Keliautojus viso žygio metu lydės kraštotyrininkas Aurimas Rapalis. Jis jus supažindins su krašto laisvės kovų istorija, papasakos, kodėl laisvės siekis buvo toks stiprus, ir kaip Kardo rinktinės partizanai pergudraudavo priešus. Sustosime ne vienoje svarbioje vietoje, išgirsime negalę dar negirdėtų istorijų.

Keliaudami Aukštkalvių miško link, po dviejų valandų žygio, prie partizanų bunkerio liekanų susitiksime su TV laidos „Praeities žvalgas“ vedėju Šarūnu Jasiukevičiumi. Jis papasakos, kaip išgyventi pirmąsias 72 valandas, jei prasidėtų karas.

Žygiuodami Vaineikių miško link, susitiksime su „Partizano“ karo istorijos klubo partizanais rekonstruktoriais. Susitikimo metu išgirsime pasakojimą, kaip partizanams pavykdavo susitelkti ir nugalėti priešą, kokias taktikas jie naudojo ir kokie motyvai padėjo nepasiduoti priešo spaudimui.

Nukeliavę 25 km, paragavę kareiviškos košės, turėsime galimybę pasigrožėti Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejumi. Muziejaus darbuotoja jus pakvies į nemokamą ekskursiją po literatūros klasiko gimtinę, papasakos, kur gyveno pats ponas ir kodėl tik vienam klėtelės kambarių tėra vienas ir nedidelis langelis.

Atžygiavę į Vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejų, pailsėję ir užkandę kareiviškos košės, įsikursime klėtyje ir žvilgsnius nukreipsime į kino ekraną. Klėtyje išvysime 2018 m. Olego Šurajevo  sukurtą komediją „Grąžinti nepriklausomybę“.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga surengė minėjimą. Iškilmingas renginys prasidėjo vidurdienį Nepriklausomybės aikštėje Vilniuje.

Prieš minėjimą motociklininkų ir dviratininkų kolona iš Nepriklausomybės aikštės Gedimino prospektu pajudėjo buvusių KGB rūmų link. Čia, prie rūmų esančio sovietinio genocido aukoms skirto paminklo, padėjo gėlių ir, uždegę atminimo žvakeles už Sibiro tremtyje ar kalėjimuose nužudytus savo artimuosius, visus nuo okupacijos nukentėjusius ir už laisvę žuvusiuosius, sugrįžo į aikštę.

Nepriklausomybės aikštėje, aidint Karinių pajėgų orkestro atliekamam himnui, kartu su kariuomenės Garbės kuopos kariais pakeltos vėliavos ir pagerbti 1941m. Tautos (Birželio) sukilimo dalyviai. Kalbės ir atsiminimais dalinosi ano meto liudininkai bei žinomi Lietuvos istorikai. Trumpą koncertą surengė karių orkestras ir moksleiviai. Susirinkusieji vaišinosi kareiviška koše.

Minėjimo dalyviams buvo įteikti dailininko A. R. Šakalio sukurti padėkos raštai ir vienetiniai kolekciniai vokai su renginiui skirta simbolika, suvenyrais.

1941 m. sukilimas - itin svarbus istorinis įvykis, davęs pradžią daugeliui išsivadavimo kovų bei akcijų, teigiama Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos pranešime. Sukilimas parodė Europai ir pasauliui, kad, nepaisant ištisus metus (1940-1941) trukusios pačios žiauriausios bolševikinės okupacijos, Lietuva išliko gyva ir kovojanti. Sukilimo įžiebta liepsna vėliau peraugo į ištisą dešimtmetį trukusį pokario partizaninį karą, taip pat gyvuoju Romo Kalantos fakelu nušviestą 1972-ųjų Kauno pavasarį ir kitas prieš okupaciją nukreiptos aktyvios kovos formas.

Tą atmintiną 1941m. birželį, keršydami už nužudytus bei į Sibirą ar šiaurinius Sovietų sąjungos regionus ištremtus savo artimuosius, mūsų tautos sūnūs ir dukros, pasikliaudami tik savo narsa ir jėgomis, sugebėjo išvyti nekenčiamą okupantą ir nors trumpam (1941 m. birželio 22-28 d.) atkurti Lietuvos valstybingumą bei dėl savų politikų ir aukščiausių kariuomenės vadų kaltės prarastą nepriklausomybę.

Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga kartu su Lietuvos baikerių kongresu 2015 ir 2016 metais rengė istorinius atminimo žygius iš Kauno į Vilnių motociklais atvežant simbolinę sukilimo ugnį. Nuo 2017 m., siekiant šventę padaryti iškilesnę, pasak organizatorių, nuspręsta minėjimą rengti tik Vilniaus mieste.

