Palaiko vaikų pasirinkimus

„Kad ir kur važiuotume, kokiame viešbutyje apsigyventume, Lietuvoje ar užsienyje, namai mums yra ten, kur visa šeima drauge“, – tęsia baidarių ir kanojų irklavimo rinktinės kineziterapeutas, neseniai gavęs ir sveikatos psichologo diplomą.

Paprašyti pristatyti savo atžalas, tėvai pradeda nuo vyresnėlio Justo. Pasirodo, berniukas yra tikras enciklopedijų liūtas. Jį domina viskas, kas susiję su gyvūnais. Ne veltui šeima gyvena netoli Kauno zoologijos sodo.

Justo favoritai yra ropliai. Artėjant sūnaus devintajam gimtadieniui, tėvai ne juokais susirūpinę, iš kur gauti dar vieną nematytą gyvūnų enciklopediją, nes jų berniukas turi nemažai sukaupęs.

„Kadangi Justas mėgsta pasėdėti prie knygų, norėjome, kad jis turėtų ir sveiko fizinio aktyvumo“, – aiškina kineziterapeutai tėvai, vežiojantys jį į plaukimo ir dziudo treniruotes.

Dukrelei Livijai tik penkeri, bet mergaitė jau seniai žino, ko nori. Sykį su tėvais nuvykusi į Palangą ir išgirdusi, kaip festivalyje „Laumės juosta“ vaikai gražiai dainuoja, ji pasiprašė į chorą. Dabar lanko Jūratės Miliauskaitės dainavimo studiją ir ritminę gimnastiką.

Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

 

Savaitės darbų grafiką tėvai dėliojasi iš anksto. Antraip, kas suvežiotų vaikus į mokyklą, darželį, būrelius? „Kai vyras namuose, už vaikų vežiojimą atsakingas jis. Tačiau, kai baidarių ir kanojų irklavimo sezonas Lietuvoje baigiasi (maždaug nuo sausio), Jurijus ima lydėti sportininkus į stovyklas užsienyje, šias pareigas perimu aš“, – aiškina Oksana.

Pabaigusi darbus anksčiau, ji susirenka vaikus ir veža juos ten, kur reikia. Kol Justas plaukioja baseine, Livija tame pačiame Sporto universitete eina į šokius. „Labai patogu. Vienu šūviu – du savo zuikius priduodu į du būrelius“, – juokiasi ji.

Oksanai antrina jos vyras, sakydamas, kad jis visada labai laukia tų dienų, kai vaikų taksistu tampa jis. „Automobilyje vyksta smagūs pokalbiai. Tai – auksinis laikas drauge. Per jį galima aptarti daug svarbių dalykų – kas įvyko mokykloje, darželyje, kaip sekėsi Justui šachmatų būrelyje, o Livijai ritminėje gimnastikoje“, – džiaugiasi tėtis.

Susikaupęs: dziudo lavina kūną, šachmatai – protą, įsitikinęs Justas. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Priprato būti viena

Ar Oksanai nepikta, kad, kol jos vyras rūpinasi olimpiečiais, visa namų buitis prispaudžia jos vienos pečius? Jauna moteris nesiginčija, kad sunku. Negali apleisti ir savo pacientų, kuriems reikalinga kineziterautės pagalba.

„Tačiau taip buvo ir tuomet, kai su Jurijumi susipažinome. Jis keliavo su sportininkais po visą pasaulį. Sakyčiau, net daugiau nei dabar. Šiuo metu jo žinioje tik baidarių ir kanojų irklavimas, o anksčiau dar buvo ir dziudo, ir boksas. Sugrįždavo su viena rinktine, pabūdavo namuose porą dienų ir vėl išskrisdavo su kita“, – prisimena O. Vaščenkovienė.

Anot jos, susituokus, gimus vaikams, teko išmokti su darbais ir buitimi susidoroti vienai. Jurijus, norėdamas palengvinti žmonos būtį ir buitį, taip pat stengdavosi daugiau laiko praleisti su šeima. „Jei mums būtų reikėję kažko atsisakyti, būtų buvę sunkiau. Tačiau dabar mes ne atsisakėme, o dargi gavome!“ – tikina laimingi tėvai.

Gal Jurijus kartais pasiima žmoną su vaikais ten, kur treniruojasi olimpiečiai? Pasak Oksanos, vykti su tėčiu į komandiruotes jie nepraktikuoja. Per sunku. Nebent vasarą kur nors netoli, prie Baltijos, prie ežerų.

„Sporto stovyklos ir varžybos – ne turistavimas ir netgi ne gražios vietos. Sportininkai gyvena sporto bazėse, toli nuo miesto, kur nėra jokių pramogų. Dažniausiai jie turi nedidelį viešbučio kambarį, dar – stadioną ir vandenį šalia“, – aiškina olimpiečių kineziterapeutas.

Atvažiuoti į tokią stovyklą, anot jo, galima, bet neaišku, kur šeimai bus geriau – svetur ar namuose. „Neseniai grįžome su sportininkais iš stovyklos Zagrebe. Atrodo, super – Kroatija! Tačiau Lietuvoje tuo metu buvo kur kas šilčiau, be to, miestas, triukšmas, kamščiai. Aš užsiėmęs su sportininkais, taigi Oksana vis tiek būtų likusi su vaikais viena“, – konstatuoja Jurijus.

