Gyvenimo spalvos

Neseniai per nacionalinio transliuotojo radijo laidą išgirdau įdomią frazę: „būti komfortiškoje nekomforto zonoje“. Viena vertus, žodžių junginys atrodo nelogiškas. Juk nekomforto daugelio iš mūsų gyvenimuose ir taip yra gana daug. Kita vertus, nekomfortą jaučiame dažnai – situacija reikalauja, kad prisitaikytume. Tad frazė „būti komfortiškoje nekomforto zonoje“ nebeatrodo tokia nelogiška.

Komfortas – atostogoms, su kasdieniu gyvenimu jis turi mažai bendro. Ir, nors kartais norėtųsi, kad viskas būtų lengviau ir paprasčiau, būtent nekomfortiškose sąlygose ryškėja gyvenimo spalvos.

Juoda ir balta

Kiek šių spalvų, jų tonų ir pustonių kiekvienas iš mūsų regime, jaučiame, patiriame, priklauso nuo daugelio dalykų. Juodą, baltą ir šių spalvų kontrastą kažkuriame savo gyvenimo etape esame patyrę ir išjautę daugelis. Šiame kontraste geriausiai atskleidžia tai, kas gyvenime yra fundamentalu, svarbu, reikšminga.

Jei reikėtų išskirti vieną patį svarbiausią dalyką, nuskambės banaliai, bet gyvenime svarbiausia yra gyventi. Ne kelti sau tikslus, fiksuoti rezultatus ir bėgti, bėgti, bėgti, o nebijoti ir leisti sau gyventi. Tai labai sunku, tam reikia stiprybės, nes gyvenimas nėra nei labai gražus, nei labai geras, patogus, komfortiškas ar paprastas. Jis – tikras.

G. Česonio nuotr.

Dirgiklis

Jo tikrumas išryškėja naujausioje fotografijos klasiko, vieno svarbiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, vertinamo dėl savo didžiulės įtakos šalies fotomeno raidai, Aleksandro Macijausko parodoje „Gyventi“ (kuratorius – Gintaras Česonis, ekspozicijos architektas – Donatas Stankevičius), kurioje eksponuojami kūriniai iš 1977–1984 m. kurto fotografijų ciklo „Veterinarijos klinikos“.

Prieš keturis dešimtmečius A. Macijausko sukurta fotografijų serija veikia kaip dirgiklis, atidengdama tai, ko norėtume nematyti, nežinoti, kad taip buvo.

Jei reikėtų išskirti vieną patį svarbiausią dalyką, nuskambės banaliai, bet gyvenime svarbiausia yra gyventi.

Iš nesenos patirties galiu pasakyti, kad veterinarijos klinikose verda toks pat intensyvus darbas (gyvenimas) kaip ir, pavyzdžiui, ligoninių skubiosios pagalbos skyriuose: keturkojai pacientai keičia vieni kitus, gydytojai, kad pakeltų neretai dvylika valandų (ar net ilgiau) trunkančią pamainą, geria energinius gėrimus, pertraukėlei neturi nė penkių minučių. Ir nors požiūris į gyvūnus, jų priežiūrą, jiems suteikiama pagalba šiandien yra geresnė, sustoti nereikėtų. Pasiekta daug, bet ne viskas, kad brangių ir mylimų gyvūnų, suteikiančių begalinį džiaugsmą ir tampančių sielos draugais, teisės būtų saugomos ir ginamos, kad jie turėtų tokį gyvenimą, kokio yra verti.

A. Macijausko fotografijose daugelis vaizdų kelia ne itin malonių emocijų. Veterinarijos gydytojo ir gyvūno santykis fotografijose nėra švelnus, gyvūnas nesaugomas nuo dar didesnio streso, kurio jis ir taip nemažai patiria atsidūręs veterinaro kabinete. Spėju, labai didelė dalis procedūrų tuo laikotarpiu, kai buvo kuriama serija „Gyventi“, buvo atliekama be nuskausminimo, ką jau kalbėti apie bendrąją nejautrą. Gyvūno kančia buvo suvokiama kaip normalus dalykas.

A. Macijausko nuotr.

Jautrumo blyksniai

Tačiau ne viskas fotomenininko kadruose glumina, kelia negatyvių emocijų. Žmogaus ir jo šeimininko santykį A. Macijauskas atskleidžia itin subtiliai: tarsi atsitiktinai, nesureikšmindamas ir neakcentuodamas akimirkos, užfiksuoja jautrų ožkytės ir jos šeimininkės akimirką, gyvūną apžiūrinti veterinarijos gydytojui, ar rūpestingas gydytojos rankas, suteikiančias šilumą ir rūpestį jūrų kiaulytei. Ypatinga yra ir fotomenininko užfiksuota veršelio gimimo akimirka, kuria perteikiamas gimimo stebuklas.

Yra balta, yra ir juoda. Tarp jų – puokštė įvairiausių spalvų, kurias kuria gyvenimas. Norėtųsi, kad tų spalvotų akimirkų gyventi visiems sutvėrimams būtų kuo daugiau, o ištinkantys juodos ir baltos spalvų kontrastai skatintų keisti(s), mokytų jautrumo ir empatijos. (Iš)būti komfortiškai ne komforte paprasčiau, kai esame ne vieni.

G. Česonio nuotr.

Kas? A. Macijausko paroda „Gyventi“.

Kur? Kauno fotografijos galerijoje.

Kada? veikia iki gegužės 5 d.

Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato duomenimis, pirmadienį, apie 14 val. Labūnavos kaime neblaivus (3,01 prom.) vyras (gim. 1997 m.), sugavęs daugiabučio namo laiptinėje buvusius du kačiukus, juos įkišo į maišą ir užkasė gyvus. Po to vienas kačiukas nugaišo.

Įtariamasis sulaikytas ir uždarytas į areštinę.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl žiauraus elgesio su gyvūnais.

Nepabūgo iššūkių

Nemuno kilpų regioniniame parke, Prienų rajone, Nibrių kaime, gyvena tėtis Kęstutis, mama Raminta, ketverių sūnus Jurgis ir dvejų metų dukrytė Elena. Kęstutis ir Raminta – miestiečiai, palikę Kauną, Jurgis ir Elena – vaikai, gimę kaime, kuriems miestas – egzotika.

„Pabėgome iš Kauno, – sako Raminta. – Kai ten gyvenome, vyras turėjo šešis haskius ir užsiėmė kinkinių sportu, vis važiuodavo į mišką palakstyti. Aš arklidėse laikiau vieną savo žirgą ir važiuodavau jodinėti, tačiau planavau įsigyti dar vieną žirgą, kad jiems būtų smagiau kartu. Būdavo taip, kad mes visą laiką važinėdavome: tai jis į mišką su  šunimis, tai aš į žirgyną joti, tai į darbą, tai į namus... Galiausiai nutarėme, kad mums reikia tokios vietos, kur mūsų pomėgiai galėtų būti kartu su mumis, arčiau gamtos.“

Kęstutis baigęs sociologijos studijas, tačiau dirbo prie geodezinių šildymo sistemų, Raminta – socialinė darbuotoja, dirbo srityje, susijusioje su įvaikinimu ir globa.

Moteris pasakoja, kad iš pradžių jie ieškojo sodybos arčiau Kauno maždaug su 1 ha žemės, kad du žirgai turėtų kur pasiganyti. Važiavo į vieną, į kitą vietą, bet širdelė nesuvirpėdavo. Nuvažiavę apie 50 km nuo Kauno rado visai ne tai, ko ieškojo, bet vieta pušyne ant Nemuno kranto juos tiesiog papirko. Tiesa, žemės ten buvo 10 ha, o sodyba 20 metų negyventa, visiškai apleista, be elektros ir su įkritusiu šuliniu, įlūžusiu stogu.

