Pareigūnų duomenimis, sekmadienį buvo aptiktos sudegusios sraigtasparnio nuolaužos. Orlaivį pilotavo pasaulio jaunių biatlono čempionas Igoris Malinovskis. Jo gimtasis miestas Kamčiatkoje patvirtino jo žūtį.

Pranešimas apie dingusį sraigtasparnį buvo gautas dar šeštadienį. Pasak vietos žiniasklaidos, gelbėtojai iš pradžių manė, kad pilotas galėjo padaryti pertrauką dėl prastų orų.

Ryšys su bendrovei „Kamčiatskoe aviapredprijatije“ priklausančiu orlaiviu, antradienį pakilusiu iš Kamčiatkos Petropavlovsko, nutrūko likus maždaug 10 minučių iki planuoto nusileidimo Palanos gyvenvietės oro uoste. Kaip pranešama, meteorologinės sąlygos tuo metu buvo nepalankios – oro uosto apylinkėse tvyrojo rūkas ir žemi debesys.

Lėktuvu skrido 28 žmonės.

Vėliau paieškos komandos netoli pakrantėje esančios Palanos surado lėktuvo nuolaužas.

„Surasti 19 žmonių – suaugusiųjų ir vaikų – palaikai. Jie bus nusiųsti ekspertizei ir atpažinimui“, – sakė regiono sanitarinės aviacijos tarnybos atstovas.

Rusijos nepaprastųjų situacijų ministerija patvirtino, kad surasti 19 žuvusiųjų palaikų fragmentai.

„Per paieškos operaciją prie Kamčiatkos krantų surasti dar 10 žuvusiųjų palaikų fragmentai. Iš viso surasta 19 [žmonių] palaikų fragmentų. Darbai tęsiami“, – nurodė ministerijos spaudos tarnyba.

Lėktuvu įprastu keleiviniu maršrutu skrido šeši įgulos nariai ir 22 keleiviai, tarp jų du nepilnamečiai. Visi jie laikomi žuvusiais.

Daugiau kaip 50 žmonių tikrina Ochotsko jūros pakrantes, bet paieškai trukdo rūkas, stiprus vėjas ir bangos, sakė pareigūnai.

Nepaprastųjų situacijų ministerija pranešė planuojanti atsiųsti narų ir sraigtasparnį Mi-8.

Didžiulis Kamčiatkos pusiasalis yra populiarus tarp turistų dėl savo laukinės gamtos, aktyvių ugnikalnių ir juodo smėlio paplūdimių.

Gubernatorius Vladimiras Solodovas dėl lėktuvo katastrofos nuo trečiadienio paskelbė trijų dienų gedulą.

Pareigūnai sakė, kad 1982 metais pagaminto lėktuvo būklė buvo gera, jis praėjo saugumo patikrinimus.

Rusijos Tyrimų komitetas, tiriantis rimtus nusikaltimus ir incidentus, nurodė, kad tiriamos trys galimos orlaivio katastrofos priežastys: prastos oro sąlygos, techniniai gedimai ar piloto klaida.

Ryšys su bendrovei „Kamčiatskoe aviapredprijatije“ priklausančiu orlaiviu, pakilusiu iš Kamčiatkos Petropavlovsko, nutrūko likus maždaug 10 minučių iki planuoto nusileidimo Palanos gyvenvietės, turinčios apie 3 000 gyventojų, oro uoste. Kaip pranešama, meteorologinės sąlygos tuo metu buvo nepalankios – oro uosto apylinkėse tvyrojo rūkas ir žemi debesys.

Pareigūnų duomenimis, dingusiame lėktuve buvo iš viso 28 žmonės – 22 keleiviai ir šeši įgulos nariai.

„Kaip rodo [paieškų ir gelbėjimo] grupių informacija, 12 val. 6 min. Maskvos (ir Lietuvos) laiku rasta orlaivio An-26, šiandien skridusio reisu iš Kamčiatkos Petropavlovsko į Palaną... aviacijos įvykio vieta“, – žurnalistus informavo civilinės aviacijos tarnyba „Rosaviacija“.

Tarnybos duomenimis, lėktuvas sudužo Ochotsko jūros pakrantėje už 4–5 km nuo Palanos oro uosto kilimo ir tūpimo tako.

Agentūra pridūrė, kad 26 žmonių komanda pradėjo gelbėjimo operaciją.

Kiek vėliau kitas šaltinis naujienų agentūrai „Interfax“ sakė, kad per katastrofą žuvo visi lėktuve buvę žmonės.

