Kur jau ten Gavėnia?! 40 dienų susikaupimo, asketiškesnių pasirinkimų šiuolaikiniam žmogui – nepakeliamas išbandymas. O ir Bažnyčia yra supaprastinusi pasninko reikalavimus: svarbu atsisakyti mėsiškų valgių Gavėnios penktadieniais, o pasninkauti privalu Pelenų trečiadienį ir Didįjį penktadienį.

Pasninkas mums priimtinas dietos forma, kai reikia padailinti kūno linijas. Sutinkame pasirinkti, ką valgyti, kai to prireikia dėl sveikatos ar grožio. O pasninkauti dėl sielos reikalų – permąstant gyvenimą ir pasikeičiant – mums nepatogu. Nebeturime valios būti labiau krikščionimis. Nebenorime kovoti savo vidinių kovų. Nebemokame laukti. Išlaukti. Laimingiems mums reikia būti tuoj pat – čia ir dabar. Ir tyla mums nepatogi. Geriau jaučiamės šurmulyje, kuris perrėkia visas dvasios aimanas.

Vis dėlto velykinis stabtelėjimas ateina į kiekvieno gyvenimą. Velykų dovana mažina atskirtį tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Verbų sekmadienį bažnyčioje visi turi rankose laikyti kadagio, beržo, gluosnio šakelę arba kitokią verbą. Senovėje žmonės tikėjo: „jei verbos neturėsi, velnias įkiš palaikyti savo uodegą“. Nelikime su velnio uodega rankoje. Kad ir kaip būtume įsikinkę pareigose, atsakomybėse, siekiamybėse, dar turime laiko atsigręžti į save, į savo klaidas, permąstyti, kas daro mus žmonėmis. Iš tiesų laimingais. Tebūnie rytoj tokio kelio pradžia. Į geresnį save.

Kaip pažymi ketvirtadienį Afganistano laikraštis „Hasht-e Sobh“, pastaruosius 20 metų pirmoji sąraše buvo Šiaurės Korėja, bet, atėjus į valdžią Kabule radikaliai Talibano grupuotei, žmogaus teisių gynėjai iš naujo įvertino grėsmes. Afganistanas iš antrosios eilutės pakilo į pirmąją.  

„Open Doors“ analitikų nuomone, Afganistano teritorijoje gyvena keli tūkstančiai krikščionybės išpažinėjų. Naujoji valdžia krikščionis persekioja ir jiems grasina. Pasak organizacijos atstovų, šalyje, kaip ir anksčiau, neįmanoma atvirai išpažinti krikščionybės, bet dabar valdžia ypač griežtai stebi, kaip laikomasi islamo normų, todėl krikščionių mažumos atstovų gyvybei ir sveikatai iškyla pavojus. Be to, talibai specialiai ieško krikščionių visoje šalyje. „Open Doors“ vertinimu, krikščionių persekiojimo lygis Afganistane yra ekstremalus.

„Open Doors“ buvo įkurta 1955 metais siekiant padėti tikintiesiems tose šalyse, kur krikščionybė yra persekiojama ir engiama. Organizacija teikia pagalbą krikščionių bendruomenėms, bažnyčioms ir sekmadienio mokykloms, dirba švietėjišką darbą.

JAV nusprendus išvesti savo ginkluotąsias pajėgas iš Afganistano, talibai praėjusių metų rugpjūčio 15 d. be mūšio įžengė į Kabulą, o rugsėjo 7 d. paskelbė savo laikinosios vyriausybės sudėtį. Šio ministrų kabineto legitimumo kol kas nepripažino nė viena šalis.

Talibai žadėjo nesigriebti represijų ir paisyti tarptautinių pilietinės visuomenės normų, bet pabrėžia, kad jiems svarbiausia yra atitiktis islamo reikalavimams.

Daugelyje pasaulio vietų sergamumui COVID-19 vėl smarkiai padidėjus, nors įsibėgėja vakcinavimo kampanijos, teko sugrąžinti itin nepopuliarius suvaržymus.

Popiežius Pranciškus Velykų mišias sekmadienį aukos Italijai savaitgalį paskelbus griežtą karantiną.

Šventės išvakarėse Katalikų Bažnyčios vadovas pasiuntė vilties ir atsinaujinimo žinią.

„Visuomet įmanoma pradėti iš naujo, nes Dievas mumyse gali pažadinti naują gyvybę, nepaisant visų mūsų nesėkmių“, – sakė jis.

„Iš mūsų širdžių griuvėsių Dievas gali sukurti meno kūrinį; iš mūsų sugriuvusio žmogiškumo liekanų Dievas gali paruošti naują istoriją“, – pridūrė Šventasis tėvas..

Italijoje, kur padidėjus sergamumui visa šalis tapo didelės epidemiologinės rizikos „raudonąja zona“, šeštadienį prasidėjo griežtas karantinas Velykų laikotarpiu, kai šeimos paprastai susirenka švęsti kartu.

Romoje esančioje Navonos aikštėje, garsėjančioje Keturių Upių fontanu ir paprastai būnančioje pilnoje žmonių, pavasarišką šeštadienį matėsi tik pavieniai šunis vedžiojantys gyventojai ir dviratininkai.

Kaimyninėse vingiuotose gatvėse veikė būtiniausių prekių parduotuvės, bet jose pirkėjų buvo mažai.

„Tai jau pradeda įgristi“, – apie suvaržymus kalbėjo šunį išėjęs pavedžioti vyras, vardu Giovanni (Džovanis).

Šeštadienį naujų suvaržymų taip pat įsigaliojo Prancūzijoje, kur institucijos stengiasi pažaboti dramatiškai padidėjusį sergamumą, viršijusį Paryžiaus ligoninių pajėgumus.

Pandemija temdys Velykas ir Pietų Amerikoje. Brazilijoje šiuo metu sergamumas vėl didėja, tikriausiai skatinamas naujo užkrečiamesnio koronaviruso varianto.

Neraminanti padėtis žemyne privertė Peru per Velykas paskelbti visuotinį užsidarymą. Bolivija savo ruožtu uždarė savo sieną su Brazilija, o Čilė apskritai uždarė savo sienas.

„Vėl jautiesi gyvas“

Jau anksčiau suvaržymai buvo sugriežtinti kai kuriose kitose Europos šalyse, įskaitant Belgiją.

Šeštadienį tūkstančiai vokiečių pietvakariniame Štutgarto mieste protestavo prieš suvaržymus, šalyje tęsiantis įtemptiems debatams, ar karantinas turi būti dar labiau griežtinamas siaučiant COVID-19 trečiajai bangai.

Protestuotojai, tarp kurių tik nedaugelis dėvėjo kaukes, žygiavo iš Štutgarto centro į pagrindinę aikštę miesto šiaurės rytinėje dalyje, nešdami transparantus su šūkiu „Baikite COVID diktatūrą“.

Vyriausybė atsisakė planų įvesti griežtą karantiną per Velykas, bet kanclerė Angela Merkel ragino žmones per Velykas apriboti socialinius kontaktus.

Kitapus Atlanto vandenyno naujų suvaržymų prieš Velykas buvo įvesta dviejose daugiausiai gyventojų turinčiose Kanados provincijose – Ontarijuje ir Kvebeke.

Tuo metu Filipinuose griežtas karantinas, taikomas daugiau kaip 24 mln. gyventojų, buvo pratęstas dar savaitei. Ligoninėms persipildžius, tarnybos buvo priverstos įrengti laiko klinikų palapinėse.

Tačiau Jeruzalės senamiestyje, kur pernai Velykas temdė griežtas uždarymas, buvo žengtas žingsnis įprastos gyvenimo tvarkos link.

