Teikė daug vilčių

Kai kurie tyrėjai pastebėjo, kad internete, neigiant įrodymais grįstą mediciną, bandoma pateikti moksliškai neįrodytus kamieninių ląstelių terapinio pranašumo požymius tarsi įrodytus.

Manyta, kad kamieninės ląstelės turi įdomių savybių, netgi gali virsti bet kuria kita žmogaus kūno ląstele. Būdamos nespecializuotos, tarsi universalios, ilgainiui ir esant tam tikroms sąlygoms, patekusios į atitinkamą organą, jos gali imtis to organo atliekamų funkcijų. Buvo atlikta daugybė eksperimentų su pelių kaulų čiulpuose esančiomis kamieninėmis ląstelėmis. Tie bandymai, bent pradžioje, teikė nemažai hipotetinio pobūdžio vilčių. Pasirodė fantastinių prognozių apie galimybę iš esmės atnaujinti dėl įvairių ligų nualintų ir jau beužgęstančių žmogaus organų funkcionavimą. Buvo didi idėja ir didelis noras kamienines ląsteles panaudoti terapiniais tikslais, pirmiausia, siekiant sustiprinti išeminės ligos ar jau infarkto nustekentą širdies raumenį, suteikti jam naują šansą pajėgumui atkurti ir, pagerinus individo gyvenimo kokybę, žymiai pratęsti jo gyvenimo trukmę. Taigi, persirgusiems miokardo infarktu arba sergantiems įvairiomis nepagydomomis ligomis buvo suteikta daug iliuzinių perspektyvų. Ilgainiui kai kurie tyrėjai pastebėjo, kad internete, neigiant įrodymais grįstą mediciną, bandoma pateikti moksliškai neįrodytus kamieninių ląstelių terapinio pranašumo požymius tarsi įrodytus, taip pat klaidinančių priekaištų klinikoms, naudojančioms įrodymais pagrįstus gydymo metodus. Pastebėta, kad kamieninių ląstelių terapiniai efektai skelbiami nekritiškai ir neatsakingai, stokojant objektyvios analizės. Nepatikimos žinios iškreipia informacinį lauką, kelia sąmyšį visuomenėje.

Randa įvairiuose organuose

Tos daug žadančių embrioniniame vaisiaus formavimosi periode esančių ląstelių, kurios, anot Maxo Plancko, galimai evoliucijos jau pamirštos, yra randama įvairiuose organuose – kepenyse, smegenyse, raumenyse, kaulų čiulpuose, virkštelėje ir kt. Tyrėjai įtaria, kad mezenchiminės (jungiamojo gemalo audinio) ląstelės, paimtos iš kaulų čiulpų, atstovauja grupei skirtingų ląstelių, turinčių panašias charakteristikas. Būtent į jas eksperimentuotojai ir dėjo visas viltis. Bent jau teoriškai tos ląstelės potencialiai galėjo renovuoti bet kurį organą. Nuomonių šiuo klausimu būta įvairių ir jos, laikui bėgant, dar labiau varijavo, vis daugiau kaupėsi skepsio. Manyta, pavyzdžiui, kad kamieninės ląstelės stokoja kažkokio svarbaus faktoriaus, kuris absoliučiai būtinas tam, kad būtų baigtas ląstelių diferencijavimasis į specializuotas, kiekvienam organui būdingas ląsteles ir audinius. Teigta, kad tos ląstelės – ne kas kita, o rudimentinės ankstyvo embrioninio diferenciacijos proceso dariniai ar netgi per žmogaus evoliucinį procesą išsisklaidę likučiai. Ši įžvalga buvo laikoma itin svarbia, mat ji galėjo paaiškinti, kodėl į širdies raumenį įskiepytos ląstelės nenori paklusti mokslininkų norams, o būtent, kad jos lyg ir privalėtų, anot jų, perimti to organo (į kurį buvo perkeltos) morfologines ir funkcines savybes. Jei perkeltos ląstelės kartais ir rodo tam tikrą plastiškumą, tačiau funkciniu požiūriu klinikinės naudos jos nelabai teikia. Jos tiesiog neįgyja širdies raumeniui būdingų savybių. Nepaisant to, esama daugybės spekuliacijų, tarp jų ir mokslinių. Taip pat ir naivumo – tarsi tos kamieninės ląstelės, įskiepytos, tarkim, į miokardą, savaime žinotų, kaip joms transformuotis, kad pavirstų į širdies raumenį panašias ląsteles ir imtų kopijuoti gretimų ląstelių elgesį, t.y. funkcionuotų kaip tikras miokardas. Daugelis tyrėjų teisingai pastebi, kad tokios persitvarkančios ląstelės faktiškai transformuojasi nekontroliuojamai ir niekas nežino, ar jos, toliau evoliucionuodamos ir besikeisdamos, nenudreifuos į vėžines ar kitas makroorganizmui nepriimtinas ar nepalankias konkrečiam organui ląsteles. Tokios abejonės, matyt, tapo priežastimi, kad pastaraisiais metais pranešimų apie kamieninių ląstelių stebuklingą elgseną žymiai sumažėjo. Kai kuriuos mokslininkus tai paskatino labiau gilintis į skleidžiamą informaciją šia tematika.

