„Gyvybės langelyje radus vaiką, jis yra apgyvendinamas pas globėjus, o tėvams duodamas trijų mėnesių terminas persigalvoti ir kreiptis dėl vaiko susigražinimo. Jeigu tėvai per šį terminą nesikreipia, vaikas yra įrašomas į galimų įvaikinti vaikų sąrašą ir jam imama ieškoti įtėvių. Minimos mergaitės atveju tėvai taip ir nepakeitė nuomonės ir nesikreipė dėl jos susigražinimo, tad mergaitė šiuo metu jau yra įtrauktą į galimų įvaikinti vaikų sąrašą ir bus ieškoma geriausiai jos poreikius galinčių atliepti įtėvių. Juos radus, bus padėtas įvaikinimo procesas“, – Eltą informavo Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos atstovė Alina Žilinaitė.

ELTA primena, kad mergaitė buvo rasta pernai, gruodžio 11 dieną, Kaune, ligoninėje, V. Putvinskio gatvėje įrengtame gyvybės langelyje. Tai buvo vyriausias Lietuvoje gyvybės langelyje paliktas vaikas nuo pat langelių įkūrimo 2009-siais.

Vėliau policija nustatė mažametės mamos tapatybę. Kauno apskrities vyriausiajame policijos komisariate atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, policija daugiau informacijos neviešino. Už naujagimio palikimą gyvybės langelyje atsakomybė nėra taikoma. Naujagimio palikimas yra anonimiškas.

Kaip anksčiau skelbė Kauno ligoninė, gyvybės langelyje nuskambėjus skambučiui, lopšyje rasta mergaitė. Ji buvo užklota pledu, tvarkingai aprengta, vaikštanti ir kalbanti. Tuomet mergaitė buvo perduota už tolesnę vaiko priežiūrą atsakingoms tarnyboms. Žiniasklaida skelbė, kad mergaitę palikęs žmogus raštelyje išdėstė sprendimo motyvus – esą nenori, kad mergaitė augtų netinkamoje aplinkoje, kur tvyro psichologinis smurtas, alkoholis, nepriteklius.

Gyvybės langelis yra speciali patalpa, į kurią įdėjus naujagimį ar vaiką, budintį personalą pasiekia signalas ir auklėtojos skubiai pasirūpina vaiku, kuriuo negali ar nenori rūpintis patys tėvai. Šiuo metu gyvybės langeliai Lietuvoje veikia maždaug dešimtyje įstaigų įvairiuose šalies miestuose. Pernai gyvybės langeliuose buvo palikti penki vaikai.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, nuo gyvybės langelių įsteigimo 2009-siais iki dabar juose buvo palikti 95 vaikai, 16 iš jų tėvai susigrąžino.

Sprendimas priimtas nepaisant įtakingos Ortodoksų bažnyčios nepritarimo.

Įstatymui įsigaliojus Graikija taps 37-ąją šalimi pasaulyje ir pirmąja ortodoksiška valstybe, leidžiančia įsivaikinti tos pačios lyties asmenų poroms.

Už įstatymo projektą balsavo 176 parlamentarai, taip pat ir iš premjero Kiriako Micotakio (Kyriakos Mitsotakis) partijos „Naujoji demokratija“. Po dvi dienas trukusių debatų surengtame balsavime dalyvavo 245 parlamento nariai.

„Tai svarbus etapas žmogaus teisėms, atspindintis šiandienos Graikiją – progresyvią ir demokratinę šalį, uoliai įsipareigojusią Europos vertybėms“, – socialiniame tinkle „X“ parašė K. Micotakis.

Paskelbus balsavimo rezultatą, dešimtys žmonių priešais parlamento pastatą Atėnų centre džiūgavo ir mojavo vaivorykštės spalvų vėliavomis.

„Mitai vis dar gajūs mūsų visuomenėje. Vienas iš gajausių mitų, ką žmonės sako, kodėl jie net negalvoja apie vaikų globą, – baimė, kad vaikas neužmegs santykio, ryšio su suaugusiuoju.

Labai svarbu paneigti šitą mitą, nes mes žmonės, nuo tuomet, kai gimstame kūdikiais, mumyse užkoduota užmegzti ryšį, santykį su kitais. Visą gyvenimą mes ieškome santykio, buvimo su kitu, taip įprasmindami savo gyvenimą.

Taip pat kitas gajus mitas yra, jog vaikai netekę tėvų globos, turi sveikatos sutrikimų, raidos sutrikimų ir žmones apima baimė tokius vaikus globoti“, – teigė globos centrus vienijančio tinklo „Vaikai yra vaikai“ atstovė Rugilė Ladauskienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Mes su broliu augome globos namuose ir girdėdavome žmones, einančius pro šalį ir sakančius, kad čia gyvena psichiškai nesveiki vaikai, kad jie labai nuskriausti, jie kitokie, todėl man labai patinka tas pavadinimas „Vaikai yra vaikai“, – pasakojo buvęs globos namų auklėtinis Algirdas Gataveckas.

Linkę atidėti ateičiai

Nors požiūris į vaikų globą kinta, vis dar mažiau būsimų globėjų dėmesio sulaukia vyresnio amžiaus vaikai ir paaugliai, kurių yra daugiausia tarp globojamų vaikų. Globoti vaiką ar paauglį Lietuvoje teoriškai svarstytų kas dešimtas šalies gyventojas, rodo reprezentatyvi bendrovės „Spinter tyrimai“ apklausa.

Centrinės projektų valdymo agentūros (CPVA) užsakymu vykdytos apklausos duomenimis, globoti vaiką ar paauglį teoriškai svarsto 10 proc. ir rimtai svarsto 1 proc. respondentų.

Ketvirtadalis respondentų yra ne tokie kategoriški vaikų globos atžvilgiu – 14 proc. rinkosi atsakymą „nei taip, nei ne“, kiti 11 proc. linkę šį klausimą atidėti ateičiai. Nuomonės vaikų globos klausimu neturėjo 9 proc. apklaustųjų.

