Vakarų sąjungininkų remiami, šios paramos disciplinuoti ukrainiečiai taisyklių laikosi ir informaciniame fronte. Dar pirmosiomis invazijos dienomis rezultatą į savo pusę persvėrę jie nė akimirkai neleido savo priešui sumažinti pranašumo. Šokiai su džavelinais ant peties, maistu su keturkojais besidalijantys, apkasuose muzikuojantys ar nuotolines paskaitas vedantys, trumpų atostogų su puokštėmis mamai grįžtantys kariai, reportažai iš „Azovstal“, – šie vaizdai nė vienam mokesčių mokėtojui iš užsienio neleidžia abejoti, kad remiami tie, kas kovoja gėrio pusėje. O kur dar galybė memų, karo folkloras, Oleksejaus Aristovičiaus „psichoterapijos“ seansai! Apie tai, kaip juodasis humoras ir fronto pasakėlės padėjo užpultai tautai įveikti psichologinę politraumą, pasibaigus karui neabejotinai bus parašytas ne vienas mokslinis darbas.

Iš šios informacinio karo dimensijos reikia vertinti ir naujausią ataką prieš Ukrainą: „Wagner“ smogikų surengtą viešą buvusio kalinio egzekuciją.

Iš šios informacinio karo dimensijos reikia vertinti ir naujausią ataką prieš Ukrainą: „Wagner“ smogikų surengtą (ar inscenizuotą) viešą buvusio kalinio egzekuciją. Kad ir kokie buvo tariamai devyniolika metų atsėdėjusio, iš kitų su ukrainiečiais bendravusių rusų pozicija ir  informuotumu išsiskyrusio Jevgenijaus Nužnino tikslai; kiek tikra versija, kad jis buvo užverbuotas, kad infiltruotųsi į Laisvosios Rusijos legioną, tačiau neįveikė poligrafo testo, bandymai dėl jo galimos žūties apkaltinti Kyjivą yra daugiau nei absurdiški. Tarptautinė teisė gina tik oficialius kombatantus, bet ne samdinius, kokiais yra užverbuotieji „Wagner“. O apie humanizmą derėtų kalbėtis su Ukrainos karo belaisvių stovyklose dirbančiais tarptautinių organizacijų stebėtojais ir tais, kas išgyvena rusų okupaciją ar nelaisvę.

Ar „Wagner“ kanalais labai operatyviai ir plačiai ištransliuotas susidorojimas su J.Nužinu neatgrasins rusų, užuot šaudžius pasiduoti į nelaisvę? Ne daugiau nei dar nuo vasaros vadų jiems sekamos šiurpės apie Ukrainoje neva kastruojamus rusų belaisvius. Nė vienas ukrainiečiams interviu davęs rusas neprisipažino pažįstąs tokį nelaimėlį, tačiau tvirtino žiną: iškastruotas visas pusšimtis.

Akivaizdu, kad šįkart „Wagner“ rankomis įgyvendinta dar viena informacinė ataka turėjo užgožti Ukrainos laimėjimus Chersone. Atrodo, ir ji nepavyko.

Stiprus poveikis

Skaitmenine humanitare save vadinanti mokslininkė, ne vienus metus socialiniuose tinkluose tyrinėjanti radikaliai dešinei priskiriamas grupes, teigia, kad kalbėjimasis su šiais žmonėmis – ilgas ir daug pastangų kainuojantis darbas.

Rusijos karas prieš Ukrainą visą pasaulį privertė pamatyti informacinio karo, kurį ši šalis kariauja – net ir prieš savo žmones, mastą. Įvairių šaltinių duomenimis, pavasarį karą Ukrainoje palaikė daugiau nei pusė Rusijos gyventojų. Kita vertus, šiuos rezultatus vertinti sudėtinga, nes neįmanoma žinoti, ar gyventojai į apklausas atsakė sąžiningai.

„Būdų apibrėžti informacinį karą yra labai daug, tačiau jis visada susijęs su netikromis, melagingomis žiniomis, propaganda. Šiame kare kovojama dėl žmonių protų, siekiant laimėti kiek galima daugiau sau palankių taškų“, – sako R.Kasperienė, viena iš KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakultete įsteigto kibernetinio saugumo tyrimų centro „FrogLab“ tyrėjų.

Pasak jos, melagingos informacijos paveiktam asmeniui labai sudėtinga įrodyti, kad tai, kuo jis ar ji tiki, yra netiesa. Beje, net ir Rusijoje teisinga informacija – pasiekiama, ją gauti įmanoma.

„Mano atliktas radikalios dešinės grupuočių „Facebook“ socialiniame tinkle tyrimas parodė, kad kone pusė nuorodų, kuriomis tose grupėse dalijamasi, yra naujienos iš įprastos žiniasklaidos. Tačiau, atkreipus dėmesį į tai, kokiame kontekste ta žinute dalijamasi, kaip į ją reaguojama, pamatai, kad dažnu atveju informacija suvokiama iškreiptai, ja nepasitikima“, – paaiškina R.Kasperienė.

Jiems atrodo, kad jų turima nuomonė yra vienintelė teisinga, kad jie yra dauguma. Neįtikėtina, bet tie žmonės nežino, kad jie yra savame burbule, už kurio ribos esantys žmonės turi visai kitą poziciją.

Pramušti įmanoma

Liepos pradžioje paskelbti duomenys iš 40 pasaulio šalių rodo, kad visuomenės pasitikėjimas žiniasklaida skirtingose šalyse labai nevienodas. Europiečiai žiniasklaida pasitiki labiau nei amerikiečiai, televizija ir radiju pasitikima labiau nei internetinėmis naujienomis. Suomiai žiniasklaida pasitiki labiausiai – net 70 proc., o amerikiečiai – mažiausiai (vos 26 proc. mano, kad žinios yra patikimos). Kiek anksčiau atlikti tyrimai rodo, kad socialinėmis medijomis pasitikima mažiau nei žiniasklaida, o jauni žmonės yra apskritai skeptiški naujienų atžvilgiu.

R.Kasperienė sutinka, kad žiniasklaidai informaciniame kare tenka didžiulė atsakomybė. Beje, ji mano, kad Lietuvos žiniasklaida elgiasi gana korektiškai. Štai nesena istorija dėl tranzito iš Kaliningrado srities išaiškinimo, jos nuomone, Lietuvoje buvo komentuojama atsakingai, pasveriant kiekvieną žodį.

„Dėl komercinių portalų specifikos neretai pernelyg užaštrinamos antraštės; vis dėlto, palyginti su tuo, ką skaitau populiariuose pasauliniuose portaluose, krypstančiuose į radikalią dešinę, lietuviška žiniasklaida atrodo labai nuosaikiai“, – teigia tyrėja ir prisipažįsta, kad neseniai teko raminti jos namuose apsistojusius ukrainiečius, kurie iš rusakalbių žinių buvo supratę, kad Lietuvai gresia pavojus.

Jos tyrinėjamų „Facebook“ radikaliai dešinei priskiriamų grupių nariai informaciniame kare yra ypač pažeidžiami. Dėl socialinių tinklų ypatumų tie žmonės sukasi uždarame informaciniame burbule.

Pastebi: R.Kasperienės teigimu, melagingos informacijos paveiktam asmeniui labai sudėtinga įrodyti, kad tai, kuo jis ar ji tiki, yra netiesa. Asmeninio arch. nuotr.

„Jiems atrodo, kad jų turima nuomonė yra vienintelė teisinga, kad jie yra dauguma. Neįtikėtina, bet tie žmonės nežino, kad jie yra savame burbule, už kurio ribos esantys žmonės turi visai kitą poziciją“, – teigia R.Kasperienė.

Vis dėlto, pasak jos, yra informacijos, kuri gali pramušti ir tokių burbulų sienas. Pavyzdžiui, įvykus žurnalisto Andriaus Tapino suorganizuotai paramos akcijai, skirtai dronui „Bayraktar“ pirkti, R.Kasperienė stebėjo sujudimą radikalios dešinės grupėse.