„Tai buvo didžiulis ūkis tokiems miestiečiams kaip mes, o dar ir pastatai tokie, kuriuose nebuvo net galimybės pradėti gyventi, – prisimena pašnekovė. – Vis dėlto nusprendėme šio iššūkio imtis. Vyras išėjo iš darbo ir pradėjome savo jėgomis atkurti sodybą – iš pradžių vietoj lauko virtuvės pastatė nedidelį namelį gyventi, dabar jau – ir didelį namą. Aš dar kurį laiką, maždaug dvejus metus, važiuodavau dirbti į Kauną, kol pradėjau lauktis ir išėjau motinystės atostogų. Dabar jos baigiasi ir į darbą grįžti nenoriu. Vietoj dviejų žirgų šiuo metu auginame keturiolika, dar dvylika avelių, keturias ožkas, asilą, ponį ir visą pulką paukščių, šunų ir katinų. Gyvenimas pasikeitė kardinaliai.“

Ištikimybė: Raminta žirgais žavėjosi nuo vaikystės, o dabar su jais leidžia kiekvieną dieną. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Realybė pasirodė kitokia

Paklausta, ar nebuvo nedrąsu miestiečiams žengti tokį žingsnį, Raminta prisimena, kad labiausiai trūko aplinkinių palaikymo. Mažai kas suprato, kaip galima iš miesto, suremontuoto buto ir namo, išsikraustyti į apgriuvusį vienkiemį, kur viskas apaugę ir apleista.

„Tačiau mes su vyru turėjome labai daug vidinės energijos, entuziazmo, ryžto ir tikėjimo, kad galime tai padaryti, ir džiaugsmo, kad darysime tai kartu. Tad mums abejonių dėl to nekilo, – sako moteris. – Tiesa, tik einant metams supratome, kiek daug reikia energijos ir jėgų, nes iš pradžių manėme, kad keleri metai, ir įsikursime. Tačiau dabar mes čia jau septinti metai, kiekvieną dieną dirbame sunkiai ir daug, ir vis dar yra tiek daug ką reikia padaryti.“

Vietoj kadaise planuotų 10 ha šeima dabar turi 20 ir dar 15 ha nuomojasi, nes kasmet reikia paruošti šieno gyvūnams. Vyras vis dar stato namą, remontuoja kitus statinius. Apie 300 m Nemuno pakrantės, kuri buvo apleista ir gyveno tik bebrai, dabar reikia prižiūrėti tvarkyti (tiesa, smarkiai gelbsti avys). Dar kiekvieną dieną gyvulius reikia apeiti, pašerti, gerinti jiems sąlygas. Ir du maži vaikai tarsi vijurkai, kuriuos reikia saugoti ir mylėti.

„Pradžioje manėme, kad greitai pastatysime namuką, turėsime terasą ir joje sėdėdami gersime arbatą. Galima sakyti, kad tik dabar supratome, kiek daug energijos reikia tokiai sodybai išlaikyti, kurti savo verslui ir auginti vaikams“, – sako Raminta.

Kaltininkai: Kęstučio hobis – haskių veislės šunys – buvo viena iš priežasčių, kodėl jauna šeima pabėgo iš miesto. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Įkūrė net žirgyną

Per septynerius metus pora ne tik rūpinosi savo šeimos gerove, bet ir įkūrė „Nibrių žirgynėlį“, Raminta rengia edukacijas ir organizuoja jojimą atvykstantiems svečiams, stovyklas, šventes, gimtadienius vaikams. Turi ir daugiau planų – kad į žirgyną būtų galima atvažiuoti ir su nakvyne.

Kaip padaugėjo žirgų nuo planuotų dviejų net iki keturiolikos?

„Kadangi nusipirkome didesnį žemės plotą, negu planavome, jį reikėjo nuganyti arba nušienauti, kad nebūtų peraugęs, tad nusprendėme auginti daugiau arklių, – pasakoja moteris. – Iš pradžių norėjome padėti seniems, ligotiems žirgams – priimdavome juos pas save. Tie senjorai iki šiol pas mus gyvena, bet faktas, kad jie nepasveiks, – mes tik palengviname jų gyvenimo saulėlydį. Atvykstantiems žmonėms vis tekdavo sakyti: šiuo negalima jodinėti, jis serga, anuo irgi negalima... Tada nusprendėme, kad mums reikia daugiau žirgų, kurie yra sveiki,  nori dirbti ir teikia gerų emocijų žmonėms, galbūt juos net veisti. Pamažu pradėjome didinti jaunų, sveikų, gražių žirgų skaičių.“

Prieš porą metų šeima nusipirko du žirgus Ispanijoje, kuriuos atvežė gyvūnų pergabenimo paslaugas teikianti kompanija. Deja, nors žirgai Lietuvą turėjo pasiekti per tris dienas, kelionė truko dešimt dienų, dėl to jie patyrė daug streso, užsikrėtė virusine kvėpavimo takų infekcija. Zaicevičiams nemažai kainavo juos išgydyti – savaitę žirgai praleido Stambiųjų gyvūnų klinikoje Kaune.

Todėl pernai, kai Jurgiui tebuvo treji, o Elenai – metai, šeima parsivežti dar trijų žirgų į Ispaniją važiavo pati.

„Nusprendėme, kad geriau patys parsivešime savo žirgus, ir tikrai sveikus. Taigi abu su vyru išsilaikėme egzaminą vairuoti automobilį su specialia priekaba, gavome gyvulių pervežėjo licencijas, nusipirkome priekabą ir su dviem mažais vaikais išvykome į 7 tūkst. km kelionę. Tai buvo toks, sakyčiau, gigantiškas mūsų žygis, kuris išliks visam gyvenimui“, – pasakoja Raminta.

Šeima išsirinko grynakraujų ispaniškų žirgų veislę, vadinamą Pura Raza Espanola. Daug kam girdėta andalūzų veislė. Šiai veislei priskiriami tie žirgai, kurų vienas iš tėvų yra nelicencijuotas. Jeigu abu tėvai yra licencijuoti, veislė vadinasi Pura Raza Espanola.

Šios veislės žirgai pasižymi labai geru charakteriu, draugišku būdu, labai nori būti su žmogumi, užsiimti veiklomis. Negana to, yra labai gražaus sudėjimo, nelabai stambūs, nelabai aukšti, gražių, apvalių formų, ilgais karčiais, bėgdami aukštai kelia kojas.

Tad dabar „Nibrių žirgynėlyje“ gyvena du senukai, septyni jauni žirgai iš Ispanijos, du žemaitukų veislės žirgai ir dar trys paprasti.

Kitaip: Zaicevičių vaikai Jurgis ir Elena auga kaime, tad jiems egzotika – miestas. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Komandinis darbas

Nuo vaikystės jodinėjusi Raminta žirgyne prajodinėja žirgus – nedarė to tik kai laukėsi. Sako, šią vasarą bus daug darbo.

„Esu ta, kuri sėda ant žirgo, tačiau mano vyras dirba ne mažiau, – jis  irgi išmoko su žirgais elgtis, – sako pašnekovė. – Jis tą žirgą, ant kurio sėdžiu, vedžioja – mane saugo, vyras yra mano stiprybė. Juk žirgai – labai stiprūs, sveria pusę tonos. Kol žirgas nemokytas, jį išlaikyti vedžiojant ne visada lengva, – gali staiga šokti į šoną ar pradėti bėgti. Aš sveriu penkiasdešimt kelis kilogramus, tai toks žirgas mane nupučia kaip aitvarą. Mano vyras jau tokį žirgą išlaiko. Tai jis pirmus kartus vedžioja, paskui mes kartu tą žirgą ruošiame joti: išmokome komandų sustoti, liepus eiti į priekį, nebijoti balno, nueiti į aikštelę, perlipti per kartelę. Kai jau matome, kad žirgas mumis pasitiki, yra emociškai ir fiziškai pasiruošęs, raitelis gali sėsti į balną.“

Pora dirba dviese. Ar būna, kad abu sėda ant žirgų ir romantiškai bent pusvalandžiui dviese iškeliauja kur nors į mišką?

