Rinkimams kandidatus nominavo įvairios kūrėjų sąjungos ir kultūros organizacijos, o rinkimų laureatą išrinko specialiai konkursui sudaryta ekspertų komisija: teatrologė ir šiuolaikinio šokio kritikė Silvija Čižaitė-Rudokienė, teatrologė doc. dr. Rūta Mažeikienė, fotomenininkas ir menotyrininkas dr. Tomas Pabedinskas, kino ir teatro režisierius Jonas Tertelis ir architektūrologė doc. dr. Jūratė Tutlytė.

Pirmasis šiuolaikinio šokio atlikėjas Lietuvoje, pelnęs Auksinį scenos kryžių, ilgametis Kauno šokio teatro "Aura" narys M.Stabačinskas 2020-aisiais užbaigė ne vieną projektą: įgyvendino judesio laboratoriją, skirtą negalią turinčių asmenų bendruomenei, kūrė choreografiją ir pasirodė šokio filme "Somaholidays", buvo muzikinio veiksmo spektaklio "Laikrodininkas", skirto kūdikiams, šokėjas ir veiksmo bendraautorius bei biografinio pokalbio-spektaklio "Supergalios" choreografas.

Turiu viziją ateityje vesti savaitines šokio pamokas, kuriose dalyvautų tiek profesionalūs šokėjai, tiek žmonės, turintys negalią.

Apie svarbias praėjusių metų patirtis, Kauno šiuolaikinio šokio meno lauką, bendruomeniškumą ir laimėtą "Įsimintiniausio Kauno menininko 2020" apdovanojimą, kuris skatina tęsti pradėtas prasmingas veiklas, kalbame su M.Stabačinsku.

– Praėjusiais metais su šokėja Vasara Visockaite bei Kauno bienale ir tarptautiniu projektu "Stebuklingi kilimai" (angl. "Magic Carpets") įgyvendinote judesio laboratoriją kartu su negalią turinčių asmenų centro "Korys" bendruomene. Tai nėra pirmas jūsų, drauge su negalią turinčiais žmonėmis įgyvendintas projektas. Kokios patirties įgyjate šiuose projektuose? Galbūt jie skatina jus išsikelti ir siekti naujų tikslų?

– Kartu su šokio teatru "Dansema" ir Vilniaus "Šilo" specialiosios mokyklos auklėtiniais esame sukūrę spektaklį. O 2019-aisiais kartu su kūrybine komanda ir negalią turinčiomis atlikėjomis pastatėme spektaklį "Supergalios", kuris yra ypatingas, nes jo metu ne tik dirbome su negalią turinčiais žmonėmis, bet ir į kūrybinį procesą įtraukėme kitus šiuolaikinio šokio profesionalus, kurie proceso metu įgyjo daug vertingų žinių. Turiu viziją ateityje vesti savaitines šokio pamokas, kuriose dalyvautų tiek profesionalūs šokėjai, tiek ir žmonės su negalia. Šokis išlaisvina, kuria laimės pojūtį. Tai patirti gali visi, kad ir kokią negalią turėtų. Per savo profesinę karjerą esu sukaupęs daug patirties, žinių ir jaučiu vis didesnį poreikį jomis dalytis su kitais kūrėjais. Galvodamas apie šią, socialinio, šokio kryptį, matau, kokia tai plati sritis, kiek dar mažai ji išplėtota Lietuvoje ir kiek daug joje erdvės, galimybių. Be to, per šią veiklą man labai įdomu stebėti, įprasminti ir atrasti save iš naujo.

Paskatinimas: apdovanojimas M.Stabačinskui – patvirtinimas, kad yra teisingame kelyje ir verta ne ieškoti naujų krypčių, o gilintis į jau atrastas. / L. Vansevičienės nuotr.

– Kitas ne mažiau svarbus projektas – muzikinio veiksmo spektaklis kūdikiams "Laikrodininkas" (kurtas kartu su choreografu, šokėju, pedagogu Mariumi Pinigiu), kurio bendraautoriumi ir šokėju esate. Taip pat reikšminga veikla – pagal choreografės ir šokio edukologės, socialinių mokslų daktarės Birutės Banevičiūtės sukurtą ankstyvojo šokio ugdymo metodiką kartu su M.Pinigiu vesti užsiėmimai "Šokio pirmadieniai" 8–14 mėnesių kūdikiams. Kuo kūryba patiems mažiausiems – kūdikiams – ir darbas drauge su jais praplečia jūsų akiratį?

– Jau daugiau nei dešimtmetį nuosekliai dirbu su mažaisiais. Dirbant su jais nėra vietos apsimetinėjimui, vaidybai ir svarbiausias yra kūdikis, ne šokėjas. Jam nereikia demonstruoti maksimalių savo galimybių, priešingai, šokėjas per minimalius judesius turi atrasti santykį su mažuoju, todėl reikia paminti savo profesines ambicijas, o ego nustumti į šoną. Svarbu tai, kad šokti kūdikiams ir šokti įprastą šokio spektaklį yra dvi skirtingos patirtys, kadangi spektaklyje žiūrovus nuo šokėjo skiria atstumas, o dirbant su kūdikiais atstumo nelieka, todėl šokėjas turi turėti akis net nugaroje, jausti visus mikrojudesius, naujausti intencijas, nes netikėtumų šiame darbe labai daug.

– Praėjusiais metais taip pat kūrėte choreografiją ir pasirodėte šokio filme "Somaholidays". Kas yra šokio filmas? Kaip manote, kokias naujas jūsų, kaip šokėjo, spalvas šis projektas atskleidė?

– Pandemija ne vieną šokio kūrėją pastūmėjo nerti į mažai pažintas sritis. Viena tokių – šokio filmų kūrimas. Tarptautinio šokio festivalio "Naujasis Baltijos šokis" žiemos programoje buvo pristatyti aštuoni lietuviški šokio filmai, iš kurių net šeši buvo premjeriniai. Dar niekada nebuvo sukurta tiek daug aukšto lygio šokio filmų, kaip praėjusiais metais. Kuriant "Somaholidays" teko išeiti iš įprastų šokiui erdvių ir prisitaikyti prie kitokios aplinkos, kuri darė įtaką, veikė. Lyginant šokio filmo kūrimą su šokio spektaklio statymu, spektaklyje procesas yra gana aiškus, o rezultatas nuspėjamas. Kuriant šokio filmą – priešingai. Galutinis rezultatas patiems šokėjams dažniausiai yra staigmena, kadangi viskas – operatoriaus ir / ar režisieriaus, žinoma, ir filmo montuotojo rankose.

– Aktyvi jūsų veikla turėtų patvirtinti, kad šiuolaikinio šokio atlikėjams Lietuvoje tikrai yra vietos kūrybai, savirealizacijai?

– Šiuolaikinio šokio kūrėjams netrūksta atkaklumo ir energijos kurti, ieškoti ir dalytis kūrybiniais sumanymais su žiūrovais. Tačiau fizinių, skirtų tik šokiui, erdvių trūko ir trūksta, bet tai tikrai nestabdo šiuolaikinio šokio bendruomenės augimo ir kūrybinio potencialo. Kiekvienais metais atsiranda naujų iniciatyvų ir sprendimų. 2020-ieji parodė, kad pandemija šokio sričiai buvo ne kliūtis, o paspirtis ieškoti ir bandyti. Šiuolaikinis šokis skambėjo kaip niekada garsiai. Tai patvirtina ir tai, kad net keturi šiuolaikinio šokio atstovai buvo nuominuoti "Įsimintiniausio Kauno menininko 2020" rinkimuose.