„Pagal pirminius duomenis, žuvo visi keleiviai ir įgulos nariai, iš viso 28 žmonės“, – sakė agentūros pašnekovas.

„Kamčiatskoe aviapredprijatije“ generalinis direktorius Aleksejus Chrabrovas „Interfax“ sakė, kad 1982 metų gamybos lėktuvas buvo techniškai tvarkingas.

„Lėktuvas – techniškai tvarkingas. Jis išleistas laikantis taisyklių ir reglamentų reikalavimų, visiškai laikantis saugos normų reikalavimų“, – teigė A. Chrabrovas.

Rusijos naujienų agentūros citavo vietos pareigūnus, sakiusius, kad dauguma keleivių buvo Palanos gyventojai, įskaitant keturis vietos administracijos pareigūnus ir miestelio vadovę Olgą Mochiriovą.

Kamčiatkos krašto vyriausybės paskelbė 28 lėktuve buvusių žmonių sąrašą. Į jį yra įtraukta O. Mochiriova ir 2014 metais gimęs vaikas.

Ankstesniuose pranešimuose sakoma, kad ryšys su An-26 nutrūko, kai orlaivius buvo už 9 km nuo kelionės tikslo, todėl paieškos vykdomos 15–25 km spinduliu aplink Palanos oro uostą, ypatingą dėmesį skiriant Ochotsko jūros rajonui.

Kamčiatkos krašto vyriausybė nurodė, kad susisiekimui su atokiomis gyvenvietėmis pusiasalyje naudojami penki lėktuvai An-26.

Regiono gubernatorius Vladimiras Solodovas ragino nedaryti skubotų išvadų dėl lėktuvo katastrofos priežasčių.

„Lėktuvo įgula buvo patyrusi. Kol kas per anksti kelti versijas“, – jis sakė „Interfax“.

Vietos gyventojai pavojų paskelbė rugsėjo pabaigoje, banglentininkams pradėjus skųstis akių perštėjimu nuo vandens ir bangoms į krantą išplovus tūkstančius negyvų jūrų ežių, aštuonkojų ir netgi ruonių.

Žaliųjų organizacijos „Greenpeace“ padalinys Rusijoje padėtį Kamčiatkoje pavadino „ekologine katastrofa“, bet pridūrė, kad kol kas neaišku, kas ją sukėlė..

Rusijos tyrimų komitetas trečiadienį pranešė pradėjęs baudžiamąjį tyrimą dėl „aplinkai pavojingų medžiagų ir atliekų tvarkymo taisyklių pažeidimo“ ir dėl „jūrinės aplinkos taršos“.

„Pakrantės vandenų mėginių pirminiai tyrimai rodo, kad jūros vandenyje esama teršalų, pagal konsistenciją panašių į pramoninę alyva arba kitas medžiagas, turinčias alyvos komponentų“, – nurodė Tyrimų komitetas.

Tyrėjai aiškinasi „visus potencialius vandens taršos šaltinius“, įskaitant šalia užterštos pakrantės esančio karinio poligono teritoriją, kurioje esama palaidotų nuodingų medžiagų.

Tuo metu Kamčiatkos krašto gubernatorius Vladimiras Solodovas paskelbė, kad Kozelsko poligonas, kuriame saugoma daugiau kaip 100 tonų nuodingų medžiagų, bus rekultivuotas.

„Kozelsko nuodingųjų cheminių medžiagų poligonas bus rekultivuotas nepriklausomai nuo to, ar ten įvyko toksiškų medžiagų nuotėkis“, – sakoma regiono administracijos spaudos tarnybos pranešime.

V. Solodovas šį sprendimą priėmė po susitikimo su „Greenpeace“ atstovais, nurodoma pranešime. Gubernatorius šį klausimą taip pat aptarė su Rusijos gamtos išteklių ir ekologijos ministru Dmitrijumi Kobylkinu.

Anot naujienų agentūros „Interfax“, Kozelsko poligone laikoma apie 100 tonų nuodingųjų medžiagų, įskaitant apie 20 tonų arseno junginių, palaidotų ten 1979–1982 metais.

Trečiadienį paskelbtame pranešime „Greenpeace“ nurodė paėmusi paplūdimiuose rastų nugaišusių jūrų žvaigždžių ir jūrų ežių audinių mėginių.