„Taip buvo, kai neturėjome vaikų, – juokiasi Raminta. – Seneliai – Kaune, jokių auklių neturime, kad vaikus prižiūrėtų. Dukra nuo rugsėjo pradėjo eiti į darželį – pradžioje pusę dienos, dabar jau abu vaikai per dieną lieka darželyje, tai gal ir sau laiko daugiau turėsime. Jau vyrui sakiau, kad gal į kino teatrą mane kada nusivestų...“

Iš arti: daugiausia džiaugsmo į „Nibrių žirgynėlį“ atvykstantiems vaikams suteikia gyvūnai. / Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Gyvūnų – visas būrys

Nors pagrindinė šeimos veikla – žirgininkystė, į jų ūkį atvykstančius vaikus domina ir čia gyvenančios dvylika avelių, kurios gegužę turėtų susilaukti ėriukų, keturios ožkytės, keturi šunys, trys katinai, asilas, ponis ir būrys naminių paukščių.

Avytes kažkada nusipirko kaip gyvą žoliapjovę, kad padėtų iš brūzgynų išlaisvinti dalį teritorijos, ypač Nemuno pakrantę. Ožkytės – naujausias pirkinys. Jas pirko ir edukacijoms, ir dėl to, kad vis dar yra nemažai krūmynais apaugusių plotų, kuriuose nori atkurti pievas.

Ponytė Saulė – vienas gyvūnų, kurį buvę šeimininkai atidavė kaip nebereikalingą. Ji serga kanopų laminitu, kuris nepagydomas, eina šlubuodama ir tik maitinant specialiu maistu, tinkamai prižiūrint kanopas jai neblogėja.

Asilę Simą prieš penkerius metus nusipirko kaimynas, vėliau nusprendė, kad jam jos nebereikia, ir norėjo grąžinti. „Mes kažkaip pagalvojome – juk grąžinta prekė nebus mylima. Tuo metu kaip tik buvau susitaupiusi pinigų naujam telefonui. Nusprendžiau, kad asilas man svarbiau, išpirkome iš kaimyno ir parsivedėme namo“, – prisimena Raminta.

Ūkyje gyvena trys haskiai, vyriausiam – keturiolika metų, ir iš prieglaudos paimta kalytė Brėja. „Haskių negalime paleisti laisvai lakstyti, nes jie – medžiokliniai šunys, gaudo naminius paukščius. Kai vištos buvo uždarytos – gaudė asilę. Jeigu negaudo kiemo gyvūnų,  bėga pas kaimynų vištas arba paskui lapę į mišką. Dėl to juos reikia vedžioti tik su pavadžiu ir specialiais diržais. Mes labai norėjome šuns, kuris būtų draugas, saugotų nuo lapės kiemo paukščius, žaistų su vaikais, atneštų jiems kamuoliuką. Tai pasiėmėme iš prieglaudos Brėją“, – pasakoja pašnekovė.

Zaicevičių šeimos archyvo nuotr.

Laisvė spręsti ir daryti

Raminta pripažįsta – priešingai, nei tikėjosi, kad atvykę į kaimą, bus arčiau savo hobių, kaimas juos net atitolino nuo jodinėjimo, šunų, pramogas tenka atidėti, nes reikia daug daugiau dirbti dėl visų gerovės.

„Daug ko padaryti nespėjame. Tada ateina ir nuovargis, ir kaltės jausmas, – prisipažįsta moteris. – Dažnai tenka rinktis, kuris darbas yra svarbesnis: išvalyti gardą ar jauną arklį prajodinėti, su vaikais ilgiau pabūti ar prie namo ranką pridėti. Reikia dėliotis prioritetus ir daugybė darbų vis tiek lieka nepadaryta. Tačiau stengiamės ir vis bandome pasivyti savo viziją, kurią matėme, kai pirkome šią sodybą.“

Vizijoje, anot jos, buvo labai gražus namas, išpuoselėtas kiemas su augančiomis šilauogėmis ir braškėmis. Tačiau realybėje namas vis dar neužbaigtas, kiemas primėtytas šieno, šilauoges numynė statybų metu, braškes nulesė vištos... Iki vizijos trūksta dar daug.

Pasak Ramintos, tikrai buvo dienų, kai abu jautėsi labai pavargę, nusivylę, kad vis dar nepakankamai daug padarė. Visada norisi būti  nuveikus daugiau. Tačiau žengto žingsnio ir pabėgimo iš miesto, sako, niekada nesigailėję ir net nebeįsivaizduoja, kaip dabar reikėtų gyventi mieste.

„Mes tiek įsitraukę į savo veiklas, tiek daug turime fantazijos ir laisvės kūrybai, kad kitokio gyvenimo nė neįsivaizduoju, – teigia pašnekovė. – Būna, žmonės sako: mes labai norėtume šuns, bet gyvename bute, jis šersis, jį reikės vedžioti, tad apsieisime... Mes jaučiamės laisvi: šauna į galvą – nuvažiuojame, nusiperkame keturias ožkas ir jau esame ožkų augintojai. Laisvė priimti sprendimus. Laisvė bandyti, daryti, gal net klysti. Nebijome rizikos, kad gal jos bus piktos, gal sirgs, gal susižeis... Mes bandome, darome, žiūrime, kas bus. Bet kuriuo atveju mūsų sprendimai – mūsų patirtis, kurios norime, ir tai patirčiai sakome taip. Tai ir yra laisvė.“

Augino svajonę

„Netoli sodybos pastačiau vaizdo kameras ir pradėjau stebėti gyvūnus“, – savo laisvalaikio pomėgį pristato 39-erių ekskursijų vadovė.

Apie namą kaime Kristina svajojo nuo mažumės, nes jos seneliai, pas kuriuos leisdavo vasaras, gyveno kaime – tik ne nuosavame, bet aštuonių butų name. „Iki tvarto, kuriame buvo kiaulės, karvė, vištos, tekdavo paėjėti, o kiti gyvūnus augino tiesiog savo kieme“, – prisimena pašnekovė.

Gamta mergaitei nuo mažų dienų buvo sava. Kartais ji net klausdavo mamos, ar nerado dukros kokioje nors pelkėje viduryje miškų. „Tėtis, brolis, dėdės, pusbrolis, senelis ir aš – visi labai mėgome žvejoti. Kai nekibdavo, būdavo nuobodu, prisigalvodavome visokios veiklos“, – pasakoja ji. Taip belaukdama savo laimikio Kristina sumanė, kad būtų smagu nufotografuoti tai, ką mato aplinkui.

Rimčiau gamtos fotografija susidomėjo maždaug nuo 2016-ųjų. Įsigijo fotoaparatą su didesnio priartinimo funkcija ir pradėjo su juo vaikščioti po miškus.

Apie namelį Anykščių rajone ir toliau slapčia pasvajodavo, tačiau vis nerasdavo tinkamos progos. Ja tapo pandemija, kai ne viena lietuvių šeima nuo sergančio pasaulio bėgo slėptis į vienkiemius, išsikraustė į savo sodybas. „Tame krašte maždaug dešimt metų fotografuodavau, tik trobos man niekada neprireikdavo. Vakarop pažįstami priimdavo pernakvoti, o dienomis aš tiesiog braidydavau po miškus. Įdomu, kad dabartinę sodybą man jau seniai rodė medžiotojai. Sakė, kad ten niekas negyvena, – gal nori. Tačiau prieš šešerius metus ji manęs visai neužkabino“, – pažintį su savo laisvalaikio oaze prisimena Kristina ir tuoj pat pasakoja intriguojančią istoriją.

Labutis: viskas prasidėjo nuo smalsių barsukų, kuriems stebėti gamtos mylėtoja pastatė savo pirmąją kamerą. / K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Gegutės iškukuota sodyba

Vieną dieną, kai Kristina su fotoaparatu lakstė po aplinkinius miškelius, jos dėmesį patraukė gegutė. Sekdama paukštį žingsnis po žingsnio ji netikėtai atsidūrė prie medžiotojų apkalbėtos sodybos.