– Kuo, jūsų nuomone, šiuolaikinio šokio meno lauke išsiskiria Kaunas? Tikriausiai ne tik dėl šokio teatro "Aura" ir jo vadovės Birutės Letukaitės?

– Kaunas ir šokio teatras "Aura" užaugino ne vieną stiprią šiuolaikinio šokio asmenybę, kuriančią ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Ypač džiugu dėl šokėjų ir choreografų, kurie, gyvenadami kitose šalyse, stengiasi palaikyti ryšį su miestu ir grįžta čia padirbėti ar pristatyti savo kūrybos. Kaune vyksta labai įdomūs procesai, kuriasi nepriklausomų šokėjų ir choreografų bendruomenė, plečiasi šokio įvairovė. Taip didėja kultūros ir šiuolaikinio šokio pasiūla, o dėl to laimi žiūrovas.

– 2020-aisiais tapote projekto "Kaunas 2022 – Europo kultūros sostinė" ambasadoriumi. Kokią reikšmę jums turi šis titulas?

– Kaunas yra mano miestas. Jo ambasadoriumi buvau ir iki oficialaus titulo gavimo. Esu didelis šio projekto gerbėjas ir džiaugiuosi, kad galiu prisidėti prie jo ne tik įgyvendindamas kultūrinius projektus, bet ir skleisdamas pozityvumą, geras naujienas.

– Praėjusiais metais įgyvendinote daug reikšmingų projektų, veiklų, atrodo, kad pandemija jūsų nesustabdė. Koks jums buvo šis, karantino, laikotarpis, kuris, deja, vis dar tęsiasi?

– Pandemija išmušė iš įprasto gyvenimo ritmo. Iki jos dauguma veiklų sukosi aplink platųjį pasaulį, gastroles, o pandemijos metu visas dėmesys ir koncentracija nukrypo tik į čia ir dabar. Ši situacija paskatino ieškoti, kokių naujų galimybių ir veiklų galima atrasti Lietuvoje, todėl šiuo laikotarpiu bendradarbiavimas su kitais šokio, teatro kūrėjais tapo intensyvesnis, vyksta daugiau tiramųjų projektų, eksperimentų, yra daugiau laiko įsigilinti į kūrybinį procesą.

– Ar laimėtas "Įsimintiniausio Kauno menininko 2020" apdovanojimas skatina jus imtis naujų veiklų ar tęsti tai, ką esate pradėjęs?

– Apdovanojimas man yra patvirtinimas, kad esu teisingame kelyje. Jis skatina ne ieškoti naujų krypčių, o gilintis į tas, kurias jau esu atradęs, ir jas tęsti.

Su ką tik džiugią žinią sužinojusiu jaunosios kartos teatro režisieriumi, teatro trupės "Teatronas" vadovu, vienu šiuolaikinio cirko festivalio "Cirkuliacija" iniciatorių ir meno vadovu kalbėjome apie tai, kuo svarbūs ir įsimintini buvo 2019-ieji, kuo reikšmingas yra gautas apdovanojimas ir – kas laukia toliau.

– Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimuose Kauno miesto Kamerinio teatro buvote nominuotas antrus metus iš eilės. Ar tai apdovanojimas, kurio laukėte, tikėjotės?

– Tikrai nesitikėjau. Šių metų nominantų sąraše buvo žmonių, kurie gyvenime yra nuveikę daug daugiau nei aš. Ar apdovanojimas lauktas? Viską, ką kuriu, kuriu šiam miestui, todėl galbūt tai yra miesto būdas pasakyti ačiū. Šis įvertinimas man yra arba taškas, arba kabliataškis, nes dabar reikia apsvarstyti: jei viską čia jau pasiekiau, ką daryti toliau? Esu laimingas gavęs apdovanojimą, bet daug smagiau yra tai, kad kolegoms, kurie dirba kultūros sektoriuje, ši žinia suteikė daug džiaugsmo, nes jie tikėjosi, kad būsiu apdovanotas. Pamačiau, kad žmonėms daug reiškia tai, kad tas, kuris kuria apie dalykus, kurie jiems svarbūs, yra pripažintas – tai nerealus jausmas. Ir smagu, ir šiek tiek glumina, nes nežinau, ar šis apdovanojimas dabar yra atsakomybė, ar malonus mano santykių su Kaunu baigtis. Dar pamatysime. (šypsosi)

Mano kūryba yra apie problemas, kurias matau. Bet jaučiuosi tarsi įspraustas į kampą, nes suprantu, kad Kaunas nebeturi problemų.

– Ką jums tiek kaip asmenybei, tiek kaip kūrėjui reiškia Kauno miestas?

– Kol kas – viską. Čia gimiau, čia sugrįžau po dešimties emigracijos metų, čia kuriu, pasiremdamas tiek architektūriniais miesto kontekstais, tiek tuo, kas vyksta jame, ką matau aplink save. Gyvendamas viename iš mikrorajonų, pastebiu realius kultūros trūkumus, todėl viskas, ką darau, yra nukreipta į tai. Išeinu iš teatro, kuriame įprasta žiūrėti spektaklius, ir einu ten, kur yra tie žmonės, apie kuriuos noriu kalbėti ir su kuriais noriu kalbėtis. Tai įdomu. Miestas man yra tarsi žmogus, su kuriuo aš kuriu santykius, juos aiškinuosi. Žinoma, šie santykiai yra komplikuoti, dažnai – toksiški. Perkeltine prasme, šis apdovanojimas yra šimto rožių puokštė, kurią gavau ir dabar nežinau, ar čia įsižiebė meilė, ar turiu už kažką atleisti, ar tai mėginimas kažką užglaistyti. (juokiasi)

– Galbūt reikėtų suteikti sau erdvės ir kiek atsitraukti nuo šių santykių, kad juos įvertintumėte, nuspręstumėte, kur judėsite toliau?

– Šie metai yra paskutiniai, kai viskas mano gyvenime veikia taip, kaip veikia, nes nebegaliu dirbti taip, kaip iki šiol. Reikia kažką kardinaliai pakeisti arba nuo režisieriaus profesijos trumpam atsitraukti, persvarstyti viską, pasisemti naujų jėgų ir tęsti toliau. Suvokiau, kad jau įgyvendinau savo svajonę ir tapau tos svajonės auka, nes ji nebeleidžia judėti į priekį, todėl reikia apgalvoti, kaip aš kartu su "Teatronu" galiu augti toliau ir kur galiu būti naudingas.

Tikiu, kad esu naudingas Kaunui. Daug kas sako, kad tai, ką darau, yra svarbu, ir man tikrai malonu tai išgirsti. Bet ar tų moteryčių, kurios kas dieną seka veiksmą savo kieme, žiūrėdamos pro butų langus, ar kaimyno, kuris išėjo pasivaikščioti su savo šunimi, gyvenimuose daug kas pasikeistų, jei manęs nebūtų? Tai nėra liūdnas pasvarstymas, jis atliepia į tai, kiek realiai kultūra šiems žmonėms yra svarbi.