Ją įrengė gamtos mylėtojas Česlovas Dobrovolskis, norėdamas garantuoti ramybę iki pavasario čia snausiantiems ežienei ir dviem jos jaunikliams.

Vyras sako, kad spygliuočiams žiemojimui išsirinkus vietą, pro kurią praeina daug pėsčiųjų, jam neliko nieko kito, kaip tik imtis meistrauti simbolinę pašiūrę. 

„Ežiukė visą vasarą čia vedžioja savo ežiukus. Neseniai papyliau lapų krūvelę, pastebėjau, kad ji tuos lapus pradėjo nešti ant savęs ir ruoštis žiemos miegui“, – pasakojo Č. Dobrovolskis. Jis šią teritoriją tvarko kaip Kauno teritorinės ligonių kasos darbininkas.

Ežienė šioje vietoje žiemoja ne pirmus metus. Ir pernai čia buvo įsikūrusi. „Matyt, kad tinka ši vietelė“, – spėjo vyras.

Ją su šiųmečiais vaikiukais dažnai sutikdavo vasaros rytais prieš patekant saulei. „Kiek kartų juos nuo gatvės rinkau… Surenku, paleidžiu kieme, kur saugiau. Man ežiai labai patinka, todėl ir stengiuosi juos apsaugoti“ – apie draugystę kalbėjo kaunietis, minantis jau devintą dešimtį.

Nusistebėjome, kodėl šie gyvūnai žiemojimui pasirinko ne ramų užkampį. „Jie nežiūri į tai. Vieni ežiai pas mane prie šuns voljero kiekvienais metais įsikuria. Matyt draugauja su juo“, – šypsojosi Č.Dobrovolskis.

Laikausi, stengiuosi. Gal todėl, kad myliu gamtą, judu, krutu, yra tikslas gyventi. Šiam pasaulyje dar esu reikalingas.

Norintiems pamaloninti ežius jis patarė juos pavaišinti. Laka pieną, mėgsta batoną. Maistą vis palikti vienoje ir toje pačioje vietoje, kad žinotų, kur kitą kartą ieškoti.

Kaunietis labai gyrė ir strazdus. Šie tokie draugiški, kad kasdamas lysves, turi būti labai atidus, kad jų neužgautų – lenda, renka vabaliukus. „Kartu su manimi eina ir į šiltnamį“, – pasakojo gamtos mylėtojas, žiemą globojantis įvairius paukštelius ir kitokius gyvūnus.

Pagyrėme, kad yra labai energingas, darbštus ir rūpestingas. „Laikausi, stengiuosi. Gal todėl, kad myliu gamtą, judu, krutu, yra tikslas gyventi. Šiam pasaulyje dar esu reikalingas“, – sakė jis .

Vyras nusipelnęs ne tik gamtai, bet ir šaliai. „Gyniau parlamentą, teko sudalyvauti partizaninėje kovoje pokario metais. Buvau partizanų ryšininku, teko ir atviriau kovoti. Laisvė labai brangiai kainavo. Labai nukentėjau. Bet svarbu, kad pasiekėme savo tikslus – turime tai, kas brangiausia – laisvę, o visa kita… Bus viskas gerai, nenusiminkim“, – nedaugžodžiavo Č. Dobrovolskis. 

Lietuvos sąjūdis savo tinklapyje pateikia, kad šis laisvės kovų dalyvis Mikliūnų kaimo sodyboje, kurioje gyveno su tėvu, po gyvenamuoju namu buvo įrengtas bunkeris, kuriame gyveno ir gydėsi laisvės kovotojai – partizanai.

NKVD informatoriams užfiksavus partizanų buvimo vietą ir sovietų saugumo pajėgoms šturmuojant sodybą, vyko mūšis, kurio metu Č. Dobrovolskiui buvo visam laikui suluošintos kojos.

1991 m. jis saugojo Seimo pastatą, budėdamas ant jo stogo. Išvedant Rusijos armiją, būdamas SKAT kariu patruliavo ir tikrino sovietų karines autotransporto priemones Lietuvos keliuose.

Tarnaudamas savanoriškoje krašto apsaugos tarnyboje buvo sargybos viršininko pavaduotoju Kauno geležinkelio tunelio apsaugoje.

