„Tai padeda man negalvoti apie karą“, – sako kabančius marškinėlius su grupės „Guns N‘Roses“ simbolika dėvinti keturiolikmetė. Jos teigimu, tai – būdas „pabėgti“ nuo realybės ir kasdienių Rusijos smūgių.

Kadangi pamokos vyksta internetu ir daugelis gyventoju paliko miestą, Anastasijos ir kitų jos bendraamžių gyvenimas sukasi vos keliose vietose. Viena iš jų – kadaise sausakimšas būdavęs sporto klubas.

Nuo karo pradžios jo klientūra pasikeitė: šalia raumeningų keturiasdešimtmečių barzdočių sunkumus dabar kilnoja ir jaunimas.

„Norėčiau būti tarp bendraamžių. Tie, su kuriais dabar leidžiu laiką, yra du ar tris kartus vyresni.

COVID-19 ir karas pavogė iš manęs mano jaunystę, kuri turėjo būti tokia laiminga“, – pasakoja ji.

Lauke gatvės pustuštės, kavinėse sėdi uniformuoti kariai.

Anastasia rankoje laiko telefoną, kuriame ji seka, kas vyksta per pamokas bei sulaukia žinių iš artimųjų.

Ji svajoja gyventi turiningesnį socialinį gyvenimą už interneto ribų.

„Pagaliau norėčiau susitikinėti su žmonėmis. Kai kartą dienai išvykau į Mykolaivą, nustebau, pamačiusi, kad ten verda šioks-toks gyvenimas“, – pasakoja ji, kalbėdama apie toliau nuo fronto linijos esantį kaimyninį miestą Ukrainos pietuose.

Be sporto, ji taip pat lanko teatro būrelį, nors dideli susibūrimai ir vaidinimai mieste yra uždrausti dėl dronų ir raketų atakų grėsmės.

„Repetuoti susirenkame nedidelėmis grupėmis. Įdomu patirti kitokius jausmus, vaidinti kito žmogaus vaidmenį“, – pasakoja ji.

„Išmokau apie gyvenimą mąstyti kitaip“

Karo pradžioje Chersoną užėmė rusų kariai, tačiau dar po kelių mėnesių, pernai metų lapkričio 11 d. ukrainiečiai jį vėl išvadavo – tai buvo paskutinis esminis poslinkis toli nusidriekusioje fronto linijoje.

Suaugusieji sako, kad mes, aštuoniolikmečiai, nieko neišmanome. Bet po to, ką mums teko išgyventi, manau, mes turime pakankamai patirties, kad suprastume gyvenimo prasmę.

Anastasia prisimena „nepamirštamas emocijas“, kurias sukėlė anų dienų įvykiai, tačiau sako, kad jie ją paženklino „visam gyvenimui“.

„Jaunimas neturėtų žinoti, kaip būna, kai žūva tavo artimieji“, – sako ji.

„Kadaise galvodavau apie tai, kuo rengsiuosi, bet dabar galvoju, kaip elgtis per apšaudymą. Apskritai išmokau apie gyvenimą mąstyti kitaip.“

Dauguma miesto centre veikusių įmonių užsidarė, kiekvieną dieną girdėti sprogimai ir šūviai kitame Dnipro krante.

Tiršto rūko dengiamoje gatvėje matyti vienintelis šviesulys – kavinė „Ciao Cacao“.

Aštuoniolikmetis Dima daugiausiai paprastai dirbdavo kavinėje, o likusį laiką leisdavo namie, žaisdamas kompiuterinį žaidimą „Counter-Strike“.

„Mes išeiname iš namų, nepaisydami bombų. Nenorime būti užrakinti“, – paaiškina Dima. Kartu su grupe draugų jis juokauja, daro asmenukes ir kalba apie tai, kaip jų namus sugriovė raketos.

Dima svajoje išvykti iš Ukrainos, bet dabar ketina įstoti į karinio jūrų laivyno akademiją.

„Išvykti nevalia. Tai išdavystė“, – sako jis.

Jis mano, kad galų gale jam teks kautis, pridurdamas: „Nelabai turiu daugiau ką veikti“.

Kaip Anastasia, Dima jaučiasi suaugęs pernelyg greitai.

„Suaugusieji sako, kad mes, aštuoniolikmečiai, nieko neišmanome. Bet po to, ką mums teko išgyventi, manau, mes turime pakankamai patirties, kad suprastume gyvenimo prasmę.“

– Šįkart bendraujame nuotoliniu būdu: aš – Lietuvoje, tu – Kanadoje. Čia ir toliau vykdai savo projektą "Aplink pasaulį per penkerius metus". Kiek nukrypai nuo pradinio plano?

– Pirminis planas buvo nužudyti paauglį savyje. Pasiskelbiau apkeliausiąs pasaulį per penkerius metus, pasirinkau po vieną žemyną kiekvieniems metams. Pradėjau nuo Azijos, tada – Afrika, Amerika, liko Australija. Ne viskas klostėsi taip, kaip buvau suplanavęs. Ir ačiū Dievui. Sausio pirmąją sukaks lygiai penkeri metai nuo užsibrėžto tikslo pradžios. Dabar turiu pasakyti, kad jau seniai pamečiau tikslą apkeliauti pasaulį. Gal todėl, kad jį apkeliavau? Nors ir neaplankiau Australijos ar Antarktidos, neapiplaukiau visų jūrų ir vandenynų. Liko dar truputį daugiau nei pusė neaplankytų pasaulio valstybių, bet kelionė yra ne apie užsienio šalis ar žydrą Karibų jūrą.

Mes buvome vežiojami po prabangiausius restoranus, verčiausius aplankyti Argentinos muziejus ir galerijas...

– Kiek žinau, pernai tavo kelionę labai pakoregavo viena lemtinga pažintis. Papasakok apie ją.

– Į Kanadą atvykau autostopu iš Nevados dykumos. Praėjusiais metais, iškart po Naujųjų vakarėlio, išvykau į Nepalą. Ten nusprendžiau iš sostinės Katmandu pėsčiomis pasiekti Everestą ir pakilti truputį aukščiau nei bazinė aukščiausio pasaulyje kalno stovykla.

Po dviejų savaičių sunkaus ėjimo kalnais vienoje snieguotoje perėjoje prasilenkiau su šešių žmonių grupe, kurie kreivai žiūrėjo į mane, einantį priešinga kryptimi. Vienas jų stabtelėjo ir sužinojęs, kur einu,  pasiteiravo, ar esu sveiko proto. Gavęs ir antrąjį atsakymą, jis iš savo kuprinės išsitraukė vizitinę kortelę. Pasakė, kad yra labai turtingas žmogus iš Argentinos ir nori su manim artimiau susipažinti, pakvietė atvažiuoti į jo šalį, o jis viskuo pasirūpinsiąs. Patikinau, kad kitais metais būsiu.