Drauge: smagu, kai dukrytės Livijos gimtadienyje gali dalyvauti ir tėtis, dažnai keliaujantis po užsienį su Lietuvos olimpinės rinktinės sportininkais. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Sveikai, bet be fanatizmo

Vaščenkovai vedę trylika metų. Susipažino 2006-aisiais sostinėje, kai vilnietė Oksana dirbo sveikatingumo renginių koordinatore ir padėdavo organizuoti taikomosios kineziologijos seminarus. „Buvo labai daug kineziterapeutų iš Kauno. Štai taip ir susipažinome“, – šypsosi ji.

Kadangi abu dirba sveikatingumo srityje, tai ir namuose stengiasi gyventi sveikiau. „Tik be jokio fanatizmo, nes viskas, kas perspausta, negerai“, – mano Jurijus. Todėl kartais jie leidžia sau aplankyti ir greito maisto restoraną, o vaikams netrukdo keletą kartų per savaitę žiūrėti filmukus. Sako, kad dažniau tai daryti nėra laiko. „Tačiau šitie dalykai nėra mūsų kasdienybė. Mūsų kasdienybė pripildyta treniruočių, būrelių“, – aiškina J. Vaščenkovas.

Jo žmonai Oksanai svarbiausia dienos rutinoje – vaikų poilsis ir mityba. Kadangi daug ir aktyviai juda, dienos režimas jiems labai svarbu. Laikydamiesi jo, Justas ir Livija miegoti eina 21 val., todėl ryte keliasi be žadintuvo.

„Jei vaikas prašo desertuko, vadinasi, yra alkanas. Tuomet pasiūlome jam pirma pavalgyti, o tada, jei norės, pasimėgauti kokiu nors gardumynu. Tačiau dažniausiai, kai būna sotūs, jiems desertukų nebeprireikia“, – juokiasi tėvai ir saldumynams karo neskelbia.

Namuose šokoladai guli atvirai virtuvėje, bet, jei vaikai laiku pamaitinti, sotūs, jų nė nepastebi. Be to, dažnai kalbasi tema, kas sveika ir nesveika. Vaščenkovai sako, kad kur kas dažniau nei saldainį jų vaikai, beje, kaip ir jie patys, ima obuolį, morką ar agurką.

Visi žavisi dziudo

Jurijus prisipažįsta, kad ne tik sūnus, bet ir jis su žmona jau kurį laiką vaikšto į dziudo treniruotes. Ateityje planuoja į šį sportą užrašyti ir dukrą. Kodėl dziudo? Geras poros draugas ir Justo krikšto tėtis yra dziudo meistras Marius Paškevičius.

„Kai pradėjau vedžioti sūnų į treniruotes, ėmiau labiau domėtis pačia šio sporto specifika, psichologija. Patiko, kad daug dėmesio skiriama pagarbai, draugiškumui. Kai buvau paauglė, svajojau eiti į kokius nors savigynos kursus, o čia buvo kažkas panašaus. Taigi, ėmiau lankyti dziudo treniruotes pas Sandrą Žievytę“, – pasakoja O. Vaščenkovienė, per treniruotes sustiprėjusi, kitaip pajautusi ir savo kūną, net išmokusi stovėti ant galvos.

Jurijus rekomenduoja tėvams nuvesti vaikus į japonų kovos menus – dziudo, karatė. Tai neagresyvios sporto šakos, jose nėra mušimosi. Didelis dėmesys skiriamas vertybių sistemai, pagarbai oponentui, mokytojui (nusilenkimai, atsiklaupimai).

„Dar vienas dalykas, ko mūsų visuomenėje labai maža, – tai kontaktas, prisilietimas. Nesame pietiečiai, kurie pratę prisiglausti, o sveikinantis – plekšnoti vienas kitam per petį, bučiuotis. Todėl kontakto trūkumas, manau, turi įtakos ne tik mūsų socialiniams ryšiams, bet ir psichinei, ir fizinei sveikatai“, – įsitikinęs J. Vaščenkovas. Anot jo, dziudo sporte vaikai gauna ne tik fizinį krūvį, bet ir nemažai draugiško kontakto.

Šiuo metu Oksanos grupėje dauguma – dziudo mėgėjų vyrų, bet yra ir trys moterys. Jurijus eina sportuoti pas dziudo trenerį Marių Paškevičių kartu su ilgiau sportuojančiais dziudo entuziastais

„Kartais apsilankau žmonos treniruotėje, pasižiūriu, kaip jai sekasi. Kartais atsivedame ir vaikus, jie žaidžia šalia ir mato, kaip tėvai sportuoja“, – dalijasi Jurijus.