Mano kūryba yra apie problemas, kurias matau. Bet jaučiuosi tarsi įspraustas į kampą, nes suprantu, kad Kaunas nebeturi problemų. Tai yra augantis, nuostabus, beproblemis miestas (šypsosi). Todėl aš, kaip menininkas, kuris gilinasi į socialines problemas, nebeturiu, ką veikti čia. Vadinasi, man reikia eiti į dugną, kur man ir vieta (juokiasi). Visa tai – pasvarstymai, pamąstymai. Su kolegomis juokavome, kad šis apdovanojimas nereiškia, kad esu geriausias menininkas, jis reiškia, kad esu įsimintiniausias. Toks esu dėl to, kad per 2019-tus nuveikiau nemažai ir nedaviau pasireikšti kitiems (juokiasi). 2020-aisiais galvosiu daugiau apie kokybę, ne apie kiekybę, bet tikrai bus daug dalykų, kuriuos miestui atiduosiu ir mėgausiuosi tai darydamas.

– O kas 2019-aisiais jums buvo svarbiausia, reikšmingiausia?

– Mano komanda – teatro trupė "Teatronas". Viską, ką dariau, dariau kartu su ja. Supratau, kad ir ką beprotiško sugalvočiau ir mėginčiau įgyvendinti kartu su komanda, tai pavyktų, nes esame profesionalūs ir išmanome savo amatą. 2019-ieji vėtė ir mėtė mane, bet kartu padėjo susivokti, ko aš noriu iš savęs, ir nusimesti rimto menininko kaukę. Kažkam tai, ką mes kuriame, atrodo nesąmonė (dažnai taip atrodo ir mums patiems), tačiau tai atliepia žmonių gyvenimus. Kuo didesnis absurdas vyksta scenoje, tuo realesnis jis žiūrovams atrodo, ir, priešingai, kuo realiau aktoriai vaidina, tuo absurdiškiau viskas gaunasi.

– Ką jūs įvardijate kaip nesąmonę?

– Metaforiškai kalbant, nesąmonė yra tai, kas priverčia smegenis traškėti – tai panašus jausmas į tą, kurį jaučiame traškindami pirštų sąnarius arba kaklą. Tokių nesąmonių aplink mus yra daug ir jos yra realios. Kyla klausimas, kodėl jų tiek daug? Tačiau užuot ieškoję atsakymo, išpučiam krūtines ir sakome, kad nuo šiol būsime gerovės valstybė ir viskas mums bus gerai, nors iš tiesų – tik vaidiname. Perkeltine prasme šią situaciją galima pavaizduoti taip: nusipirkome naują spintą iš populiaraus baldų gamintojo, padegėme ją ir žiūrime aikčiodami, koks nuostabus židinys, toks skandinaviškas, bet viskas aplinkui dega, o priešgaisrinė sistema neveikia. Bet tai yra ta terpė, apie kurią ir kurioje galiu kurti.

Kad ir koks neteisingas yra mano kuriamas teatras, kad ir kokią nesąmonę jame darau, bet iš žmonių, kurie įprastai nesilanko teatre ar prisiverčia į jį nueiti tik kartą metuose, išgirstu, kad tai buvo apie juos, ir jie suprato, kad yra ne vieni. Ir aš suprantu, kad visa 2019-ųjų veikla man atnešė suvokimą, kad esu ne vienas. Mes esame ne vieni šitame absoliučiame absurde, kuris mums tapo įprastas, normalus: matyti kaimyną, kuris rūko ir geria laiptinėje, yra normalu, vakare susimušti, o ryte šluotis ir tvarkytis lyg nieko nebūtų įvykę – taip pat normalu, būti pasipūtusiam ir labai svarbiam, bet viduje supuvusiam – net ir tai normalu. Yra begalės į įvairias puses ir ekstremumus mus tįsiančių vektorių, kuriuose tokie pajacai kaip aš ir gali egzistuoti. Nesu gilus menininkas. Esu pajacas, kuris apie tai, ką mato, pasako tokiu būdu, kad galėtume visi iš to pasijuokti.

– Ar būti toks produktyvus kūrėjas, koks buvote 2019-aisiais, galėtumėte ir kitame mieste? Ar jūsų kūryba yra priklausoma nuo Kauno kontekstų

– Galėčiau nuvažiuoti į mažą miestelį ir viską pradėti nuo nulio, bet negalėčiau rodyti jau sukurtų spektaklių, nes jiems reikia konteksto. Tai, ką kuriu yra neatsiejama nuo Kauno. Esu užaugęs chruščiovkėje, kur jei pasakydavai kažką ne taip – gaudavai į galvą. Toks yra mano kontekstas, apie tai aš ir kuriu. Todėl ir "Otelą" statau chruščiovkėje, o cirko pasirodymus rengiu po daugiabučių balkonais.

– Kokių tikslų turite 2020-iesiems?

– Manau, tai bus nusistovėjimo metai, per kuriuos turėčiau suvokti, ką noriu veikti, kaip noriu tai daryti ir kur noriu daryti. Nes vienintelis dalykas, kuriuo esu užtikrintas dabar, yra tai, kad turiu su kuo kurti – savo komandą. Noriu atrasti būdą, kaip viską, ką darau, padaryti efektingiau, tikslingiau, naudingiau žmonėms ir, sykiu, tobulėti, nestovėti vietoje. Esu dėkingas Kaunui už apdovanojimą, tačiau jis kelia klausimą: o kas dabar? Šiais metais pamėginsiu daryti mažiau, nors jau dabar matau, kad nepavyks, bet vistiek per 2020-uosius turiu surežisuoti savo gyvenimą (šypsosi).

– O jei šio apdovanojimo nebūtumėte gavęs, ar vistiek norėtumėte apgalvoti savo veiklą, tikslus, siekius?

– Norisi sustoti ir apsvarstyti, ar tikrai su "Teatronu" darome tai, ką norime. Kol kas atrodo, kad taip. Bet kyla klausimų, kaip tai padaryti tikslingiau, naudingiau, nes mūsų tikslas yra kultūringa bendruomenė. Norime pasiekti to, kad žmonės būtų malonūs bendraudami vieni su kitais kiekvieną dieną, kad sveikintųsi, kad gatvėje gulinčiam nepažįstamajam padėtų, o ne praeitų pro šalį. Nenorime būti tokiais, kurie tik labai myli tai, ką daro, tačiau jų veikla visiškai nerūpi kitiems.

Miestas man yra tarsi žmogus, su kuriuo aš kuriu santykius, juos aiškinuosi. Žinoma, šie santykiai yra komplikuoti, dažnai – toksiški.

– Žiūrėdamas iš jaunosios kartos menininko perspektyvos, kokius Kauno kultūrinio lauko trūkumus ir privalumus pastebite?

– Mieste daug renginių ir veiklų pasiūlos, iš kurios galime rinktis. O trūkumai – paprasti ir susiję su infrastruktūra. Esame vienintelis Kaune veikiantis nepriklausomas profesionalus teatras, tačiau neturime erdvių, kuriose galėtume dirbti. Nuolatos rašome projektus, nuo kurių priklauso egzistuosime mes ar ne. Tokia pati situacija yra ir su vizualiaisiais menais. Nėra ne institucinių erdvių, kuriose nepriklausomos organizacijos galėtų surengti parodas.

