Pastaruosiuose jo tapybos darbuose daiktai pavirto pabaisomis arba slėptuvėmis nuo jų. Todėl su Dominyku kalbėjomės apie jo personalinę parodą Kaune „Pabaisa“, pergalę minėtame konkurse, daiktus, žmones, poeziją, malonius sutapimus ir kūrybinio kelio pradžią.

– Laimėjai reikšmingą konkursą. Ar tikėjaisi? Kuo šis pasiekimas tau svarbus?

– Nežinau, ar tikėjausi. Jei ir tikėjausi, kukliai bandžiau nuvyti tą mintį, kad būtų ramiau, jeigu ir nelaimėčiau. O ką tai reiškia? Man, visų pirma, tai yra motyvacija ir atsakomybė. Atlyginimas už gerą darbą yra dar daugiau darbo.

– Kūrinys, kuris tau atnešė pergalę konkurse, vadinasi „Kėdė! Pabaisa!“ Papasakok, kaip jis gimė ir koks jis.

– Darbas „Kėdė! Pabaisa!“ gimė tada, kai pakeičiau savo žvilgsnio režimą. Gulėjau kambaryje ant grindų ir iš apačios mačiau kėdę. Iš tokios perspektyvos, iš žemai, tos kėdės atloše esančios ertmės atrodė kaip pabaisa. Tuomet supratau, kad kartais būna toks trumpas momentas, kai aplinka mums atrodo visiškai svetima, siaubinga. Pavyzdžiui, kai pabundi naktį kambaryje ir pamatai fotelį, ant kurio sumesti tavo drabužiai. Akimirką atrodo, kad kažkas ant jo sėdi, bet po to supranti, kad tai viso labo tavo drabužiai. Būtent šis momentas mane labai sudomino, taip pat aplinkos svetimumas, nepažinumas.

R. Šeškaičio nuotr.

– O ar nėra taip, kad menininkai geba kitaip matyti pasaulį ir jį supančią aplinką?

– Savo kūryboje nekalbu apie kažkokį ypatingą menininko žvilgsnį. Manau, kad kiekvieno aplinka yra ypatinga, tiesiog reikia į ją žiūrėti ypatingai, arba tiesiog kitaip. Paprasta, nuobodi buitis, jeigu tik labai norėsi, gali virsti pasakišku, fantastišku objektu.

– Per pandemiją daugiau laiko leidžiame namie, esame gerokai labiau įstrigę tarp daiktų ir buities. Ar dėl šios situacijos tavo kūriniai artimesni žiūrovui?

– Čia galbūt taip sutapo, kad per pandemiją mano tapybos koncepcija pradėjo labiau pasiteisinti ir žmonėms mano kūryba tapo artimesnė. Daiktus tapiau dar prieš pandemiją, tačiau pastaraisiais metais susišnekėjimas su žiūrovu išties tapo tvarkingesnis, ryškesnis. 

– Ar daiktų motyvas tave lydėjo nuo pat tavo kūrybinio kelio pradžios?

– Kai studijavau, tapiau labai įvairius dalykus. Daug eksperimentavau, ieškojau, kas man įdomu, ir galų gale paskutiniais studijų metais išaiškėjo, kad aš per daiktą pasakoju apie žmogų, o ne, pavyzdžiui, per figūrą ar peizažą.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Kodėl būtent tapyba, o ne kokia nors kita medija tave sudomino?

– Galėjau pasirinkti daug ką gyvenime daryti, bet pasirinkau tapyti, kurti. Tapyba nėra tik dažų tepimas ant drobės. Prieš imdamas teptuką į ranką, atlieku didelį tyrimą, aiškinuosi, kaip noriu tepti dažus. Dažnai tam, kad daiktą pamatyčiau iš skirtingų pusių ar padėčių, aš jį fotografuoju, filmuoju, lipdau. Tikrai nevengiu į savo kūrybos procesą įtraukti kitų medijų, bet studijoje vis tiek viskas susiveda į tapybos kalbą.

