Ultranacionalistinė Ukrainos nacionalistų organizacija (OUN) prieškario Rytų Lenkijos Voluinės ir Rytų Galicijos regionuose – šiandien tai Vakarų Ukrainos dalis – 1943–1944 metais kaltinama išžudžiusi apie 100 tūkst. lenkų.

„Rasta masinė kapavietė, kurioje 1945 metais buvo palaidoti nužudyti Pužnikų gyventojai“, – penktadienį socialiniame tinkle „X“ parašė ministro pirmininko tarnybos ministras Michalas Dworczykas (Michalas Dvorčikas) ir pridūrė, kad Ukrainos valdžios jau paprašyta leidimo ekshumuoti kapavietę.

M. Dworczykas pridūrė, kad po keturis mėnesius trukusių sudėtingų palaikų paieškų „lenkų ir ukrainiečių ekspertai rado masinę kapavietę, kurioje 1945 metais buvo palaidoti buvusio Pužnikų kaimo (Čortkivo regione, Ternopilio srityje Vakarų Ukrainoje) gyventojai“.

Žudynės vis dar meta šešėlį ant Ukrainos ir Lenkijos santykių, nepaisant glaudžių abiejų šalių ryšių, kuriuos šalys užmezgė Rusijos invazijos į Ukrainą akivaizdoje. Nors buvo nužudyta daug žmonių keliuose kaimuose, vykusios žudynės bendrai vadinamos Voluinės žudynėmis.

Kultūros ministras Piotras Glinskis socialiniame tinkle „X“ taip pat rašė, kad Lenkija jau paprašė Ukrainos leidimo ekshumuoti ir ištirti kūnus, kad juos būtų galima garbingai palaidoti.

P. Glinskis pridūrė, kad „tai pirmas kartas per devynerius metus, kai Ukrainoje buvo rasti ukrainiečių nacionalistų nužudytų lenkų palaikai“.

Ukrainos vyriausybės ilgą laiką nenoriai leido lenkų komandoms ieškoti nužudytų lenkų palaikų.

Pastebėjo trūkumus

Savo pareiškime moteris teigė, kad kreipėsi dėl mamos kapavietės sutvarkymo už 3,4 tūkst. eurų ir pageidavo, kad paminklo padas būtų pagamintas iš vientiso akmens.

Kai darbai jau buvo atlikti, paaiškėjo, kad paminklo padas buvo iš suklijuotų medžiagų.

Atidžiau apžiūrėjusi kapavietę, moteris pastebėjo, kad paminklų gamyba užsiimantis verslininkas savo nuožiūra nesuderino su kliente paminklo pado paaukštinimo, kuris kainavo 900 eurų, ir vietoje vientiso paminklo pado įrengė jį suklijuotą iš keturių ilgų siaurų akmens plokščių likučių. Be to, klientė pastebėjo, kad borteliai taip pat įrengti nekokybiškai.

Prašė ir pinigų

Moteris kreipėsi į Vartotojų teisių apsaugos tarnybą, tačiau ši jos reikalavimus tenkino iš dalies ir įpareigojo atsakovą tik užtaisyti apvadų tarpus.

Brangiai sumokėjusi už kapo apvadus ir antkapio padą moteris nusprendė tiesos ieškoti teisme.

Pirmosios instancijos teismas jos ieškinį atmetė. Konstatuota, kad ieškovė nepateikė neginčijamų įrodymų.

Pirmajame teismo sprendime buvo rašoma, esą nėra duomenų, kad atsakovas būtų pasielgęs nesąžiningai ir nuslėpęs informaciją apie užsakymo gamybos būdą ir medžiagas.

Moteris nenusileido ir ryžosi teisybės ieškoti Klaipėdos apygardos teisme. Ji norėjo, kad verslininkas ne tik pakeistų suklijuotą iš gabalų paminklo padą į vientisą jos užsakyto Karelijos akmens gaminį, bet ir iš to paties akmens pagamintų kapo apvadus bei atlygintų jai neturtinę žalą, įvertintą 2 760 eurų.

Pažeidė vartotojos teises

Apygardos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovės reikalavimai iš dalies pagrįsti, ir apylinkės teismo sprendimą panaikino.

