„Pirmąją ekspoziciją Kalvystės muziejuje atidarėme 1992 m. Taigi, senokai. Be to, pats pastatas yra labai blogai techniškai pastatytas. Stogas labai prastas, atlikome pastato energinio naudingumo ekspertizę ir paaiškėjo, kad vamzdžiai leidžia šilumą į lauką. Tai yra labai neekonomiškas pastatas, yra dar ir dizaino dalykai, kuriuos reikia aptarti su architektais, kaip visa tai modernizuoti“, – kalbėjo Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys.

Kalvystės muziejaus ekspozicijos pastatas su kiemeliu ir su kalve sudaro šio muziejaus bendrą kompleksą.

Galvojama, kad ekspozicijoje turėtų atsispindėti ir per pastaruosius metus archeologų atrastos senųjų vietos metalurgų naudotos metalo lydymo krosnelės, kiti artefaktai, kuriais buvo apdorojama geležies rūda.

„Kalvystės muziejuje turi atsispindėti visas procesas, nuo gavybos iki gaminių, nes informacijos yra, įdomių dalykų yra, reikia tik viską pritaikyti muziejiniam formatui. Dar su Dionyzu Varkaliu kalbėjome, kad muziejuje jau metas kažką modernizuoti. Aukso vertės yra pati kalvė, kurioje atgimsta senieji amatai. Tik atsiranda kita problema, aplinkosaugininkai neleidžia mums deginti žaizdro, nes teršiamas senamiestis. Tačiau dabar yra visokių medžiagų, kurios nėra tokios taršios ir kurias galima naudoti“, – kalbėjo J. Genys.

Muziejus priklauso savivaldybei, tad Klaipėdos vicemeras Algirdas Kamarauskas su kolegomis atvyko į vietą susipažinti, kokia yra situacija ir ką reikėtų daryti.

„Gavome signalą, kad Kalvystės muziejų reikia tvarkyti, ir atvykome apsižiūrėti, kokia situacija. Paskui atsiųsime specialistus, kad įvertintų statinius, ir tada galėsime planuoti, ką daryti toliau. Tai yra senamiesčio dalis, be to, muziejus susijęs su garsiu klaipėdiečiu jo įkūrėju – D. Varkaliu, tad tuo labiau reikia viską sutvarkyti“, – tvirtino A. Kamarauskas.

Pasiekta teisinė pergalė

Kaip pasakojo profesorius, jis pats su šia teritorija susijęs jau trečią dešimtmetį, nors kasinėjimai čia prasidėjo dar 1968 m.

Tada čia buvo atvykęs garsus to meto Lietuvos archeologas Vytautas Tautavičius, kuris iškasęs perkasą konstatavo, kad "kažkas šioje vietoje po žeme yra vertingo".

"Judėjimas ties Klaipėdos pilimi prasidėjo apie 1974-uosius, kai čia ėmė kasinėti archeologas Vladas Žulkus. O dar po dviejų dešimtmečių, 1994 metais, buvo pasiekta mūšio už Klaipėdos piliavietę juridinė pergalė. Tais metais Lietuvos vyriausybė priėmė sprendimą, kad Klaipėdos piliavietės teritorijoje, kuri tuomet dar buvo užstatyta gamybiniais sovietiniais sandėliais ir garažais, pramonė vystoma nebebus", – pasakojo J. Genys.

1994 m. sausio 13 d. A. Šleževičiaus vadovaujama vyriausybė priėmė nutarimą, kad ši teritorija nebebus ūkinė, bet tai turi tapti miestiečių rekreacijos, poilsio, kultūros ir turizmo zona.

"O juk istorija galėjo pasisukti visiškai kitaip. Čia stovėjusi Bandomoji laivų remonto įmonė buvo sąjunginio pavaldumo, ir bet kokių permainų niekas nenorėjo. Bet mūsų šalies valdžia nusprendė, kad šita gamykla bus Lietuvos interesų zonoje, ir tada įtampa atslūgo, – ši teritorija neliks uždara miestiečiams", – prisiminė J. Genys.

Jonas Genys. Vytauto Petriko nuotr.

Pirmiausia atsikratė svetimkūnių

Tik tada kilo problema, kur gauti lėšų senojo miesto ištakų projektui vystyti.

Pasak J. Genio, per tuos metus šioje teritorijoje buvo nugriauta 20 pastatų – miesto piliavietės svetimkūnių, jų nugriovimas kainavo ne vieną milijoną litų.

"Per tą laiką nuveikta tikrai labai daug. Reikėjo nemažai diplomatijos, o ilgamečiam Klaipėdos vadovui Alfonsui Žaliui – diplomatijos ir tam tikrų galių pakako. Tad darbai čia pajudėjo labai sklandžiai", – teigė profesorius.

Pasak muziejaus vadovo, daugiau jokių kėsinimųsi į šią teritoriją ar verslo ambicijų nebebuvo.

Suniokota gerokai anksčiau

Pati pilies teritorija buvo pradėta naikinti ne sovietmečiu, o dar XV a. viduryje. Tuomet pilis buvo praradusi savo reikšmę, jos tiesiog nebereikėjo.

O XX a. pradžioje netgi pradėti nukasinėti apsauginiai pylimai, pilies korpusų jau nebebuvo, jie buvo išardyti ir plytos išnešiotos į senamiestį.

Dar ir šiandien galima pamatyti daug pastatų iš didelių senosios miesto pilies plytų.

Ypač tų plytų reikėjo po didžiojo Klaipėdos gaisro 1854 m.