– Anksti supratai, kad nori būti menininku, ar buvo kažkas, kas tave nuvedė už rankos į dailės mokyklą?

– Nebuvo, bet Panevėžyje, kur augau, baigiau dailės mokyklą ir turėjau nuostabų mokytoją Ramūną Grikevičių. Po vidurinės ne iš karto stojau į Vilniaus dailės akademiją – dar truputį klaidžiojau. Nors iš tiesų man buvo aišku, kad noriu sieti gyvenimą su tapyba, noriu būti menininku, tačiau reikėjo laiko, kad priimčiau šį sprendimą.

– Daug kur tavo tapybos kūriniai lyginami su eilėraščiais. Ar poezija būdinga visai tavo kūrybai?

– Menotyrininkė Monika Krikštopaitytė rašė, kad mano darbai, galbūt labiau piešiniai, yra kaip eilėraščiai, turintys poetinę raišką. Išties, manau, kad mano darbams būdinga tam tikra poezija. Tikiu, kad poetinis žvilgsnis į kasdienybę gali ir padėti, ir būti labai įdomus.

Žiūrėti į paprastus dalykus ir matyti kažką nepaprasto turbūt yra tai, kas sieja mano kūrybą su poezija. Nebūtinai ji atsiranda plėtojant sunkią ar giliai romantinę temą, labai dažnai tiesiog žaidžiu. Pavyzdžiui, to žaidimo yra paveiksle „Kėdė! Pabaisa!“, kurio ir pavadinimas turi kažkokio linksmumo.

Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar tau įdomu, kaip tavo darbus interpretuoja kiti?

– Labai įdomu, man tai primena rebusą. Visada džiaugiuosi, kai žmonės parodoje prieina prie manęs ir sako, kad mano paveiksluose mato tą ir tą, – tada suprantu, kad galbūt pataikiau. Smagu, kai pavyksta pavaizduoti daiktą, kuris turi daugiau nei vieną žinutę ar reikšmę. Tai kažkuo primena Rorschacho testą, kur kiekvienas mato skirtingus dalykus.

– Pakalbėkime apie tavo naujausią parodą Kaune „Pabaisa“. Įdomus sutapimas, kad ji buvo atidaryta beveik tuo pačiu metu, kai buvai paskelbtas konkurso „Jaunojo tapytojo prizas“ laimėtoju.

Žiūrėti į paprastus dalykus ir matyti kažką nepaprasto turbūt yra tai, kas sieja mano kūrybą su poezija. Nebūtinai ji atsiranda plėtojant sunkią ar giliai romantinę temą, labai dažnai tiesiog žaidžiu.

– Taip, vieną dieną Kaune atidariau personalinę parodą, o kitą jau skubėjau į Vilnių, į renginį MO. Norėjau, tačiau nespėjau apžiūrėti kitų dalyvių darbus, nes atvykau renginiui jau prasidėjus. Viskas atrodė gana kinematografiškai siurrealu (juokiasi). O kad abu įvykiai ištiko panašiu metu, yra visai džiugu, nes dabar ir paroda Kaune sulaukia šiek tiek kitokio dėmesio. Tikiuosi, kad daugiau žmonių ją pamatys.

– Kaune eksponuoji darbus su įvairiais pabaisiškais daiktų motyvais. Ar kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ kaip nors pratęsia ar papildo šią parodą?

– Dabar galiu sakyti, kad tai yra viena paroda per du miestus arba jungtinis ciklas (juokiasi). Iš tiesų, taip ir yra! Pabaisas pradėjau tapyti pernai. Vienas pirmųjų darbų buvo „Šalmas. Vabalas“, kurio pagrindinis motyvas – dviratininko šalmas – atrodo kaip po drobę ropojantis didelis vabalas. Paskui nutapiau darbą „Kėdė! Pabaisa!“, o vasarą leisdamas laiką gamtoje dar nupiešiau grėsmingai atrodančias krabo žnyples. Tarp kūrinių taip pat atsirado saugos zonų, pavyzdžiui, kriauklė ar į olą panašus motyvas, į kurį galima įlįsti ir pasislėpti nuo siaubūniškos aplinkos.