Šiemet pagrindinės šventosios vietos buvo atidarytos, Izraeliui sulaukus didelės sėkmės vykdant skiepijimo kampaniją.

„Pernai buvo labai sunku. Mums atrodė, tarsi miestas būtų miręs, – sakė palestinietė krikščionė Lina Sleibi, dainuojanti chore per pamaldas netoliese esančiame Vakarų Kranto mieste Betliejuje.

Dabar „vėl jautiesi gyvas“, pridūrė ji.

„Užbaigti darbą“

Pandemija pasaulyje pareikalavo daugiau kaip 2,8 mln. žmonių gyvybių.

Tačiau Jungtinės Valstijos, smarkiausiai šios sveikatos krizės paveikta šalis, tapo pirmąja valstybe, kurioje mažiausiai viena vakcinos doze paskiepyta daugiau kaip 100 mln. žmonių – apie 40 proc. suaugusių gyventojų.

JAV prezidentas Joe Bidenas (Džo Baidenas) pažadėjo, kad iki gegužės 1 dienos galimybė pasiskiepyti atsivers visiems suaugusiems amerikiečiams.

Tačiau kai kuriose šalies dalyse sergamumas COVID-19 toliau didėja, tad J. Bidenas ragino amerikiečius toliau dėvėti kaukes ir laikytis kitų atsargumo priemonių.

„Turime užbaigti šį darbą“, – kalbėjo jis.

JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrai (CDC) atnaujino savo rekomendacijas – dabar nurodoma, kad visiškai paskiepyti žmonės gali keliauti nesikarantinuodami, bet turėtų toliau dėvėti kaukes.

Tuo metu daugumoje Europos šalių skiepijimo kampanijos vis dar stringa dėl tiekimo problemų ir abejonių, ar bendrovės „AstraZeneca“ vakcina yra saugi.

Nyderlandai penktadienį tapo naujausia Europos valstybe, sustabdžiusia jaunesnių kaip 60 metų žmonių skiepijimą „AstraZeneca“, gavus naujų pranešimų apie atvejus, kai šiuo preparatu paskiepytiems žmonėms susidarė kraujo krešulių.

Jungtinė Karalystė ir britų bei švedų bendrovė tvirtino, kad šie skiepai yra saugūs. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir Europos vaistų agentūra (EVA) taip pat tvirtino, kad „AstraZeneca“ vakcinos nauda vis dar atsveria jos vartojimo riziką.

Šeštadienį JK farmacijos priežiūros tarnyba nurodė, kad Britanijoje kraujo krešulių susidarė iš viso 30 žmonių, paskiepytų „AstraZeneca“ preparatu. Septyni iš šių žmonių mirė.

Šie 30 trombozės atvejų buvo nustatyti šalyje „AstraZeneca“ vakcina paskiepijus iš viso 18,1 mln. žmonių.

Rytų Anglijos universiteto medicinos mikrobiologas Paulas Hunteris (Polas Hanteris) sakė naujienų agentūrai AFP iš pradžių manęs, kad ryšys tarp skiepijimo ir kraujo krešulių susidarymo yra veikiau „atsitiktinis sutapimas“.

Tačiau tokių atvejų daugėjant įvairiose šalyse „įrodymų svoris dabar lenkia [prie išvados], kad Oksfordo [universiteto] ir „AstraZeneca“ vakcina iš tiesų yra šių nepalankių atvejų priežastis“, nurodė jis.

Tuo metu Vakarų Afrikos valstybė Bisau Gvinėja šeštadienį pradėjo skiepijimo „AstraZeneca“ vakcina kampaniją.

Filipinuose, Prancūzijoje, Brazilijoje ir kitose daugiausia krikščionių gyvenamose šalyse virusas nesitraukia iki šiol. Tikintiesiems jau antrus metus iš eilės prieš Velykas tenka susitaikyti su judėjimo suvaržymais, pasaulyje randantis naujų, užkrečiamesnių viruso atmainų židinių.

Pernai Jeruzalėje galiojo griežtas karantinas. Religinėse apeigose, vykusiose už uždarų durų, galėjo dalyvauti tik nedidelės kunigų grupelės, nors ankstesniais metais miesto šventoves per Velykas užplūsdavo dešimtys tūkstančių maldininkų.

Šiemet keli šimtai tikinčiųjų, vedini rudais abitais apsirengusių pranciškonų vienuolių, dalyvavo tradicinėje Kristaus kančios kelio procesijoje, judėjusioje tomis pačiomis gatvėmis, kuriomis, kaip tikima, Atpirkėjas nešė savo kryžių, ant kurio buvo nukankintas. Prie kančios kelio stočių tikintieji kalbėjo poterius. Kita grupė tikinčiųjų nešė medinį kryžių per senamiestį, giedodama ir taip pat sustodama pasimelsti.

Kristaus Kapo bažnyčia, stovinti vietoje, kur, kaip tiki krikščionys, Jėzus Kristus mirė nukryžiuotas, buvo palaidotas ir prisikėlė iš mirusiųjų, šiemet yra atvira lankytojams,  tačiau jie privalo dėvėti apsaugines kaukes ir laikytis fizinio atstumo.

„Vietos yra atidaromos, bet atsargiai ir palaipsniui, – sakė Šventosios Žemės bažnyčios lyderių patarėjas Wadie Abunassaras (Vadis Abunasaras). – Paprastai mes kviečiame žmones ateiti. Pernai sakėme žmonėms likti namuose... Šiemet mes lyg ir tylime.“

Izraelis vykdo vieną sėkmingiausių skiepijimo kampanijų pasaulyje, leidusią vėl atsidaryti restoranams, viešbučiams ir religiniams objektams. Tačiau kelionės lėktuvais iki šiol yra ribojamos dėl karantino ir kitų suvaržymo priemonių, siekiant apsisaugoti nuo užsienio maldininkų, paprastai suplūstančių į Jeruzalę Didžiąją savaitę.

Pagrindiniai religiniai objektai yra senamiestyje, Rytų Jeruzalėje, kurią Izraelis užėmė kartu su Vakarų Krantu per 1967 metų karą. Izraelis aneksavo Rytų Jeruzalę ir laiko visą miestą nedaloma žydų valstybės sostine, tuo metu palestiniečiai regi abi teritorijas savo būsimos valstybės dalimi.

Į Izraelio vykdomą skiepijimo kampaniją buvo įtraukti ir Jeruzalėje gyvenantys palestiniečiai, tačiau okupuotam Vakarų Krantui buvo išskirtas nedidelis skaičius vakcinų. Palestiniečių Autonomija importavo dešimtis dozių vakcinų daugiau nei 2,5 mln. savo gyventojų.

Izraelio pareigūnai pranešė, kad Velykų šventėse galės dalyvauti iki 5 tūkst. krikščionių palestiniečių iš Vakarų kranto. W.  Abunassaras sakė negirdėjęs, kad iš Vakarų Kranto į Jeruzalę planuotų atvažiuoti didelės tikinčiųjų grupės, kaip būdavo ankstesniais metais.

Popiežius Pranciškus Didįjį penktadienį pradėjo apsilankymu Vatikano vakcinavimo nuo COVID-19 centre, kur savanoriai per pastarąją savaitę suleido maždaug 1 200 dozių vakcinos „Pfizer-BioNTech“ Romos neturtingiems ir nepalankioje padėtyje atsidūrusiems žmonėms.

Vatikano valstybė pati įsigijo vakcinos Šventojo Sosto darbuotojams ir jų šeimų nariams paskiepyti, o vakcinų perteklių atiduoda benamiams. Kauke veidą prisidengęs popiežius Pranciškus pozavo nuotraukoms su savanoriais ir pasiskiepijusiais žmonėmis Vatikano audiencijų salėje.

