Netikėti ligos ženklai
Pajutęs skausmą dešiniajame šone, iki tol sveikata nesiskundęs kaunietis Ramūnas buvo įsitikinęs, kad nemalonūs pojūčiai viso labo apendiksas. Šeimos daktaras vyro spėlionių nepatvirtino, tačiau skausmai kirkšnyje nesiliovė – diena po dienos jie tik stiprėjo ir darėsi nepakeliami. Nė neįtardamas apie rimtos ligos siunčiamus ženklus, jau netrukus vyras mynė Kauno klinikų slenkstį, o čia iš gydytojo gastroenterologo Limo Kupčinsko lūpų išgirdo žinią, kuri 34-erių kauniečiui skambėjo kaip mirties nuosprendis.
"Kepenų cirozė. Vis dėlto tai nebuvo baisiausia dalis, – po akimirkos tarsi žaibas Ramūną perskrodė lemtingi mediko žodžiai. – Dėl išsivysčiusio kepenų nepakankamumo būtina transplantacija. Žmonės gali gyventi be skrandžio, be inkstų, bet gyventi be kepenų – neįmanoma."
Energingas, draugų ir kolegų už puikų humoro jausmą mylimas vyras neslėpė, kad tą minutę visas jo optimizmas išgaravo. Viltys pasveikti – taip pat. Nepaisant nusiteikimo, Ramūnas buvo įrašytas į Nacionalinio transplantacijos biuro laukiančiųjų donorų organų eilę.
Nuleido rankas
"Nelaukiau skambučio. Tiksliau – nesitikėjau, kad jo sulauksiu. Toliau gyvenau įprastą gyvenimą: vaikščiojau pas daktarus, kartkartėmis atsiguldavau į ligoninę tirtis. Galiausiai pakeičiau net kelis darbus, nes ėmė apleisti jėgos", – skaudūs prisiminimai strigdė vyro balsą.
Praėjus šešeriems metams, eilinis penktadienio vakaras prie televizoriaus Ramūnui virto stebuklu.
"Per valandą atvažiuok į Klinikas. Turime tau kepenis", – kitame laido gale nedaugžodžiavo vyrą gydžiusi medikė. Įprastai Kauno klinikas pasiekdavęs per dvidešimt minučių, tą vakarą sutrikęs vyras į gydymo įstaigą pėsčiomis ėjo kone dvi valandas, o po privalomų tyrimų vis dar svarstė, ar sprendimas gulti ant operacinio stalo nesutrumpins jo likusio gyvenimo. Dviprasmiškų minčių draskomo vyro lemtimi tapo jauna rezidentė. Paklausta, paradines ar operacinės duris rinktųsi būdama jo vietoje, ši švelniai paėmė Ramūną už rankos ir nusivedė su savimi.
"Žinau, kad po skalpeliu atsidūriau apie 21 val. Pabudau ryte. Pirma mintis buvo: kur aš? Tada priėjo sesutė, pasakė, kad per anksti pabudau ir suleido dar vieną dozę raminamųjų", – prisiminimais dalijosi kaunietis. Kai antrą kartą atsimerkė, šalia jo stovėjo profesorius Juozas Pundzius. Būtent jis atliko kelias valandas trukusią kepenų persodinimo operaciją.
"Dvi savaites diena po dienos profesorius lankėsi mano palatoje, tikrindavo žaizdas ir stebėdavo mano būklę. Atėjo pasveikinti net su Vasario 16-ąja", – gijimo procesą ir užsimezgusią bičiulystę prisiminė Ramūnas.
Grįžo į gyvenimą
Nuo lemtingosios 2011-ųjų vasario 10 d. praėjo daugiau nei penkeri metai. Tiek pat laiko Ramūnas gyvena su naujomis kepenimis ir ramybės neduodančiu klausimu, kam jis turi būti dėkingas už šią dovaną.
"Po vieno bėgimo, skirto organų donorystės idėjai propaguoti, sužinojau, kad turiu galimybę gauti informaciją apie savo donorą: jo amžių ir lytį. Nusiunčiau laišką į Nacionalinį transplantacijos biurą, tačiau atsakymo taip ir nesulaukiau. Vadinasi, taip lemta", – savo sėkmės istorija toliau dalijosi Ramūnas. Net ir po ilgų įkalbinėjimų 45-erių vyras nesutiko pozuoti "Kauno dienos" fotografui – apie jo ligą ir atliktą sudėtingą operaciją nežino nė vienas kolega. Dėl tos pačios priežasties Ramūnas neatskleidė ir savo pavardės.