„Buvo pavasaris, kieme nuostabiai žydėjo pienės. Viduryje geltonos pienių jūros pūpsojo juodas namelis su baltais langais. Oho! – tada pamaniau ir ėmiau ieškoti to nerealaus vaizdo savininkų“, – juokiasi Kristina, nieko nenorėjusi čia keisti. Svarbiausia buvo autentika ir vieta – namelis stovi nuošalyje, vadinasi, galės čia fotografuoti gyvūnus.

Kai savo akimis įsitikino, kad į kiemą su senu sodu užklysta vis daugiau svečių iš miško, kilo mintis pastatyti čia miško kameras, skirtas specialiai gyvūnams stebėti. Daugiausia tokias naudoja medžiotojai arba gamtos fotografai.

Kaip vaikui saldainis

Kristina atostogauja du kartus: pavasarį, kai elniai meta ragus, ir rudenį – per elnių vestuves. Tačiau į gyvūnų stebėjimo punktą – savo sodybą – moteris važiuoja kiekvieną savaitgalį. Tuomet kaip vaikui saldainis jai tenka malonumas – peržiūrėti vaizdo kamerų įrašus.

Paroda nėra mano tikslas. Mane labiau žavi pats gyvūnų stebėjimo ir fotografavimo procesas, pasivaikščiojimai gamtoje.

„Reikia viską peržiūrėti, atrinkti įdomiausias vietas. Kartais tas žiūrėjimas užtrunka net keturias ir daugiau valandų. Priklausomai nuo kamerų skaičiaus“, – aiškina K. Rudokaitė, iš pradžių įsigijusi tik vieną kamerą, kuria norėjo nufilmuoti sodyboje besilankančių barsukų gyvenimą.

„Peržiūrėjus filmuotą medžiagą, atrodė, kad jie lyg specialiai ateina prie mano kamerų ir visaip prieš jas staiposi, krapštinėjasi, myluojasi, kartais net mušasi – žodžiu, visai nebijo pozuoti“, – juokiasi gamtos fotografė.

Apetitas augo bevalgant: Kristina panoro sužinoti, kas vyksta ne tik prie jos namelio ar šėrykloje, bet ir aplinkui sodybą tuo metu, kai ji dirba Anykščiuose. Smalsumo paakinta moteris įsigijo daugiau kamerų.

„Praėjusį savaitgalį pamačiau, kad netoli manęs atsikraustė bebrai, ten irgi palikau kamerą. Stebiu, kur vyksta veiksmas, ten jas ir statau. Noriu turėti kuo didesnę gyvūnų įvairovę“, – aiškina ji ir aikčioja, koks nuostabus jausmas matyti briedę su briedžiukais arba danielius su jaunikliais tiesiog savame kieme.

Paklausta, kokie gyvūnai ateina papozuoti prieš kameras, Kristina vardija, kad filmuotoje medžiagoje yra vilkų, briedžių, elnių, danielių, stirnų, kiškių, usūrinių šunų, kiaunių ir kt. Trūksta tik lūšies. Stačiaausė – sena jos svajonė.

Modeliai: norint pagauti gerą fotokadrą, kartais Kristinai tenka keltis ketvirtą ryto. / K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Fotografuoja ir pro langą

Kruopščiai atrinktą medžiagą moteris deda į socialinius tinklus ir sulaukia daug smagių komentarų, kurie dar labiau pakursto jos ambicijas siekti vis įdomesnių vaizdų, vis įspūdingesnių fotokadrų.

Gamtą ir gyvūnus Kristina fotografuoja visaip – ir telefonu, tačiau dažniausiai fotoaparatu, galinčiu daug kartų priartinti stebimą objektą. „Dažnai net nereikia eiti iš namų. Pasiimu žiūroną, atsidarau langą, pasižvalgau, o paskui tiesiog pro jį fotografuoju žvėris, atėjusius pasivaišinti į mano šėryklą maždaug už 100 m“, – aiškina fotografė mėgėja.

Pasak jos, gyvūnų šėrykla veikia tiktai žiemą. Kristina gyvūnus šeria obuoliais, daržovėmis; netoliese ant medžio kiaurus metus kabo druska. Prie gyvūnų šėrimo prisideda ir draugai, kaimynai: obuolių derliaus perteklių jie visada atiduoda Kristinai. Daržoves ji perka parduotuvėje ir kas savaitgalį veža maždaug po 10 kg lauktuvių.

Žvėreliams įrengta šėrykla, paukšteliams – lesyklos. Jų yra visur – namų kieme, darbe, kad Kristina matytų pro langą, kas jose lankosi. Paukšteliams ji perka saulėgrąžų (šiemet, sako, sulesė apie 30 kg) ir riebalinių burbulų.

„Pavasarį, kai nutirpsta sniegas, maisto gyvūnai randa ir laukuose, todėl pas mane ilgai neužsibūna. Visai kas kita žiemą. Tada jie gali stovėti prie šėryklos nors ir visą naktį: kol visko nesuėda, iš vietos nesitraukia“, – juokiasi gyvūnų stebėtoja, vasaromis namelyje nesėdinti.

Su pirmaisiais saulės spinduliais, apie ketvirtą ryto, ji keliasi, čiumpa fotoaparatą ir daro platų ratą aplinkui sodybą, ieškodama įdomesnių kadrų.

Giesmininkai: žvėrių fotoalbumas jau beveik pilnas, o štai paukštelių Lietuvos padangėje čiulba gerokai daugiau, nei pavyko nufotografuoti. / K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Supažindina su gyvąja gamta

Parodos rengti K. Rudokaitė kol kas nesiruošia. Sako, norint spausdinti nuotraukas didesniu formatu, reikėtų profesionalesnės fotoįrangos.

„Paroda nėra mano tikslas. Mane labiau žavi pats gyvūnų stebėjimo ir fotografavimo procesas, pasivaikščiojimai gamtoje. Iš gražiausių kadrų padarau kalendorių ateinantiems metams, kuris tampa ir puikia Kalėdų dovana artimiesiems. Kartais į jį sukeliu rečiausius paukščius ir gyvūnus, kuriuos pavyko užfiksuoti fotoaparatu“, – džiaugiasi ji.

Ekskursijų vadovė mini ir edukacinį savo hobio aspektą. Pradėjusi kelti gyvūnų nuotraukas į feisbuką, ji sulaukia daug sekėjų klausimų. Vienas iš jų – kaip atskirti gyvūnus, ypač paukščius. Šiais laikais, anot Kristinos, yra visokių programėlių – net su balso įrašymu. Tarkime, įrašai telefone paukščio čiulbėjimą ir taip sužinai jo vardą.

„Iš pradžių vadovavausi knygele „Pažinkime Lietuvos paukščius“, ją visur nešiodavausi. Būdavo, pamatau paukštį ir ieškau jo knygelėje“, – šypsosi ji, dažnai į socialinius tinklus kelianti po dvi nuotraukas, kad žmonės matytų, kuo elnias skiriasi nuo danieliaus arba elnias nuo stirnos. Kitąsyk edukatorė įkelia uogų nuotraukų ir parašo, kuo, tarkim, bruknės skiriasi nuo spanguolių arba vienas paukštis nuo kito.

„Vis dažniau fotografuoju paukščius, nes skirtingų jų rūšių kur kas daugiau nei žvėrių, o tuos pačius modelius fotografuoti nusibosta“, – sako ji. Kai išfotografuos visus paukščius, žada imtis drugelių.

Kartais Kristinos užfiksuotų kadrų paprašo gamtos apsaugos atstovai. Taip nutiko, kai Dabužių miške K. Rudokaitei pavyko nufotografuoti keturias lūšis. „Dabar laukiu nesulaukiu, kol jos pas mane į kiemą ateis“, – atvirauja ji.

K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Jaučiasi kaip namie

Paklausta, ar baigiantis kovui gamtoje jau pastebimas pagyvėjimas, pašnekovė teigia, kad miškai aplinkui Anykščius gyvi ištisus metus.