Vėliau penktadienį Pranciškus turėtų vadovauti Kryžiaus kelio procesijai beveik tuščioje Šv. Petro aikštėje, nors paprastai ši  procesija vykdavo deglų apšviestame Romos Koliziejuje.

Prancūzijoje dėl 19 val. įsigaliojančios komendanto valandos parapijos yra priverstos paankstinti naktines Didžiojo penktadienio apeigas arba jas visiškai atšaukti. Karantinas paskelbtas 19-oje Prancūzijos departamentų, todėl ten tikintieji mišiose gali dalyvauti tik dieną ir tik pasirašę „kelionės sertifikatą“.

Nors nuo šeštadienio Prancūzijoje įvedamas trečias dalinis karantinas, Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas (Emaniuelis Makronas) nesiryžo uždrausti velykinio savaitgalio kelionių, suteikdamas galimybę prancūzams keliauti tarp regionų ir susitikti su artimaisiais penktadienį.

Gaisro nusiaubtoje Paryžiaus Dievo motinos katedroje šiemet Didžiojo penktadienio mišios nevyks, tačiau katedros dvasininkai vis tiek melsis prie nuo liepsnų išgelbėto šventovės erškėčių vainiko, radusio laikiną prieglobstį netoliese esančioje Šv. Germano Oseriečio bažnyčioje.

Ispanijoje jau antrus metus iš eilės tradicinių procesijų nebus. Bažnyčios ribos lankytojų skaičių. Dauguma parapijų mišias transliuos internetu.

Filipinų sostinės Manilos gatvėse tvyrojo nejauki tyla, valdžiai uždraudus religinius susibūrimus sostinėje ir dar keturiose provincijose. Su nauja nerimą keliančia COVID-19 banga kovojantys pareigūnai šią savaitę paskelbė karantiną daugiau nei 25 mln. gyventojų turinčioje šalyje.

Filipinai jau buvo pradėję atsidarinėti ir tikėjosi įveikti sunkią ekonominę krizę, tačiau praėjusį mėnesį naujai registruojamų COVID-19 atvejų skaičius vėl labai išaugo. Veikiausiai tam įtakos turėjo šalyje pasirodžiusios naujos labiau užkrečiamos viruso atmainos, didesnis visuomenės mobilumas ir atsipalaidavimas.

Indijos Maurjų (nepainioti su Ispanijos maurais) imperatoriui Ašokai (304–232 m. pr. Kr.) atsakymus davė tuo metu dar jauna budizmo religija, kurią, pasinaudodamas savo padėtimi, jis bandė išpopuliarinti visame pasaulyje. Šių dienų Indijoje, Afganistane, Pakistane ir Bangladeše aptinkami ant uolų išraižyti Ašokos ediktai ateities kartoms perša itin progresyvaus ir tauraus, savo pavaldinių gerove besirūpinančio valdovo įvaizdį.

Veikiausiai pažangusis monarchas jau tada suprato viešųjų ryšių svarbą politikoje. Po Ašokos mirties Indiją vienijusi Maurjų imperija pradėjo irti. Regione atsirado daugybė smulkių valstybių, kuriose knibždėte knibždėjo pačių ambicingiausių dinastijų. Žymiausia jų – Guptų, valdžiusi šiaurinę dabartinės Indijos dalį nuo trečiojo mūsų eros amžiaus pabaigos iki šeštojo amžiaus vidurio.

Tikima, kad Guptos kilo iš to paties krašto kaip ir Maurjos. Taip pat manoma, kad jų dinastijos įkūrėjo vardas buvo toks pat kaip ir Ašokos senelio – Chandragupta.

Tais laikais regiono vidaus politikoje trūko nuoseklumo ir pastovumo, tačiau Indijos kultūra, visiškai nepaisydama nei vidaus konfliktų, nei išorės grėsmių, vieną po kitos dovanojo pasauliui svarbias inovacijas. Teigiama, kad būtent tuo metu (nuo 500 m. pr. Kr. iki 400 m. po Kr.) Pandžalio jogos sutrose buvo įamžintas mėgstamiausias progresyviųjų jaunuolių ir materialinės gerovės nestokojančių poniučių užsiėmimas – joga.

Siekiant praplėsti šią kūno, dvasios ir proto tobulinimo technologiją, buvo išrasta vadinamoji Kamasutra (400 m. pr. Kr. – 300 m. po. Kr.), leidžianti pasiekti dvasinį nušvitimą lytinio akto pozomis.

Panašiu metu (V–II a. pr. Kr.) buvo sukurtas ir įamžintas kitas Vakaruose itin madingas Indijos religinis veikalas – "Bhagavadgita" ("Dievo daina"). Ši itin svarbi poema žmonijai leidžia susipažinti su svarbiausiais induizmo principais ir mėlynodžiu dievaičiu Krišna, kuris yra kito svarbaus dievo – Višnos reinkarnacija.

Siekdami perprasti pasaulį ir numatyti ateitį, Indijos protai atrado itin svarbius matematikos ir astronomijos dėsnius. Buvo sukurtas nulis, be kurio neįsivaizduojama jokia pavyzdingo nevykėlio egzistencija, ir atrastas baisiausias paauglių košmaras – sinusas. VI mūsų eros amžiuje Indijos šiaurės vakaruose buvo sukurtas strateginį mąstymą lavinantis žaidimas "Caturanga". Tikslios tų laikų žaidimo taisyklės nėra žinomos, tačiau manoma, kad būtent šios intelektualios pramogos atsiradimas žymi šiuolaikinio šachmatų sporto pradžią.

VI a. viduryje Guptų imperija ėmė silpti, o budizmą išstūmusiai ir antrąjį kvėpavimą įgavusiai induizmo religijai atsirado nauji konkurentai. Tradiciniai Indijos tikėjimai pripažįsta sielos nemirtingumą, leidžiantį atgimti po mirties, ir moralių bei dorų darbų naudą, suteikiančią materialinę gerovę kituose gyvenimuose.

Jeigu tu gimei turtingas, gražus ir protingas, vadinasi, kažkada prieš tai buvai doras ir kilnus. Jeigu atsiradai piktų vargšų bendruomenėje – buvai niekšas ir gavai, ko nusipelnęs. Požiūris, kad gyvenimas ir istorija sukasi nesibaigiančiu ratu, egzistavo ne tik senovės Indijoje, bet ir daugelyje kitų kraštų.

52 m. į Indiją atvyko paslaptingas žmogus, mūsų dienomis vadinamas apaštalu Tomu (1 –72 m. po Kr.). Teigiama, kad jis buvo vienas iš dvylikos pagrindinių Jėzaus Nazariečio (4 m. pr. Kr. – 30 arba 33 m. po Kr.) pasekėjų.

Tikslios Jėzaus Nazariečio gyvenimo detalės nėra žinomos, tačiau tikima, kad jis skelbė empatiško ir humanistinio pobūdžio idėjas bei kritikavo judėjų religinės bendruomenės elitą. Anot Jėzaus, egzistuoja tik viena dievybė, kuri yra gailestinga ir pasiryžusi atleisti kiekvienam, besigailinčiam savo blogų darbų.

Gyvenimas, pasak krikščionybės pasekėjų, taip pat yra mums duotas tik vienas. Be to, laikas juda ne ratu, o tiese, vedančia į galutinį ir neišvengiamą Šventosios karalystės finalą. Manoma, kad už šio požiūrio skelbimą Jėzus buvo įduotas Romos imperijos valdžiai, kuri jį nubaudė mirties bausme – nukryžiavimu.