Taip ir padariau – kitais metais atvykau į Pietų Ameriką. Lukas (toks jo vardas) mus pasitiko didžiuliuose apartamentuose labai aukštai virš Buenos Airių ir leido juose mums su Tomu Isajevu, geru mano draugu, apsigyventi. Mes buvome vežiojami po prabangiausius restoranus, verčiausius aplankyti Argentinos muziejus ir galerijas...

Po viešnagės iškeliavome į Patagoniją, grįžome po pusantro mėnesio smarkiai susirgę, tad gydėmės prabangiame dangoraižyje gerai prižiūrimi. Vėliau aš Luko teiravausi, kodėl jis taip rūpinosi mumis, juk buvo matęs mane tik kelias minutes vidury Himalajų... Jis papasakojo, kad prieš metus Berlyne vieni vokiečiai jam perdavė estafetę – pasirūpinti keliautoju (kaip gali geriausiai ), kurį sutiksiu savo kelyje. Tai gali būti paprasti dalykai: parodyti kryptį, pavaišinti vyno taure ar užleisti savo namų sofą – kaip gali geriausiai.

Sužavėtas šios estafetės idėjos, visus metus kviečiau pagyventi pas save įvairius prašalaičius, kuriuos sutikdavau Vilniuje. O Lukas paskambino man vieną antradienį  liepos pradžioje, kai aš ruošiausi festivaliui, kuris turėjo vykti už dviejų dienų. Paklausė manęs, ką veikiu. Pasakiau, kad smarkiai dirbu. Jis tuomet laukė skrydžio iš Rio į Buenos Aires, aš jam pasiūliau atvykti į "Pudrą". Lukas nusijuokė ir prižadėjo paskambinsiąs man už kelių valandų. Žodį ištesėjo ir pasakė nusipirkęs bilietus kitai dienai iš Buenos Airių į Paryžių, iš ten – į Rygą, tada išsinuomos automobilį ir penktadienį vakare bus Palangoje. Aš, aišku, nepatikėjau. Lukas patikino, kad nemeluoja, atvyks su geru draugu Mariano, kuris labai nori su manim susipažinti.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

Penktadienį jie atvyko! Mariano buvo žemo ūgio, pliktelėjęs, pietietiškų bruožų į šeštąją dešimtį įžengęs vyras, ypač malonus ir draugiškas. Savaitgalį praleidome stebuklingai. Mariano po festivalio priėjo prie manęs ir padėkojo ne tik už nuostabiai praleistą laiką, bet ir už geografines žinias. Prisipažino, jog nežinojo apie tokią šalį, o čia dar tokie vakarėliai ir nuostabūs žmonės! Jis pasakė, kad turi man dovaną – kelionę į Burning Man!" Pasakiau, kad šis festivalis yra mano sąraše, bet dar ne dabar, juk tam reikia nemažai pinigų... Jis patikino, kad nereikės nė vieno cento: atskrisiu į Los Andželą, o iš ten tiesiai į dykumą skrisim jo privačiu lėktuvu. Taip aš atsidūriau geidžiamiausioj pasauly dykumoj.

– Jei ne jūsų su Luku pažintis, kur šiuo metu būtum? Ir ką veiksi po festivalio?

– Šiuo metu jau pusę metų planavau pakeleivinėm mašinom važiuoti į Maskvą, Uralą, Kazachstaną, Mongolijoj pirkti arklį ir joti juo per šalį, bet vienų planų realizuoti nepavyko ir atskrido kiti. Tačiau norėjau ir pavalkatauti, patranzuoti – prie ko esu pratęs, tad nusprendžiau iš dykumos autostopu pasiekti Aliaską.

Priešpaskutinę festivalio dieną atsitiktinai prisėdau prie tokių žmonių, kurių vieną pakalbinau. Klausiau, ką veiksiąs po viso šito, o jis nežinojo – sakė turįs metus atostogų pagalvoti, ko nori iš gyvenimo. Tada pasiteiravo to paties manęs, o aš ir pasigyriau, kad tranzuosiu į Aliaską, jei jis nori, gali prisijungti. Mes pasikeitėm numeriais ir sutarėm susirašyti, kai dingsime iš dykumos, tad po kelių dienų susitikome Reno miestelyje, netoli dykumos.

Jis turėjo autobusiuką, tad man tranzuoti daugiau nebereikėjo. Taip susiradau artimą draugą, su kuriuo praleidau mėnesį kelyje, kopdamas į aukščiausius Amerikos kalnus, vaikščiodamas po nacionalinius parkus. Kiekvieną vakarą laukinėje gamtoje kūrendavom laužą ir kalbėdavom apie gyvenimą, jo prasmę. Tai vienas gražiausių mano gyvenime susitikimų su nepažįstamuoju, kuris tapo artimu draugu.

Palapinėje negalima buvo turėti nei riešutėlio, nei trupinėlio, nes jeigu meška užuos – ateis, kai tu miegosi.

– Iš tavo įrašų instagrame buvo galima pamatyti, kad tavoji kelionė, prasidėjusi po "Burning Man" festivalio, tikrai ne penkių žvaigždučių, kur viskas įskaičiuota. Kokių joje buvo iššūkių?

– Rimtesni išbandymai prasidėjo pasiekus Kanadą, kai atvyko keliautojas Danas Pankevičius ir išsiruošėm į ilgą žygį Šiaurės Kanados link. Pirmiausia mus pasitiko pasakiškas ruduo, nusidažęs jam būdingomis spalvomis ir prisigėręs rudeniškų kvapų. Visą tą grožį paryškino aplink mus gyvenantys grizliai ir kiti plėšrūnai, kurie gerokai pagyvino mūsų emocijas. Tačiau pamatyti teko tik juodąjį lokį, elegantiškai skanaujantį krūmuose uogas.

Kanadoje pirmą kartą supratau ką reiškia tikras, tankus miškas. Iššūkis buvo vienas – nusiraminti naktį, kai sulįsdavom miegoti į palapinę. Prieš miegą, po vakarienės (vakarieniaudavom keli šimtai metrų nuo palapinės), reikėdavo maistą sudėti į krepšius ir pakabinti ant medžio šakos, kad meškos negalėtų jo pasiekti. Palapinėje negalima buvo turėti nei riešutėlio, nei trupinėlio, nes jeigu meška užuos – ateis, kai tu miegosi. Visa tai yra labai baisu ir labai atsakinga. Žygiuodami ir miegodami nesiskyrėme su specialiais pipirinių dujų gesintuvais – savigynos ginklais mūsų kelionėje.

Bastydamiesi po miškus ir kalnus praleidome dvi savaites, atėjo žiema. Naktimis termometro stulpelis nukrisdavo žemiau šešiolikos, tad tęsti kelionę buvo faktiškai neįmanoma, teko keliauti link artimiausio miesto. Aplankiau čia gyvenančią krikšto mamą, kurios nemačiau labai daug metų. Ji buvo labai svarbus žmogus mano vaikystėje, tad ir ši patirtis – savotiška kelionė. Šiuo metu šildausi pas ją namuose – kaifas. Aliaską pasiliksiu kitam kartui, matyt, dabar skrisiu Lietuvon. Pasiilgau.