Ar yra bent kartą kovojęs su žmona? „Kasdien namuose“, – pokštauja jis. Jam antrina žmona: „Turime nufilmuotą vieną tokį vaizdelį, kai noriu, dziudo terminais, iš Jurijaus atimti kojinę. Kai stipriau jis mane paspaudžia, suima juokas, bet su kitais vyrais aš kovoju labai atsakingai.“

Jurijus juokiasi, kad tokiose šeiminėse kovose galioja viena taisyklė: neduokdie užgausi saviškę – tuomet visas vakaras prarastas!

Šiltai: akimirka prieš dainų konkursą. Livijai smagu jausti mamos rūpestį ir palaikymą. Vaščenkovų šeimos archyvo nuotr.

Psichologija nepiktnaudžiauja

Ar psichologijos žinios Jurijui padeda ne tik darbui, bet ir santykiams? „Psichologijos žinios leidžia lengviau tvarkytis su vaikų emocijomis ir iškilusiomis šeiminėmis problemomis. Tačiau, jei per konsultacijas psichologas su žmogumi turi daugiau terapinį santykį, šeimoje tiesiog vyksta gyvenimas“, – aiškina psichologo išsilavinimą turintis Jurijus, visuomet įsiklausantis į žmonos nuomonę.

Oksana prisipažįsta, kad truputį nerimavo, kas bus, kai vyras namo parneš psichologo diplomą. Baimės buvo nepagrįstos.

„Niekada nesu girdėjusi Jurijaus, sakančio, kad, psichologo požiūriu, bus taip, o ne kitaip. Niekada nėra man atkirtęs, kad žino geriau. Jurijus ir toliau liko tas žmogus, kurio nuomonė man labai svarbi“, – atvirauja ji.

Neseniai porai teko spręsti klausimą dėl penkiametės dukrelės leidimo į priešmokyklinę grupę. „Klausiau vyro patarimo, nes jis labiau išmano vaikų psichologiją, jų vystymąsi. Nusprendėme palaukti, kol Livijai sukaks septyneri“, – aiškina Oksana, vertinanti sveiką dialogą šeimoje.

Be galo, be proto

Jei dialogas pavirsta į ginčą, kuris nejučia įsiliepsnoja ir kurį mato vaikai? Pasak Jurijaus, jie nesislapsto. „Labai svarbu pasirinkti teisingą konflikto formą, o dar svarbiau, kokia yra jūsų pykimosi ir taikymosi maniera“, – sako vyras, nepykstantis ilgiau nei kelias minutes.

Jurijui svarbu susitaikyti, pasakyti žmonai gražų žodį, apsikabinti, pasibučiuoti. Svarbiausia – eiti miegoti susitaikius, prieš miegą drauge su vaikais paskaityti pasaką. „Dabar tai puikiai daro ir mūsų Justas. Po pasakos tradiciškai aptariame dienos įvykius. Kartais su Jurijumi būname tokie pavargę, kad akys pačios limpa, bet, jei vaikai prašo, – negi atsakysi?!“ – šypsosi Oksana.

Moteris džiaugiasi, kad per tas kelias atvirumo minutes dažnai išlenda visokių vaikų skaudulių, o dažnai ir gerų emocijų, kuriomis jie nori dalytis.

Savaitgaliai, kai tėtis namie, Vaščenkovams tikra šventė. Tuomet visi kažkur keliauja. Štai neseniai aplankė Rygos zoologijos sodą. Be ekskursijų, visiems dar patinka ir dviračiai.

„Kitas smagus ritualas – vaikų gaminami pusryčiai. Turbūt ne už kalnų tas metas, kai, prabudę sekmadienio rytą, gausime į lovą pusryčius“, – juokiasi tėvai.

„Spėkite, ką mūsų šeimoje reiškia frazė „be galo, be proto“? – intriguoja Jurijus. Pasirodo, tai mylimiausia Oksanos frazė, kurią žino visa šeima. „Man net nereikia sakyti „myliu“, kad vaikai sušuktų: „Mes irgi tave be galo, be proto!“

Tai – ne tušti žodžiai. Tėvai džiaugiasi, kad, būdamas beveik devynerių, Justas nesigėdija atbėgti ir stipriai apkabinti, išvydęs juos mokykloje. „Gal dėl to, kad vos yra menkiausia galimybė – mes visada kartu“, – džiaugiasi kauniečiai.

– Su baidarių ir kanojų irkluotojais Portugalijoje intensyviai ruošėtės šios vasaros olimpiadai. Kur buvote tuo metu, kai Lietuva uždarė sienas ir paskelbė karantiną?

– Ačiū Dievui, jau namuose. Prasidėjus sambrūzdžiui, gavome išankstinius bilietus grįžti. Visi, kas norėjo, tą padarė. Turiu omeny, kad vienas potencialus būsimos olimpiados dalyvis su treneriu surizikavo ir liko iki dabar treniruotis. Tai buvo rizika dėl aukštų olimpinių rezultatų. Be to, priimdami sprendimą ten pasilikti jie vis dar tikėjosi, kad olimpiada įvyks…

– Ar sportininkai ir jų treneriai labai nuliūdo išgirdę žinią apie Tokijo olimpinių žaidynių nukėlimą į kitus metus?

