasikeitė. Mes ir toliau užduodame įvairius klausimus ir pateikiame skirtingus atsakymus. Nesame šališki, kad, pavyzdžiui, nustojome cituoti naftos bendroves, nes jie yra blogiukai. Noriu tai pabrėžti. Kampanija vyksta greta mūsų kasdienio darbo. Mes rašome apie klimato kaitą daugiau nei įprastai, nes artėja svarbi konferencija dėl klimato kaitos, vyksianti Paryžiuje. Ir čia laikomės tų pačių žurnalistinių principų. Pavyzdžiui, neseniai rašėme apie tai, kad 2013 m. Arktyje ledynai stebėtinai kažkiek padidėjo, nes buvo labai šalta žiema. Tačiau pateikėme kontekstą, kuris rodo, kad, nepaisant to, klimatas nuo 8-ojo dešimtmečio vis tiek šyla.

– Neseniai paviešinta apklausa rodo, kad Vakaruose klimato kaita nepatenka tarp svarbiausių problemų, kurios rūpi žmonėms. Kur kas labiau baiminamasi islamistų ir ekonominių sunkumų. Klimato kaita labiau rūpi besivystančių šalių žmonėms. Ar atsižvelgiate į tai savo darbe?

– Tai įdomus pastebėjimas. Manau, kad iš dalies dėl to ir darome tai, ką darome. Klimato kaitos poveikis išties labiau jaučiamas besivystančiose šalyse – tiesiog tokia realybė. Vakaruose jis ne toks ryškus ir, galima sakyti, žmonių atsakymai racionalūs. Tačiau tai trumparegiška, nes, kaip minėjau, pasaulyje viskas labai susiję, mus veikia migrantų krizės, konfliktai ir taip toliau. Manau, kad tokių požiūrių atsiranda dėl to, kad mes, kaip visuomenė, iki šiol neišmokome kalbėti apie klimato kaitą. Žiniasklaida ir politikai dėl to kalti pirmiausia. Mes manome, kad visuomenei būtina apie tai žinoti ir imtis spausti politikus spręsti šią problemą.

Iki šiol daugiausia akcentuotos mažos kasdienės priemonės – sumažinti šildymą, pasikeisti lemputes. Tai svarbu, tačiau ne visiems priimtina ir daugumai gana sunku ryžtis, nes žmonės jaučiasi vieni. Be to, sutaupę šiltnamio dujų vienoje gyvenimo srityje, jaučiamės nusipelnę skrydžio kur nors už Atlanto ir panašiai.

Tačiau jūsų mokyklos, miesto tarybos ir kitų organizacijų investicijų nukreipimas gali būti būdas susitelkti ir padaryti didelį poveikį, kuris atkreiptų verslo ir politikų dėmesį. Kai milijonai svarų nueina kažkur kitur, poveikis labiau matomas nei pakeitus elektros lemputes. O juk būtent politikai paskui dalyvauja derybose ir priima daugiau ar mažiau ambicingus sprendimus.

– Tačiau rašyti apie klimato kaitą taip, kad būtų aktualu daugeliui, nelengva? Ypač kai tenka varžytis dėl vietos su pasakojimais apie konfliktus ir ekonomikos krizes?

– Mes tikrai nesakome, kad reikia rašyti tik apie klimato kaitą. Tačiau tai tikrai kitokia tema. Normali žurnalistika čia netinka. Dažnai pasakojame apie mokslo prognozes arba techninius klausimus, o reikia pasitelkti išmanumą. Priimti strateginį sprendimą, kad tai svarbu, ir skirti tam išteklių. Būtent taip mes pasielgėme laikraštyje „The Guardian“. Manome, kad tai svarbu strategiškai, todėl turime stengtis labiau, ieškome aspektų, kurie pažadintų žmonių empatiją. Taip pat stengiamės įtraukti ir kitus, ne tik aplinkosaugos bei mokslo žurnalistus. Pavyzdžiui, skulptorius, poetus, kitus menininkus, ieškome kitų būdų pasiekti skaitytojus. Sprogstančios bombos ir žiaurios egzekucijos nereikalauja didelių pastangų – tos istorijos pačios už save kalba. Tačiau su klimato kaita sunkiau ir tenka galvoti kitaip, kad atkreiptumei dėmesį.

