Didingą W. A. Mozarto „Requiem“ Kaune atliks ši lenkų orkestras (meno vadovas ir dirigentas Janas Miłoszas Zarzyckis), Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyr. dirigentas Robertas Šervenikas) bei solistai: Anna Mikolajczyk – Niewiedzial (sopranas), Aneta Lukaszewicz (mecosopranas), Jacekas Szymanskis (tenoras) ir Dariusasz Machejus (bosas). Diriguos J. M. Zarzyckis.

Pristatydami Lenkijos orkestrą, koncerto Kaune rengėjai primena, kad šis muzikantų kolektyvas išaugo iš 1977-aisiais įkurto Lomžos kamerinio orkestro. Iki šiol surengė daugiau nei 1000 koncertų Lenkijoje ir užsienyje bei pelnė daugybę apdovanojimų už savo meninius pasiekimus ir indėlį į muzikinės kultūros vystymąsi. Orkestras muzikavo su iškiliais dirigentais bei žymiais solistais, taip pat dalyvavo daugelyje prestižinių festivalių, gastroliavo Prancūzijoje, Norvegijoje, puoselėdamas lenkų kultūros tradicijas, reguliariai koncertuoja Baltarusijoje ir Lietuvoje. Kolektyvo diskografijoje – 13 kompaktinių plokštelių, iš kurių viena 2019 metais pelnė Lenkijos muzikinės scenos „Fryderyk“ apdovanojimą, dar penkios buvo nominuotos „Fryderyk“, o viena – Tarptautiniams klasikinės muzikos apdovanojimams. Lomžos Vitoldo Liutoslavskio kamerinės filharmonijos orkestras yra tarptautinio kamerinės muzikos festivalio „Sacrum et Musica“, taip pat koncertų ciklo „Muzikiniai Liutoslavskio vakarai “ organizatorius.

Nuo 2004-ųjų orkestrui vadovauja J. M. Zarzyckis. Jis taip pat – Lomžos Vitoldo Liutoslavskio kamerinės filharmonijos generalinis direktorius, Varšuvos F. Chopino muzikos universiteto profesorius, tarptautinių konkursų Italijoje, Ispanijoje ir Vengrijoje laureatas. Dirigavo daugumai simfoninių orkestrų Lenkijoje, koncertavo daugelyje Europos valstybių bei JAV. Šis dirigentas pelnė nemažai apdovanojimų už neįkainojamą indėlį į Lenkijos muzikinę kultūrą, 2014 m. Lenkijos Respublikos prezidentas jam suteikė muzikos meno profesoriaus vardą.

Atlikėjams diriguos Robertas Šervenikas, koncertai vyks lapkričio 13 d. 17 val. Kauno valstybinėje filharmonijoje ir lapkričio 14 d. 17 val. Klaipėdos šv.Pranciškaus Asyžiečio vienuolyno bažnyčioje.

Pokalbio su A.Remesa susitikome Girulių miško supamame jaukiame vienuolyne, kurio bažnyčioje kompozitorius vargonuoja jau daugelį metų.

– Norėčiau pokalbį pradėti nuo keistoko klausimo – kas jums yra muzika?

– Gerbiu amerikiečių kompozitorių Charlesą Ivesą, parašiusį kūrinį "Klausimas, likęs be atsakymo". Dažnai jo klausausi. Tad, kad ir kaip atsakyčiau į šį klausimą, būčiau netikslus. Muzika – mano gyvenimo būdas, lydintis mane nuo vaikystės iki šių dienų. Nuo tada, kai tapau pranciškonu pasauliečiu, man muzika įgavo maldos formą, arba, kitaip sakant, sakralumo dimensiją. Yra daug filosofų, į šį klausimą atsakančių labai įvairiai. Levas Tolstojus yra pasakęs, kad jeigu pasaulis staiga žūtų, būtų gaila vienintelio dalyko – muzikos. Japonų išmintis teigia, kad muzika – meno šaka, kalbanti su Aukščiausiuoju. Taip pat yra sakoma, kad jeigu nori ką nors sugadinti, pabandyk tai nusakyti žodžiais. Taigi, muzika man – viskas ir niekas, arba tiesiog egzistencijos forma.

– Esate prasitaręs, kad muzika yra skirta bendrystei tarp žmogaus ir Dievo...