"Gyvenu beveik visavertį gyvenimą: bėgioju krosus, plaukioju baseine, o darbe galiu kelti didelius svorius", – apie savo kasdienybę pasakojo pašnekovas. Vienintelis dalykas, kuris vargina – imunosupresiniai vaistai. Juos kaunietis privalo vartoti kasdien, kad išvengtų transplantato atmetimo reakcijos.
"Žinote, dabar nesigailiu, kad tą vakarą paklausiau jaunutės rezidentės. Beje, kaskart pamačiusi mane ji kažkodėl graudinasi ir braukia ašarą", – minutėlei nutilo ir pats vyras.
Svarbus susikalbėjimas
Nors Ramūno sėkmės istorijai jau pusšeštų metų, profesorius J.Pundzius jos herojų puikiai tebeprisimena. Judviejų keliai susikerta ne tik Kauno klinikų labirintuose, kurie antrą šansą gavusiam vyrui primena jo namų koridorius, bet ir miesto gatvėse.
"Kad ir kur susitiktume, Ramūnas nepaliauja dėkoti. Juk jei ne operacija, jo laikrodis būtų tiksėjęs kelis mėnesius ar pusmetį", – tiesos nė nebandė slėpti žinomas šalies chirurgas, per šešiolika metų persodindamas kepenis gyvybes išgelbėjęs kone pusšimčiui pasmerktųjų.
Mintimis grįžęs į 2000-uosius, kai Kauno klinikose donoro kepenys buvo persodintos pirmai recipientei, J.Pundzius negalėjo nesidžiaugti keliolikos sunkaus darbo metų rezultatais. Pirmąją operaciją atlikęs per dešimt valandų, dabar profesorius su skalpeliu darbuojasi du ar net tris kartus trumpiau. Tokie pasiekimai – ne tik mediko profesionalumas. Pasak J.Pundziaus, darbas nebūtų toks sklandus, o operacijos sėkmingos, jei ne kelių dešimčių specialistų komanda, kurios nariai vienas kitą supranta iš pusės žodžio.
"Kaip jaučiuosi aš? Kiekvieną kartą jaudinuosi, tačiau į paniką niekada nepuolu. Kolega Kęstutis Kavaliauskas išmokė ramiai reaguoti į bet kokią kritinę situaciją, – nepaisant to, kad šaltas protas yra nuolatinis profesoriaus palydovas, namuose jį aplanko įvairios mintys. – Būna, pabundu naktį ir galvoju: ar gerai padariau? Noriu keltis, skambinti į skyrių ir teirautis, kaip laikosi mano pacientas. Tačiau tą pačią akimirką suprantu, kad jis – patikimose rankose. Atėjęs ryte į darbą ir matydamas besišypsantį pacientą tik dar kartą įsitikinu, kad jaudinausi be reikalo."
Laikas – sąjungininkas
Apie tai, kad ligoninėje atsirado donoras, chirurgas sužino vienas pirmųjų. Tiesa, ši informacija jį pasiekia tik po to, kai gaunamas patvirtinimas apie mirusias žmogaus smegenis.
"Anksčiau buvo atliekamas elektroencefalografinis tyrimas, tačiau jis nėra labai tikslus. Dabar visuomet daroma smegenų angiografija, kurios rezultatai nepalieka vietos interpretacijoms, esą organai galėjo būti išimti dar gyvam žmogui", – taškus dėliojo žinomas šalies medikas. Įsitikinus, kad donoro smegenys yra mirusios, atliekami virusiniai tyrimai. Jie būtini tam, kad donorinio organo persodinimo metu virusais nebūtų užkrėstas recipientas. Dar vienas punktas, be kurio neįmanoma organų transplantacija, – artimųjų sutikimas, kuris yra kur kas svarbesnis nei išankstinis mirusiojo noras būti donoru. Tik įvykdžius visas tris sąlygas galimas donorinių organų paėmimas.
"Širdis, inkstai, kepenys – viskas, su kuo sutinka artimieji, dedami į atšaldyto tirpalo pripildytus dvigubus maišus ir nardinami į termostatines dėžes. Atgabenti į gydymo įstaigą, jie patenka į specialistų rankas, kurios ant vadinamojo "back table" itin kruopščiai juos paruošia operacijai: nuvalo nereikalingus audinius, suranda ir užsandarina visas kraujagyslių šakas.
Dukart stipresni
Tuo pat metu tik jau ant kito stalo gula recipientas, iš kurio pašalinami nesveikieji organai.
"Ne visuomet juos pavyksta išimti taip greitai, kaip norėtume. Jei kepenys mažos, darbas vyksta sklandžiai, jei kepenys didelės – sugaištame daugiau laiko, kol jos atidaliname. Tokiu atveju paruošti donoriniai organai "pasiilsi" termostatinėje dėžėje", – pasakodamas į erdvę, kurioje tvyro gyvybės ir mirties kvapas, bandė perkelti pašnekovas.