Taip pamažu ėmė ryškėti Kauno galerijoje „Meno parkas“ eksponuojamų mano tapybos kūrinių „Pabaisa“ ciklas. Mano visa kūryba susijungė. Tiesa, ne visada tas jungimosi elementas yra matomas ar visiems suprantamas, bet iš tiesų kurdamas viską jungiu į ciklus, kažkokius skyrius ar didelius naratyvus, todėl kūrinys „Kėdė! Pabaisa!“ yra mano kūrybos ciklo dalis. Labai visus kviečiu pamatyti bendrą vaizdą – nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną arba iš Kauno į Vilnių – ir aplankyti vieną didelę parodą.

J. Balsevičiaus nuotr.

– Kaip atrodo tavo kūrybos procesas? Kaip pradedi tapyti paveikslą ir kaip jį užbaigi?

– Kartais būna, kad randu kažkokį daiktą arba objektą ir jį tiesiog parsinešu į savo studiją. Tai nutinka labai natūraliai, tiesiog gyvenant, bet kada ir bet kur. Tas daiktas arba objektas, kuris mane patraukia arba kažką man sako, yra išraiškingas savo spalva arba forma. Taip įvairūs daiktai kaupiasi pas mane studijoje ir visada yra mano regos lauke. Paskui juos paišau, visaip dekonstruoju, deformuoju ir lieka kažkokia objekto esencija, išraiškingiausias jo ženklas.

Lygiai taip pat buvo ir su darbu „Kėdė! Pabaisa!“ Supratau, kad atlošas su išpjovomis yra pagrindinis tos kėdės charakterio bruožas. Tada liko jį atskleisti – ieškojau geriausio spalvinio sprendimo. Kitaip tariant, tapau daikto portretą, kuris kartais virsta kažkokiu personažu. Beje, draugas, kuris buvo parodoje MO, klausė, ar, tapydamas kėdę, galvojau apie Edvardo Muncho „Šauksmą“. Iš tikrųjų tai negalvojau, bet paskui pamąsčiau, kad mano kėdė tikrai yra šiek tiek rėkianti. Sako: „Bū!“ (Juokiasi.)

– Kaip ruošiesi parodai ir kas tau tada svarbiausia? Kokią reikšmę turi parodos erdvė ir miestas, kuriame ji vyks?

– Man labai svarbi parodos erdvė, ekspozicija. Savo studijoje darbus, paveikslus, užrašus matau vienoje šviesoje, o parodos erdvėje jie gali visiškai kitaip suskambėti. Todėl stengiuosi susitarti su galerija, kad man duotų kuo daugiau laiko dirbti eksponuojant parodą. Sakydamas „dirbti“ turiu galvoje ne varžtų sukimą į sienas ir darbą kabinimą. Pirmiausia aš vaikštau po erdvę, analizuoju ir bandau suprasti, kaip žiūrovas plauks per ją, kuriomis kryptimis, kokį darbą pamatys pirmą, kokį – paskutinį, kaip suksis tame plote. Nuo to labai priklauso parodos nuotaika, jos ritmas, todėl stengiuosi viską suvaldyti ir architektūriškai išanalizuoti. Kitu atveju paveikslai taps spalvinėmis dėmėmis. Pavyzdžiui, galerijos „Meno parkas“ erdvė yra labai komplikuota, nes įsikūrusi paskutiniame pastato aukšte, kur lubos yra trikampio formos, su nuožulniais kraštais. Iš pradžių tai mane gąsdino, o paskui kaip tik atsirado daugiau motyvacijos suvaldyti erdvės ypatumus. Taip pat visada džiaugiuosi, jeigu atsiranda galimybė eksponuoti darbus kitame mieste, nei aš kuriu. Jaučiuosi kaip ekskursijoje ar rezidencijoje.

– Ar turi savo mėgstamų menininkų, kurių kūryba tau įdomi?