„Mačiau daug diskusijų šia tema – buvo keliami klausimai: kaip galėjo taip nutikti, jei mes esame dauguma? Vėliau, žinoma, būdavo padaroma išvada, kad tikriausiai informacija melaginga, niekas nieko iš tikrųjų nenupirko“, – sako mokslininkė.

Ne visos pavojingos

Informacinėmis technologijomis kariaujamame kare kulkos nešvilpia, tačiau kalbėdami apie jį karinio žargono neišvengsime: R.Kasperienė mini kibernetines atakas, nusikaltimus, ekstremizmą ir net patriotizmą.

„Neseniai konferencijoje pristačiau Baltarusijos kiberpartizanų atvejį – tai grupuotė, kuri savo veikla siekia pakenkti Aliaksandro Lukašenkos režimui, siekia demokratijos šalyje. Kooperuodamiesi su iš tikrųjų veikiančiais partizaniniais daliniais, jie gadina geležinkelių infrastruktūrą, nutekina informaciją Ukrainai“, – pasakoja R.Kasperienė.

Informacinių technologijų išsilavinimą turinčios mokslininkės viena iš ekspertinių sričių yra kibernetinis saugumas. Paklausta, kaip šioje srityje atrodo Lietuva, ji gūžteli pečiais – taip pat, kaip daugelis kitų pasaulio valstybių. Nors mes giriamės savo interneto pralaidumu, turime daug aukšto lygio profesionalų, nedaugelis iš jų ryžtasi dirbti viešajame sektoriuje.

„Koronaviruso pandemijos laikotarpiu nutekinti sveikatos įstaigų duomenys – tik vienas iš pavyzdžių, rodančių, kad turime saugumo spragų. Tam, kad jų būtų išvengta, periodiškai turi būti vykdomas valstybės įstaigų saugumo auditas, turi būti diegiamos specialios stebėsenos sistemos. Tam reikia gerai kvalifikuotų specialistų, kurių skaičius ribotas ir kurie yra ypač brangūs. Juos sunku įpirkti ne tik mūsų, bet ir kitų valstybių viešajam sektoriui“, – teigia R.Kasperienė.

Nors žodžių junginys „kibernetinė ataka“ skamba grėsmingai, pasak specialistės, ne visi šie išpuoliai yra labai pavojingi. Pavyzdžiui, birželio pabaigoje žiniasklaidoje skelbtos Rusijos kibernetinės grupuotės „Killnet“ vykdytos atakos prieš Lietuvą, R.Kasperienės nuomone, – nepavojingos, tik trumpam sutrikdančios veiklą.

„Sudėtingiausi atvejai yra tokie, kai programišiai patenka į sistemos serverius ir juose pakeičia informaciją. Pavyzdžiui, Baltarusijos kiberpartizanai, įlindę į saugumo sistemos serverius, nusiurbė duomenis ir juos užšifravo. Visos duomenų bazės, su kuriomis dirbo Baltarusijos policija, tapo neprieinamos. Tokie dalykai ilgam ir labai pakenkia veiklai“, – teigia  mokslininkė.

Silpniausia grandis

Deja, pasak jos, pačių rimčiausių įsilaužimų – šnipinėjimo atvejų – galima nepastebėti metų metus. Jie kartais aptinkami visiškai netikėtai, įdiegus naują antivirusinę programą, atlikus sistemų saugumo auditą. R.Kasperienės teigimu, silpniausia grandis, per kurią vykdomos organizacijų kibernetinės atakos, – jose dirbantys žmonės.

„Saugumas gali būti pažeistas labai paprastu būdu – pavyzdžiui, darbuotojas gauna vadinamąjį „phishing“ (angl. phishing; phisher – sukčiavimas, sukčius,  – red.past.) elektroninį laišką nuo užsimaskavusio kibernetinio nusikaltėlio, kurio tikslas išvilioti duomenis. Atsidarius prie tokio laiško prisegtą dokumentą, į kompiuterį įdiegiama programa, kuri padeda į tinklą įsiskverbti kitoms programoms“, – aiškina R. Kasperienė, ne vienus metus dirbusi kibernetinio saugumo eksperte įvairiose įmonėse.

Todėl visus vartotojus ji skatina laikytis interneto komunikacijos ir naršymo higienos: naudoti slaptažodžius, kuriuose yra daug simbolių ir skaičių, nenaudoti to paties slaptažodžio kelioms paskyroms, rinktis ne „Google“, o specialių slaptažodžių generavimo programėlių pasiūlytas kombinacijas. Vis dėlto mokslininkė ramina – nereikėtų susirgti paranoja. Vadinamajam paprastam žmogui kibernetinių atakų bijoti nereikėtų.

„Jei neturite slaptos informacijos, neadministruojate tokių paskyrų, kuriose kažką pardavinėjate, grėsmė, kad jums bus pakenkta nutekinant informaciją, minimali“, – įsitikinusi R. Kasperienė.

Paklausta, ar turėtume bijoti algoritmų, kurie mus seka siūlydami prekes, trumpesnį kelią namo ar į draugus žmones, greta kurių buvome, ji teigia labiau nei pavojų vertinanti patogumą.

„Mums sunku suprasti, kaip veikia algoritmai, o tai, ko nesuprantame, gąsdina. Aš jų veikimą priimu kaip įrankį, kuris gali palengvinti gyvenimą: padeda apeiti kamščius, pasiūlo naujų pomėgių, tinkamų produktų. Vis dėlto, manau, baimė ir tam tikras atsargumas, susijęs su technologijomis, yra tik mūsų kartos problema, vėliau jos nebeliks. Žinoma, saugumo iššūkių išliks“, – mano mokslininkė.

Aktyvumas nuslopo

Kapitolijaus šturmas Vašingtone, Kanados vilkikų protestai prieš vakcinas, protestai prieš koronaviruso pandemijos nulemtus suvaržymus įvairiose šalyse – ekspertų nuomone, daugelis šių įvykių įsisiūbavo būtent dėl socialinių tinklų. „Facebook“ vadovai vis dar teisiasi dėl „Cambridge Analytica“ skandalo – kai nutekinti duomenys, manoma, padarė įtakos ir 2016-ųjų JAV prezidento rinkimų, ir Jungtinės Karalystės referendumo dėl išstojimo iš ES rezultatams.

„Socialinėse medijose „laukinių Vakarų“ laikotarpis tęsėsi iki Joe Bideno prezidento rinkimų 2020-aisiais; situacija pasikeitė po Kapitolijaus šturmo. Socialinius tinklus stipriai prispaudė įstatymai – šiandien tiek „Facebook“, tiek „Twitter“ kas mėnesį skelbia, kiek jie uždarė netikrų paskyrų. Socialiniai tinklai pagaliau tapo atviri mokslininkams, kurie tyrinėja šiuos reiškinius. Visa tai duoda tam tikrų rezultatų. Vis dėlto padaryta žala bus jaučiama dar ne vienus metus“, – teigia R.Kasperienė.

Radikalios dešinės grupes socialinėje medijoje stebinti mokslininkė teigia, kad jų aktyvumas nuslopo. Pasak jos, tai galima sieti su Rusijos dar kovo mėnesį paskelbtais kompanijos „Meta“ valdomų tinklų ribojimais, nes būtent šioje šalyje kuriama daug melagingo turinio. Tačiau mokslininkė mano, kad visų radikalios dešinės grupių narių veiklą sieti su tiesiogine parama iš Rusijos būtų neteisinga – susideda daug socialinių problemų, kurias per pastaruosius porą metų pakurstė pandemijos sukelti apribojimai.