– Kalbant apie žmogaus ir Dievo santykį, dvasingumas man visada liko pirmine muzikos kategorija. Bažnytinė muzika nuolatos egzistuoja ir kinta. Sakralinė – taip pat. Vieni ieško grynai liturginės muzikos, tos, kuri atliekama išimtinai bažnyčioje, kiti – sakralinės, kuri skamba koncertų scenose. Dar kitiems įkvėpimo šaltiniu tampa sakralinis pavidalas, pavyzdžiui, Šventojo Rašto eilutė, inspiruojanti tiesioginės informacijos neperteikiantį instrumentinį kūrinį. Tai tam tikras dirgiklis, sukuriantis intelektualinį foną. Mano pasirinktas kūrybos stilius – neprograminis: dirbu labai intuityviai. Žaviuosi kompozitoriumi Olivier Messiaenu, jis man yra vienas aukščiausių dvasinės muzikos korifėjų, konceptualiai derinantis intelektą su sakralumu ir atradęs unikalų šių dedamųjų junginį. Savo kūryboje stengiuosi derinti tikrąją, autentišką, ištakų raidę, kuri trykšta iš pirmųjų katakombų krikščionių, bandydamas suteikti jai šiuolaikinį, intelektualų garsinį pavidalą. O.Messiaenas buvo vienintelis, kuriam pavyko taip giliai prasismelkti į liturgiją (juk bažnytinė muzika yra sudėtinė liturgijos dalis, nors tai dažnai neakcentuojama). Aš, kaip paprastas vienuolyno bažnyčios vargonininkas, bandau derinti šias dvi muzikos kryptis.

– Taigi, galima sakyti, kad sakralinė ir bažnytinė muzika lydi jus jau 50 metų?

– Niekada muzikoje neieškojau technikos, mechanikos, greičio ar sporto. Neparašiau nė vieno kūrinio, tarnaujančio reklamai ar konkretiems daiktams. Mano veikla siejasi tik su dvasine sritimi. Diplominį darbą kūriau dar sovietmečiu. Įkvėptas žymiojo Salvadoro Dali paveikslo, pavadinau jį "Paskutinė vakarienė", bet tai buvo slaptas pavadinimas. Tuo metu negalėjai rašyti kūrinio religine tematika. Man imponuoja siurrealizmo idėjos, nes vienas pagrindinių jo postulatų – suderinti visiškai nesuderinamus dalykus. Tai daryti bandau ir aš, mane žavi siurrealizmo idėjose slypinti intriga, domina tai, kas slypi už garso, linijos, natos. Nesiekiu demonstruoti meistriškumo – tai galima sukurti vienu garsu, pateikus jį ypatingu būdu. Išbandžiau įvairiausius muzikos žanrus, norėdamas išgirsti garsą už linijos, o dvasingumą – už garso.

– Bene ryškiausias siurrealizmo pavyzdys jūsų muzikoje – miniatiūros fortepijonui "Stigmos".

– Stigmos – žaizdos, kurias šv.Pranciškus gavo La Vernos kalne kaip žyminį antspaudą, aukščiausio atsidavimo Kristui ženklą. Įkvėptas šios istorijos parašiau miniatiūrų, kurios greitai tapo žinomos. Prieš 20 metų kūrinys buvo įtrauktas į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų konkurso privalomąją programą. Atlikėjai išvežiojo kūrinį po visą pasaulį ir jis dabar skamba plačiai. Aš nesu pianistas, bet "Stigmų" sėkmė – įrodymas, kad dvasinis kūrinio krūvis kalba pats už save. Kartą manęs paklausė – kur slypi kūrinio populiarumas, kur ta magija, kaip sukurti potencialiai populiarų kūrinį? Netgi plataus suvokimo žmogui tai yra mįslė. Manau, kad atsakymas slypi dvasingume. Dvasingumo grožis – tai neprasiskleidusios rožės grožis. Visada smalsu, kas slypi žiedo viduje.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzikos terapija?