Iki mūsų dienų krikščionys tiki, kad jis buvo Dievo sūnus ir svarbiausias pranašas, kuris mirė baisia mirtimi už visos žmonijos padarytas nuodėmes. Tikėjimas Jėzaus idėjomis Indijoje sulaukė nemažai pasekėjų, tačiau tapti dominuojančia regiono religija krikščionybei nepavyko.

Praėjus daugeliui šimtmečių (711 m.) prie Indijos sienų, į dabartinio Pakistano teritoriją, atklydo dar vieno krikščionybei giminingo, bet gerokai veržlesnio, jaunesnio ir ambicingesnio tikėjimo atstovai. Islamas taip pat skelbė, kad pasaulyje egzistuoja tik vienas vienintelis Dievas. Svarbiausias Alacho žodžio skelbėjas ir islamo įkūrėjas yra pranašas Mahometas (570–632), o Jėzus ir judėjų Mozė bei kiti žymūs pranašai tėra būgnininkai, skelbę Didžiojo mesijo atėjimą.

Iš savo sekėjų islamas reikalauja vieno – visiško atsidavimo Aukščiausiojo valiai. Idealaus musulmono pavyzdys – judėjų pranašas Abraomas, besąlygiškai sutikęs paaukoti Dievui savo sūnų Izaoką.

Kaip ir krikščionybė, islamas skelbia humanizmo ir empatijos idėjas. Nė viena religija nepripažįsta tautinių, rasinių ar socialinių skirtumų. Abi jos tvirtina, kad tikėjimas vienu Dievu ir tų pačių ritualų atlikimas eliminuoja socialinius bei kultūrinius skirtumus ir suvienija žmones brolybės saitais.

Tiesa, islamo pasekėjai nuo krikščionių kai kuo skyrėsi. Skirtingai nei krikščionys, musulmonai iš pat pradžių savąjį tikėjimą bandė įtvirtinti tik ginklu, kuris jiems atvėrė milžiniškas teritorijas – nuo šių dienų Ispanijos iki Indijos.

– Pyktis, konkurencija, vienas kito žeminimas ir nuolatinis varžymasis – pastaruoju metu tai mūsų visuomenei tapo įprasta. Ar tai normalu? – artėjant Didžiajai savaitei "Vilniaus diena" teiravosi Vilniaus Šv. Juozapo (Pilaitės) parapijos klebono Ričardo Doveikos.

– Dėl to aš nei stebiuosi, nei mane tas piktina, nei gąsdina. Nes aš žinau, kad situacija pasikeis.

Šiandien mūsų visuomenėje bijoma autoritetų ir jie naikinami visose srityse. Aš nekalbu vien tik apie religinį autoritetą. Kas yra politikoje autoritetas? Kas mokytojų autoritetas? Kas yra medikų autoritetas? Kas yra menininkų autoritetas? Šeimų – tėvų, vaikų, senelių, anūkų – santykiuose kas yra autoritetas? Autoritetas šiandien yra nuasmenintas – iš jo atimtas veidas, atimtas vardas, ir šiandien autoritetas, į kurį lygiuojasi visuomenė, yra "pletkai", nuomonė.

Bet tiesa nėra nuomonių apklausos rezultatas. O kas yra tiesa? Atsakymas labai paprastas – TU. Šiandien mes turime sugrąžinti žmogui supratimą, kad jis yra tiesa. Aš galiu apie tave turėti bet kokią nuomonę, kaip ir tu apie mane. Mes galime net konkuruoti vienas su kitu. Mes galime išnaudoti vienas kitą, kariauti vienas su kitu, net sunaikinti vienas kitą. Bet ko negalime padaryti vienas kitam, ko negalima padaryti su tiesa? Jos negalima paneigti. Tai, kaip aš nusiteikęs tavo atžvilgiu arba tu nusiteikęs mano atžvilgiu, yra mūsų nuomonės, kurios dabar užima tiesos vietą. Žmonės galvoja, kad nuomonė yra tiesa, kurią reikia bet kokiu būdu įtvirtinti. Ir dažniausiai nuomonės įtvirtinamos balsavimu. Dauguma nusprendė, kad tai yra tiesa, ir tai bus tiesa.

Ne, tiesa nėra pavaldi nuomonių apklausų rezultatams, dėl to ji ir yra tiesa. Ji niekam nepavaldi. Bet galima padaryti – galima pradėti ją ignoruoti. Ir tos tarpusavio ignoravimo antižmogiškos kultūros aukų turime labai daug savo aplinkoje. Mus moko ignoruoti žmones, mus moko skirstyti žmones: miestietis – kaimietis, runkelis – elitas, savas – svetimas. Mus moko susipriešinti: religinė bendruomenė – civilinė bendruomenė, tarsi viena bendruomenė su kita nėra persimaišiusi ir nėra visi atsakingi už savo kraštą, tarsi viena bendruomenė daugiau duoda savo kraštui, o kita – mažiau. Bet yra žmonių, norinčių, kad visa tai būtų – kad žmonės nepasitikėtų vienas kitu.

Autoriteto buvimas šiais laikais kai kam suponuoja konkurento atsiradimą. Tad yra suinteresuotų eliminuoti dar vieną konkurentą, kuris ateina be galios, be valdžios, be pinigų, bet su rimta milijonų žmonių parama. Autoritetui nereikia nei galios, nei valdžios, nei pinigų. Autoritetui reikia žmonių širdžių, gyvų asmenybių, kurie yra jėga. Kitaip sakant, aš uždegu savo švieselę, išeinu iš bunkerinio ir klumpinio mąstymo, ir tiesiog pasakau: mūsų yra daug tokių ir todėl mes esame jėga. Mes esame šviesa.

Ir dėl to, manau, yra nemažai tokių, kurie nenori tos jėgos. Yra tų, kurie labai džiaugsmingai trina rankas, kai pavyksta užkabinti mūsų visuomenės jautresnes stygas – lietuviško charakterio, būdo savybes, ir jas labai puikiai išnaudoti. Mes esame pavydūs, norime sutvarkyti savo gyvenimą kitų sąskaita. Tiesa, dar iš sovietmečio šiek tiek "paveldėjome" tingumo.

– Tačiau tai nebuvo pati didžiausia sovietmečio padaryta žala?

– Žinoma, ne. Didžiausia žala tai, kad buvo sunaikinta pati darbščiausia Lietuvos dalis. Į Sibirą vežė autoritetus – inteligentus, dvasininkus, politikus, taip pat darbščiausius žmones, kurie turėjo žemės ir ją dirbo, kruvinu savo prakaitu kūrė Lietuvą. Visus šiuos žmonės buvo stengiamasi išnaikinti. Ir net išnaikinus šią visuomenės dalį, po 50 metų sovietmečio ir "plautų smegenų", šiandien – tai man yra Lietuvos stebuklas – tauta atželia. Tas likutis, kuriame buvo atskiri grūdeliai – partizanai, knygnešiai, kunigai, politikai, menininkai, kaip tas grūdas, įdėtas į įšalo žemę, išlaukė savo laiko ir atželia.

Kas mes esame? Trečia karta nuo žagrės. Ir jeigu mūsų seneliai nebūtų kvepėję tvarto mėšlu, mes šiandien nė vienas prancūziškais kvepalais nesikvepintume.

Kas mes esame? Trečia karta nuo žagrės. Ir jeigu mūsų seneliai nebūtų kvepėję tvarto mėšlu, mes šiandien nė vienas prancūziškais kvepalais nesikvepintume. Bet mes jų gėdijamės, išsižadame, bėgame nuo savo istorinės tiesos, nuo savo šaknų. Popiežius Pranciškus, lankydamasis Lietuvoje, prašė lietuvių: atsigręžkite į savo šaknis. Šiandien mes turime atželiančią Lietuvą. Tik kol šitas atžalynas sustiprės, kol jis išleis šaknis, kol duos vaisių, reikia labai daug kantrybės.

