Prie Sodų g. 4 namo Kluoniškiuose susirinko Kauno rajono savivaldybės ir vietos bendruomenės atstovai, Zapyškio mokyklos mokiniai. Renginyje dalyvavo ir Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila. Prisiminimais apie žymų laisvės kovotoją dalijosi J. Žitinevičiaus giminaičiai, atminimo lentą pašventino Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Juozas Fakėjavas, rašoma Kauno rajono savivaldybės pranešime.

Renginyje dalyvavęs Kauno rajono meras Valerijus Makūnas pastebėjo, kad pakaunės žemė visada garsėjo knygnešiais, laisvės kovotojais ir partizanais. „J. Žitinevičius yra mums labai brangus, nes nešė šiam kraštui šviesą ir žadino laisvės troškimą“, – kalbėjo meras.

J. Žitinevičius gimė 1879 metais Lekėčių valsčiuje. Augo neturtingo valstiečio šeimoje. Atėjo užkuriu į Zapyškį pas žymų Zanavykijos knygnešį Motiejų Eimaitį, kuris pradėjo gabenti knygas iš Karaliaučiaus dar 1865 metais. Kai M. Eimaitį suėmė su visu vežimu knygų ir nuteisė, J. Žitinevičius perėmė jo darbus. Pėsčias pereidavo sieną, parsinešdavo spaudos ir grįždavo namo.

J. Žitinevičius ne tik platino draudžiamą literatūrą, bet ir pats rašė pasirašydamas Dėde Geniu. 1917 metais dalyvavo Vilniaus konferencijoje, buvo išrinktas į Tautos tarybą. Organizavo savanorius ginti Lietuvos nepriklausomybę. Pats du sūnus nuvedė į savanorių surinkimo punktą.

1928 metais, minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį, Zapyškyje pastatė atminimo paminklą, kurį sovietai nugriovė. Miestelyje taip pat pastatė  ir šaulių namus, kuriuos sovietai sudegino.

Antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Žitinevičius buvo suimtas, nuteistas ir mirė lageryje. Zapyškyje, šalia šeimos kapo, yra jo simbolinis kapas.

„Galime pasidžiaugti, kad Lietuva visuomet turėjo didvyrių, kurie mūsų idėjas sėkmingai nešė į priekį. Ne visi dalykai, kuriuos turime šiandien, yra savaime suprantami – buvo žmonių, kurie labai daug dirbo, aukojosi, buvo žmonių, kurie net gyvybę padėjo dėl visiems bendros idėjos. Tokių didvyrių kaip M. Davainis-Silvestraitis prisiminimas yra labai svarbus. Lenkiu galvą prieš mūsų didvyrius, kurie leido pasiekti tai, ką šiandien turime“, – atminimo renginyje kalbėjo Vilniaus meras Remigijus Šimašius.

Minėjime dalyvavusi istorikė Vida Girininkienė pasakojo, kad sovietmečiu M. Davainio-Silvestraičio kapas buvo apleistas, netvarkomas, todėl tik iniciatyvių vilniečių dėka kapo tiksli vieta vėl buvo nustatyta, jis aptvarkytas, o garsus lietuvių tautodailininkas Ipolitas Užkurnis 1987 metais ten pastatė koplytstulpį. Laikui bėgant, medžio skulptūra visai sunyko, todėl šiemet savivaldybės iniciatyva paminklas buvo atnaujintas. Medinį koplytstulpį savivaldybės lėšomis atkūrė restauratorius Alfonsas Šiaulys.

M. Davainis-Silvestraitis laikomas pirmuoju Lietuvos žurnalistu kronikininku. Džiaugsmingai sutikęs pirmojo laikraščio „Aušra“ pasirodymą, netrukus jis tapo jo nuolatiniu korespondentu. Dar jaunas būdamas, pradėjo rinkti lietuvių tautosaką. Pasirodžius „Aušrai“ rūpinosi jos platinimu, ieškojo prenumeratorių. M. Davainis-Silvestraitis taip pat rinko valstiečių parašus po prašymu panaikinti lietviškos spaudos draudimą. Nuo 1904 gyveno Vilniuje.