Viskas uostamiestyje buvo panaudota labai racionaliai, kol pilis tiesiog dingo iš akiračio.

"Klaipėdą prijungus prie Lietuvos, atsirado intencijų piliavietėje įrengti lietuvių istorijos paminklą. Tačiau netoliese veikusi P. Lindenau laivų gamykla turėjo kitų tikslų, ji kaip tik norėjo plėstis į dabartinės piliavietės pusę. Ir jiems tai kažkiek pavyko, kai dar prieškariu atsirado pastatas, kuris šiuo metu yra perduotas Krašto apsaugos ministerijai, ir jį restauravus čia turėtų įsikurti karininkų ramovė. Aplink irgi buvo labai daug su gamykla susijusių pastatų, o ypač daug jų atsirado sovietmečiu", – pasakojo J. Genys.

Atvėrė: nuvertus piliavietę ir miestą skyrusias sovietines tvoras, šioje teritorijoje vyksta įvairiausios Klaipėdos šventės. Vytauto Liaudanskio nuotr.

Naudojo karo reikmėms

Antrojo pasaulinio karo metais vieta šalia piliavietės irgi nebuvo pamiršta, netoliese driekėsi laivų-minininkų krantinė.

Rytinėje kurtinoje buvo sprogmenų saugyklos, čia pat – povandeninių laivų mokomoji bazė, o priešais įėjimą į pirmąją muziejaus ekspoziciją yra išlikusi 25 m skersmens ir kelių metrų storio metalinė priešlėktuvinės patrankos aikštelė.

Gerai, kad to stiklo nepastatėme, nes dabar graužtume nagus.

"Nieko keista, kad tuo metu ši teritorija buvo panaudota karinėms reikmėms. Ši vieta vėliau buvo labai transformuota, lyginant su tuo, kai čia stovėjo Vokiečių ordino pilis. Tačiau sovietmečiu, nors čia buvo labai užstatyta, vis dėlto išliko dvi autentiškos patalpos po pylimais – tai princo Karlo bastionas ir princo Friedricho bastionas. Jie išliko, nes ten buvo numatytos priedangos atominio karo atveju. Tik todėl šie požemiai sulaukė mūsų dienų, nes rado paskirtį sovietmečiu", – pastebėjo J. Genys.

Laukia naujas etapas

Profesoriaus teigimu, po nepriklausomybės atkūrimo niekada nekalbėta apie pačios pilies korpuso atkūrimą, nes investicijos būtų buvusios per didelės.

Dabar yra atkurtas senosios pilies kontūras. Jis išryškintas želdynais.

Nuspręsta pilies perimetrą tiesiog pažymėti plytelėmis.

Netrukus bus pradedamas atstatyti ir 46 m aukščio bokštas, kuris šioje teritorijoje buvo istoriškai.

"Tai yra grįžimas prie idėjos, kai pačioje nepriklausomybės pradžioje buvo galvojama pilies neatstatyti, o pastatyti stiklo bokštą, nes stiklas tada atrodė labai modernu. Gerai, kad to stiklo nepastatėme, nes dabar graužtume nagus. Tačiau pilies idėja grįžo kiek kitu pavidalu, kuri vis tiek bus kultūros centras. Valdovų rūmai jau parodė, kokią jėgą gali turėti toks centras, nors prieš tai diskusijų buvo labai daug. Manau, ir mums su savo bokštu reikėtų eiti ta pačia kultūros puoselėjimo kryptimi dėl miesto žmonių, kuriems tikrai reikia tokių erdvių", – kalbėjo J. Genys.

Prievolė – ne visiems

Kai penktadienį, birželio 14-ąją, pačiame uostamiesčio centre per mikrofoną buvo skaitomos ištremtų ir kalintų mūsų tautiečių pavardės, ne kiekvienas praeivis suprato, kas čia vyksta.

Skaudus istorijos faktas, kai prasidėjo Lietuvos gyventojų trėmimai, įstrigo į atmintį ne kiekvienam.

Tačiau birželio 14-oji nėra ta diena, kai gedulo kaspinu perrištą valstybės vėliavą privalu iškelti prie kiekvieno pastato.

Tai daryti būtina tik triskart per metus: Vasario 16-ąją, Kovo 11-ąją ir Liepos 6 dieną.

Kaip priminė Klaipėdos savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus vedėja Kristina Vintilaitė, Gedulo ir vilties dieną trispalvę su gedulo ženklu privalu iškelti valstybinėms savivaldybės institucijoms ir joms pavaldžioms įstaigoms. Kitos įstaigos ir gyventojai tai gali daryti savo nuožiūra.

Penktadienį Viešosios tvarkos skyriaus darbuotojai netikrino, ar šio reikalavimo laikomasi.

Anksčiau tikrinimus rengę valdininkai įsitikino, kad Vasario 16-ąją tik nedaugelis nepakluso reikalavimui, dauguma papuošė pastatų fasadus vėliavomis.

Pamokos nepasiekė širdies

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys taip pat pastebėjo, kad 30 metų gyvendami laisvi ir nepriklausomi garbingus arba skaudžius mūsų praeities įvykius vis dar pagerbiame tik dėl baimės gauti baudą.

Savimonė: J.Genys tikisi, kad ateis diena, kai trispalves kelsime ne tik atmintinomis dienomis, bet ir per gimtadienius. (Vytauto Petriko nuotr.)