– Pastebėjau, kad jie keičiasi priklausomai nuo to, ką aš galbūt atrandu studijoje ar kažką dirbu. Keičiuosi ir aš pats, ir su tuo pasikeitimu į mano domėjimosi lauką ateina kažkokių naujų tapytojų, menininkų, kurie praturtina mano dabartinį žvilgsnį.

„Jaunojo tapytojo prizas“ – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse, visuomenei pristatantis kylančius jaunuosius talentus. Pamatyti šių metų finalininkus MO muziejuje bus galima nuo lapkričio 18 dienos iki sausio 30 dienos. Parodos atidarymo vakarą MO kviečia į diskusiją ir nugalėtojo paskelbimo ceremoniją.

Platforma jauniems meno pasaulio žaidėjams

MO muziejaus steigėjai Danguolė ir Viktoras Butkai, dar neveikiant muziejui, rėmė „Jaunojo tapytojo prizo“ projektą, taip pat įsigijo ir jaunųjų kūrėjų darbų. Todėl dabar, muziejaus vadovės Mildos Ivanauskienės teigimu, yra džiugu konkurso finalininkus eksponuoti MO.

„MO yra atviras įvairiems požiūriams, auditorijoms ir kūrėjams muziejus. Jame norime matyti ir atrandamus jaunuosius talentus. Taigi nuoseklus MO steigėjų konkurso palaikymas realizavosi į parodą muziejuje, kurią atrasti kviečiame visus MO lankytojus. Taip pat įsteigėme ir specialų konkurso prizą. Jį steigėjų ir visos komandos vardu įteiksime parodos atidarymo vakarą“, – teigia Milda Ivanauskienė, MO muziejaus vadovė.

„Aktyvus Baltijos šalių menininkų dalyvavimas konkursui yra labai svarbus įvertinimas bei tęstinumo variklis. Praėjusiais metais surengę konkurso atidarymą virtualiai, šiemet labai džiaugiamės galėdami tai daryti gyvai MO muziejuje“, – priduria Julija Dailidėnaitė, konkurso organizatorė.

Muziejaus nuotr.

Vilmantas Marcinkevičius, taip pat vienas iš konkurso organizatorių, sako, kad „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas buvo sugalvotas norint sukurti platformą jauniems meno pasaulio žaidėjams: „Jaunieji menininkai – grupė, kuri yra pažeidžiamiausia ir reikalaujanti didžiausio palaikymo. Šio konkurso dėka jaunieji kūrėjai tampa matomi, atrasti ir publikos, ir kuratorių ar kolekcininkų“.

Atidarymo vakarą – diskusija apie naująją kartą tapyboje

Lapkričio 18 dieną 18.30 val. atidarant parodą MO muziejuje vyks ir speciali diskusija „Naujoji karta tapyboje: kokia ji?“.

Diskusijoje dalyvaus pirmojo „Jaunojo tapytojo prizo“ (2009 m.) laimėtojas Andrius Zakarauskas, konkurso organizatorė Julija Dailidėnaitė, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Pokalbį moderuos ir diskusiją apie tai, ką savo kūryba nori pasakyti jaunoji karta, ves menotyrininkė Laima Kreivytė.

Po diskusijos lauks svarbiausia vakaro akimirka – konkurso komisija paskelbs geriausią šių metų jaunąjį tapytoją, kurio laukia net keletas prizų.

Konkurso nugalėtojas bus apdovanotas dviejų mėnesių rezidencija Šiaurės menininkų centre Dale, Norvegijoje, 11 000 NOK mėnesio stipendija, taip pat 3 000 eurų premija ir galimybe surengti asmeninę parodą Pamėnkalnio galerijoje, Vilniuje. Nugalėtojo kūrinys taip pat bus įtrauktas į Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus kolekciją.

MO muziejaus steigėjai ir komanda taip pat įsteigė specialų prizą – vienas iš konkurso dalyvių bus apdovanotas 1 000 eurų MO premija.

Muziejaus nuotr.