– Tai nutiko dėl pranciškoniškosios gyvensenos – siekio padėti artimui. Juk muzika išties gali padėti žmogui, panaikinti depresiją, įtampą, pašalinti baimes, nuovargį, nemigą. Man pačiam teko išgyventi gilią depresiją ir tuometis Klaipėdos psichiatrijos ligoninės vadovas, jau šviesaus atminimo Algirdas Narinkevičius mane paskatino: "Dabar žinai, kas yra psichinis skausmas, tad gali padėti kitiems." Sukūriau gydomųjų programų, pasisėmiau patirties psichoterapijos srityje, studijavau specialiąją literatūrą ir pritaikiau visa tai psichikos ligoniams. Šiuo metu dirbu tik su onkologijos pacientais – savanoriauju pranciškonų globojamame onkologijos centre naudodamas Bristolio universiteto onkologijos tyrimų mokslinio instituto programos rekomenduojamas metodikas ir taikau ligoniams muzikos terapiją, kurioje skamba autentiški mano, kaip kompozitoriaus, darbai.

– Akcentuojate pranciškoniškąją gyvenseną. Kas jus paskatino atsigręžti į šį kelią?

– Pranciškonybės šaknys manyje slypi nuo seno – močiutė buvo ordino tretininkė. Likimas mane atvedė į Klaipėdą, tekdavo dažnai važiuoti į Kretingą, bendrauti su vienuoliais, susipažinti su pasauliečių pranciškonų ordino dvasia. Ši dvasia – ypač artima menininkams. Tarp pranciškonų pasauliečių buvo daug garsenybių: Leonardo da Vinci, Rafaelis Santis, Michelangelo Buonarotti, Charles Gounod, Ferenzas Lisztas ir daugelis kitų. Šv.Pranciškus buvo menininkas: jis improvizuodamas griežė smuiku, jo plunksnai priklauso keturi eilėraščiai, "Saulės giesmė" ir kitos maldos, iš jo aplinkos išliko grigališkojo choralo pavyzdžių. Įkvėptas šių pavyzdžių į ordiną įstojau 1989 m. ir aktyviai įsitraukiau į atkūrimo bei organizavimo darbus. Laiškais bendravome su bažnytėlėmis, kuriose buvo likę tretininkų iš tarpukario laikų. Važiavau pas kardinolą Vincentą Sladkevičių su prašymu atkurti ordiną. Buvau, esu ir likau toje dvasioje. Mano rankai priklauso mokslinė studija apie pranciškonus kompozitorius ir muzikus Lietuvoje, rengiausi rašyti mokslinį darbą grigališkojo choralo ir lietuvių liaudies melodijų vientisumo tema ir visa tai lydėjo pranciškoniškoji teologija. Visame pasaulyje mūsų tėvai ir broliai pranciškonai globoja meno galerijas, orkestrus, koncertus, netgi kuria muziką. Man, kaip menininkui, ši dvasia labai artima. Manau, kad tai vienintelis teisingas kelias.

– Ar pranciškonybės misija Kretingoje tapo priežastimi, kad, kaip prasitarėte, esate kaunietis tremtyje?

– Žodis "tremtis" turėtų būti rašomas kabutėse. Atsidūriau Klaipėdoje dėl tuomet susiformavusių sąlygų: čia tapau vargonininku, universiteto docentu, dėsčiusiu sakralinės muzikos kursą, grigališkojo choralo pagrindus, tapau muzikos terapeutu. Kretingoje kartu su Leopoldu Digriu pradėjau organizuoti pirmuosius koncertus. Grojome O.Messiaeną, kurį Kretinga tuomet išgirdo pirmą kartą. Klausytojų buvo nedaug, kartais vos du trys žmonės, nors atvykdavo tikrai gerų atlikėjų. Po keleto metų šią veiklą pristabdėme. Gaila, kad neatsirado tokios muzikos poreikio. Vertindamas mūsų kultūros poreikio situaciją galiu pateikti metaforą: Šiaurės ašigalyje stovi labai graži šaldytuvų gamykla, kurioje dirba aukštos klasės specialistai ir gamina puikiausius šaldytuvus. Bet ašigalyje tų šaldytuvų niekam nereikia, nes už lango – 60 °C.

– Kai vargonuojate bažnyčioje, kas jumyse dominuoja? Vargonininkas, kompozitorius ar muzikos terapeutas?

Rašydamas savo simfonijas visą gyvenimą rašiau vieną rožinį – tarsi kalbėjau jį muzikos garsais. Mano gyvenimas – pranciškonų rožinis.

