Pajūryje rasto butelio turiniu nusprendė pasidomėti į Karklę atvykę vilniečiai.

Viduje buvo dviejų jaunų žmonių raštelis apie judviejų meilę.

„Čia 2020 12 12 susižadėjo Matas ir Miglė. Buvo šalta diena, Miglė dėvėjo raudoną striukę. Mylėkite vieni kitus!“ – rašoma raštelyje.

Suprantama, raštelį suradę žmonės nežino, ar Mato ir Miglės meilė buvo tvirta, ar jie iki šiol yra drauge.

Tai ne pirmas toks radinys, kuris vienaip ar kitaip sujaudina jūros mylėtojus.

Prieš kelerius metus Pajūrio regioninio parko tvarkdarys ant smėlio taip pat buvo radęs bangų išridentą butelį su rašteliu. Jame buvo paslaptingas laiškas.

„Facebook“ nuotr.

„Labas, miela(s) drauge, mes sėdime čia tokią šaltą lapkričio dieną, pagavome vos porą saulės spindulių“, – tokiais žodžiais buvo kreipiamasi laiške į tą, kuris galbūt suras butelį.

„Paaiškėjo, kad dvi psichologės sėdėjo Vokietijos pakrantėje, Greifsvalde ir dairėsi į jūrą. Jos parašė laiškelį ir įdėjo į butelį. Studentės buvo labai nustebintos, kai aš joms parašiau elektroninį laišką su linkėjimais iš kitapus Baltijos jūros“, – prisiminė Pajūrio regioninio parko ekologas Erlandas Paplauskis.

Merginos laiške rašė, kad jos yra iš Leipcigo, studijuoja psichologiją ir nusprendė trumpai paatostogauti Greifsvalde, pabėgti nuo savo profesinio nuovargio.

Sarah ir Patricia laiške palinkėjo nenustoti juoktis ir stengtis, kad gyvenimas būtų nuostabus.

Merginas nustebino tai, kad butelis su rašteliu buvo rastas 2018 m. vasarį Lietuvoje, nes merginos jo į jūrą nemetė.

2017 m. lapkričio mėnesį studentės butelį paliko ant smėlio, jos tikėjosi, kad butelį suras paplūdimio tvarkdarys. Tačiau bangos jį nusinešė gilyn į jūrą ir nuplukdė 500 kilometrų, kol išmetė Karklėje.

Kenčiančios motinos šauksmas

Bevaikščiodama ji pastebėjo bangų išplautą butelį, o pakėlusi jį aptiko, kad viduje yra perrištas popieriaus ritinėlis! Smalsumas nugalėjo – S.Peto parsinešė radinį namo ir iškrapštė paslaptingąjį laišką.

Deja, smalsumo patenkinti nepavyko – laiškas buvo parašytas prancūziškai. Ne bėda – paskambino universitete dirbančiai savo bičiulei Karen Liebreich, kuri mokėjo prancūziškai. Paaiškėjo, kad tai širdį veriantis mamos, praradusios trylikametį sūnų, laiškas.

"Visiems laivams jūroje, visiems uostams, mano draugams, taip pat nepažįstamiems žmonėms – tai mano žinia ir malda. Ji apie tai, kad kančia atvėrė man didžiulę tiesą", – pradedama Moriso, toks buvo berniuko vardas, mamos širdį draskanti išpažintis.

Pradėjusi skaityti Karen išsigando: ar tik tai nebus priešmirtinis laiškas, todėl iškart puolė žiūrėti jo pabaigą. Nudžiugo – ne. Nepažįstamoji prancūzė rašė vildamasi, kad laiškas padės jai palikti tragediją praeityje. "Kol Dievas dovanoja man gyvenimą, pažadu tau gyventi ir džiaugtis kiekviena akimirka, – kreipėsi ji į savo sūnų. – Žinau, kad kada nors, kai ateis laikas, mes susitiksime."

Paralelė: filmo „Žinutė butelyje“ herojės aptiktas laiškas prasideda tokiais pačiais žodžiais, kaip ir Šepio saloje išplukdytame butelyje rastas laiškas.