Teoriškai tos ląstelės potencialiai galėjo renovuoti bet kurį organą. Nuomonių šiuo klausimu būta įvairių, laikui bėgant, vis daugiau kaupėsi skepsio.

Gelbsti ar žalingos?

Grupė mokslininkų – Alessandro R.Marconas, Barbara Murdoch ir Timothy Caulfieldas – pasinėrė į studiją, kuri, kaip jie tikėjosi, turėtų suteikti tam tikro aiškumo ir objektyvumo sklindantiems kontroversiškiems pranešimams šiuo klausimu. Dėmesys buvo sutelktas į publikacijas, patenkančias į elektronines svetaines. Mat kilo įtarimų, kad jose teikiama iškreipta ar abejotina informacija. Ištirta 214 straipsnių, pasirodžiusių dvejų metų laikotarpiu. Medžiagos kaupimas ir jos vertinimas prasidėjo nuo paieškos, įvedus raktinius žodžius: „kamieninės ląstelės“, „netikros naujienos“, „mokslo šlamštas“ (angl. „stem cells“, „fake news“, junk science“). Dėmesio centre atsidūrė tie pranešimai, kuriuose buvo pernelyg / perdėtai daug teigiamų arba, atvirkščiai, neįprastai daug neigiamų naujienų apie kamienines ląsteles. Panaudojus sudėtingą tyrimo metodiką, buvo itin kruopščiai analizuojami straipsniai, potencialiai turintys sąmokslo teorijų požymių, taip pat tie, kuriuose buvo gąsdinimų arba nepasitikėjimo tradicine medicina. Tyrimas atskleidė neabejotiną klaidinančio arba klaidinančiai interpretuojamo informacinio tinklo egzistavimą, o tai veda į netikrumą ir sutrikimą, taip pat poliarizuoja viešą diskursą, t.y. iškreipia diskusijas, ir, apskritai, viešąją polemiką. Tyrimo rezultatai parodė, kad 61,62 proc. atvejų kamieninės ląstelės buvo vaizduojamos kaip teigiamos, o 23,24 proc. – kaip žalingos ir sukeliančios vėžį. Greta to rasta spekuliacinių žinių be objektyvaus pagrįstumo.

Atsibunda iš letargo

Gilinantis į šią problematiką, susidaro įspūdis, kad dabar mokslininkai tarsi atsibunda iš savotiško letargo. Blaivumo įneša klinikinio nusivylimo visagalių kamieninių ląsteliu stebuklais tendencijos. Dar 2019 m. Guy-Andre Pelouze‘as, būdamas kardiochirurgu praktiku, pareiškė be užuolankų ir diplomatijos: „Pagaliau reikia kalbėti apie neigiamus klinikinius reiškinius – pamirškime apie kamienines ląsteles sergant širdies nepakankamumu.“ Tai būtų atsakas tiems entuziastams, kurie vis dar tiki tų ląstelių išskirtiniais gebėjimais, kad jos geba prikelti nusilpusį širdies raumenį. Taigi tos smalsumą žadinančios ląstelės, turinčios neva daugiapotencinių savybių (angl. pluripotent cells) yra nepajėgios užimti žuvusių ląstelių atitinkamuose organuose vietą ir įkvėpti naujo renesanso dėl ligos nusilpusiam organui. Optimizmo, matyt, reikia ieškoti kitose, labiau perspektyviose mokslinėse kryptyse.

Objektyvumo dėlei privalu pasakyti, kad kamieninių ląstelių transplantacija yra gana veiksminga terapija įveikiant kai kurias kraujo ligas, tokias kaip leukemija, anemija ir kt. Daug vilčių puoselėja neurologinio ir psichoneurologinio profilio pacientai, tačiau mokslininkai didesnių pažadų jiems kol kas nežada.

„Moraliai leistina priimti COVID-19 vakcinas, kurių tyrimuose ir gamybos procese panaudotos ląstelių linijos iš abortuotų vaisių“, – rašoma Tikėjimo mokymo kongregacijos notoje, kurią paskelbė Lietuvos vyskupų konferencija.