Kaunas yra miestas pilnas kultūros, kuriamos tų žmonių, kurie savo laiku spėjo gauti arba teatrą, arba etatą, o gal – ir tą, ir aną, todėl jauno kūrėjo situacija yra tokia: kol savo darbų nebaigė tie, kurie turi etatus, ką nori tą daryk, o jei nesiseka, yra pasakoma: komercializuokitės. Ką ir esame priversti daryti, todėl tampame popierių ir nesąmonių aukomis. Mus pagauna inercija, o kai sustojame arba nusprendžiame padaryti pertrauką, suvokiame, kad meluojame patys sau, nes nedarome to, ko norime. Kol kas kartu su "Teatronu" pavyksta daryti tai, ką norime, tačiau matome rizikas, kad galime pradėti pataikauti sistemai, šokti pagal kažkieno dūdelę. Nenoriu apversti sistemos aukštyn kojomis. Noriu tiesiog kurti. Kurti žmogui ir nemeluoti sau.

Komisijos, kurią sudarė menotyrininkė Linara Dovydaitytė, menininkas ir POST galerijos direktorius Andrius Pukis, muzikologas Edvardas Šumila bei architektūrologė Jūratė Tutlytė, sprendimu – įsimintiniausio 2017 m. Kauno menininko titulas bei 400 eurų vertės piniginis prizas atiteko architektui Gintarui Balčyčiui.

Šis prizas menininkui skirtas už Kauno autobusų stoties projektą, kuris, komisijos nuomone, yra sėkmingai suplanuotos viešosios erdvės pavyzdys. Projekte efektyviai įveiklintos erdvės sukuria verslui bei bendravimui palankią aplinką, padeda į viešąją miesto erdvę įtraukti bendruomenes, projektą lydėjo sėkminga komunikacinė akcija. Rinkimų nugalėtojo architekto G. Balčyčio teigimu: „Man, kaip architektui, džiugu ir svarbu, kad žmonės pradeda pastebėti teigiamus architektūros pokyčius. Nors dažnai ši sritis priimama kaip nekilnojamasis turtas, gavęs tokį apdovanojimą, tikrai pasijauti menininku. Ir tai prideda tikėjimo, kad žmonėms gyvenimo aplinka, jos grožis, funkcionalumas yra svarbūs.” (Leidinio „Kaunas pilnas kultūros” informacija).

Įsimintiniausio 2017 m. Kauno menininko rinkimuose taip pat dalyvavo šie Kauno kūrybinių sąjungų pasiūlyti kandidatai – operos solistas Liudas Mikalauskas bei tapytojai Povilas Ramanauskas ir Rosanda Sorakaitė.

Publikos simpatijų prizas atiteko L. Mikalauskui

Paskutinę šių metų sausio savaitę įsimintiniausią 2017 m. Kauno menininką rinko ir žiūrovai, balsavimo anketą galėję užpildyti Kauno menininkų namų internetinėje svetainėje. Publikos simpatijų prizą – 400 eurų – 81 žiūrovų balsų skirtumų laimėjo operos solistas, dainininkas L.Mikalauskas. Menininkas į rinkimus pasiūlytas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriaus už pasiekimus muzikos srityje ir ryškius praėjusių metų vaidmenis Kauno muzikiniame teatre.

Šių metų Įsimintiniausio 2017 m. Kauno menininko rinkimus lydėjo atvirų diskusijų ciklas Kauno menininkų namuose. Pasak Kauno menininkų namų direktorės Rūtos Stepanovaitės: „Dvidešimtuosius įsimintiniausio Kauno menininko rinkimus šiais metais lydėjo diskusijų ciklas, kurio metu apsvarstyti šių laikų menininkui aktualūs klausimai: meno kūrėjo statusas šiandien, santykis tarp meno ir komercijos, taip pat meno premijų gausa ir jų nauda meno kūrėjui Lietuvoje. Džiaugiuosi, jog į diskusijas tiek fizinėje, tiek internetinėje erdvėje aktyviai įsitraukė tiek patys menininkai, tiek Kauno miesto bendruomenė. Sulaukėme pasiūlymų ir dėl pačių rinkimų formato. Mano ir Kauno menininkų namų komandos nuomone, tai ženkliai galėtų prisidėtų prie rinkimų aktualumo ateityje".

Kaip ir kasmet, Kauno menininkų namai išrinko labiausiai pasižymėjusius profesionalaus meno kūrėjus. Šiemet šio titulo nusipelnė dvi menininkės – poetė ir prozininkė Aldona Ruseckaitė bei kompozitorė Zita Bružaitė.                        

Apdovanojimo iškilmės vyks sausio 15 d. Kauno menininkų namuose. Įsimintiniausio kūrėjo vardas bus įrašytas Kauno menininkų namuose stovinčioje skulptūrinėje Stasio Žirgulio kompozicijoje „Sparnuotoji kolona“.

Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius pristatė poetės ir prozininkės A. Ruseckaitės nuopelnus. Ji savo gebėjimus atskleidžia veržliai ir spalvingai: debiutavusi kaip lyrikė („Liūdesys kaip sekmadienis", 1995 m.), ji netruko atsiverti ir kaip prozininkė („Akmeninis obuolys", 1997 m.), per du dešimtmečius išleido keliolika originalių knygų. Išskirtinio dėmesio verti naujausi romanai „Šešėlis JMM. Maironio gyvenimo meniniai biografiniai etiudai", 2012 m., „Kaip žaibas", 2014 m. ir „Žemaitės paslaptis", 2015 m.

Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius kompozitorę Z. Bružaitę įvertino už reikšmingą kūrybinį indėlį į lietuvių akademinės muzikos lobyną, už 2015 m. sukurtus ir pirmą kartą atliktus jos kūrinius.

Šiemet kūrybinės sąjungos Kauno menininkų namų Meno kolegijai pateikė šešis pretendentus, vertus šio prestižinio profesionalaus menininko titulo. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija rekomendavo tautodailininką Edmundą Akulauską, Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius – kompozitorę Z. Bružaitę, Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyrius atkreipė dėmesį į aktoriaus Liubomiro Laucevičiaus darbus, Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius siūlė dailininką Aurį Radzevičių, Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius – poetės ir prozininkės A. Ruseckaitės kandidatūrą, Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius akcentavo dailininko dekoratoriaus Tado Šimkaus darbus.

Įsimintiniausio miesto menininko rinkimus Kauno menininkų namai organizuoja nuo 1998 metų. „Sparnuotoje kolonoje“ jau įrašyti: aktorė Jūratė Onaitytė, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis, grafikas Romualdas Čarna, solistė Sabina Martinaitytė, aktorė Rūta Staliliūnaitė, skulptorius Leonas Strioga, skulptorius Robertas Antinis, kompozitorius Giedrius Kuprevičius, poetė, aktorė Daiva Čepauskaitė, dirigentas Petras Bingelis, kompozitorius Vidmantas Bartulis, fotomenininkas Romualdas Požerskis, poetas, eseistas Kęstutis Navakas, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, fotomenininkas Gintaras Česonis, architektas Eugenijus Miliūnas, dizainerė Monika Vilčinskienė, menininkas Česlovas Lukenskas, poetas Gintaras Patackas, Kauno styginių kvartetas (Saulius Bartulis, Eglė Karžinauskaitė, Karolina Beinarytė ir Dalia Terminaitė), tapytoja Elena Kniūkštaitė, pianistas Rokas Zubovas, rašytojas Jurgis Gimberis, rašytojas Donaldas Kajokas, kompozitorė Dalia Kairaitytė, aktorius Dainius Svobonas.