Todėl manęs tikrai nestebina tie procesai, kurie vyksta mūsų visuomenėje. Atžalynas turi atželti, sustiprėti savo šaknimis, kad tai, kas buvo tapę įprasta per 50 metų – kaip mastyti, kaip galvoti, kaip elgtis – natūraliai nunyktų. Pakartosiu – natūraliai nunyktų. Natūraliai nunyktų nuo atžalyno želmenų gausos, tvirtų šaknų, prisiimtos atsakomybės.

Kaip mūsų seneliai, proseneliai norėjo matyti laisvą Lietuvą, taip man bus smagu pamatyti tą atžalyno Lietuvą. Aš tikiu, kad ji bus. Nes kiekviena atžala nėra anoniminė. Tai kiekvienas žmogus, kuris apsisprendžia dėl savo krašto, dėl savo sąžinės, dėl atsakomybės kitam.

Didžiausias priešas arba nuodas, kuris yra paskleistas mūsų tarpusavio santykiuose, – kad mes abejotume vienas kitu ir dvejotume dėl vienas kito. Dėl to visai šitai antižmogiškai kultūrai yra reikalingos stiprios religinės bendruomenės, labai stiprios asmenybės, kurios išdrįsta plaukti prieš srovę visur – viešoje erdvėje, viešame gyvenime, politikoje, darbe, mokykloje, bet kur. Asmenybės, pasakančios, kad mūsų, šviesos žmonių, tikinčių Lietuvos atžalynu, yra daugiau, nes mes esame atžalynas.

– Ar tikėjimas gali padėti pakeisti žmonių požiūrį vienam į kitą, padėti Lietuvai atželti?

– Žinoma. Ir jeigu kažkas nori pradėti tikėti Dievą, reikia pradėti ne nuo Biblijos skaitymo, net ne nuo nuėjimo į bažnyčią, o nuo labai elementaraus dalyko – turi išmokti tikėti žmogumi. Tai yra pagrindas.

Man tenka daug keliauti po Lietuvą, susitikti su tūkstančiais žmonių, ir mes kalbamės, kaip šiandien turi atrodyti tikintis žmogus pasaulietinės valstybės piliečio kelyje. Ką šiandien gali įnešti religingas žmogus į tą atžalyną mūsų tautos bendrajame lobyne? Ką šiandien konkrečiai turi padaryti tas, kuris ryte atsikėlęs persižegnoja, kad grįžęs namo ramia sąžine atsigultų į lovą? Išmokti tikėti žmogumi.

Aš visada žmonių klausiu – kiek tu galėtum įvardyti žmonių, kuriais iš tiesų tiki? Ar į sąrašą pakliūtų žmona, vyras, tėvai, vaikai, seneliai? O kaimynas, mokytojas? O gal tavo sąrašas tuščias, nors turi daug žmonių, su kuriais gali gerai praleisti laiką ar puikiai tvarkyti reikalus, verslo sandorius. O kiek yra žmonių, kurie tavimi tiki ir kurie tave galėtų įrašyti į savo sąrašą?

Jeigu žmogus būtų nepriekaištingos reputacijos, ir Dievas nebūtų tapęs žmogumi, nebūtų nei Didžiojo penktadienio, nei Velykų – ko kištis į nepriekaištingų žmonių gyvenimą?

Tas, kas pradeda tikėti žmogumi, pats tampa patikimas. Mes šiandien matome, kad labai aukštai iškelta kartelė: reikalaujama nepriekaištingos reputacijos ir panašiai. Jūs parodykite man nepriekaištingos reputacijos žmogų. Jeigu žmogus būtų nepriekaištingos reputacijos, ir Dievas nebūtų tapęs žmogumi, nebūtų nei Didžiojo penktadienio, nei Velykų – ko kištis į nepriekaištingų žmonių gyvenimą?

Mes visi esame nuodėmės žmonės. Visi. Mes visi kiekvieną dieną turime du pasirinkimus – galime pasirinkti pasakyti "labas", o galime pasirinkti kitą prakeikti, galime ištiesti pagalbos ranką, o galime praeiti kitą ignoruodami. Mes visi turime dvi galimybes: būti geru arba pasirinkti tamsos kelią. Visada – kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką. Ir kiekvienas sprendimas, kurį mes padarome, gimsta mūsų širdyje, ateina iš mūsų širdies kaip nulemtas apsisprendimas, kuris tiesiog viešai yra išreiškiamas.

Kas atsitiks, jei žmogus pradės tikėti Dievą? Iš tikrųjų pradės tikėti, o ne žaisti žaidimus švęsdamas religines šventes. Jis niekada nepastums kito žmogaus. Čia tikėjimo rezultatas. Jis kitame matys tokį patį žmogų, koks pats yra, ir suvoks, kad jam niekas nesuteikė teisės kito pastumti. Kai kas bijo tokių žmonių, bijo tokių asmenybių, kažkam yra nepatogu turėti brandžią, atsakingą visuomenę.

Šiandien didžioji krikščionybės užduotis yra sugrįžti į evangelinę krikščionybę. Ne į savo individualų gyvenimą, bet į bendruomeninį gyvenimą. Būtina išeiti iš šito ego mąstymo – "aš ir pasaulis aplink mane". Bendruomeninis dvasingumas, bendruomeninis mąstymas, bendruomenės gėris. Ir pačiam gyventi būtent šito gėrio akivaizdoje.

Krikščioniškoji bendruomenė gali tarpusavyje kalbėtis tokiomis temomis, kurios yra labai nepatogios valdžioje esantiems žmonėms. Bet už tai, matyt, mes ir esame nepatogūs politikams.

Galime kalbėti apie juridinį atskirtinumą Bažnyčios ir valstybės – kiekviena tvarkosi pagal savo įstatymus ir kanonus. Galime kalbėti apie bendradarbiavimą ir diskretiškumą nesikišti vieniems į kitų priimamų sprendimų turinį. Bet jūs man pasakykite, kokia šiame krašte puoselėjama arba skleidžiama krikščioniškoji vertybė tapo kliūtimi klestėti pasaulietinei valstybei mūsų visuomenėje. Meilė artimui? Gyvybę už draugus atiduoti? Aplankytas vienišas senelis? Saugi kaimynystė? Ištikimybė šeimoje? Vargu ar kas nors gali įvardyti bent vieną Katalikų bažnyčios arba krikščionybės puoselėjamą vertybę, kuri yra rakštis Lietuvos civilinės pasaulietinės valstybės klestėjimo kelyje.

– Lietuva visad buvo religingas kraštas. Tad kodėl nebemokame gerbti vienas kito, toleruoti kitokios nuomonės ar požiūrio, galiausiai džiaugtis tuo, ką gyvenimas mums duoda?

– Kaip Šventajame Rašte parašyta: "Viskas dėl jūsų širdžių kietumo..." Nuodėmės sužeista širdis nebepajėgi laikytis Dievo plano, kuris yra nekintantis ir nekeičiamas. Kieta širdis nebenori pati keistis, bet nori keisti Dievo įsakymus. Žmogus nepasitiki Dievu, ir šis nepasitikėjimas sužeidžia visus jo santykius. Tačiau Viešpaties atsakas į žmogaus širdies kietumą yra tiesa ir meilė.

Žmogus turi du plaučius, bet kažkodėl jais nesinaudoja. Kas atsitiks, jeigu tu savo gyvenime pradėsi kvėpuoti abiem plaučiais?