– Šiek tiek daugiau nei prieš metus man sakei, kad kelionės tau jau nebeteikia tiek džiaugsmo, kaip anksčiau. Vis dar jautiesi taip pat?

– Man atrodo, kad mano poreikis kelionių atžvilgiu smarkiai pasikeitė. "Džiaugsmas nekūrybingas", – sakė Marcinkevičius. Dabar aš ieškau kitų dalykų. Džiaugsmo kelionėse man nereikia, aš noriu gyventi ir keliauti, jausti vasarą ir žiemą, matyti pasaulį, jo grožį ir žiaurumą. Aš noriu kęsti alkį ir troškulį. Noriu vėl viską pamiršti ir nusimesti tai, ką čia pamačiau ir išmokau.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

– Turbūt nesumeluosiu sakydama, kad moteriško dėmesio tau netrūksta, o nemažam skaičiui merginų esi svajonių vaikinas, tad paklausiu nekukliai: kokia tavo šiandienė santykių padėtis?

– Svajonių vaikinas? Aš dar jaučiuosi nesubrendęs santykiams, aš dar per jaunas mylėti. Mylėdami mes sunaikiname kitą arba susinaikiname patys, o juk turėtų būti atvirkščiai. Meilei reikia subręsti. Meilei reikia daug ko... Su seksu paprasčiau.

– Negalėtum savęs įsivaizduoti su viena ir ta pačia moterimi visą gyvenimą?

– Man atrodo, kvaila tikėti, kad visą gyvenimą išbūsi su viena moterim. Tuo labiau prisiekti Dievui. Gyvenimas nuolat keičiasi, kas vakar buvo balta, šiandien gali būti juoda, ir atvirkščiai. Gyventi – reiškia nuolatos keisti spalvas. Aišku, yra moralinių dogmų, kurių reikia laikytis norint apginti savo orumą ir garbę, tačiau po visu tuo yra tūkstančiai sudėtingų junginių, kurių kontroliuoti, labai gaila, mums niekaip nesiseka.

– Pakalbėkime apie kūrybą. Ilgą laiką buvai žinomas tik kaip keliautojas, vakarėlių "Pudra" organizatorius ir vaikinas iš instragramo, gebantis kasdienes (ir neįtikėtinas) situacijas aprašyti taip, kad akimirkai norisi stabtelėti ir susimąstyti. O štai visai netrukus pasaulį pamatys tavo "pirmagimis" – knyga "Jaunystė". Papasakok, koks buvo jos "nešiojimas" ir "gimimas"?

– Niekada neturėjau planų rašyti knygas, taip išėjo savaime. Dvyliktoje klasėje lietuvių kalbos mokytojai nešiau kyšį, kad ji man išvestų teigiamą pažymį ir tatai mane palydėtų prie valstybinio egzamino. Nenorėjau laikyti mokyklinio, jaučiau, kad galiu išlaikyti valstybinį. Mokykla man buvo susitikimų su chebra vieta, kuo, aišku, nesididžiuoju, bet taip buvo.

Pradėjau rašyti iš ilgesio ir nuobodulio, kai kelionėse būdavau vienas, nežinia kur. Bandžiau aprašyti savo liūdesį, džiaugsmą (rašyti apie liūdesį visada lengviau) ir tai po truputį tapo mano kasdienybe. Nors po vieną sakinį apie tai, kas vyksta aplink ir viduje. Tada pradėjau kurti poeziją, parašiau kelis eilėraščius, kuriuos įdainavo mano draugai muzikantai, tada sukūriau keletą poezijos rinkinių. Pastebėjau, kad turiu nemažai tekstų, eilėraščių, kai kuriais labai didžiuojuos ir džiaugiuos, tad pamaniau, reikia juos įrėminti į materialų šio pasaulio rėmą – knygą. Nieko neforsuoju, darau tai, ką noriu ir mėgstu, todėl, galimas daiktas, greitai pasirodys ir kiti mano literatūros darbai.

Tai tarpsnis, kai atrodo, jog viskas tęsis amžinai. Tai pirmų kartų laikas.

– O koks jausmas, kai knyga netrukus pasieks skaitytojus? Didžiuojiesi, o gal šiandien jau surastum ką pataisyti?

– Knyga pasirodys šį rudenį, tikslios datos dar nežinau, labai jaudinuosi. Daug minčių buvo ją dėliojant, atrodė, vienas tekstas pasenęs, šito jau nebedėsiu, viskas pasikeitė ir t.t. Tačiau tada, kai apie viską daug galvojau, nuėjau pas draugą į gimtadienį, kur sutikau menininką Vladą Mackevičių. Pastebėjęs mano blaškymąsi, paklausė, kas yra. Aš jam papasakojau apie darbus, kurių vis negaliu užbaigti. Tad jis man pasakė, kad gyvenimas labai skuba ir viskas greitai keičiasi, tačiau kūryboje turi uždaryti pradėtus ciklo ratus: padarei, padėjai ir dirbi toliau kitais klausimais. Tas paprastas komentaras man labai padėjo, ačiū, Vladai. Atsakant į klausimą, taip, kažką pakeisčiau, jei būčiau ir toliau blaškęsis, tačiau dabar tai praeitis – judam toliau.

M. Luckos asmeninio archyvo nuotr.

– Ką rasime tavo knygoje? Ar ten vien tik asmeninės istorijos, o gal yra ir grynos fantazijos vaisių?

– Tai asmeninės istorijos, patirtys, eilėraščiai, sapnai, įžvalgos, svajonės. Dienoraščio fragmentais aprašytos trys mano gyvenimo kelionės, kurios davė didžiausią peną dvasine bei kūrybine prasme.

– Kas tau yra jaunystė? Be ko ji neįsivaizduojama? Ir kada ji baigiasi?

– Jaunystė – tai laikas, kai gali klysti, ir tai greitai užgyja. Tai tarpsnis, kai atrodo, jog viskas tęsis amžinai. Tai pirmų kartų laikas. Svaigus laikas. Jaunystės neįsivaizduoju be pirmų nedrąsių pabučiavimų, pirmojo "myliu".

– Negatyvo, depresyvumo ir nerimo šiandienėje socialinėje medijoje išties nemažai, tačiau tu pats, bent jau iš šalies, atrodai labai optimistiškas žmogus. Kas tau padeda būti laimingam? Gal yra dalykų, kurie tave gąsdina ar liūdina?