– Visų pirma esu vargonininkas. Liturginė muzika nėra liturgijos puošmena. Ji – sudėtinė liturgijos dalis. Dogma. Grodamas netampu šlovintoju: jeigu giedu psalmę – esu psalmininkas, liturgijos narys. Suprantu mažesnių miestelių bažnyčios problemas, kur nėra kam groti ar giedoti. Žmonės išsibėgioję ar pakliuvę į alkoholio pinkles, tad kažkam tenka groti bet kaip, kad ir dviem pirštais... Jokiu būdu nekritikuoju esamos situacijos. Greičiau užjaučiu. Antrojo Vatikano susirinkimo dokumentai akcentuoja, kad bažnyčioje turi būti skatinamas bendruomeninis giedojimas. Čia nereikia ieškoti pompastikos ar didelio profesionalumo, nereikia tikėtis koncerto. Kartą tėvas Leopoldas Scheifele OFM man po Mišių pasakė: "Tavo choralo frazėje girdėjau 70 proc. grigališkojo vienuoliškumo, bet likusiuose 30 proc. buvo girdimas profesionalumas." Iš tiesų, giedant liturginę muziką vienuoliškumas turėtų dominuoti 100 proc. Turėtum tapti tam tikra dvasine būsena, burbulu, nebežmogumi, nes, prasidėjus liturgijai, tavo biologinė konstitucija turėtų išnykti.

– Jūsų jubiliejams dedikuotuose autoriniuose koncertuose skambės ganėtinai plati kūrinių retrospektyva. Kas lėmė, kad būtent šie kūriniai buvo parinkti koncertinei programai?

– Mano kūriniai gimsta labai įvairiai, bet dažniausiai jie ateina kaip išgirsta muzika. Aš jos nesukuriu – aš ją išgirstu. Kartą ryte prisėdau prie stalo ir užrašiau giesmės "Tėve mūsų" melodiją, harmonija gimė automatiškai. Tam pakako 3 minučių. Kai kūriniai yra išgirsti ar atsiųsti, jų nereikia konstruoti – tampi laiškininku, atnešančiu žinią. Kiek bendro turi laiškininkas su laiško turiniu? Nieko. Jis net nežino, kas ten parašyta. O juk turinys gali pakeisti žmogaus gyvenimą. Taip yra su kai kuriais mano kūriniais – esu juos gavęs už dyką ir kartais net nevadinu savais. "Tėve mūsų" – 100 proc. išgirstas kūrinys. Nė nesuprantu, ar jis liturginis, ar tiesiog bažnytinis.

Choralas "Sausio 13" (Loreta) – taip pat išgirstas kūrinys. Mačiau Loretą Asanavičiūtę gulinčią ant stalo, stebėjau gedulingą eiseną su žuvusiųjų karstais... Kūrinys iškart nugulė ant popieriaus. Choralas atliekamas mormorando, be žodžių – jie čia nereikalingi. Tylos samprata atitinka pranciškoniškąją teologiją – ką jau čia pasakysi... Džiugu, kai tokie kūriniai patys suranda vietą atlikėjų repertuaruose. Tai man geriausias įvertinimas.

Adventinė giesmė "Atskamba balsas" – projektinis kūrinys, parašytas Kompozitorių sąjungos užsakymu. Giesmė man brangi, nes skirta adventinei dvasiai palaikyti, katalikiškajai tradicijai puoselėti. Beje, šio kūrinio atlikimo man pačiam neteko girdėti, nes premjeros metu sirgau. Tikiuosi, dabar tai pavyks.

"Aleliuja" buvo sukurta vienam iš Klaipėdos chorų, kolektyvui rengiantis Graikijoje vykusiam konkursui. Kūrinys netapo itin populiarus, nes jis sudėtingas ir skirtas profesionaliam chorui. "Aleliuja" – sakralumo ir profesionalumo derinys, kuriame skamba tik vienas žodis. Iš tiesų tai džiaugsmo šūksnis, kuriuo pasitinkamas Gelbėtojas. Jis trykšta, kunkuliuoja kaip lava. Man norėjosi padaryti tokį sprogimą, manau, pavyko.