"Šveicarai su tokia problema nesusiduria, gal todėl, kad daugelis vėliavų niekada nenuleidžia. Vėliava yra istorijos simbolis, kuris turėtų būti kiekvieno mūsų savastis. Per tris dešimtmečius savo istorijos pamokas lyg ir išmokome ar pramokome, bet jos, matyt, yra empirinio, bet ne emocinio lygio. Neįžvelgiu čia piktos valios. Svarbiausių valstybės praeities datų kalendorius neturi slėgti, apie jį nereikia visą laiką galvoti, jis turėtų būti mūsų savimonėje. Prievolė kelti vėliavą neturėtų būti kažkas primesto, įtvirtinto įstatymais. Tai turėtų būti kiekvieno mūsų savivokos dalykas, savotiška patriotinė kortelė", – svarstė J.Genys.

Pagerbia ir Žalgirio pergalę

Klaipėdoje yra žmonių, kurie prie savo namų iškelia Klaipėdos vėliavą ir tai daro ne tik valstybės švenčių ar atmintinomis dienomis.

Istorikas tikino, kad vėliavą galima kelti bet kada.

"Mums reikia pasiekti tokį lygį, kai žmonės patys norės kelti vėliavą. Juk kai kurie tai daro ir Žalgirio mūšio dieną ar prisimindami kitas pergales. Didaktika neduoda geidžiamo rezultato. Kol kas istorinėje savimonėje turime spragų. Kai laimime sporto varžybas, vėliavos plazda ant automobilių, tai yra gerai, jos rodo patriotizmo apraišką. Tai bendruomenės, pilietiškumo ženklas. Tikėkimės, kad toks jausmas išplis, ir vėliavas žmonės ims kelti ne tik tam tikromis visiems svarbiomis dienomis, bet ir per savo gimtadienį", – vylėsi J.Genys.

Kol kas akcentuojame tai, kas privaloma, arba ko neįvykdžius baudžiama.

Penktadienį vykusio renginio metu ne tik savo darbus ir sumanymo idėją pristatė autorius, bet ir buvo galima daugiau sužinoti apie senuosius kuršių piliakalnius.

Savo sukauptomis žiniomis su susirinkusiais dalijosi archeologai – akademikas hab. dr. Vladas Žulkus bei Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys.

S. Gudas pasakojo, kad piliakalniais domisi jau du dešimtmečius ir daug jų yra aplankęs. Parodos autoriaus nuomone, piliakalniai šiais laikais yra nepelnytai primiršti.

„Pagonybės laikais piliakalniai buvo gyvybės, politikos, kulto centrai. Jie atspindėjo Lietuvos galybę. Tad pamiršti jų negalima. Piliakalniai yra reikšmingi Lietuvai“, – pabrėžė autorius.

Pasak S. Gudo, mintis surengti parodą kilo išgirdus, kad 2017-ieji metai Lietuvoje paskelbti piliakalnių metais.

„Kadangi piliakalniais domėjausi seniai, pagalvojau, kad būsiu ne aš, jei neįamžinsiu jų grožio ir neparodysiu kitiems“, – tvirtino autorius.

Parodoje eksponuojamose nuotraukose užfiksuoti 14-a kuršių ir šeši žemaičių piliakalniai.

Ekspozicijoje apsilankę klaipėdiečiai pamatys vaizdus ir iš gerai pažįstamų Žardės ar Purmalių, ir iš toliau nuo uostamiesčio esančių piliakalnių tokių kaip Apuolė, Šatrija.

S. Gudas kuršių ir žemaičių piliakalnius įamžino bepilotės skraidyklės pagalba. Autoriaus teigimu, šis įrenginys puikiai padeda užfiksuoti visumą ir atskleisti kalvų grožį.

Paroda „Pagoniška Lietuva: kuršių ir žemaičių piliakalniai“ Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje (Didžioji Vandens g. 2) veiks iki spalio 21 d.

Šios ekspozicijos atidarymu paminėtas ir rudens lygiadienis, gerai žinomas kaip senosios pagoniškos kultūros kalendorinė šventė, kuri gana aktyviai buvo minima ir XIX a. Klaipėdoje.

Dozė istorijos

Projektas „Istorija veža“ Klaipėdos viešajame transporte startavo pirmadienį. Jis vyks tol, kol bus organizuojami autobusų reisai iš Klaipėdos į Palangos oro uostą ir atgal.

Nuo šiol klaipėdiečiai bei miesto svečiai iš uostamiesčio riedėdami minėta kryptimi klausysis nuotaikingo pasakojimo apie Klaipėdos ir aplinkinių miestų istoriją.

„Sveiki įlipę į autobusą, kuris nėra paprasta metalinė dėžė ant ratų, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Važiuodami šiuo autobusu iki Palangos oro uosto, išgirsite apie Klaipėdą, kuršius, Nemirsetą ir Palangą“, – tokiais žodžiais pasitinkami keleiviai.

Nuotaikingo eksperimento ėmėsi Mažosios Lietuvos istorijos muziejus drauge su viešąja įstaiga „Klaipėdos keleivinis transportas“.

Įgyvendinant šį projektą kartu dirbo ir garso režisierius Antanas Cirtautas, diktorius Karolis Makauskas, anglų kalba tekstą įgarsino Jurgita Bendikaitė, jį į anglų kalbą išvertė Rūta Jurkuvienė, teksto literatūrinę versiją pateikė Sondra Simanaitienė.