„Manau, Lietuvos gyventojai nesiryžta priimti į šeimą be tėvų globos likusių vaikų dėl skirtingų priežasčių – vieniems tai galbūt esama finansinė padėtis, kitiems gal trūksta žinių ar nepasitiki savo jėgomis. Taip pat žmonės gali nerimauti dėl aplinkinių nuomonės, jeigu susidurtų su sunkumais, ypač jei gyvenama mažose bendruomenėse, kur visi vienas kitą gerai pažįsta“, – apklausos rezultatus komentuoja Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėja Agnė Marčiukaitienė.

Apklausos duomenimis, apie vaikų globą svarstantys labiau teoriškai teigė aukščiausio išsimokslinimo, didesnių pajamų respondentai. Nesvarstantys ir neplanuojantys svarstyti dažniau teigė vyrai, vyresni, žemesnio išsimokslinimo, mažesnių pajamų apklaustieji, rajono centrų ir kaimo vietovių gyventojai.

Padėti vaikams užaugti

Pasak A. Marčiukaitienės, priežasčių atverti namus ir širdis dar vienam vaikui yra labai daug, o pagrindinė jų yra galimybė padėti be tėvų globos likusiems vaikams.

„Pirmoje vietoje visada yra žmonių noras padaryti gerą darbą ir padėti vaikams užaugti. Dėl šios priežasties globėjais gali tapti ir vaikų giminaičiai, kurie dėl emocinio ryšio prisiima atsakomybę padėti sunkumų patiriančiai šeimai, kad vaikai neliktų be artimojo priežiūros“, – sako ji.

Vien per devynis šių metų mėnesius Lietuvoje pagrindinius mokymus pagal Globėjų ir įtėvių mokymo ir konsultavimo programą baigė 204 asmenys ir 129 globojamo vaiko artimi giminaičiai.

Didėjanti valstybės parama globojamiems vaikams gerina jų gyvenimo sąlygas, sykiu gali pasitarnauti kaip teigiamas impulsas ir globėjams – ypač ši parama svarbi, kai be tėvų globos lieka keli vaikai ar vaikas, turintis sveikatos sutrikimų.

„Tarkime, globėjai yra nusprendę priimti į šeimą vieną vaiką, tačiau jiems pasiūloma paimti kelis vienos šeimos vaikus. Tokiu atveju vaikus globoti svarstantiems žmonėms tenka įvertinti ne tik fizines galimybes, šeimos psichologinį pasirengimą, bet ir finansines galimybes – būtent skiriamos išmokos padeda sumažinti tą finansinę naštą, kai į šeimą priimami keli vaikai, nes jiems reikia ir drabužių, ugdymo priemonių, gali prireikti ir specialistų pagalbos“, – tikina pašnekovė.

Globėjams teikiama pagalba

Pasak A. Marčiukaitienės, neretai vaikų globą lydintis iššūkis yra nenoras globoti vyresnio amžiaus vaikų ir paauglių. Apklausos duomenimis, globoti vaiką, bet ne paauglį svarstytų 4 proc. respondentų.

„Turbūt tai yra biologiškai užprogramuotas noras turėti kūdikį ar mažą vaiką, turint ateities lūkesčių, kad į šeimą priimamas vaikas užaugs tarsi biologinis. Kai į šeimą priimami paaugliai, jie ateina su savo patirties bagažu, patirtimis ir traumomis, kurių įveikimas gali pareikalauti daugiau šeimos pastangų, kantrybės ir meilės“, – sako A. Marčiukaitienė.

Kai vaikas yra išgyvenęs įvairių netekčių, savo elgesiu jis kviečiasi pagalbos, tačiau tai neretai suprantama, kaip ribų bandymas ar tiesiog netinkamas elgesys.

Kartais prireikia pagalbos ir pačiam suaugusiajam. Dėl šios priežasties būtina padėti globėjams įsisąmoninti, kas vyksta ir kodėl vienas ar kitas vaiko elgesys provokuoja jo paties reakcijas, todėl itin aktuali tampa globėjams teikiama socialinių darbuotojų ir psichologų pagalba, kai reikia įveikti globojant vaiką kylančius iššūkius.

„Kai vaikas yra išgyvenęs įvairių netekčių, savo elgesiu jis kviečiasi pagalbos, tačiau tai neretai suprantama, kaip ribų bandymas ar tiesiog netinkamas elgesys. Paauglystė savaime yra iššūkis tiek pačiam vaikui, tiek šalia esantiems suaugusiesiems, o netekčių patyrusiems vaikams šis etapas kartais būna susijęs su dar didesniais iššūkiais. Vis dėlto situacija keičiasi, ji gerėja“, – sako pašnekovė.

Pasak jos, kasmet vis daugiau globėjų pasiryžta į šeimą priimti ūgtelėjusius vaikus, tad jų sėkmės istorijos skatina taip pasielgti ir kitus globėjus. Juo labiau kad paauglystė yra tinkamas metas ugdyti vaiko psichologinį atsparumą, kurti saugų emocinį ryšį ir taip padėti jam užaugti sveikam ir stabiliam.

Pagalbos vaikams ir šeimoms skyriaus vedėjos teigimu, gerinant visuomenės požiūrį į vaikų globą itin svarbus viešumas – reikia ne tik daugiau sėkmės pavyzdžių viešojoje erdvėje.

Šiame prasmingame darbe – padėti vaikams – nė vienas nepaliekamas likimo valiai. Kuo daugiau globoti pasiryžusių žmonių bus, tuo daugiau Lietuvoje bus laimingų vaikų, augančių saugioje ir mylinčioje aplinkoje. Vaikų globos įstaigas yra pakeitę ES investicijomis finansuojami bendruomeniniai vaikų globos namai, bet vis dėlto be tėvų globos likusių vaikų padėtis būtų kur kas geresnė, jei jie augtų savo ar globėjų šeimose.

„Mes kartojame, taip pat ir Rusijos Federacijai, kad niekada neturėtų būti įvaikinama ekstremalių situacijų metu ir iškart po jų“, – reporteriams sakė Jungtinių Tautų vaikų agentūros UNICEF direktorė Europai ir Centrinei Azijai Afshan Khan (Afshan Chan).