Koncertus vainikuosiantis kūrinys, septintoji simfonija "Assumptiones", sukurta pagal pranciškoniškąjį rožinį. Katalikų praktikoje dažniausiai kalbamas trijų dalių dominikonų rožinis, o pranciškonų rožinis yra grįstas septyniais Marijos džiaugsmais: tai Apreiškimas, Elžbietos aplankymas, Kristaus gimimas, Trijų išminčių apsilankymas, Jėzaus atradimas šventykloje, Jėzaus Kristaus prisikėlimas bei Marijos paėmimas į Dangų ir vainikavimas. Septynių dalių rožinyje kalbamos 72 maldos "Sveika, Marija". Šis skaičius – Marijos amžius, pragyventas Žemėje. Buvau vienas iš šio rožinio tradicijos atgaivinimo iniciatorių. Pats kalbu šį rožinį trimis kalbomis: vieną paslaptį – lietuviškai, kitą – lotyniškai, o trečią – aramėjiškai, t.y. kalba, kuria kalbėjo Kristus. Todėl trys kalbos skamba ir septintojoje simfonijoje. Man buvo lemta parašyti septynias simfonijas – septynias rožinio dalis. O septintoji simfonija – septynių dalių ciklas septynių simfonijų cikle. Rašydamas savo simfonijas visą gyvenimą rašiau vieną rožinį – tarsi kalbėjau jį muzikos garsais. Mano gyvenimas – pranciškonų rožinis. Šiuo metu manyje vyrauja jausmas, kad užbaigiau rožinį ir toliau rašyti simfonijas ranka nebekyla. Nors ką gali žinoti, gal kada gims ir aštuntoji...

– Dėkoju jums už pokalbį, o kūrybinio ir gyvenimo jubiliejų proga noriu palinkėti, kad intelekto ir pranciškoniškosios gyvensenos paliesta muzika aplankytų jus kuo dažniau.

– Savo ruožtu noriu padėkoti Kaunui ir Kauno valstybinei filharmonijai. Kaunas – miestas, kurį myliu, kuriuo didžiuojuosi, kuriame gimiau ir man ypač malonu, kad būtent iš Kauno gavau pasiūlymą surengti autorinį koncertą. Studijų Kauno J.Gruodžio mokykloje metais, kai mokiausi kompozicijos pas Algimantą Kubiliūną, nepraleisdavau nė vieno koncerto, vykstančio Filharmonijos salėje. Dabar toje pačioje salėje tikiuosi išgirsti savo muziką. Tai man didžiulė garbė, didžiulis įspūdis. Džiaugiuosi, kad teks susitikti su Kauno miesto simfoniniu orkestru, ypatinga dovana man – Kauno valstybinio choro dalyvavimas šiame projekte. Noriu visiems palinkėti, kad šiais fiziškai ir dvasiškai sunkiais Lietuvai laikais rastume erdvės dvasiniams dalykams ir dvasingai muzikai.

Vieno žymiausių bel canto tipo operų kūrėjo Vincenzo Bellinio opera „I Puritani“ („The Puritans“) įrašyta ir išleista bendradarbiaujant su JAV leidybine kompanija „Delos Music“ bei tarptautinį pripažinimą pelniusia lietuvių įrašų kompanija „Baltic Mobiles Recordings“, primena ELTA.

Anot orkestro vadovo A. Treikausko, tai – tikriausiai vienos gražiausių V. Bellinio operos įrašas, kuriame skamba tarptautinio operos žvaigždyno balsai. Pagrindinius vaidmenis atlieka „Grammy“ apdovanojimų nominantas tenoras Lawrence Brownlee (JAV) ir garsiausiuose pasaulio operos teatruose vaidmenis kuriantis sopranas Sarah Coburn (JAV). Operos įraše taip pat girdimas baritonas Azamatas Zheltyrguzovas iš Kazachstano. Šiame didelės apimties leidybiniame projekte dalyvavo ir solistai iš Lietuvos – mecosopranas Jovita Vaškevičiūtė, tenoras Tomas Pavilionis, bosai Tadas Girininkas ir Liudas Norvaišas. Dvi savaites dar prieš pandemiją trukusios operos įrašų sesijos metu orkestrui bei dainininkams dirigavo „Grammy“ muzikos apdovanojimų nominantas maestro Constantinas Orbelianas.

Dera pabrėžti, kad tiek „Puritonai“, tiek ankstesnės Kauno miesto simfoninio orkestro įrašytos plokštelės užtikrino reikšmingą pergalę ir šio orkestro vyriausiojo dirigento kūrybinėje biografijoje, – šių metų vasarą C. Orbelianas tapo „New York City opera“ meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu. Nuo šios Manhetene 1943-iaisiais įsikūrusios amerikiečių operos kompanijos savo kelius į didžiausias pasaulio scenas pradėjo nemažai jaunų talentų, tarp kurių dabar – daugybė garsenybių, tokių, kaip Beverly Sills, Placido Domingo, Jose Carreras bei kitų.