"Vos ne kiekvieną vaizdinį, kuriame bent truputį pamėgini kalbėti apie nūdieną, jau galima pavadinti socialine fotografija. Galbūt. Tik ar to užtenka? Šiuolaikinis žmogus turi kalbėti šiuolaikine kalba", – sako fotografas Donatas Stankevičius. Jaunas kūrėjas buvo nominuotas 2014 m. Įsimintiniausių Kauno menininkų titului.

D.Stankevičiaus kūriniai – toli gražu ne vien įprasta fotografija: jie siejami su skirtingomis medijų rūšimis ir veržiasi į viešąsias erdves. Judantys vaizdai, garsai, didžiaformatės fotografijos, – visa tai sujungiama siekiant visumos, kuri užmegztų dialogą tarp menininko idėjų ir žiūrovų.

"Mūsų visuomenėje socialinė fotografija labiausiai asocijuojasi su nespalvotais vaizdais iš marginalų gyvenimo. Gerbiu tuos, kurie tai darė, tačiau manau, kad gyvenimas keičiasi ir bandymai pasenusiais būdais pasakyti kažką aktualaus nėra efektyvūs", – konstatuoja D.Stankevičius. Jis pats sakosi daug bendraujantis su būsimais fotografijų herojais, klausosi jų istorijų, įsijaučia į aplinką, kad perteiktų tikrą, nesurežisuotą, psichologiškai paveikų vaizdą. Menininkui labai svarbi fotografijos išliekamoji vertė ir jos paveikumas žmogui.

D.Stankevičiaus nuotraukos – akivaizdus šios kūrybos filosofijos įrodymas. Antai nuotraukų ciklas "Niekieno šuo", pasakojantis apie beglobius šunis, pristatytas socialinės reklamos formatu, buvo matomas visame mieste. Serija "Stotelėje", kurioje įamžinti nepažįstami asmenys, sutikti viešojo transporto stotelėse, įtraukia netikėta pateikimo forma, priverčia pasijusti užfiksuotos aplinkos dalimi. Ciklo "Seni vairuotojai" fotografijos kalba apie atmintį, pasakoja herojų istorijas ir stimuliuoja žiūrovą prisiminti ar sugalvoti savąsias.

– Baigėte inžinerijos studijas Kaune, žinias gilinote grafinio dizaino srityje, tačiau savo kūrybinius ieškojimus tęsiate pasirinkęs fotografijos meno raišką. Kaip atradote fotografiją?

– Fotografiją atradau dar mokykloje. Laikydamas dailės egzaminą, pasirinkau ne tapybą, o kažką panašaus į koliažą iš nuotraukų. Pamenu – įvertino puikiai. Tada supratau, kad fotografija gali būti saviraiškos priemonė. Vėliau sutikau žmones, kurie gyveno fotografija ir ją man parodė tiesiogine šio žodžio prasme. Juos labai gerbiu ir myliu.

– Esate jaunosios kartos fotografas. Ar lengva jaunam menininkui būti pastebėtam, įvertintam? Ar, jūsų nuomone, Lietuvoje pakanka perspektyvų aktyviems kūrėjams?

– Žmogus nekuria vien tam, kad būtų pastebėtas. Dažniausiai tai daro dėl to, kad kitaip paprasčiausiai negali. Aišku, smagu, kai įvertina ir paskatina meno kritikai ar gatvėje padėkoja parodą matęs žiūrovas. Į perspektyvas taip pat galima žvelgti dvejopai. Akivaizdu, kad vien kūryba gyvuoti būtų sudėtinga, bet, kita vertus, – gal tai ir yra savotiškas tonusas jai.

– Jūsų kūrybai nesvetimas socialinis aspektas. Šiuolaikinės fotografijos įnoringumas ir jūsų sugalvoti novatoriški jos pateikimo būdai į socialinę fotografiją leidžia pažvelgti kitu kampu. Kaip atrandate temas savo fotografijų ciklams? Kokią žinutę siekiate perduoti žiūrovui?

– Visos temos fotografijoms ateina iš manęs paties. Kalbu apie tai, su kuo pats susiduriu, kas patraukia mano žvilgsnį, man rūpi, ar ką norėčiau pakeisti. Vaizdais kalbėti yra sudėtinga. Ypač, kai jie gimsta mintyse, dar prieš jiems atsirandant iš tikrųjų. Reikia įdėti daug pastangų, kad jie virstų žinute. Visada džiaugiuosi, kai ji pasiekia žmones. O jie jau atsirenka, kas jiems svarbu. Mano tikslas – būti išgirstam tų, kuriems to reikia.

– Galbūt kažkuris fotografijų ciklas ir jo atsiradimo procesas jums yra ypač reikšmingas?

– Dabar gyvenu "Senais vairuotojais". Iš pažiūros visai paprastas siužetas – senolis ir jo automobilis – yra subtiliai daugiasluoksnis. Kurdamas šiuos kinematografinius portretus išgirstu ir užrašau ilgiausias istorijas, kurios prasideda tarp automobilio ir vairuotojo, o vėliau tęsiasi viso gyvenimo atpasakojimu. Tarytum kinas persikelia į tekstus ir portretus, kurie tampa ir socialinio, ir psichologinio būvio atspindžiu.

– Esate aktyvus parodų dalyvis: grupinės parodos Lietuvoje, Prancūzijoje, Portugalijoje, Vengrijoje, Armėnijoje. Nemažai personalinių parodų surengėte ne tik gimtajame Kaune, Vilniuje, bet ir Londone, Niujorke, Tbilisyje. Kuri iš jų jums buvo įsimintiniausia?

– Pažįstami labiausiai sveikino mane po parodos Niujorke. Rengti parodą šiame mieste man buvo didelis iššūkis ir pasiekimas. Bet aš labiausiai išskirčiau Tbilisį. Tokio žiūrovų ir žiniasklaidos dėmesio nesitikėjau. Prieš metus rodžiau ten keletą savo darbų grupinėje parodoje, Nacionaliniame muziejuje. Kai šiemet atvykau su personaline paroda, visi nuoširdžiai domėjosi tuo, ką veikiu, linkėjo sėkmės, o pats parodos atidarymas buvo tikras šou su daugybe lankytojų.

– Meno mugėje "ArtVilnius 2014" pristatėte projektą "Reselling" ("Perpardavimas"). Jame fiksavote vieno didžiausių Lietuvoje vykstančio turgaus aplinką ir sykiu ieškojote rėmelių, kuriais galėtumėte įrėminti šios specifinės vietos fotografijas. Šį projektą vadinate meno rinkos tyrimu. Sukonstruotiems vaizdams mėginate suteikti meninę vertę, eksponuodamas juos parodose, o vėliau mėginsite tai parduoti toje pačioje turgavietėje, jau kaip potencialų meno kūrinį. Kaip kilo idėja kurti tokį projektą, ko iš jo tikitės?