Vienas plautis yra mūsų materija – mes turime atsakingai kurti savo valstybę, turime statyti savo miestus, pasirūpinti saugia aplinka savo vaikams, turėti gerus namus, butus, automobilius, naudotis pažanga – medicinine, technologine, moksline. Visa tai yra didžiulis gėris. Ar visu tuo besinaudojantis, išprusęs, inovatyvus žmogus gali būti dar ir dvasingas? Tai suderinami dalykai ar iš esmės prieštaraujantys teiginiai? Žinoma, gali. Ne gali – privalo. Kodėl? Todėl, kad žmogus turi kvėpuoti dviem plaučiais. Kai paneigiamas vienas iš plaučių, viskas koncentruojama tik į materialinę gerovę. Tada tu man esi tiesiog daiktas, per kurį aš susitvarkau savo gyvenimą. O kiek turtingų žmonių nusižudo, kiek visko turinčių žmonių kenčia nuo depresijos, kiek materialiai susitvarkiusių savo gyvenimą žmonių nemato gyvenimo prasmės, nes jų niekas nebestebina, nebedžiugina, nes jie viską gali nusipirkti...

Panašiai atsitinka, jeigu žmogus pradeda tik kitu plaučiu kvėpuoti. Tada pasaulis – ašarų pakalnė. Bet Dievas nesukūrė ašarų pakalnės – mes ją tokią padarėme. Tada atmetamas mokslas. Ne, negalima taip daryti – juk Dievas davė žmogui išmintį. Kas atsitinka, kai žmogus atmeta progresą? Net iki sektantizmo nueinama, kai nebegalima perpilti kraujo, negalima skiepyti, nes visa tai – blogis, nes visa tai kenkia. Nuo kada Dievo dovana kenkia žmogui? Tada, kai žmogus tą dovaną panaudoja prieš save.

Reikia būti išsilavinusiu, inovatyviu, moderniu šiandienos epochos žmogumi ir nepamiršti dvasingumo. Kas atsitiks tavo gyvenime, kai pradėsi kvėpuoti abiem plaučiais? Tu tiesiog gyvensi pilnavertį gyvenimą.

Pranciškus imsis pirmųjų dviejų darbotvarkės punktų šeštadienį, kai pradės 27 valandas truksiantį vizitą Rabate, Maroko sostinėje. Trečiojo punkto jis imsis sekmadienį, vizito pabaigoje aukodamas mišias ir susitikdamas su Maroko dvasininkijos atstovais.

„Maroko visada būdavo dialogo su krikščioniais iniciatyvų pionierė“, – teigė islamologas ir Užsienyje gyvenančių marokiečių bendruomenių tarybos generalinis sekretorius Abdellah Boussoufas (Abdela Busufas).

„Maroke visada buvo ginamos krikščionių teisės, įskaitant judėjimo laisvę, teisę statyti bažnyčias ir tuoktis“, – pridūrė jis.

Per pontifiko kelionę daugiausiai dėmesio veikiausiai pritrauks šeštadienį numatytas Pranciškaus apsilankymas Mohammedo (Mohamedo) VI institute – imamus rengiančioje mokykloje, įkūnijančioje Maroko pastangas puoselėti nuosaikaus Islamo mokymą ir skleisti jį per pamokslininkus Afrikoje, Artimuosiuose Rytuose ir Europoje.

Marokas – 36 mln. gyventojų turinti sunitų valdoma karalystė – 2004 metais pertvarkė savo religinę politiką ir švietimo sistemą, siekdamas pažaboti fundamentalizmą po 2003 metais Kasablankoje įvykdytų mirtininkų sprogdintojų išpuolių, pareikalavusių 43 žmonių gyvybių.

Vasario mėnesį Pranciškus lankėsi Jungtinėse Arabų Emyratuose, kur su Kaire įsikūrusios al Azharo mečetės, prestižiškiausio sunitų dvasinės minties centro, imamu pasirašė istorinį bendrą pareiškimą. Jame sakoma, kad tarp katalikų ir musulmonų užmezgami broliški santykiai, kurių tikslas – skatinti taiką.

Dokumente „Žmonijos brolija“ išdėstomi tiek krikščioniams, tiek musulmonams būdingi bendri vertybės ir principai. Be to pareiškime pabrėžiamas kiekvieno žmogaus orumas bei smerkiamas Dievo vardu vykdomas smurtas.

Maroke musulmonai, krikščioniai ir judėjai jau ilgą laiką taikiai gyvena kartu, nors šalyje katalikų tėra maždaug 23 tūkstančių.

„Kaip krikščioniai ir musulmonai tikime gailestingą Dievą kūrėją, sukūrusį vyrus bei moteris bei pasiuntusius juos į pasaulį, kad jie galėtų gyventi drauge kaip broliai ir seserys, gerbiantys vieni kitų įvairovę, ir prireikus padėti vieni kitiems“, – kelionės išvakarėse paskelbtame vaizdo pranešime pareiškė Pranciškus.

Popiežius keliauja į Maroką praėjus 34 metams po to, kai Jonas Paulius II, dabar paskelbtas šventuoju, tapo pirmuoju šioje valstybėje apsilankiusiu Katalikų Bažnyčios vadovu.

Vėliau šeštadienį Pranciškus lankysis viename migrantų centre, kurį administruoja katalikų labdaros organizacija „Caritas“.

Maroko pernai tapo pagrindiniu išvykimo punktu, iš kur migrantai iš Užsachario Afrikos regiono mėgina pasiekti Europą per Ispaniją, Italijai faktiškai uždarius savo sienas iš Libijos keliaujantiems migrantams.

Augant į Europą plūstančių migrantų skaičiui, vis labiau spaudžiamas ir Rabatas. Migracijos klausimas taip pat tapo itin opiu Ispanijoje, besiruošiančioje balandžio 28 dieną numatytiems parlamento rinkimams.

Egiptietis brolis pranciškonas Emadas Kamelis gyvena ir dirba Betliejuje. Jis pasakoja apie krikščionių situaciją šiame Palestinos A zonai priklausančiame mieste.

– Paprastai Betliejų prisimename prieš Kalėdas, tačiau dauguma žmonių nežino, kokia yra krikščionių gyvenimo realybė šiame Palestinai priklausančiame mieste. Esate brolis pranciškonas ir kunigas, dirbantis Betliejaus parapijoje. Apibūdinkite krikščionių gyvenimo sąlygas ten.

– Gyvenu Betliejuje jau šešerius metus. Daug dirbu su vaikais ir jaunimu, aukoju Mišias, teikiu sakramentus. Betliejuje krikščionių bendruomenė labai ribota dėl politinių ir ekonominių priežasčių. Čia gyvena 6 tūkst. katalikų, kuriems tarnauja broliai pranciškonai. Turime parapiją, kuri rūpinasi visais – 300 vaikų ruošiame Pirmajai Komunijai, paaugliai ruošiasi Sutvirtinimo sakramentui, veikia Pranciškoniškojo jaunimo brolija, šeimų bendruomenė, pasauliečiai pranciškonai, Marijos legionas. Vyksta tikrai daugybė veiklų.

Betliejų juosia siena, kuri izoliuoja krikščionis ir musulmonus, gyvenančius šiame mieste, nuo Izraelio. Sienos, kurias žydai pastatė, kad užkirstų kelią palestiniečiams patekti į Izraelį, sukūrė daug sunkumų palestiniečiams, nes anksčiau jie dirbo gerai apmokamus darbus Izraelyje. Dabar jie nebegauna leidimų kirsti sieną ir išvykti dirbti. Šeimos susidūrė su dideliais iššūkiais, nes atlyginimai Palestinoje yra labai menki. Vyras uždirba 2 ar 3 tūkst. šekelių, o tai yra labai nedaug. Už tą patį darbą Izraelyje jie galėtų uždirbti nuo 8 iki 14 tūkst. šekelių. Dėl to šios sienos yra iššūkis krikščionims ir visiems palestiniečiams. Todėl dabar daugiausia darbų Betliejuje yra susiję su piligrimų priėmimu, jų apgyvendinimu ir paslaugų sektoriumi. Tai suteikia pragyvenimo šaltinį šeimoms.