„Puritonai“ – jau 16-oji kartu su JAV kompanija „Delos Music“ išleista Kauno miesto simfoninio orkestro plokštelė. Klausytojai turi galimybių ją įsigyti įvairiais būdais – platinimo taškuose, taip pat internetu. Tad nuo praėjusios savaitės pabaigos jau mus pasiekia ir pirmi atsiliepimai apie šį kūrybinį darbą. Operos kritikai labai gražiai atsiliepia tiek apie plokštelę įrašiusių solistų, tiek apie orkestro ar choro meistriškumą. Ir tokie mieli vertinimai tikrai mums suteikia naujų jėgų, kaip impulsas toliau kurti, džiuginant muzikos gerbėjus.

Dar dvi naujos mūsų plokštelės pakeliui, jos jau įrašytos ir laukia išleidimo. Drauge su Kauno miesto simfoninio orkestro vyr. dirigentu C. Orbelianu puoselėjame ir daugiau projektų bei žadame savo gerbėjams įspūdingų programų, kurios skambės mūsų koncertuose per ateinantį sezoną“, – naujienų agentūrai ELTA sakė Kauno miesto simfoninio orkestro vadovas A. Treikauskas.

Tai – pirmasis choro koncertas po COVID-19 pandemijos antrosios bangos, deja, nusinešusios jo įkūrėjo ir vadovo gyvybę. Maestro P. Bingelis, eidamas 78-uosius metus, mirė praėjusių metų gruodį, primena ELTA.

Choras, anot Kauno valstybinės filharmonijos vadovo Justino Krėpštos, šiame koncerte dovanos klausytojams gražiausios chorinės muzikos puokštę – nuo kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus bendražygio atminimui parašyto kūrinio „Ak, Petrai, Petrai (Postliudas)“ iki galingų antrosios Gustavo Mahlerio simfonijos finalo akordų. Prisiminti prof. P. Bingelio darbus ir jo puoselėtas tiesas publikai padės iškalbusis muzikologas Viktoras Gerulaitis, o pasirinkta koncerto diena taip pat turi simbolinį kodą: choristai šviesios atminties Maestro dažnai švelniai pavadindavo „tėčiu“…

Garsiam chorvedžiui, Nacionalinės premijos laureatui, Kauno miesto garbės piliečiui prof. P. Bingeliui dedikuotame koncerte skambės ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Sanctus“, Edvardo Elgaro „Lux Aeterna“ (liet. Amžinoji šviesa) iš „Enigmos variacijų“, Johanneso Brahmso „Geistliches Lied“ (Sakrali daina) bei kiti įspūdingi muzikiniai kūriniai.

Juos atliks Kauno valstybinis choras, solistai: Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė (sopranas), Jurgita Šalčiūtė (mecosopranas), Amelija Lapinskaitė (klarnetas), Beata Andriuškevičienė (fortepijonas) ir Paulė Galinienė (fortepijonas). Diriguos Kauno valstybinio choro meno vadovas bei vyriausiasis dirigentas R. Šervenikas.

Praėjusių metų pabaigoje Anapilin iškeliavus Maestro Petrui Bingeliui, kuris Kauno valstybinį chorą įkūrė dar 1969 metais, kolektyvas kelis mėnesius neturėjo vadovo.

Praėjusią savaitę Kauno valstybinio choro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento konkursą laimėjo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, antrasis Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro dirigentas, profesorius R. Šervenikas.

„Kauno valstybinis choras turi ne tik didžiulę patirtį, kuri sukaupta per daugiau kaip penkis dešimtmečius, bet ir didžiulį potencialą bei didžiulę patirtį. Šioje veikloje matau tai, kas man yra įdomu, ką aš galiu duoti Kauno chorui ir ką choras man gali duoti“, – „Kauno dienos“ studijoje sako R. Šervenikas.

Pokalbis su profesoriumi apie Kauno valstybinio choro tolimesnės veiklos gaires, pažintį su legendiniu violončelininku Mstislavu Rostropovičiumi, šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių kūrybą ir nelengvą darbą pandemijos sąlygomis.