„Manau, šis maršrutas ypatingai įdomiai gali „nuskambėti“ važiuojant iš Palangos. Žmogus išlipo, mažytė stotelė, galbūt įsivaizdavo, kad nusileis Kopenhagoje, o nusileidžia Palangoje ir pradeda kurti legendas, kur jis važiuoja. Ir štai – jam tam tikra istorijos dozė“, – pastebėjo muziejaus direktorius Jonas Genys.

Išrinko „perliukus“

Autobuse skambančiame įraše pateikiama ne nuosekli uostamiesčio istorija, o įdomiausi jos „perliukai“.

Pasakojimą papildo muzikiniai intarpai – ištraukos iš R.Wagnerio operų „Skrajojantis olandas“ bei „Lohengrinas“, ištrauka iš D.Dolskio dainos „Palangos jūroj nuskendo mano meilė“ ir V.Kernagio daina „Mūsų dienos kaip šventė“.

„Yra ir muzikinių intarpų, kad žmonių nenuvargintų vien tekstai, nors jie tikrai yra gana lengvi – nėra daug statistikos, datų“, – paaiškino J.Genys.

Maloni kelionė

„Klaipėdos keleivinio transporto“ direktorius Gintaras Neniškis pastebėjo, kad kultūrinis dėmuo įstaigai – labai svarbus.

„Istorija veža“ – ne pirmas ir ne vienintelis projektas, kurį drauge su partneriais įgyvendina įstaiga.

Prieš kurį laiką kartu su Klaipėdos savivaldybės viešąja biblioteka „Klaipėdos keleivinis transportas“ pradėjo knygų mainų projektą viešojo transporto stotelėse, drauge su Klaipėdos valstybine kolegija organizuotos gyvosios ekskursijos ant ratų, panašių veiklų numatoma ir ateityje.

„Kultūrinis dėmuo viešajame transporte bus išlaikomas ir stiprinamas, nes autobusas turi būti prestižinė, patogi, jauki vieta kelionei“, – teigė G.Neniškis.

Svarstė įgyvendinti ir mieste

Nusprendus įgyvendinti šį projektą būta minčių įrašus leisti ir mieste kursuojančiuose autobusuose, tačiau po diskusijų bei atliktų analizių nuspręstą pasirinkti ilgesnį maršrutą.

„Mieste yra sustojimų kas 14 sekundžių. Laikėmės pozicijos, kad reikalingas vientisumas. Siekėme, kad nereikėtų nutraukti istorijos, kad būtų galima parinkti daugiau „perliukų“, – pastebėjo direktorius.

Viliamasi, kad šis projektas kelionei į Palangą autobusu sudomins ne tik turistus, bet ir klaipėdiečius.

Minėta kryptimi važiuosiantys autobusai išsiskiria iš įprastinių – jie papuošti „Istorija veža“ vėliavėlėmis, transporto priemonėse keleiviai aptinka ir išmaniesiems telefonams pritaikytą ženklą, kurį nuskaičius telefonas atveria muziejaus tinklalapį ir galima sužinoti dar daugiau įdomybių apie šio krašto istoriją.

Kurortas – neįsileido

Tiesa, apgailestaujama tik dėl to, kad su išskirtiniu projektu negalės susipažinti į Palangą keliaujantieji, mat kurorto valdžia nesutiko, jog čia užsuktų šio reiso autobusai.

Pastebima, kad toks Palangos valdžios sprendimas ne tik užkerta kelią poilsiautojams bei gyventojams susipažinti su gražia klaipėdiečių iniciatyva, bet sudaro ir nemažai trukdžių tiems keliautojams, kurie iš uostamiesčio arba Palangos oro uosto nori pasiekti minėtą kurortą.

Gausiai lankomame Skulptūrų parke klaipėdiečiai ir miesto svečiai rizikuoja išsisukti kojas. Reprezentacinio parko kai kurių takų būklė apgailėtina. Tačiau jų remontui pinigų kol kas neskiriama.

Takų būklė – apverktina

Uostamiesčio širdyje esantis Skulptūrų parkas nuolat pilnas lankytojų. Jo takeliais klaipėdiečiai bėgioja krosą, čia pasivaikščioti ateina mamos su vaikais, užsuka ir užsieniečių.

"Parkas labai gražus. Želdiniai, skulptūros prižiūrėtos, bet dalies takelių būklė apverktina. Neapdairesnis žmogus, pakliuvęs į duobę, gali net susižaloti", – tvirtino parke besilankantys klaipėdiečiai.

Miestiečiai stebėjosi, kodėl niekas neremontuoja takų, juk Skulptūrų parkas populiarus ir tarp klaipėdiečių, ir tarp turistų.

"Skulptūrų parkas reprezentuoja miestą. Turime vienintelę tokią vietą miesto centre, o joje – tiek netvarkos. Manau, kad miesto vadovai turėtų susirūpinti šia vieta. Negalima visko palikti likimo valiai", – pabrėžė klaipėdiečiai.

Prasčiausia takų būklė yra Skulptūrų parke ties S.Daukanto ir Liepų gatvėmis. Šių takų danga visiškai susidėvėjusi, nelygi, gausu duobių.

Parko lankytojai tvirtino, kad ypač prasta situacija būna, kai palyja. Tuome ant takų susidaro pelkės, purvynai.

"Dalis parko takų prieš kažkiek metų buvo remontuoti. Jų būklė dar yra gera. Tačiau kita dalimi reikia tikrai susirūpinti. Kodėl nebuvo galima iš karto visų takų sutvarkyti?" – klausė klaipėdiečiai.