„Juos apnuodijusių kenksmingų medžiagų turėtų būti likę šių gyvūnų audiniuose“, todėl turėtų būti įmanoma nustatyti žūties priežastį, nevyriausybinė organizacija citavo biologijos ekspertą Vladimirą Rakovą.

Pasak jo, per šį incidentą žuvo gana mažai žuvų ir kalmarų, nes šie greitai plaukiojantys gyvūnai tikriausiai „pajuto, kad kažkas negerai“ ir paliko pavojingą zoną.

Keliomis dienomis anksčiau Kamčiatkos gyventojai pranešė apie neįprastai gausiai į Ramiojo vandenyno paplūdimius išmetamus nugaišusius jūrų gyvius.

Vandenis ir paplūdimius ištyrę mokslininkai sakė, kad „paveiktoje zonoje žuvo iki 95 proc. ant jūros dugno gyvenančių gyvūnų“.

Naujausias aplinkos taršos incidentas, įvykęs praėjus nedaug laiko nuo milžiniško naftos išsiliejimo Sibire, didina susirūpinimą dėl pavojingų medžiagų tvarkymo Rusijoje, kur nuo Sovietų Sąjungos laikų dideli kiekiai nuodingų chemikalų laikomi menkai tam pritaikytose laidojimo vietose.

Nepavydėtina karjeros pradžia

Jis buvo Baltijos vokiečių, kurie dar XII a. apsigyveno dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, palikuonis. Rusijoje tapo žinomas Fiodoro Petrovičiaus Litkės vardu. Pasak jo amžininkų, visą gyvenimą kalbėjo rusiškai su vokišku akcentu ir buvo praktikuojantis liuteronas. Tą jis paveldėjo iš šeimos. Senelis buvo liuteronų pastorius.

Sėkminga vokiečio F.Litkės karjera Rusijoje nuo našlaičio iki admirolo ir Peterburgo mokslų akademijos prezidento nebuvo išskirtinė. Pareigingi ir sąžiningi baltvokiečiai carinėje Rusijoje sėkmingai kopė karjeros laiptais. Daugybė Rusijos imperijos ministrų, generolų ir admirolų buvo vokiečių kilmės. Jie nemažai nuveikė Rusijos labui ir ne visi surusėjo.

Dauguma išlaikė europietiškas ir liuteroniškas vertybes. F. Litkės vaikystė buvo skurdi. Motina mirė jį gimdydama, tėvas parsivedė piktoką pamotę, netrukus ir pats mirė. Berniuką, kad jam netektų mirti iš bado, pasiėmė dėdė. „Likau be jokios priežiūros, neturėjau nė vieno mokytojo“, – vėliau atsiminimuose rašė F. Litkė. Mokyklą jam atstojo turtinga dėdės biblioteka.

Viskas pasikeitė, kai jo vyresnioji sesuo ištekėjo už jūrų karininko Ivano Sulmenevo. Šis nuoširdžiai pamilo žmonos brolį. Jo dėka jaunasis F. Litkė ne tik pirmą kartą pamatė jūrą, bet ir išplaukė laivu. Tai jį sužavėjo, nusprendė tapti jūrininku.

Jūrininkas: grafas F. Litkė jaunystėje. / Redakcijos archyvo nuotr.

16-mečiui F. Litkei jau buvo per vėlu eiti į Jūrų kadetų korpusą. Globėjas nusamdė privačius mokytojus. Sėkmingai išlaikius egzaminus, Rusijos jūrų ministras markizas de Traverse 1813 m. balandžio 23 d. pateikė imperatoriui peticiją ir pranešė, kad 17 m. bajoras F. Litkė, išlaikęs reikiamus egzaminus, prašo priimamas į laivyno tarnybą. Caras patenkino prašymą ir jau gegužės 9 d. F. Litkė išplaukė į jūrą su burinių-irklinių laivų flotile, kuriai vadovavo jo globėjas I. Sulmenevas.

Flotilės kelionė nusidriekė per Revelį (Talinas), Monzundo sąsiaurį, Rygą, Irbės sąsiaurį, Kolkos kyšulį, Libavą (Liepoja), Mėmelį (Klaipėda), Piliavą (Baltijskas) iki pat Dancigo. Pirmas jūrinis krikštas praėjo sėkmingai.

Su „Kamčiatka“ aplink pasaulį

1816 m. pavasarį I. Sulmenevas rekomendavo vaikiną garsiam rusų jūrininkui Vasilijui Golovninui, kuris ruošėsi keliauti aplink pasaulį ir vadovauti kariniam šliupui „Kamčiatka“. Tarp F. Litkės bendražygių buvo Ferdinandas Vrangelis ir Fiodoras Matjuškinas, vėliau tapę admirolais, poliarinių jūrų tyrinėtojais.