„Labai ilgai gilinausi, siekdama atrasti būdą, kaip kalbėtis su žmonėmis, kurie yra įtikėję sąmokslo teorijomis, tokiais, kuriuos galima priskirti kraštutinei dešinei. Buvo skelbtos ir mokslininkų ataskaitos, piešiančios tų žmonių psichologinį paveikslą. Gana dažnai jie turi psichologinių problemų, pavyzdžiui, bijo persekiojimo, yra patyrę psichologinių traumų. Jie nepasitiki visuomene ir linkę bendrauti tik su tokiais žmonėmis, kurie mąsto panašiai kaip jie“, – sako R.Kasperienė.

Pasak jos, moksliniai tyrimai taip pat rodo, kad nuolatinis tikros, teisingos informacijos skelbimas, kantrus kitokio naratyvo pasakojimas taip pat duoda rezultatų. Ji primena, kad sovietų okupaciją išgyvenusi Lietuvos visuomenė dar ilgai gydysis šios patirties paliktas traumas. Galbūt situacija pasikeis užaugus kelioms nepriklausomos Lietuvos kartoms.

Pasak J. Flemingo, pratrūkusiame kare abi šalys pasitelkia savo kibernetinius pajėgumus. „Tačiau Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas šiuo metu visiškai pralaimi informacinį karą Ukrainoje ir Vakaruose. Nors vertėtų tai švęsti, negalime nuvertinti Rusijos dezinformacijos įtakos kitur pasaulyje“, – straipsnyje laikraščiui „The Economist“ rašė J. Flemingas.

Pasak žvalgybos agentūros vadovo, Rusijos pradiniai planai šioje srityje, kaip ir karo lauke, regis, žlugo. Jis nurodė, kad Maskva „neatsakingai ir beatodairiškai“ naudoja savo puolamuosius kibernetinius įrankius.

J. Flemingo teigimu, Rusija pasitelkė programinę įrangą „WhisperGate“, kad sunaikintų Ukrainos vyriausybines sistemas. Anot GCHQ vadovo, Maskva skaitmeninės dezinformacijos taktiką pasitelkia jau ne pirmą kartą – panašūs bandymai taip pat fiksuoti Sirijoje ir Balkanuose.

„Mes turime būti pasiruošę kiekvieną dieną kokiems nors netikėtiems dalykams. Ta komunikacija arba informacinis karas vyksta, jis vyko iki karo Ukrainoje pradžios ir jis vyksta toliau netgi didesniu intensyvumu. Ar yra tikimybė, kad tai yra paskutinis atvejis, kuomet Rusija panaudos informacines atakas prieš Lietuvą? Tikrai ne. Ar mes galime užkardyti tam kelią? Manau, kad daug kam užkardome kelią, nes jei kai ko neatsiranda viešojoje erdvėje, dažnai būna, kad gebame tai sustabdyti. Ar gali būti, kad bus atakų? Gali būti, todėl labai raginu joms nepasiduoti ir išlaikyti šaltą galvą“, – trečiadienį žurnalistams Seime teigė G. Landsbergis.

Ministras primena, kad Lietuvai pradėjus taikyti ketvirtąjį ES sankcijų paketą, kuris apimą dalį Rusijos prekių, tranzitu gabenamų per Lietuvos teritoriją į Kaliningradą, Rusijos propaganda eskalavo apie tariamą Kaliningrado srities „blokadą“.

„Šeštadienį atsirado informacija dėl visiškos blokados, kas pasirodė, kad yra visiška netiesa. Įmonė informavo, kad jos klientai nebegali krauti plieno produktų, ir ta informacija buvo išsiųsta tiesiai klientams. Rusija tai pavadino blokada“, – komentavo ministras.

Dar karo Ukrainoje pradžioje internete pasklido suklastotas vaizdo įrašas, kuriame šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis neva ragina Ukrainos karius sudėti ginklus ir pasiduoti. Nors ši klastotė buvo gana prastos kokybės ir suklaidino nedaugelį, tačiau puikiai iliustruoja pastangas informaciniame kare panaudoti mašininio mokymosi ir dirbtinio intelekto technologijas.

Dr. P. Pakutinskas sako, kad naujausios technologijos įgalina vis tikslesnes ir realistiškesnes klastotes, o dirbtinio intelekto pagalba manipuliuotą vaizdą nuo autentiško žmogaus akiai atskirti gali būti sudėtinga ar netgi visai neįmanoma.

„Tai, kas angliškai vadinama deepfake – naudojant mašininio mokymosi algoritmus modifikuota vaizdinė ar garsinė medžiaga – yra vis labiau paplitęs reiškinys, o imitacijas tampa vis sunkiau atpažinti net ir įgudusiai akiai. Pasitelkus pažangiausias technologijas ir įdėjus šiek tiek pastangų, šiandien galima iš esmės į bet kurio žmogaus, įskaitant valstybių vadovus, lūpas įdėti bet kokius žodžius, o vaizdinėse manipuliacijose „užfiksuoti“ kompromituojančius jų veiksmus. Tai kelia didelį pavojų tiek pavieniams asmenims, kurie gali tapti vis pažangesnius įrankius naudojančių kibernetinių nusikaltėlių taikiniu, tiek ir valstybių saugumui, visos politinės ir demokratinės sistemos stabilumui“, – sako dr. P. Pakutinskas.

Tinkamą atsaką gali suduoti tik dirbtinis intelektas

Šiandien dirbtinio intelekto sprendimai jau geba identifikuoti ir išfiltruoti melagingas naujienas, atpažinti vykdomas informacines kampanijas, identifikuoti suklastotus vaizdus, vaizdo ar garso įrašus.

Anot dr. P. Pakutinsko, realistiškos klastotės, kuriamos dirbtinio intelekto pagalba, taip pat gali pakirsti žmonių pasitikėjimą bet kokia informacija ir visą viešąjį lauką paversti savotiška pilkąja zona, kurioje niekuomet negali žinoti, kas tikra, o kas – melas. Tokia terpė yra palanki sklisti įvairioms konspiracijos teorijoms, kraštutinėms pažiūroms ir ideologijoms, formuotis nuo patvirtintos ir patikimos informacijos atsiribojusiems socialiniams burbulams, veikiantiems prieš visos visuomenės interesus.

„Tačiau tos pačios technologijos, kurios įgalina naujas dezinformacijos formas ir jos sklaidos būdus, taip pat gali padėti su jais kovoti. Tiesą sakant, dirbtinio intelekto sprendimai yra vienintelis adekvatus atsakas tokioms grėsmėms. Šiandien dirbtinio intelekto sprendimai jau geba identifikuoti ir išfiltruoti melagingas naujienas, atpažinti vykdomas informacines kampanijas, identifikuoti suklastotus vaizdus, vaizdo ar garso įrašus. Į tokių technologijų vystymą reikia toliau investuoti, nes kibernetinėje erdvėje nuolat vyksta varžybos tarp blogų kėslų turinčių nusikaltėlių bei informacinio karo atakas vykdančių priešiškų valstybių ir tokius veiksmus atremti siekiančių institucijų, įmonių ir tyrėjų“, – sako dr. P. Pakutinskas.

Su dezinformacija kovoti padeda įvairiais būdais

Anot eksperto, dirbtinio intelekto sprendimai su melagingomis naujienomis ir klastotėmis internete gali padėti kovoti keliais būdais. Visų pirma, mašininio mokymosi algoritmai gali būti „ištreniruojami“ atpažinti suklastotą turinį pagal jo formą – t. y. pėdsakus, kuriuos palieka skaitmeninė originalių vaizdų ar garsų manipuliacija. Dirbtinis intelektas gali pastebėti įvairius netolygumus, nesutapimus ir pakeitimus, kurių žmogaus akis dažnai neužfiksuoja.