Pasak jos, kadangi kai kurios vakcinos sukurtos atliekant tyrimus ir gamyboje panaudojus ląstelių linijas, kilusias iš audinio, gauto iš praėjusiame amžiuje įvykdytų dviejų abortų, kyla klausimų dėl šių vakcinų naudojimo moralumo.

Notoje teigiama, kad kai neprieinama etiškai nepriekaištinga COVID-19 vakcina ar nėra galimybės pasirinkti, tokių vakcinų naudojimas yra moraliai leistinas, nes bendradarbiavimas tyčiniame aborte, iš kurio šios ląstelių linijos yra kilusios, šias vakcinas naudojančiųjų atžvilgiu yra tolimas.

Moraliai leistina priimti COVID-19 vakcinas, kurių tyrimuose ir gamybos procese panaudotos ląstelių linijos iš abortuotų vaisių.

„Moralinė pareiga vengti tokio pasyvaus medžiaginio bendradarbiavimo nėra saistanti, jei yra didelis pavojus, toks, kaip nesulaikomas veiksmingo patologinio agento plitimas – šiuo atveju SARS-CoV-2 viruso, sukeliančio COVID-19. Todėl laikytina, kad tokiu atveju visi skiepai, klinikiniu požiūriu pripažįstami kaip saugūs ir veiksmingi, gali būti naudojami su sąžinės tikrumu, žinant, kad tokių vakcinų naudojimas nereiškia formalaus bendradarbiavimo aborte, iš kurio kilo ląstelės, panaudotos šių vakcinų gamyboje“, – rašoma notoje.

Vis dėlto taip pat pabrėžiama, kad toks išaiškinimas nereiškia net netiesioginio aborto praktikos pateisinimo ar pritarimo, kad ląstelių linijos iš abortuoto vaisiaus būtų naudojamos, o farmacijos bendrovės ir vyriausybės raginamos kurti tvirtinti etinių problemų nekeliančias vakcinas.

Pasak kongregacijos, vakcinavimas yra savanoriškas, tačiau jo moralumas priklauso ne tik nuo pareigos rūpintis savo sveikata, bet ir nuo pareigos siekti bendrojo gėrio. Tie, kurie dėl etinių sumetimų atsisako skiepytis, turėtų dėti pastangas kitomis priemonėmis vengti tapti užkrato platintojais.

Kaip skelbiama Vyskupų konferencijos pranešime, šią notą išnagrinėjo ir ją paskelbti nurodė popiežius Pranciškus.

Rapamicinas kaip imunosupresantas dažnai naudojamas po organų transplantacijų. Šie vaistai slopina natūralias paciento organizmo reakcijas į svetimkūnį ir leidžia prigyti persodintiems organams bei audiniams.

Pastaruoju metu mokslininkai vis labiau domisi rapamicinu ir dėl jo priešvėžinių savybių. Jis blokuoja vadinamąjį mTOR baltymą, kuris skatina ląstelių augimą. Vėžys pasižymi nekontroliuojamu ląstelių dauginimusi, todėl mTOR blokavimas yra daug potencialo turintis gydymo metodas.

Tačiau mokslininkai žino ir dar vieną būdą, kaip rapamicinas padeda žmogaus sveikatai. mTOR blokavimas skatina autofagiją – ląstelės savęs virškinimo procesą, kurio metu lizosomos (ląstelių atliekų tvarkymo centrai) sunaikina netinkamus baltymus ir pažeistas organeles.

Lizosomos ir pats autofagijos procesas yra būtini ląstelių sveikatai išlaikyti. Pažeistų organelių ir baltymų skaidymo procesas išskiria amino rūgštis ir lipidus, kurie vėliau ląstelėse gali būti panaudoti kaip statybiniai blokai. Taigi autofagija lėtina organizmo senėjimą, nes, galima sakyti, išlaiko švarą ląstelių viduje.

Sveikai ląstelių veiklai įvairios organelių liekanos bei neveiksnūs baltymai iš tikrųjų trukdo. Netvarka ląstelėse skatina organizmo senėjimą, prisideda prie Alzheimerio ir Parkinsono ligų vystymosi.

Jau prieš kelerius metus mokslininkai pastebėjo, kad rapamicinas skatina autofagiją, didindamas lizosomų aktyvumą. Jau tuomet buvo kalbama, kad mTOR blokuojantis vaistas gali būti panaudotas kovojant su senėjimu. Tačiau dabar aišku, kad rapamicino poveikis nėra susijęs išimtinai tik su mTOR blokavimu.

Tai mokslininkai patikrino naudodami itin pažangius lizosomų spaustuvus ir pristatydami vaistus nepriklausomai nuo mTOR baltymo. Taip mokslininkai išsiaiškino, kad rapamicinas stimuliuoja ir lizosomos membranoje esantį kalcio jonų kanalą, žymimą raidėmis TRPML1. Šis procesas vyksta nepriklausomai nuo mTOR veiklos.