– Šis projektas yra gana sudėtingas, nors žvelgiant iš šalies, gali taip ir neatrodyti. Viskas dar tik įpusėjo, todėl kai kurių dalykų net negaliu komentuoti. Pasakysiu tik tiek, kad tai eksperimentas su kitais ir kartu su savimi. Įgyvendindamas šį projektą daug ką sužinojau, išbandžiau. Kūrybos procesas vis dar vyksta. Vienintelis dalykas, kurio noriu, – nemeluoti sau ir žiūrovui. Siekiu jam papasakoti apie tokią meno rinką, kokią pažinau ją pats. Tokią, kurią ir toliau analizuoju.

– Bendradarbiaudamas su menininkais iš Didžiosios Britanijos, Prancūzijos ir Lietuvos, kūrėte projektą "Made Corrections". Jame susidūrėte su visuomenės atstumtaisiais – kalinčiais jaunuoliais. Kokios patirties įgavote vykdydamas šį projektą? Ar nebuvo sunku bendrauti su visuomenės pasmerktais žmonėmis? Kaip atradote kontaktą su jais?

– Tai buvo dar vienas malonus iššūkis. Tie žmonės padarė klaidą, už kurią yra nubausti, jei nusisuksime nuo jų – padarys dar vieną, o jei kalbėsimės, galbūt bus gerų pokyčių. Tiesa, reikia rasti tinkamą bendravimo formą, kad būtum jų suprastas, todėl šiam projektui pasirinkome gatvės meno temą. Vadinamąjį paste’inimą (liet. klijavimas). Man buvo didelė garbė dirbti su prancūzų kilmės menininku JR ir fotografuoti kalinčių vaikinų portretus. Tas laikas mums visiems davė tikrai daug. Man reikėjo įgyti vaikinų pasitikėjimą, norint fotografijoje juos labiau atskleisti, o jiems – perlipti per save ir leistis fotografuojamiems. Vėliau JR fotografijas pavertė bene žmogaus dydžio atspaudais, kuriuos vaikinai patys užklijavo ant įkalinimo įstaigos sienų. Argi tai ne puiki galimybė pažvelgti į save iš šalies?

– Jums nesvetimi socialiniai projektai, kuriais siekiate prisidėti prie visuomenės švietimo. Skaitote paskaitas apie socialinę fotografiją lietuvių ir užsienio studentams, mokyklose supažindinate moksleivius su fotografijos meno subtilybėmis. Kauno taikomosios dailės mokykloje dėstote fotografijos istoriją ir meninę fotografiją. Kaip atsirado poreikis bendrauti su jaunąja karta? Šie jauni žmonės jus kažko išmoko?

– Tikrai taip. Aš mokau juos, o jie – mane. Tikriausiai yra poreikis dalytis. Noriu, kad žmogus, išmokęs gerai valdyti fotoaparatą, anksčiau ar vėliau išmoktų su juo perteikti mintis, ir labai džiaugiuosi, kai vienas kitas toks atsiranda. Fotografija – tai ne gainiojimasis paskui gražius vaizdus. Ji daug įdomesnė, kai turi išliekamąją vertę. Ir ne tik tau pačiam, bet ir kitiems.

– Esate alternatyvaus fotografijų festivalio ir bendruomenės "PhotoOff" įkūrėjas. Papasakokite apie šią bendruomenę ir festivalį išsamiau.

– Norėjosi bendruomenės, kurioje būtų galima diskutuoti apie kūrybą be pašalinių trukdžių, nusistovėjusių normų ir standartų. Kur kiekvienas galėtų save atrasti, nereikėtų niekam įtikti. Dėl panašios priežasties ir atsirado "PhotoOff". Pasirodo, kad tai ne taip paprasta, bet įmanoma. Panašiai, kaip ir būti toje bendruomenėje. Ten patenka ir ją prisijaukina ne kiekvienas. O laiko, kai vyksta kelios parodos ir vakarinė programa fotografijai prijaučiantiesiems, festivaliu nepavadinčiau. Greičiau tai metas, kai reziumuojame nuveiktus darbus, parodome kelis mums patiems įdomius autorius, pamėginame apie juos papasakoti ir kitiems.

– Kasmečiuose Kauno menininkų namų skelbiamuose "Įsimintiniausio Kauno menininko" rinkimuose atsidūrėte tarp nominantų. Ar jums ši nominacija reikšminga?

– Pastarieji metai man buvo tikrai įsimintini. Džiaugiuosi, kad ir kiti tai pastebėjo ir įvertino. Tai leidžia suvokti, kad viskas, ką darai, rūpi ne tik tau pačiam.

Kauno menininkų bendruomenė pagerbė aktorių Dainių Svoboną, pelniusį „Įsimintiniausio 2014 metų Kauno menininko“ titulą. Toks Meno kolegijos ir miestiečių įvertinimas aktoriui atiteko už sukurtus įsimintinus personažus ne tik teatro scenoje, bet Kristijono Donelaičio gimimo metinėms skirtame projekte.

D. Svoboną Meno kolegija ir miestiečiai paskelbė „Įsimintiniausiu Kauno menininku“. Nuo ketvirtadienio vakaro jo vardas puikuojasi Stasio Žirgulio sukurtoje skulptūroje „Sparnuotoji kolona“, kurioje jau yra 25 „Įsimintiniausių Kauno menininkų“ vardai.

D. Svobonas sako, kad praėję metai jam buvo itin darbingi, todėl džiaugiasi, kad tai pastebėjo kolegos.

„Jaučiuosi kaip koks storas generolas, gavęs apdovanojimą. Nežinau, ar to vertas, bet taip nusprendė žmonės, Kauno menininkai, tai yra jau neatšaukiama. Tuo dabar labai džiaugiuosi“, – tikina „Įsimintiniausias Kauno menininkas 2014“ D. Svobonas.

D. Svobonas sukūrė daugiau nei 40 vaidmenų teatre. Pasak kritikų, jis pretenduoja tapti viena iš pagrindinių lietuviško teatro figūrų, žavinčių aktorine meistryste, tikslumu ir universalumu. Kauno menininkų namų direktorius aktorius Viktoras Valašinas sako, kad kolegijos dėmesį patraukė trys D. Svobono darbai. Bendradarbiaudamas su Kauno valstybiniu choru, kompozitoriaus Vidmanto Bartulio programoje, skirtoje K. Donelaičio gimimo metinėms paminėti, D. Svobonas skaitė K. Donelaičio pamokslus. Paminėti ir jo vaidmenys Jono Jurašo režisuotuose spektakliuose „Balta drobulė“ ir „Barbora“, taip pat paskutinis darbas – Kiurmanas Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Biografija: vaidinimas“.

„Menininkų namų Meno kolegijos nariai visi supranta, kad aktorius yra labai priklausomas nuo režisierių, pavyzdžiui, negausi vaidmenų tais metais ir nieko tu nepadarysi, o kai gauni tris ir jie pasiseka, tai taip ir pavyksta, todėl labai smagu“, – aiškina Kauno menininkų namų direktorius V. Valašinas.

Tarp 25 „Įsimintiniausio Kauno menininko“ titulą pelniusių kūrėjų – vos keli aktoriai. Pirmoji apdovanota aktorė Jūratė Onaitytė, vėliau pagerbta Rūta Staliliūnaitė.

Kauno menininkų namų Meno kolegija išrinko Įsimintiniausią šių metų Kauno menininką. Juo tapo aktorius Dainius Svobonas.