Lietuvos ambasadorė kreipėsi į kairiosios pakraipos britų laikraštį „The Guardian“, kritikuodama sprendimą priskirti Baltijos šalis prie naujos skilties apie posovietines šalis.

„Naujaisiais Rytais“ pavadinta rubrika laikraščio interneto svetainėje pradėta birželio 9 dieną. „The Guardian“ teigimu, ji apima „15 valstybių, kurios pakilo iš Sovietų Sąjungos pelenų“.
Lietuvos ambasadorė Londone Asta Skaisgirytė Liauškienė laiške britų laikraščiui sukritikavo tokią rubriką.

„Pirmiausia, paantraštė „Posovietinio pasaulio viduje“ pristatoma skaitytojams su buvusios Sovietų Sąjungos, kuriai tada priklausė Lietuva, didžiuliu žemėlapiu. Antra, ir svarbiausia, yra tai, kad jūsų idėja pristato buvusią sovietų erdvę kaip iš dalies vienodą regioną šiandien. Tai klaidinga ir neteisinga Lietuvos valstybės atžvilgiu“, - rašoma diplomatės laiške.

„Grynais faktų terminais esate teisūs - Lietuva buvo Sovietų Sąjungos dalis... Vis dėlto puikiai žinote, kad Lietuvos žmonės nenusprendė jungtis prie SSRS. Sovietai brutaliai okupavo mano šalį 1940 ir 1944 metais“, - teigė Lietuvos ambasadorė.

„Lietuva nužengė ilgą kelią nuo tamsių komunistinio valdymo dienų. Lietuva yra gyva pilietinė visuomenė, kuri yra tvirtai įsipareigojusi Vakarų vertybėms. Komunistinė era yra mūsų istorijos praeities skyrius ir daugiau nebeatspindi realybės“, - teigė ji.

Ambasadorės laiško ištraukos skelbiamos laikraščio interneto svetainėje.

„The Guardian“ darbuotoja Judith Soal (Džiudita Saul), kuri atsakinga už užsienio skiltis, teigė, kad rubrikoje yra analitinis rašinys, atskleidžiantis, kad Baltijos šalys neprisijungė prie Sovietų Sąjungos savo noru.

„Mes supratome, kad tai gali būti jautru ir diskutavome apie keblumus įtraukiant Baltijos šalis, tačiau to nepadarymas būtų buvęs retrospektyvus istorijos perrašymas“, - teigė laikraščio redaktorė.

Didžiosios Britanijos dienraščio „The Guardian“ redaktorius antradienį pareiškė, kad jo leidinys paviešino dar tik apie 1 proc. medžiagos, kurią gavo iš buvusio JAV Nacionalinio saugumo agentūros kontraktininko Edwardo Snowdeno (Edvardo Snoudeno), tačiau neigė, kad laikraštis sukėlė pavojų žmonių gyvybėms arba nacionaliniam saugumui.

Apklausiamas įstatymų leidėjų per parlamento Vidaus reikalų komiteto posėdį, redaktorius Alanas Rusbridgeris (Alanas Rasbridžeris) kaltino Britanijos institucijas mėginant įbauginti laikraštį ir perspėjo, kad „nacionalinis saugumas naudojamas kaip koziris“, siekiant užgniaužti debatus.

„The Guardian“ pradėjo įžiebti diskusijas visame pasaulyje dėl privatumo ir saugumo klausimų, paskelbęs virtinę straipsnių, pagrįstų E.Snowdeno perduota medžiaga. Be kita ko, laikraštis atskleidė JAV ir Jungtinės Karalystės žvalgybos agentūrų vykdomo telefoninių pokalbių ir veiklos internete šnipinėjimo mastą.