TRPML1 yra nepaprastai svarbus. „Be šio kanalo neurodegeneracija prasidėtų iš karto. Tuo tarpu TRPML1 stimuliavimas neurodegeneracinius procesus stabdo“, – lizosomų kalcio jonų kanalo svarbą pakomentavo Haoxingas Xu, vienas iš tyrimo autorių.

Dabar mokslininkai tyrinės patį mechanizmą, kaip rapamicinas veikia TRPML1 kanalą ir pačias lizosomas. Pagrindinis tikslas – naujos kartos rapamicino sukūrimas. Patobulintas vaistas stabdytų senėjimo procesus, taip pat padėtų kovoti su neurodegeneracinėmis ligomis.

Baltymas prozišku pavadinimu COL17A1 gal ir neprimena gyvybės šaltinio, tačiau naujas tyrimas rodytų, kad jis yra labai svarbus išsaugoti odos jaunatviškumui.

Baltymas skatina ląstelių konkurenciją, kuri labai svarbi gerai audinių būklei palaikyti. Konkurencija iš esmės reiškia, kad silpnesnės ląstelės išstumiamos, o stipresniųjų dalijimasis skatinamas.

„Pažeistas ar stresą išgyvenančias kamienines ląsteles kasdien mūsų odoje gali selektyviai eliminuoti sveikos kamieninės ląstelės“, – sakė tyrimui vadovavusi Tokijo medicinos ir odontologijos universiteto Kamieninių ląstelių biologijos fakulteto profesorė Emi Nishimura (Emi Nišimura).

Tačiau senstant COL17A1 ima trūkti. Tokį patį poveikį daro ir gerai žinomi jaunatviškos odos priešai – UV spinduliai ir kitokie streso veiksniai.

O kai ima trūkti COL17A1, dalijasi silpnesnės ląstelės ir oda tampa plonesnė, mažiau atspari pažeidimams, lėčiau gyjanti.

Ketvirtadienį žurnale „Nature“ dėstomos išvados yra paremtos tyrimais, per kuriuos bandymų objektu buvo pasirinktos pelių uodegos, turinčios daug panašumų su žmogaus oda.

Patvirtinusi COL17A1 svarbą, tyrėjų komanda nusprendė išsiaiškinti, ar galima iš naujo paskatinti šio baltymo gamybą, kai jo jau yra sumažėję. Iš esmės mokslininkai ieškojo medžiagų, galinčių sužadinti odoje prieš senėjimą nukreiptą procesą.

Jie išskyrė du cheminius junginius – Y27632 ir apocininą – ir išbandė juos su odos ląstelėmis. Rezultatai buvo teigiami.

„Tepant šiais vaistais gilias odos žaizdas, jos gijo reikšmingai sparčiau“, – rašoma straipsnyje.

Abu junginiai nurodo būdus, kaip „skatinti odos regeneraciją ir mažinti odos senėjimo požymius“, pridūrė autoriai.

„Nature“ straipsnio recenzijoje du Kolorado universiteto profesoriai rašė, kad ląstelių konkurencija anksčiau buvo nuodugniai tyrinėjama tik per bandymus su vaisinėmis muselėmis

Naujasis tyrimas „pateikia įrodymų, kad sveikos žinduolių ląstelės taip pat gali efektyviai iš naujo įsitvirtinti suaugusio (organizmo) audiniuose, pakeisdamos netinkamas ar pažeistas ląsteles“, – rašė Ganna Bilousova (Hana Bilousova) ir Jamesas DeGregori (Džeimsas DeGregoris).

Jie taip pat nurodė, kad „reikia tolesnių studijų ląstelių konkurencijos mechanizmams kituose audiniuose išsiaiškinti, taip pat nustatyti medžiagoms, galinčioms pakreipti priešinga linkme kitų organų senėjimą“.

E. Nishimura naujienų agentūrai AFP sakė, kad šie tyrimai galiausiai gali nuvesti prie tokių produktų kaip kremai ar tabletės, galintys sustabdyti odos būklės blogėjimą ir skatinti jos atsikūrimą.

„Bendradarbiausime su farmacijos ar kosmetikos kompanijomis dėl klinikinio šių cheminių medžiagų vartojimo“, – sakė ji.

Pasak E. Nishimuros, tolesnių tyrimų metu bus aiškinamasi, ar tokie patys procesai galėtų veikti kituose organizmo dalyse, kaip ir oda turinčiose epitelinių ląstelių.

„Dirbame ir su kitais epiteliniais organais, aiškindamiesi, (ar) panaši konkurencija gali sudaryti pagrindą ilgalaikiam audinių palaikymui“, – sakė ji.