Per 2014 metus reikšmingus darbus sukūrusius menininkus siūlė Kauno kūrybinės sąjungos, savo nuomonę pareiškė ir neabejingi menui miestiečiai. Sausio 8 d. iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje Kauno menininkų namuose D. Svobono vardas bus įrašytas Stasio Žirgulio sukurtoje skulptūroje „Sparnuotoji kolona“, kurioje jau yra 25-ių Įsimintiniausių Kauno menininkų vardai.                   

Aktorius D. Svobonas sukūrė daugiau nei keturiasdešimt teatrinių vaidmenų. Jo kūrybinėje biografijoje susipina psichologinių ir komiškų, ekspresyvių personažų kūrimo trajektorijos. Aktoriaus ypatingu kūrybiniu apogėjumi galima vadinti Jono Jurašo režisuotus spektaklius „Balta drobulė“ (2012 m.) bei „Barbora“ (2014 m.), kuriuose Garšvos ir Žygimanto Augusto įkūnyti personažai parodo aktoriaus ekscentriškumą, ekspresyvumą, įtaigą, paremtą gyvu ir betarpišku vaidmenų kūrimu. Paskutinis ir taip pat ryškus D. Svobono sukurtas pagrindinis vaidmuo yra Kiurmanas Gintaro Varno režisuotame spektaklyje „Biografija: vaidinimas“.

Kaip teigiama Kauno menininkų namų pranešime, D. Svobonas neapsiriboja teatro scena – jo dalyvavimą Lietuvos kultūriniuose procesuose papildo bendradarbiavimas su Kauno valstybiniu choru kompozitoriaus Vidmanto Bartulio programoje, skirtoje K. Donelaičio gimimo metinėms paminėti. Šiame projekte aktorius atlieka ypatingą misiją – jo skaitymų atlikimo kūrybiškumas, talentas ir vaizdingumas K. Donelaičio tekstams sukuria išskirtinį skambesį, artimą pamokslų paveikumui. 

Įsimintiniausiu Kauno menininku šiemet taip pat pretendavo tapti:

Dovilė Zelčiūtė– rašytoja (Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius);

Darius Čiuta – architektas (Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius);

Algimantas Kubiliūnas – kompozitorius (Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius);

Donatas Stankevičius – fotografas (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius);

Adolfas Teresius – skulptorius, dievdirbys (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija); 

Stasys Žirgulis – skulptorius (Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius). 

Kauno menininkų namų Meno kolegija kviečia kauniečius pareikšti nuomonę, kuris menininkas iš kūrybinių sąjungų siūlomų pretendentų yra verčiausias tapti Įsimintiniausiu 2014-ųjų metų Kauno menininku.

Iki šių metų gruodžio 28 d. už pretendentus galima balsuoti: www.kmn.lt, Kauno menininkų namų "Facebook" profilyje, elektroniniu paštu kmn@kmn.lt arba adresu – V.Putvinskio g. 56, Kaunas, Kauno menininkų namai.
 
Įsimintiniausias Kauno menininkas bus paskelbtas gruodžio 29 d.
 
Kandidatai:
 
Architektas Darius Čiuta – už 2014 m. sukurtą ir visuomenei pristatytą visuomeninės paskirties pastato prie Neries upės II projektą (pasiūlė Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius).
 
Kompozitorius Algimantas Kubiliūnas – už svarų ir savitą indėlį į lietuvių kamerinės muzikos lobyną, už 2014 m. sukurtus kūrinius – vokalinį ciklą „Aforizmai“, Styginių kvartetą Nr. 4,  pjesių ciklą „Du rudens peizažai“ dviem fleitoms ir išleistą pirmąją kompaktinę plokštelę „Mano muzika“ (pasiūlė Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius);
 
Fotografas Donatas Stankevičius – už išskirtinai aktyvius kūrybinius metus rengiant bei pristatant fotografijų projektus Lietuvoje ir užsienyje: „Reselling“ (pristatytas šiuolaikinio meno mugėje ArtVilnius 2014), „Made corrections“ (pristatytas prestižinėje Londono galerijoje West Bank), „On the Bus Stop“ (pristatytas Gruzijos galerijoje Container), „Old privers“ (pristatytas Niujorko fotografijos festivalyje „Photoville“) bei už fotografijos meno kuravimą Kaune (pasiūlė Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius);
 
Aktorius Dainius Svobonas – už profesionalumu pagristų teatrinių raiškos priemonių sintezę įkūnijant Žygimanto Augusto personažą spektaklyje „Barbora“ (rež. J.Jurašas) , bei K. Donelaičio tekstų skaitymus programoje „Taip, Donelaiti! Keturi pamokslai“ (pasiūlė Lietuvos teatro sąjungos Kauno skyrius);
 
Skulptorius, dievdirbys Adolfas Teresius – už liaudies  meno puoselėjimą kuriant tautodailės darbus (kryžius, stogastulpius, skulptūras) ir aktyvų dalyvavimą parodose. (pasiūlė Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija);
 
Rašytoja Dovilė Zelčiūtė – už 2014 m. išleistą knygą „Kelionė su Oskaru Koršunovu“ ir aktyvią kūrybinę visuomeninę veiklą (pasiūlė Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius);
 
Skulptorius Stasys Žirgulis – už atsidavimą skulptūrai ir 2014 m. surengtas parodas: akmens ir metalo skulptūrų Birštono centriniame parke, ekspoziciją „Epochų aidas“ Kauno Rotušės aikštėje, retrospektyvinę ekspoziciją Dailininkų sąjungos galerijoje ir Vilniaus Bernardinų sode (pasiūlė Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius).

Šių metų Įsimintiniausio Kauno menininko titulą pelnė kompozitorė Dalia Kairaitytė. Kauno menininkų namų Meno kolegija nugalėtoją rinko atsižvelgdama į miestiečių balsavimo rezultatus. Per 2013 metus reikšmingus darbus sukūrusius menininkus siūlė Kauno kūrybinės sąjungos.

Sausio 10 d. iškilmingoje pagerbimo ceremonijoje Kauno menininkų namuose Įsimintiniausio Kauno menininko vardas, kaip jau įprasta, bus įrašytas Stasio Žirgulio sukurtoje skulptūroje „Sparnuotoji kolona“, kurioje jau yra 24-ių Įsimintiniausių Kauno menininkų pavardės.

Kompozitorė Dalia Kairaitytė aktyviai ir nuosekliai puoselėja kamerinę muziką. 2013 metai kompozitorei išskirtinai darbingi ir produktyvūs: sukurtas vokalinis ciklas „Užkalbėjimai“,  teatralizuota kompozicija „Trys panegirikos pagal Motiejų Kazimierą Sarbievijų“ balsui, fleitai, altui ir klavesinui, išleista pirmoji autorinė kompaktinė plokštelė „Regėjimai“. Joje įrašyti kameriniai kūriniai, sukurti per pastaruosius 20 metų, atskleidžia D. Kairaitytės kūrybos braižą, išskiriantį ją pirmiausia kaip kamerinių žanrų kūrėją. Klausytojus žavi kompozitorės gebėjimas sintezuoti archaiką ir modernumą.