„Kita tyrimų sritis yra susijusi su naujienų turinio analizavimu. Dirbtinis intelektas gali būti pasitelktas naujienų skenavimui ieškant jau žinomų melagingų naujienų ar tam tikrų joms būdingų semantinių struktūrų. Tai yra išties aktualu, nes iš pirminių šaltinių melagingi faktai ar suklastoti vaizdai bei garsai socialiniuose tinkluose turi galimybę išplisti labai plačiai. Dirbtinis intelektas gali padėti laiku atpažinti melagienų plitimo „židinius“ ir juos užgesinti“, – sako dr. P. Pakutinskas.

Galiausiai, dr. P. Pakutinsko teigimu, analizuojami tam tikri naujienų dalijimosi ypatumai, kurie taip pat neretai gali išduoti melagingas naujienas. Pavyzdžiui, itin daug pasidalijimų, tačiau mažai patiktukų, sulaukiantys socialinės medijos įrašai gali būti melagingos naujienos požymis ir ženklas, kad tokią informaciją reikėtų papildomai patikrinti. Nagrinėjant įprastų ir melagingų naujienų sklaidos ir plitimo charakteristikas įmanoma sukurti tam tikrą rizikos vertinimo mechanizmą, kuris leistų lengviau aptikti melagingą informaciją ir sustabdyti jos plitimą.

ES įsigaliojo griežtesnis reglamentavimas

Su melagingomis paskyromis ir suklastota informacija įvairiomis priemonėmis Europos Sąjungoje aktyviau kovoti turės ir didžiosios technologijų kompanijos. Birželio viduryje Europos Komisija paskelbė sugriežtintą Kovos su dezinformacija praktikos kodeksą, kurį šiuo metu yra pasirašę 34 subjektai – tarp jų ir tokios platformos bei kompanijos kaip „Meta“, „Google“, „Twitter“, „TikTok“ ir „Microsoft“.

Kartu su neseniai priimtu ES Skaitmeninių paslaugų aktu ir būsimu teisės aktu dėl politinės reklamos skaidrumo ir atrankiojo adresavimo griežtesnis praktikos kodeksas yra svarbiausia Europos Komisijos kovos su dezinformacijos plitimu ES priemonė. Sugriežtintame kodekse numatytos tokios kovos su dezinformacija kryptys kaip reagavimas į naują manipuliacinę elgseną, faktų tikrinimo veiklos plėtimas, finansinių paskatų skleisti dezinformaciją naikinimas ir kt.

„Naujųjų nuostatų įgyvendinimas tikrai neapsieis be dirbtinio intelekto sprendimų. Na o žvelgiant kiek plačiau – kad ir kaip bežiūrėsime, dirbtinis intelektas įvairiose žmonių gyvenimo sferose neišvengiamai vaidins vis didesnį vaidmenį. Svarbu pasistengti, kad jo galimybės daugiau naudos ir pranašumų suteiktų ne nusikaltėliams ar valstybėms-agresorėms, o visiems žmonėms ir atvertų žmonijai naujas galimybes tobulėti ir kurti“, – sako dr. P. Pakutinskas.

„Stebime informacinę aplinką, žiūrime, kaip ji kinta, kokios žinutės pasirodo apie Lietuvą. Mūsų akcentas – priešiški šaltiniai. Jie siekia pavaizduoti Lietuvą kaip priešišką ir nedemokratinę valstybę, kaip keliančią grėsmę Rusijai ir Baltarusijai valstybę, akcentuoja, kad Lietuva skatina NATO įsitraukti į konfliktą su Rusija“, – kalbėjo Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento analitikas Konstantinas Rečkovas.

Siekiama priešinti lietuvius su ukrainiečiais.

„Teigiama, kad pagalba Ukrainai yra pagalba naciams“, – pasakojo K. Rečkovas.

Vakarų žvalgybos duomenimis, po invazijos į Ukrainą Kremlius davė nurodymą kurstyti neapykantą prieš Ukrainos karo pabėgėlius.

„Taip pat sakoma, kad Lietuvos žmonės nukenčia, nes pinigai, kurie galėtų būti skiriami socialinėms reikmėms, yra skiriami Ukrainai“, – tęsė K. Rečkovas.

Jeigu anksčiau Rusijos propagandoje pastebėdavome daugiau įtikinėjimo, tai dabar galima pastebėti daugiau gąsdinimo potencialiu kariniu konfliktu.

Dar vienas Rusijos propagandos naratyvas – esą Lietuva organizuoja Kaliningrado blokadą, todėl rusams neva teks siųsti pajėgas sausumos koridoriui užtikrinti.

„Tendencija kinta. Jeigu anksčiau Rusijos propagandoje pastebėdavome daugiau įtikinėjimo, tai dabar galima pastebėti daugiau gąsdinimo potencialiu kariniu konfliktu“, – teigė K. Rečkovas.

Rusijai užpuolus Ukrainą informacinis karas prieš Lietuvą suintensyvėjo.

„Toliau dėmesys grįžta į mūsų auditoriją ir tai reikalauja papildomo dėmesio šiems priešiškiems šaltiniams“, – pasakojo K. Rečkovas.

Bet Lietuva informaciniame kare su Rusija stringa.

„Užsienio dezinformacijos šaltiniai naudojasi mūsų demokratija. Sakyčiau, jog išvada peršasi viena“, – kalbėjo Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė.

Po Rusijos invazijos į Ukrainą Lietuvoje uždraustas propagandinės rusų ir baltarusių televizijos. Tačiau sunkiai sekasi blokuoti propagandinius portalus dėl daugybės priežasčių. Visų pirma, užblokavus vieną, iš karto atidaromas naujas beveik tokiu pačiu adresu.

„Tai yra panašu į kovą su devyngalviu slibinu“, – tęsė G. Ramanauskaitė.

Nustačius dezinformaciją, interneto portalą galima stabdyti trims paroms. Ilgesniam uždraudimui reikia teismo leidimo, tačiau ne visus prašymus teismai tenkina. Teismas neleido blokuoti propagandinio „Russia Today“ portalo, nes Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pateikė ne visus reikalingus dokumentus.

„Teismas reikalauja argumentų, įrodymų, vertimų“, – teigė G. Ramanauskaitė.

Tarnyba neslepianti neturinti pakankamų pajėgumų tinkamai pasirengti byloms.

„Panašaus pobūdžio darbas yra naujas, tad galimi trukdžiai žinant, kad tarnyba neturi didelių pajėgumų“, – pasakojo G. Ramanauskaitė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Policija sako perspėjusi Seimą, kad Rusijai pradėjus ginkluotą plataus masto karą reikia daugiau įrankių informaciniam karui stabdyti.

„Seimui kaip variantą siūlėme, kad jeigu tai yra nepaprastoji padėtis, kad gal galima apsieiti be teismo, tačiau Seimas priėmė sprendimą, kad tai yra teismo grandis“, – kalbėjo Kriminalinės policijos biuro viršininko pavaduotojas Audrius Valeika.

Praėjus trims mėnesiams Seimas žada situaciją taisyti, kad be teismo leidimo propagandos kanalą galima būtų stabdyti ne trims paroms, o mėnesiui. Bet tą žadama pasiūlyti tik po kelių savaičių, kai bus svarstoma, ar pratęsti nepaprastąją padėtį.

„Galima būtų pakeisti tam tikras nuostatas ir siūlyti ilgesnį terminą. Aš matau, kad tos 72 valandos nėra pakankamos“, – kalbėjo Seimo narys (TS-LKD) Andrius Kupčinskas.

Dar prastesnė situacija su propaganda socialiniuose tinkluose.

„Socialiniai tinklai yra užsienio verslas, jie turi savas taisykles. Jei feisbukas dar suteikia grįžtamąjį ryšį kreipiantis į jį dėl dezinformacijos skelbimo, tai „YouTube“ iš viso nereaguoja“, – kalbėjo G. Ramanauskaitė.

Yra ir daugiau bėdų. Net kai Rusijos propagandą nurodoma blokuoti trims paroms, tą padaro ne visi interneto tiekėjai. Jų Lietuvoje – apie 80. Žurnalistų etikos kontrolieriaus tarnyba sako žinanti, kad ne visi tiekėjai blokuoja, bet neturinti pajėgumų tikrinti, kaip vykdomi privalomi nurodymai.