Modifikuojant ląsteles laboratorijose kuriami vaistai, padedantys regeneruoti pažeistus audinius ir organus, naudojant ląsteles kuriamos 3D organų struktūros.

Pasak ląstelių terapija užsiimančios biotechnologijų įmonės vadovės, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytojos Agnės Vaitkevičienės, šiandien specialistai gali iš odos paimtas ląsteles perprogramuoti atgal į jų embrioninę būklę ir, pasitelkdami genų redagavimą, pakeisti jų atliekamas funkcijas bei redaguoti mutacijas.

A. Vaitkevičienė įsitikinusi, kad ši mokslo ir medicinos sritis yra itin inovatyvi, todėl kasmet sulaukia vis didesnio mokslininkų susidomėjimo.

Agnė Vaitkevičienė/VGTU nuotr.

Ląstelių terapija - tai inovatyvus gydymo būdas, kurio metu pasitelkiamos žmogaus ar kitos ląstelės.

Specialistai gali iš odos paimtas ląsteles perprogramuoti atgal į jų embrioninę būklę ir, pasitelkdami genų redagavimą, pakeisti jų atliekamas funkcijas bei redaguoti mutacijas.

Skaičiuojama, jog toks gydymas medicinoje taikomas nuo XX amžiaus vidurio, kai buvo atlikta pirmoji kaulų čiulpų transplantacija.

Šiandien ši terapija medicinoje taikoma kaip standartinis gydymas ląstelių transplantacijoje bei eksperimentinis gydymas pažangios terapijos vaistiniais preparatais.

Pasitelkdami žmogaus ląsteles, mokslininkai visame pasaulyje kuria sprendimus, kaip padėti žmonėms nuo šiandien sunkiai išgydomų ar nepagydomų ligų.

VGTU Chemijos ir bioinžinerijos katedros vedėjas prof. dr. Jaunius Urbonavičius ląstelių terapiją vadina viena aktualiausių bioinžinerijos bei nanobiotechnologijos krypčių. Naudojant šių mokslų metodus, įrankius ar medžiagas, jau dabar galima atlikti kryptingus, su terapija susijusius ląstelių pakeitimus.

Prof. dr. Jaunius Urbonavičius/ VGTU nuotr.

„Genų, ląstelių, audinių inžinerijos bei nanotechnologijų taikymas biotechnologijų moksluose ir technologijose leidžia sukurti visiškai naujus ligų nustatymo ar gydymo principus, modifikuoti ar sukurti naujas ląstelių arba mikroorganizmų rūšis. Ši mokslo sritis sudaro sąlygas sukurti žymiai efektyvesnius ar net naujus vaistus sunkioms ligoms gydyti“, - sakė profesorius.

Anot A. Vaitkevičienės, pastaruoju metu, išaugus specialistų, kvalifikuotų biologų, biotechnologų, bioinžinierių bei biomedikų poreikiui, specializuota mokymų programa apie ląstelių terapiją, audinių bankus bei PTVP sulaukė itin didelio susidomėjimo.

„Ląstelių terapijos kurso metu studentai supažindinami su audinių bankų veikla, donoro atrankos kriterijais, transplantacija, etiniais bei teisiniais šios veiklos reguliavimo aspektais, kokybės valdymo reikalavimais. Taip pat jauniesiems specialistams parodomi darbo Geros gamybos praktikos (GGP) laboratorijoje principai bei pažangios terapijos vaistinių preparatų gamybos ir taikymo tvarka“, - sako A. Vaitkevičienė.

Jis turės reikšmingos įtakos biologijos ir medicinos mokslams, padės geriau suprasti žmogaus fiziologiją, nustatyti, stebėti ir gydyti įvairias ligas. Tai bus pirmasis trimatis visų žmogaus ląstelių žemėlapis. Skaičiuojama, kad vidutiniškai žmogų sudaro apie 37,2 trilijono ląstelių.

„Projektas tęsis apie 10 metų. Tikimasi, kad jis sudarys tokį patį precedentą kaip ir žmogaus genomo nustatymas. Šis atlasas turėtų tapti atskaitos tašku“, – pasakoja dr. L. Mažutis. Jo teigimu, ateinančius kelerius metus bus labai populiaru girdėti apie žmogaus smegenų, kepenų, inkstų ar plaučių atlasus. Žmogaus ląstelių atlasas greičiausiai bus sudaromas iš atskirų organų žemėlapių, kurie vėliau bus sujungti į vieną sistemą.

Apie 200 mokslininkų grupių nustatys konkrečius organus sudarančias ląsteles, jų genomą, transkriptomą, o kai kuriais atvejais – ir epigenetiką, aktyvias bei neaktyvias genomo dalis, nes organizmui senstant įvyksta somatinės mutacijos – ląstelių genomas keičiasi.