Nepateko tarp prioritetų

Klaipėdos savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėja Irena Šakalienė tvirtino, kad situacija dėl takų Skulptūrų parke yra žinoma. Tačiau jų remontui nėra skirta lėšų.

"Labai gaila, kad takelių būklė tokia prasta. Parkas tikrai labai lankomas. Remontuoti takų Skulptūrų parke dalimis neapsimoka, reikia ištisinio dangų remonto. Tačiau tam nėra skirta lėšų.

Tam reikia miesto tarybos apsisprendimo", – komentavo vedėja.

Pasak Klaipėdos savivaldybės tarybos Miesto ūkio ir aplinkosaugos komiteto pirmininko Audriaus Vaišvilos, miesto biudžeto pinigai skirstomi pagal numatytus prioritetus.

"Visada stengiamės ir kovojame, kad daugiau lėšų būtų skirta miesto erdvių tvarkymui. Tačiau, matyt, šiemet Skulptūrų parko takelių remontas nebuvo pripažintas prioritetiniu. Buvo svarbesnių darbų, vietų, kurioms labiau reikalingas remontas. Gal Skulptūrų parko takams lėšų bus skirta kitais metais. Jei reikėtų pakeisti visas jo takų dangas, tai kainuotų išties daug", – tvirtino politikas.

Komiteto pirmininkas žadėjo nuvažiuoti apžiūrėti Skulptūrų parko takų ir aptarti situaciją posėdyje.

Pinigai – kitiems projektams

A.Vaišvila tvirtino, kad šiemet buvo nuspręsta remontuoti Debreceno gatvės aikštę – prie buvusio prekybos centro "Vaikų pasaulis". Tačiau tarybos narys pabrėžė, kad ir šiems darbams buvo skirta mažiau pinigų nei reikia. Buvo atseikėta 400 tūkst. litų, kai reikia du kartus daugiau.

"Tikimės, kad pavyks sutaupyti ir užbaigti darbus. Viską lemia lėšos. Planuojama remontuoti ir Pempininkų kvartalo aikštę, tačiau visi darbai bus daromi palaipsniui. Po aikštę – kasmet", – teigė pirmininkas.

Reikia sprendimų

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, kuris Skulptūrų parke prižiūri skulptūras ir organizuoja renginius, direktorius Jonas Genys tvirtino, kad tvarkyti takus ir palaikyti tvarką parke būtina.

"Nėra net apie ką diskutuoti. Aišku, kad takelių danga turi būti išlyginta, tačiau viskas priklauso nuo to, ar miestas turi tam pinigų ir noro", – teigė vadovas.

Tačiau J.Genys pabrėžė, kad reikia apsispręsti, koks turi būti Skulptūrų parkas.

"Buvome inicijavę kūrybines dirbtuves, į kurias sukvietėme architektus, urbanistus, kraštovaizdžio specialistus. Prašėme, kad jie pateiktų savo matymus, kaip įsivaizduoja Skulptūrų parką ateityje", – tvirtino vadovas.

Taip pat, anot J.Genio, buvo atlikti sociologiniai tyrimai, kurių metu aiškintasi, kas miestiečiams yra Skulptūrų parkas.

"Esame padarę mokslinį darbą, kuriame analizuoti įvairūs aspektai, susiję su Skulptūrų parku, nes kartkartėmis pasirodydavo siūlymų kažką jame keisti. Reikia apsispręsti, ar tenkina dabartinis detalusis planas, ar reikia jį keisti, pažiūrėti naujomis akimis į Skulptūrų parką", – sakė vadovas.

J.Genio teigimu, jei tenkina dabartinis detalusis planas, reikia atkurti takus, jei ne – svarstyti kitus variantus. Vadovas atkreipė dėmesį, kad parke trūksta ir informacinės sistemos.

"Skulptūromis mes rūpinamės ir prižiūrime, tačiau parke galėtų atsirasti stendų. Reikia nuspręsti, ką darome toliau", – pabrėžė vadovas.

Kultūros istorijos vakare visuomenei bus pristatyta Klaipėdos piliavietės ateities vizija. Piliaviečių tvarkybos ir pritaikymo problema šiandien ypač aktuali, sulaukianti plačių diskusijų ir kontroversiškų nuomonių. 

Ketvirtadienį 17 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje Senajame arsenale (Arsenalo g. 3) archeologas Jonas Genys ir architektė Snieguolė Stripinienė skaitys paskaitą „Klaipėdos piliavietės ateities paieškos: nuo tyrimų iki projektų“.

Klaipėdos pilies ateitis aktuali keliais aspektais. Sugrąžinti piliavietę į miesto urbanistinę struktūrą – labai svarbus urbanistinis sprendimas Klaipėdos miestui. Valstybei ir Klaipėdos miestui prie Kruizinių laivų terminalo esančios piliavietės tvarkyba – įvaizdžio klausimas.

Klaipėdai, kuriai trūksta patrauklių objektų, sutvarkyta piliavietė taptų perspektyviu turizmo centru.

Svarstant Klaipėdos pilies, kaip ir bet kurio kito kultūros paveldo objekto, perspektyvą svarbu pabrėžti sukauptą gausią archeologinių, istorinių, kartografinių, ikonografinių  šaltinių (pvz., daugiau kaip šimtas XVI a. – XX a. pirmos pusės planų) duomenų bazę.

Istoriniai duomenys leidžia gana tiksliai rekonstruoti Klaipėdos pilies raidą, o ypač XVII–XVIII a. architektūrą, planinę struktūrą, gynybinius įtvirtinimus.