Tik jei tai laimėjimas, kodėl jie "evakuojami" autobusais su ženklu "Z" į pataisos kolonijas Rusijoje?

Mūsų viešoji nuomonė ir žiniasklaida, impregnuota primityviais patriotiniais naratyvais, kartais tikrai atrodo kaip išprotėjusi, o tokia negalia jau tapo patogi priešui, kuris tik ir laukia galimybės įgyti persvarą informaciniame pasišaudyme.

Kad ir kaip būtų liūdna, daiktus reikėtų vadinti savais vardais – "Azov" kariai ne evakuojami, o pasidavė nelaisvėn. Ir tai yra apmaudžiai siaubinga. Iki skausmo gaila tų išsekintų žmonių, bet jie tikrai pasidavė, nes nebeturėjo kitos išeities.

Politikai sostinėje giriasi – vėl statomas nacionalinis stadionas. O kokiam velniui jis reikalingas, jei jau yra naujas Kaune?

Panašiai aukštyn kojomis yra pateikiami ir kiti įvykiai. Pavyzdžiui, Rusijos kariauna pati pasitraukia iš kokio nors kaimo, o pas mus iškart užgaudžia fanfaros – tai Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pergalė.

Gal baikite vieną kartą, nes tokie ura patriotiniai maršai skatina įtarumą, skepsį ir nepasitikėjimą, kuris naudingas tiems, kas karą vadina "specialiąja operacija".

Kita vertus, ko norėti, jei šitas dviveidystės virusas pas mus užveistas jau seniai. Prisiminkime tokią viešojo naratyvo klasiką, kaip "įsisavinti lėšas" vietoj "pavogti pinigus", "priėmėme delegaciją" ("pavalgėme už valdiškus eurus"), "prognozuojamas neigiamas ekonomikos augimas" ("bus gili ekonominė krizė").

Tokios manipuliacijos užbarikaduoja tiesą taip, kad esame priversti apsigyventi išvirkščiame kontekste. Štai džiūgaujama, jog pavyko susitarti dėl biudžeto, tačiau kad skolinamasi 4 mlrd. eurų tarsi nesvarbu. Politikai sostinėje giriasi – vėl statomas nacionalinis stadionas. O kokiam velniui jis reikalingas, jei jau yra naujas Kaune? Tai rebusas daugybei piliečių, bet tik ne valdžiai.

P.S. Kam vadovybės apsaugos tarnybai reikia penkių aukštų 6,3 tūkst. kv. m ploto biurų pastato? Ar trijų šalies vadovų saugai tikrai būtini tokie resursai? Gal dėl to mus vokiečiai ir vadina durnių tauta ("Törichte Litauer").

Mūšiai vyksta ne tik Ukrainos miestuose – vyksta ir propagandinis karas. Kas jame laimi, kuo Kremliaus propaganda skiriasi nuo ikikarinės, galų gale, kokių signalų apie tolesnę įvykių raidą galima įžiūrėti Rusijos skleidžiamuose naratyvuose, „Kauno diena“ aiškinasi su propagandos ekspertu Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentu dr. Viktoru Denisenka.

Siekia sukelti chaosą

– Kuo dabartinė Kremliaus propaganda, Rusijai užpuolus Ukrainą, skiriasi nuo ligtolinio jos srauto?

– Rusijos propaganda daugiausia orientuota į Rusijos gyventojus ir tik iš dalies – į Vakarus, Europą. Esminis pokytis ir įvyko pačioje Rusijoje, kur dabar faktiškai įvesta karo cenzūra – kitaip negaliu pavadinti sprendimo, kad žiniasklaida Rusijoje negali vartoti žodžio „karas“, o turi sakyti „specialioji operacija“.

Šiuolaikinė Kremliaus propaganda ne tiek siekia įtikinti, kad tiesa yra Rusijos pusėje, kiek sukelti chaosą informacinėje erdvėje. Gaudami daug prieštaringos informacijos, žmonės sutrinka, o tada jiems lengva daryti įtaką.

Bet įdomu tai, kad, atrodo, Kremliaus propagandoje yra tam tikro sutrikimo, nes didžioji dauguma net pačių propagandos šaltinių nesitikėjo karo. Dabar jie atkartoja propagandinius štampus apie fašistus, neonacius Ukrainoje, tačiau negali ignoruoti fakto, kad žaibiškas karo planas Rusijai nepavyko. Tad tai, ką matau propagandos lauke, kol kas neleidžia kalbėti apie esminį pokytį, – kartojami panašūs, kaip ir anksčiau, naratyvai, bet jie vis labiau kertasi su realybe, todėl pokytis artimiausiu metu gal ir vyks.

– Kaip paaiškinti, kodėl Kremliaus propagandoje tiek akivaizdaus broko? Kad ir kurioziškas atvejis, kai įklijuotas į įrašą Vladimiras Putinas kiaurai mojuoja ranka per mikrofoną, ar lengvai atskleidžiami faktai, kad įrašai padaryti iš anksto.

– Šį klausimą ekspertai užduoda sau nebe pirmus metus. Klaidos, primityvi propaganda, kurią nesunku demaskuoti, – tokių pavyzdžių gana daug matėme ir anksčiau. Tikslaus atsakymo nėra, bet aš orientuojuosi į britų mokslininko Peterio Pomerancevo iškeltą versiją, kad šiuolaikinė Kremliaus propaganda iš tikrųjų ne tiek siekia įtikinti, kad tiesa yra Rusijos pusėje, kiek sukelti chaosą informacinėje erdvėje, o tam kokybė ne tiek svarbu. Informacinė erdvė atakuojama daugybe įvairių pasakojimų, jie neretai vieni kitiems net prieštarauja, ir taip bandoma sukurti netikrumo jausmą. Žmonės, gaudami labai daug prieštaringos informacijos, nesupranta, kur gali būti tiesa, kur melas, sutrinka, o tada lengva daryti jiems įtaką.

– Daugelis, net ir Ukrainoje, netikėjo, kad Kremlius išdrįs pradėti realų karą. Ar propagandos turinys, jos dinamika leido prognozuoti, kad taip nutiks?

– Žinoma, būtų geriau, jei būčiau klydęs, bet buvau vienas iš tų ekspertų, kurie manė, kad karas yra įmanomas. Paaiškinsiu, kodėl. Prieš tris keturis mėnesius iki karo, praėjusių metų pabaigoje, Rusijos propagandos srautas – negaliu sakyti, kad padidėjo, bet išryškėjo labai aktyviai brukamas naratyvas, kad Rusija neplanuoja jokio karo su Ukraina, neplanuoja jos pulti, bet Vakarai nori supriešinti Rusiją su Ukraina, sukelti tarp jų karą.

Toks nuolat kartojamas naratyvas buvo propagandinė operacija, kuri labai priminė 2008-uosius. Tada niekas nesitikėjo, kad Rusija gali imtis kažkokių realių karinių veiksmų Gruzijos valstybės teritorijoje, tačiau toks propagandinis pasirengimas karui, dirvos purenimas vyko faktiškai nuo 2008 m. pradžios, kai visa propagandinė kampanija buvo nukreipta prieš Gruziją.

Ir šįkart man buvo deja vu – kad kažką panašaus esu matęs. Prisiminęs, kuo tai baigėsi 2008-aisiais, neatmesdavau karo pavojaus Ukrainoje galimybės, nes Kremliaus propaganda siuntė tam tikrų ženklų. Kaip minėjau, dabar matau, kad Rusijos propaganda sutrikusi, nes, ko gero, tie propagandos kariai platino aukštesnių instancijų naratyvus, nežinodami tikrųjų Kremliaus tikslų – pradėti karą.