„Sunki situacija, gydytojai daro viską, ką gali, belieka viltis ir laukti, kol pradės sveikti“, – sakė šaltiniai.

Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyr. dirigentas išvengė COVID-19 užkrato, kai šis buvo įsisukęs į chorą rugpjūtį ir spalio pabaigoje.

Paskutinį kartą choras buvo susirinkęs dar prieš Vėlines. Tą savaitgalį daugiau narių pradėjus jausti peršalimo simptomus repeticijos visą lapkritį buvo rengiamos tik nuotoliniu būdu.

Po Vėlinių visiems choro nariams buvo atlikti koronaviruso testai. P. Bingelio tyrimo atsakymas tuomet buvo neigiamas. 

Petras Bingelis

Gydytojai daro viską, ką gali, belieka viltis ir laukti, kol pradės sveikti.

Visi kiti choro nariai, kuriems lapkritį nustatytas COVID-19 jau yra pasveikę.

P. Bingelis yra ilgametis Kauno miesto tarybos narys, VDU Muzikos akademijos Muzikos teorijos ir pedagogikos katedros profesorius.

Šiemet Vasario16-ąją maestro įteiktas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didysis kryžius. Prieš dvejus metus jam iš Austrijos atskriejo Šv. Lozoriaus didysis kryžiaus ordinas už ypatingus pasiekimus mene ir reikšmingą indelį į Europos kultūrą.

Tai naujienų agentūrai ELTA antradienį sakė Filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta.

Laikinai uždarytoje Kauno filharmonijoje, kur jau keletą dešimtmečių repetuoja, programas rengia bei jas koncertuose klausytojams pristato Kauno valstybinis choras, iškviesti specialistai dezinfekavo visas patalpas. Tokių priemonių prireikė, paaiškėjus, kad į šį meninį kolektyvą įsisuko koronavirusas. Iš pradžių buvo nustatytas vienas užsikrėtęs COVID–19 choristas, vėliau – dar keturi, primena ELTA. Toliau infekcija iš šio židinio nepaplito.

„Operatyviai ėmėmės priemonių suvaldyti situaciją, ir mums pavyko. Pora užsikrėtusiųjų, žinome, serga sunkesne forma, kiti trys choristai serga lengviau ir gali gydytis, prižiūrimi šeimos gydytojo. Visi penki – laikinai nedarbingi. Dėl koronaviruso pasitikrino visi choristai, taip pat Kauno simfoninis orkestras bei dalis Filharmonijos administracijos darbuotojų, galėjusių turėti darbe kontaktą su infekuotais dainininkais. Tie, kurie kilus infekcijos protrūkiui atostogavo, nesitikrino. Gydytojai spręs, kada tie choristai, kurie dabar tebeserga, galės grįžti į darbą“, – sakė Kauno filharmonijos direktorius.

Pasak jo, nėra patikimų įrodymų, kad koronaviruso protrūkiai Kauno valstybiniame chore bei Nacionaliniame Lietuvos operos ir baleto teatre yra tarpusavyje susiję. Tiesiog sutapo užkrato plitimo laikas, o bendruose su teatru koncertuose Kauno choras dalyvavo gerokai anksčiau iki tol. Choristas, kuriam pirmajam Kaune nustatytas koronavirusas, galėjo užsikrėsti nuo dukters. Ir dar nežinodamas, kad ji susirgo, atėjo į darbą. Kai sužinojo teigiamą dukters testo atsakymą, tuoj pat nuskubėjo tikrintis pats, taip pat apie galimą pavojų sveikatai informavo bendradarbius.

„Pirmadienį apie tai sužinojome, antradienį buvo uždaryta Filharmonija, net nelaukiant to choristo tyrimo rezultato. Trečiadienį jis paaiškėjo. Džiaugiuosi, kad laiku susigriebėme, todėl užkratas plačiau nepaplito. Saviizoliavomės ir kelias savaites Kauno valstybinė filharmonija neveikė. Bet tai nepadarė didelės įtakos didžiajam Kauno muzikiniam renginiui – XV Pažaislio muzikos festivaliui. (...) Kai kuriuos koncertus nukėlėme į vėlesnes dienas. Kitų koncertų datos nekeitėme, nes jie rengiami lauke. O iki šiemetinio festivalio pabaigos po stogu – pačioje Filharmonijoje vyks tik du koncertai. Pasirūpinome ir atlikėjų, ir žiūrovų saugumu. Įsigijome nemažai kaukių, dalinsime tiems žiūrovams, kurie, ateidami į koncertą, jų neturės. Salėje žiūrovai sėdės per rekomenduojamą atstumą vienas nuo kito“, – sakė Eltai J. Krėpšta.