Užuominų – vos kelios

Moriso bendraamžį sūnų turinti Sju buvo sukrėsta: kas ši moteris? Kaip žuvo jos sūnus? Ar pavyko jai ištesėti savo pažadą jam? O Karen kirbėjo kiti klausimai.

Detektyvo gyslelę turinti moteris nutarė ne tuščiai laužyti galvą, o veikti. Patirties turėjo: dirbant universitete jai teko Vatikano bibliotekoje ieškoti šaltinių, susijusių su vienuolių ordino nusikaltimais, taip pat – ieškoti nuo teisingumo ištisus dešimtmečius besislapsčiusių nacių nusikaltėlių.

Karen užvaldė paslaptis butelyje. "Tada aš nė įsivaizduoti negalėjau, kad šiai paslapčiai įminti man prireiks net septynerių metų", – vėliau prisipažino K.Liebreich.

Užuominų, kaip galima surasti žinutės autorę, buvo vos kelios. Kai ką buvo galima spėti iš butelio ir popieriaus, ant kurio parašytas laiškas. Į butelį buvo įdėtos ir dvi plaukų sruogos. Be to, nepažįstamoji prancūzė laiške minėjo draugę Kristiną.

Apie Moriso mirtį užsiminta miglotai: jis žuvo per patį vasaros žydėjimą. O tai, kad laiške paminėti uostas ir krantas, leido manyti, jog berniukas paskendo.

Ėmėsi paieškų

Sprendžiant iš užrašo ant butelio "Millennium 2002", jame būta mineralinio vandens "Evian". Tai ir buvo konkrečiausia užuomina, todėl Karen susisiekė su gamintojais ir išsiaiškino, kad pirmieji tokios formos buteliai buvo pagaminti 1992 m. vykusioms XVI žiemos olimpinėms žaidynėms, kurios buvo surengtos Prancūzijos mieste Albervilyje.

Vėliau jų gamyba buvo nutraukta, o atnaujinta 1999-ųjų pabaigoje, ruošiantis sutikti tūkstantmetį. Štai todėl ir atsirado šis užrašas. Skaičius 2002 – nuoroda į konkrečią seriją, kurios buteliai pasirodė prekyboje 2001 m. spalį. Taigi paaiškėjo, kad anksčiau nepažįstamoji negalėjo įmesti šio butelio į jūrą.

Kitas siūlas, kurio galėjo stvertis detektyve tapusi Karen, buvo prancūzės iš kompanijos "Evian", su kuria teko bendrauti, palyginimas: "Čia viskas kaip tame filme su Kevinu Costneriu." Karen nutarė peržiūrėti filmą, pastatytą pagal Nicholas Sparks romaną "Laiškai iš jūros".

Ir išties – jame žurnalistė, kurią vaidina Robin Wright, taip pat ryžtasi surasti žinutės butelyje autorių. O laiškas, kurį ji randa butelyje, prasideda tokiais pačiais žodžiais...

Nukeliavo į Prancūziją

Kad išsiaiškintų butelio kelią vandenyse, Karen susitiko su specialistu, išmanančiu jūros sroves. Pagal jų judėjimo galimybes paaiškėjo, kad butelis Šepio salą galėjo pasiekti tik tokiu atveju, jei buvo išmestas iš Prancūzijos Šerbūro uosto arba iš kelto per Lamanšą.

Data ir vieta apytikriai buvo aiškūs, teliko sužinoti, kas gi tas Morisas. Juk nedaug trylikamečių Morisų galėjo paskęsti tą vidurvasarį... Karen kreipėsi į prancūzų valdžią ir susidūrė su kliūtimi. Pasirodo, Prancūzijoje nebuvo centrinės duomenų bazės apie skenduolius, tad reikėjo kreiptis į vietinę policiją. 36 tūkst. – tiek archyvinių bylų buvo sukaupta...