Vasario 20 d. 17 val. Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje Senajame arsenale (Arsenalo g. 3) archeologas Jonas Genys ir architektė Snieguolė Stripinienė skaitys paskaitą „Klaipėdos piliavietės ateities paieškos: nuo tyrimų iki projektų“.

Kultūros istorijos vakare visuomenei bus pristatyta Klaipėdos piliavietės ateities vizija. Piliaviečių tvarkybos ir pritaikymo problema šiandien ypač aktuali, sulaukianti plačių diskusijų ir kontroversiškų nuomonių.  Klaipėdos pilies ateitis aktuali keliais aspektais. Sugrąžinti piliavietę į miesto urbanistinę struktūrą – labai svarbus urbanistinis sprendimas Klaipėdos miestui.

Valstybei ir Klaipėdos  miestui  prie kruizinių laivų terminalo esančios piliavietės tvarkyba – įvaizdžio klausimas. Klaipėdai, kuriai trūksta patrauklių objektų, sutvarkyta piliavietė taptų perspektyviu turizmo centru. Svarstant Klaipėdos pilies, kaip ir bet kurio kito kultūros paveldo objekto, perspektyvą svarbu pabrėžti sukauptą gausią archeologinių, istorinių, kartografinių, ikonografinių  šaltinių (pvz.,  daugiau kaip šimtas  XVI a. – XX a. pirmos pusės planų) duomenų bazę. Istoriniai duomenys leidžia gana tiksliai rekonstruoti Klaipėdos pilies raidą, o ypač XVII–XVIII a. architektūrą, planinę struktūrą, gynybinius įtvirtinimus.

Klaipėdietis prasitarė žinantis, kur paslėptas Antrojo pasaulinio karo metu nužudytų žydų auksas. Vyras galimą lobio vietą jau parodė žydų bendruomenės atstovui. Jei versija pasitvirtintų, tai būtų bene vienintelis atvejis Lietuvoje, kai paslėpto aukso legenda virto tikrove.

Istorija verta detektyvo

Klaipėdietis Stanislovas (vardas pakeistas) ilgai slėpė tikslią vietą, kurioje gali būti užkastas žydų auksas, kol po publikacijos dienraštyje "Klaipėda" apie Pasaulio teisuolius (žmones, karo metais gelbėjusius žydus), ryžosi ieškoti žydų bendruomenės atstovų, kuriems ir perdavė žinią apie galimai žemėje glūdinčias holokausto aukų brangenybes.

Visoje Lietuvoje mažuose miesteliuose prieškaryje didžioji dalis gyventojų buvo žydai. Dauguma jų – pasiturintys žmonės.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir kilus lig tol neregėtoms masinėms žudynėms, žydai išslapstė savo užgyventą turtą. Manoma, kad dalis jo nesurasta iki šiol.

Stanislovas papasakojo, kad viename Kretingos rajono miestelyje gyvenusi turtinga žydė, nujausdama tragišką lemtį, savo tarnaitei lietuvei prasitarė, jei jiems kas nors atsitiktų, ši nueitų ir išsikastų paslėptas brangenybes.

"Tiek, kiek ten paslėpėme, užteks jums, jūsų vaikams ir anūkams", – prieš tragišką lemtį esą prasitarusi moteris.

Tą naktį baltaraiščiai išsivedė visus miestelio žydus į netoliese esantį mišką ir sušaudė. Tarnaitė paslaptį apie užkastą lobį saugojo dešimtmečius ir ją papasakojo tik savo anūkams. Taip

Stanislovas esą ir sužinojęs šitą istoriją.

Klaipėdietis tikino, kad žydų aukso lig šiol niekas neišdrįso išsikasti ir jis žinąs, kur viskas paslėpta. Paslaptį vyras patikėjo Klaipėdos žydų bendruomenės atstovams, nes tai – jų tautiečių turtas.

Svetimas turtas laimės neneša?

Kodėl niekas iki šiol neišsikasė šitų žydų turtų, jei žinojo, kur jie paslėpti?

Galima spėti, kad paslaptį saugojo padorūs žmonės, kuriems žydų tragedija sukėlė didelį šoką. Jie buvo tikintys žmonės ir jiems buvo didžiulė nuodėmė pasinaudoti turtu, juolab, žinant, kokiomis aplinkybėmis žuvo jų savininkai.

"Keliaudami po Lietuvos miestelius, kuriuose gyveno žydų bendruomenės, išgirdome daug pasakojimų iš anų laikų. Pasakojo, kai prasidėjo žydų parduotuvių plėšimas, vienas kaimo berniukas lietuvis pasiėmė dviratį, nes jo labai norėjo. Kai tuo dviračiu parvažiavo namo, tėvas paliepė jam jį grąžinti pagrasinęs, jog svetimas turtas laimės neatneša", – prisiminė Klaipėdos žydų bendruomenės vadovas Feliksas Puzemskis.

Pasak jo, tikrai ne visi žmonės tuo baisiu laikotarpiu elgėsi niekšiškai, dalis jų į tuos įvykius nesikišo, dalis – pripažinti Pasaulio teisuoliais už žmogiškumą ir drąsą karo metu gelbstint žydus.

Kur dingo žydų turtai?

Iki karo nepriklausomoje Lietuvoje gyveno apie 160 tūkst. žydų. Po holokausto, kai žydai buvo masiškai išžudyti, jų liko vos dešimtadalis.