– Man atrodo, kad žmonės per daug rimtai žiūri į gyvenimą ir labai bijo suklysti. Tai daro juos depresyviais, disfunkciniais jaunuoliais. Dar man atrodo, kad gyvenimas – kaip bokso ringas per treniruotę: jeigu tu į tą ringą nelipi ir į viską žiūri tik iš šalies, komentuodamas, duodamas patarimus ten besitreniruojantiems, tada pačiam ten įlipus labai baisu gauti net ir lengvą pliūchą. Tu žinai, kad tavęs neužmuš, bet bijai, kad priešininkas palies tavo veidą. Bet jeigu tai darai kasdien, pripranti ir tai nebekelia tokios baimės. Atvirkščiai, supranti visą šokio techniką, gali mėgautis tuo, žaisti, nors ir skauda.

Aš stengiuosi nebijoti rizikuoti, sakyti "taip", kai gyvenimas duoda nuostabių dovanų. Aš mokausi praktiškai ir teoriškai, tad man teikia pozityvumo. Gyvenime mane gąsdina daug dalykų, kaip ir visus kitus žmones, tačiau tai nereiškia, kad esu bailys. Kovoju su savo baimėmis, spiriu joms į kepenis, kai pernelyg priartėja. Liūdesys irgi nesvetimas, stengiuos iš jo paimti man reikalingus dalykus. Mamontovas dainavo: "Nenuvertinkim liūdesio, nes tik jisai mums parodo, kas tai džiaugsmai..."

– Kas tau gyvenime svarbiausia?

– Būti atviram. Nuo čia ir prasideda viskas.

Juozas Statkevičius, kaip visada, spinduliavo pasitikėjimą savimi, negailėjo kandžiai taiklių pastabų, bet ir pažėrė ne vieną šmaikštų sąmojį bei stiliaus patarimą. Pasak jo, aptemptos kelnės jau nebemadingos: „Dabar madingos normalios, trumpesnės kelnės ir kliošas grįžta į madą. Po kokių trijų metų ir pas mus pradės nešioti“, – sakė dizaineris.

Besirutuliojant pokalbiui apie madą, tendencijas, Justinas netikėtai prisipažino apie baisiausią vaikystės traumą, susijusią su stiliumi.

„Baisiausia būdavo, kai nueini i darželį ir pamatai, kad turi tik pėdkelnes, o šortukus esi pamiršęs. Tą dieną galima praktiškai išbraukt iš gyvenimo“, – prisiminimais pasidalino J. Jankevičius.

Kol jaunas ir gražus daryk viską ką nori, paskui bus šaukštai po pietų.

Vyrams smagiai besikalbant, visai netyčia Juozas išdavė laidos vedėjo Mindaugo Stasiulio paslaptį.

„Tu turi dvi panas. Aš viską žinau. Bet čia nieko tokio ir tris keturias turėt. Lietuva – turtinga šalis galima ir po kelias žmonas turėt. Kol jaunas ir gražus daryk viską ką nori, paskui bus šaukštai po pietų“, – juokavo Juozas Statkevičius.

Mindaugas pasmalsavo apie ponių, kurioms Juozas siuva drabužius, paslaptis – ar dizaineris galėtų išduoti kokį nors įdomų, pikantišką dalykėlį?

„Ne ponių, o ponų, užsakančių moterims drabužius, paslaptis galėčiau išduoti. Bet jei pradėčiau pasakot viską, ką žinau, tai kiltų trečias pasaulinis karas“, – intrigavo J. Statkevičius.

Didžiulę juoko bangą sukėlė laidos svečiui Juozui surengtas išbandymas – jis turėjo vien iš aprangos pasakyti, kokie žmonės yra nuotraukose (žmonių veidai buvo uždengti).

Negailestingos kritikos kliuvo ir vedėjui Justinui Jankevičiui: „Niekada nepasakyčiau, kad tu, Justinai, gali taip baisiai apsirengt. Nu tas šliures, kad apsiavęs baisu žiūrėt! Diržas visai netinka prie kelnių”, – komentavo Juozas nuotrauką, kurioje buvo Justinas.

O kokių dizainerio pastabų sulaukė Andrius Šedžius? O kadenciją baigusi Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė? Pamatysite šiandien „Gero vakaro šou“ laidoje 19.30 val. per TV3

Žinoma moteris, nors jau ir įžengusi į septintą dešimtį, niekada dėl nieko nesiskundžia, o savo užsidegimu pralenkia net ir dažną dvidešimtmetį. Šio sekmadienio TV8 laidoje „Sveikatos medis“ Joana ne tik papasakos, kas jai padeda išlikti tokiai žvaliai, bet ir dalins patarimus, padedančius kuo ilgiau išlaikyti jaunystę.

J. Bartaškienė – sportinės gimnastikos meistrė, Lietuvos moterų asociacijos prezidentė ir šių metų projekto „#BeActive Europos sporto savaitė“ ambasadorė. Charizmatiškoji sporto entuziastė yra puikiai visiems žinoma – žavi moteris dalyvavo ne viename televizijos projekte, o savo pavyzdžiu užkrečia tūkstančius.

„Jeigu jūs norit turėti gerą nuotaiką, gerą sveikatą – judėkit aktyviai nuo pat mažens. Tad dabar, reikia – šoku ant parketo, reikia – šoksit ir jūs“, – drąsiai sako 68-erių J. Bartaškienė.

Visą gyvenimą būdama fiziškai aktyvi, moteris savo mylima veikla užsiima iki šių dienų ir demonstruoja gerą sveikatą bei energiją. Ji – pavyzdys ne tik senjorams, bet ir jaunoms merginoms. „Sportas – jaunystės eliksyras“ , – mano Joana.

Gyvenimas gražus ir jis mums duotas vieną kartą, tad stenkimės jį pragyventi kuo gražiau, kuo įdomiau, kuo linksmiau, kuo aktyviau ir tikrai nuo to mes prailginsim savo gyvenimą.

Moteris iki dabar džiaugiasi gyvenimu ne tik sportuodama, bet ir į savo emocijų ratą įtraukdama kitus. Pozityvus mąstymas, aktyvus gyvenimo būdas neleidžia moteriai jaustis pagyvenusia. Jos energijos galėtų pavydėti net sėslūs moksleiviai, o būdama asociacijos #BeActive ambasadore, pasitelkdama savo charizmatiškumą moteris stengiasi užkrėsti sportu kiekvieną.

„Jeigu mes atsikelsime nuo ryto paniurę, pikti, tai ir visa diena tokia bus. Tada jausimės prastai, susirgsim rimtomis ligomis. Todėl būtina judėti, o judėjimo krypčių pasiūla šiais laikais yra labai įvairi. Nenorite sportuoti salėse – bėgiokite, plaukiokite, nenorite plaukioti – važinėkit dviračiais, jeigu norite – eikit. Ėjimas yra viena iš prieinamiausių ir dabar labai pripažintų sporto krypčių, kuri teigiamai veikia žmogaus organizmą. Aktyvus poilsis yra sveikatos pagrindas. Nereikia laukti, kol mes susirgsime, kol kas nors mums atsitiks. Reikia aktyviai gyventi ir tada, manau, visos ligos pralėks pro šoną“, – laidoje skatins žmones judėti ir dalins patarimus jaunystei išsaugoti J. Bartaškienė.