Karen nenuleido rankų. Ji nukeliavo į Paryžių. Būtent Prancūzijos sostinėje, didžiausioje šalies bibliotekoje, Karen tikėjosi rasti laikraščių su bent mažiausia žinute apie nelaimę. Bibliotekos darbuotoją sujaudino viešnios iš Didžiosios Britanijos pasakojimas, tačiau vilčių jai nesuteikė – esą veltui švaisto laiką.

Karen pačiai teko nerti į beribius regioninės spaudos vandenis... Paieškų rezultatai nenudžiugino. Tarp minimų skenduolių Moriso amžiaus žmonių neatsirado. Namo teko grįžti tuščiomis.

Prašė specialistų pagalbos

Sugrįžusią Karen ėmė kankinti dvejonės: o gal Morisas nepaskendo? Gal ji pernelyg tiesmukai suprato laiško užuominas apie krantus ir vandenis? O kartais apnikdavo ir abejonių, ar laiškas išvis nėra mistifikacija, gal to tikrovėje nė nebuvo...

Norėdama išsivaduoti iš nežinios Karen nutarė kreiptis pagalbos į specialistus. Kokius? Ogi visus, kokius tik sugalvojo. Gydytojas konsultavo, kokias Moriso ligas galima nuspėti iš kelių šykščių užuominų. Kitas specialistas tyrė plaukų sruogas. Psichoanalitikas įžvelgė, kad paauglys galbūt stengėsi išsivaduoti iš pernelyg globėjiškos mamos priežiūros... O gal jį traumavo tėvo neturėjimas?

Galiausiai Karen kreipėsi į privatų detektyvą, kuriam ši užduotis pasirodė atgaiva nuo įprastų neištikimybės tyrimų. Jis netgi atsisakė užmokesčio už savo konsultaciją.

Per konsultaciją detektyvas pasufleravo tokių hipotezių, apie kurias Karen nebuvo nė mintis toptelėjusi. Gal Morisas vartojo narkotikus? O gal nusižudė? O gal iškrito iš jachtos po ginčo su kažkuo?

Be šių fantazijų, detektyvas davė gerą patarimą – parodyti laišką grafologams, rašysenos ekspertams.

Klaidžiais mistikos keliais

Nors yra manančiųjų, kad grafologija – pseudomokslas, K.Liebreich neatmetė galimybės užčiuopti kokį nors siūlo galą. Ir susirado Prancūzijoje, Paryžiaus pakraštyje, gyvenančią grafologę.

Perskaičiusi laišką, ji pateikė savo išvadas. Esą laiško autorė – moteris, visais gyvenimo atvejais siekianti aiškumo, nieko nepaliekanti likimo valiai, iš šalies žvelgiant – rami ir santūri, tačiau jos viduje kunkuliuoja aistros.

Patarta draugės, Karen kreipėsi net į būrėją, vardu Kristina, koks buvo ir laiške minimos draugės vardas. "Tai – ženklas!" – emocingai reagavo būrėja, išmetusi kortas. Jos parodė, kad Morisas ne paskendo, bet žuvo kelyje. Kortos rodė, kad berniukas kažkur skubėjo ir staiga prarado kontrolę.

Kuo toliau – tuo painiau. Karen jau niekas nebestebino, ji kreipėsi ir į astrologę, vėliau – į aiškiaregę. "Berniukas nusižudė... Moteris kankinosi vienatvėje... Kažin, ar ji tebėra gyva..." – iš tokių minties draiskalų dėliojosi vėl kitas paveikslas.

Ilgai lauktas skambutis

Aklavietė. K.Liebreich negalėjo taip lengvai užversti nežinia apgaubtos istorijos. Kadangi joje vis tiek buvo labai daug išgalvotų dalykų, nutarė ir toliau leistis nešama fantazijos – sumanė parašyti knygą. 2006 m. ji pasirodė. Baigė ją žodžiais, kad tikisi tęsinio.

Knyga "Laiškas butelyje" iš pradžių pasirodė Didžiojoje Britanijoje, o po trejų metų, 2009-aisiais, – ir Prancūzijoje. Ir štai vieną dieną suskambo Karen telefonas...