„Kai ledo nebėra, smarkiau darbuojasi bebrai. Net iki pat mano sodybos ateina: mačiau keletą drebulių nugraužtų. Briedė su briedžiuku jau grįžo, nors žiemą, kai vyko medžioklės su varovais, ji buvo kažin kur pradingusi, nebesirodė“, – aiškina ji.

Pasak K. Rudokaitės, sausį, vasarį jos sodybon užsuka stirnos, barsukai. Pavasariop – ir kiti miškų gyventojai.

Ar vienai sodyboje nebaisu? Tikrai ne. Net kai turėjo šuniuką, palikdavo jį namuose. Norėjo netrukdoma klausytis gamtos garsų. Svečių irgi ilgą laiką su nakvyne nepriėmė. Bijojo, kad šie neišbaidytų jos kiemo lankytojų.

„Tačiau pasirodė, kad tų gyvūnų niekas netrikdo, – gali sau leisti muziką, dirbti darbus – jie čia kaip namie. Lyg ne aš, o jie būtų šio kiemo šeimininkai“, – juokiasi anykštietė.

Vos tik vakare žmonės sueina į namus, gyvūnai tuojau pat pasirodo prie šėryklos. Rytais pasitaiko progų ir svečiams pasimėgauti vaizdu pro langą – pamatyti į šėryklą užsukusius gyvūnus.

Šią žiemą Kristina stebėjo, kaip sausio 25-ąją, pusiaužiemį, elgiasi barsukas. Sakoma, tądien jis turi verstis ant kito šono ir pranašauti, kokie bus metai. Jei aplink barsuko urvą pripėduota – vadinasi, metai bus sėkmingi. Jeigu jis nepabudęs, net iš urvo neišlindęs – metai bus prasti.

„Įdomiausia, kad mano barsukai šią žiemą nemiegojo visai. Nežinau, kodėl. Ar dėl to, kad tos žiemos nelabai buvo, o gal smaguriai užuodė netoli jų urvo mano paliktus obuolius?“ – spėlioja anykštietė ir priduria, kad užpraeitą žiemą jie tikrai buvo prisnūdę porai savaičių: nė vieno nesimatė.

Kitais metais Kristina žada daryti eksperimentą ir nieko valgomo šalia barsukų namų nepalikti.

K. Rudokaitės asmeninio archyvo nuotr.

Svajoja aptikti mešką

Savo namuose Anykščiuose K. Rudokaitė irgi stebi gyvūnus. Tik jau ne per kameras, bet gyvai. Moteris augina akvariumines žuvytes, vėžlį, o neseniai iš prieglaudos pasiėmė šuniuką.

„Kai palaidojau savo keturiolikos metų augintinį, norėjau ta meile pasidalyti su kokiu nors beglobiu. Sukrėtė Lapiuko istorija. Šeimininkai jį augino septyniolika metų, o paskui atidavė į prieglaudą, nes įsinorėjo jauno šuniuko“, – pasakoja Kristina, kartais pasiimanti Lapiuką į sodybą.

Ateityje ekskursijų vadovė svajoja sujungti hobį su darbu – ji nori vesti nedideles žmonių grupes į gamtą, į savo skersai išilgai išvaikščiotas vietas aplinkui sodybą.

„Norintys patyrinėti gamtą ir šiandien mane susiranda. Kartu pasivaikštome po miškus, pasidaliju tuo, ką matau, nieko neslepiu. Vieno bijau: kad žmonėms pasirodžius, gyvūnai nepasitrauktų“, – prisipažįsta ji.

Ar miškuose nepasiklysta? Ten, kur stovi jos sodyba, miškai nedideli – visus mintinai žino. Jei eina kur toliau, naudojasi „Google Maps“ programėle.

Kai su draugais važiuoja į kitus miškus grybauti, dovanų gauna šuns apykaklę su navigacija. Visi žino, kad be jos grybautoja niekaip kelio atgal prie mašinos neras.

Atsisveikindama ji tyliai pašnibžda, kad svajoja kada nors sulaukti savo kieme meškos. Na, jei jau ne kieme, tai bent kažkur, kur galėtų ją nufotografuoti ar nufilmuoti. Pernai, vos gavo žinią, kad aptikta meškos pėdsakų, pastatė toje vietoje kamerą. Deja, užfiksuoti rudosios nepavyko.

Kristina be galo dėkinga kolegoms, draugams, feisbuko sekėjams, kurie, vos pamatę jos kraštuose ką nors retesnio, tuoj jai skambina, rašo ir operatyviai praneša, kur reikia lėkti fotografuoti.

Gal su fotoaparatu braidydama randa kokių nors įdomių suvenyrų iš miško? Kaipgi – gražiai žvėrių nužievintų šakų. Pamestų ragų. Juos rikiuoja sodyboje ant komodos.

„Pernai radau danieliaus ragus tiesiog savo sodybos kieme. Priėmiau tai kaip ženklą, kad judu teisinga linkme“, – atsisveikina gamtos mylėtoja.

„Rugsėjo mėnesį laukiančiųjų sąraše buvo daugiau nei 100 kačių, kurioms reikia vietos. Todėl matome, kad Jungtinės Karalystės kačių savininkai patiria spaudimą, jaučia pragyvenimo kainų poveikį“, – kalbėjo gyvūnų globos organizacijos atstovė Nicola Murray.

Neseniai atlikta apklausa parodė, kad net trečdalis šeimininkų susiduria su didėjančiomis išlaidomis, iš kurių didžiausia dalis – veterinarijos sąskaitos, todėl ir atiduodama tiek daug gyvūnų.

Blogiausia padėtis tų, kurie laiko egzotinius gyvūnus. Jų išlaikymas dar brangesnis. Jungtinės Karalystės roplių gerovės centras kasdien sulaukia naujų gyvūnų. Nuo retų varlių iki gausybės barzdotųjų drakonų, kurie savininkams kainuoja kur kas brangiau nei jie tikėjosi.

„Tai Sebastianas – jauna žalioji iguana, kilusi iš atogrąžų šalies, todėl jai reikia aukštos temperatūros. Reikia ir labai specialaus apšvietimo, kuris suteiktų ultravioletinių spindulių. Tai – gana brangu. Komunalinių paslaugų išlaidos labai išaugo. Žmonėms tikrai sunku apmokėti sąskaitas“, – nurodė Nacionalinio roplių gerovės centro direktorius Chris Newman.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Ne tik didelės veterinarijos gydytojų sąskaitos, bet ir išaugusios augintinių maisto ir reikmenų kainos privedė gyvūnų savininkus prie širdį veriančios dilemos – spręsti, ar atsisakyti savo draugų.

„Iš tikrųjų jie nenori atiduoti savo augintinių. Čia dirbantiems darbuotojams labai sunku, nes kiekvieną dieną tenka braukti ašaras. Tai žmonės, kurie be galo myli gyvūną, nenori su juo išsiskirti. Jie tiesiog fiziškai negali sau leisti jo laikyti“, – šnekėjo C. Newman.

Šalyje net atsirado maisto bankai gyvūnams.

„Sukūrėme programą, pagal kurią priimame maisto, kraiko ir kitų kačių priežiūros priemonių aukas. Jas paskirstome maisto bankams Jungtinėje Karalystėje“, – teigė N. Murray.

Kalbant apie šunis, pernai gyvūnų globos organizacijos per dieną sulaukdavo apie 120 skambučių savininkų, kurie nori jų atsisakyti.

Šiuos pakeitimus Lietuva dar turėtų notifikuoti Briuselyje.

Seimo Aplinkos apsaugos komitetas šią savaitę pritarė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo pataisoms, kuriomis siūloma uždrausti veisti, parduoti ir eksponuoti gyvūnus, kuriems yra atliktos veterinarinės procedūros, siekiant pakeisti išvaizdą.

Šis draudimas nebūtų taikomas gyvūnams, kuriems tokios draudžiamos procedūros atliktos iki 2013 metų. 