Šį sekmadienį laidoje „Sveikatos medis“ žiūrovai taip pat pamatys rugsėjo 13-15 dienomis vykusios konferencijos „Žmogaus mikrobiomos aktualijos“ reportažą apie žarnyno veiklą. Ši konferencija vyksta jau 31-ąjį kartą ir kaskart sukviečia gydytojus iš viso pasaulio.

Žmogaus mikroorganizmo visuma – mikrobiota – veikia kaip atskiras žmogaus organas. Bakterijų gaminamos medžiagos aktyviai veikia žmogaus organizmo procesus, o šio organo pakitimai gali būti ne tik infekcinių ligų priežastimi, bet ir rizikos veiksniu. Didžiausias dėmesys tarptautinėje konferencijoje buvo skiriamas bakterijai Clostridium difficile infekcijos sukeltam žarnyno uždegimui. Tai pavojinga infekcija, kartais net mirtina.

„Dėka pažangių naujos kartos technologijų atsirado galimybė tiksliai ištirti ir įvertinti žarnyno mikrobiotą, kokios bakterijos pas mus gyvena, ką jos ten veikia ir kokia yra tų bakterijų sąsaja su tam tikromis ligomis“, – laidoje, rodomoje sekmadienį 15 val.per TV8, teigs LSMU KK Gastroenterologijos klinikos vadovas, gydytojas gastroenterologas doc. Juozas Kupčinskas.

Jau ne pirmą kartą laidoje žiūrovai išgirs kaip gydyti prostatos vėžį. Šį kartą gydytojai kalbės apie naujausią diagnostiką šiai klastingai vyrų ligai įveikti. Onkologai džiaugiasi, kad dabar jau atsirado naujos technologijos padedančios tiksliai nustatyti, kur navikas yra įsitaisęs.

„Prostatos vėžys išlieka vėžiu Nr. 1 vyrų tarpe tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Iš kitos pusės pasižiūrėjus, tai vėžys, kurį mes šiuo metu, geriausiai galime diagnozuoti ir gana tobulai gydyti su gerais gydymo rezultatais“, – laidoje teigs NVI Onkourologijos skyriaus vedėjas, gydytojas urologas med. m. dr. Albertas Ulys.

„Puikiai atsimenu savo jaunystę – tuomet meilė valdė. Įsimylėdavau nuoširdžiai, beatodairiškai, visas mintis užvaldydavo meilės objektas. Dabar meilė ramesnė, brandi ir vienintelė“, – šypsosi Stano kalbėdamas apie jausmus.

Paklaustas, ar galėtų mylėti vienu metu dvi ar daugiau moterų, Stano atsakė, kad niekada to nebuvo: „Tai neįmanoma, vyrai taip nemyli! Bet žinau, kad moterys gali vienu metu mylėti kelis, ir visus juos myli tikrai bei nuoširdžiai“.

Dabar meilė ramesnė, brandi ir vienintelė.

Stano žodžius patvirtina naujas TV3 serialas „Laukinė žemė”, kurio pagrindinė herojė sėkmingą verslą valdanti ambicinga miestietė Izabelė, pašlijus sveikatai, su vyru išsikrausto į jo tėviškę – nedidelį kaimą. Izabelė negali atsigėrėti nuostabiu kraštovaizdžiu, kuriame atsiduria – kalnai, miškai, ežerai ir tai, ko jai reikėjo – ramybė. Tačiau tai tik pirmas įspūdis. Vyrui vis ilgiau užtrunkant darbe, Izabelei tenka jaukintis naują šeimą – malonų ir mylintį vyro tėvą bei viską kontroliuojančią, valdingą anytą. Vis dėlto didžiausią pavojų Izabelės nusiteikimui ramiai gyventi kelia du jos vyro broliai – jautrus, puikus pašnekovas Serchijus ir laukinės sielos, aistringas Danielius. Izabelė vis daugiau galvoja apie jausmus, kuriuos išgyvena. Ji tikra, kad jos širdis priklauso vienam, tačiau vis labiau abejoja – kuriam. Izabelei reikės ne tik apsispręsti, bet ir rasti vidinę ramybę.

Netikėtą, kaip ir paties serialo siužeto vingiai, dainą specialiai šiam serialui sukūrė Stano. „Peržiūrėjome kelias serijas su Liepa Mondeikaite ir sukūrėme labai įdomią dainą, kurioje persipina ir lyriška melodija, ir repas. Serialo anonse žiūrovai girdi tik lyrišką priedainį ir turbūt tikisi, kad visa daina tokia, bet jų laukia staigmena. Pilna dainos versija klausytojus pasieks jau netrukus”, – intrigavo Stano.

Praslenkantis gyvenimas

"Iš kur aš? Iš visur", – šypsosi gilaus žvilgsnio I.Virvilaitė. Ji gimė Raseiniuose, gyveno Šilalėje, mokėsi Kaune, vėliau gyveno Vilniuje, Londone, o galiausiai grįžo į Kauną. Prieš šešerius metus palikusi darbą valstybės įmonėje moteris niekada negrįžo prie oficialaus darbo.

"Man pasisekė, kad turėjau galimybę leistis į savęs paieškas. Kai aplinkybės neverčia skubiai priimti sprendimų, gali tiesiog atsiduoti tekėjimui ir pasirinkti tą kryptį, kuri tau ir skirta. Ir tuomet tu sugrįžti į visuomeninį gyvenimą jau ne kaip kažkieno idėjų įgyvendintoja, o kaip kūrėja", – dalijasi atradimais I.Virvilaitė.

"Gyvenime ateina kardinalių pokyčių metas. Man toks metas buvo 2012-ieji. Tuomet, būdama trisdešimties, pajutau poreikį pakeisti savo gyvenimą iš esmės. Tuo metu dirbau valstybės įmonėje, biure praleisdavau nuo 8 iki 17 val. Būdavo, žiūriu pro langą ir matau, kaip slenka vasara, pavasaris, ruduo, žiema. Viskas tiesiog praslenka pro tave. Ir vieną dieną suvokiau, kad taip gali ir visas gyvenimas praslinkti. Kai pradedi save girdėti, transformacija nelaukia", – prisimena asmeninio virsmo pradžią.

Iš biuro – prie meditacijos

Išėjusi iš darbo nežinojo, ką veiks toliau, todėl davė sau laiko apgalvoti, kokį gyvenimą nori gyventi. "Perėjau prie vegetarinės mitybos, atsisakiau alkoholio, nustojau žiūrėti televiziją, apribojau bendravimą, šalia liko tik tie, kurie pasirinko keliauti tuo pačiu keliu, kaip ir aš. Tada atradau meditaciją. Supratau, kad man reikia vidinės ramybės, susitikti su savimi, išanalizuoti save. Dar gyvendama Vilniuje apsilankiau viename jogos centre ir ten pirmiausia mane patraukė būtent meditacija", – pasakoja I.Virvilaitė.