Raktas: K.Liebreich knygos „Laiškas butelyje“ prancūziškas leidimas padėjo atrasti šios žinutės autorę.

Skambino prancūzų psichologas Olivier Rousselas, į kurį anksčiau buvo kreipusis pagalbos. Jis gavo elektroninį laišką: "Aš – tas žmogus, kuris išmetė butelį 2002 m." Ir nurodytas telefono numeris.

Intuicija Karen pakuždėjo – tai tikrai ji. Tiesa, vėliau paprašė ir įrodymų. Prancūzė turėjo išsaugojusi diktofono įrašą, pagal kurį parašė laišką, jo juodraščius ir netgi kelto, iš kurio išmetė butelį, bilietą.

Prancūzė vis dar negalėjo atsitokėti. Ji nė neįsivaizdavo, kad kažkas prisilies prie jos tragedijos. Ji sutiko pabendrauti su Karen, tačiau ne iš karto. Prireikė laiko apraminti vėl sukilusius jausmus.

Pagaliau atsiskleidė tiesa

Tik po kelių mėnesių psichologas vėl paskambino Karen ir pranešė džiugią žinią – laiško autorė pasirengusi pabendrauti su ja. Karen iškart sėdo į laivą, plukdantį į Prancūziją.

Juodvi susitiko viename iš pakrantės miestelių, bare. "Vargu, ar ji gyva, – pacitavo aiškiaregę, apie kurią K.Liebreich buvo parašiusi savo knygoje. – Štai aš. Gyva, ir jūs mane suradote."

Moteris prisipažino nesitikėjusi, kad kas nors kada nors suras jos išmestą butelį. "Aš atidaviau jį jūrai, tai buvo tarsi mano galimybė pasikalbėti su Dievu", – prisipažino Moriso mama, sutikusi kalbėtis su vienintele sąlyga – jei Karen neatskleis jos tapatybės.

Žodis po žodžio vėrėsi praeitis... Karen suvokė, kodėl ji laikraščiuose nerado jokios žinutės – Morisas žuvo gerokai anksčiau, nei ji spėjo iš savo tyrimų. Berniukas žuvo 1981 m. rugpjūčio 27-ąją. Tėvai buvo parduotuvėje, o berniukas važinėjosi dviračiu. "Kai mes grįžome, jis gulėjo kelkraštyje, buvo ištiktas komos. Jis taip ir neatsigavo", – sunkiai rinkdama žodžius dalijosi nemąžtančiu skausmu berniuko mama.

Santuokoje laimės nebuvo, todėl sūnaus netektis prancūzę visiškai sugniuždė. Daug metų ji lankėsi pas psichoterapeutą, galiausiai išsiskyrė su vyru.

Laišką, kurį atidavė jūrai, moteris rašė beveik du mėnesius. Kruopščiai rinko ne tik žodžius, bet ir popierių, rašalą, juostelę perrišti, butelį. Įdėjo dvi plaukų sruogas: vieną – sūnaus, kitą – savo.

2002 m. kovo 29 d. ji sėdo į keltą, kursuojantį Lamanšo sąsiauriu tarp Prancūzijos Kalė ir Anglijos Doverio uostų. Be butelio su laišku, ji paėmė ryšulėlį su Moriso darbužiais, kuriais vilkėdamas jis žuvo, ir gėlių. Baltų lelijų. Drauge keliavo ir jos draugė – ta pati laiške paminėta Kristina.

Knygos post scriptum

Jau plaukiant į priekį, į Doverį, moteris ketino atlikti atsisveikinimo su sūnumi ritualą, tačiau niekaip nesukaupė nei drąsos, nei jėgų. Grįžtant atgal į Kalė Kristina pasakė: "Tai reikia padaryti. Dabar."

Juodvi pakilo į denį, tačiau jame buvo daugybė keleivių. Laukė, kol išsiskirstys. Iš pradžių išmetė drabužius. "Verkiau, rėkiau – atrodė, kad drauge išplėšiu širdį, – ir pasakodama apie tai sunkiai tramdė ašaras. – Paskui išmečiau lelijas, galiausiai – butelį su laišku."