Tokių vaikų negalima laikyti našlaičiais ir visi „sprendimai perkelti kokius nors vaikus privalo būti grindžiami geriausiais jų interesais, bet koks judėjimas turi būti savanoriškas“, sakė pareigūnė, sugrįžusi po apsilankymo Ukrainoje.

„Tėvams reikia pateikti informuotą sutikimą“, – sakė ji.

„Dėl vaikų, nusiųstų į Rusiją, glaudžiai bendradarbiaujame, kad su ombudsmenais ir tinklais išsiaiškintume, kaip galime geriausiai dokumentuoti šiuos atvejus“, – sakė A. Khan ir nurodė, kad kol kas su šiais vaikais negalima susisiekti.

Kovo pradžioje JT išreiškė susirūpinimą dėl ukrainiečių vaikų prievartinio įvaikinimo rizikos, ypač maždaug 91 tūkst. vaikų, karo pradžioje gyvenusių globos namuose ar internatinėse mokyklose. Daugelis šių įstaigų veikė Ukrainos rytuose.

Šeštadienį jau 17-ąjį kartą vykusi Įtėvių šventė sukvietė šeimas, turinčias vieningą  siekį – užauginti savo vaikus laimingais ir lydėti vaiką visame jo tolimesniame kelyje. Nors dauguma būsimų įtėvių vis dar labiau linkę į šeimą priimti kūdikius, tačiau laukiančių vaikų sąraše itin daug vyresnio amžiaus vaikų. Tad būsimi įtėviai kviečiami įvaikinti ir vyresnio amžiaus vaikus, kurie šeimoms gali atnešti ne mažesnį džiaugsmą nei kūdikiai. 

„Džiugu, kad šeimos susitinka gyvai, jos čia atvyko ne tik mokytis, bet keistis patirtimi, padėti ir palaikyti vieni kitus. Susiformavusi savotiška palaikymo komanda, tarp šeimų užsimezgęs ryšys išsilaiko jau ne vienerius metus. Yra atvykstančiųjų kasmet daugiau nei dešimtmetį, o jų vaikai – jau ant pilnametystės slenksčio, jie taip pat bendrauja tarpusavyje. Jauniausias dalyvis šiemet – visai neseniai mylinčią šeimą radęs kūdikis“, – sako I. Skuodienė. 

Įvaikinimas jau nebėra mitais apipintas procesas

Tradiciškai rugpjūčio pradžioje rengiamame susitikime susirinko keli šimtai dalyvių – įvaikinusių šalies šeimų su savo vaikais. Kalbinti įtėviai pripažįsta, kad ne mažiau nei meilė ir kantrybė, sėkmei būtinas nuolatinis tobulėjimas. Kasmet į vieną vietą gausų būrį įtėvių sutraukia profesionalų mokymai ypatingai auditorijai aktualiomis temomis. Šių metų mokymų temos: iššūkiai šeimoje žengiant per gyvenimą su įvaikintu vaiku, vyro ir moters jausmai tėčio ir mamos vaidmenyse skirtingais gyvenimo etapais ir kt. Temos parenkamos pagal šeimų išsakomus poreikius.

„Įvaikinimas jau nebėra mitais apipintas procesas ir pastaraisiais metais vis daugiau šeimų dalijasi savo sėkmės istorijomis, patirtimis ir patarimais, kaip tapti įtėviais ir užtikrinti vaikui saugią ir mylinčią aplinką. Esame dėkingi tėveliams, kurie savo pavyzdžiu įkvepia kitus ir padeda apsispręsti eiti šiuo keliu. Kviečiame visus abejojančius nebijoti ir tapti įtėviais, jūs galite padovanoti šviesią ateitį vienam iš kelių šimtų šiuo metu šeimos laukiančių vaikų“, –  kviečia Tarnybos direktorė. 

Šiuo metu įtėviais tapti gali tiek šeimos, tiek ir vieniši žmonės, svarbiausia noras ir pasiryžimas suteikti vaikui namus. Žmonės, norintys tapti įtėviais turi išklausyti kelių mėnesių kursą, kurio metu yra supažindinama su laukiančiais iššūkiais, mokoma išspręsti problemas ir užtikrinti vaiko poreikius. Apie mėnesį trunka dokumentų tikrinimas, kurio metu yra įsitikinama, ar būsima vaiko šeima nėra turėjusi problemų su teisėsauga ir yra pasirengusi pasirūpinti konkrečiu vaiku.

Bendrumo jausmas

Aleksoto aerodrome šeštadienį surengta šventė, skirta pagerbti globėjų šeimas už jų ryžtą priimti svetimus vaikus ir juos auginti kaip savo. Šventė pavadinta „Vaikai yra vaikai“ neatsitiktinai – taip siekiama dar kartą priminti, kad visi vaikai yra lygūs ir neturėtų būti skirstomi į įvaikintus ir augančius savo šeimoje.

Mes kiekvienas turime atverti vaikams savo širdis, kad jie galėtų augti ne vaikų namuose, o tikroje šeimoje.

„Į šventę atvyko daugiau nei 3 tūkst. globojančių šeimų. Taip pat iš visų savivaldybių atvyko globos centrų darbuotojai, vaiko teisių apsaugos specialistai. Labiausiai norima, kad vaikus globojančios šeimos nesijaustų vienišos. Norime, kad žmonės nebijotų pripažinti, kad yra globėjai ir kaip tik sulauktų visuomenės pagarbaus žvilgsnio“, – teigė globos ekspertė ir globos centrų įveiklinimo vadovė Rugilė Ladauskienė.

Ji tikino, kad, deja, bet dar visuomenėje pasitaiko atvejų, kuomet tiek į globojamą vaiką, tiek į globėjus žiūrima su panieka, pašaipa. Todėl siekiama, kad tokie stereotipai išnyktų ir globojamos šeimos galėtų tapti pilnaverte visuomenės dalimi.