"Nemažai turto susigrobė tie, kurie šaudė, visa kita galėjo atitekti vietiniams gyventojams. Gandų apie paslėptą žydų auksą Lietuvoje yra labai daug, tačiau pirmąkart į mus kreipėsi žmogus, kuris tiksliai nurodė vietą, kur reikia ieškoti. Ar yra prasmė jį išsikasti, net nežinau", – dvejojo žydų bendruomenės atstovas.

Žurnalistas Eugenijus Bunka pasakojo, kad Mažeikų rajone Pikelių kaime sutiko tokią Šneiderienę, kurios tėvas ir mama Ylakiuose prieš karą prižiūrėjo kelias žydų parduotuves ir taip vertėsi.

"Kai prasidėjo visa ta bjaurastis, pirmosiomis karo dienomis vienos parduotuvės savininkė atėjo pas Šneiderienės mamą ir paprašė, kad ji pasaugotų šeimos brangenybes ir religinės paskirties indus. Ta žydė nesitikėjo, kad juos sušaudys, ji manė, jog juos išveš į Palestiną ir, kai ji tenai nuvyks, Šneiderienės mama turėtų jai persiųsti jos paliktą turtą", – pasakojo E.Bunka.
Lietuvė nesutiko, nes nebuvo tikra, ar sugebės išsaugoti tuos daiktus. Esą, jeigu jai pačiai bus bėda, ką nors iš to turto parduos, kaip ji atsiskaitys su savininke?

"Kad nebūtų pagundos, moteris atsisakė priglobti svetimas brangenybes. Ji teigia negirdėjusi, kad kas nors prisiėmė jas saugoti. Gali būti, kad tie turtai yra paslėpti žemėje", – mano E.Bunka.

Beje, Pikeliuose ilgai sklandė legenda apie aukso veršį. Tai neturi nieko bendro su I.Ilfo ir J.Petrovo kultine istorija apie avantiūristą O.Benderį.

"Pasakojama, kad sinagogoje kažkada stovėjusi auksinio veršio skulptūra, kuri po karo dingo. Bet esą kažkas Pikeliuose ją turi, tik neprasitaria, ir niekas to aukso veršio iki šiol nerado", – sakė E.Bunka.

Deimantai paskendo dulkėse?

E.Bunka pasakojo girdėjęs dar vieną istoriją apie deimantus. Pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis vieno Žemaitijos miestelio žydų tautybės vyrus surinko ir sušaudė, liko moterys, seniai ir vaikai. Visus juos suvarė į sinagogą.

"Vaikams buvo smalsu, kaip ten viskas atrodo, vienas jų užsilipo ant krosnies, rado maišelį su "stikliukais" ir jį pasiėmė. Kai jie išėjo į lauką, vienas vaikų sako: negerai padarei, negalima nieko imti iš sinagogos, tada tas sviedė maišelį priekaištautojui. Maišelis buvo neužrištas ir tie "stikliukai" išbyrėjo", – pasakojo E.Bunka.

Šios istorijos dalyvis išgyveno holokaustą, ir po to žurnalistui tvirtino, kad tik tada, kai suaugo, suvokė, jog tame maišelyje buvo deimantai. Ar jis bandė ieškoti tų "stikliukų", tada pažirusių į dulkes, niekam neprasitarė. Veikiausiai, deimantai taip ir prasmego žemėje.

Juodoji senienų rinka

Paradoksalu, bet antikvariatuose senovinių žydų apeiginių relikvijų ar kokių kitų daiktų su jų simbolika, kuri liudytų, jog daiktai galėjo priklausyti žydų šeimoms, beveik nebūna. Tokiais daiktais prekiaujama ne viešai.

"Antikvariatuose tokių dalykų nepamatysi, pas juos visi daiktai registruoti knygose. Tų daiktų, kurių įsigijimo kilmė abejotina, niekas nerodo, klientų ieškoma kitais kanalais. Mes nežinome, ar antikvarai iš tiesų prekiauja tokiais dalykais, tačiau kad neoficiali senienų rinka egzistuoja, neabejotina", – įsitikinęs paveldosaugininkas Vitalijus Juška.

"Visai neseniai vienas žmogus man siūlė pirkti senovinį kilimą, kuriame išausti Jeruzalės vaizdai su žydais. Akivaizdu, kad daiktas dar prieškario laikų. Tas pardavėjas norėjo gauti nerealią sumą, už kilimą prašė ne mažiau 10 tūkst. eurų", – pasakojo F.Puzemskis.

Pašnekovo teigimu, neseniai jo vienas pažįstamas iš sendaikčių prekiautojo išpirko torą (Penkiaknygę, pagrindinį judėjų religinį-teisinį traktatą), tai – žydų religinė relikvija, kuriomis niekas neprekiaudavo ir ją galėjo paimti tik iš sinagogos.

E.Bunka pasakojo, kad pažįsta kolekcininką, kuris turėjo sidabrinę ranką su ištiestu rodomuoju pirštu, šis daiktas skirtas skaityti torą. Tokio dalyko ne žydai turėti negalėjo. Tad veikiausiai tai irgi gali būti holokausto aukų palikimas.

Avantiūristus vilioja gandai

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius Jonas Genys, paklaustas apie lobių ieškotojus, prisiminė dvi garsiausias istorijas krašte – nacių trofėjus tikėtasi rasti Kuršių mariose Preiloje. Buvo dar vienas atvejis Priekulėje, kai lobio ieškota ypač slaptai.