„Kamčiatka“ buvo pastatyta specialiai šiai kelionei, per kurią turėjo pristatyti atsargas rusų įguloms Kamčiatkoje ir apžiūrėti anksčiau netyrinėtas salas prie Aliaskos. Kelionė, prasidėjusi 1817 m. rugpjūčio 26 d. Kronštate, truko dvejus metus. Per tą laiką „Kamčiatka“ kirto Atlanto vandenyną, apiplaukė Horno kyšulį, per Ramųjį vandenyną pasiekė Kamčiatką. Aplankė visas Rusijos kolonijas Šiaurės Amerikoje, Havajų, Marianų ir Malukų salas, kirto Indijos vandenyną, aplenkė Gerosios Vilties kyšulį ir 1819 m. rugsėjo 5 d. grįžo į Kronštatą.

Gyvenimas: F. Litkės dvaras Estijoje. / Redakcijos archyvo nuotr.

Po dvejų metų kelionės jūromis ir vandenynais, pasak F. Litkės, jis grįžo tapęs „tikru jūreiviu“. Buvo pakeltas į leitenantus ir apdovanotas šv. Anos III laipsnio ordinu. Kelionės metu F. Litkė surinko išsamią hidrografinę, geografinę ir etnografinę informaciją, kuri turėjo mokslinę vertę.

Keturios kelionės Šiaurėje

Grįžęs į nuolatinės tarnybos vietą Revelyje, F. Litkė ir toliau svajojo apie tolimas jūrų keliones. Netrukus jo svajonė išsipildė.

V. Golovninui rekomenduojant, 23 m. leitenantas F.Litkė buvo paskirtas naujo dviejų stiebų brigo „Novaja Zemlia“ vadu. Laivas buvo pastatytas specialiai Baltosios, Barenco ir Karos jūrų, o ypač Naujosios Žemės salyno tyrinėjimams. Jo korpusas buvo storesnis nei įprastai, povandeninė dalis apkalta variu. Laivo ilgis siekė 24,4 m, plotis apie 6 m, grimzlė neviršijo pusantro metro.

Tokių gabaritų laivas buvo tinkamas plaukioti mažai ištirtuose vandenyse. F. Litkė nebuvo labai patenkintas naujuoju laivu. Jo primygtiniu prašymu buvo pakeisti stiebai, pastorinti bortai, ant denio pastatytos dvi ketinės krosnys. Ypač atsargiai F. Litkė rinkosi įgulą. Pirmenybę teikė jūreiviams, žinantiems vietines plaukiojimo sąlygas. Kadangi laivas buvo statomas Archangelske, tai ir didžiąją įgulos dalį sudarė vietiniai jūreiviai.

Į pirmąją kelionę „Novaja Zemlia“, turinti 43 žmonių įgulą, išplaukė 1821 m. liepos 15 d. Baltoji jūra keliautojus pasitiko ledo lytimis, rūkais ir audringu oru. Paaiškėjo, kad turimi jūrlapiai neatitiko tikrovės. Siaurame sąsiauryje, jungiančiame Baltąją ir Barenco jūras, laivas užplaukė ant seklumos ir pradėjo svirti ant šono. Įgula staigiai ėmėsi jį ramstyti turimais rąstais, bet šie, neatlaikę svorio, lūžinėjo. Dar šiek tiek – ir laivas būtų apsivertęs, bet prasidėjęs potvynis išvadavo jį iš netikėtų spąstų. Anksčiau nežinoma sekluma iš karto buvo pažymėta jūrlapyje ir iki šiol vadinama Litkės vardu.

Su laivu „Novaja Zemlia“ F. Litkė 1821–1824 m. atliko keturias keliones Arkties vandenyne. Jis aprašė Naujosios Žemės krantus ir nemažai naujų geografinių objektų, nustatė farvaterių gelmes, pažymėjo pavojingas seklumas. Šių kelionių aprašymai sugulė į knygą „Keturios kelionės per Arkties šiaurės vandenyną“, kuri jam atnešė šlovę ir pripažinimą mokslo pasaulyje. Didžiąją šios knygos dalį užima F. Litkės dienoraščiai, kuriuose gyvai ir patraukliai aprašyti kelionėje patirti nuotykiai. Juos galima pasiskaityti internete rusų ir vokiečių kalbomis.