„Ypač regionuose į globojamą vaiką ar globėjus kiti žiūri skeptiškai, žmonės dar turi neigiamų nuostatų. Mes keičiame tokį požiūrį būtent susirinkdami ir parodydami, kad vaikai yra vaikai, o globėjai – tokie pat žmonės, kaip ir mes visi. Mest turime kuo garsiau apie tai kalbėti, nes tikrai tikiu, kad Lietuvoje yra labai daug šeimų, gerų žmonių, kurie gali paimti vaikus globai, tik galbūt jie nežino, kad tai padaryti. Mes kiekvienas turime atverti vaikams savo širdis, kad jie galėtų augti ne vaikų namuose, o tikroje šeimoje“, – sakė viena renginio organizatorių.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Globos džiaugsmai

Šventėje pakalbinti globėjai sutiko pasidalyti savo istorijomis.

„Mes savo vaikus jau užauginom, tada atsirado laisvo laiko ir nusprendėme, kad reikia meilę pasidalyti ir su kitais vaikais. Taip į mūsų šeimą atkeliavo berniukas. Jis man yra tikras sūnus ir aš jį labai myliu. Tikiuosi, kad užaugęs jis tą meilę sugebės perduoti ir kitiems“, – kalbėjo viena globėja.

Kiti tikino, kad iššūkių globoje tikrai netrūksta, tačiau viską atperka tai, jog matai, kaip vaikas iš uždaro žmogučio tampa asmenybe.

„Yra laimė matyti, kaip vaikas auga, kaip jis keičiasi, kaip nori vis labiau bendrauti ir atrasti pasaulį. Iš pradžių reikėjo nemažai laiko, kol atradome kelią į vaiko širdį, buvo tikrai sunkių momentų, tačiau dabar visos įdėtos pastangos sugrįžta su kaupu“, – susijaudinimo neslėpė kita šventės dalyvė.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Šventės akcentai

Nacionaliniame globėjų festivalyje „Vaikai yra vaikai“ netrūko įvairiausių veiklų. Globos centrų palapinėse mažieji smalsuoliai galėjo išbandyti įvairius žaidimus, piešimo pamokas, atrasti ką nors smagaus.

Taip pat globėjus džiugino Ieva Zasimauskaitė, iš dangaus dalyvius sveikino lėktuvų akrobatai. Šventės metu sušoktas ir visame pasaulyje išpopuliarėjęs vilties šoki „Jarusalema“.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Viena didžiausių atrakcijų, kuri pritraukė vaikus, – Donato Montvydo koncertas bei šalia vykusi putų diskoteka. Iš specialios mašinos buvo leidžiamos putos, o vaikai tiesiog jose nardė. Apie tai, kad tokios pramogos jie dar nebuvo matę, išdavė jų laimingi veidai. Kai kurie smalsuoliai tik rankutėmis pažaidė su putomis, tačiau buvo ir tokių, kurie jose visiškai išsimaudė. Tėveliams po tokio putų šou teko vaikus net perrengti.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Statistikos departamento duomenimis, praėjusiais metais Lietuvos piliečiai įvaikino 51 vaiką, užsieniečiai – 29.

2019 metais Lietuvos ir užsienio piliečių buvo įvaikinti 108 vaikai, 2018 metais – 159, 2017 metais – 139, 2016 metais – 157, pranešė Statistikos departamentas.

Įtėvių laukia gerokai daugiau vaikų. Vien tik pernai galimų įvaikinti vaikų sąrašą papildė 239 įvairaus amžiaus nepilnamečiai, o iš viso praėjusių metų pabaigoje įtėvių ir naujų namų laukė 1027 vaikai.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba tikina, kad įvaikinimo procedūros dėl karantino nesustojo, per visą pandemiją vyko ir tarptautinio įvaikinimo procedūros.

Tarnybai vadovaujanti Ilma Skuodienė sako, kad įvaikinimų skaičius sumažėjo ne tik dėl pandemijos, bet ir kitų priežasčių – mažėja įvaikinimo laukiančių mažų vaikų, kuriuos labiausiai nori įvaikinti Lietuvos šeimos.

„Lietuvos šeimos dažniausiai nori įvaikinti vaiką iki trijų metų. Bet nuo 2019 metų perpus sumažėjo ir toliau mažėja galimų įvaikinti vaikų nuo trijų mėnesių iki trejų–ketverių metų amžiaus skaičius. Todėl laikotarpis laukiant pasiūlymo įvaikinti šios amžiaus grupės vaiką smarkiai ilgėja“, – sako I. Skuodienė.

Jos teigimu, įvaikinimų skaičiaus mažėjimui įtakos taip pat turi ir didėjantis socialinių paslaugų bei pagalbos biologinei šeimai prieinamumas. „Dėl to mažiau vaikų praranda savo šeimas ir daugiau vaikų sugrįžta į pasikeitusias šeimas“, – kalbėjo I. Skuodienė.

Tarnyba atkreipia dėmesį, kad sunkiausia įtėvius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje rasti vyresnio amžiaus vaikams, vienos šeimos broliams ir seserims. Įtėvių šeimas sunku surasti ir vaikams, turintiems sveikatos problemų ar specialiųjų poreikių.

Kaip rodo Statistikos departamento skelbiami duomenys, daugiausia Lietuvos piliečių pernai įvaikintų vaikų buvo iki ketverių metų amžiaus. Tokio amžiaus vaikų įvaikinta 34.

Ketverių–šešerių metų amžiaus vaikų pernai buvo įvaikinta aštuoni, septynerių–devynerių metų – šeši, 10–14 metų – du, o vyresnių – vienas.

Pasak Statistikos departamento pranešimo, užsienio piliečiai nesibaimina įvaikinti ir vyresnių vaikų. Iš 29 pernai užsieniečių įvaikintų vaikų vienuolika buvo septynerių–devynerių metų, septyni – nuo ketverių iki šešerių metų amžiaus.

Pasak I. Skuodienės, pirmiausia tėvų globos netekusiam vaikui ieškoma šeimos, galinčios pasirūpinti juo Lietuvoje.