Konkurso finalininkai ir komisija

Jau tryliktą kartą organizuojamas „Jaunojo tapytojo prizo“ konkursas – vienas svarbiausių meno renginių Baltijos šalyse. Nuo 2009 metų vykdomo projekto tikslas yra ne tik pristatyti visuomenei kylančius menininkus, bet ir padėti meno kolekcininkams bei kuratoriams atrasti naujų talentų Baltijos šalyse. Konkursas orientuotas į meninį išsilavinimą turinčius ar jo siekiančius kūrėjus iki trisdešimties metų.

Šių metų konkurso finalininkai: Arnolds Andersons (LV), Gytis Arošius (LT), Kazimieras Brazdžiūnas (LT), Aurelija Bulaukaitė (LT), Siiri Jüris (EE), Madara Kvēpa (LV), Lisette Lepik (EE), Edvinas Mikulskis (LT), Erika Povilonytė (LT), Indrė Rybakovaitė (LT), Justīnė Seile-Urtāne (LV), Greta Šležaitė (LT), Dominykas Sidorovas (LT), Denisa Štefanigova (EE), Mantas Valentukonis (LT). Jų darbus galima pamatyti ČIA.

Konkurso darbus vertino tarptautinė komisija: meno istorikas, Norvegijos Nordic Artists Centre Dale rezidencijų centro direktorius Arild H. Eriksen, MO muziejaus kuratorė Gabrielė Radzevičiūtė, Estijos KAI meno centro meno vadovė Karin Laansoo, kino ir videomenininkas, skulptorius Deimantas Narkevičius, latvių tapytoja ir konkurso „Jaunojo tapytojo prizas 2013” laimėtoja Zane Tuča bei meno istorikė Mėta Valiušaitytė.

Konkurso organizatoriai: Julija Dailidėnaitė ir Vilmantas Marcinkevičius, koordinatorės: Gabrielė Radzevičiūtė ir Ieva Stasevičiūtė, grafikos dizainerė – Akvilė Paukštytė, parodą įrengė Dominykas Šavelis.

Kovo 26 dieną 18 val. Lietuvos dailininkų sąjungos būstinės parodų salėje (Vokiečių g. 4, Vilnius) vyks iškilmingas premijos įteikimas.

Premijos įteikimo šventėje džiugią atmosferą kurs violončelininkė Elena Daunytė. Elena yra ansamblio „Regnum Musicale“, kurį sudaro Daunytės – keturios talentingos seserys muzikantės – narė. Ansamblį įkūrė merginų mama – smuikininkė Raimonda Daunienė. Visos dukterys yra įgijusios muzikinį išsilavinimą prestižinėse užsienio mokyklose, laimėjusios ne vieną tarptautinį konkursą.

Apie „Jaunojo tapytojo prizą“ („JTP“)

Jau dešimtmetį (nuo 2009 metų) menotyrininkė J. Dailidėnaitė ir tapytojas V. Marcinkevičius organizuoja Baltijos šalims vieną reikšmingiausių meno renginių – „Jaunojo tapytojo prizą“. Jų projektas ypatingas tuo, jog yra pirmoji tokio pobūdžio platforma, skirta jaunajai profesionalių tapytojų kartai.

Šis projektas dailės lauko nariams ir plačiajai visuomenei yra tapęs šiuolaikinio meno naujausių tendencijų indikatoriumi, kuris užčiuopia jaunosios kartos kūrybinį pulsą ir net prognozuoja, kur link suks menas ateityje. Čia plėtojami Baltijos šalių kultūriniai tarpusavio ryšiai, gimsta kolaboravimo, bendradarbiavimo iniciatyvos. Jaunųjų menininkų kūrybą vertina kompetentingos komisijos. Įvairios įmonės steigia ir teikia papildomas premijas, savo favoritą išrenka ir publika, balsuodama internete.

Pagrindinis projekto tikslas – pristatyti perspektyviausius ir ryškiausius jaunosios kartos tapytojus, sudaryti galimybę visuomenei susipažinti su jaunųjų menininkų kūryba, o tikslinei auditorijai Lietuvoje ir užsienyje – meno kolekcininkams, meno vadybininkams ir kuratoriams – atrasti naujus talentus Baltijos šalyse.

