Legendinis teleskopas padėjo atrasti keturis tolimojo Plutono palydovus.

Astrofizikai su „Hubble“ sugebėjo nustatyti egzoplanetų atmosferų sudėtį.

Veidrodinė teleskopo akis užfiksavo įspūdingus ūkus, kuriuose gimsta naujos žvaigždės.

Laidos „Mokslo sriuba“ kūrėjai kviečia pasinerti į kosmoso tolius ir susipažinti su „Hubble“ atradimais.

Laida „Mokslo sriuba“ – tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva, kuriama bendradarbiaujant su Baltijos pažangių technologijų institutu. „Mokslo sriubą“ galima ragauti sekmadieniais 12 val. per LRT Plius bei www.mokslosriuba.lt.

Teleskopo darbas sutriko dėl vieno iš giroskopų, padedančių aparatą nukreipti į norimą tašką erdvėje ir išlaikyti šią padėtį, gedimo.

Šis giroskopas yra vienas iš trijų tebenaudojamų. Pastaraisiais mėnesiais buvo užfiksuota jo darbo sutrikimų.

Du kiti panašūs giroskopai jau yra sugedę, nurodė NASA. „Hubble“ teleskope, nuo 1990 metų skriejančiame orbita aplink Žemę, sumontuoti iš viso šeši giroskopai.

Spalio 5-ąją teleskopas buvo perjungtas veikti saugiu režimu ir sustabdė mokslui reikalingų duomenų rinkimą, kol Žemėje esantys inžinieriai mėgino pašalinti aptiktą gedimą.

Atrodo, kad mėginimas atgaivinti giroskopą, paleidus jį suktis priešinga kryptimi, pašalino kliūtį, dėl kurios įtaisas strigdavo, pirmadienio vakarą paskelbė NASA.

JAV kosmoso agentūra vėliau „planuoja atlikti virtinę bandymų, kad įvertintų giroskopo veikimą esant sąlygoms, panašioms į susiklostančias per įprastus mokslinius stebėjimus, kaip antai: nukreipimas į taikinius, taikinio sekimas ir itin tikslus nutaikymas“, sakoma NASA pranešime.

„Kai šie inžineriniai bandymai bus baigti, tikimasi, kad „Hubble“ greitai grįš prie įprastinių mokslinių operacijų“, – pridūrė agentūra.

„Hubble“ kosminis teleskopas padėjo mokslininkams atrasti daugybę naujų planetų, sudaryti tamsiosios medžiagos paplitimo Visatoje trimatį žemėlapį, taip pat suteikė naujos informacijos apie paslaptingąsias juodąsias skyles.

Teleskopas, sukonstruotas ir iškeltas pagal bendrą NASA ir Europos kosmoso angentūros (ESA) projektą, turėjo veikti 15 metų, bet tebenaudojamas prabėgus 28 metams.

Pasak NASA, net ir jam veikiant saugiuoju režimu visi teleskopo „prietaisai tebėra visiškai funkcionuojantys, ir tikimasi, kad jie teiks puikių mokslo žinių dar daug metų“.

Planuojama „Hubble“ pamaina – Jameso Webbo (Džeimso Vebo) kosminis teleskopas – turėtų būti paleistas 2021 metais.

JAV kosmoso tyrimų agentūra NASA sidabrinį kosminio teleskopo „Hubble“ jubiliejų pažymėjo fejerverkais, kurie buvo kosminės kilmės, – juos pateikė pati kosminė observatorija žvaigždžių „lopšio“ nuotraukoje.

Norėdama paminėti 1990 metų balandžio 24 dieną įvykusį orbitinio teleskopo „Hubble“ iškėlimą į orbitą, NASA atrinko šio aparato darytą žvaigždžių lopšio, esančio už maždaug 20 tūkstančių šviesmečių Laivo Kilio žvaigždyne, nuotrauką (http://hubblesite.org/newscenter/archive/releases/2015/12).