„Įvaikinimas arba globa Lietuvoje visuomet yra prioritetas. Praėjusiais metais norinčių įvaikinti Lietuvos piliečių sąraše buvo 141 šeima. Dauguma jų siekia įvaikinti geros sveikatos ar minimalių ir išgydomų sveikatos sutrikimų turintį vaiką iki ketverių metų“, – sakė tarnybos vadovė.

Į norinčių įvaikinti asmenų, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta yra užsienio valstybėje, sąrašą pernai buvo įrašyta 13 užsienio piliečių šeimų.

Visoms užsieniečių poroms pasiūlyta įsivaikinti specialiųjų poreikių turinčius vaikus. Tarnybos teigimu, į užsienį išvyksta sunkiai išgydomų ar nepagydomų sveikatos sutrikimų turintys vaikai, vyresni nei septynerių metų amžiaus. Užsieniečiams siūloma įvaikinti ne mažiau nei tris vaikus – brolius bei seseris.

Įvaikių Lietuvoje dažniausiai dairosi Italijos šeimos. Pernai lietuvius įvaikino devyniolika italų šeimų. Ankstesniais metais Lietuvos piliečių įtėviais tapo 22 italų šeimos.

Statistikos departamento duomenimis, valstybinėse įstaigose globojamus vaikus pernai įsivaikino penkios Kanados piliečių šeimos, taip pat – trys šeimos iš Jungtinių Amerikos Valstijų ir dvi iš Švedijos.

Lietuvoje naujus namus tėvų globos netekę vaikai dažniausiai randa vilniečių šeimose. Pernai tokių buvo septyniolika. Kaune pernai buvo įvaikinta dvylika vaikų, Klaipėdos apskrityje – šeši.

Pasak globos namų direktorės Jurgitos Pukienės, visų šių vaikų nuolatinė būsena – laukimas. Jie ilgisi savo tėvų, juos idealizuoja ir laukia, kada šie pagaliau atvažiuos ir juos pasiims. Dauguma šių vaikų supranta, kad jų troškimui išsipildyti, greičiausiai, nebus lemta. Tačiau laukti jie nenustoja. Jie laukia stebuklo.

J. Pukienės teigimu, visi vaikai nori augti šeimoje, jos auklėtiniai – taip pat. Todėl stebuklui jiems prilygtų ir tai, jei sulauktų globėjų ar įtėvių. Didelę patirtį turinti specialistė sako, kad visi, net labai sužeisti, vaikai geba kurti ryšį su jais besirūpinančiais žmonėmis. Tapti globėju – tai tam tikra prasme gelbėti pasaulį. Reikia drąsos, kantrybės, mylinčios širdies – ir sėkmė bus garantuota.

– Ko labiausiai trūksta globos namuose gyvenantiems vaikams, jūsų manymu?

– Jei kalbėtume apie materialinius dalykus, tai jiems, regis, nieko netrūksta – aprengti, pavalgę, turi kur gyventi, turi savo kambarius, į mokyklas eina, būrelius lanko, į stovyklas važiuoja, į teatrus, įvairias išvykas. Tačiau jiems trūksta brangiausių žmonių – mamos ir tėčio, trūksta šeimos, trūksta žmonių, prie kurių galėtų prisirišti. Vaikų globos namuose yra darbuotojų kaita, kaip ir bet kurioje darbovietėje. Todėl stipraus ryšio su suaugusiaisiais vaikai neturi.

– Kaip praktiškai pasireiškia vaikų troškimas turėti artimus žmones?

– Vaikai visada labai tikisi, kad jie sugrįš į savo biologines šeimas. Jie visada labai idealizuoja savo tėvus ir galvoja, kad jie juos vieną dieną pasiims. Vaikai yra nuolatiniame laukime. Jie yra patyrę netektį, didelę netektį, praradę ne tik tėvus, bet ir artimą aplinką, namus, draugus, mokyklas. Jie yra patyrę įvairių traumų, dažnai labai didelių. Tai atsiliepia jų emocinei būsenai, daro didelį poveikį jų mintims, jausmams ir elgesiui. Jų savivertė dažniausiai yra žema.

– Kaip jums atrodo, ar kita šeima galėtų jiems kompensuoti netektį, biologinės šeimos praradimą?

– Tikrai taip. Galėtų kompensuoti, jei globėjai elgtųsi teisingai, jei priimtų tuos vaikus kartu su jų biologine šeima, priimtų kabutėse. Turiu galvoje, kad mintimis, viduje priimtų tai, jog vaikas savo biologinę šeimą visada prisimins ir idealizuos. Labai svarbu, kad globėjas vaikui sakytų: „taip, nepavyko tavo tėvams, sunkiose gyvenimo situacijose jie neatlaikė, bet jie nėra blogi žmonės“.

Jiems trūksta brangiausių žmonių – mamos ir tėčio, trūksta šeimos, trūksta žmonių, prie kurių galėtų prisirišti.

– Papasakokite plačiau kaip mąsto vaikai, gyvenantys globos namuose.

– Negalima vaiko akyse kaltinti jo tėvų, nes tėvų kaltes vaikas prisiima sau. Jeigu vaikui pasakoma, kad jo tėvai yra blogi, yra alkoholikai, tai vaikas galvoja, kad jis yra blogas. Ypatingai ikimokyklinio amžiaus vaikai yra labai egocentriški, jie visą tėvų kaltę prisiima sau. Jie galvoja: „man gyvenime blogai atsitiko, patekau į globos namus, nes aš pats buvau blogas, blogai mokiausi, dar kažkaip blogai elgiausi“. Mokyklinio amžiaus vaikai jau užduoda sau klausimą: „kodėl aš negalėjau gimti kitokioje šeimoje, kodėl man taip nepasisekė?“ Kai jų galvoje yra chaosas, tai apie mokslus galvoti jiems sudėtinga, jų mokymosi pasiekimai dažnai prastesni. Vaikų, kurie gyvena mūsų globos namuose, raida dažnai atsilieka pora metų.