Prognozės: V.Denisenko pagal Kremliaus propagandą numanė, kad Rusija puls Ukrainą. Jeigu V.Putinas dar neišprotėjo galutinai, branduolinio karo ir puolimo prieš NATO neturėtų būti. Bet jei ne? (Eimanto Genio nuotr.)

Rusai – informaciniame vakuume

– Sakėte, kad Kremliaus propaganda, visų pirma, skirta Rusijos žmonėms, ir, atrodo, ji paveiki. Jei baltarusiai išdrįso sukilti prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą po suklastotų prezidento rinkimų, kodėl, pagal Rusijos mastą, palyginti nedaug rusų sukilo prieš V.Putiną ir jo pradėtą karą?

– Čia yra keletas aspektų. Visų pirma, neaišku, kiek Rusijos žmonių yra prieš karą, nes protesto akcijos to neparodo. Rusija – autoritarinė valstybė, jos valdžia protesto akcijų atžvilgiu turi savo veikimo būdą. Žmonės Rusijoje supranta, kad išeidami į protesto akciją jie rizikuoja savo gerove, laisve. Protestuotojai brutaliai suimami, gali netekti laisvės ar darbo, ypač jei dirba biudžetiniame sektoriuje, ir baimė įveikia žmones. Esu net savotiškai nustebęs, kad bent jau tūkstančiai žmonių išeina protestuoti, nors tai ir lašas jūroje vertinant pagal Rusijos mastus. Bet tai rodo, kad Rusijoje yra drąsių žmonių.

Grįžtant prie propagandos, Rusijos visuomenė gyvena informaciniame vakuume, ypač pastaruoju metu, nes užblokuotos ir tos kelios nepriklausomos žiniasklaidos priemonės, kurios čia dar buvo pasiekiamos. Yra techninių būdų apeiti tinklalapių blokavimą, bet tai reikia išmanyti. Rusijos visuomenė gyvena Kremliaus propagandos apsuptyje, neturi alternatyvios informacijos, tad yra veikiama Kremliaus propagandos naratyvų, mato pasaulį tokį, kokį jį formuoja Kremlius.

– Kyla iniciatyvų skambinti į Rusiją, rašyti laiškus. Kiek taip galima padaryti įtakos?

– Iš savo pažįstamų rusų, taip pat ir tų, kurie emigravo iš Rusijos po Krymo okupacijos, nes jiems buvo gėda likti Rusijoje, girdžiu, kad jie net kai kurių savo draugų, giminaičių Rusijoje nesugeba įtikinti – šie mano, kad čia vakarietiška propaganda. Ir ne tik dabar, nes faktiškai Rusija užpuolė Ukrainą jau 2014 m., o dabartinis karas – tęsinys to, kas vyksta jau aštuonerius metus.

Tad, jei nepavyksta įtikinti savo pažįstamų ir giminaičių, mažai tikėtina, kad paskambinusiam pašaliniam žmogui tai pavyktų. Bet, kaip sakoma, lašas po lašo ir akmenį pratašo. Tad į akcijas žiūriu pozityviai, nors dėl jų efektyvumo labai abejoju. Paradoksaliai skamba, bet jos gal net svarbesnės mums, nes parodo, kad turime aktyvią pilietinę visuomenę, žmonės nori daryti įtaką situacijai.

– V.Putinui pasirašius įstatymą, pagal kurį gresia net iki penkiolikos metų kalėjimo už „melagingas žinias“ apie karines pajėgas ir treji – už raginimą taikyti sankcijas, iš Rusijos pasitraukė daugelis užsienio žiniasklaidos priemonių. Kaip galima paveikti informacinį lauką, kai nebeliko nešališkos informacijos iš Rusijos vidaus?

– Analizuojant procesus Rusijos valdžioje, tiek komunikacijos specialistams, tiek politologams ir anksčiau apie daug ką tekdavo spėlioti. Pavyzdžiui, buvo keletas versijų, kaip iš tikrųjų atrodo Rusijos valdžios modelis: ar V.Putinas – vienvaldis diktatorius, ar yra kokių klanų, kurie tarpusavyje varžosi dėl V.Putino dėmesio ir pan. Užsienio žiniasklaidos pasitraukimas dar labiau apsunkins galimybes gauti informaciją iš pačios Rusijos.

Bet gyvename globalios informacijos pasaulyje, tad vienaip ar kitaip sužinosime, kas vyksta Rusijoje, kažkokios žinios pasieks asmeniniais kanalais, nors yra nemažai pavojų, kad bus bandoma pateikti ir melagienų. Bus galima prisiminti sovietmečio įgūdžius, kai žmonės mokėdavo tarp eilučių išskaityti tai, kas nebuvo tiesiogiai parašyta, bet iš pranešimų struktūros, net vartojamų žodžių buvo aišku, kaip yra iš tikrųjų.

Technologijos keičia galimybes

– Kaip vertinate Lietuvoje priimtą sprendimą drausti Rusijos ir Baltarusijos kontroliuojamų programų transliacijas, taip pat numatyti galimybę riboti dezinformaciją ir karo propagandą skelbiančių lietuviškų žiniasklaidos priemonių veiklą, šalyje drausti prokremliškus renginius? Opozicija baiminasi, kad, pasinaudodama precedentu, valdžia taip gali drausti jos pačios kritiką, riboti prieigą prie informacijos.

– Visada buvau prieš draudimus, sakydavau, kad geriausias būdas kovoti su propaganda – ją demaskuoti, parodyti, kaip ji sukurta, suteikti galimybę žmonėms gauti patikimos ir kokybiškos informacijos. Kita vertus, kaip sakoma, kare kaip kare: dabar agresyvios Kremliaus dezinformacijos ir propagandos blokavimas turi prasmę pradedant nuo to, kad Lietuvoje pagal įstatymą uždrausta kurstyti karą, o Kremliaus propaganda faktiškai tai ir daro. Pagal Lietuvos įstatymus, mūsų informacinėje erdvėje tai nepriimtina. Bet kai priimami tokie drastiški sprendimai, reikia stebėti, kad nebūtų peržengta riba, kur yra nepriimtinas karo kurstymas, ir dėti visas pastangas, kad būtų išsaugota žodžio laisvė, nuomonių įvairovė.

– Tačiau šiais virtualiaisiais laikais sunku užkardyti bet kokios informacijos srautus. Kaip technologiniai pokyčiai veikia propagandą?

– Šiandienos pasaulyje išnyksta tam tikros sąvokos, tarp jų ir nacionalinė informacinė erdvė, – gyvename globalioje informacinėje erdvėje. Tai turi savo pranašumų, pavyzdžiui, būdami Lietuvoje galime skaityti, ką rašo Jungtinės Karalystės ar JAV žiniasklaida, labai greitai sužinoti apie kokius nors įvykius. Kita vertus, yra ir savų pavojų: kur nelieka sienų, ten galima laisvai skleisti ne tik prasmingą, bet ir nepatikimą informaciją, propagandą.

Žiūrint į pačios propagandos naratyvų kūrimą, jos technikos nesikeitė, yra labai panašios į buvusias ir XX a. pradžioje, per Pirmąjį pasaulinį karą. Bet pasikeitė technologinės galimybės skleisti tą informaciją, tam panaudoti paprastus žmones kaip stiprintuvus: socialiniuose tinkluose žmonės patys dalijasi tam tikra informacija, gali dalytis ir propaganda, nė nepagalvodami, kad taip daro. Patikėję kokiu naratyvu, pasidalija, o jo draugai, kurie juo pasitiki, pasidalija toliau, ir jau – sniego gniūžtės efektas.

Taip, technologijos leidžia naudoti deepfake, vadinamąją giluminę melagieną: įraše suformuoti net lūpų judesius, kad žmogus sako, ko realiai nėra sakęs. Ši technologija sudėtinga ir brangi, tačiau technologijos mūsų laikais pinga labai greitai. Šiandien apie giluminės melagienos naudojimą propagandoje kalbama kaip apie rytdienos pavojų, kol kas kažkokių ryškių jos panaudojimo propagandoje pavyzdžių nebuvo, bet artimiausioje ateityje tai gali būti vienas didžiausių iššūkių ir reikės rasti techninių sprendimų aptikti tokį falsifikavimą.