Daugiausia darbų Betliejuje yra susiję su piligrimų priėmimu, jų apgyvendinimu ir paslaugų sektoriumi.

Stengiamės, kad bent dalis Betliejaus parapijiečių gautų leidimus keliauti ir dirbti Izraelyje. Kai pagaliau per kryžiaus kelius pavyksta juos gauti, prasideda varginančios kelionės per pasienio postus, nes žydai pasieniečiai vargina žmones ilgais tikrinimais, žiūri net keliaujančio palestiniečio kompiuterio duomenis, ir toji kelionė iš Betliejaus į Jeruzalę, kuri normaliai užtrunka 25 min., gali išsitęsti iki poros valandų.

Krikščionys patiria didelę psichologinę žalą – nesijaučia laisvi žmonės, bet gyvenantys dideliame kalėjime po atviru dangumi, nes negali keliauti ten, kur nori. Jie gali vykti į Ramalą ar Jerichą, priklausančius Palestinos teritorijai, bet negali keliauti į Jeruzalę, Nazaretą ar Tel Avivą. Šį laisvės apribojimą ypač skaudžiai išgyvena jaunimas ir todėl, pasitaikius pirmai progai, nori iš čia emigruoti. Kai jaunimas gauna progą išvykti į kitą šalį, du kartus nebemąsto. Gyvenimas čia labai sunkus, todėl jauni žmonės ieško vietos gyventi, kur jaustųsi saugūs, kur būtų rodoma pagarba žmogui, suteikiama medicininė priežiūra, ir jie turėtų ateitį.

– Popiežius Pranciškus ir Rytų Asirų Bažnyčios patriarchas Mar Gewargis (Jurgis) III bendrame pareiškime paprašė gelbėti Artimųjų Rytų krikščionių bendruomenes. "Artimieji Rytai be krikščionių nebebus Artimieji Rytai", – pareiškė abu ganytojai. Pakomentuokite plačiau šį teiginį.

– Popiežius Pranciškus sako tiesą, kad Artimieji Rytai praras savo tapatybę be krikščionių, nes vietos bendruomenės saugo šventas vietas. Yra labai svarbių vietų, kur nebeliko krikščionių, ir piligrimų grupės ten nebevažiuoja. Pavyzdžiui, Hebronas, kur Švenčiausioji Trejybė apsilankė pas tikėjimo protėvį Abraomą. Kadangi ten nebeliko krikščionių, vienuolynas buvo uždarytas. Kol yra krikščionių, šventos vietos yra gyvos.

Piligrimams, kurie ruošiasi aplankyti Šventąją Žemę, labai svarbu suprasti, kad tai yra ne vien šventovės ir bažnyčios, kaip, pavyzdžiui, Jėzaus gimimo bazilika Betliejuje, labai svarbi visiems tikintiesiems, bet yra ir vietiniai krikščionys, gyva bendruomenė, sauganti šias šventas vietas.

Mūsų parapijos klebonas rūpinasi ne vien sakramentų teikimu ir pastoracija, bet ir padeda žmonėms susirasti darbą bei padengti medicinines išlaidas. Jis yra tėvas sprendžiant visus reikalus.

– Lietuvoje per šv.Kalėdas puošiame eglutę ir įrengiame prakartėlę – taip prisimename Jėzaus gimimą Betliejuje. O kaip Kalėdas švenčiate jūs?

– Žinome, kad per Kalėdas visas pasaulis atgręžia savo žvilgsnius į Betliejų. Dėl to turime daug veiklų, kurios prasideda jau pirmąjį advento sekmadienį. Iš vakaro, šeštadienį, vyksta iškilminga liturgija su Šventosios Žemės kustodu (pranciškonų provincijos Artimuosiuose Rytuose vadovas – red. pastaba), susirenka visos šalyje veikiančios skautų grupės. Tą dieną pagal status quo susitarimą atveriamos sienos su Izraeliu, galima laisvai nuvykti į Jeruzalę. Broliai ir krikščionys iš visų miestų atvyksta švęsti šio iškilmingo ingreso, tai yra džiaugsmo ženklas. Pirmąjį advento sekmadienį Mišias čia aukoja kustodas.

Betliejaus centrinėje aikštėje, kaip ir pas jus, kasmet įžiebiama didelė Kalėdų eglė ir vyksta graži šventė, į kurią atvyksta krikščionys ir musulmonai iš viso pasaulio.

Gruodžio 24 d. vyksta iškilminga liturgija su Jeruzalės patriarchu, aukojamos labai iškilmingos Mišios naktį, jose dalyvauja Palestinos prezidentas. Mūsų parapija vidurnaktį švenčia Mišias gimimo grotoje, o Mišių aukojimas grotoje tęsiasi kas pusvalandį iki ryto. Piemenėlių laukuose įvyksta apie 100 šv.Mišių, kur piligrimai iš viso pasaulio švenčia Kalėdas kartu su mumis.

Kita vertus, Londone įsikūrusio Šv. Marijos universiteto tyrimas rodo, kad Lietuvos jaunimas meldžiasi ar dalyvauja religinėse apeigose reikšmingai mažiau nei jų bendraamžiai Europoje.

Apklausos duomenimis, 71 proc. 16–19 metų lietuvių sieja save su katalikybe, o su jokia religija savęs nesieja 25 proc. respondentų.

Pagal pastarąjį rodiklį Lietuva užima antrą vietą iš 22 tirtų Europos šalių, nusileisdama tik Lenkijai, kur su jokia religija nesitapatina 17 proc. jaunimo.

Tarp identifikuojančiųjų save krikščionimis lietuviai taip pat užima antrą vietą. Šioje kategorijoje taip pat pirmauja Lenkija, kur krikščionimis save laiko 82 proc. jaunuolių.

Lietuvos vyskupų konferencijos vadovo Gintaro Grušo manymu, šalies jaunimas save krikščionimis laiko pirmiausiai dėl istorinių priežasčių.

„Katalikybė buvo labai stipri tarpukario, pirmosios Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu, o sovietmečiu katalikybė buvo sutapatinta su laisvės keliu ir rezistencija“, – BNS sakė Vilniaus arkivyskupas.

Pasak jo, daugelis Lietuvos jaunimo save su katalikybe gali sieti ir dėl to, kad šalyje religinės ir pasaulietinės tradicijos yra smarkiai susijusios.

„Tai ne tik pagrindinės religinės šventės – Kalėdos, Velykos, Vėlinės ar net Žolinė, bet, pavyzdžiui, kaimuose vykdavo vietos parapijos atlaidai, kurie buvo ne tik religinė šventė, bet ir proga suvažiuoti visai giminei. Tai dar tęsiasi įvairiose Lietuvos vietose“, – kalbėjo G. Grušas.

Tačiau Šv. Marijos universiteto tyrimas parodė, kad pagal dalyvavimo religinėse apeigose ar meldimosi dažnumą lietuviai yra Europos šalių viduriuke.

22 proc. Lietuvos jaunimo nurodo apskritai nedalyvaujantys religinėse apeigose, 74 proc. jų nurodo tai darantys rečiau nei kartą per savaitę, o 4  proc. – mažiausiai kartą per savaitę.

