Vindzoro pilyje per privačią ceremoniją monarchė atguls amžinojo poilsio šalia savo tėvo karaliaus George'o VI (Jurgio VI), motinos karalienės Elizabeth ir sesers princesės Margaret. Šalia bus perkeltas ir jos velionio vyro princo Philipo (Filipo), kuris mirė pernai, būdamas 99-erių, karstas.

Karališkosios šeimos nariai, tarp jų ir karalius Charlesas III (Karolis III), paliko koplyčią ir keliaus į pačią Vindzoro pilį, bet grįš į koplyčią ceremonijai, prasidėsiančiai 19 val. 30 min. vietos (21 val. 30 min. Lietuvos) laiku .

„Antrasis Elžbietos amžius“ simboliškai baigėsi, kai aukščiausio rango karališkųjų rūmų pareigūnas lordas Andrew Parkeris (Endrius Parkeris), karaliaus rūmų valdytojo pareigas, sulaužė savo tarnybą simbolizuojančią lazdelę, o ant altoriaus buvo padėtos karališkosios regalijos: karūna, rutulys ir skeptras.

Ilgiausiai Britanijos istorijoje valdžiusi monarchė mirė rugsėjo 8-ąją būdama 96 metų, savo Balmoralo pilyje Škotijoje. Pastaruosius metus jos sveikata silpo, ji palaipsniui traukėsi iš viešumos.

Anksčiau pirmadienį karalienės karstas iškeliavo iš parlamento viduramžių Vestminsterio salės į Vestminsterio abatiją, kurioje jau daugiau nei tūkstantį metų vyksta karūnacijos, karališkosios santuokos bei laidotuvės.

Į maždaug valandą trukusias pamaldas Vestminsterio abatijoje susirinko daugiau nei 2 tūkst. žmonių, įskaitant daugelį valstybių vadovų – nuo JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) iki Japonijos imperatoriaus Naruhito.

Laidotuvių pamaldoms artėjant link pabaigos, sugiedotas nacionalinis himnas, o karalienė pagerbta dviem minutėmis tylos.

Pasibaigus mišioms, vėliava uždengtas karalienės karstas su ant jo padėta Britų imperijos karūna, rutuliu, skeptru ir gėlėmis išneštas iš Vestminsterio abatijos. Po to vyko procesija Londono gatvėmis, o galiausiai karstas katafalku išvežtas į Vindzorą.

Pirmadienio popietę vyko laidotuvių procesija į Vindzoro pilį, esančią į vakarus nuo Londono.

Pamaldose Šv. Jurgio koplyčioje dalyvavo apie 800 žmonių.

Iškilmingoje procesijoje į abatiją ir iš jos, taip pat procesijoje į Vindzoro pilį bei laidotuvėse pilies Šv. Jurgio koplyčioje dalyvauja apie 6 tūkst. kariškių.

Pastarąjį kartą valstybinės laidotuvės JK vyko 1965-aisiais, mirus karo laikų ministrui pirmininkui Winstonui Churchilliui (Vinstonui Čerčiliui).

Tąsyk baržai plukdant karstą su W. Churchillio palaikais Temzės upe, pagerbiant velionį buvo nuleisti keliamieji kranai, kadais iškrovę didžiulės Britanijos imperijos, kurią paveldėjo Elizabeth, karo trofėjus.

Per šešis vėlesnius dešimtmečius Britanijos pasaulinė įtaka gerokai sumažėjo, o jos pozicijos šiuolaikiniame pasaulyje tapo ne tokios užtikrintos.

Tačiau šalies atsisveikinimas su Elizabeth II, kuri yra vienintelė daugumos britų kada nors pažinota monarchė, vis tiek persmelktas šimtmečių senumo tradicijų.

Daugybė paprastų žmonių ištisas dienas stoviniavo lauke, kad galėtų stebėti rafinuotą reginį ir atiduoti paskutinę pagarbą velionei.

Policija monarchės laidotuvėms pirmadienį vykdo didžiausią per Britanijos istoriją saugumo operaciją.

„Policija surado „Kryžininko“ galvą ir dar vieną kaukolę, paimtas iš kriptos Šv. Maikano bažnyčioje“, – sakoma vėlai antradienį paskelbtame pranešime.

Dublino arkivyskupas Michaelas Jacksonas (Maiklas Džeksonas) sakė esąs patenkintas, kad galvos buvo sugrąžintos. Pasak arkivyskupo, galvos buvo paliktos, kad policija jas nesunkiai surastų.