Visą tai, ką pasakiau, vaiko globėjai turi įvertinti, nes dažnai būna taip, kad jie pasiima vaiką ir kelia jam daug reikalavimų, lūkesčių, sudeda daug vilčių į vaiką. Jie galvoja, kad davė vaikui puikius namus, veda į privačią mokyklą ir vaikas turi labai džiaugtis, gerai mokytis. Bet to nėra ir jie tada nusivilia. Vaikas tiesiog nepajėgus išpildyti jų aukštus lūkesčius, nes jis dar nėra susitvarkęs su savo mintimis, jis dar nepajuto saugumo, jo galvoje dar yra chaosas. Taigi, kol mes nepadedame vaikui susitvarkyti minčių, emocijų, jausmų, negalime iš jo labai daug tikėtis.

T. Urbelionio / Fotobanko nuotr.

– Su kokiomis paauglių problemomis susiduriate vaikų globos namuose?

– Paauglystė – nelengvas laikotarpis. Su paauglių problemomis susiduria ir biologiniai tėvai, ir mes, dirbantys vaikų globos namuose. Paauglystė – tai amžius, kai formuojasi asmenybė. Paaugliai rimtai išgyvena savo identiteto klausimą: „kas aš esu, kam aš priklausau, kur išvis aš šiame gyvenime esu?“ Į išsiskyrimą su tėvais, namais, įprasta aplinka paaugliai reaguoja dar sunkiau, nei jaunesni vaikai. Jiems būna ir depresija, kartais jie savęs nekontroliuoja įvairiose situacijose, jie patiria didelę riziką įsitraukti į alkoholio, narkotikų liūną, kriminalinį elgesį.

Kuo dažniau paaugliai (ir visi vaikai) yra kilnojami iš vienos šeimos į kitą, iš vienų globos namų į kitus, tuo silpniau reaguoja į išsiskyrimus, nes išmoksta pasinaudoti gynybiniais mechanizmais, taip siekdami apsisaugoti nuo skausmo, kurį sukelia netektis. Kuo daugiau netekčių, tuo sunkiau kurti naują ryšį, nes vaikas nepasitiki suaugusiaisiais. Vaikas galvoja, kad nors viena jo klaida ir vėl jį paliks, numes ir jis niekam nebus reikalingas. Paaugliai ypač dažnai išbando suaugusiuosius. Santykiui su vaiku, o ypač su paaugliu, kurti reikia laiko. Tai neįvyksta taip greitai, kaip tikisi globėjai.

– Kitaip tariant, jūs pastebite, kad paėmę globoti vaiką, žmonės turi nerealius lūkesčius, ne visada suvokia, kokia yra realybė?

– Taip. Paprasčiausiai jie nori visko labai greitai, o mintys ir jausmai greitai nesusitvarko. Tam reikia laiko. Pirmiausia vaikui reikia sukurti saugumą, reikia aiškių taisyklių, būtina aiškiai paaiškinti, ko jūs tikitės iš vaiko. Vaikui gali būti visiškai nesuprantama jūsų kalba, nesuprantama, ko jūs norite, nes iš jo niekas anksčiau to nereikalavo. Globėjai turi labai kantriai vaiką įvesti į savo gyvenimą, aiškiai kalbėti, supažindinti su buitimi, laisvalaikio praleidimu. Reikia duoti laiko vaikui, ypač paaugliui, priprasti prie gyvenimo globėjų šeimoje. Kuo vyresnis vaikas, tuo to laiko gali prireikti daugiau, nes vyresnis vaikas gyvenime yra patyręs daugiau traumų.

Jie visada labai idealizuoja savo tėvus ir galvoja, kad jie juos vieną dieną pasiims. Vaikai yra nuolatiniame laukime.

– Ar vyresni vaikai nori būti įvaikinti, ar nori sulaukti globėjų ir persikelti gyventi į jų šeimas? Ką jūs pastebite?

– Visi jie nori gyventi šeimoje, visi. Tačiau vyresni vaikai, pavyzdžiui tie, kuriems jau yra 16 metų, paprastai yra praradę viltį. Jie jau sako: „ne, nebebus tos šeimos, kuri mus paimtų“. Jei visgi atsiranda tokie žmonės, kurie ryžtasi tapti jų globėjais, ir vyresni vaikai su mielu noru vyksta gyventi į jų šeimą.

Vyresni vaikai sunkiau kalba apie jausmus, apie savo emocijas. Iš tikrųjų, jie jaučiasi labai nesaugūs. Savo nesaugumą jie slepia po kapišonais, po sunertomis rankomis. Tačiau jie palaipsniui atsiskleidžia, jei suaugusieji turi kantrybės. Labai svarbu teisingai reaguoti į paauglius. Paprastai ir biologiniai tėvai susiduria su paauglių priešišku elgesiu, taigi, susiduriame ir mes. Tačiau globos namuose gyvenantys paaugliai ypatingai stipriai demonstruoja fizines ir emocines reakcijas į stresą, jiems kiekviena nežinomybė sukelia stresą.

Taigi, labai svarbu teisingai reaguoti ir nekovoti su paaugliais. Aš ir socialiniams darbuotojams sakau: „nekovokite, nes jei kovosite, tai pralaimėsite“. Reikia ne kovoti, o paprasčiausiai įvardinti vaiko emociją, jausmą: „aš matau, kad tu supykęs, aš matau, kad tu dabar susierzinęs, todėl mes dabar nekalbėkime, pakalbėsime, kai tu nusiraminsi“. Reikia duoti laiko ir atsitraukti. Tada vaikas apsiramina ir po kiek laiko gali vėl normaliai kurti santykį. Iš tikrųjų, visi vaikai gali kurti santykį, nėra nei vieno, kuris negalėtų. Nereikia bijoti globoti vyresnius vaikus, nereikia bijoti, kad jie gal nepritaps prie jūsų šeimos.

– Ar dažnai jūsų centre gyvenantys vyresnio amžiaus vaikai sulaukia globėjų, įtėvių?