Ši – jau visai netrukus pasieks kino teatro ekranus. Filmo siužete ne tik tikslūs faktai, bet ir atskleistos NKVD paslaptys. Kaip teigė filmo idėjos iniciatorius Vaidas Šalaševičius, tai – pagarbos verta pergalė, apie kurią privalo sužinoti visi

„Gimiau Lazdijuose, tad Šeštokų miestelis bei Kalniškės miško apylinkės man visai nesvetimos. O ir apie patį mūšį buvau girdėjęs jau vaikystėje. Juo intensyviai pradėjau domėtis prieš kelerius metus. Pastebėjau, jog iki šiol tikra istorija buvo slepiama ir visi faktai neatskleisti. Norėdamas paviešinti ir su pagarba papasakoti apie didvyrišką paprastų kaimo žmonių žygdarbį bei pokario metu retą pergalę, pažadėjau sau ir kitiems, jog sukursiu juostą, kuri visą šią painiavą „atnarplios“ ir tikruosius faktus iškels į viešumą.

Šia idėja sudominau žinomą žurnalistą ir scenaristą Aleksandrą Matonį bei filmų prodiuserį Stasį Baltakį. Nuėjome tikrą kelionę, bet jau visai netrukus pristatysime šią šlovingą istoriją. Žinome, jog kiekvienam, kam svarbi Lietuvos laisvė, svarbus bus ir šis filmas. O ši pergalė prieš sovietų okupantus – nebus pamiršta.

Prisidėjau prie šio filmo kūrimo ieškodamas liudininkų, finansavimo. Džiugu, jog daug prisidėjo tiek privatūs asmenys, tokie kaip Vilučių šeima, tiek valstybė – Lazdijų ir Alytaus rajono savivaldybės. Manome, jog pasiektas rezultatas bus patrauklesnis nei istoriniai vadovėliai. Ryškus vaizdas, gera muzika, autentiški įvykiai galbūt įpūs meilę savo kraštui. Privers susimąstyti, įneš pasididžiavimo savo tautos istorija.  Juk atkreipkite dėmesį, holivudinių filmų scenarijai „išpūsti“, istorija išgalvota. Čia to nereikėjo – tai įvykis, apie kurį mažai kalbame, rašome, tiesiog nedrįstame iškelta galva atsistoti ir tuo nuoširdžiai didžiuotis. Esame kovinga, drąsi, darbšti tauta, kuri atsikratė daug metų slėgusios priespaudos. Tad jei ir ateities karta tai įvertins, supras bei džiaugsis mūsų šalies didvyriais, mūsų tikslas bus pasiektas“, – dėstė V. Šalaševičius. 

„Atkurti mūšį mes pasitelkėme tikrai didžiules ir stiprias pajėgas. Šią vasarą Verkių regioniniame parke darbavosi daugiau nei 200 žmonių. Tarp jų – svarbiausią vaidmenį atlikę Lietuvos kariuomenės Didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų bataliono kariai ir Krašto apsaugos savanoriai. Tikrosios kautynės truko bene 15 valandų – filmui nufilmuoti ir eksperimentui įvykdyti užtrukome kur kas ilgiau. Norėdami perteikti tikrą vaizd,ą mes ilgai kalbėjomės ir tariamės su mūšio liudytojais, radome lapingą, Kalniškių mišką atitinkančią vietovę, subūrėme savanorių būrį. Pats filmavimas užtruko apie dvi paras – pirmąją dieną vyko ekperimento vadinamo MILES (Multiple Integrated Laser Engagement System) filmavimas, antrąją dieną atkuriamasis mūšio filmavimas“, – pasakojo filmo prodiuseris S. Baltakis.

Jis pridūrė, kad džiaugiasi tuo, jog pavyko atskleisti dažnai rašytiniuose šaltiniuose slepiamą tiesą – Kalniškės mūšyje su Jonu Neifalta-Lakūnu priešaky dalyvavo apie 120 partizanų bei kelis kartus gausesnės NKVD kariuomenės 220-tojo pasienio pulko pajėgos. Kai kuriais duomenimis, NKVD būrys galėjo būti sudarytas iš tūkstančio žmonių. Per mūšį žuvo daugiau nei 40 partizanų, o NKVD nuostoliai apibūdinami kaip „keli šimtai nukautųjų ir sužeistųjų“.

„Mūsų filmo tikslas buvo įrodyti, kad nedidelis motyvuotų kovotojų pulkas gali padaryti tokią didelę žalą puolančiam priešui. Ir kokie gi lietuviai galingi, kuomet yra vieningi. Be to, labai didžiuojamės savanorių komanda, kuri noriai dirbo, noriai vaidino ir pademonstravo meilę Lietuvai. Tuo siekiame įkvėpti ne tik tuometinę, vyresniųjų kartą, bet ir jaunimą. Labai svarbu, jog kiekvienas jaunuolis suvoktų, ko verta laisvė ir kokie pamatai Lietuvą padarė tokią, kokia ji yra dabar. Viliamės, jog šiuo filmu pasieksime patriotiškumo šaknis ir meilę Tėvynei“, – dėstė S. Baltakis.

Kino teatrus filmas pasieks jau lapkričio pabaigoje.