– Na, jei atvirai, turbūt daugiau liūdesio ir nerimo buvo laukiant Olimpinio komiteto sprendimo ir sekant žiniasklaidos pranešimus, kad koronavirusas pasaulyje plinta. Ta nežinia vyrams buvo kankinanti. Juk turėjo dirbti, palaikyti puikią sportinę formą net ir nežinodami, ar viso to reikės. Dabar, kai verdiktas jau paskelbtas, visiems lengviau: ir sportininkams, ir personalui. Nes profesionaliai sportuoti vis tiek galimybių nėra. Visi mūsų baidarininkai kanojininkai izoliavosi ir treniruojasi namuose – kas su žmona ant pečių, kas su šluota rankose… Patys suprantate, kad tai nėra adekvačios treniruotės, siekiant aukštų olimpinių rezultatų. Todėl, mano nuomone, gerai, kad olimpiada įvyks kitais metais.

– Minėjote, kad žmonės dažnai painioja akademinį irklavimą su baidarių ir kanojų sportu. Galbūt dėl to, kad tiek vieniems, tiek ir kitiems sportininkams reikia vienodų treniravimosi sąlygų. Ar turime jas čia, Lietuvoje?

– Vasarą – taip. Tačiau likusius devynis mėnesius sąlygų irkluoti Lietuvoje nėra, tad tenka jų ieškoti šiltuose kraštuose. Sezonas paprastai baigiasi rugsėjį keliomis komercinėmis varžybomis, paskui spalis ir lapkritis – vadinamasis tarpsezoninis, kai sportininkai leidžia sau pailsėti ar šiek tiek pakeisti sporto šaką. O jau po Naujųjų prasideda intensyvios treniruotės užsienyje, kur tuo metu šilta – Italijoje, Portugalijoje, Turkijoje, Pietų Afrikoje. Kai imame kalbėti apie aukštąjį meistriškumą, ne tik irkluotojams ar buriuotojams, bet ir kitoms sporto šakoms Lietuvoje žiemą nėra sąlygų treniruotis.

– Kuo ši sporto šaka, turinti gana problemiškas treniravimosi Lietuvoje sąlygas, vilioja vyrukus ir netgi merginas. Išduokite, kur slypi baidarių ir kanojų irklavimo žavesys – ar kad mes, lietuviai, esame įpratę vasarodami rengti baidarių žygius Ūla ir Dubysa?

– Nematau čia jokių problemiškų sąlygų. Pati įsivaizduokite: Kaunas, Lampėdžiai, pušų apsuptis… Ten dabar yra statoma nauja irklavimo bazė. Vaikai gali sportuoti gamtoje, o ne kažkur prakaito pritvinkusiose salėse. Žiemą, aišku, dalis jų natūraliai atkrenta, nes fizinio parengimo treniruotės sporto salėse kai kuriems pasirodo nuobodžios. Atėjus pavasariui, vėl visi lekia į gamtą, į tyrą orą. Argi nelinkėtumėte tokios vaikystės savo vaikui? O paskui, jei tau gerai sekasi, atsiranda didesni siekiai, tikslai. Ir noras garsinti Lietuvą…

Moto: „Tikras laimėtojas turi išsikelti tikslus, aukštesnius už save“, – įsitikinęs J. Vaščenkovas, padedantis sportininkams siekti pergalių.

– Žinau, kad turite gražią šeimą – žmoną Oksaną ir du vaikučius – šešiametį Justą ir dvimetę Liviją. O pats jūs kokį sportą parinktumėte savo vaikams?

– Atsakysiu paprastai, duok Dieve, kad jie paaugę nors ką nors lankytų! Todėl prie sporto pratiname jau dabar: vežiojame į fizinio lavinimo būrelius. Turime ir kitą gražią tradiciją, kurios tikslas – kad vaikai matytų tėvus sportuojančius! Tad jeigu kuris iš mūsų šeimos eina treniruotis, pavyzdžiui, žmona, tai mes su vaikais keliaujame iš paskos ir žaidžiame netoliese. Kitąsyk, jei tėtis eina pasportuoti, mama su vaikais sukiojasi kažkur netoliese. Stengiamės judėti visi kartu ir kiek įmanoma daugiau.

– Štai ir pričiupau jus! O kaipgi jūs judate, jei ilgą laiką su savo olimpinėmis baidarių ir kanojų sporto viltimis būnate išvykęs. Kaip atliekate šeimos galvos vaidmenį, jei nuolat dirbate užsienyje?

– Į jūsų klausimą atsakysiu palyginimu, kad galvą sukioja kaklas. O kaklas, kaip žinia, kiekvienoje šeimoje yra žmona. Kol kaklas laiko, tol galva gali sukinėtis. O jei rimtai, tai kiekvieną išvykimą derinu su žmona. Stengiuosi nepalikti šeimos ilgiau nei dviem savaitėms: kai važiuoju namo, mane keičia kitas specialistas. Jeigu tiktai šeimai dėl mano veiklos atsirastų diskomfortas – sėstume ieškoti bendro sprendimo. Mano nuomone, joks darbas neturėtų būti aukščiau už šeimą.