Operacijos trukmė, pasak profesoriaus, kaip ir gijimas labai priklauso nuo recipiento. Vieniems atsistoti ant kojų pakanka vos kelių savaičių, kitiems šis procesas užsitęsia. Galimos ir įvairios komplikacijos. Be jų neapsiėjo ir pasakojimo herojus Ramūnas. Praėjus savaitei po kepenų persodino, medikams teko operuoti susidariusį trombą. J.Pundzius džiaugėsi, kad su turima diagnostine įranga dabar įvykiams galima užbėgti už akių, išvengti netikėtų situacijų ir taip palengvinti pacientų gijimą.
"Su dabartiniais savo pajėgumais ir pačių operacijų galime atlikti kur kas daugiau. Anksčiau aštuonios operacijos buvo maksimumas. O šiemet jau atlikome keturiolika: aš vienuolika, mano kolega Giedrius Barauskas – tris", – džiugia statistika dalijosi J.Pundzius. Tiesa, šis skaičius galėtų būti dar didesnis, tačiau pagrindinis kliuvinys yra donorai. Jų kol kas gerokai mažiau, nei laukiančiųjų viltingo skambučio.
Auga sąmoningumas
"Kažkada pokalbis su bičiuliais apie automobilius pakrypo link organų donorystės. Iš mūsų būrio tik keli pritarė minčiai po mirties paaukoti savo organus. Kiti nesuvokė, kaip galima laidoti išniekintą kūną? Be širdies, be ragenos?", – sėkmės istorijos herojus Ramūnas neslėpė: tąsyk ir pats taip mąstė.
Dabar jo nuomonė šiuo klausimu kardinaliai pasikeitė. Augančiu žmonių sąmoningumu džiaugėsi ir Nacionalinio transplantacijos biuro darbuotojai. Žmonių, po mirties trokštančių dovanoti savo organus, per pastaruosius metus labai padaugėjo. Vien 2016-aisiais užregistruoti 95 potencialūs donorai, iš kurių kiek daugiau nei pusšimtis tapo efektyviais donorais. Tai reiškia, kad transplantacijai buvo paimtas bent vienas organas ar audinys.
"Beje, kaip visuomet, sulaukiame ir artimųjų prieštaravimų. Šiemet jie sudaro 24 proc. o tai yra 5 proc. mažiau nei prieš metus", – pirštu braukdama popieriaus lapą, skaičiavo Nacionalinio transplantacijos biuro direktorės pavaduotoja Audronė Būziuvienė. Ji pati donoro kortelę savo piniginėje nešioja jau nuo 2007 m. Po savo mirties dovanoti organus nori ir visi šeimos nariai: dukros, tėvai, brolis, vyras, net artimiausi draugai ir giminės.
"Kodėl? Todėl, kad išeidama iš šio gyvenimo noriu padėti kitiems – juk jei tiks mano organai, tai galiu suteikti net septyniems ligoniams ir jų artimiesiems galimybę gyventi: šypsotis, mylėti, auginti vaikus, bendrauti. Mano apsisprendimas – tai visų pirma mano apsisprendimas ir kartu žinia artimiesiems, kad jie turi priimti tokį sprendimą, jei įvyktų man smegenų mirtis", – būti drąsesniems ir kitaip pažvelgti į donorystę kvietė A.Būziuvienė.
Jai antrino ir Ramūnas, kuriam dovanotos kepenys buvo tarsi loterijoje laimėtas bilietas, dovanojęs ne įspūdingą pinigų sumą, o antrą gyvenimą.
"Nebijokime ir į mirtį pažvelkime kaip į dovaną, kuri kitam gali suteikti naujus sparnus", – į žmones kreipėsi Ramūnas.
Šiemet atliktos 188 organų ir audinių transplantacijos:
-88 transplantacijos iš mirusio donoro ir 5 iš gyvo donoro, kai donorinį organą dovanojo artimas giminaitis ar sutuoktinis;
-19 kepenų transplantacijų;
-13 širdies;
-2 kasos ir inksto komplekso;
-1 širdies ir plaučių komplekso;
-2 plaučių;
-58 ragenų transplantacijos.
Donorinio organo ar audinio šiuo metu laukia 338 recipientai. Šiame sąraše yra ir 17 vaikų.
Sutikimą po mirties aukoti organus ir (ar) audinius donorystei šiuo metu Lietuvoje yra išreiškę 23 004 gyventojai:
-7 995 vyrai;
-15 009 moterys.