Tarp žymiausių keliautojų

Po šių kelionių F. Litkei buvo suteiktas kapitono laipsnis, o visi ekspedicijų dalyviai gavo vienkartinę išmoką, prilygstančią jų metiniam atlyginimui.

1826 m. F. Litkė išvyko į naują kelionę aplink pasaulį, vadovaudamas 27 m ilgio kariniam šliupui „Seniavin“. F.Litkei buvo įsakyta atlikti įvairius geografinius tyrimus.

Ekspedicijos metu buvo ištirti Rusijos Amerikos krantai, Kamčiatka, Čiukotka, Ochotsko jūra, Karolinos salos Ramiajame vandenyne. 1829 m. rugpjūčio 25 d. iš kelionės grįžęs šliupas „Seniavin“ Kronštate buvo sutiktas patrankų salve. Iš viso kelionė truko 3 metus ir 5 dienas. Per šį laiką iš 62 įgulos narių žuvo tik vienas jūreivis, nukritęs iš stiebo. F. Litkės kelionė „Seniavinu“ tapo viena rezultatyviausių to meto ekspedicijų. Po šios kelionės F.Litkė buvo priskirtas prie žymiausių XIX a. keliautojų ir jūrininkų.

Įamžinta: brigas „Naujoji žemė“ pagal E. Voišilos piešinį. / Redakcijos archyvo nuotr.

Po visų išgarsinusių kelionių F. Litkė daugelį metų ėjo įvairias pareigas, susijusias su Rusijos karo laivynu, tapo admirolu, tačiau veiklos prioritetu visada laikė visuomeninę-mokslinę veiklą. Jo iniciatyva buvo įkurta Rusijos geografų draugija. Už mokslinę veiklą jis buvo išrinktas Londono karališkosios geografų draugijos nariu, tapo Prancūzijos mokslų akademijos korespondentu geografijos ir navigacijos skyriuje, daugelis universitetų suteikė jam garbės profesoriaus vardą.

Gyvenimo saulėlydyje F. Litkė įsigijo dvarą dabartinės Estijos Viru apskrities teritorijoje. Dvaro rūmai, kaip istorinis paminklas, dabar saugomi valstybės. 1972 m., minint F. Litkės 175 gimimo metines, prie dvaro rūmų sienos buvo pritvirtinta jo atminimui skirta lenta, kuri tikriausiai kabo iki šiol.

„Kamčiatkoje gelbėtojai baigė paieškų operacija rajone, kur du vyrus užgriuvo lavina. Kaip rodo operatyviniai duomenys, vieno jų kūnas buvo rastas apie 50 cm gylyje pagal lavinų siųstuvo [signalus]. Antrojo kūnas buvo rastas apie 1,5 metro gylyje, naudojantis lavinų zondais“, – sakoma ministerijos pranešime.

Paieškų operacijoje dalyvavo apie 60 žmonių.

Anksčiau vienas nelaimės liudininkas pranešė gelbėjimo tarnybai, kad už 111 km į vakarus nuo Kamčiatkos Petropavlovsko, prie kelio į Ust Bolšerecko miestelį, nuslinko lavina, užgriuvusi du žmones, važiavusius sniego motociklais.

Didžioji dalis jų turėtų būti skirta vaistams (beveik 13 eurų), beveik du eurus bus galima panaudoti sanatorijų kelialapiams, o likusius šešis – tarptautinėms kelionėms poilsiui užsienyje.

Štai šioje vietoje tokią "evangeliją" paskelbusi TV diktorė (gerai, kad netiesioginio eterio metu) prapliupo užkrečiančiu juoku. Ir kvatojo gana ilgai. Labiausiai ją pralinksmino pinigų suma, skirta jos tautiečių kelionėms poilsiui užsienyje.

Toks nepadorumas būdingas daugeliui valdžių, nes buvojimas elite – tarsi skrydis kosmose, būtis kitame gyvenime, kitoje realybėje.

Pasklidus šiam vaizdo įrašui socialiniuose tinkluose, internautai svarstė, ar už tokį poelgį TV mergina Aleksandra nebus atleista iš darbo?

Tik už ką? Ar tai, kad ją prajuokino begėdiškas valdžios cinizmas?

Beje, toks nepadorumas būdingas daugeliui valdžių, nes buvojimas elite – tarsi skrydis kosmose, būtis kitame gyvenime, kitoje realybėje.