Teismo nutartyje teigiama, kad įstatyme įtvirtinti bendrieji vartotojų teisės į informaciją reikalavimai. Juose konstatuojama – prieš sudarydamas vartojimo sutartį, kuri nėra nuotolinė ar ne prekybos patalpose sudaroma sutartis, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui būtiną, teisingą, išsamią ir neklaidinančią informaciją.

Pareiga įrodyti informacijos suteikimo vartotojui faktą tenka verslininkui.

Paminklo padas sutartyje nubraižytas kaip vientisas. Jokie sujungimai brėžinyje nepavaizduoti. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jis negamina paaukštinimų iš vientiso akmens.

Be to, ieškovė iš karto po darbų priėmimo laikėsi pozicijos, jog pagamintas ne toks paaukštinimas, dėl kokio buvo susitarta.

Teismas konstatavo, kad vidutiniškai protingam ir atidžiam vartotojui objektyviai negalėjo būti suprantama aplinkybė, jog gaminys bus pagamintas ne iš vientiso, bet iš klijuoto akmens.

Todėl konstatuota, kad, neatskleidęs ieškovei neabejotinai suprantamos informacijos apie paaukštinimo pagaminimo būdą, atsakovas netinkamai įvykdė pareigą informuoti. O atlikto darbo savybės neatitinka tokių, kokių vartotoja norėjo, pateikdama užsakymą.

Klaipėdos apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ir konstatavo, kad vartotojos reikalavimai paminklus gaminančiam verslininkui yra pagrįsti.

Apygardos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau per tris mėnesius gali būti skundžiamas kasaciniu skundu Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

33 metų Černihivo srities gyventojas savo istoriją išsamiai papasakojo TSN žurnalistams. Viskas vyko Dovžiko kaime. Ši gyvenvietė buvo užimta vos prasidėjus karui, nes yra visai netoli sienos su Baltarusija.

Rusijos karinė technika čia judėjo nuolat, tačiau vieną iš jos kolonų susprogdino ukrainiečių gynėjai. Iškart po to Rusijos kariai tarp vietos gyventojų pradėjo ieškoti partizanų.

„Jie ėjo į visus namus, išrengė gyventojus bei paguldė juos ant grindų. Taip pat grasino vaikams. Tai, kas vyko, buvo baisu“, – atviravo Mykola.

Pasak vyro, Rusijos kariai sužinojo, apie vieno iš dviejų jo brolių – Jevgenijaus karinę tarnybą Antiteroristinių operacijų zonoje (ATO) Donbase. todėl visus tris išvežė tardyti į štabą. Ją okupantai buvo įrengę Višnevo kaime. Čia buvo vežami pagrobti ukrainiečiai – kariškiai ir civiliai.

Mykola teigimu, Rusijos kariai jam prie gerklės prikišo peilį, įrėmė šautuvą į pilvą, o jo vamzdį įkišo į burną. Per tardymus Ramzano Kadyrovo kovotojas, pravavardžiuojamas „Čikatilo“, buvo ypač žiaurus. „Jei nekalbėsi, mano sąskaitoje būsi 82-as“, – jam pasakė kadyrovietis.

Jei nekalbėsi, mano sąskaitoje būsi 82-as.

Kaip rašo UNIAN, visi broliai Kuličenkos buvo kankinti tris dienas, o paskui nuvežti į aikštelę šalia kelio ir sušaudyti. Prieš Rusijos kariams atidarant ugnį, Mykola pasuko galvą, būtent dėl to šautuvo kulka praskriejo pro jo skruostą. Tačiau jis apsimetė negyvu. Mykola į duobę buvo įmestas pirmas, o ant viršaus – dviejų jo brolių lavonai. Kūnus ruoštasi laidoti.

Kapavietėje M. Kuličenko praleido kelias minutes. Paskui norėdamas išlipti iš duobės į viršų stūmėsi rankomis ir keliais. Tada ant šono paguldė savo brolio Dmitrijaus kūną, kad galėtų išlipti iš kapo. Mykola ištisas dienas vaikščiojo per laukus, apeidamas priešo kontrolės punktus, bet vis tiek pateko į gimtąjį kaimą ir sužeistas parėjo namo.

Kaip skelbia LNK, širvintiškė Marija Zitikienė su giminaičiais rūpinosi kapaviete daugiau nei 60 metų – čia palaidoti jos tėvai, vyras ir brolis. Tačiau neseniai atėjusi tvarkyti kapų, M. Zitikienė pasakojo pamačiusi duobkasius, kasančius duobę.