"Į muziejų atėjo paslaptingas žmogus ir pradėjo teirautis, kokios garantijos, kad jis gautų atlygį, jei lobį atiduotų valstybei. Jį domino atlyginimo mechanizmas. Tada jis pasakė, kad žino šalia Priekulės vietą, kur užkastas didžiulis brangių indų lobis", – prisiminė J.Genys.

Muziejaus administracija paskyrė savo archeologą, kad šis prižiūrėtų tą paiešką. Bet nieko toje vietoje nerasta. Žmogus neatskleidė, iš kur jis gavo informacijos apie lobį.
"Lobis dažnai nėra fantazijos rezultatas. Jų juk išties pasitaiko. Džiuginėnų dvare prie Telšių buvo rastas prabangus indų komplektas, dabar eksponuojamas muziejuje. Taigi reikia tikrinti tokias versijas", – įsitikinęs J.Genys.

Komentaras
Laisvūnas Kavaliauskas
Paveldosaugininkas

Tos legendos apie įvairiausius lobius ar nuskendusius tankus labai retai pasitvirtina. Per 13 metų mano darbo praktiką jokių lobių mūsų regione niekas nėra radęs. Tačiau patikrinti menamą lobio būvimo vietą yra įmanoma. Žydų bendruomenei reikėtų kreiptis į Kultūros paveldo departamentą su prašymu. Kai gaus leidimą, reikės išsiaiškinti, kam priklauso žemės sklypas, kuriame užkastas tariamas lobis. Jei tai valstybinis sklypas, – vienas dalykas, jei privatus, teks derėtis su savininkais dėl leidimo kasinėti. Viską sutarus, reikės samdyti profesionalų archeologą, kuris galės atlikti legalią archeologinę žvalgybą. Šiuo metu yra puikios techninės galimybės – georadarai, metalo ieškikliai, juos pritaikius ir kasti nereikėtų, būtų matyti, ar toje vietoje apskritai kas nors yra. Neaišku, kiek rimta ši informacija, bet, manau, sureaguoti reikėtų.

Šį turistinį sezoną nauja tvarka dirbęs Mažosios Lietuvos istorijos muziejus jau susiskaičiavo rudeninius "viščiukus". Darbo grafiką prie kruizinių laivų vizitų derinusi įstaiga stulbinamų rezultatų nesulaukė.

Nesuviliojo ir lankstinukais

Pasak Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus Jono Genio, kai įprastai nedarbo dienomis – sekmadieniais ar pirmadieniais – įstaigos filialai dirbo specialiai uoste prisišvartavusių lainerių proga, sulaukta 193 lankytojų. Šį sezoną pasitaikė 8 tokios dienos.

Iš viso šiemet iš kruizinių laivų muziejaus filialuose sulaukta beveik 2 tūkst. lankytojų.

Tačiau pašnekovas neneigė, jog šie skaičiai nėra objektyvūs, nes buvo fiksuojami visi užsienio kalba bendravę svečiai. Tad tikėtina, jog tarp kruizų keliautojų papuolė ir kitų "kategorijų" turistų.

J.Genys pripažino, kad tikėtasi ir didesnio lankytojų dėmesio Kalvystės muziejui.

"Ir tomis dienomis, kai įstaiga nedirbo, buvo rengiami edukaciniai užsiėmimai, kurių metu degdavo žaizdras, būdavo demonstruojamas kalvystės amatas. Tikėjomės didesnio susidomėjimo, nes turistai apie tai gaudavo informaciją tik išlipę iš laivo, buvo dalijami specialūs lankstinukai", – teigė pašnekovas.

Ekonominės naudos nėra

Skaičiuojama, jog Kalvystės muziejus šį sezoną galėjo sulaukti 283 kruiziniais laivais atvykusių turistų, iš jų 43 čia apsilankė pirmadieniais ir sekmadieniais.

Pašnekovo teigimu, populiariausias tarp kruizų turistų šiemet buvo Pilies muziejus – čia sulaukta 1 tūkst. 142 lankytojų.

Vis dėlto J.Genys nesiėmė kategoriškai vertinti eksperimento, kai Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus filialų darbas buvo derinamas prie lainerių atvykimo grafiko, rezultatų.

"Nelygu, kokiais kriterijais vertinsime – jei noru sukurti miesto svečiams kaip galima daugiau komforto, žinoma, tai yra gražus gestas, bet jei kalbėsime apie ekonominę pusę, tai, be abejo, neatsiperka", – pripažino pašnekovas.

Ateities planai migloti

Už darbą laisvadieniais įstaigos darbuotojams nuspręsta kompensuoti papildomomis atostogų dienomis – esą tai ekonomiškai mažiau skausminga, nei mokėti dvigubą atlygį.
J.Genio teigimu, kol kas anksti prognozuoti, kokiu režimu įstaiga dirbs ateinantį sezoną.

"Jei būtų svarstomos didesnės turizmo plėtros mieste galimybės, galbūt būtų galima mąstyti apie papildomą finansavimą, kad muziejai vasaros sezoną pasisamdytų papildomų žmonių, ir dirbti visas septynias savaitės dienas, nors nežinau, ar pasaulyje kur taikoma tokia praktika. Bent jau pirmadienis daugelyje Europos šalių įprastai yra nedarbo diena, – kalbėjo vadovas. – Mano supratimu, muziejų darbas sekmadieniais ar pirmadieniais pasiteisintų, jei būtų organizuotų lankytojų – užsakomos ekskursijos grupėms."