Apie Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premiją

Projekto autorius premijai pasiūlė Lietuvos dailininkų sąjunga. LMKA taryba, 2018 m. gruodžio 11 d., remdamasi slapto balsavimo rezultatais, išrinko nugalėtojus. Premijos laureatams skiriama piniginė premija – 1500 eurų.

Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija skiriama Lietuvos menininkams už išskirtinius profesionalaus meno kūrinius, paskelbtus per pastaruosius dvejus metus. Premijos kandidatus gali siūlyti Lietuvos meno kūrėjų organizacijos, universitetai, kultūros ir meno institucijos bei patys autoriai.

Projektas "Jaunojo tapytojo prizas" vėl ieško naujų talentų Baltijos šalyse ir pristato perspektyviausius bei ryškiausius jaunosios kartos tapytojus. Vėl ieškoma favoritų ir verda diskusijos: ar pristatytieji ir yra geriausi, silpnesni nei pernai ar stipresni.

Mažyliai ir milžinai

Vaikštant po Šiuolaikinio meno centro didžiąją salę (pernai ekspozicija – ne autorių lygis – buvo gerokai menkesnė ir spaudėsi mažesnėje erdvėje), galima dabartinius autorius ne tik lyginti vieną su kitu (vis dėlto tai – konkursas, galiausiai tik vienam suteikiantis išskirtinę garbę), bet ir gretinti dabartinius autorius su buvusiais laureatais. Šiemet rengėjai pateikė puikų sprendimą – eksponuojami ne tik šių metų pretendentai, bet ir praėjusių konkursų laimėtojų kūriniai, tad kiekvienas gali nuspręsti, ar jie buvo verti tokio komisijos sprendimo, ar pateisino lūkesčius savo tolesniais žingsniais. Konkursui 30 jaunųjų menininkų pateikė taip pat po du tris paveikslus, kurie čia ir eksponuojami.
Gal todėl apie šių metų "Jaunojo tapytojo prizą" susidaryti nuomonę yra sunkiau. Lyginame, lyginame ir vis tampa aišku, kad prėjusių konkursų laureatai yra gerokai pasistūmę į priekį, ypač tie, kuriantys stambiaformačius paveikslus, tarsi įtvirtinančius pasiektas pergales.

Tiesa, ŠMC didžioji salė turi savo specifiką – mažieji paveikslai čia prislegiami erdvės, lubų ir šiek tiek nukenčia. O didiesiems jos – idealios, šie, regis, kvėpuoja ir aktyviai skleidžia energiją. Gal todėl pasigirdo balsų, kad šiemet paroda silpnesnė – mažesniems kautis iš tiesų nelengva.

F.Kahlo ir naivumo strategijos

Kol laureatas dar nepaaiškėjo, galima tiesiog peržvelgti tendencijas, vengiant vertinimų. Žiūrint parodą beveik iš karto dėmesį patraukia keletas naujų, iki šiol mažiau matytų jaunųjų tapybos tendencijų. Tai nėra pasaulinio masto atradimai, bet kas gi žino? Juk jauni žmonės pilni potencialo ir visokių būsimybių.

Pirma tokia grupė – naiviojo meno imitacijos, kai naudojamos primityvistinės strategijos ar tiesiog simuliuojami vaikų piešiniai. Suprantama, Fridos Kahlo tapimas popkultūros dievaite, už didesnį populiarumą besirungiančia su į praeitį nueinančia Barbe ar tebestebinančia Lady Gaga, turi turėti ir pasekmių, t. y. gerbėjų būrelius, ne tik kopijuojančius įvaizdį su gėlėmis puošta šukuosena, bet ir kūrybos sekėjus.