„Skambinau dukrai ir sakau: Renata, žiūrėk, mūsų kapavietė suniokota. Duobė iškasta, tuoj laidos žmogų. Žiūriu, jau atvažiuoja ir karstas, ir kunigas ateina. Čiut pati neįgriuvau į tą duobę, kai pamačiau, ką jie čia padarė. Suniokojo tą kapą“, – pasakojo M. Zitikienė.

Moteris sakė, kad leidimo laidoti šeimos kapavietėje niekam nedavusi. Negana to ji sužinojo, kad nebeturi jokių teisių į dešimtmečius prižiūrėtą kapą.

„Kur čia matyta? Dabar kažkoks tai svetimas, visai svetimas, aš jo nepažįstu, žmogus bus kapo prižiūrėtoju“, – sakė pašnekovė.

Paaiškėjo, kad be M. Zitikienės žinios kapavietėje buvo palaidotas jos brolio sūnus. O laidojo velionio įsūnis, su kuriuo, kaip sako moteris, nebendrauja.

M. Zitikienei pikta, kad kapavietėje neliko vietos jai pačiai. „Nebelieka man kur laidotis, užėmė mano vietą, aš ją laikiau sau“, – sakė moteris.

Tačiau aiškėja, kad net jei ir būtų vietos, ji pirmiausia turėtų prašyti leidimo iki šiol jos prižiūrėtos kapavietės naujojo šeimininko. O šis jau turi savo planų.

„Palaidojo ir pradėjo dalinti. Sako, čia atskirsim, čia vienoj pusėj bus, čia kitoj. Atsiskirsim. Ir mes pasilaidosime“, – pasakojo M. Zitikienė.

Kapavietės perėmimo istorija piktinasi ir kiti šeimos nariai bei draugai. „Nieko nepridėjo, niekada nieko nedaręs ir netvarkęs, staiga tampa trys dienos kapų tvarkytoju. Sakyčiau, kad įvyko mūsų kapavietės užgrobimas“, – pasakojo kita pašnekovė.

„Kapavietės išniekinimas. Nesiskaitant su šeimos nariais. Skaudu svetimam žmogui žiūrėti. Gerai, kad moteriškė negauna infarkto. Tai būtų antros laidotuvės“, – antrino šeimos draugas Vytautas Norinkevičius. 

Naujasis kapavietės šeimininkas aiškino, kad laidoti į M. Zitikienės prižiūrėtą kapavietę savo įtėvį nusprendė, nes ten palaidotas ir velionio tėvas bei seneliai. Paklaustas, kodėl įtėvį palaidojo ne prie mamos, kurios kapavietė yra kitoje vietoje, vyras paaiškino: „Ten marmurinė plokštė, duobkasys sako, kad nesinori jos nuiminėti.“

Velionio įsūnis neslėpė, kad apie tai, jog nori palaidoti kapavietėje, kurios pats neprižiūrėjo, ja besirūpinančiai šeimai nepranešė.

„Ne manęs reikia klausti. Buvo paskambinta atsakingiems asmenims ir jiems buvo pasakyta, kurioje vietoje laidoti. Aš paklausiau, ar nebus pretenzijų iš artimųjų, tai pasakė, kad ne, nes nėra atsakingų asmenų“, – sakė velionio įsūnis Žygimantas Pivoras.

Leidimą laidoti išdavusi „Širvintų šilumos“ vadovė sako, kad apie naują palaidojimą M. Zitikienės šeimos kape savininkei įmonė nepranešusi, nes moteris nebuvo įregistruota kaip kapo prižiūrėtoja. 

„Kodėl šilumos tinklai turėjo tą moterį informuoti? Pagal tvarką kapo prižiūrėtoju yra paskiriamas tas žmogus, kuris ateina su mirties liudijimu“, – teigė  „Širvintų šilumos“ direktorė Liudmila Braškienė.

Kai M. Zitikienė prieš kelis dešimtmečius laidojo savo artimuosius, dar nebuvo reikalavimo registruotis kapavietės prižiūrėtoju. Tačiau Aplinkos ministerija sako, kad tokiais atvejais kapinių administratorius gali vadovautis senais bylų įrašais.