Atvira išpažintis suartino moteris – Karen ir prancūzė vėliau ne kartą susitiko. "Mes turime ir daugiau apie ką pasikalbėti, – yra sakiusi britų spaudai K.Liebreich. – Susirašinėjame elektroniniu paštu. Mūsų bičiulystė užsimezgė ne vien dėl tos knygos ir berniuko žūties."

Beje, apie knygą. Jos pakartotiniame leidime prancūzė sutiko pridėti post scriptum. "Aš negalėjau nė įsivaizduoti, kad mano laišką suras ir perskaitys. Bet jei jis padėjo kitiems tėvams išgyventi tokią pat tragediją, kitiems žmonėms suvokti, koks trapus ir brangus yra gyvenimas, tai vertėjo padaryti. Ir dar... Išbandymai sustiprina mus ir padeda judėti į priekį. Gyvenimas yra toks, kokį mes jį norime matyti. Duokime jam šansą", – parašė prancūzė.

K.Liebreich iki šiol saugo butelį, kuriame rastas laiškas tapo toks svarbus jai pačiai.

55 metų Nigelas Hillas vaikštinėjo su šunimi ir atsitiktinai užtiko stiklinį butelį su laišku, datuotu 1938 metų rugsėjo 5 d. Jis buvo parašytas ant kartono skiautės. „Jei jūs radote šį butelį, prašyčiau susisiekti su Johnu Staplefordu ir pridėti nuotrauką“, – rašė laiško autorius, nurodęs savo adresą.

N. Hillas paskelbė apie savo radinį „Facebook“ paskyroje. Netrukus jam pavyko susisiekti su moterimi, gyvenančia laiške nurodytu adresu. „Ji sakė neprisimenanti jokio J. Staplefordo. Tame name ji gyvena pastaruosius 30 metų, – pasakojo N. Hillas. – Bet paskui ji pasidomėjo ankstesniais savininkais ir sužinojo, kad J. Staplefordas įsigijo namą 1921 metais“.

Britas sakė norįs rasti J. Staplefordo giminaičių ir perduoti jiems butelį su laišku. Gimimų ir mirčių registracijos bazėje N. Hillas surado laiško autoriaus pavardę. Paaiškėjo, kad J. Staplefordas gimė 1889 metų rugpjūčio 4 d., o mirė 1980 metų gruodžio 2 d. Norfolko grafystėje.

Tyleris Ivanoffas (Taileris Ivanofas) rado ranka parašytą laišką rusų kalba, kai anksčiau šį mėnesį rinko malkas netoli Šišmariovo, esančio maždaug už tūkstančio kilometrų į šiaurės vakarus nuo Ankordižo, pranešė televizija KTUU.

„Tiesiog ieškojau malkų, kai radau butelį, – sakė T. Ivanoffas. – Radęs butelį turėjau pasinaudoti atsuktuvu, kad ištraukčiau žinutę.“

Amerikietis pasidalijo savo radiniu socialiniame tinkle „Facebook“, kur laišką išvertė rusakalbiai. Paaiškėjo, kad tai – Šaltojo karo laikais vieno rusų jūrininko parašytas pasisveikinimas. 1969 metų birželio 20 diena datuotame laiške jį radusio žmogaus prašoma atsakyti nurodytu adresu.

Pasak KTUU, Rusijos valstybinės televizijos žurnalistams pavyko nustatyti laiško autorių – kapitoną Anatolijų Bocanenką. Jis iš pradžių abejojo, kad jis parašė šią žinutę, kol pastebėjo savo parašą lapo apačioje.

„Štai čia – tiksliai!“ – šūktelėjo buvęs jūreivis.

Pasak A. Bocanenkos, jis būdamas 36 metų išsiuntė žinutę iš laivo „Sulak“. Vyras apsiverkė sužinojęs iš „Rossija 1“ korespondento, kad „Sulak“ 10-ame dešimtmetyje buvo parduotas kaip metalo laužas.