Kita vertus, primityvistinis menas yra toks pat senas, kaip ir menas apskritai, tačiau šiais laikais tai – dar ir patogi postmodernistinė strategija. Kaip mokinuko piešiniai ant nedidelių popieriaus lapų (kaip ir piešia vaikai) sukurti kūriniai pirmiausia sukelia nuostabą. Ir ta reakcija beveik neišvengiama, ištinkanti net ir pasikausčiusį šiuolaikinio meno žiūrovą. Juk čia – konkursas, tad einant žiūrėti tokios parodos pirmiausia tikiesi, kad bus varžomasi meistrystės ir idėjų lygiu, net ir žinant, kad šiuolaikinis menas gali būti beveik absoliučiai visoks. Konkurso formatas savaime kelia pasąmoninius lūkesčius, o čia meistrystės atmesta iš viso.

Taigi, strategija, kuri užkabina, bet ir verčia prisiminti praėjusią Venecijos bienalę. Jos kuratorius Massimiliano Gioni pravėrė autsaiderių ir savamokslių meno visatos vartus, parodydamas ir jos begalinę įvairovę. Tad šioje svorio kategorijoje rungtyniauti tampa taip pat sunku kaip ir kitose.

Jaunų autorių bandymai simuliuoti primityvųjį meną, renkantis jį kaip įrankį, primena ir Benignos Kasparavičiūtės parodą "Tapyba", tačiau čia išlenda ir bendras simptomas: vien valdyti įrankį neužtenka. Pradėjus gilintis, galima pajusti smėliuką po kojomis, nes to žadamo gylio taip ir nėra.

Netoliese galima aptikti ir kitokių fridiškų, o gal net frigidiškų ėjimų, bet Liisos Kruusmägi (Estija ) kūriniai kaip tik priešingi: marga, ryški spalvinė gama ir primityvokas piešinys iš karto patraukia akį. "Gražu", – pamanau, kol kažkas šalia garsiai neperskaito pavadinimo: "Mirtis". Tokia meksikietiškai spalvota ir ryški ta mirtis, visos formos sąsajos puikiai parinktos tarpusavyje, gyvenimo pabaiga prie kompiuterio ar ant namų kilimo tiesiog prašosi nupiešiama stebėtojo vaiko ranka. Ir vėl ta marga primityvistinė Meksikos tradicija, kad ją kur! Nors kažkodėl išėjus vis mąstau apie šiuos nedidelius paveiksliukus, o ne apie sudėtingas siužetines kompozicijas.

Siužetai ir pasakojimai

O štai ir drobės, besipuikuojančios sudėtingais pasakojimais. Nutapytos sudėtingiau ar paprasčiau, kruopščiai ar tyčia atsainiai, jos vis dėlto nusipelno nemažų daugelio žiūrovų simpatijų – malonu sekti provokuojančias siužeto linijas, kaip "Yves Kleino Venera nušauna Antonio Canovos skulptūrą "Kupidonas ir Psichė" (Dalia Juodakytė, Lietuva). Čia šliejasi ir kita laureatė Jolanta Kyzikaitė, tačiau siužetai užkoduoti pačioje daugiafigūrinėje kompozicijoje.

Tuo puikuojasi ir Jonas Jurcikas, kuris, galima sakyti, puikiai tęsia Gintaro Znamierovskio tapybos tradiciją, ją išvesdamas į stambiagabarites plokštumas (Jaunojo tapytojo prizas 2011 / LT).

Galbūt šioje svorio grupėje derėtų minėti ir Rasos Vilčinskaitės visai ne didžiules drobes, o nedidelius darbelius. Jie, tiesa, kiek dvelkia jau įsisenėjusia liga – jaunųjų tapymo maniera, privertusia daugelį autorių supanašėti iki bet kokio skiriamųjų ženklų praradimo. Tačiau šie kūriniai taip pat turi aktyvų numanomą siužetą, kažką iš Davido Lyncho ar markizo de Sado pasaulio užkulisių. Taigi, siužetinių kompozicijų paveikumas – akivaizdus, tačiau taip jau yra nuo Siksto koplyčios laikų. Pajuokavau, žinoma, kad nuo daug seniau...