„Pirmasis, kuris kreipėsi į tuščią kapavietę laidoti, tai tas ir tampa atsakingu žmogumi už kapavietės priežiūrą“, – aiškino Aplinkos ministerijos atstovė Vaiva Rumbutienė. 

Nors yra išlikę to meto laidojimo žurnalai, „Širvintų šilumos“ atstovai sako, kad ten Marijos, kaip laidojusio asmens, pavardės nėra. 

M. Zitikienė su šeima teisę prižiūrėti kapavietę sieks atgauti per teismus. Jau parašė pareiškimą policijai dėl kapavietės išniekinimo. Ar prašys velionį perlaidoti, sako, dar neapsisprendė.

Daugiau – vaizdo įraše:

„Macikų lagerių istorija simboliškai atskleidžia abiejų totalitarinių režimų – nacistinio ir stalinistinio – aukų tragediją. Tai vieta, apie kurią mažai kas žino netgi Lietuvoje. Ji turi būti visapusiškai ištirta, sutvarkyta ir įamžinta. Macikuose turime sukurti naują istorinės atminties puoselėjimo centrą, svarbų tiek Lietuvos, tiek ir užsienio šalių istorinei atminčiai", – sakė užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius.

Macikuose 15 metų veikė abiejų Europos totalitarinių režimų lageriai, naudoję tuos pačius pastatus ir infrastruktūrą žmonių kalinimui ir kankinimui. Panaši vieta yra ir Lenkijoje. Daugelis Macikų lagerių aukų nuo patirtų kančių mirė ar buvo sušaudyti – jų masinės kapavietės iki šiol atrandamos įvairiose Šilutės rajono vietose.

Macikuose kalėjo, buvo kankinami ir mirė daugiau nei dvidešimties šalių piliečiai. 1941-1944 metais hitlerinės Vokietijos okupacijos laikotarpiu čia veikė karo belaisvių stovykla „Stalag luft VI", kurioje buvo kalinami amerikiečiai, britai, belgai, kanadiečiai, lenkai, prancūzai, australai, sovietų karo belaisviai. 1944-1946 metais sovietai čia kalino vokiečius, rumunus, vengrus, austrus, olandus, lenkus, čekus, danus, belgus, jugoslavus, portugalus, graikus.

Šioje karo belaisvių stovykloje 1945 metais buvo įsteigtas GULAG'o lageris, kuriame iki 1955 metų buvo kalinami neįtikę sovietų okupacinei valdžiai Lietuvos piliečiai, tarp kurių – profesoriai, dvasininkai, kultūros žmonės, partizanų rėmėjai, prievolių neįvykdę ūkininkai, pabėgusieji iš tremties.

Nuo 1939 iki 1955 metų nacistinė Vokietija ir Sovietų Sąjunga Lietuvos teritorijoje buvo sukūrusios visą lagerių sistemą: nacių laikotarpiu Lietuvoje buvo įkurtas 12-os lagerių tinklas karo belaisviams, o nuo 1944 iki 1955 metų Lietuvoje veikė 36 Sovietų Sąjungos lageriai, skirti ne tik karo belaisviams, bet ir civiliams gyventojams.

Ceremonijoje buvo pagerbti ir Armalėnų kaime, Šilutės rajone, rasti masinės kapavietės palaikai, prieš mėnesį perkelti į Macikų lagerių kapines.

Prieš keletą metų Armalėnuose po kelio danga buvo rasta nacistinės Vokietijos stovyklos karo belaisvių palaikų masinė kapavietė. Šiemet atlikti archeologiniai tyrimai, kurių metu ekshumuota apie 1 200 belaisvių palaikų. Jie buvo palaidoti šalia senųjų Macikų lagerių kapinių. Ceremonijos metu juos pašventino Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, Vilniaus arkivyskupas metropolitas Gintaras Grušas, Lietuvos evangelikų liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis ir Lietuvos stačiatikių Trakų vyskupas Amvrosijus.

Artimiausiu metu bus pradėti Macikų Sovietų Sąjungos Gulago lagerio laikotarpio masinių kapaviečių archeologiniai tyrimai.