– Dirbate su lyderiais, pasižyminčiais ne tik išskirtinėmis fizinėmis, bet ir dvasinėmis savybėmis. Sakykite kaip psichologas (juk šiuo metu esate dar ir psichologijos studijų ketvirtakursis) – kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti lyderiai bet kokiame sporte?

– Jei kalbėti apie lyderiavimą, tai mūsų olimpinėje baidarių ir kanojų irkluotojų rinktinėje – visi lyderiai. Varžybos, įtampa, stresas suteikia dar papildomų išbandymų jų asmenybėms. Psichologinės žinios čia dažnai praverčia. Beje, pastebėjau, kad ir tarp vadinamųjų lyderių visada būna tie, kurie… lyderiškesni. Tarkim, jei komanda susideda iš dešimties lyderių, tarp jų visuomet atsiras dar vienas, kuris visus vienys ir darys komandos darbą efektyvesnį. Dažnai būtent tokie asmenys ir atsiduria arčiausiai olimpinio medalio. Man jau daug kartų šypsojosi laimė: stovėjau šalia trijų olimpiados prizininkų, prie daugelio Europos ir Pasaulio čempionatų medalininkų (turiu omeny, ne tik baidarių ir kanojų sportą).

Kur glūdi jų sėkmės paslaptis? Tiksluose. Mano galva, tikras laimėtojas turi išsikelti tikslus, aukštesnius už save. Jei tikslas yra AŠ PATS, bet ne šeima, Lietuva, tai sportininkui bus labai sunku perlipti per save, išnaudoti visus vidinius resursus. Skausmas jį stabdys. Priešingu atveju, jei tikslas, tarkim, yra Tėvynės garbė – sportininkui nebus sunku įveikti skausmą. Geros emocijos kančią paverčia jauduliu arba euforija, kurios – priešingai – jam suteikia papildomų jėgų, leidžia padaryti daugiau, nei gali. Tik dėl kilnaus tikslo žmogus gali peržengti galimybių ribas.

– Šiuolaikiniai vaikai kaltinami, kad nemoka pralaimėti. Ar mokote saviškius tai daryti?

– Natūralu, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji nėra patenkinti, kai pralaimi. Taigi pyktis ir liūdesys yra normalios juos užklupusios emocijos, po kurių turėtų eiti susivaldymas, mandagus ir socialiai priimtinas elgesys. Toliau, esant šiai situacijai, labai tiktų posakis apie netoli nuo obels riedantį obuolį… Jei vaikas buvo auklėtas, kad negali pralaimėti, iš jo buvo tyčiojamasi ("Ir vėl kaip mazgotė pralaimėjai…"), tai ką gi šiuo klausimu gali padaryti treneris, vaiką matantis gal porąsyk per savaitę?! Dalis trenerių tai supranta. Pavyzdžiui, Kaune dirbantis Marius Paškevičius, praeityje geriausias Lietuvos dziudo sportininkas (dabar – vaikų treneris), ne tik nevengia apie tai kalbėti, bet ir organizuoja tradicines bendras vaikų ir tėvų treniruotes, rengia tėvams paskaitėles ta tema.

– O kas yra sunkiau jūsų sportininkams – laimėti ar pralaimėti?

– Jei gyvenime žmogus turėjo vieną vienintelį tikslą ir jį pasiekė – taigi, gavo aukso medalį ir liko be tikslų – jam bus be galo sunku. Kita vertus, jei jo tikslai buvo toliaregiškesni už jo ego – tarkim, siekis buvo ne pinigai, bet savo šalies garsinimas – tai gavus medalį juk niekas nepasibaigė. Čia puikiai tiktų Jevgenijaus Šuklino pavyzdys.

– Jums teko dirbti su Londono olimpiados prizininku Jevgenijumi Šuklinu? (Skaitytojams priminsiu, kad 2012-ųjų Londono olimpiadoje 200 m vienviečių kanojų rungtynėse J.Šuklinas iškovojo sidabro medalį, o pernai žiemą gavo laišką iš Pasaulinės dopingo agentūros, kur buvo apkaltintas dopingo vartojimu ir diskvalifikuotas. Padariniai – atimtas medalis ir valstybinės premijos…)

– Taip, man išties teko dirbti su šia neeiline asmenybe. Ir jo tikslai, pasakysiu atvirai, niekada nebuvo vien olimpinis medalis. Štai todėl, kai iš jo atėmė labai brangų laimėjimą, sportininkas nepalūžo, bet ir toliau dirbo savo valstybės labui – stengėsi dėl savo miesto Visagino: surinko bendraminčių grupę, įkūrė partiją, dalyvavo mero rinkimuose. Manau, kad po šio įvykio būtent kilnūs ir netrumparegiški tikslai padeda jam įveikti didžiulius sunkumus, apimančius tiek materialinį, tiek ir psichologinį krūvį.

Šeima: didžiausias Jurijaus turtas ir džiaugsmas – žmona Oksana ir vaikai – šešiametis Justas ir dvimetė Livija.

– Kokius optimizmo patarimus dalijate sportininkams dabar, karantino sąlygomis? Ar ir jie išgyvena tą patį baimės, panikos jausmą, kaip ir mes, užsidarę namuose?