– Nelabai dažnai. Vyresni vaikai globėjų lietuvių paprastai nesulaukia, labai retai. O įvaikinimų tai aš apskritai nepamenu. Vyresnius vaikus globoti ima užsieniečiai, daugiausia italai.

– Kaip jūs tai paaiškintumėte? Kodėl lietuviai nesiima globoti, o užsieniečiai imasi?

– Aiškinčiau stereotipais. Lietuviai bijo, kad vyresnis vaikas nepritaps prie jų šeimos, kad bus sunki paauglystė, kad vaikas nesimokys, bijo įvairių genetinių paveldėjimų.

– Ką jūs patartumėte apie vyresnių vaikų globą galvojantiems, tačiau nesiryžtantiems žmonėms?

– Dar kartą norėčiau pakartoti, kad visi vaikai geba kurti ryšį su besirūpinančiais žmonėmis, tik reikia kantrybės ir daugiau laiko, reikia atvirumo, nuoširdumo, reikia nebijoti, reikia priimti vaiką atvira širdimi, nekabinti jam etikečių: „tu toks, kaip tavo tėvai“. Be abejo, vaikai išbandys globėjus, nes jie nepasitiki, suaugę žmonės juos yra ne kartą apvylę. Iš karto jie tikrai jumis nepasitikės, bet su laiku jie tikrai „atšyla“. Ir tas „atšilimas“ tikrai yra įmanomas, nesvarbu kokių traumų vaikas yra patyręs.

Koks iš tiesų yra nusprendusios įsivaikinti šeimos gyvenimas, Vilniaus miesto savivaldybė pakalbino įtėvius.

Prieš dvejus metus mergaitę iš vaikų globos namų nusprendusi įsivaikinti Aleksandros šeima papasakojo, kad sprendimą įsivaikinti priėmė paprastai – ūgtelėjus biologinei dukrai, šeima sutarė, kad būtų smagu į savo namus priimti dar vieną vaiką, kurį atsiųs likimas.

„Nusprendėme, kad įsivaikinsime tą vaiką, kurį mums pasiūlys vaikų namai: nesirinksime vaiko, kaip prekės parduotuvėje. Tačiau laiko ir ryžto tapti įtėviais reikėjo – surinkti medicinines pažymas, pateikti prašymus Įvaikinimo tarnybai, kuri paskiria mokymus, išklausyti mokymus bei atlikti nemažai namų darbų, perskaityti daug rekomenduojamos literatūros. Globos centro darbuotojai apsilankė ir mūsų namuose. Tuomet beliko sulaukti išvadų bei vaikelio. Kelias netrumpas, todėl reikia tam tvirtai pasiryžti. Dalis žmonių iš tiesų net nepabaigia mokymų“, – pasakojo Aleksandra.

Ir nors procesas yra pakankamai sudėtingas, anot Aleksandros, finansiškai daug nekainuoja. Svarbiausia – pasiryžimas, tuomet viską galima įveikti.

Psichologiškai nelengva visiems, kai vaikas kovoja ištisą parą su visu pasauliu.

„Vis dėlto, įsivaikinus mergaitę, pagrindinis iššūkis buvo jos sveikata, daug laiko teko praleisti ligoninėse. Dabar, praėjus dvejiems metams, galime pasidžiaugti, kad didžioji dauguma sveikatos bėdų išspręstos. Kitas iššūkis – emocinė mergaitės būklė, kuri buvo tikrai sudėtinga, reikalavo dėmesio ir papildomų specialistų pagalbos. Džiaugiuosi atradusi kvalifikuotus specialistus, kurie konsultavo ne tik įdukrą, bet ir mudu su vyru. Psichologiškai nelengva visiems, kai vaikas kovoja ištisą parą su visu pasauliu. Buvo sunku įsisąmoninti, kad įvaikintą vaiką auginti gerokai sunkiau, nei savo biologinę dukrą. Dažnai nesulaukdavome palaikymo“, – pasakojo dviejų vaikų mama.

Supranta žmones, kurie slepiasi

Aleksandra, pati savanoriavusi vaikų namuose, dirbanti su vaikais darželyje, didelio skirtumo tarp vaikų, augančių su tėvais, ir beglobių vaikučių nepastebi. Vis dėlto, nusprendus įsivaikinti mergytę, Aleksandros šeima susidūrė su begale stereotipų, kurie žeidė šeimą bei visus aplinkinius, kurie aukojosi ir dėjo pastangas, kad mergaitė augtų ir sveiktų.

Labai dažnai mums pasakoma, kad vaikas įvaikintas, tad koks skirtumas ar jis daro progresą, ar ne.

„Mūsų šeimai dažnai klijavo etiketes. Vaikas iškart nurašomas. Man pačiai tenka šviesti žmones ir aiškinti, kad su vaiku dirbame ne tik mes, bet ir tikrai geri specialistai, kurie padeda mergaitei spręsti sunkumus. Bet mes nemažai investavome, ne tik į fizinę, bet ir emocinę mergaitės sveikatą. Labai dažnai mums pasakoma, kad vaikas įvaikintas, tad koks skirtumas ar jis daro progresą, ar ne. Kai kurie žmonės vaikus iš globos namų iškart laiko būsimaisiais nusikaltėliais, todėl labai suprantu visus žmones, kurie slepia įvaikinimo ar globos faktą, nes tuomet aplinkiniai visiškai kitaip elgiasi tiek su jais, tiek su pačiais vaikučiais“, – pasakojo Aleksandra.

Konfidencialumas – garantuotas

Tėveliai ar globėjai gali neatskleisti įvaikinimo ar globos fakto visiems be išimties ugdymo įstaigos administracijos darbuotojams arba pedagogams. Tokia informacija gali būti atskleidžiama tik įtėvių ar globėjų pageidavimu ar oficialiu sutikimu. Kodėl tai svarbu?

„Jei informacija apie globą ir įvaikinimą nežinoma grupės ar klasės draugams bei jų tėvams, sumažėja patyčių rizika. Praktikoje būna labai skaudžių išgyvenimų: kai kas nors dingsta klasėje, iš karto būna apkaltinamas įvaikintas ar globojamas vaikas. Vis dėlto, rekomenduoju įvaikinimo faktą pasakyti savo vaikučio pedagogui, nes taip auklėtojas gali domėtis, konsultuotis su psichologais ar specialiaisiais pedagogais, kurie yra susidūrę su globojamais ar įvaikintais vaikais“, – tikino Aleksandra.