Užsienio reikalų ministerija, pažymėdama šio komplekso istorinę ir tarptautinę reikšmę, klausimą dėl vietos įamžinimo pradėjo kelti 2017 metais. Kartu su Šilutės rajono savivaldybe, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centru, Kultūros paveldo departamentu ir Vyriausybės kanceliarija nuosekliai dirbta dėl lagerių sutvarkymo plano paruošimo. Pernai Vyriausybė tokį planą patvirtino.

Apie įvykį pranešusi moteris taip pat pasigedo dviejų akmeninių vazų, kurios buvo pritvirtintos prie kapavietės plokščių.

Nuostolis siekia beveik 1,2 tūkst. eurų.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl turto sunaikinimo ar sugadinimo.

Vaizdas pakirto kojas

Praėjusį sekmadienį, per Motinos dieną, A.Babeško susiruošė į Lėbartų kapines aplankyti prieš septynerius metus mirusios savo mamos kapo.

"Netoliese palaidoti ir mano dėdė bei pusbrolis, todėl, atvykęs pagerbti mamos, visada aplankau ir jų kapus. Sunku net papasakoti, kaip jaučiausi, pamatęs naują kauburėlį toje šeimyninėje kapavietėje. Neseniai ten palaidotas svetimas jiems žmogus. Kaip taip galėjo atsitikti?" – baisėjosi klaipėdietis.

Aleksandro dėdės ir pusbrolio kapas yra visai netoli centrinių vartų Lėbartų kapinėse, vieta – labai patogi, atvažiavus nereikia toli eiti.

Kapavietė labai didelė, skirta trims ar net keturiems palaidojimams, bet čia iki šių metų sausio ilsėjosi tik du žmonės. Vienas jų palaidotas 1992, o kitas – 1993 m.

Ant kapo stovi brangus juodo marmuro paminklas, kur išgraviruota, kad čia ilsisi dar ir Zinaida B., mirusi 1995 m.

Tačiau moters amžinojo poilsio vieta iš tikrųjų yra Donecke, kur ji po savo vyro mirties išvyko, ten mirė, o dabar nėra jokių galimybių atgabenti jos palaikų ir perlaidoti šalia vyro bei sūnaus. Donecko teritorijoje vyksta karo veiksmai.

"Taip atsitiko, kad Zinaida išvyko į Ukrainą ir ten mirė. O ji juk planavo čia atgulti, šalia savo šeimos. Net, kai paminklą užsakė, ji iš anksto savo atvaizdą paprašė iškalti akmenyje šalia savo vyro nuotraukos. Bet iki šiol dėdė ir mano pusbrolis čia palaidoti buvo dviese", – patikslino A.Babeško.

Taigi vyras, pamatęs, kad jo artimųjų kapavietėje neseniai palaidotas trečias velionis, buvo, švelniai tariant, priblokštas.

Sesuo palaidojo uošvį

Ant naujai supilto kauburėlio įsmeigtas medinis stačiatikių kryžius, ant jo užrašytas vardas ir pavardė, taip pat – gimimo bei mirties datos.

Paklaustas, ar jis kada pažinojo šį velionį, A.Babeško neslėpė, jog tai jam gerai pažįstamas asmuo, su juo puikiai sutarė ir jis buvo labai geras žmogus.

"Tai mano sesers Liudmilos uošvis. Bet vis dėlto su mano dėdės šeima neturi nieko bendra. Jis visiškai svetimas žmogus. Su seserimi jau ilgą laiką nebendrauju, todėl net nežinojau, kad jis mirė. Ir iki praeito sekmadienio nenutuokiau, kad palaidotas mūsų giminės kape. Manyčiau, šiuo poelgiu peržengtos visos padorumo ribos. Kaip šitaip galima? Juk manęs niekas neklausė, ar aš sutinku, kad čia palaidotų svetimą žmogų", – piktinosi klaipėdietis.

Manyčiau, kad šiuo poelgiu peržengtos visos padorumo ribos. Kaip šitaip galima?

A.Babeško tikino, jog, lankydamas greta esantį savo tėvų kapą, nuolat dėdės ir pusbrolio palaidojimo vietoje uždega žvakutę arba padeda gėlių. Todėl jam esą ne vis viena, kas čia vyksta.

Vyras pabrėžė, jog leidimo laidoti svetimą žmogų dėdės kape jo niekas niekada neprašė.