„Dėmesį dabar bus galima skirti pasitarimams dėl būsimo palaikų kriptoje... saugumo ir eksponavimo“, – pridūrė jis.

Policija sakė, kad vasario 24-osios naktį įvykdytos vagystės tyrimas tęsiamas.

Išniekinta mumija vadinama Kryžininku, nes manoma, kad šis žmogus mirė kampanijos, per kurią buvo siekta užimti šventąjį Jeruzalės miestą, metu ar tuojau po jos.

Dėl Kryžininko įspūdingo ūgio vyro kojos buvo sulaužytos ir sulenktos, kad tilptų su kitais palaikais į karstą Šv. Maikano kriptoje.

1095 metais pastatyta bažnyčia populiari tarp Airijos sostinėje besilankančių turistų.

Pasak vietos legendų, airių rašytoją Bramą Stokerį (Bremą Stoukerį) apsilankymas šioje kriptoje įkvėpė parašyti garsųjį gotikinį romaną apie vampyrus „Drakula“ (Dracula).

Anot Kultūros paveldo departamento pranešimo, pakėlus betoninę plokštę, gulėjusią kaip tako dalis, atsivėrė plyšys po kapais. Pro atsivėrusią ertmę galima įžiūrėti laidojimo rūsį su joje esančiais karstais.

Iki šiol manyta, kad toje vietoje yra paprasti kapai, tačiau atrastas rūsys paneigia šią nuomonę ir gali suteikti naujos informacijos susijusios su palaidojimais, teigia paveldosaugininkai.

Rastame laidojimo rūsyje matyti du karstai, vienas iš jų akivaizdžiai senesnis ir įgriuvęs, o kitas karstas, spėjama, – vėlesnio laidojimo, nes jo būklė gera.

Pats rūsys skliautuotas. Taip pat matomas galbūt betoninis grindinys. Rūsio aukštis siekia maždaug 2,25 metro, plotis – apie 3 metrus, ilgis – 3–4 metrus.

Kultūros paveldo departamento specialistai spėja, kad rūsys gali jungtis su kitu laidojimo rūsiu, esančiu koplyčios pusėje.

Kas gali būti palaidota kitame rūsyje, jei pasitvirtins spėjimai dėl dar vieno rūsio, dar neaišku.

Šv. Varvaros koplyčia yra Markučių dvaro sodybos fragmentų komplekso dalis. Teritorijoje taip pat veikia Literatūrinis Aleksandro Puškino muziejus, įsikūręs dvaro viloje.  

1899 metais į šalia Vilniaus esantį Markučių dvarą atsikraustė gyventi Varvara Puškina, ištekėjusi už poeto Aleksandro Puškino sūnaus Grigorijaus Puškino. Po jos mirties ir jos valia 1940 metais čia įsteigtas A. Puškino muziejus – pirmasis literatūrinis muziejus Vilniuje. Jis atidarytas 1948 metais.

Sodybos teritorijoje yra palaidoti G. Puškinas (1835–1905 m.), V. Puškina (1855–1935 m.), Mari Pelišet (1826–1903 m.) ir Varvara Melnikova (1834–1910 m.).

Spėjama, kad atrastoje kriptoje yra V. Puškinos motinos V. Melnikovos ir kito nežinomo asmens karstai.

Pranešime sakoma, kad atradimas buvo padarytas archeologinių kasinėjimų vietovėje Dahšūro rajone Gizos pakraštyje. Toje kriptoje tikriausiai buvo palaidota XIII dinastijos faraono Amenio Kemau, kurio piramidė yra maždaug už 600 metrų, dukra.

Kameroje yra keturios kanopos (indai, kuriuose saugomi balzamuoti vidaus organai) ir plokštelė su hieroglifais, turinčiais apsaugoti kūną.

Praėjusį mėnesį archeologai tame pačiame rajone atrado piramidės liekanas su karaliaus Amenio Kemau vardo hieroglifais.

Pasak ministerijos, kasinėjimai tęsiami; norima atidengti visa, kas likę iš šios piramidės.

Pirmadienį pristatyta Švenčiausios Trejybės bažnyčioje po pagrindiniu altoriumi rasta kripta su palaikais.

Manoma, kad tai gali būti XVII–XVIII amžiaus vienuolių, žymių parapijiečių ir bažnyčios geradarių palaikai. Jie suguldyti nesilaikant pagarbos mirusiems.