Jau šių metų rudenį Rasų kapinėse bus pradėtas įgyvendinti iš ES fondų finansuojamas istorinių kapinių restauravimo projektas – kapinių tvarkymui bus skirti 2,4 mln. Eur. Bus sutvarkyti kapinių šlaitai, restauruoti senoviniai paminklai bei koplyčios, taip pat suremontuota 3,5 km istorinių takų, įrengtas pagrindinio tako apšvietimas, suremontuoti esami laipteliai, įrengtos stebėjimo kameros, požeminiai atliekų konteineriai. Visus darbus numatyta baigti iki 2020 metų.

Tuomet milžinišką darbą atliko draudžiamų spaudinių platintojai – KNYGNEŠIAI. Nepaisant to, kad už knygų platinimą buvo baudžiama kalėjimu ar tremtimi į Sibirą, knygos buvo platinamos itin aktyviai. Imperinės valdžios atstovai, matydami, jog nebegali sulaikyti slaptojo knygų platinimo, 1904 m. panaikino daugiau kaip 40 metų trukusį lietuviškos spaudos draudimą. Kovo 16 dieną, 19 val., knygyne VAGA (PPC „Ozas“) vyks filmo „Knygnešys“ peržiūra bei diskusija.

Filmo „Knygnešys“ prodiuseris Justinas Piliponis, paklaustas, kodėl buvo pasirinktas šis laikotarpis, sako, kad pirmiausia buvo ieškota naujos formos kine (filmas „Knygnešys“ pasirodė 2011 metais – red. past.), tuo metu trūko filmų apie herojus, todėl buvo ieškoma patrauklaus personažo, kuris būtų patrauktų tiek vaikų, tiek suaugusiųjų auditorijos dėmesį. „Vartant istorijos puslapius, jautėme, kad XIX a. pab. sukilimai Lietuvoje galėtų būti ta ašis, kuri padėtų rasti temą, kita vertus, knygnešystė pasirodė labai išaukštinta, todėl reikėjo padirbėti, kad būtų rastas raktas, atrakinantis ne idealizuotą tikrovę, o atspindėtų to meto realybę“, - pabrėžia prodiuseris J. Piliponis.

Kalbėdamas apie Lietuvai skaudų lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį, J. Piliponis akcentuoja ir tai, kad nors to meto knygnešių didvyriškumas buvo neabejotinas, tačiau kartu vyko ne tik knygų, bet ir alkoholio kontrabanda. „Tą laikotarpį galima vertinti skirtingai: vienok žmonėms tai buvo lyg pragyvenimo šaltinis, kartu atsirasdavo žmonių, fanatiškai tikėjusių aukštesniu tikslu ir tautinio identiteto išsaugojimo misija, tačiau jokiais būdais negalime pamiršti, kad tai vienas iš pagrindinių veiksnių, padėjusių išsaugoti raštą bei kalbą priespaudos metais“, - sako J. Piliponis.

Filmo „Knygnešys“ kūrybinė grupė neslepia, kad filmas buvo kuriamas galvojant apie jo patrauklumą mokyklinei auditorijai, kadangi būtent mokykloje formuojasi istorijos pagrindai, o ją norėta parodyti kaip įvairialypį organizmą jos neidealizuojant: „Filmas – lyg neformali pamoka apie istorijos faktus“.

Diskusijoje dalyvauja: operatorius Saulius Lukoševičius, garso režisierius Jonas Jocys, prodiuseriai Paulius Juočeris ir J. Piliponis.

Spalvingas XIX a. Lietuvos kaimo gyvenimas, humoras, nuotykiai, pavojai ir sunkūs pasirinkimai, tai – tik menka dalelė to, su kuo susiduria plevėsa Jurgis susipažinęs su knygnešiu Mažvydu.