A. Bocanenka taip pat parodė reporteriui kai kuriuos tarnybos laivyne laikų suvenyrus, tokius kaip vieno garsaus Rusijos šnipo žmonos autografas ir japoniškų alkoholinių gėrimų buteliai, kuriuos jis išsaugojo nepaisydamas savo sutuoktinės protestų.

Apie T. Ivanoffo aptiktą butelį pirmas pranešė Aliaskos radijas KNOM.

Berniukas iš karto surašė atsakymą. Anot ABC, žinutės butelyje autorių pavyko nustatyti jau trečiadienį. Tai yra 63-ejų Anglijoje gimęs Paulas Gilmore‘as.

Jis 1969 metų lapkričio 17-ąją iš laivo Indijos vandenyne išmetė iš viso šešis butelius su žinutėmis. Jis tuo metu buvo maždaug už 1 000 mylių nuo Australijos krantų. Tuomet 13 metų vaikas plaukė laivu „TSS Fairstar“, kuris plukdė migrantus iš Didžiosios Britanijos į Australiją.

„Tai neįtikėtina, – stočiai sakė P. Gilmore‘o sesuo Annie Crossland. – Jis sprogs iš džiaugsmo“. Tačiau, kol jį pasieks J. Elliotto atsakymas, dar teks palaukti. Nes P. Gilmore‘as, anot sesers, šiuo metu keliauja kruizu po Baltijos jūrą.

A. Crossland 1969-aisiais kartu su broliu buvo laive „TSS Fairstar“. Šeima Australijoje gyveno iki 1973 metų ir tada grįžo į Didžiąją Britaniją.

Kai Tinai Green-Allerai buvo 11 metų, ji svečiavosi pas senelius nedideliame Old Mišeno miestelyje. Baigiantis atostogoms, mergaitė nusprendė parašyti laišką, įdėjo jį į butelį ir įmetė į Mičigano ežerą prie švyturio. Tai įvyko 1974 metų rugpjūčio 29-ąją.

Vaikystės laišką T. Green-Alera prisiminė, kai neseniai nepažįstamas žmogus parašė jai į „Facebook“ paskyrą apie savo radinį. Ericas Amonas rado Tinos laišką už kelių kilometrų nuo švyturio, dirbdamas statybos darbus. Butelis buvo užkastas į žemę. Pasak moters, ši naujiena ją maloniai nustebino ir priminė dienas, praleistas su artimais žmonėmis.

E. Amonas išsiuntė moteriai radinį paštu. Jie ketina susitikti. „Mes abu taip džiaugiamės. Toks jausmas, lyg aš jį pažinočiau visą gyvenimą. Mes tapome bičiuliais“, – prisipažino T. Green-Allera.

 Vakarų Australijos muziejaus Perte duomenimis, butelis 1886 metų birželį buvo išmestas į Indijos vandenyną iš tyrinėjimų laivo „Paula“.

Butelį su laišku šių metų sausį smėlyje aptiko vaikštinėjusi moteris. Pasak muziejaus, ligšiolinis laiško butelyje rekordas buvo maždaug 108 metai.

Butelį aptiko australė Tonya Illman, sausį vaikščiojusi Vedžo salos paplūdimyje, maždaug už 180 km į šiaurę nuo Perto, Vakarų Australijos valstijos sostinės. Jos sūnaus draugė tada pastebėjo, kad viduje yra laiškas. „Kai mes jį (butelį) atidarėme, pamatėme, kad jame yra spausdintas formuliaras vokiečių kalba, su labai moteriška vokiška rašysena“, - pasakojo T. Illman. Laiškas buvo pažymėtas 1886 metų birželio 12-osios data.

Tyrimas parodė, kad laiškas per bortą buvo išmestas paprašius Vokietijos jūrų tyrimų institutui Hamburge, kad būtų gauta tikslesnių duomenų apie jūros srovių kryptis. Radėjas buvo paprašytas atsiųsti atsakymą - arba pačiam institutui, arba „artimiausiam konsulatui, kad šis perduotų šiai įstaigai“.