– Visi mes žmonės. Sportininkai irgi. Emocijos yra normalu. Pagalvokime apie tai, kad jos turi ne tik blogą, bet ir gerą atspalvį. Baimė verčia žmones saugotis. Pikta visuomenės reakcija liepia ne itin pareigingiems piliečiams laikytis tam tikrų elgesio taisyklių viešumoje. Dabartinis žmonių elgesys nėra vien juodas ar baltas. Gėdinimas, smerkimas – žodžiu, toji arši visuomenės reakcija – lemia mūsų pačių, o ir kitų, tarkim, kaimynų gerus elgesio pokyčius. Deja, ne visi mokame įtampos ir streso akivaizdoje laikytis etiketo. Jei jo išmoktume, pats stresas galėtų suteikti ir nemažai naudos, pavyzdžiui, suaktyvintų visų organizmo sistemų darbą. Blogai yra per didelis ir per ilgai trunkantis stresas, virstantis sąstingiu, kuris pradeda varginti organizmą. O kad iki to neprieitume, turime likti sąmoningi: riboti žiniasklaidos informacijos kiekį, atsirinkti šaltinius, neužsiciklinti vien ties epidemiologinės situacijos sekimu.

– Kaip jums pavyksta išlikti tokiam šaltakraujiškam? Gal kiauras dienas stovite po šaltu dušu kaip gandras ant vienos kojos ir medituojate?

– Na taip (juokiasi)… Išties su dviem mažamečiais vaikais turiu tam laiko. Nesu jau toks šaltakraujis, kaip jums atrodo. Patiriu tuos pačius jausmus kaip dauguma mūsų: ir baimę, ir nerimą. Bet, kaip jau minėjau, pozityvios nuostatos net ir šitas emocijas gali paversti naudingomis.

Vos prasidėjus karantinui, su žmona pasijutome kaip savaitgalį – kai visą dieną gali tingėti ir nieko neveikti. Tai buvo nauja, ir… ta euforija truko lygiai dvi dienas. Paskui supratome, kad laikas eina veltui, tad su žmona nusprendėme jį planuoti. Išvakarėse surašėme visus tikslus ir laikus, ką norėsime padaryti rytoj. Net jei tie tikslai ir nebuvo labai didvyriški (pasekti vaikams pasaką, pasportuoti, perskaityti mokslinį straipsnį ir t.t.), jautėmės kur kas geriau. Nes, kai einame į darbą, turime tam tikrą grafiką (keltis, valgyti, eiti, daryti, grįžti, miegoti), kurio nebėra karantino metu. Todėl mano patarimas visiems, nenorintiems nuo bergždžiai praleisto laiko eiti iš proto, – struktūrizuoti savo dieną, iš anksto ją planuoti. Plano kūrimas aktyvuos loginio mąstymo sritis smegenų žievėje, o šios savo ruožtu efektyviai slopins impulsyvią baimės ir agresijos raišką. Pasijusime saugesniais, galintys kontroliuoti savo gyvenimus.

– Jūsų žmona Oksana taip pat kineziterapeutė. Kaip su ja susipažinote? Ar sunku dviem tos pačios sferos specialistams gyventi po vienu stogu?

– Mūsų su žmona Oksana romanas – ne studentiškas ir ne tarnybinis, bet su specialybe išties susijęs. Susipažinome seminaruose, pouniversitetinėse studijose. Abu domėjomės taikomąja kineziologija ir lankėme tas pačias paskaitas. Oksana tuomet buvo seminarų lektoriaus padėjėja. Žodžiu, viena, antra paskaita, pasimatymas – atsirado simpatija, o paskui ir meilė. Namuose dviem kineziterapeutams nesunku. Kai trūksta dar vienos nuomonės, aš ją turiu šalia – galinčią profesionaliai patarti, pasidalyti jausmais. Tai didžiulis pliusas. Mūsų meilė prasidėjo nuo tų pačių tikslų – noro tobulėti ir padėti žmonėms, – tad labai džiaugiuosi, kad tikslai liko nepakitę, tad ir meilė tęsiasi.

Kaip neužsisėdėti senjorams?

Daugelis nerimaujame dėl savo senyvo amžiaus tėvų, likusių namų izoliacijoje. Ar tik jie neleidžia dienų prie televizoriaus, kaip motyvuoti juos pajudėti? J.Vaščenkovas turi kai ką svarbaus pasakyti.

Kitaip sakant, jūs klausiate, kaip motyvuoti žmogų, kuris nenori būti motyvuotas?! Dauguma žmonių (nebūtinai senyvo amžiaus) tiesiog nenori įdėti pastangų ir laukia stebuklingos piliulės, daktaro Ozo ar Unikausko stebuklingo recepto. Jie žiūri visas sveikatos laidas, kad tik nepražiopsotų ilgai laukto fakto, jog jau atsirado vaistinėse toji stebuklingoji piliulė nuo visų ligų! Juokas juokais, bet taip yra. Daugumos iš mūsų tikslas yra… sulaukti piliulės. Perskaityti kokio nors garsaus autoriaus knygą, kaip tapti sveiku, bet nieko dėl savo sveikatos nedaryti.

