Anot jo, J. Morrisonas ateitį prognozavo pagal dabartį, o tai yra didelė klaida.

– Esate pirmas vertėjas, išvertęs Jimmy Morrisono knygą.

– Ne, buvo vertimų, bet visą jo knygą išverčiau tikrai pirmas. Kiek žinau, Mantas Gimžauskas, amžiną atilsį, vertė. Tikrai buvo daugiau bandymų versti, bet būdavo pasirenkami tam tikri eilėraščiai, kurie galbūt savo struktūra paprastesni, aiškesni. J. Morrisono poeziją tikrai labai sudėtinga versti, patikėkite manimi. Bet labai įdomu.

– „The Doors“ – kas patraukė į tą pusę ir kada pirmą kartą juos išgirdai?

– Gana vėlai. Tai tikrai nebuvo mano vaikystės muzika. Viskas prasidėjo ne nuo muzikos, o nuo filmo, kurį studijų metais pamačiau per kasetes – Oliverio Stouno „The Doors“. Didžiulis nuopelnas, žinoma, pagrindinio aktoriaus, Valo Kilmerio, kuris puikiai suvaidino pagrindinį vaidmenį.

Mane tas filmas taip užkabino, kad ėmiau domėtis ir, žinoma, rinkti muziką. Iš pradžių, tais laikais, tai buvo kasetės. Tik paskui atsirado kompaktiniai diskai.

Filmas mane taip užkabino, kad, kai jau atsirado galimybė, pradėjau pirkti literatūrą apie J. Morrisoną, domėtis, pradėjau siųstis jo knygas originalo kalba, taip pat siunčiausi visokias prisiminimų knygas apie jį. Ilgainiui tapau kone fanatiku – visos kalbos pasisukdavo apie J. Morrisoną ir apie „The Doors“. Šias laikais gal šiek tiek atslūgo tas dalykas.

– Keista, bet šiais laikais ir daug jaunų žmonių žino „The Doors“.

– Tuo labai nuoširdžiai džiaugiuosi, nes tai dėmesio vertas žmogus.

– J. Morrisonas yra pasakęs, kad gyvenimą reikia nugyventi taip, kad pagal jį būtų galima pastatyti filmą, bet jo paties gyvenimas buvo toks, kad nežinau, ar kas nors norėtų tokio gyvenimo.

– Dėl ko aš labiausiai žaviuosi J. Morrisonu – jis leido sau daryti tai, ko tikrai nedrįstu leisti sau. Tai yra vidinė drąsa. Ji, sakyčiau, bekompromisė, iki kvailų ekscesų, bet tai ir žavi – žmogus gali būti savimi bet kokioje situacijoje. Tai išties labai žavingas požiūris į gyvenimą. [...] Tuo žmogumi bus žavimasi tikrai ne vieną šimtą metų.

– Platesnis klausimas – ar įvyko tai, ką J. Morrisonas pranašavo, kad roko muzika mirs? Dabar nebėra tokio lygio atlikėjų kaip Janis Joplin, Jimmy Hendrixas ar tas pats J. Morrisonas. Ar muzika jau nuėjo į antrą planą ir pagrindinę vietą užima kompiuteriai, informacinės technologijos ir kiti dalykai, o muzika yra šiaip sau forma?

– Rokas tikrai nemirė, jis negali mirti, kol bus bent vienas gyvas rokeris, tol bus rokas. Esmė tokia, kad mes aptingome. Turime tiek informacijos ir tokį milžinišką pasirinkimą, kad tai atbukina. Tais laikais nebuvo nei interneto, nei mobiliųjų telefonų. Kiekvienas koncertas buvo įvykis, į kurį susirinkdavo miestas. Šiais laikais to tikrai galima nuoširdžiai pavydėti.

Bet tame pačiame internete, kuris iš principo yra šiukšlynas, galima rasti nuostabių dalykų. Pavyzdžiui, tikrai netingiu kartais ilgiau pasėdėti, paieškoti man patinkančios muzikos. Pasakymas, kad rokas mirė, galbūt šiek tiek perlenktas.

– Tada perlenkta paties J. Morrisono.

– Taip, nes jis nenumatė, kas dar bus ateityje. Jis galvojo, kad ateitis bus tokia, kokia yra dabartis, o tai yra didelė klaida.

– Jis kažkur yra pasakęs, kad muziką kurs mašinos.

– Mašinos gali kurti muziką. Mes turime pavyzdžių ir šią dieną – muziką galima kurti netgi iš „Microsoft Office“ pranešimų garsų. Ir, suderinus tam tikrus garsus, visai neblogai skamba. Iš bet ko gali daryti muziką. Tegul kuria mašinos, tegul kuria žmonės. Mes atsirinksime, kas mums gražu.

– Ar J. Morrisono poezija išverstina į lietuvių kalbą?

– Čia geras klausimas. Aš jau su šiuo klausimu susidūriau prieš tą vertimo darbą, nes man buvo pasakyta, kad kartais gal ir nereikia versti to, kas nėra išverčiama. Ėmiausi šios avantiūros vien dėl to, kad tikėjau, jog savo vidumi supratau J. Morrisoną ir turiu teisę tai daryti.

Vertimai iš kitų kalbų man yra vienas iš hobių. Tikrai niekada nesiimu vesti to, ko nesupratau ir kas man nepatinka. J. Morrisonas man labai labai patiko ir man atrodė, kad jį jau supratau. Kiek tai pavyko ar nepavyko? Buvo daug konsultacijų su profesionaliais kalbininkais, buvo konsultacijų su amerikiečiais, kurie netgi buvo susidūrę su J. Morrisonu. Man teko garbė pažinti J. Morrisono asmens sargybinį Tony Funches, kuris neseniai pasitraukė iš šio pasaulio į geresnį.

Tai nebuvo, žinokit, darbas be pasirengimo, nors girdėjau pasakymų „neturėjai ką veikti, atsisėdai, pasiėmei „Alconą“...“ Nieko panašaus. Tai buvo didžiulis darbas prieš verčiant: medžiagos surinkimas, į kitas kalbas, lenkų ir rusų, analizė. Tik tada aš ėmiausi šio darbo.

– Paprastas klausimas – kur galima nusipirkti jūsų knygą su J. Morrisono tekstais?

– Ko gero, niekur, nes visas tiražas buvo per du mėnesius išparduotas.

– Tai kaip ir nėra?