Vilniaus universiteto Medicinos ir Istorijos fakultetų specialistai pradėjo Vilniaus bazilijonų vienuolyno Švenčiausios Trejybės kriptos tyrimus. Atlikus tyrimus ir sutvarkius kriptą, palaikus ketinama perlaidoti pagal krikščioniškas tradicijas.

Švč. Trejybės bažnyčioje (Aušros Vartų g. 7B) greta pagrindinio altoriaus rasta kripta su palaikais. Manoma, kad tai gali būti XVII–XVIII a. vienuolių, žymių parapijiečių ir bažnyčios geradarių palaikai. Š. m. rugsėjo mėnesį Vilniaus universiteto Medicinos ir Istorijos fakultetų specialistai pradėjo Vilniaus bazilijonų vienuolyno Švč. Trejybės kriptos tyrimus. Palaikai suguldyti nesilaikant pagarbos mirusiems. Atlikus tyrimus ir sutvarkius kriptą, palaikus ketinama perlaidoti pagal krikščioniškas tradicijas.

Kriptos tyrimus atlieka VU mokslininkai prof. Albinas Kuncevičius, dokt. Justina Kozakaitė, dokt. Martynas Jakulis. 

Švč. Trejybės bažnyčia – unikalus sakralinis, istorinis ir architektūros paminklas. Šios vietos istorija susipynusi su Trijų Vilniaus kankinių (šv. Antano, Jono ir Eustachijaus), šventojo kankinio Makarijaus, šv. Juozapato gyvenimais ir atminimu. Tai, ko gero, daugiausia šventųjų menanti vieta Lietuvoje. Dabartinė mūrinė bažnyčia funduota 1514 m. kaip padėka už pergalę prieš Maskvą Oršos mūšyje (2014 m. minėtas bažnyčios 500 metų jubiliejus). XVII a. greta bažnyčios besikūręs bazilijonų vienuolynas tapo įtakingu katalikų ir stačiatikių unijos idėjos sklaidos centu.

Kapų plėšikai įsibrovė į kriptą, kurioje palaidotas vokiečių ekspresionistinio kino grandas Friedrichas Wilhelmas Murnau (Frydrichas Vilhelmas Murnau), klasikinio nebyliojo filmo apie vampyrus „Nosferatu“ režisierius, ir pagrobė jo galvą, trečiadienį pranešė žiniasklaida.

Policija neatmeta, kad kapas buvo išniekintas dėl okultizmo motyvų, mat šeimos kriptoje Berlyno pietvakariniame Štansdorfo priemiestyje buvo rasta nuo žvakių prilašėjusio vaško.

Pareigūnai pradėjo tyrimą dėl vagystės ir mirusiųjų ramybės sutrikdymo.

Vienas ar daugiau kapų plėšikų atidarė metalinį karstą ir nuo režisieriaus balzamuotų palaikų nuplėšė galvą, bet nepalietė jo dviejų brolių palaikų, rašo dienraštis „Bild“ ir nacionalinė naujienų agentūra DPA.

1888 metais gimęs F.W.Murnau geriausiai žinomas dėl nebyliojo kino klasika laikomo filmo „Nosferatu: siaubo simfonija“ (Nosferatu, eine Symphonie des Grauens), kuris, kaip rašo Holivudo naujienų savaitraštis „Variety“, yra „pripažįstamas vienu iš labiausiai gąsdinančių visų laikų siaubo filmų“.

F.W.Murnau vėliau persikėlė į Holivudą, kur susuko filmą „Saulėtekis“ (Sunrise: A Song of Two Humans), pelniusį kelis JAV kino akademijos apdovanojimus.

Jis žuvo 1931 metais per automobilio katastrofą prie Santa Barbaros Kalifornijoje, o jo palaikai buvo repatrijuoti į gimtąją Vokietiją.

Klaipėdos miesto vadovai turi viziją senosiose evangelikų liuteronų kapinėse šalia buvusios gamyklos "Progresas" įrengti kriptą, kurioje amžino poilsio galėtų atgulti uostamiestyje rasti istoriniai klaipėdiečių palaikai.