„Ši savaitė astronomams ir astronomijos mėgėjams visame pasaulyje tikrai jaudinanti“, – dalijosi įspūdžiais „Hubble“ mokslininkė Jennifer Wiseman (Dženifer Waisman) per televiziją transliuotoje šventėje „Newseum“ Vašingtone.

Iš savo orbitos aukštumų, beveik 550 km virš Žemės, verianti „Hubble“ akis įžvelgia pavienes žvaigždes jų spiečiuje, kuriame esama apie 3000 „naujagimių“ žvaigždžių.

Infraraudonojoje spektro dalyje „Hubble“ gali pažvelgti net į dulkių ir dujų kokono vidų, kuriame formuojasi dar daugiau žvaigždžių.

Būtent poreikis tirti žvaigždžių gyvenimo ciklus buvo viena priežasčių teleskopui „Hubble“ sukurti. Veikdamas už Žemės atmosferos, iškreipiančios ir blokuojančios kosmoso vaizdus, ribų „Hubble“ suteikia galimybę astronomams pažvelgti dar toliau toli į praeitį, kai po Didžiojo sprogimo formavosi žvaigždės, galaktikos; ir tai vyko prieš 13,7 mlrd.metų.

Kai kosminio teleskopo "Hubble" šių metų balandį užfiksuotas tikrų spalvų kadras pateko į NASA mokslininkų rankas, šie pasijuto taip, lyg į juos kažkas žiūrėtų.

Kažkoks didžiulis sferinio pavidalo ciklopas. Mat didžiojoje raudonojoje Jupiterio dėmėje netikėtai atsiradęs juodas vyzdys ją pavertė šaltai stebinčia kosmine 16 000 km skersmens akimi.

Tas tamsus vyzdys – didžiausio Saulės sistemoje palydovo Ganimedo šešėlis, krintantis tiesiai ant didžiosios Jupiterio dėmės.

Keturi didieji Jupiterio mėnuliai – Ganimedas, Ijo, Europa ir Kalistas – savo šešėlį ant dujinio milžino meta dažnai. Tad šešėlio vaizdas ant Jupiterio – jokia retenybė. Vis dėlto šis kadras išskirtinis tuo, kad didžiausio Saulės sistemoje mėnulio šešėlį pavyko užfiksuoti ne bet kur, o ant didžiosios raudonosios Jupiterio dėmės.

Galingiausias visatos objektas pasipuošęs štai tokia violetine kibirkščiuojančia mantija. Bent jau taip jis atrodo apdorojus ir sujungus NASA kosminės rentgeno spindulių observatorijos "Chandra" bei optinio kosminio teleskopo "Hubble" duomenis. Susipažinkite su RX J1532.9+3021 – galingiausiu visatoje.

Šioje nuotraukoje nufotografuotas galaktikų spiečius RX J1532.9+3021, o jo centre glūdi tai, ko bet kurios galaktikos centre tūnanti supermasyvi juodoji skylė atrodytų it nykštukė. Tai yra viena didžiausių juodųjų skylių, kokių yra pavykę atrasti per visą astronominių stebėjimų istoriją – hipermasyvi juodoji skylė. Ją supanti violetinė mantija – daugiau nei iki mėlynumo įkaitintos dujos.

Įprastai kosmose aptikę tokio tankumo ir temperatūros dujų telkinius, astronomai tikisi, kad juose vyksta arba netrukus prasidės žvaigždėdaros procesai. Tačiau šiame milžiniškame dujų ūke – anei žvaigždelės. Maža to, mokslininkai yra linkę manyti, kad žvaigždžių formavimosi procesus ten stabdo hipermasyvioji nematoma gigantė. O žvaigždžių ten galėtų gimti trilijonai.

Ar reikia sakyti, kokia galinga yra ta juodoji bedugnė, vien savo buvimu pajėgianti tramdyti trilijonus žvaigždžių.