Kauno valstybinės filharmonijos vadovas priminė, kad penktadienį Filharmonijoje Pažaislio festivalio gerbėjams žadamas išskirtinis vakaras su italų kompozitorių muzika, kurią atliks operos solistė mecosopranas Justina Gringytė ir vienas ryškiausių Lietuvos pianistų Petras Geniušas.

Antradienį naujienų agentūra ELTA paprašė spalį 51 metų sukaktį švęsiančio choro įkūrėją, nuo pat pirmųjų kūrybinės veiklos dienų iki šiol jam vadovaujantį prof. Petrą Bingelį pakomentuoti susiklosčiusią situaciją.

„Mane patį testavo vakar, tai šiandien ryt turėtų paaiškėti rezultatai. Kol kas, kaip ir visi kiti choro žmonės, esu saviizoliacijoje, namuose. Ji baigiasi rugpjūčio 17-ąją. Tikiuosi, kad chore daugiau užsikrėtusiųjų nebus nustatyta, o ir tam penketukui savijauta nepablogės, didelės grėsmės sveikatai nebus, tad neprireiks sudėtingo gydymo. To mes visi linkime“, – sakė Eltai P. Bingelis.

Petras Bingelis/Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Visuomenės sveikatos specialistų prielaidų, kad protrūkiai Kauno valstybiniame chore bei Nacionaliniame Lietuvos operos ir baleto teatre Vilniuje gali būti susiję, prof. P. Bingelis nelinkęs atmesti.

„Liepos gale vyko net keli bendri koncertai Vilniuje, mūsų choras dalyvavo operos „Faustas“ pastatyme. Tad kontaktų su operos teatro žmonėmis tikrai buvo, bet dabar sunku atrinkti, kas iš kur tą virusą galėjo pasigauti, kam perduoti. Įdomu tai, kad sudėtinga pagal požymius atskirti, ar užsikrėtei, ar ne. Tai aukštesnė temperatūra, tai sloga kelias dienas vienam choristui laikėsi, bet jam medikai viruso nenustatė. O kitas nei slogavo, nei karščiavo, bet COVID 19 užkratą pasigavo.

Koronavirusas, savaime aišku, sustabdė porą mūsų kūrybinių projektų, tačiau esame nusiteikę tęsti kūrybinę veiklą, ir tai darysime. Kad ir kaip būtų, tikimės, kad vėl pradėsime dirbti rugpjūčio 1-ąją. Aišku, tie, kurie bus sveiki“, – kalbėjo P. Bingelis.

Nacionalinio visuomenės sveikatos centro duomenimis, per visą laikotarpį nuo pandemijos pradžios COVID-19 diagnozuota maždaug 200 kauniečių, Pusė jų jau pasveiko, apie pusšimtį gydomi ligoninėse. Liga pareikalavo ir aukų, nusinešdama trijų garbaus amžiaus miesto gyventojų gyvybes.

Pasak Kauno mero Visvaldo Matijošaičio, Mobiliajame patikrų punkte Kauno poliklinikos medikai dirba visu pajėgumu, per dieną atlikdami iki 600 tyrimų.

„Jei prireiks, jų skaičių didinsime dar labiau. Viešajame transporte, jo stotelėse, taip pat parkuose bei kitose lankomose vietose sustiprinti dezinfekavimo darbai. Iki šiol sugebėjome atlaikyti neeilinį išbandymą ir toliau dedame visas pastangas, kad mūsų miestas išliktų saugus, o žmonės jaustųsi ramūs. Tačiau čia, kaip bet kurioje kitoje srityje, be pačių žmonių pagalbos būtume vieniši bejėgiai kariai didelio ir sunkaus mūšio lauke.

Ankstesnė „karantininė“ patirtis Lietuvoje įrodė, kad saviizoliacija duoda realią naudą. Geriau dvi savaitės inkubacinio laikotarpio negu kur kas ilgesnis ligos periodas ir galimai nelengvas jos gydymas“, – sakė Kauno meras.