Rašė ant čekio

Dvi būsimos psichologės itin nustebo šią savaitę sulaukusios žinutės iš Klaipėdos, kad jų laiškas su palinkėjimais kažką nudžiugino.

"Oho, tai nuostabu. Aš tokia laiminga. O iš tiesų net pamiršau apie šią žinutę", – rašė Sarah, gavusi laiškelį iš Pajūrio regioninio parko direkcijos specialisto Simono Bendiko.

Direkcijos darbuotojai, aptikę plastiko butelį, jame išvydo kasos čekį, ant kurio buvo suraitytas tekstas. Merginos laišką rašė ant vienos Leipcigo parduotuvių čekio, kurį gavo nusipirkusios sąsiuvinį.

"Raštelyje buvo ir telefono numeris. Aš juo nusiunčiau žinutę, netrukus su laiškelio autorėmis susirašinėjome elektroniniais laiškais", – pasakojo S.Bendikas.

Atostogos – pajūryje

Merginos pasakojo, jog studijuoja Leipcige, o praėjusį lapkritį turėjo trumpas atostogas.

"Mes lankėme draugės pusbrolį Greifsvalde", – tikino Sarah.

Merginos parašė palinkėjimą tam, kuris suras žinutę butelyje. Jos palinkėjo gero gyvenimo ir džiaugsmo nežinomajam, vylėsi, jog žinutė butelyje radusįjį prajuokins. Ir taip iš tiesų nutiko.

Sarah elektroniniame laiške pasakojo, jog jos draugė Patricia neseniai persikėlė kiek tolėliau, o anksčiau jos gyveno vienoje gatvėje. Mergina prisipažino, jog žinia, atskriejusi iš Klaipėdos, itin turėtų pradžiuginti jos bičiulę, nes ji domisi Rytų Europa ir net studijuoja rusų kalbą.

Sujungė atsitiktinumas

"Mes visiškai sutinkame, kad butelio istorija yra labai romantiška, ypač šiais laikais, kai Europos Sąjungoje ir visame pasaulyje kyla neapykanta, jaučiamas pasidalijimas. Turėtume artimiau bendrauti ir kalbėtis tarpusavyje, o ne laikytis atskirties vienas nuo kito", – laiške rašė Sarah.

S.Bendikas merginoms pristatė Pajūrio regioninį parką ir pakvietė jas su Lietuvos pajūriu susipažinti socialiniame tinkle "Facebook".

Man tai atrodo labai romantiška, nes žinutė butelyje sujungė nepažįstamus žmones.

"Man tai atrodo labai romantiška, nes žinutė butelyje sujungė nepažįstamus žmones, kurie vienas apie kitą niekada nieko nežinojo. Ir teisios studentės, užsimindamos apie susiskaldžiusią Europą. Nes mus jungia daug kas, net ir ta pati Baltijos jūra", – nuomonę išsakė S.Bendikas.

Jis vokietėms užsiminė apie analogišką laišką, kurį parko darbuotojai aptiko pajūryje. Tą kartą Lietuvos krantus pasiekė žinutė iš Gotlando salos.

WMUR-TV pranešė, kad laišką rado Clintas Buffingtonas (Klintas Bafingtonas) iš Jutos, atostogavęs Terkse ir Kaikose.

C.Buffingtonas sakė, kad „Coke“ butelį rado pusiau palaidotą smėlyje. Viduje buvusiame laiške buvo parašyta: „Sugrąžinti į Oušeno bulvarą 419 ir atsiimti 150 dolerių atlygį iš Tinos, „Beachcomber“ savininkės.“

„Beachcomber“ 1960 metais buvo motelis Hamptone, priklausęs dabar jau mirusiems Paulos Pierce (Polos Pirs) tėvams.

P.Pierce tėvas parašė laišką kaip pokštą ir įmetė jį į Atlanto vandenyną.

C.Buffingtonas nuskrido į Naująjį Hampšyrą ir įteikė laišką P.Pierce. Ši tesėjo pažadą dėl atlygio.