Pasak A.Rusbridgerio, nutekintą medžiagą sudaro apie 58 tūkst. failų, o laikraštis paskelbė tik „apie 1 proc.“ šio kiekio.

„Nemanau, kad dar paskelbtume didelį kiekį“, – pažymėjo jis.

Vyriausybės ir žvalgybos pareigūnai piktai reagavo į tuos paviešinimus, sakydami, kad jie kelia pavojų Britanijos saugumui ir padėjo teroristams. Trys aukščiausi šalies saugumo tarnybų vadovai praeitą mėnesį sakė, kad „al Qaeda“ ir kitos teroristų grupuotės „iš džiaugsmo trina rankas“ dėl E.Snowdeno nutekinimų.

Keli Konservatorių partijos atstovai parlamente pareiškė, kad kairiosios pakraipos „The Guardian“ turėtų būti patrauktas atsakomybėn už kovos su terorizmu įstatymų pažeidimą.

Tačiau A.Rusbridgeris gynė laikraščio sprendimą paskelbti slaptą medžiagą.

Pasak jo, „The Guardian“, „The Washington Post“ ir kitų leidinių straipsniai paskatino labai reikalingus debatus dėl žvalgybos veiksmų masto, taip pat atskleidė šią veiklą reguliuojančių teisės aktų, parengtų prieš internetui tampant neatsiejama gyvenimo dalimi, ribotumą.

„Aš asmeniškai neabejoju ... kad laikraštis padarė tai, ko nesugebėjo padaryti priežiūros (mechanizmas)“, – pareiškė redaktorius.

Komiteto, kurio nariai atstovauja įvairioms partijoms, klausinėjimas buvo tiek palaikantis, tiek smerkiantis laikraščio poziciją, demonstruodami gilius nesutarimus dėl šios problemos.

Konservatorių įstatymų leidėjas Michaelas Ellisas (Maiklas Elisas) paklausė, ar „The Guardian“ būtų perdavęs informaciją naciams per Antrąjį pasaulinį karą, tuo tarpu komiteto pirmininkas leiboristas Keithas Vazas (Kitas Vazas) pasidomėjo, ar A.Rusbridgeros myli savo šalį.

„Esu šiek tiek nustebęs, kad užduotas šis klausimas – tačiau taip, mes („The Guardian“) esame patriotai, ir vienas iš dalykų, dėl kurių esame patriotai, yra demokratijos ir laisvos žiniasklaidos prigimtis“, – atsakė redaktorius.

Jis neigė, kad buvo sukeltas pavojus žvalgybos agentams, sakydamas, kad „The Guardian“ labai kruopščiai rinkosi, kurią medžiagą galima skelbti, taip pat neatskleidė jokių vardų.

Pasak A.Rusbridgerio, „The Guardian“ patiria valdžios spaudimą, koks būtų „neįsivaizduojamas“ Jungtinėse Valstijose, kur žurnalistų žodžio laisvę gina konstitucijos 1-oji pataisa.

Redaktorius pareiškė, kad laikraštis patyrė spaudimą iš aukštų Britanijos pareigūnų, politikų raginimus patraukti žurnalistus atsakomybėn, taip pat saugumo agentūros grasinimus konfiskuoti „The Guardian“ kompiuterių diskus, kuriuose laikomi E.Snowdeno nutekinti failai.

A.Rusbridgeris teigia sunaikinęs tuos diskus, tačiau pirmiausiai išsiuntęs dokumentų kopijas į užsienį.

„Manau, dalis šios veiklos skirta įbauginti „The Guardian“, – pažymėjo jis.

A.Rusbridgeris sakė, kad „The Guardian“ toliau atsakingai viešins gautą informaciją.

„Mums nesukliudys bauginimai, bet mes neketiname elgtis beatodairiškai“, – sakė jis.