D. Kairaitytės kūrybos kraitėje vyrauja vokalinė, kamerinė instrumentinė bei chorinė muzika, pasižyminti poetizuotu muzikos turiniu. Ištikimiausiais ir artimiausiais D. Kairaitytės gerbėjais ir atlikėjais galima pavadinti Vilniaus moterų chorą „Liepos“, kuris daugelį kartų dainavo kompozitorės „Tris ciklus“, įrašė jos chorinę muziką į kompaktines plokšteles. Anot šio choro meno vadovės ir dirigentės Audronės Steponavičiūtės-Zupkauskienės, D. Kairaitytės kūriniai „Vakaras“, „Iki šv. Jono“, „Burna burna“, „Ant arklio jojo“ su didžiausiu pasisekimu skambėjo chorų konkursuose Lietuvoje ir užsienio šalyse, žavėjo klausytojus savitu emociniu pasauliu. Vokaliniai muzikos kūriniai sukurti A. A. Jonyno, J. Degutytės, S. Gedos, L. Gutausko ir savais poetiniais tekstais. „Kūryba yra žmogaus savitas žvilgsnis į pasaulį ir save. Kūryba – tai intelekto ir jausmų harmonija. Tokios mintys iškyla artimiau susipažinus su D. Kairaitytės chorine muzika“ – teigia menotyrininkė Lina Dumbliauskaitė.

Greta kūrybos D. Kairaitytės gyvenime buvo kitokio pobūdžio veiklos: darbas Lietuvos radijo ir televizijos komitete (1980-1982), Kauno J. Gruodžio konservatorijoje (nuo 1991 m.), pirmininkavimas Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyriui (1994-2001), šiuolaikinės muzikos festivalis „Iš arti“, vadovavimas tęstiniam Kauno menininkų namų projektui „Kūrybos valanda“, muzikos vakarų ar koncertų vedimas, straipsniai kultūrinėje žiniasklaidoje.          

2013 metais  Įsimintiniausiu Kauno menininku taip pat pretendavo tapti:

Dovilė Zelčiūtė – rašytoja, už šiais metais išleistą eilėraščių rinkinį „Džuljetos suknelė“, nominuotą 2013-ųjų „Metų knygos“ poezijos rinkimuose ir intensyvią kūrybinę visuomeninę veiklą (Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius).

Kazimieras Martinaitis – tautodailininkas kryždirbys, už vaizdinės dailės ir kryždirbystės darbus, pelniusius respublikiniame tautodailės konkurse „Aukso vainikas“ Kauno ture dvi nugalėtojo nominacijas (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija).

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė – tapytoja, už surengtas personalines parodas:  tapybos parodą „Pastovūs vaizdai“, piešinių ir tapybos darbų parodą „4Istorijos“, tapybos kūrinių parodas „Naktis ir diena“ bei „Seni žaisliukai“. Už dalyvavimą solidžiose tarptautinėse ir vietinėse grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje. Už šiuo metu rengiamą tapybos katalogą, kuris taps išsamiu dailininkės pastarųjų metų kūrybinės veiklos rezultatų dokumentu (Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius).

Algimantas Kančas ir Robertas Antinis – architektas ir skulptorius už sieną „Atodangos“ Kauno muzikiniame teatre (Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius).

Mindaugas Kavaliauskas – fotografas, už  2013 m. surengtas 8 personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, išleistas tris autorines knygas: fotoalbumą  „D., G. Ir kiti“, skirtą paminklo Dariaus ir Girėno statybos laikmečiui, fotoalbumą „Travel'AIR“, parodos „Portrety z Kražiai“ katalogą. Už festivalio Kaunas Photo organizavimą, bei Lietuvos ir Kauno vardo aukštinimą tarptautiniame kontekste (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius).

Kauno menininkų namų Meno kolegija skelbia Įsimintiniausio 2013 m. Kauno menininko rinkimus. Šiuose rinkimuose pretendentus siūlo patys menininkai, tokiu būdu įvertindami kolegų reikšmingiausius metų darbus ir atkreipdami visuomenės dėmesį į aktyviai ir rezultatyviai dirbančius menininkus.

Įsimintiniausių Kauno menininkų vardai yra įrašomi į Stasio Žirgulio sukurtą skulptūrą „Sparnuotoji kolona“, kurioje puikuojasi 24-ių kultūrai ir Kauno miestui nusipelniusių kūrėjų vardai. Kas bus 25-asis? Šiais metais į šį titulą pretenduoja:

Dovilė Zelčiūtė – rašytoja, už šiais metais išleistą eilėraščių rinkinį „Džuljetos suknelė“, nominuotą 2013-ųjų „Metų knygos“ poezijos rinkimuose ir intensyvią kūrybinę visuomeninę veiklą (Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyrius).

Kazimieras Martinaitis – tautodailininkas kryždirbys, už vaizdinės dailės ir kryždirbystės darbus, pelniusius respublikiniame tautodailės konkurse „Aukso vainikas“ Kauno ture dvi nugalėtojo nominacijas (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Kauno bendrija).

Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė – tapytoja, už surengtas personalines parodas:  tapybos parodą „Pastovūs vaizdai“, piešinių ir tapybos darbų parodą „4Istorijos“, tapybos kūrinių parodas „Naktis ir diena“ bei „Seni žaisliukai“. Už dalyvavimą solidžiose tarptautinėse ir vietinėse grupinėse parodose Lietuvoje bei užsienyje. Už šiuo metu rengiamą tapybos katalogą, kuris taps išsamiu dailininkės pastarųjų metų kūrybinės veiklos rezultatų dokumentu (Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyrius).

Dalia Kairaitytė – kompozitorė, už aktyvų ir nuoseklų kamerinės muzikos puoselėjimą, 2013 m. sukurtus kūrinius – vokalinį ciklą „Užkalbėjimai“,  „Trys panegirikos pagal Motiejų Kazimierą Sarbievijų“ balsui, fleitai, altui ir klavesinui ir už 2013 m. išleistą autorinę kompaktinę plokštelę „Regėjimai“ (Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius).

Algimantas Kančas ir Robertas Antinis – architektas ir skulptorius už sieną „Atodangos“ Kauno muzikiniame teatre (Lietuvos architektų sąjungos Kauno skyrius).

Mindaugas Kavaliauskas – fotografas, už  2013 m. surengtas aštuonias personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje, išleistas tris autorines knygas: fotoalbumą  „D., G. Ir kiti“, skirtą paminklo Dariaus ir Girėno statybos laikmečiui, fotoalbumą „Travel'AIR“, parodos „Portrety z Kražiai“ katalogą. Už festivalio "Kaunas Photo" organizavimą bei Lietuvos ir Kauno vardo aukštinimą tarptautiniame kontekste (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius).

Balsuoti galima iki gruodžio 18 d. interneto svetainėse: www.kmn.lt, www.kamane.lt; Kauno menininkų namų "Facebook" profilyje, elektroniniu paštu kmn@kmn.lt arba adresu – V.Putvinskio g. 56, Kaunas, Kauno menininkų namai.

Meno kolegija, kurią sudaro aktorė Jūratė Onaitytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, rašytojas Vidmantas Kiaušas, solistas Giedrius Prunskus, fotomenininkas Romualdas Rakauskas, aktorius Dainius Svobonas, tapytojas Gintautas Vaičys, rašytojas Viktoras Rudžianskas ir aktorius Viktoras Valašinas, rinkdama Įsimintiniausią Kauno menininką atsižvelgs į balsavimo rezultatus. Tuo atveju, jei Meno kolegijos narių nuomonės pasiskirstys po lygiai, miestiečių nuomonė bus lemiama.

Įsimintiniausias Kauno menininkas bus paskelbtas gruodžio 20 d.