Pasaulio tyrėjų grupės, dalyvaujančios projekte, naudos VU GMC mokslininko ir jo grupės sukurtą pavienių ląstelių barkodavimo ir sekoskaitos technologiją. Ji leidžia nustatyti pavienių ląstelių genų ekspresiją labai dideliu našumu ir panaudojant mažus reagentų kiekius.

Kuo detaliau žinosi audinių ir paties žmogaus sudedamąsias dalis, tuo tiksliau galėsi pasiūlyti naujus gydymo būdus, geriau suprasti, kaip atsiranda įvairios ligos.

„Jeigu nustatome visas ląsteles, tarkime, sudarančias kepenis, tuomet galime daug tiksliau įvertinti, kaip veiks vaistai, taip pat kaip vienas ar kitas vaistas bus metabolizuojamas. Jeigu nustatome visas ląsteles, kurios sudaro smegenis, gali paaiškėti, kad galbūt jose yra daug kitų ląstelių tipų, kurių iki šiol nežinojome ir kurie vaidina labai svarbų vaidmenį, pavyzdžiui, susidarant ilgalaikei atminčiai. Yra duomenų, kad smegenyse aptinkama imuninių ląstelių. Kuo detaliau žinosi audinių ir paties žmogaus sudedamąsias dalis, tuo tiksliau galėsi pasiūlyti naujus gydymo būdus, geriau suprasti, kaip atsiranda įvairios ligos – Alzheimeris, diabetas, jau nekalbant apie fundamentinius klausimus: kaip ląstelės, sudarančios žmogų, viena su kita bendrauja, kad galėtų palaikyti jo gyvybines funkcijas?“ – pasakojo L. Mažutis.

Pasak jo, žinodami ląstelių kiekį ir jų įvairovę galėsime daug geriau nuspėti, tarkime, ilgiausios žmogaus gyvenimo trukmės ribas iki atsirandant vėžiui. Sudarius visų žmogaus ląstelių žemėlapį galbūt bus pastebėtos dažniau mutuojančios ląstelės, tam tikri ląstelių, kurios apsaugo nuo vėžio susidarymo, tipai.

Įsitraukti į šį projektą dr. L. Mažutį pakvietė kolegos iš Harvardo ir Kolumbijos universitetų dėl VU GMC mokslininko grupės atliekamų pavienių ląstelių tyrimų panaudojant mikroskysčių technologijas, rašoma Vilniaus universiteto pranešime.

„Viena iš mano funkcijų šiame projekte yra užtikrinti, kad mūsų įvaldytos technologijos būtų tinkamai panaudotos pavienių ląstelių barkodavimui ir sekoskaitai atlikti, kad gauti duomenys būtų aukštos kokybės. Labiausiai tikėtina, kad mūsų komanda analizuos plaučių, imunines, odos ląsteles, įvairių kitų ląstelių tipus“, – apibendrino mokslininkas.

Prie šio projekto taip pat prisijungs VU GMC Biotechnologijos instituto doktorantas Vaidotas Kiseliovas, dirbantis dr. L. Mažučio grupėje. Ateityje galbūt prisidės ir kiti jos mokslininkai.

Žmogaus ląstelių atlaso sudarymą daugiausia finansuoja organizacija „Chan Zuckerberg Initiative“. Ją įsteigė Facebook'o įkūrėjas Markas Zuckerbergas ir pediatrė dr. Priscilla Chan. Jie sieks, kad visi projekto duomenys būtų laisvai prieinami.

Smegenys nepaprastai jautriai reaguoja į patiriamą stresą ir nerimą. Nervų ląstelėms reikia tiek daug energijos, kad smegenys tam sunaudoja iki 20 proc. viso organizme esančio deguonies. Gal todėl neretai blogas emocijas stengiame vyti šalin saldumynais? Juk smegenys sunaudoja net 60 proc. organizmo gliukozės atsargų.

Na, o, jei sugalvotume ištiesinti visas didžiųjų smegenų pusrutulių raukšles, jos padengtų keturis įprasto A4 formato lapus. Tai išorinė smegenų dalis, kuri, kaip teigiama, yra žmogaus sąmoningo proto buveinė.

Pasąmonė mūsų prote gali kurti jutimines simuliacijas, kurias vadiname sapnais. Manoma, kad didžioji dalis žmonių per naktį spėja susapnuoti penkis sapnus, taigi beveik 2 tūkst. sapnų per metus. Skaičius nemažas, bet ir negali būti kitaip – juk miegodami praleidžiame maždaug 122 dienas per metus.

