Vyras pirmadienį dirbo kelio darbus žiedinėje sankryžoje ties Cintjoniškių, V.Kudirkos ir Gluosnių gatvėmis.

14 val. 30 min. prie žiedinės sankryžos privažiavo automobilis. Iš jo iššoko vyriškis ir vieną kartą smogė 1991 m. gimusiam kelininkui.

Kodėl ir už ką vyras patyrė smurtą darbo vietoje, nėra aišku. Žmogus parašė pareiškimą policijai.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 140 str. 1 d.

Praėjusią naktį druskos barstytuvų sulaukė vos 14 proc. Kauno gatvių, o sniego valymo technika liko garažuose. Šlapios druskos mišiniu buvo pabarstytos tik pagrindinės gatvės.

„Buvo nepakankamai sniego, todėl gatvės tik barstėme, o valymo atsisakėme. Sniegas valomas, kai susidaro bent 5 centimetrų sniego paklotė“, – aiškino Kauno miesto savivaldybės Miesto tvarkymo skyriaus vedėjas Aloyzas Pakalniškis.

Jis dar kartą priminė, kad kelininkai barsto ir valo ne visas Kauno gatves. Laikinojoje sostinėje iš viso yra 1,6 tūkst. gatvių, kurių bendras ilgis siekia 960 km. Nuo sniego kasdien vaduojamos tik pagrindinės Kauno arterijos.

„Mes turime patvirtintą valomų gatvių sąrašą, į kurį patenka 230 gatvių. Sąrašas sudarytas atsižvelgus į transporto intensyvumą, taip pat žiūrime, ar tomis gatvėmis važiuoja viešasis transportas“, – sakė valdininkas.

Į pagrindinį valomų plotų sąrašą įtrauktos 46 įkalnės bei 20 tiltų, viadukų. „Per vieną kartą kelininkai druską išbarsto 3 mln. kv. m. plote. Vienu metu šlapią mišinį vežioja 10 barstytuvų“, – patikslino A. Pakalniškis.

Jo teigimu, kitos gatvės, kurios nepapuola į sąrašą, barstomos ir valomos tik tais atvejais, kai daug prisninga. A. Pakalniškis priminė, kad savivaldybė nepajėgi nuo sniego išvaduoti visas viešas erdves, todėl kauniečiai turėtų patys griebti kastuvus ir atsikasti bent savo kiemus. 

Šimto metų senjoras Lietuvoje vis dar yra retenybė. Klaipėdoje gyvenantis ir šią savaitę šimto metų jubiliejų šventęs buvęs kelių inžinierius Edvardas Jackevičius tikina, kad raktas į ilgaamžiškumą yra sveikas gyvenimo būdas ir humoro jausmas.

Inžinieriaus kelias į uostamiestį buvo ilgas ir vingiuotas: jis gimė Rygoje, Pirmojo pasaulinio karo metais su tėvais kėlėsi į Rusiją, kurioje išgyveno visas revoliucijas, tarpukariu persikraustė į Kauną, kuriame baigė aukštesniąją technikos mokyklą, vėliau dirbo Mažeikiuose, tačiau uošviai buvo turtingi ūkininkai, tad vengdamas tremties buvo priverstas persikelti į Anykščius.
Į Klaipėdą E.Jackevičius persikėlė 1957-aisiais, kai pradėjo dirbti darbų vadovu ir darbų priežiūros vykdytoju tuometėse uostamiesčio įmonėse. Išėjęs į pensiją dirbo dar 14 metų. Inžinieriaus karjerą užbaigė 1987 m.

"Jis buvo tarsi pilkasis kelininkų kardinolas. Nors kelių sektoriuje dirbo daugiau nei trisdešimt metų, nebuvo šio sektoriaus žvaigždė, bet jo indėlis į Lietuvos kelių infrastruktūrą yra milžiniškas", – teigė šimtamečio inžinieriaus bičiulis Antanas Klivečka.

Tiesa, švenčiant Žemaičių plento 65 metų jubiliejų, garbus šalies inžinierius prisimintas ir jam įteiktas Lietuvos automobilių kelių direkcijos padėkos raštas už indėlį tarpukariu statant vieną svarbiausių tiek ano meto, tiek šiuolaikinių šalies kelių.

Būtent tada E.Jackevičiui pasiūlyta prisijungti ir prie Lietuvos kelininkų veteranų klubo. Anksčiau prašytis į klubą esą nenorėjęs, mat nuogąstavęs, kad kiti nepagalvotų, jog tai garbė "per pažintis" (E.Jackevičiaus brolis Henrikas Jackevičius yra Lietuvos kelininkų veteranų klubo prezidentas).

Visuomet aktyvų gyvenimo būdą propagavęs ir vietoje nenustygęs E.Jackevičius išmaišė didžiąją dalį tuometės Tarybų Sąjungos. Viena didžiausių ir įsimintiniausių inžinieriaus kelioninių avantiūrų – kelionė po Karpatus brolio Henriko automobiliu.

Bene pagrindinis inžinieriaus pomėgis – muzika. Bičiuliai mena istorijas, kaip tėvas nupirko Edvardui smuiką, o šis gabus jaunuolis pats ir itin greitai išmoko juo griežti.
Vėliau, po Antrojo pasaulinio karo, jis savo vaikams pirko pianiną, tačiau šiems nepanorus išmokti juo skambinti, prie klavišų sėdo pats. Ir, pamanykite, tai išmoko savarankiškai ir džiugino svečius muzikos garsais. Muzikai gabus inžinierius per gyvenimą dainavo ir ne viename chore.
Kelininko ranka neužmiršo ir teptuko. A.Klivečka prisimena istoriją, kai pamatęs sūnaus tapomą paveikslą, ėmė jį kritikuoti. Sūnui neatsižvelgus į tėvo kritiką, ėmė portretus ir peizažus tapyti pats. Tuomet jam buvo 73 metai.

Guvumą ir gerą savijautą padeda išlaikyti ne tik menai, bet ir sveika gyvensena.

"Rūkyti mečiau, kai buvau dešimties. Tada dar būdami vaikai susisukome suktines iš klevo lapų ir pabandėme parūkyti. Nepatiko ir daugiau neberūkiau", – šmaikštavo senolis, ir alkoholį vartojantis retai bei saikingai.

Be to, kiekvieną rytą šimto metų sulaukęs inžinierius savo buto balkone daro 15 minučių mankštą, kurią rekomenduoja ir kur kas jaunesniems bičiuliams.
 

Klaipėdiečiui Edvardui Jackevičiui spalio 6 d. sukako 100 metų. Tai vienas iš retų atvejų, kai tokio garbaus amžiaus jubiliatas atvyko susitikti su buvusiais kolegomis į senąją darbovietę.

E.Jackevičius – pats vyriausias Lietuvos kelininkas, veteranui sekmadienį sukako 100 metų. Tai žmogus legenda, tiesęs Žemaičių plentą 1936 metais.

Pasak sveikinusiųjų, žmonės gyvenime palieka kažkokius pėdsakus, o E.Jackevičius paliko šimtus kilometrų nutiestų kelių.

Vyras iki šiol kasdien mankštinasi balkone, tapo paveikslus, savo laiku savarankiškai išmoko griežti smuiku, groti pianinu.

Jubiliatas išlaikė puikų humoro jausmą. Šventės proga jį sveikino kolegos ir artimieji.