Ji sužinojo, kad tinkamiausias laikas meditacijai yra ankstus rytas, tad nusprendė keltis kasdien ketvirtą valandą ryte. Šios taisyklės laikėsi ir vėliau, kai su šeima persikraustė gyventi į Londoną.

"Esu be galo dėkinga savo dukters tėčiui, kad jis prisiėmė visą atsakomybę už mūsų šeimos finansinę gerovę, sukūrė mums saugią erdvę, kurioje turėjau visišką laisvę susigrąžinti savo moteriškąją prigimtį, kūrybiškumą, atsiduoti meditacijai, savianalizei, saviugdai. Ketverius ar penkerius metus vyko intensyvus darbas su savimi", – neslepia pašnekovė.

Iš Indijos – su misija

Po kurio laiko iš Londono grįžusi į Lietuvą, patraukė į Indiją. Pasak jos, ši kelionė buvusi lemtinga.

"Su drauge atsiskyrėme nuo grupės, su kuria keliavome, ir atsidavėme Indijos tėkmei. Tuo metu buvome apsistojusios šventame Rišikešo mieste. Vieną dieną, lankydamos gražiausias miesto vietas, pakeliui prie krioklių sutikome merginą iš Argentinos, kuri mums prasitarė apie netoliese gyvenantį garbaus amžiaus jogos mokytoją. Jis turėjo nedidelę erdvę, skirtą daugiausia dešimčiai jogos mokinių.

Pamenu, jis neturėjo jokios galimybės matyti, kad mes ateiname, tačiau kaip tik tuo metu, kai atsidūrėme prie durų, jas atidarė ir pasakė: "Sveiki, aš jūsų laukiau." Po dviejų savaičių, praleistų kartu su juo ir kitais jogos entuziastais iš viso pasaulio, prieš išvykstant, jis man perdavė žinutę, kad turiu dalyvauti jogos mokytojų kursuose, tapti mokytoja ir tęsti šitą kelią. O kai man reikės pas jį grįžti, kad galėčiau dar labiau pagilinti savo žinias, jis mane mokys toliau", – pasakoja I.Virvilaitė.

Sugrįžusi į Lietuvą moteris užsirašė į jogos mokytojų kursus, kuriuos sėkmingai baigė. "Su drauge įkūrėme kūrybos namus, kuriuose ir vedu jogos užsiėmimus. Tik po kelionės į save galėjau pradėti dalytis žiniomis su kitais", – džiaugiasi gyvenimo posūkiu.

Ankstyvo ryto ritualai

Rytais atsikėlusi I.Virvilaitė pirmiausia atlieka kūno energiją subalansuojančius pratimus, kurie padeda pažadinti kūną: tai yra akių mankšta, riešų, čiurnų ir kitų sąnarių apšildymas, viso kūno įtrynimas rankomis ir lengvas pėdų masažas. Šie nesudėtingi pratimai palaiko sąnarių ir viso kūno lankstumą, sveikatą. "Tai taip pat yra kelias į ilgą jaunystę", – suskuba pridurti ji.

Vėliau moteris atlieka kvėpavimo pratimus ir stovi ant galvos. "Jau nebesikeliu ketvirtą valandą ryto medituoti, nes tikroji meditacija vyksta kasdienybėje – tiesiog bendraujant su žmonėmis, atliekant kasdienius darbus. Dabar tai yra nuolatinė būsena. Yra ir daugiau pokyčių. Po septynerių metų vegetarizmo aš nebeatsisakau žuvies, nes išmokau klausyti savo organizmo. Be to, mes visi linkę keisti savo gyvenimus būtent kas septynerius metus", – tikina ji.

Moteris yra klasikinės hatha jogos atstovė. Indijos Šivanandos jogos mokyklos įkūrėjai 1960 m. pirmieji skleidė jogos žinias Vakarų šalyse. Šivananda jogos užsiėmimų metu yra atliekami kvėpavimo pratimai, kurie padeda nusiraminti, susitelkti, subalansuoti abiejų smegenų pusrutulių veiklą, bei fiziniai pratimai, kitaip vadinami asanomis. Jos padeda išlaikyti kūno lankstumą, gyvybingumą, atkurti prarastą kūno pusiausvyrą ir stuburo sveikatą. Užsiėmimas visuomet užbaigiamas 10–15 min. atsipalaidavimu.

Jau nebesikeliu ketvirtą valandą ryto medituoti, nes tikroji meditacija vyksta kasdienybėje – tiesiog bendraujant su žmonėmis, atliekant kasdienius darbus.

Moters galios paieškos

"Sveikas kūnas yra mūsų kokybiško gyvenimo garantas. Man aktyvus gyvenimo būdas, sportas visuomet buvo labai svarbūs, tai padėjo palaikyti ne tik gerą fizinę, bet ir emocinę būklę. Joga šiuo atveju yra kur kas švelnesnis variantas, tačiau dažnai reikalaujantis daugiau ištvermės. Joga padėjo suprasti, kad mūsų kūno galimybės neribotos ir nepriklauso nuo amžiaus. Ir tikriausiai esminė pamoka, išmokta gilinantis į jogos subtilybes, buvo ta, kad tik kūno, proto ir sielos darna gali atvesi į tikrąją laisvę ir išsivadavimą", – patirtimi dalijasi jogos mokytoja.

Moteris save atranda ir kitoje veikloje. Ji aktyviai dalyvauja visuose užsiėmimuose, kurie vyksta kūrybos namuose "Pasakotoja": tai yra ir rytinės meditacijos, kolegės vedami gilaus intymumo su savimi užsiėmimai, moters galios šokis, sutartinės bei kitos įvairios garso ir judesio terapijos.

"Kartą per savaitę šokame moters galios šokį, kuris atkeliavęs net iš Mesopotamijos laikų. Tada deivės šokdavo savo šventyklose – visiškai laisvos, džiaugsmingos, intuityviai jausdamos ir suvokdamos šio gyvenimo kintamumą ir būtinybę atsiduoti tėkmei. Gamtinių prausynų metu garbiname moteriškumą, šukuojame viena kitai plaukus, prausiamės upės ar šaltinio vandenyje. Joga turi daug atspalvių, ją lydi meditacija, savęs ir moteriškumo paieškos, o kartais ir tam tikri ritualai", – paaiškina I.Virvilaitė ir priduria, kad šią vasarą mėgausis pasaulyje populiarėjančios sup jogos – jogos ant irklenčių – malonumais.

Kūrybos namų "Pasakotoja" puoselėtoja tiki, kad būtent pasakojimai ir leidžia mums dalytis žiniomis ir patirtimis. "Mes kiekvienas galime papasakoti pasaką apie save. Senovėje pasakos buvo labai svarbios – seneliai būtent taip mums perduodavo kartų patirtį ir išmintį. Pasaka yra bendrystė, kai dalijiesi savo istorija, kartu ir medituoji", – neabejoja jogos instruktorė.