"Rentgeno nuotraukoje matyti karštose dujose žiojinčios dvi didžiulės ertmės, - rašoma NASA pranešime spaudai. – Teleskopas "Chandra" specialiai tyrinėjo būtent tas ertmes. Jos lygiuoja su dalelių srautais, kurie matomi radijo bangų dažnio nuotraukose, kurias užfiksavo radijo teleskopo VLA (Very Large Array) antenų masyvas. Tai, kad tarp tų dviejų ertmių yra supermasyvi juodoji skylė, yra rimtas požymis, kad jos generuojami viršgarsiniai dalelių srautai persmelkia įkaitusių dujų telkinį ir sustumia dujas taip, kad susiformuoja minėtos ertmės."

Astronomai yra radę ir kitų juodųjų skylių, suformavusių panašias ertmes, kurios yra neįprastai didelės – Paukščių tako galaktikos dydžio. Šis ir kiti požymiai byloja, kad juodosios skylės gali būti ne tik supermasyvios, bet ir "hipermasyvios" – jų masė Saulės masę turėtų viršyti daugiau kaip 10 mlrd. kartų. Tokie objektai turėtų būti nepaprastai dideli, tačiau turėtų suktis gana lėtai.

Tyrimo rezultatai publikuoti žurnalo "Astrophysical Journal" publikacijoje.

Tarptautinė astronautų komanda, naudodamasi NASA "Hubble" kosminiu teleskopu, užfiksavo didžiulius vandens geizerius, besiveržiančius iš Jupiterio palydovo - Europos.

"Vanduo yra paprastai laikomas pagrindine sąlyga egzistuoti gyvybei - bent jau kiek žinome, taip yra Žemėje. Dėl šios priežasties, vandens garų išsiveržimas Europos paviršiuje pritraukė ypatingą mokslininkų dėmesį", -sako Lorenz Roth iš Pietvakarių tyrimo instituto JAV, Kiolno universiteto atstovas, kuris yra pagrindinis tyrimo autorius.

2012-aisiais, lapkričio bei gruodžio mėnesiais, "Hubble" teleskopas užfiksavo ultravioletinę spinduliuotę. Ši ultravioletinė spinduliuotė sklido iš Europos šiaurinio poliaus.

Šią spinduliuotę sukėlė intensyvus Jupiterio magnetinis laukas, kuris priverčia daleles pasiekti tokią energiją, jog jos atsitrenkia ir išskaido vandens molekules į deguonies bei vandenilio jonus, kurie palieka savo spalvotą pėdsaką - ultravioletinės spinduliuotės pašvaistę.

Mokslininkai mano, jog dideli lūžiai Jupiterio palydovo Europos paviršiuje gali būti vietos, pro kurias ir veržiasi vandens garai į kosmosą.

Menininko kūrinys. "Hubble" ultravioletinės spinduliuotės nuotraukos parodė silpnos emisijos spindulius.

©NASA / ESA / M. Kornmesser / L. Roth, Southwest Research Institute and University of Cologne / J. Saur, University of Cologne / K. Retherford, Southwest Research Institute / D. Strobel and P. Feldman.

"Atradimas, jog vandens garai veržiasi netoli ašigalių, sustiprino Europos vaidmenį kaip potencialią kandidatę gyvybei. Tačiau mes kol kas nežinome ar šis požeminis vanduo susisiekia su priepaviršiniu skystu vandeniu“,-sakė prof. Roth'as.

Iki šiol yra atrastas vos vienas palydovas visoje Saulės sistemoje, kuriame būtų panašių vandens išsiveržimų. 2005-aisiais, NASA "Cassini" palydovas panašius procesus užfiksavo Saturno palydovo Encelado paviršiuje.

Kosminis teleskopas "Hubble" rugsėjo 10 ir 23 d. fotografavo tarp Saulės ir Jupiterio pastebėtą objektą P/2013P5 ir plataus lauko fotokamera WFC3 padarė 12 jo nuotraukų. Jose astronomus suglumino ypatingai neįprastas vaizdas – P/2013P5 buvo "užsiauginęs" net 6 uodegas, nukreiptas skirtingomis kryptimis. Stebėjimo rezultatai publikuoti žurnale "Astrophysical Journal Letters".