Ne veltui į valdžią taip norėtų ir smurtu prieš savo vaiką kaltinta, bet dviejų instancijų teismų išteisinta kaunietė, kuri viešai deklaravo pradedanti politikės karjerą ir kandidatuosianti į Seimą.

Anot šios naujai iškeptos politikės, šiam žingsniui ją paskatino partijos atstovai, kurie ją patys pas save pakvietė, o politinei kovai dar neprasidėjus, nuo jos ir atsiribojo.

Ponia supranta, kad buvimas mitybinės grandinės viršūnėje iš esmės pakeistų jos gyvenimo kokybę. Ciniškas išskaičiavimas, ne daugiau. Juokinga? Nelabai.

Beveik taip pat nejuokinga, kaip ir britų prodiuserių sumanymas kurti kelių dalių dokumentinį filmą apie jaunąją klimato aktyvistę Gretą.

Esą serialas leis pažvelgti į merginos, kaip "globalios ikonos", gyvenimą ir lydės ją jos kelyje iki tapimo suaugusiąja.

Ar tai reiškia, kad mažąja Greta kažkas pasinaudojo ir jos žygiai už švarią aplinką buvo tik širma, kažkieno ciniškas sprendimas pasipelnyti? O tai būtų juokas pro ašaras.

„Šeštadienį lokys užpuolė du švyturio prižiūrėtojus, kurie remontavo įrangą. Vienas iš vyrų mirė įvykio vietoje nuo patirtų traumų. Antram pavyko pabėgti. Jis buvo laivu nugabentas į Kamčiatkos Petropavlovską, kur buvo hospitalizuotas“, – sakė agentūros pašnekovas.

Pasak jo, gyvūną nušovė kariškiai.

Švyturio prižiūrėtojas šiemet tapo jau ketvirtąja meškų auka Kamčiatkoje.

Tame regione gegužę plėšrūnas sudraskė 51 metų žvejį; birželį per lokio ataką žuvo 43 metų kalnakasys; rugpjūtį – 41 metų žuvies perdirbimo fabriko darbuotojas.

Kamčiatkinis lokys yra didžiausia iš Rusijos rudųjų meškų. Šie gyvūnai užauga iki 1,3 m ūgio ir 2,5 m ilgio, o kai kurie individai sveria iki 600 kilogramų. Kamčiatkoje gyvena per 20 tūkst. lokių.

Anksčiau vienas informuotas šaltinis naujienų agentūrai „Interfax“ sakė, kad „turistus skraidinęs sraigtasparnis Mi-8 atliko kietą nusileidimą Kronokų draustinyje“. Pasak jo, orlaivyje buvo iš viso 25 žmonės.

„Pagal pirminę informaciją, nukentėjo trys keleiviai. Dviems lūžo kojos, vienas patyrė kaklo traumą“, – sakė Kamčiatkos regiono vyriausybės vadovo pavaduotojas Sergejus Chabarovas.

Pasak jo, į nelaimės vietą buvo pasiųstas gelbėtojų sraigtasparnis, nugabensiantis žmones į Jelizovo miestą, kur nukentėjusiesiems bus suteikta medicinos pagalba.

„Kalbant apie sraigtasparnį, priklausantį oro bendrovei „Vertikal T“, jis smarkiai apgadintas. Pažeista sraigtasparnio uodegos konstrukcija ir nešantysis sraigtas“, – pažymėjo S. Chabarovas.

Rusijos tyrimų komitetas informavo, kad orlaivis smarkiai rėžėsi į žemę leisdamasis netoli Dzenzūro ugnikalnio, maždaug už 100 km nuo Kamčiatkos Petropavlovsko.

Sraigtasparnis skraidino turistus į itin vaizdinga gamta pasižyminčio Kamčiatkos pusiasalio lankytinas vietas, įskaitant Geizerių slėnį, taip pat Uzono ir Dzenzūro ugnikalnius.

Ministerijos regioninis padalinys Kamčiatkoje savo pasitikėjimo telefonu gavo pranešimą, kad už 81 km nuo Kirganiko gyvenvietės Aginsko [aukso] telkinio kryptimi geologus vežęs visureigis nukrito į 100–140 metrų gylio tarpeklį“, ministerija nurodė naujienų agentūrai „Interfax“.

Pasak pareigūnų, per šį incidentą du žmonės žuvo, dar trys patyrė kaulų lūžių. Į įvykio vietą iš Kamčiatkos Petropavlovsko išvyko gelbėtojų komanda.