Apsvarsčius pirmuosius įstatymo straipsnius pritarta nuostatai, kuri tam tikrais atvejais leidžia lytinių ląstelių donorystę, taip pat dirbtinio apvaisinimo procedūras taikyti poroms, siekiant išvengti genetinės ligos perdavimo vaikui. Pasibaigus posėdyje numatytam laikui, svarstyme padaryta pertrauka. Parlamentas sustojo ties nuostatomis, kurios kelia daugiausia ginčų - ar leisti embrionų šaldymą.

„Seimas linkęs pritarti medicinos mokslų žiniomis grįstam variantui, kuris leidžia taikyti naujausius mokslo laimėjimus ir naujausius gydymo būdus. Šios dienos svarstyme išskirčiau tai, kad leidžiami genetiniai tyrimai, tai labai svarbu šeimoms, kurioms kyla didelė rizika susilaukti vaiko, kuris gali turėti vieną ar kitą paveldimą ligą. Yra kai kurių porų didesnė tikimybė tai turėti, ir mokslo galimybės leidžia jiems susilaukti sveiko vaiko tai taikant“, – BNS apie antradienį priimtus sprendimus sakė sveikatos apsaugos ministras socialdemokratas Juras Požela.

Antradienį pritarta, kad pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tada, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės, taip pat tais atvejais, kai siekiama išvengti ligos, sukeliančios didelę negalią, ar ją gydyti. Taip pat pritarta, kad pagalbinis apvaisinimas negali būti naudojamas suteikti pagalbinio apvaisinimo būdu pradėtam vaikui tam tikrų savybių, taip pat ir norimą lytį, išskyrus tuos atvejus, kai siekiama išvengti ligos ar ją gydyti.

Prieš šią nuostatą pasisakiusi Sveikatos reikalų komiteto pirmininkė „darbietė“ Dangutė Mikutienė sakė, kad taip bus įteisinta žmogaus embrionų selekcija pagal genetinius požymius, ir ragino balsuoti prieš. „Tik genetinis modifikavimas gali būti laikomas genų nulemtos ligos gydymu. Taigi pasiūlymas kaip įprastinę sveikatos priežiūros paslaugą įteisinti žmogaus genomo modifikavimą, kuris pasaulyje yra eksperimentinis, taip pat kaip ligos išvengimo priemonė būtų įteisinta preimplantacinė diagnostika, kuri įgalins žmogaus embrionų selekciją pagal genetinius požymius, tikrai siūlau nepritarti“, – sakė D.Mikutienė.

„Šituo siūlymu norima įteisinti embrionų selekciją, ir kai nėra aiškiai apibrėžta, kokios ligos, dėl kurių būtų galima taikyti šitą nuostatą, jeigu šitoj salėj sėdi Seimo nariai, kuriems buvo diagnozuota onkologinė liga, jie galėjo negimti pagal šitą pataisą“, – kalbėjo Seimo narių Mišrios grupės atstovas Povilas Urbšys.

Dar pritarta nuostatai, kad pagalbinis apvaisinimas gali būti atliekamas tik naudojant apvaisinamos moters ir lytinių ląstelių donoro, su ja gyvenančio įstatymu nustatyta tvarka santuokoje ar partnerystėje, lytines ląsteles, išskyrus tuos atvejus, kai vieno iš sutuoktinių ar partnerio lytinės ląstelės yra pažeistos ar jų nepakanka ir dėl to jos negali būti panaudotos pagalbiniam apvaisinimui, o taip pat tais atvejais, kai su jomis yra didelė rizika perduoti ligą, sukeliančią didelę negalią.

„Labai svarbu, kad šis įstatymas bus taikomas ne tik santuokoje, bet ir partnerystėje gyvenančioms poroms, kad tai yra gydymo būdas, kuris taikomas ne vien tik nevaisingoms poroms, bet ir tais atvejais, kai turi kitų sveikatos sutrikimų, ir tai gali leisti jiems padėti susilaukti sveiko vaiko. Lytinių ląstelių donorystei taip pat buvo pritarta, kas svarbu, ypač kalbant apie šeimas, paprastas pavyzdys, po vėžio gydymo. Moteris po chemoterapijos kurso jau bus nevaisinga, vyro atveju jo spermatozoidai bus nevaisingi, vienintelis būdas tokioms šeimoms susilaukti palikuonių bus lytinių ląstelių donorystė“, – sakė J.Požela.

Antradienį parlamentarai apsisprendė neįrašyti įstatyme viršutinės ribos, iki kurios gali būti taikoma pagalbinio apvaisinimo procedūra – pirminiame įstatymo variante buvo įrašyta, kad pagalbinis apvaisinimas gali būti taikomas ne vyresnei kaip 45-erių metų moteriai.