Pataisų iniciatorės „laisvietės“ Ievos Pakarklytės teigimu, tvarką norima sugriežtinti praėjus 20 metų nuo tada, kai Lietuvoje buvo uždrausta gyvūnams kirpti ausis, uodegas ne dėl medicininių priežasčių.

„Plika akimi išėjus į gatve matosi, kad nors tas draudimas galioja nuo 2004 metų, bet tam tikroms veislėms iš įpročio, iš nežinojimo dar vis procedūros atliekamos“, – teigė parlamentarė.

Jeigu Seimas pritartų pataisoms, nebūtų galima veisti, parduoti ir eksponuoti gyvūnų, kuriems, siekiant pakeisti jų išvaizdą ar fiziologines funkcijas, pažeidžiant gyvūno kūno dalių, minkštųjų audinių ar kaulų struktūrą, būtų atliktos veterinarinės procedūros: patrumpintos ausys, barzdelės, skiauterės, snapai, uodegos, o taip pat pažeidžiamos ar pašalinamos balso stygos, kanopos, iltys arba ragai, nagai, sparnai, išpeštos plunksnos.

Komitetas pasiūlė nustatyti, kad gyvūnų kastravimas ir kitos leidžiamos procedūros ateityje dėl gyvūno sveikatos būtų atliekamos veterinarijos gydytojo tik rašytiniu sprendimu.

Taip pat komitetas siūlo uždraudžiama veisti genetiškai nesveikus gyvūnus.

Kaip prižiūrėti savo augintinius šaltuoju metų laiku pasakojo „DoctorVet“ veterinarijos gydytoja Marija Paulauskaitė.

– Kokios oro sąlygos gyvūnui gali būti pavojingos?

– Mažų veislių gyvūnams jau yra šaltoka, kai lauke 1 laipsnis šalčio, todėl jie turėtų būti aprengti, ilgai nevedžiojami. Vidutinių veislių gyvūnams 8 laipsniai šalčio yra tikrai didoka temperatūra, rekomenduojama rengti. Didelių veislių gyvūnus būtina rengti, kai atšąla nuo 8 iki 10 laipsnių šalčio. Tarp 15–20 laipsnių šalčio jau yra ekstremali temperatūra ir rekomenduojama vengti pasivaikščiojimų.

– Kaip pasirinkti drabužius? Iš kokių audinių jie turėtų būti pagaminti?

– Striukės turi būti pagamintos, idealiausiu atveju, iš neperšlampamos medžiagos. Ant etikečių būna dažniausiai parašyta, kad tai yra neperšlampama medžiaga. Lygiai taip pat ir su batukais – jie turi būti su storesniu padu ir neperšlampamos medžiagos.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ką tokiu atveju daryti, kai keturkojis nemėgsta dėvėti avalynės?

– Rekomenduotina patepti letenas bent jau pėdučių vašku. Dažniausiai sudėtyje būna bičių vaško, būtent jis sudaro apsauginę plėvelę.

– Esant tokiems temperatūrų kontrastams, kaip grįžus iš trumpo pasivaikščiojimo nesukelti gyvūnui streso?

– Dažniausiai, jeigu gyvūnas nėra sušalęs, nėra vadinamos hipotermijos, užtenka grįžus namo palikti gyvūną ramybėje. Leiskite jam ramiai atsigulti, kur jis nori. Tikrai neskatinkite jo gultis ant karštų grindų, šildomų kilimėlių, nepilkite karšto vandens, tikrai nedėkite į karštą vonią.

Savo asmeninę istoriją pasakojo ir keturkojų šeimininkė Miglė Narbutaitė.

– Kaip reikėtų apsaugoti šunis, kai lauke yra šalta?

– Tam tikrus šunis prie tam tikrų oro sąlygų yra būtina rengti. Trumpaplaukiams šunims, kurie neturi povilnės arba kitaip vadinamo poplaukio, kas yra tankus kailis, kuris apsaugo šunis net nuo didžiulių šalčių, kai yra didesnis minusas ir stiprus vėjas, jiems reikia paltukų. Bet ne bet kokių megztinių, nes per juos lengvai praeina vėjas ir jie sušlampa. Dėl drėgmės šuo dar greičiau sušals, negu jis būtų be paltuko. Paltukai turėtų atrodyti panašiai, kaip mūsų striukės. Tai yra vėjo ir vandens nepraleidžiantis bei pašiltintas papildomas sluoksnis.

Mažų veislių gyvūnams jau yra šaltoka, kai lauke 1 laipsnis šalčio, todėl jie turėtų būti aprengti, ilgai nevedžiojami.

–  Ar jūsų keturkojai turi batukus?

– Mano šunys turi batukus ir jie dažniausiai naudojami dėl keturių priežasčių. Viena iš jų, labai svarbi, kur gal ne visi pagalvoja, tai yra druskos. Pas mus yra labai daug šaligatvių, kurie yra barstomi druska. O tai nėra tiesiog druskos, bet cheminis mišinys, kuris pažeidžia letenėles iki kraujo ir jie patiria didžiulį skausmą.

– Ar teko susidurti su šia situacija?

– Yra tekę susidurti. Mes turime draugų, kurie gyvena centre, Gedimino prospekte, jie kiekvieną dieną auna šuniui batus, nes kitaip iki kraujo suskeldėja tos letenėlės. Druskos jas išgraužia.

– Ar jūsų augintiniai noriai rengiasi drabužėlius, batukus?

– Jie yra pripratę ir, atrodo, kad jiems tada yra šilta ir jauku, tai visiškai neprieštarauja ir kiša savo galvytę, kad jiems uždėčiau drabužius.

– Kaip pripratinti?

– Pradžioje galima tiesiog parodyti paltuką, jis tik pažiūri, tada apdovanoji skanėstu. Vėliau pridėti prie galvos ir apdovanoti skanėstu. Dar vėliau galima uždėti per galvą bei apdovanoti. Uždėjus – eiti į lauką. Tame dinamikos ritme, jis turėtų priprasti.

– Kaip atrodo jūsų pasivaikščiojimas, kai lauke spaudžia didesnis nei 10 laipsnių šaltis?

– Tokiu atveju pasivaikščiojimai turėtų būt trumpesni. Jeigu matote, kad šuo traukia letenėles, vadinasi, jam reikalingi batai. Aš pradėjau sakyti, kad keturiais atvejais yra dedami batai. Pirmas – druskos, o antras – šaltis. Kada matote, kad šuo kilnoja letenėlės, vadinasi, jam yra per šalta. Jam yra reikalingi batukai. Tai dažniausiai būna esant 10 laipsnių šalčiui ir daugiau.

– Tai ženklas, kad keliaujame namo?

– Taip, kada jau pradeda traukti letenėles. Trečias variantas yra užšalusi sniego pluta. Šuo bėgdamas susipjausto letenas labai rimtai. Ketvirtas variantas, visiškai priešingas, kai labai karšta ir yra įkaitęs asfaltas. Smėlis būna tiek įkaitęs, kad negali net penkių sekundžių pastovėti.

Ilgai lauktas

Jubiliejinę 85-erių metų sukaktį pasitinka išdidžiai – atsinaujinęs, modernus ir patobulėjęs. Po rekonstrukcijos Zoologijos sodas lankytojams pasirodo visiškai pasikeitęs, neatpažįstamas, tad kauniečiai ir miesto svečiai turėtų nusimatyti daugiau laiko pasivaikščiojimams ir susipažinimui su naujomis erdvėmis, dar neregėtais gyvūnais.

„Į gyvūnus žiūrėdavome kaip į linksminantį objektą, bet Zoologijos odas keičiasi ir tampa miestiečių edukacijų erdve, kur pasakojama apie gyvąją gamtą, saugomas rūšis. Šiame sode yra daugiau nei 50 nykstančių rūšių. Lietuvos zoologijos sodas per kelis metus galės prižiūrėti rūšis ne tik pas save, bet ir išorėje. Šis objektas Lietuvai brangiai kainavo, tačiau tai yra investicija į mūsų vaikus, suvokimą, kad reikia saugoti gyvūnus nuo išnykimo“, – kalbėjo aplinkos ministras Simonas Gentvilas.