Motina pastebi, kad pedagogai tikrai ne visada žino, kaip elgtis su tokiais vaikučiais. Vis dėlto, globos centre dirba psichologai, kurie mielai pakonsultuoja kiekvienu sunkesniu atveju. Kai kurie pedagogai mokosi GIMK programoje ir įgauna daug įgūdžių. Yra ir specialios literatūros, mokymai internete, kiekvienas kam aktualu ir gali pasidomėti, kaip padėti tokiems vaikams. Tačiau svarbiausia – meilė ir gebėjimas priimti vaiką toks koks jis yra.

„Svarbiausia, kad vaikas turėtų galimybę kreiptis į suaugusįjį, ir šis akylai jį stebėtų, laiku pastebėtų kai vaikui kyla stiprios emocijos, padėtų jas suvaldyti ir įveikti, – teigia Aleksandra, – juk ugdymo įstaigose yra teikiama psichologinė, logopedinė ir specialiojo pedagogo pagalba. Mūsų atveju, mergaitė buvo įvaikinta sulaukusi 5 metų. Tad šio fakto nepaslėpsi – staiga atsiranda beveik bendraamžė antroji dukra. Šio fakto niekada niekur neslepiame. Mes informavome visą darželio bendruomenę prieš ateinant mūsų įdukrai, kad kiltų mažiau klausimų“.

Svarbu neturėti rožinių akinių

Kiekvienas be tėvų augantis vaikas savo situaciją priima skirtingai – vieni sielojasi ir ilgisi buvusio gyvenimo, kiti džiaugiasi atradę naują šeimą ir stengiasi pamiršti savo praeitį. Aleksandros įdukra priima realybę tokią, kokia yra – atsakingi tėvai pagal amžių atskleidžia mergaitei tiek informacijos, kiek ji pajėgi priimti. Kadangi į šeimą ji atkeliavo ne iš savo buvusios šeimos, o vaikų namų, kurie tapo žaibolaidžiu, ji jau buvo išgyvenusi atsiskyrimą su savo buvusia šeima.

Aleksandrai didžiausia dovana buvo ta diena, kai ji nebeatskyrė, kuri iš dukrų pribėga ir apkabina. „Liūdniausia, kad praradome 5 metus buvimo su ja ir negalėjome suteikti pilnavertės šeimos vos tik atėjus į šį pasaulį. Jai teko daug ištverti, dėl ko dabar vargstame mes. Dažnai aplinkiniai klausia, ar myliu abi savo dukras vienodai. Ne, nes tai dvi skirtingos istorijos, du vaikai ir mylimi jie skirtingai, bet tiek pat labai – iki mėnulio ir atgal“, – pasakojo mama.

Dvi skirtingos istorijos, du vaikai ir mylimi jie skirtingai, bet tiek pat labai – iki mėnulio ir atgal.

Vis dėlto, nusprendus įsivaikinti, svarbu labai kritiškai įvertinti savo šeimos pajėgumus priimant naują šeimos narį – svarbu nežiūrėti į patį įvaikinimo faktą per rožinius akinius, būtina apsvarstyti visus įmanomus scenarijus, kai vaikutis atvyks į namus.

„Gal tai skamba per stipriai, bet jei jaučiate, kad neturėsite didelio aplinkinių palaikymo, tuomet bendraukite su šeimomis, kurie jau turi įsivaikinę. Raskite bendraminčių, kurie jus palaikys, įkvėps. Neidealizuokite ir nekelkite jokių lūkesčių vaikui, stenkitės priimti jį tokį koks jis yra. Aš supratau, kad reikia tik laiko, kad svetimas vaikas taptų savu. Širdį skauda dėl abiejų vienodai, ir džiaugiuosi dėl abiejų taip pat. Su Dievo ir žmonių pagalba viskas bus gerai – užauginsite mylimą dukrą ar sūnų doru Lietuvos piliečiu“, – sako Aleksandra.

O jeigu vis tik kyla įtėviams ir globėjams klausimų, sunkumų dėl vaikų auklėjimo, emocinės jų sveikatos, elgesio, aplinkinių reakcijų, jeigu reikia palaikymo, žinių, psichologinės ar kitokios socialinės pagalbos, tuomet reiktų kreiptis į savo savivaldybėje esantį Globos centrą. VšĮ „Pagalbos paaugliams iniciatyva“ Globos centras organizuoja savitarpio pagalbos grupes, teikia grupines ir individualias psichologines konsultacijas, rengia tėvystės įgūdžių, emocinės sveikatos stiprinimo mokymus, organizuoja įvairias socialines iniciatyvas ir kitas veiklas, skirtas Vilniaus miesto globėjų ir įtėvių šeimoms. Viena iš tokių veiklų, tai antrus metus iš eilės organizuojamas piknikas, skirtas globėjų dienai paminėti. Renginys vyks liepos 2 dieną 16:00 Vilniuje Ozo (keturių tvenkinių) parke. Kviečiame visus globėjus, įtėvius ir vilniečius atvykti su šeimomis, smagiai praleisti laiką, susipažinti, dalintis mintimis ir taip paminėti globėjų dieną.

Nuo 2017 metų kiekvieną liepos pirmąjį sekmadienį Lietuvoje minima Globėjų diena. Šią datą Lietuvos Respublikos Seimas gruodžio 7 d. įrašė į Lietuvos Respublikos atmintinų dienų įstatymą. Vilniaus miesto savivaldybė sveikina šia proga ir dėkoja visiems globėjams ir įtėviams – tik jūs žinote, koks tylus dėkingumas ir saugumo troškimas seka kiekviename šios prasmingos kelionės žingsnyje.

Medžiaga parengta pagal Vilniaus miesto savivaldybės užsakymą. Turinys apmokėtas.