Vienintelis būdas, kaip tapti sveikesniam, – išsikelti sau tokį tikslą ir nedelsiant pradėti jo siekti, save stiprinti. Nes fizinis aktyvumas yra kol kas labiausiai moksliškai įrodyta priemonė sveikatai stiprinti. Beje, ir pigiausia. Jos kaina – tik tavo pastangos, valia ir išėjimas už sofos ribų. Sakysite, bepigu jaunam žmogui, mokančiam naudotis visais tais XXI a. technologijų pasiekimais? Taip, socialiniai tinklai sprogsta nuo vaizdinės informacijos, kokius judesio pratimus daryti namuose karantino metu. Na, o jums, senjorai, siūlau keletą buitinių pratimėlių. Kad neužsisėdėtumėte namuose, pirmiausia reikia daryti! Nors kažką.

Galbūt patys paprasčiausi pratimai, tinkantys daryti namuose, atrodo pritūpimai? Stop. Pavojinga! Geriau su jais nežaiskime. Jei panašius pratimus atliktumėte su specialistu, jis įvertintų jūsų sveikatos būklę ir galimybes taisyklingai juos atlikti. Šiuo atveju, mieli senjorai, gi karantinas… Vienam, darant pritūpimus, skaudės kelius, kitam – nugarą. Geriau darykime juos kitaip ir pavadinkime šį pratimą "padėk ir paimk". Ką tai reiškia? Tarkim, pasidėjome puodelį ant kėdutės ir stovime šalia sekcijos. Tikslas: dešimt kartų paimti puodelį nuo kėdutės ir padėti jį ant aukščiausios sekcijos lentynos. Tai darydami jūs turėsite šiek tiek pasilenkti siekdami puodelio ir šiek tiek pasitempti dėdami jį ant aukščiausios lentynos. O tai jau bus judesys.

Štai dar viena fizinė užduotis: atsisėsti ant žemės ir atsistoti. Sutikite, kiekvienas senjoras tai atliks pagal savo galimybes. Vieni darys šį pratimą be rankų, kiti stodamiesi remsis delnais, o treti iš pradžių atsiklaups ant kelių ir tik tada stosis. Bet juk visa tai ir yra fizinis judėjimas! Visų fizinių pratimų, kuriuos senjorai atlieka namie, būtiniausia sąlyga – daryti juos ne padrikai, o sąmoningai. Norint, kad judesys taptų mankšta, turime jį ir suvokti kaip mankštą. Pavyzdžiui, užsibrėžiam tikslą, kad darysime aštuonis atsisėdimus ir atsistojimus bei tada turėsim 5 min. pertrauką. Paskui pakartosime. Ir dar kartą. Kol iš viso padarysime 3–4 šio pratimo serijas. Mankštindamiesi, aišku, stebėsime savo savijautą, kad ji neperžengtų normos ribų. Primenu, kad turite sušilti, įrausti, bet nesijausti uždusę ir negalintys ištarti nė žodžio. Jei persistengsite, patirsite daugiau žalos negu naudos.

Londono olimpiadoje Jevgenijaus Šuklino iškovotas olimpinis sidabro medalis nebuvo atsitiktinumas – šiemet Lietuvos kanojininkas taip pat yra puikios sportinės formos: tapęs Europos čempionu, jis iškovojo ir du XXVII vasaros universiados aukso trofėjus.

Daugiau nei penkerius metus Lietuvos baidarių ir kanojų rinktinės lyderio sveikata rūpinasi Kaune dirbantis taikomosios kineziologijos specialistas Jurijus Vaščenkovas.

Solidžią darbo su Lietuvos sporto elitu ir pacientais privačioje klinikoje patirtį sukaupęs specialistas neabejoja, kad J.Šuklino karjeros kreivė vis dar kyla į viršų ir valingas sportininkas šaliai padovanos ne vieną aukščiausios prabos apdovanojimą.

Atsidėkodamas už indėlį į pergales J.Šuklinas vieną universiados aukso medalį padovanojo būtent J.Vaščenkovui.

"Kazanėje tikėjausi laimėti, tik negalvojau apie medalio spalvą. Smagu, kad pavyko iškovoti du aukščiausius apdovanojimus. Dabar artimiausias išbandymas – Lietuvos čempionatas, po to – pasaulio. Vėl sieksiu viršūnių", – tvirtino J.Šuklinas.

"Su Jevgenijumi susipažinome prieš Pekino olimpines žaidynes, kai aš pradėjau dirbti su mūsų šalies olimpiečiais ir irklavimo rinktine. Po šios olimpiados su J.Šuklinu nesiskiriame nei svarbiausiose varžybose, nei treniruočių stovyklose. Rūpinuosi fizine Jevgenijaus kondicija – labai svarbu, kad prieš kiekvieną startą sportininkas jaustųsi pailsėjęs, kupinas jėgų. Mano kompetencija yra rūpintis mūsų olimpiečio sveikata – nuo gripo iki nugaros skausmų", – interviu "Kauno dienai" sakė J.Vaščenkovas.