Beveik pusė – 43 proc. – lietuvių jaunimo nurodė niekada nesimeldžiantys, 47 proc. tai daro rečiau nei kartą per savaitę, o 10 proc. – kartą per savaitę arba dažniau.

Pasak G. Grušo, Lietuvoje katalikybė dažnai nėra siejama su būrimųsi į religines bendruomenes, tikėjimas šalyje yra suasmenintas.

„Žmonės tarsi atsimena ir savo šeimose patiria, kad jie, pavyzdžiui, buvo pakrikštyti, taigi yra katalikai, bet vartotojiško pasaulio įtaka ir visuomenės individualizmas lėmė, kad žmonės ne iki galo teisingai susikuria religinės bendruomenės įvaizdį“, – sakė arkivyskupas.

Europos šalių jaunimo apklausas 2014–2016 metais atliko Europos socialinių tyrimų agentūra.

Katalikai sekmadienį švenčia šv. Velykas.

2011 metų Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Romos katalikų tikėjimą išpažįsta 77 proc. šalies gyventojų.

Kodėl taip yra, bando aiškinti svetainės „American Conservative“ žurnalistas Rodas Dreheris savo straipsnyje „Vos vos plakanti krikščionybės širdis“.

Bet pradeda jis nuo Londono dienraščio „Guardian“, kuris aną savaitę paskelbė savo religinių reikalų korespondentės Harriet Sherwood straipsnį, pranešantį apie tyrimais nustatytą „krikščionybės nunykimą“ ir „nekrikščioniškos Europos iškilimą“.

Pasak žurnalistės H. Sherwood, „Europos žygį pokrikščioniškos visuomenės link juodu ant balto rodo neseniai paskelbta studija, atskleidžianti, jog 12-oje šalių dauguma jaunų žmonių nuo 16 iki 29 m. amžiaus neturi jokio religinio tikėjimo.

Mažiausiai religingi yra čekai. Net 91 proc. šios amžiaus grupės jaunuolių Čekijoje teigia neturintys ryšių su jokia religija. Nuo 70 iki 80 nuošimčių to amžiaus jaunuolių Estijoje, Švedijoje ir Nyderlanduose irgi laiko save nereligingais.

Religingiausia šalis Europoje yra Lenkija, kur vos 17 proc. jaunuolių teigia esantys nereligingi, o antroje vietoje pagal religingumą yra Lietuva, kur nereligingais save laiko 25 proc., taigi tik ketvirtadalis tiriamųjų.

Šiuos duomenis paskelbė nauja studija, kurią atliko prie šv. Marijos universiteto Londone įsikūręs Benedikto XVI centras religijai ir visuomenei tirti bei su juo bendradarbiavęs Paryžiaus katalikų institutas.

Ši studija priėjo stulbinamą išvadą. „Krikščionybės kaip normos nebėra, ji dingo turbūt visam laikui – ar bent jau ateinantiems šimtui metų“, – dienraščiui „Guardian“ kalbėjo tyrimų ataskaitos autorius profesorius Stephenas Bullivantas.

O žurnalistas R. Dreheris sako sulaukęs žinutės iš vieno Anglijos dvasininko, kuris teigė, jog „ateinančio šimtmečio“ prognozė perdėm optimistiška: greičiau jau krikščionybė bus dingusi ištisus 500 metų į ateitį, jeigu ne dar ilgiau.

„Studijos išvados nėra netikėtos, – tęsia R. Dreheris. – Vis dėlto jos šokiruoja. Jos patvirtina, kad Europos civilizacija jau yra pokrikščioniška, ir išryškina milžiniškus iššūkius, su kuriais Europos bažnyčios jau dabar susidūrė.“

R. Dreheris pokalbyje su St. Bullivantu pažymėjo, jog šios išvados yra „skirtos padėti Romos katalikų vyskupų sinodui, kuris vėliau šiais metais rinksis Romoje“.

„Taigi su kokiais faktais šie Bažnyčios vadovai turės susidurti?“ – paklausė R. Dreheris. O St. Bullivantas atsakė taip:

„Ateinančiame sinode bus labai lengva kiekvienos šalies vyskupams nupiešti klestinčių jaunimo apaštalavimo iniciatyvų vaizdelį ir kartu kaip to įrodymą atsivesti daug šviežio veido jaunuolių.“

Tokios iniciatyvos ir tokie žmonės, ačiū Dievui, tikrai egzistuoja. Tačiau tai gali užmaskuoti paslėptą tikrovę, jog, deja, gerokai didesni skaičiai jaunų žmonių, įskaitant daugelį krikštytųjų, tokio tikėjimo entuziazmo nė iš tolo nerodo.

Studijoje tyrinėtos 22 šalys. 18-oje iš jų tik mažiau nei 10 nuošimčių jaunuolių nuo 16 iki 29 m. eina į pamaldas bent kartą savaitėje. 12-oje tyrinėtų šalių daugiau nei pusė sako esantys apskritai „be religijos“.

Visos 22 tyrinėtos šalys yra Europoje, pačioje krikščioniškojo pasaulio širdyje, kur krikščionybė (kad ir keliais skirtingais pavidalais) buvo beveik 2000 m. perduodama iš kartos į kartą.

O dabar per vos kelias kartas tas krikščioniškojo tikėjimo perdavimas  daugelyje buvusio krikščioniško pasaulio vietų daugmaž sustojo.

Paprastai religinė priklausomybė gana atkakli. Daugelis žmonių, auginti ir išauklėti tam tikru laipsniu kaip religijos X tikintieji, gali ja jau dalinai ar net visiškai nebetikėti ir jau dešimtmečius nebelankyti X tikėjimo bažnyčios.

Tačiau dažnai jie vis tiek apklausose pasisako esantys to tikėjimo žmonės, net jeigu ir „nelabai uolūs“, dalinai „atsimetę“, mažai ar visai „nebepraktikuojantys“, gal tesantys tik „kultūriniai“ katalikai, liuteronai, reformatai, ortodoksai ar dar kitokie krikščionys.

Tačiau tie, kurie teigia neturintys „jokios religijos“,  yra taip atitolę ar nusivylę, kad net nebeturi to silpno prieraišumo, būdingo tiems nelabai uoliesiems, mažai ar visai nebepraktikuojantiesiems, kuriuos tik ką minėjome.

Gali būti, kad tie „religijos visai neturintieji“ ne tiek atitolo nuo tikėjimo ar jo nebepraktikuoja, kiek niekuomet nesijautė išvis priklausantys kokiai nors religinei tradicijai.

Jų tėvai galbūt dar buvo tie „kultūriniai“ ar „nominalūs“ krikščionys, per apklausas pasisakantys esą katalikai, anglikonai, liuteronai, nors ir netikintys daug daugiau negu tik tuo, kad kažkas gero egzistuoja aukščiau, ir tikrai reguliariai nesimeldžiantys ar neinantys į bažnyčią.

Ir šitoji „kultūrinė“ ar „nominali“ krikščionybė jau nebėra tėvų perduodama vaikams. Net jeigu šie buvo pakrikštyti ar net ir sutvirtinti, jie namuose negavo pakankamos dozės krikščioniško auklėjimo, kad paaugę ir suaugę pajustų nors ir minimalų prieraišumą krikščionybei.

„Tai nereiškia, kad jie visi šimtaprocentiniai materialistai ateistai. Kai kurie jų tokie yra, bet ne visi, turbūt net ir ne dauguma jų – tačiau jiems toli iki pilnakraujų krikščionių“, – sako religijos žinovas St. Bullivantas žurnalistui R. Dreheriui.

Kitą kartą dar panagrinėsime, ką reiškia būti krikščionimi ar, pavyzdžiui, žydu.