„Praktikoje labai keistai atrodė amžiaus nustatymas, pasiūlyti 45 metai kaip viršutinė riba. Kas atsitiktų, jei būtų pradėta taikyti procedūra, užšaldyti embrionai, ir pirmo karto neapsivaisina, moteriai, kuri buvo 44-erių, ir po to jai būtų galima tęsti, kai jai 45-eri ir vienas mėnuo, tai ką – jai stabdome procedūrą, nors jau pradėta. Pagal dabartinę nuostatą medicinos praktika lems sprendimą, taikyti ar ne. Bet tai jokiais būdais nereiškia, kad mes turėsime 80-metes mamas, tai yra fiziologiškai neįmanoma“, – kalbėjo ministras.

„Kad būtų kokybiškai teikiama paslauga, 45-eri metai yra pats optimaliausias amžius moters, kai gali būti su mažiausiom neigiamos pasekmėm padarytas pagalbinis apvaisinimas. Jei mes nenustatom šito, mes darome iš pagalbinio apvaisinimo tik verslą ir mums nesvarbu, koks rezultatas“, – prieš kalbėjo P.Urbšys.

Seimas praėjusią savaitę pradėjo svarstyti Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą, kurį priėmus vaikų susilaukti negalinčios šeimos galėtų tikėtis valstybės finansavimo brangioms pagalbinio apvaisinimo  procedūroms.

Parlamente diskusijos dėl pagalbinio apvaisinimo vyksta ne vieneri metai, susidūrus dviem skirtingiems požiūriams – vieni politikai pasisako už konservatyvų variantą, kuris draudžia embrionų šaldymą, argumentuodami gyvybės saugojimu nuo pradėjimo momento, o liberalioji stovykla ragina tai leisti, kad būtų tausojama moters sveikata ir užtikrinta didesnė procedūros sėkmė.

Seimo Sveikatos reikalų komitetas dar gruodį apsvarstęs pritarė konservatyviajam variantui, bet vėliau svarstant Seimo narių pakartotinai registruotus siūlymus buvo pritarta variantui, kuris leidžia embrionų šaldymą. Dėl galutinio varianto balsuodamas sprendžia visas Seimas.

Lietuvoje iki šiol nėra įstatymo, kuris reglamentuotų pagalbinį apvaisinimą. Pagalbinio apvaisinimo procedūras teikia tik privačios medicinos įstaigos, kurios vadovaujasi 1999 metų sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl dirbtinio apvaisinimo tvarkos patvirtinimo“.

Kol pagalbinis apvaisinimas nėra įtvirtintas įstatymu, nevaisingos šeimos negali iš valstybės tikėtis gydymo išlaidų kompensavimo. Lietuvoje oficialaus nevaisingumo registro nėra, skirtingų tarnybų duomenimis, yra per 50 tūkst. vaikų susilaukti negalinčių vaisingo amžiaus šeimų.

Lietuvai niekaip nepriimant pagalbinį apvaisinimą reglamentuojančio įstatymo, Europos Komisija 2014 metais dėl to yra pradėjusi pažeidimo procedūrą. Briuselis ragina Lietuvą įstatymu reglamentuoti dirbtinį apvaisinimą nacionalinėje teisėje įtvirtinant Europos Sąjungos taisykles dėl su lytinėmis ląstelėmis susijusių medicininių procedūrų kokybės ir saugumo standartų.

Ląstelėse ne tik veikia įvairios už konkrečias funkcijas atsakingos tarnybos – energijos elektrinės, fabrikai, atliekų šalinimo tarnyba, paštas, bet taip pat egzistuoja įstatymai. Tokių pagal griežtą tvarką veikiančių miestų kiekvieno iš mūsų kūne yra trilijonai.

O kas nutinka, jeigu ši griežta tvarka sutrinka? Ląstelės mieste kyla chaosas. Vykstant mutacijoms, prasideda nevaldomos statybos, kurios eikvoja viso organizmo resursus. Tai – vėžys. Kas nulemia šiuos sutrikimus ląstelės – miesto gyvenime? Kokius pažangius tyrimus vykdo Vilniaus universiteto mokslininkai, mėgindami kuo anksčiau nustatyti diagnozę? Kokių metodų jie imasi, siekdami sugrąžinti ląstelėse vyravusią tvarką? Su kokiais iššūkiais jie susiduria? Atsakymai į šiuos ir dar daugiau smalsių klausimų – laidoje „Mokslo sriuba“.

TV laida „Mokslo sriuba“ – tai ne pelno siekianti jaunų žmonių iniciatyva populiarinti mokslą visuomenėje. „Mokslo sriubą“ galima ragauti kas antrą trečiadienį 22 val. per LRT kultūros kanalą.