"Juk mano sesers uošvis turi brolį, neabejoju, kad jis irgi dalyvavo laidotuvėse, kaip ir kiti jo giminaičiai, niekaip nesuprantu, kodėl jie visi tylėjo, juk matė, kad žmogus laidojamas svetimame kape?" – negalėjo atsitokėti klaipėdietis.

Tarnybos darbuotojai sutrikę

A.Babeško įsitikinimu, į klausimus dėl giminės kape palaidoto svetimo žmogaus pirmiausia turėtų atsakyti jo sesuo Liudmila Grebeniuk, nes velionis – jos uošvis, vyro tėvas.

Tačiau klaipėdietis nusiteikęs kategoriškai – jis nenori su ja kalbėtis, ypač po šio poelgio.

Įtikinamo paaiškinimo, kaip galėjo taip iš viso atsitikti, kad buvo užlaidotas svetimas kapas, A.Babeško tikėjosi iš Kapinių priežiūros tarnybos darbuotojų.

Apsilankęs pas tarnybos vedėją Ziną Stankienę, A.Babeško išdėstė savo bėdą.

"Tai jūs žinote, kas palaidojo velionį tame kape? Ar jūs kalbėjotės su savo seserimi? Ne? Tai gal aš galiu jūsų akivaizdoje jai paskambinti?" – pasiteiravo Z.Stankienė.

Kalbėdama su L.Grebeniuk telefonu, Z.Stankienė jai pasakė, jog dabar jos kabinete yra jos brolis su žmona, taip pat dienraščio žurnalistai.

"Jūsų brolis labai pasipiktinęs, nes, jo žodžiais tariant, dėdės kapavietėje palaidotas svetimas žmogus. Kai buvo pateikti dokumentai dėl laidojimo, buvo pateikta informacija, kad artimų giminių daugiau nėra. Kaip visa tai turėčiau suprasti? Pagal jūsų pateiktą informaciją mes suteikėme leidimą laidoti, o dabar išeina, kad ta informacija ne visai tiksli. Kaip toliau planuojate spręsti tą klausimą, nes brolis sėdi, jis laukia atsakymo?" – L.Grebeniuk telefonu klausė Z.Stankienė.

Situacija – labai nemaloni

A.Babeško teigimu, yra gyvos dvi jo mirusio ir tame kape palaidoto pusbrolio Viačeslavo dukros (merginos gyvena Taškente), taip pat – dar dvi pusseserės, kurioms svetimo žmogaus palaidojimo klausimas dėdės ir pusbrolio kape taip pat svarbus.

Teigiama, kad nė vieno jų leidimo atsiklausta nebuvo.

"Situacija labai nemaloni. Bet supraskite, kad informaciją pateikia laidojantys asmenys ir, jei per laidotuves niekas nepateikia jokių pastabų, iš kur mes galime žinoti, kad kažkas kažko nepasako? Dabar paaiškėjo, kad yra ir kiti giminės, ko mes anksčiau nežinojome. Mums buvo pateikta informacija, kad visi išmirę, gyvų giminių nėra ir kad L.Grebeniuk – vienintelė giminaitė", – tikino Z.Stankienė.

Teks ar neteks perlaidoti?

Klaipėdos savivaldybės Ūkio skyriuje vyriausiąja specialiste dirbanti L.Grebeniuk savo versiją paaiškino labai paprastai.

"Mirė mano uošvis. Ten buvo didelė mano giminių kapavietė, ji buvo neprižiūrima. Piktžolės augo. Reikia tą kapą tvarkyti, prižiūrėti, nes jau 26 metus ten niekas netvarkyta. Pagalvojau, palaidosime uošvį ir prižiūrėsime abu kapus. Nemanau, kad čia kokį kriminalą padariau", – neslėpė tarnautoja.

Į klausimą, kodėl Kapinių priežiūros tarnybos darbuotojams nepasakė, kad dar yra ir kitų giminaičių, L.Grebeniuk tiesiai neatsakė, tik pridūrė, kad jos brolis irgi galėjo prisiimti įsipareigojimą tvarkyti tą kapą, bet esą to nepadarė.