– Esate sakęs, kad propaganda – kaip radiacija: labai pavojinga, bet ją sunku pastebėti. Kaip ją atpažinti? Koks geriausias priešnuodis prieš ją?

– Visų pirma, žmonės turi būti atsargūs naudodami informaciją ir ypač – ja dalydamiesi. Pavojus – dvigubas: pirma, tai paveiks tave, antra, tu pats pradėsi ją skleisti nesuprasdamas, ką darai. Kai kalbame apie atsparumą dezinformacijai, jos poveikiui, minimas kritinis mąstymas, kad žmogus, susidurdamas su informacija (jos dabar yra labai daug ir įvairios), pirmiausia turi išsiugdyti kritiškumą vertinant, kiek ji patikima. Tam yra įvairių būdų. Reikia žiūrėti į šaltinį – iš kur informacija atėjo, koks pirminis šaltinis. Propaganda visada orientuojasi ne į protą, o į jausmus. Labai emocingi pranešimai gali kelti įtarimų, ir nors tai nebūtinai bus propaganda, bet gali būti vienas iš jos požymių.

Dabar vyksta karas, o informaciją iš karo zonos vertinu labai atsargiai. Neskubu pasitikėti pernelyg pesimistine ir pernelyg optimistine informacija, nes reikia suprasti: dezinformacija iš abiejų pusių tradiciškai yra karo dalis. Dažniausiai pirmiausia žiūriu, ar yra kokių patvirtinimų iš kokybiškų žiniasklaidos priemonių: BBC, „Reuters“ ar Lietuvoje – LRT, „Kauno dienos“, nes žurnalistų darbas – tikrinti informaciją, faktus, bandyti atrasti tiesą ir išleisti į viešumą tik patikimą informaciją. Dabartinėmis sąlygomis tai gana komplikuota. Vakarų žiniasklaidoje jau esu įpratęs, skaitydamas kokias naujienas apie karą Ukrainoje, matyti prierašą, kad tam tikrų faktų patikimumo neįmanoma patikrinti.

Tad būkime kritiški, neskubėkime dalytis informacija, darykime tai tik įsitikinę, kad ji patikima. Supraskime egzistuojantį pavojų. Naudokime skirtingus informacijos šaltinius. Šiandien naujienas sužinome iš socialinių tinklų, tačiau raginčiau neužmiršti ir tradicinės kokybiškos žiniasklaidos.

Prognozuoti sunku

– Kodėl vakariečiai taip ilgai buvo naivūs ir tikėjo, kad Rusija nekelia pavojaus, nors Lietuva, kitos Baltijos šalys nuolat atkreipdavo į tai dėmesį?

– Vakarai nenorėjo matyti Rusijos kaip potencialaus priešo, ir tai ironiška, nes Rusija visuomet vaizdavo Vakarus kaip klastingus, planuojančius karą su Rusija ar kitaip siekiančius jai pakenkti. Iš tikrųjų Vakarai viso to nenorėjo. Tai buvo šaltojo karo trauma, nes po Sovietų Sąjungos žlugimo buvo vilčių, kad ideologinė konfrontacija baigėsi, Rusijoje vyksta demokratizacijos procesai; nors kartais nuo šio kelio ir nuklystama, bet ji nėra Sovietų Sąjunga, su ja galima turėti reikalų. Tai buvo patogi pozicija, ir visiems būtų geriau, jei ji būtų atitikusi realybę, – prekiauti geriau nei kariauti. Bet šiandien jau galima tvirtai pasakyti, kad tai buvo iliuzija. Jos labai nenorėta atsisakyti, ir lūžis įvyko tik po Krymo įvykių.

– Kas dabar, Rusijai užpuolus Ukrainą, laimi propagandinį karą?

– Rusija toliau aršiai vykdo propagandinį karą. Vakarų pozicija, mano vertinimu, yra gynybinė. Rusiškų propagandos kanalų Europoje blokavimas yra gynyba, dalis praregėjimo, nes ilgą laiką tie kanalai  buvo toleruojami aiškinant žodžio laisve ir galimybe Maskvai skleisti savo požiūrį. Krymas tapo savotišku lūžio tašku visoje Europoje, Vakaruose pradėta kalbėti apie Rusijos grėsmę, o dabartiniai įvykiai padėjo galutinai praregėti. Pamačius, kaip Rusija elgiasi, jau neįmanoma turėti kažkokių iliuzijų dėl jos.

Taip, gali būti skirtingų požiūrių, galima sakyti, kad Vakarai irgi skleidžia savo propagandą. Tačiau, žiūrint į faktus, Rusija užpuolė Ukrainą, skleidė nesąmones apie fašistus, neonacius, neva Ukraina kelia grėsmę Rusijai; realiai matome, kad Rusijos kariai – Ukrainos teritorijoje, o ne atvirkščiai – ne Ukraina įsiveržė į Rusiją ir bando šturmuoti Maskvą.

Manau, Vakarai šiame informaciniame kare užima teisingą gynybinę poziciją, bandydami pirmiausia apsaugoti savo informacinę erdvę nuo melagienų. Štai Jungtinė Karalystė skyrė lėšų kovai su dezinformacija, o dabartiniame pasaulyje labai svarbu turėti patikimą ir teisingą informaciją apie įvykius, teisingą pasaulio vaizdą – teisingą ne pagal vieną ar kitą politinę srovę, bet atspindintį realybę.

Dabar paprasti žmonės panaudojami propagandai skleisti kaip stiprintuvai: socialiniuose tinkluose jie patys dalijasi tam tikra informacija, gali dalytis ir propaganda, nė nepagalvodami, kad taip daro.

– Pagal iki karo sklidusią Rusijos propagandą prognozavote, kad karas galimas. Ką įžvelgiate iš dabartinio jos turinio ir masto?

– Labai sunku pasakyti. Pirmiausia Kremliaus propaganda dabar atlieka karo, valdžios palaikymo funkciją, kartoja naratyvus, nors, pavyzdžiui, propagandinis teiginys apie Ukrainos denacifikaciją traukiasi net iš oficialios retorikos.

Manoma, kad šis karas yra savotiški spąstai Rusijai ir, pirmiausia, V.Putinui. Jis priėmė sprendimą, jam reikėjo ir reikia pergalės. Bet neatrodo, kad ji gali būti pasiekta, o jei ir būtų, tai būtų Pyro pergalė, kuri prilygsta pralaimėjimui. Kažkokių būdų atsitraukti išsaugant veidą irgi nelieka. Ir čia labai sudėtinga, pavojinga situacija, nes, manau, Rusija norėtų išeiti iš karo, bet, atrodo, garbingų kelių tam nėra. Kol pačioje Rusijoje ieškoma sprendimo, karas tęsiasi. Kol tęsiasi, jis nėra nei laimėtas, nei pralaimėtas.

Manyčiau, kad dabartinėje situacijoje Rusija tęs karą. Kitas klausimas, kiek ji tam turi resursų: ekonominės sankcijos veikia, skelbta, kad kariuomenės, kuri buvo sutelkta, panaudota 90–95 proc., tad nebent būtų visuotinė mobilizacija, nors tuo abejočiau. Nematau variantų, kad iš šios situacijos V.Putinas galėtų išeiti nugalėtoju, o tai, ko gero, vienintelis variantas, kuris jį tenkintų. Ukrainai tenka gyventi karo sąlygomis, žūsta jos taikūs piliečiai.

– Ką kaip propagandos ekspertas įžvelgiate iš Kremliaus retorikos: ar realus branduolinis pavojus, ar Rusija gali išdrįsti pulti ir NATO šalis?