– Ar labai jus nustebino Jevgenijaus gestas, kai vieną Tatarstane iškovą aukso medalį jis padovanojo jums? – paklausėme kineziterapeuto.

– Toks sportininko sprendimas buvo netikėtas, tačiau labai malonus, ypač žinant, kiek jėgų ir pastangų J.Šuklinui jis kainavo. Tai yra ne vienų metų triūsas. Visa tai įvertinus, galima suvokti šios dovanos reikšmę. Tai yra labai didelis mano, kaip specialisto, darbo įvertinimas. Tikrai džiaugiuosi sportininko sėkme.

– Kokių įspūdžių parsivežėte iš universiados?

– Rusai labai pasistengė. Esu buvęs Pekino ir Londono olimpinėse žaidynėse, ir nors su šiais renginiais Kazanės universiados negalima lyginti, Tatarstano sostinėje viskas buvo suorganizuota aukščiausiu lygiu. Tiek sporto bazėmis, sportininkų aprūpinimu, tiek organizaciniu požiūriu šios pasaulio studentų žaidynės nė kiek nenusileido svarbiausiems planetos sporto renginiams. Manau, kad Rusija egzaminą išlaikė.

– Kanojų ir baidarių irklavimas – viena tų sporto šakų, kur tikriausiai didesnė tikimybė sportininkui patirti nugaros traumą. Kaip stengiatės spręsti šią problemą?

– Prieš kelerius metus J.Šukliną buvo surakinę stiprūs nugaros skausmai, irkluotojas net kelias savaites iš eilės išvis negalėjo sportuoti. Laimė, pavyko kanojininką pastatyti ant kojų ir šiuo metu šios traumos padarinių jis jau nejaučia. Mūsų svarbiausias uždavinys – ne išgydyti sportininką nuo traumų, bet užkirsti joms kelią, kiek įmanoma sumažinti jų tikimybę. Mes, medikai, kartais pajuokaujame: jei sportininkui kažką skauda, tai – medicinos brokas.

– Sporto specialistai išskiria ypatingą J.Šuklino valią. Sunku ar lengva dirbti su sportininku, kuris yra ypač reiklus sau ir kitiems?

– Jevgenijus – išskirtinio talento ir užsispyrimo profesionalas. Jis – atletas, kuris visu 100 proc. jėgų imasi to, ką suplanuoja. J.Šuklinas pats nusibrėžia kryptį ir ja ryžtingai eina. Žinau, kad jei Jevgenijus išsikėlė tikslą, tai jo nesustabdys nei didžiulis skausmas, nei kitos ekstremalios aplinkybės. Todėl labai svarbu, kad per treniruotes kanojininkas galėtų dirbti visa jėga. Mūsų užduotis – numatyti ir pajausti galimą sportininko skaudulį, laiku ir vietoje sustabdyti atletą.
– Pastaruoju metu J.Šuklinas sporto aistruolius džiugina labai įspūdingais rezultatais, laimi visas varžybas, kuriose dalyvauja. Ar jums tai nekelia nerimo? Juk po tokių sėkmės etapų vargu ar įmanoma išvengti atoslūgio.

– Kai sporto profesionalas dirba visa jėga, dažnai peržengiamos galimybių ribos. Pirmasis įspėjimas – įvairios smulkios traumelės, todėl reikia būti budriems. Kita vertus, Jevgenijus niekada nesiskundžia. Manau, kad pasaulio kanojininkų elite jis išsilaikys dar ilgai.

– Iš universiados sugrįžęs J.Šuklinas suabejojo, ar tokią pat puikią sportinę formą jam pavyks išsaugoti ir per likusią sezono dalį, nes pirmoji buvo labai intensyvi, pareikalavo daug psichologinių ir fizinių jėgų. Ką jūs apie tai manote?

– Manau, kad jis atlaikys. Jevgenijus – ypatingo ryžto žmogus. Manau, kad dabar treneriai jam leis pailsėti, atgauti jėgas, tuomet ir pradėsime rengtis pasaulio čempionatui. Neabejoju, kad rugpjūčio pabaigoje Duisburge kanojininkas bus optimalios sportinės formos.

– Ar Jevgenijus – vienintelis jūsų prižiūrimas sportininkas, tarptautinėse arenose iškovojęs skambių pergalių?

– Esu Lietuvos olimpinio sporto centro darbuotojas, todėl darbuojuosi su visa mūsų šalies irklavimo rinktine. Labai džiaugiuosi Igno Navakausko aukso medaliu, kurį baidarininkas Kazanėje iškovojo 200 m sprinto rungtyje. Šio medalio iš sportininko labai laukėme. Dirbu ir su mūsų šalies dziudo meistrais. Džiugiuosi, kad šiemet Karolis Bauža tapo Europos čempionato prizininku, kaip ir kitas imtynininkas Žilvinas Zabarskas – universiados. Pastaruoju metu mūsų sportininkai džiugina puikiais pasiekimais, o tai tarsi patvirtina, kad ir mes, medikai, gerai dirbame.