"Kai mirė uošvis, aš prašiau leidimo jį palaidoti ir parašiau įsipareigojimą prižiūrėti kapą. Iki to tokio įsipareigojimo neturėjau. Dabar aš nenorėčiau jokių nemalonumų, norėčiau išspręsti viską taikiai. Betgi mes sutvarkysime abu kapus. Jeigu nepavyks su broliu susitarti, net nežinau, kaip čia dabar jį perlaidoti, net neįsivaizduoju. Net negalėjau pagalvoti, kad visa tai tiek bangų sukels, na, koks jiems skirtumas? Mes gi ano kapo nenaikinsime, tik jis bus sutvarkytas. Aš nieko nenorėjau įskaudinti", – kalbėjo L.Grebeniuk.

Sulaukta keisto skambučio

Akivaizdu, jog L.Grebeniuk ši situacija yra itin nemaloni, nes moteris yra viešas asmuo ir dirba valdžios institucijoje.

Rengiant publikaciją, redakcija sulaukė keisto skambučio. Skambino advokate Ilona Mickevičiene prisistačiusi moteris, kuri teigė atstovaujanti L.Grebeniuk interesams.

"Noriu sužinoti, apie ką bus tas straipsnis. O jūs tikrai žinote, kad L.Grebeniuk neprašė savo giminaičių leidimo? O kodėl jūs nusprendėte, kad ji pasielgė negerai? Jeigu ji viską darė teisėtai, gavo leidimą laidoti žmogų, tai kas čia yra tokio? O tai jau jūs savo straipsniu ryškiai ją nuteisėte, kad ji yra melagė? (kalba netaisyta – A.D.)" – pasipylė keistų klausimų lavina.

"Jeigu neteisybės bus, tai žinokite, jie kreipsis į teismą. Ji galvoja, kad tai ne svetimas žmogus. Ji turi dokumentus, kad tai yra jos kapavietė", – kalbėjo advokate I.Mickevičiene prisistačiusi moteris.

Patikrinus praktikuojančių advokatų sąrašą, paaiškėjo, kad tokia pavarde advokatės nėra, bet yra advokato padėjėja I.Mickevičienė.

Jokių kompromisų nebus?

A.Babeško tvirtino, kad šio klausimo jis taip nepaliks. Vyras kreipėsi į advokatą ir jo dėdės kapo užėmimo klausimą ketina spręsti teisme.

Neketinu derėtis. Jokių kompromisų nebus.

"Neketinu derėtis. Jokių kompromisų nebus. Tas žmogus turi būti perlaidotas į kitą vietą, ir daugiau jokių kalbų. Aš nepretendavau į mamos palikimą, bet pasikėsinimas į artimų giminaičių kapą peržengia visas ribas. Įsivaizduokite, mano pusbrolio dukros atvažiuos ant savo tėvo kapo ir ką jos pamatys? Svetimą žmogų palaidotą", – sunkiai emocijas tvardė A.Babeška.

Z.Stankienė pripažino, kad situacija – labai sudėtinga. Jei brolis su seserimi nesusitars gražiuoju, perlaidoti šeimos kape palaidotą velionį bus galima tik teismo sprendimu, nes tik tikri giminės turi teisę perlaidoti.

"Ar mes jaučiamės atsakingi už tai, kas atsitiko? Faktas labai nemalonus visiems. Ir mes labai atsiprašome, kad taip atsitiko. Tuo metu turėjome būtent tokią informaciją. Mano darbo praktikoje tokių atvejų nėra buvę", – tvirtino Z.Stankienė.

Kapavietė yra iš 18-os dinastijos laikų, jai priklauso ir labai didelis kiemas, ketvirtadienį per renginį mirusiųjų mieste Dra Abu al-Nagoje prie Luksoro sakė Egipto Aukštosios senienų tarybos generalinis sekretorius Mustafa Wasiris. Čia vis randama faraonų laikų kapaviečių.

Mumija, M. Wasirio duomenimis, rasta trijuose vienas į kitą įdėtuose sarkofaguose kitoje regiono kapavietėje. Ji yra iš Ramesidų laikotarpio – maždaug XIII-XI amžiaus prieš Kristų. Egiptas praėjusiais mėnesiais ne kartą skelbė apie naujus radinius iš faraonų laikų.

Tūkstantmečių senumo liekanos pritraukia daug turistų. Egipto vyriausybė siekia padidinti turistų skaičių. Neramūs laikai po ilgamečio vadovo Husnio Mubarako nuvertimo 2011-aisiais skaudžiai smogė Egipto turizmo sektoriui.