Kruopštu ir šmaikštu

Prie šios grupės, ypač prie J.Jurciko, šliejasi ir kita grupė menininkų, kaip tik demonstruojančių realistinės tapybos tradicijai reikalingą meistrystę. Ir ne tik potėpio šmaikštumą, bet ir fotorealizmą, kas taip pat mažai matyta pilkuose lietuviškos mokyklos laukuose. O šį kartą ir Andriaus Puipos ar tiesiog sovietmečio estų tapybos tradicijas menantys Leonido Alekseiko (Lietuva) kūriniai "Autoportretas" ir "Šeima". Nekyla ranka rašyti kitų pasaulinio garso pavardžių, nes kažkas (ar tamsus rudas koloritas, ar siužetas, o greičiausiai – portretuojamųjų išraiškos) kreipia mintis į sovietinio daugiabučio gyventojų kasdienybę arba Aleksejaus Balabanovo filmą "Brolis".

Kiek kitokie R.Vilčinskaitės kūriniai "Iškraipyta tikrovė" ir "Prarasta savastis". Malonus tapybinis audinys, vėl nemažai vietos vaizduotės kuriamiems naratyvams. Panašiai galima pasakyti ir apie kiek niūraus kolorito, bet šmaikštų ir atliepiantį šiandienos aktualijas Rodiono Petrovo (Lietuva) paveikslą "Skraidančios žuvėdros".
Taigi, konkurencija – tikra. Ir favoritus labai sunku nuspėti. Gali būti, kad apdovanojimus gaus kūriniai, neįėję į jokias mano pasiūlytas grupes, kaip kad nutiko pernai, kai laimėjo mažutėlio formato paveikslus, pilnus keistos miglotos paslapties, pateikusi Zanė Tuča.

Šiais metais, matant dar keletą jos, matyt, naujesnių kūrinių, tikrinau, ar magija veikia ir juose. Vaizduotė, pasisėmusi daugiau informacijos, veikė kiek mažiau, bet itin jautri ir juvelyriška plastika vis dar turi neabejotiną svorį, siūlo savus gylius ir turinius.

Pilkojo asfalto mokykla

Toliau ieškodama "siužetininkų", aptinku dar vieną, menininkės Shaltmiros idėjų brolį – Galintą Laurišą (Lietuva) ir jo kūrinius "Pasaulio valdovas", "Ištaškyti atmosferoje". Gal jis ir ne toks įtaigus, bet jo figūros puikiai atstovauja subkultūrų pasauliui, o šiuolaikinė tapyba ir turėtų nors kažkokiu būdu atspindėti mus supančių pasaulių įvairovę. Būtų laikas nebūti, žinoma, ne tiesiogiai, tuo pilku kasdienybės asfaltu, beplintančiu iš kartos į kartą. Tiesa, vienas šių kūrinių turi ir asfalto spalvos – jis beveik monochrominis.

Ties šia riba grupuojasi paskutinis būrelis autorių, atstovaujančių mano mėgstamam žanrui – abstrakčiai tapybai. Deja, sukiojasi ties šia riba, t. y. ties pilkos monochrominės tapybos riba, tai itin liūdina. Suprantu, kad čia – nuobodulio estetikos tęsinys, tačiau mes jau seniai gyvename greičiau interaktyvios, atraktyvios kultūros pasaulyje, o ne senojo sovietinio sąstingio laikais. Tad gal būtų laikas senajį purvą bent jau pakeisti naujesniu, šviežesniu, dabartiniu?

Šį kartą tų naujų ieškojimų, rakursų ar strategijų tikrai galima rasti. Mano priekaištai greičiau skirti kitiems jauniems tapytojams, nors ir čia galima pastebėti akivaizdžiai silpnesnių darbų.

Pagrindinis laimėtojas paaiškės tik spalio 24 d., tad kol kas verta ne tik pažiūrėti parodą tų autorių, kurių dalis neabejotinai įžengs į meno rinką, bet ir rinkti savo favoritus, tikrinti savo numatymo ir meno išmanymo įgūdžius.

Kas? atrankinė projekto "Jaunojo tapytojo prizas" paroda.
Kur? Šiuolaikinio meno centre (Vokiečių g., 2, Vilnius).
Kada? veikia iki spalio 19 d.