Paaiškėjo, jog tai - beprecedentė šešiauodegė kometa. Kometas, skirtingai nei asteroidus, sudaro daugiausiai ledas ir sušalusios dujos su dulkių priemaišomis. Kai jos atsiduria vidiniuose Saulės sistemos rajonuose, ledas pradeda garuoti, ir kometai "užauga" uodega, kurią sudaro dulkės ir dujos. Dujinę (joninę) ir dulkių uodegas gali skirti nedidelis kampas – tada kometa tampa dviuodege. Tačiau šešiauodegių kometų astronomams dar neteko matyti.

Kalifornijos universiteto Los Andžele astronomas Deividas Džiujitas (David Jewitt) su kolegomis kometą P/2013P5 stebėjo šių metų rugpjūtį. Tyrėjai ją priskyrė pagrindinės juostos kometų būriui – jam priklausiančios klajūnės nuo Saulės nutolsta ne toliau nei Jupiterio orbita. Didžioji dalis ledo tokiose kometose jau būna išgaravusi, todėl šios kometos kartais vadinamos "aktyviaisiais asteroidais".

Astronomai pastebėjo ne tik 6 uodegas, bet ir tai, kad per dvi savaites reikšmingai pakito uodegų kampai. Jie pažymi, kad kometos "puošmenas" veikiausiai sudaro dulkės, nes ledo jos galvoje (komoje) jau neturėtų būti likę. Kitas galimas paaiškinimas – kometa buvo susidūrusi su kitu kosminiu kūnu. Vis dėlto stebėjimų duomenys byloja, kad uodegos išlieka stabilios ilgą laiką, o tai reiškia, kad jos atsirado ne dėl išorinio smūgio.

"Užsitęsęs dulkių šleifų driekimosi periodas gali būti aiškinamas masės praradimu dėl nestabilaus sukimosi, - pažymima mokslininkų straipsnyje. – Spėjame, kad kometą P/2013P5 iki suirimo greičio įsuko spindulinė trintis."

Kosminio palydovo "Hubble" nuotraukose astronomai netikėtai aptiko vieną paslaptingiausių Saulės sistemos kūnų – Neptūno mėnulį Najadę, kuri taip pat vadinama ir Neptūnu III. Pirmą ir paskutinį kartą šis palydovas buvo stebėtas 1989 m. Nuo tada į teleskopų ar zondų objektyvus jis nebuvo patekęs.

Prieš 24 metus Najadę atrado NASA zondas "Voyager 2" – migloti šio mėnulio kadrai, kuriuos nufotografavo antrasis iš legendinių zondų-dvynių, yra vieninteliai Neptūno III "portretai".

"Najadė bėgo nuo mūsų objektyvų nuo pat tos akimirkos, kai "Voyager 2" paliko Neptūno sistemą ir pajudėjo Saulės sistemos paribio link, - pasakoja naujųjų Najadės kadrų atradėjas Markas Šouvolteris (Mark Showalter) iš Nežemiškų civilizacijų paieškų centro SETI. – Žvelgiant į Najadę ir Neptūną iš Žemės, juos skiria tik viena kampinė sekundė. Tai prilygsta žmogaus plauko storiui, į jį žvelgiant iš 50 metrų."

Neptūną ir jo apylinkes M. Šouvolteris su kolegomis stebi jau seniai. Tad šių metų liepą, studijuodami Neptūno žiedus, kuriuos nufotografavo kosminis teleskopas "Hubble", tyrėjai atrado naują Neptūno palydovą S/2004 N1. Tokie rezultatai paskatino mokslininkus senuose "Hubble" kadruose paieškoti kitų Neptūno sistemos įdomybių.

Už atkaklumą ir pastangas jiems buvo atlyginta. 2004-2009 m. "Hubble" darytose Neptūno nuotraukose astronomai pastebėjo nedidelę planetėlę, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė esąs nežinomas dangaus kūnas. Vėliau, ištyrus jos siluetą ir nustačius skersmenį (100 km), buvo prieita išvados, kad čia – Najadė: pats paslaptingiausias ir artimiausias Neptūno palydovas.