Svarbiausias patarimas – nepasiduoti

I.Virvilaitė pradedantiesiems entuziastams pataria, kad, pradėjus eiti jogos keliu, net jei bus labai sunku, neverta pasiduoti. "Mūsų kūnas ir smegenys, nujausdami, kad mes keisimės, priešinasi pokyčiams. Kartais šio priešinimosi rezultatas gali būti fizinis skausmas ar net rimta liga", – įspėja ji.

Specialistė rekomenduoja užsibrėžti tikslą ir nuosekliai lankyti užsiėmimus bent kelis mėnesius. Tik per trisdešimt dienų reguliarios meditacijos, kvėpavimo pratimų ir asanų atlikimo gali susiformuoti naujas įprotis ir impulsas, kadangi organizmas turi priprasti prie pokyčių.

Norint suvaldyti stresą ar įtampą verta pasikliauti kvėpavimo pratimais, kurie labai naudingi ir pradedantiesiems. Vienas tokių pratimų yra mėgstamas ir kariškių, kurie siekia nusiraminti kilus  stresinėms situacijoms, – tai yra kvėpavimas kvadratu.

"Reikia įkvėpti, skaičiuojant iki keturių, tada sulaikyti kvėpavimą ir vėl skaičiuoti iki keturių, vėliau iškvėpti lygiai taip pat skaičiuojant iki keturių ir, iškvėpus orą, sulaikyti kvėpavimą dar kartą skaičiuojant iki keturių. Tokią kvėpavimo seką kartokite kelis kartus, kol pajusite, kad nusiraminote", – aiškina I.Virvilaitė.

Ji taip pat sako, kad meditacija neatsiejama nuo jogos. Dėl šios priežasties pravartu identifikuoti, ar labiau norite fiziškai, ar dvasiškai tobulėti. Jei šiuo metu labiau norite atkreipti dėmesį į savo fizinę būklę – rinkitės jogą, jei dvasinę būseną – pradėkite nuo meditacijos, vėliau įjungdami ir jogą. Tačiau jogos specialistė primena, kad dažnai fizinio kūno negalavimai yra susiję būtent su dvasinėmis problemomis, todėl meditacija visada labai padeda pasiekti trijų svarbiausių elementų – kūno, proto ir sielos – dermės.

Pasak E. Kučinsko, jam tapus dainininku Lietuvoje buvo vos keturi ansambliai, į kuriuos patekti būdavo labai sunku.

E. Kučinskas sako, kad tie 45-eri metai scenoje yra ne visai tikslus skaičius. Iš tiesų jis pradėjo dainuoti būdamas vos penkerių metų, kai tėtis per didžiausius vargus nupirko mažą akordeonėlį. Dainininkas gimė ir augo Palangoje, todėl vasaromis grodavo gatvėje. Tiesa, ne visai savo noru. „Kur aš augau, buvo aštuonių butų namas ir visi ten buvo paaugliai vyresni už mane. Aš su ta garmoške greitai išmokau groti. Tai jie vasaros metu Palangoj, Maironio gatvėj, pastatydavo tokią taburetę, pasodindavo mane, stovėdavo už 10 metrų ir sakydavo – grok, dainuok“, – prisimena E. Kučinskas.

Laidos „Gero vakaro šou“, rodomos trečiadienį 20 val. per TV3, vedėjams dainininkas padainuos ir dainą, kurią jam liepdavo atlikti paaugliai. Tiesa, daina ne visai tinkama šešerių metų vaikui, koks tuo metu buvo Edmundas. Dainininko teigimu, paaugliai jo labai neskriausdavo, nors jam ir atsibosdavo dainuoti, tačiau iš gautų pinigėlių dalis nubyrėdavo ir jam pačiam.

Aš išvis pradėjau į protą ateiti gal kokių 45 metų. Visas dainas stengdavausi padaryt kuo aukštesnės tonacijos, cypdavau, klykdavau. Man atrodė, kad čia labai gerai.

„O atsižvelgiant į tai, kokie dabar yra prodiuseriai, nepasiilgstat tų savo pirmųjų „prodiuserių“? – dainininką provokavo Justinas Jankevičius. „Dabar viskas kardinaliai pasikeitę. Dabar jeigu tu tik turi kažkiek smegenų, šiek tiek talento, kažkokį balselį, žymiai lengviau. Turėk tik dainą vieną kitą, vis tiek anksčiau ar vėliau kažkur įlendi, televizijoje kiek galimybių. O tada buvo taip: keturi ansambliai. Ir į juos patekti...“, – prisimena E. Kučinskas ir į vedėjų komentarus apie patekimą į ansamblį per lovą atsako, kad taip būdavo visais laikais.

Laidoje E. Kučinskui bus priminta ne tik jo jaunystės šukuosena, kurią Mindaugas Stasiulis pavadino „gaurais“, bet ir ūsai, kuriuos anuomet režisierius Vytenis Pauliukaitis įtikino nusiskusti. O pamatęs archyvinius vaizdo įrašus su savo dainomis, E. Kučinskas tiesiog pratrūks: „Aš toks buvau kvailys, kai buvau jaunas! Aš išvis pradėjau į protą ateit gal kokių 45 metų. Visas dainas stengdavausi padaryt kuo aukštesnės tonacijos, cypdavau, klykdavau. Man atrodė, kad čia labai gerai“, – keikė save Edmundas ir pripažino, kad kitaip elgtis pradėjo tik sulaukęs profesionalo pastabos.

Gydytoja dermatovenerologė Renata Kliunkienė pasakoja apie procedūrą, kuri lengvai pašviesina veido odą ir lygina raukšles.

Pokyčiai ryškėja su laiku

Jaunystėje odos ląstelės atsinaujina labai greitai, tačiau su amžiumi šie procesai lėtėja. Atsiranda vis modernesnių būdų, kurie padeda pagerinti odos būklę, atkuria jos spalvą. Gydytoja dermatovenerologė pastebi augantį natūralių priemonių poreikį, kurios pamažu keičia populiarias hialurono rūgšties ir botulino toksino injekcijas.

„Šiuo metu pasaulyje itin vertinama odos atjauninimo procedūra, kurią dažnai renkasi žmonės, nenorintys chirurginių procedūrų ar vengiantys cheminių medžiagų – tai PRP (Platelet Rich Plasma). Ši procedūra natūraliomis priemonėmis padeda paskatinti odos regeneraciją. Jos metu paciento poodinis sluoksnis užpildomas jo paties kraujo plazma“, – pasakoja gydytoja R. Kliunkienė.

Nenaudojamos jokios cheminės medžiagos

Nuo kitų jauninimo procedūrų, tokių kaip hialurono ar botulino toksino injekcijos, PRP terapija skiriasi tuo, kad odos atnaujinimas vykdomas natūraliu būdu., rašoma pranešime spaudai. Trombocitais paskatinama natūrali odos elastino ir kolageno gamyba bei ląstelių regeneracija (atsinaujinimas).