Zoologijos sodo atstovai tikino, kad per visą rekonstrukcijos laikotarpį būta įvairių iššūkių – teko ieškoti papildomo finansavimo, perplanuoti darbus, tačiau dabar matyti tikrai puikus rezultatas, kuris leis užtikrinti gyvūnų gerovę ir edukuoti lankytojus apie gamtos išsaugojimą.

Nematytos erdvės

Rekonstravus apie 80 proc. Zoologijos sodo žymiai pagerintos gyvūnų laikymo sąlygos, pastatyti net septyni nauji pastatai, senuose atliktas remontas, atnaujinti gyvūnų voljerai.

Simono Baltušio nuotr.

Taip pat įkurtos naujos erdvės lankytojams, darbuotojams, sutvarkyti takai, įrengtos vaikų žaidimo aikštelės, atvertas egzotariumas su edukaciniu centru, o teritorijoje iškilo apžvalgos bokštas su liftu.

„Zoologijos sodas pritaikytas asmenims su negalia. Jie galės pilnai išnaudoti Zoologijos sodo infrastruktūrą. Įrengėme ir taką šlaite, kuriuo galima judėti ir žiūrėti gyvūnus. Naujai pastatyti raganosių ir žirafų pastatai. Neliesta liko tik apatinėje sodo dalyje esanti paukščių zona, kurią artimiausiu metu planuojame taip pat rekonstruoti. Žinoma, brangiausias pastatas – egzotariumas, kuriame lankytojai ir žiemą galės šiltai leisti laiką, stebėti egzotinius gyvūnus, pabūti čia įrengtoje dykumoje ar džiunglėse“, – apie pasikeitusias erdves kalbėjo Lietuvos zoologijos sodo direktorė Gintarė Stankevičė.

Nuo šiol bus galima ištisus metus stebėti net ir tuos Zoologijos sodo gyventojus, kurie nepratę prie šaltos žiemos ir mūsų klimato. Jiems įrengti specialūs vidaus voljerai, kuriuose jie galės šildytis savo letenėles, o lankytojai juos galės matyti pro didelius stiklus.

Nauja gyvūnų kolekcija

Naujuose voljeruose apsigyveno ir dar Kaune neregėti gyvūnai. Lietuvos zoologijos sodas pasipildė nauja gyvūnų kolekcija. Tiesa, yra ir keli senbuviai, kurie visą rekonstrukcijos laikotarpį gyveno šalia statybų, vis kilnojami iš vienos vietos į kitą.

Tad dabar ir šie gyvūnai pasiilgo lankytojų, bet Zoologijos sodo specialistai prasitarė, kad kai kurie jų gali ir slėptis nuo smalsių kauniečių akių, mat, reikės šiek tiek laiko, kol gyvūnai vėl pripras prie lankytojų srautų.

Simono Baltušio nuotr.

„Džiaugiamės, kad ganėtinai sklandžiai viskas pavyko. Džiaugiamės, kad nauji gyvūnai adapravosi, prisitaikė. Šiuo momentu gyvūnai jau laukia lankytojų. Žinoma, žmonių srautus stengsimės valdyti, kad gyvūnai nestresuotų. Kai kuriems gyvūnams šiek tiek pridengėme voljerus, kad ir jie spėtų apsiprasti. Sąlygos tikrai pagerėjo, yra erdvūs voljerai, tai gyvūnai gali laisvai judėti, jie gali pasirinkti, ar būti lauke, ar eiti į vidines patalpas. Turime ir naują pastatą, įrangą, tad galime moderniai gydyti gyvūnus. Tikrai neatsiliekame nuo užsienio zoologijos sodų“, – kalbėjo vyr. veterinarijos gydytoja Jurgita Autukaitė.

Lankytojai galės susipažinti su nemažai naujokų, kurių anksčiau Kaune neteko matyti.

„Pastarosiomis dienomis į Zoologijos sodą atvažiavo tikrai nemaža galybė naujų gyvūnų, saugomų rūšių. Jau maždaug mėnesį pas mus gyvena raganosis. Taip pat atvažiavo skrusdėda. Jos Zoologijos sodas niekada nėra turėjęs. Be to, jau yra geapardai, kuzimanzės, damanai, įvairios roplių ir paukščių rūšys. Tikrai kolekcija papildyta įdomiais ir saugomais gyvūnais“, – kalbėjo Lietuvos zoologijos sodo direktorė G. Stankevičė.

Simono Baltušio nuotr.

Tiesa, kai kurių gyvūnų lankytojai jau neišvys. Ko gero, labiausiai lankytojai pasiges ruonio Kajaus, kuris prieš rekonstrukciją buvo perkeltas į naujus namus. Jo vietoje dabar pasitiks žaismingos ūdros. Taip pat neliko snieginių leopardų.

„Nemažai išvažiavo, bet taip pat ir nemažai atvyko naujų gyvūnų, tad lankytojai tikrai atras nematytų gyvūnų“, – pridūrė Zoologijos sodo vadovė.

Šiuo metu Zoologijos sode galima susipažinti su 149 gyvūnų rūšimis, iš kurių daugiau nei 50 yra saugomos. Po rekonstrukcijos, per artimiausius penkerius metus, saugomų rūšių skaičių ketinama didinti ir taip dar labiau prisidėti prie buveinių ir gyvūnų rūšių išsaugojimo.

Per visą Lietuvos zoologijos sodo gyvavimo laikotarpį jo pagrindinis tikslas buvo išsaugoti retas ir nykstančias gyvūnų rūšis bei šviesti visuomenę apie gamtosaugą. Ši misija vienareikšmiškai išliks pagrindinė ir po rekonstrukcijos, o 2024 metais atkurtas pilnateisio Europos zoologijos sodų ir akvariumų asociacijos (angl. European Association of Zoos and Aquaria – EAZA) nario statusas suteiks dar daugiau galimybių prisidėti prie buveinių ir gyvūnų rūšių išsaugojimo ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.

Švęs visą savaitę

Jei švęsti, tai švęsti džiaugsmingai ir prasmingai. Būtent todėl Lietuvos zoologijos sodas atidarymo šventę suplanavo visai savaitei. Atidarymo renginiuose numatytos įvairios edukacijos, pažintys su naujais gyventojais, muzikiniai pasirodymai ir dar didelė gausa kitų veiklų. Tad smagu bus ne tik mažiausiems lankytojams, bet ir suaugę atras tai, ko dar gyvenime nėra matę.

Simono Baltušio nuotr.

Lapkričio 13-18 dienomis organizuojamoje atidarymo savaitėje numatyta daug edukacinių veiklų visai šeimai: gyvūnų pristatymai, paskaitos gamtamokslio švietimo temomis, pranešimai, edukacijos, Zoologijos sodo ilgametę istoriją menantys pasakojimai, gyvūnų joga mamytėms su mažyliais, „No Shoes“ teatrinės improvizacijos vaikams, meninės instaliacijos pinant iš perdirbtų medžiagų, interaktyvus orientacinis žaidimas, leidžiantis pažinti atsinaujinusias erdves, filmų „Ąžuolo širdis“ ir „Žemė: viena nuostabi diena“ seansai, knygų pristatymai, veterinarijos mokyklėlė bei daugybė kitų užsiėmimų, kuriuos lapkričio 18 dieną vainikuos saldi staigmena, akrobatų pasirodymai ir Vido Bareikio muzikinis pasirodymas.

1938 m. Tado Ivanausko iniciatyva įkurtas Zoologijos sodas užima beveik 16 ha plotą. Jo rekonstrukcija, neatpažįstamai pakeitusi Zoologijos sodo veidą, kainavo daugiau nei 20 mln. eurų.

Sutvarkytos ir prieigos

Dar prieš atveriat Zoologijos sodo vartus, buvo sutvarkytos ir šios lankytinos vietos prieigos. Tad bus galima patogiai ir saugiai pastatyti automobilius naujai įrengtose stovėjimo aikštelėse.