M. Šoulterio ir jo kolegų žodžiais tariant, Najadės orbita nepaaiškinama pasikeitė, o to priežastis gali būti mėnulio pagreitėjimas sukantis aplink Neptūną. Mokslininkai formuluoja prielaidą, kad tai gali būti susiję su dalies vidinių Neptūno žiedų išnykimu per pastaruosius kelerius metus. Tai galėjo sąlygoti artimiausių Neptūno palydovų orbitų pertvarką.

Šios nuotraukos centre – visai netoli Saulės sistemos esanti žvaigždė, kurios darbinis pavadinimas HD 140283. Pasirodo, tai yra viena iš netikėčiausių astronomijos mįslių. Mat tai žvaigždei, kaip manoma, turėtų būti 14,5 mlrd. metų (su 0,8 mlrd. metų paklaida). O mūsų visatai – tik 13,8 mlrd. metų.

Anksčiau šį žvaigždė buvo aprašyta kaip seniausia žmonijai žinoma žvaigždė, kuriai turėtų būti 13,2 mlrd. metų. Žvaigždė yra labai netoli Saulės sistemos – vos už 190 šviesmečių.

Tačiau naujausi kosminio teleskopo "Hubble" duomenys byloja, kad neretai Mafusailo žvaigžde vadinamam šviesuliui – 14,46 ± 0,8 mlrd. metų. Tačiau sutarta manyti, kad dėl paklaidos toks žvaigždės amžius vis dėlto neviršija visatos amžiaus, kuris, kosminės Planko observatorijos duomenimis, siekia 13,798 ± 0,037 mlrd. metų. Ko gero, žvaigždė susiformavo išsyk po Didžiojo sprogimo.

HD 140283 yra itin nedaug metalo savo sudėtyje turinti ne pagrindinės sekos submilžinė. Ją pro galingo teleskopo objektyvą galima susirasti Svarstyklių žvaigždyne. Jos ryškis siekia +7,223. Ilgus metus astronomams ši žvaigždė buvo žinoma kaip itin greitai aplink savo ašį besisukantis šviesulys. Ankstyvoji spektroskopinė šio dangaus kūno analizė, kurią atliko astronomai Čamberlenas (Chamberlain) ir Aleris (Aller) parodė, kad jos sudėtyje metalo yra žymiai mažiau nei Saulėje. Modernios spektroskopinės analizės duomenys byloja, kad geležies Mafusaile yra 250 kartų mažiau nei Saulėje.

Tai yra viena artimiausių vadinamosios II-osios populiacijos (mažai metalo turinčios žvaigždės) žvaigždžių. I-osios populiacijos žvaigždės metalų turi daug, o štai III-iosios populiacijos žvaigždės metalų neturi išvis. Pastaroji populiacija yra hipotetiškai išnykusių žvaigždžių populiacija.

NASA/ESA teleskopais "Hubble" ir "New Technology Telescope" (NTT) pasižvalgę po mūsų galaktikos centrinę dalį ir apžiūrėję daugiau kaip 100 planetiškųjų ūkų, astronomai pastebėjo gluminantį bendrumą. Nepaisant skirtingo drugio formos ūkų dydžio ir pavidalų, visi jie kažkokiu būdu mįslingai lygiuoja.

Daugeliui teko girdėti, kad Saulės tipo žvaigždės savo egzistencijos pabaigoje nusimeta išoriniuos sluoksnius, kurie nuskrieja į kosmosą – panašiai iš savo odos išsineria gyvatės. Iš nusimestų sluoksnių susiformuoja įvairiausi planetiškieji ūkai. Viena iš dažniau pasitaikančių šio tipo ūkų formų yra bipolinė – aplink žvaigždės branduolio liekaną susidaro peteliškės sparnus arba smėlio laikrodį primenančios struktūros.