Kraujo plazmos procedūros metu  jūsų odoje atsiranda papildomų augimą ir ląstelių aktyvumą bei atsinaujinimą skatinančių veiksnių.

„Kraujo plazmos procedūros metu  jūsų odoje atsiranda papildomų augimą ir ląstelių aktyvumą bei atsinaujinimą skatinančių veiksnių. Pirmiausia – trombocitai. Kadangi trombocitai skatina ląstelių augimą, gydo audinius, papildomas jų atsiradimas organizme gali pasitarnauti ne tik veido odos atnaujinimui, bet ir plaukų slinkimui, raumenų patempimui ar sąnarių pakitimams gydyti“, – procedūros galimybes komentuoja specialistė.

Procedūra taikoma itin plačiai

Dėl savo savybių skatinti kolageno ir elastino sintezę odoje išgarsėjusi kraujo plazmos procedūra yra taikoma itin plačiai. Pacientams, kurie skundžiasi pavargusia, papilkėjusia veido oda, procedūros metu galima išlyginti gilesnes veido ar kaklo raukšleles, pagreitinti veido odos atsinaujinimą, sumažinti alergines reakcijas, slopinti saulės sukeltus odos pažeidimus.

„Procedūros metu iš venos paimamas nedidelis kraujo mėginys, kuris iš karto apdorojamas taip, kad proceso metu nuo raudonojo kraujo komponento atsiskiria kraujo plazma su trombocitais, kitaip dar vadinama PRP. Šis procesas trunka iki 15 minučių. Išgauta trombocitų turtinga plazma be jokių sintetinių pakaitalų ar priedų yra suleidžiama į problemines veido vietas“, - procedūros eigą komentuoja R. Kliunkienė.

Poveikis ir aktyvumas didėja su laiku

Gydytoja pastebi, kad naudojant įvairias chemines injekcijas ar užpildus ilgainiui prie jų prisirišama, nes užpildui „išsivaikščiojusi“ iš odos, pacientai skuba atsiradusias raukšleles pakartotinai užpildyti injekcijomis. Kai kuriais atvejais injekcijų veiklioji medžiaga gali nebeduoti norimo efekto ir mažėjantys rezultatai kelerių ar keliasdešimties metų laikotarpyje gali tapti akivaizdžiai pastebimi. Tuo tarpu naudojant kraujo plazmos procedūras veidui, jų poveikis ir aktyvumas su laiku tik didėja. Na, o siekiant efektyvesnių rezultatų, pasak specialistės, šias procedūras galima derinti ir su inovatyvių lazerių terapija.

„Pati procedūra trunka apie 30 minučių, ji nėra skausminga ir kartoti ją rekomenduojama porą kartų per metus. Pirmuosius procedūros rezultatus moterys pastebi maždaug po 2 savaičių, tačiau laikui bėgant pokytis vis ryškėja. Oda pastebimai pašviesėja, sustangrėja, sumažėja raukšlių“, – procedūros detalėmis dalinosi Vilniaus „Kardiolitos“ klinikų gydytoja dermatovenerologė R. Kliunkienė.

Labiausiai pažeidžiama – veido sritis

Veidas – matomiausia kūno dalis, atspindinti žmogaus amžių ir savijautą. Todėl nenuostabu, kad būtent jis reikalauja daugiausia dėmesio ir priežiūros.

Skirtingai nei kitos kūno odos sritys, veido oda visada susiduria su išorine aplinka, yra lengvai pažeidžiama saulės spindulių, chemikalų, toksinų ir teršalų. Ja rūpintis būtina tam, kad išvengtume didesnių senėjimo požymių, dėmių ir spuogų.

Kai organizmas ima senti, pirmiausia pasikeičia oda: ji papilkėja, praranda elastingumą, atrodo blyški ir pavargusi, dingsta natūralus švytėjimas.

Klaipėdos universitetinės ligoninės Infekcinių ligų departamento vadovė, Odos ir venerinių ligų poskyrio vedėja gydytoja dermatovenerologė Jolanta Česienė pastebėjo, kad jos pacientai, kurių dauguma – vyresnės moterys, dažniausiai skundžiasi ant veido atsirandančiomis dėmėmis. Pastarosios būna plokščios, rudos spalvos arba dar blogiau – šiurkščios ir sudarko veidą. Jų, pasak dermatovenerologės, neįmanoma paslėpti jokiomis priemonėmis.

Minėtus simptomus sukelia fotosenėjimas, vadinamasis priešlaikinis odos senėjimas, kurio priežastis – ultravioletiniai spinduliai, dažnas lankymasis soliariume.

Odos priešas – saulė

Nesubalansuota mityba, oro užterštumas, temperatūrų kaita, vaistai, ligos, stresas, netinkamai parinktos priemonės, makiažo perteklius, vandens trūkumas, žalingi įpročiai – visa tai ir daugelis kitų veiksnių turi įtakos odos senėjimui.

Tačiau, J.Česienės žodžiais, labiausiai senėjimo procesą lemia buvimas saulėje, kurio padariniai pasireiškia tik vėlesniame amžiuje. Gydytoja įspėjo tiesioginius spindulius riboti nuo kūdikystės.

"Atėjusios pacientės guodžiasi, kad jau kurį laiką nebesidegina. Tenka joms paaiškinti, kad tai yra pasekmės to, ką jų oda surinko jaunystėje iki 30 metų. Tokiais atvejais siūlau naudoti drėkinančius, regeneracinius, balinančius kremus. Kartais reikia paskirti įvairių šveitimo procedūrų. Dabar yra labai daug priemonių: nuo aparatinės kosmetologijos iki chirurgijos, tad gelbstime ir gražiname odą", – komentavo pašnekovė.

Būtina išsimiegoti

Atsiradusios raukšlės ir odos elastingumo praradimas – brandaus amžiaus moterų problema.

"Jų oda tampa kur kas sausesnė negu jaunų moterų. Tai yra amžinos problemos, apie kurias verta susimąstyti dar jaunystėje", – teigė J.Česienė.

Specialistai patarė prieš renkantis kosmetikos priemonę pirmiausia pažiūrėti į jos sudėtį ir išmokti teisingai skaityti jų etiketes, kuriose komponentų sudėtis rašoma mažėjimo tvarka – kuo daugiau medžiagos, tuo arčiau sąrašo pradžios ji yra.

Taip pat odos priežiūra privalo atitikti moters amžių. "Negali jaunos moterys naudoti kremų, kurių sudėtyje yra silerių, taip pat nereikėtų erzinti odos kitais dirgikliais, jos trinti", – įspėjo J.Česienė.

Pašnekovė dar pridūrė, kad odos grožį lemia ir žmogaus savijauta. Norinčiosioms turėti išpuoselėtą odą rekomenduojama pakankamai ilsėtis, kuo daugiau būti gryname ore, sportuoti. "Visa tai, kas yra priskiriama sveikam gyvenimo būdui, tinka ir odai", – pabrėžė J.Česienė.