Lietuvos kariuomenės duomenimis, vasarį užfiksuoti 365 unikalūs priešiškos informacinės veiklos atvejai. (Asociatyvi Lietuvos kariuomenės nuotr.)

– Čia klausimas ne apie propagandą – viskas priklauso nuo to, kiek V.Putinas ir jo aplinka iš tikrųjų yra išsaugoję sveiko proto. Bet, vertinant sveiku protu, ir šis karas Ukrainoje visiškai nereikalingas nei Rusijai, nei jos režimui, nei V.Putinui, – niekam. Todėl niekas jo ir neprognozavo, nes, pagal logiką ir analitiškai mąstant, priežasties jam nebuvo. Rusija galėjo toliau žaisti su nepripažintomis teritorijomis, pasinaudodama jomis, neleisti Ukrainai stoti į NATO ir ES – taip Rusija ir toliau nebūtų turėjusi nei didelių ekonominių, nei kitokių praradimų.

Jeigu V.Putinas dar neišprotėjo galutinai, branduolinio karo ir puolimo prieš NATO neturėtų būti. Bet jei psichologine prasme jam ne viskas gerai, kaip mes galime prognozuoti neprognozuojamo asmens sprendimus ir elgesį?

Pirma, Rusijoje yra uždrausta vartoti žodį „karas“ kalbant apie situaciją Ukrainoje. Vadinasi, Kremlius turi duomenų, kad Rusijos gyventojai nenori karo – šis terminas kelia neigiamų, priešiškų emocijų. Todėl būtina kalbėti apie karą, rodyti karo vaizdus, kurie paneigtų Kremliaus įvardijamą specialią karinę operaciją. Rusijos visuomenė yra prisotinta baisių Antrojo pasaulinio karo prisiminimų, vis dar puikiai prisimena Afganistano karo tragediją, dar neužgijo dviejų Čečėnijos karų žaizdos. Karo rusai nenori.

Antra, faktinėje vaizdinėje informacijoje, kurią platinate Rusijos teritorijoje, privalo būti užfiksuota ar aiškiai pasakyta, kad šaudo, bombarduoja, griauna būtent Rusijos kariuomenė. Tai ypač svarbu, kadangi pagrindinis Kremliaus propagandos naratyvas – Ukrainos nacistai apšaudo vietos gyventojus, kurių ginti išvyko Rusijos kariuomenė. Faktais apie rusų karių veiksmus nepatvirtinti karo vaizdai stiprina įspūdį, kad karo veiksmus vykdo patys ukrainiečiai, atitinkamai dar labiau pagrindžiama Rusijos kariuomenės intervencija.

Trečia, labai svarbu neplatinti rusus pašiepiančių memų, įvairių juokelių, pašaipių koliažų. Tai kelia auditorijos pyktį, priešiškumą, skatina keršyti besišaipantiems. Platinama informacija turi kelti gailestį Ukrainos žmonėms, gėdą dėl Rusijos veiksmų ir širdgėlą dėl žuvusių rusų karių.

Ketvirta, dalijantis vaizdo įrašais, kur rusų kareiviai braukia ašaras kalbėdamiesi su savo artimaisiais, įvertinkite, ar pateikiama informacija nebus suprasta priešingai: rusai yra kankinami, verčiami sakyti tai, ką liepė į nelaisvę paėmę ukrainiečiai. Šią savaitę mačiau reportažą, kur jaunas pasidavęs Rusijos armijos kareivis braukia ašaras ukrainiečių vaišinamas karšta arbata ir čeburekais – kaip manote, ar propaganda nepanaudotų tokio filmuko su prierašu „pažiūrėkit, kaip ukrainiečiai myli savo išgelbėtojus“?

Penkta, nors įprastoje komunikacijos veikloje tai griežtai draudžiama, kurkite netikras anketas socialiniuose tinkluose rusiškais vardais ir pavardėmis, rašykite kirilica. Vakariečiai Rusijos propagandos pastangomis yra paversti kenkėjais, melagienų kūrėjais, antirusais, todėl vis dėlto reikia apsimesti rusais, mat iš savų informacija lengviau priimama, nėra pirminės atmetimo reakcijos.

Galiausiai matome Kremliaus darbo rezultatą – karą. Karą, kuris galimas, kai du trečdaliai gyventojų jam pritaria.

Apibendrinant, psichologiškai kiekvienam būtų sunku kritiškai įvertinti savo veiksmus, pripažinti savo kaltę, dar sunkiau priimti visos savo tautos vardu vykdomus nusikaltimus kitoje šalyje. Daug lengviau neigti, nematyti, piktintis, ypač kai Kremlius siunčia tam tinkamų žinučių. Todėl mūsų laukia ilgas darbas, kol faktai ir nesibaigiantis srautas gėdą keliančios informacijos įskels ir pramuš storą neigimo stiklą.

Kremliaus propaganda apie dešimt metų tikslingai kūrė naratyvą apie niekam tikusių ukrainiečių tautą, todėl mūsų laukia ilgas darbas siekiant pakeisti Rusijos gyventojų nuomonę. Galima klausti savęs, kodėl turime keisti kitos šalies gyventojų nuomonę? Vis dėlto klaida buvo ilgus metus nekreipti dėmesio, nematyti, kaip formuojamos priešiškos, agresyvios nuotaikos Rusijoje. Galiausiai matome Kremliaus darbo rezultatą – karą. Karą, kuris galimas, kai du trečdaliai gyventojų jam pritaria.

Jei per maksimaliai trumpą laiką pasieksime, kad du trečdaliai Rusijos visuomenės nori ne karo, o taikos, gerbia, myli kaimynus, užtikrinsime ilgalaikę taiką mūsų regione.

Šis informacinis karas nėra sprintas – greičiau maratonas, nepakanka 100 savanorių, kasdien skelbiančių naujienas rusams visais įmanomais kanalais. Einame per visur – tiek per pažinčių svetaines, tiek per forumus apie namo statybas ar gėlių auginimą. Kaip sakoma, kare visos priemonės galimos, bet šiuo metu labiausiai trūksta ne priemonių, o rankų, kurios prisidėtų prie tiesos skleidimo Rusijos žmonėms. Būkite drąsūs, prisijunkite prie kovos. Rašykite e.paštu: tiesosartilerija@ideaprima.lt.

„Raginame Jungtines Valstijas nevaidinti scenų patikliems žmonėms. Regis, pasakojimais apie Rusijos operacijas su „svetima vėliava“ siekiama susikurti alibi galimoms Ukrainos ginkluotųjų pajėgų operacijoms prieš Donbasą“, – pareiškė diplomatas, atsakydamas į amerikietiškojo leidinio „Newsweek“ klausimą.

Jis pabrėžė: „Su visa atsakomybe noriu užtikrinti „Newsweek“ skaitytojus, kad Rusija nesiruošia nieko pulti. Mums reikia gerų kaimyninių santykių su broliška ukrainiečių tauta.“

Ambasadorius pažymėjo, kad Maskvą „neramina JAV pozicija dėl su Ukraina susijusios padėties“.

Jis priminė, kad abiejų šalių prezidentai susitikime Ženevoje sutarė, jog Minsko susitarimai turėtų tapti pagrindu sprendžiant padėtį Rytų Ukrainoje.

„Mūsų bendra užduotis – priversti Kijevą vykdyti savo įsipareigojimus, sėsti prie derybų stalo su DLR ir LLR atstovais ir dėl visko susitarti taikiai,“ – pabrėžė A. Antonovas.

Jis pažymėjo, kad „dabartiniai amerikiečių veiksmai pumpuoti ginklus į Ukrainą“ yra „klaidingi ir itin pavojingi“.

„Taigi Jungtinės Valstijos pataikauja nacionalistų grupuotei Kijeve, kuri daro viską, kad rusakalbiai gyventojai taptų persekiojama mažuma etnokratinėje valstybėje“, – pareiškė Rusijos ambasadorius.