Kaip nėra dviejų vienodų snaigių, taip nėra ir dviejų vienodų planetiškųjų ūkų. Jie susiformuoja skirtingose vietose, skirtingomis aplinkybėmis ir pasižymi labai skirtingomis charakteristikomis. Nėra jokių šansų, kad kuris nors iš tokių ūkų ar jiems pradžią davusių žvaigždžių galėtų kaip nors sąveikauti su kitais ūkais ar žvaigždėmis. Vis dėlto, kaip rodo naujausio Mančesterio universiteto (Jungtinė Karalystė) astronomų tyrimo rezultatai, planetiškieji ūkai turi vieną pribloškiamą sutapimą... Stulbinamai didelis skaičius tokio tipo ūkų, žvelgiant iš to paties galaktikos atskaitos taško, lygiuoja vienoda kryptimi.

"Tai tikrai stebinantis atradimas, ir, jei jis patikimas, bus labai svarbus, - aiškina Mančesterio universiteto astronomas Brajanas Rysas (Brian Rees). – Pasirodo, dauguma šių vaiduokliškų drugių turi ilgas ašis, kurios lygiuoja su mūsų galaktikos disko plokštuma. "Hubble" ir NTT padarytose planetiškųjų ūkų nuotraukose tai matyti labai aiškiai."

Pranešama, kad minėtų mokslininkų kolektyvas stebėjo 130 planetiškųjų ūkų Paukščių tako galaktikos centre. Iš viso astronomai identifikavo tris skirtingus planetiškųjų ūkų tipus.

"Dviejų tipų atstovai danguje lygiavo visiškai atsitiktine kryptimi, kaip ir buvo tikėtasi, o štai trečiasis planetiškųjų ūkų tipas – bipoliniai ūkai – lygiavo stebėtinai vienodai, t. y., viena kryptimi, - pažymi kitas tyrimo autorius Albertas Zijlstra (Albert Zijlstra). – Bet koks vienodas lygiavimas yra didelė staigmena. Ji dar didesnė, nes ūkų lygiavimą aptikome perpildytame centriniame mūsų galaktikos regione."

Kokia priežastis lemia, kokią formą įgis planetiškasis ūkas? Kartais – gimtosios žvaigždės sistemos sukimosi charakteristikos, kartais – žvaigždžių kiekis sistemoje (ar žvaigždė dvinarė, trinarė, daugianarė) ir planetų faktorius (ar žvaigždė turi planetinę sistemą). Veiksnių daug. Tačiau įdomiausi ir ekstremaliausi yra bipoliniai planetiškieji ūkai. Astronomai daro prielaidą, kad tokia jų forma yra dėl srautų, kurie dvinarių žvaigždžių sistemose švirkščia medžiagą į kosmoso platybes statmenai orbitos plokštumai.

"Bipolinių ūkų atveju stebimas lygiavimas yra kažkokia centrinės Paukščių tako santalkos žvaigždžių sistemų keistenybė, - pasakoja B. Rysas. – Kad susidarytų toks lygiavimas, reikia, kad tokius ūkus suformavusios žvaigždžių sistemos suktųsi statmenai tarpžvaigždiniams debesims, iš kurių jos susiformavo, o tai yra labai keista."

Nors planetiškųjų ūkų formavimesi svarbiausias faktorius yra gimtoji žvaigždė ir jos savybės, ši nauja informacija bendrą planetiškųjų ūkų fenomeno vaizdą reikšmingai koreguoja. Pasirodo, kad šiems ūkams įtakos gali turėti ir pats Paukščių takas. Centrinė mūsų galaktikos santalka sukasi aplink galaktikos centrą – toji santalka gali turėti gerokai didesnę įtaką, siejamą su magnetiniais laukais.

Mokslininkai spėja, kad toks "keistas planetiškųjų ūkų elgesys" gali būti nulemtas stipraus magnetinio lauko, kurį generuoja centrinė galaktikos santalka. Kadangi arčiau mūsų esantys ūkai taip nelygiuoja, logiška manyti, kad tie magnetiniai laukai gerokai galingesni buvo tada, kai galaktika tik susiformavo.

"Šiuose objektuose galime įžiūrėti labai daug dalykų, - apibendrina A. Ziljstra. – Jei toks netikėtas planetiškųjų ūkų lygiavimas išties dėsningas, jis turi pasekmių ne tik pavienių žvaigždžių, bet ir visos galaktikos praeičiai."