Seniau šalia Zoologijos sodo einančio Radvilėnų plento būklė buvo itin prasta, šis kelio ruožas buvo nepritaikytas pėstiesiems, vingiuoto kelio šalikelėse augo tankiai suaugę medžiai, tad rangovams teko atlaisvinti erdves ir jas pritaikyti saugiam eismui.

„Visi rekonstruoto ruožo šlaitai įrėminti apsaugine sienute, apsaugančia ir važiuojamąja dalį ir pėsčiųjų takus nuo šlaitų slinkimo grėsmės. Remonto metu saugojome su miesto savivaldybe suderintus medžius – juos apjuosėme lentelėmis, taip išvengiant galimo mechanizmų kliudymo. Išplatinta aikštelė prie Lietuvos zoologijos sodo, padidintas automobilių stovėjimo vietų skaičius“, – apie pokyčius minėtoje gatvėje kalbėjo darbus atlikusios bendrovės „Kauno tiltai“ generalinis direktorius Aldas Rusevičius.

Simono Baltušio nuotr.

Radvilėnų plento atkarpoje nuo Zoologijos sodo iki Tunelio gatvės taip pat sutvarkyta sena, prastos būklės pralaida, įrengtos lietaus nutotekų trasos, sumontuotas apšvietimas.

„Visos rekonstrukcijos metu stengėmės užtikrinti sklandžius logistikos procesus, kad Zoologijos sodo atstovams nekiltų kliūčių atvežti statybinių medžiagų ir pašarų sode likusiems gyvūnams“, – pridūrė A. Rusevičius.

Daugelis išgyvena, kai, tarkim, medžioklės metu sužeidus miško gyvūną, jo likimas tampa nenuspėjamas, jis, ko gero, ilgai kamuojasi, kol pagaliau nugaišta arba lieka suluošintas. Manytina, kad tokiais atvejais ne tik medžiotojai, bet ir daugelis kitų, sužinojusių apie tokius nutikimus, jaučiasi nekomfortiškai, o jautresni galbūt pajunta ir sąžinės priekaištų. Panašiai atsitinka ir žvejybos metu, ypač tuomet, kai reiškiamas supratimas, įsigyvenimas, geranoriškumas, humaniškumas, kai, kažkiek žuvimi pasidžiaugus, nusprendžiama ją paleisti. Tad šį kartą – apie elgesį su pagauta žuvimi, o ne su visa gyvūnija.

Sunku išimti kabliuką

Tiek mėgėjiškai, tiek sportinei žvejybai naudojami įvairūs kabliukai (vienšakiai, dvišakiai, trišakiai ir t. t.), galinėje dalyje turintys specialią užkarpėlę, kuri teikia tam tikrų garantijų, kad kabliukas patikimai įsikabins į žuvies nasrus, ryklę, na, į gyvus audinius. Betgi tokia daugiau ar mažiau patikima kabliukų konstrukcija pasunkins ir jų pašalinimą iš žuvies nasrų, visai nesvarbu, ar sugauta žuvis bus paleista, ar pasiimta maistui. Kabliukus pašalinti ne visuomet lengva, nepaisant, kad esama specialių kabliukų išėmiklių, išsegiklių, žnyplių ir pan. Šalinant didesnių matmenų ir ypač trišakius kabliukus retai apsieinama be žuvies papildomo traumavimo, o kartais netgi išdraskant žuvies ryklę, ir ne tik, ir jos likimas tampa analogiškas per medžioklę pašauto miško žvėries likimui.

Petras Stirbys / Asmeninio archyvo nuotr.

Jeigu šią aktualiją analizuotume empatiškai ir iš humaniškumo pozicijų, turėtume prisiminti, kad žuvis yra gyvas organizmas ir patiria be galo didelių skausmų, kai aštrus svetimkūnis įsikerta į audinius. Antrame etape, t. y. šalinant kabliuką, kai grubiai su žnyplėmis jis išlupamas, žuvis patiria antrą skausmo bangą. Ši procedūra sužalojimus gali padvigubinti ar net patrigubinti, jei juos lyginsime su pirminiu kabliuko įsikirtimu, o patirti sužalojimai kartais tampa nesuderinami su gyvybe. Nereikėtų pamiršti, kad, dar prieš ištraukiant žuvį į krantą, ji kankinosi mėgindama išsilaisvinti ir tam jai prireikė milžiniškų pastangų, daugybės staigių smūginio pobūdžio veiksmų, varginančių manevrų iki visiško nuovargio, išsekimo ir galutinio pralaimėjimo – pasidavimo. Tokia tad yra vandens gyvio pastangų kaina susidūrus su įnoringa sportine žvejyba, lydima grubių ir neišvengiamų laimikio sužalojimų. Suprantama, tai emocijos, tačiau apmąstymams jos galėtų būti reikšmingos. Klausimas kitas – ar esama daug humaniškumo ir satisfakcijos tame žuvies paglostymo veiksme? Ar didžią egzaltaciją (dar prieš paleidžiant žuvį į vandens telkinį) patiria tas jautrusis žvejys ir visi mes, stebintys keistą – pusinę ar luošinančią – egzekuciją? Panašaus hedonizmo vaikymasis, už kurį pagauta žuvis sumoka pernelyg didelę kainą, kelia daug klausimų ir, panašu, moralinio vertinimo. Žvelgiant iš tokių pozicijų, matyt, verta revizuoti žvejybos įpročius, neberodyti apsimestinio gailesčio pagautam, paleistam ir fiziškai nuskriaustam laimikiui.

Jei įsikabina žmogui

Kai kalbame apie žmonių patiriamas traumas, nesvarbu, lengvas ar sunkias, arba teikiant skubią pagalbą, visuomet prireikia chirurginių intervencijų. Beje, tuomet prisimename seną lotynišką sentenciją – Sedare dolorum opus divinum est, reiškiančią – skausmo malšinimas yra dieviškas darbas. Daugelis chirurgų noriai pasakoja, kaip vis dėlto nelengva kartais pašalinti svetimkūnį, t. y. žvejo kabliuką, kuris per neatsargumą įsminga į pirštą, ranką ar koją. Be vietinės nejautros (anestezijos) kabliuko pašalinti nepavyks, nepadės ir grubūs veiksmai, pasinaudojant minėtais įrankiais. Dažniausiai tenka atlikti inciziją – didesnį ar mažesnį pjūvį skalpeliu per odą ir gilesnes audinių struktūras. Priešingu atveju – elgdamiesi taip, kaip su žuvimi, – sužalojimus tik padidinsime. Taigi, matome glaudžių analogijų tarp medicininių ir veterinarinių praktikų, nė minutės nepamiršdami skausmo faktoriaus. Tokios paralelės žmogui yra suprantamos.

Netraumuokime savo malonumui

Grįžkime prie elgesio su žuvimis. Štai žiniasklaidoje skaitome rekomendaciją, kartu abejodami, ar ji palengvins sugautos žuvies likimą: „Giliai žuvies nasruose įstrigusį masalą su kabliuku išimti bus daug lengviau, jei jis bus vienšakis ir be užkarpėlės, ypač jei vadovaujiesi principu „Pagavai – paleisk“ (Delfi.lt). Praktika rodo, kad tokie barbless (angl.) – kabliukai be užkarpėlių – yra tiesiog nieko verti, kaip sakoma, gaudyk negaudęs. Ant tokios konstrukcijos žuvis užkibs nebent užsisvajojusi.

Vietoj išsakytų minčių apibendrinimo pasitelkime agitaciją. Būkime žmonės, venkime tegul ir veterinarinio fizinio skausmo, sukeliamo pramoginės žvejybos, saugokime gyvąją gamtą – be būtinumo, savo egoizmui ar malonumui, netraumuokime jos. Tegul žvejybos sportas pasitraukia iš mūsų kasdienybės, tenugrimzta istorijos gelmėse!