Būklė apverktina

Mintis apie senųjų klaipėdiečių įamžinimo galimybę kilo praėjusiais metais. Sumanyta sutvarkyti buvusias Smeltės kapines, kurių yra net keturios. Ketvirtosios Smeltės kapinės yra Klaipėdos valstybinio jūrų uosto teritorijoje, trečiosios – prie buvusios gamyklos "Progresas", antrosios įvardijamos kaip žalias plotas prie Registrų centro netoli Minijos gatvės ir Baltijos prospekto sankirtos, o pirmosios – sunaikintos.

"2007-ųjų miesto bendrajame plane tos kapinės yra pažymėtos ir saugomos, nepaisant to, kad jos nėra įtrauktos į Nekilnojamųjų vertybių kultūros registrą", – tvirtino Klaipėdos savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas Vitalijus Juška.

Būtent todėl Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija, planuodama plėsti infrastruktūrą, turėjo kviestis archeologus, kad jie atliktų tyrimus.

Ketvirtąsias Smeltės kapines, esančias adresu Minijos g. 180, pernai spalio–lapkričio mėnesiais tyrinėjo archeologas dr. Ernestas Vasiliauskas. Anot jo, šių kapinių būklė esą yra apverktina.

"Apie viešą pagarbą ten palaidotiems žmonėms kalbėti net neverta, nes tos kapinės dar sovietmečiu buvo išasfaltuotos, išbetonuotos, užstatytos. Jos gerokai apardytos. Nepaisant to, tyrinėdami archeologai užfiksavo, kad ten galėtų būti apie 300 palaidojimų. Mūsų manymu, šiuo atveju pagarba mirusiesiems yra galbūt net svarbesnis dalykas nei momentinė uosto plėtra", – tvirtino V.Juška.

Tarp įkapių – ir knygos

Būsimo geležinkelio vietoje ištirtas 252 kv. metrų plotas, kur įvairiame gylyje atidengti ir ištirti XIX–XX a. pradžia datuojami 34 kapai, surinkti pavieniai žmonių kaulai, radiniai. Tarp jų – metalinės karstų rankenos ir kojos, vinys, metalinės, stiklo bei porceliano sagos, knygos likučiai, tekstilės, paleobotaniniai mėginiai.

Mirusieji laidoti karstuose, galvomis orientuoti į Vakarus, ištiestomis kojomis ir rankomis. Retais atvejais ranka padėta ant juosmens. Centrinėje kapinių dalyje konstatuoti palaidojimai trimis aukštais.

Ištirta viena šeštoji kapinių dalis. Archeologai savo tyrimų išvadose rašė: "Iš viso kapinėse būta apie 300 palaidojimų, kurių trečdalis suardyta statybų metu. Nesuardytų ir apardytų kapų skaičius turėtų siekti apie 200."

Kapinių dalis, kaip ir dalis kapų, buvo apardyta XX a. 7-ame dešimtmetyje, statant Vakarų laivų remonto įmonę – kasant pamatus sandėliui, tranšėjas ventiliacijos šaftoms ar komunikacijų vamzdžiams. Labiausiai nukentėjo rytinė kapinių dalis.

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijai rekomenduota atlikus numatytą antropologinę analizę organizuoti iškastų palaikų perlaidojimą.

Siūloma ateityje numatyti likusios kapinių dalies kapų perlaidojimą arba pagal vykdytų tyrimų 2012 ir 2014 m. metu patikslintą teritoriją nustatyti ketvirtųjų Smeltės kapinių saugomą teritoriją – įtraukti į nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Mandagiai atsisakė

V.Juška teigė, jog kreipėsi į Uosto direkcijos vadovus, kad finansuotų palaikų perkėlimą, taip pat padėtų įrengti kriptą trečiosiose Smeltės kapinėse.

Architektai pasiūlė tų kapinių sutvarkymo viziją. Tai veikiausiai turėtų būti kuklus statinys, ženklinantis evangelikų liuteronų kapines. Jis tarnautų svarbiam tikslui – ten galėtų ilsėtis senųjų klaipėdiečių palaikai, nes mieste kasmet randama istorinių palaikų.

"Gyvenu netoli trečiųjų Smeltės kapinių ir matau, kad jos tapo šunų vedžiojimo aikštele. Taip neturėtų būti. Mūsų noras yra jas sutvarkyti, kadangi tos kapinaitės pagal savo teritoriją yra didžiausios. Kreipėmės į Uosto direkciją, bet, deja, gavome atsakymą, kad įstatymai nenumato tokių lėšų panaudojimo. Kitaip tariant, mandagiai atsakė, kad prie to neprisidės", – apgailestavo V.Juška.