– Kuo gyveni šiuo laikotarpiu? Darbymetis ar rezgi mintį apie atostogas?
– Visomis prasmėmis šiuo metu yra darbymetis: daug darbų ir teatrinėje veikloje, ir neseniai įvyko filmo premjera, ir visai ką tik pasirodė nauja TV laida. Darbymetis susideda iš tam tikrų dalių. Iš to, ką šią akimirką veiki – t.y. koks spektaklis šį vakarą, koks renginys; taip pat iš to, ką strateguoji ateičiai, ką kuri, kas pasirodys vėliau. Darbai vyksta visomis prasmėmis.
– Neseniai LNK eteryje startavo nuotykių šou, kuriame jūs su Leonardu Pobedonoscevu keliaujate po Madagaskarą.
– Keliavome daugiau nei tris savaites, bet tokioje kelionėje laiko tėkmė visai kitokia. Jau pirmą dieną sakiau, kad toks jausmas, jog Madagaskare mes mažų mažiausiai kokią savaitę. Įspūdžiai kuria iliuziją. Laiką aš skaičiuoju kūrybiniais procesais, o ne valandomis. Madagaskare man laikas buvo kaip visuma: ką mes ten darėm, kuo gyvenom, ką ten patyrėm.
Su Leonardu mes esame pažįstami 20 metų. Niekada iš manęs neišgirsite nieko, kas menkintų mano bičiulį, kas kiršintų mus.
– Į Madagaskarą vykote ne šiaip sau, o su misija patikrinti K. Pakšto utopinę idėją, perkelti Lietuvą būtent į šią salą. Koks įspūdis? Kaip čia Lietuvoje visgi mes gyvenam?
– Palyginus su Madagaskaru, mes gyvenam kitaip. Jau pradėkime nuo to, kad daug ką kuria visai kita geografinė juosta ir kitas klimatas, kas yra akivaizdu. Madagaskare šilčiau, daugiau saulės, daugiau žydro dangaus. Beprotiškai graži fauna ir flora. Yra ir skurdo kartėlis, netgi savotiška buvusios kolonijos bejėgystė. Kelionėje mes su Leo bandėm patikrinti, ar tikrai būtų įmanoma perkelti Lietuvą į Madagaskarą, ieškojome pagrindinių lietuvybės apraiškų. Visa tai užfiksavome ir tikiu, jog žiūrovams bus galima iš to ne tik pasijuokti, bet ir labiau pažinti šią salą.
Aš esu daug keliaujantis žmogus, vos pasižiūriu į kalendorių ir jeigu turiu laisvų dienų iš karto sėdu ir skrendu. To kažkaip nesureikšminu, tiesiog taip gyvenu. Bet Lietuvoje gyventi man yra labai gera. Man visur patinka, bet Lietuva patinka labiausiai.
– Ar tiesa, kad draugą kelionėje pažinsi? Jau kartu buvote Meksikoje, o ką šį kartą naujo pamatei Leo?
– Man draugystė yra viena iš didžiųjų vertybių. Draugystė yra pagrįsta pasitikėjimu. Kelionėje smagiais dalykais mes džiaugiamės, o ne tokius smagius sprendžiame – taip, kaip sąjunga, iš kurios niekas neišeina, kaip iš tvirtos vertybes turinčios šeimos.
Su Leonardu mes esame pažįstami 20 metų. Niekada iš manęs neišgirsite nieko, kas menkintų mano bičiulį, kas kiršintų mus. Kiekvienoje kelionėje draugystė gali arba sustiprėti, arba žmonės gali išsiskirsti. Bet jeigu jie lieka draugystėje – jie lieka dar tvirtesnėje. Tuo mes įsitikinome ir keliaudami po Meksiką ir dabar keliaudami po Madagaskarą. Kartu mes ne tik linksminame, kaip ten bebūtų tai yra kūrybinis procesas, darbas. Visada gali būti žiežirbų, nesutarimų, nesutapimų, bet svarbiausia, kuo tai baigiasi.
– Koks Madagaskaro kelionėje buvai tu ir koks Leo?
Pirmą kartą gyvenimą valgiau keptą šikšnosparnį. Vietiniai juokėsi, nes sakė, kad nuo jo galima apsikrėsti Ebolos virusu.
– Kelionėje aš buvau visai kitoks personažas – buvau keliautojas Audrius Bružas, kuris yra su ekspeditoriaus kepure, įvardijantis save lietuvybės skautu. Aš ryžtingai ėjau tikslo link, norėjau patirti skirtingas erdves, kad viską pažinčiau, ištyrinėčiau vietoves, papročius, žmones.
O Leo – žingeidus, besileidžiantis į procesą, bet procesas jį gali įtraukti, jis gali nebejausti, kad per ilgai užsibuvo. O juk mes laiko daug neturėjom, todėl aš visą laiką buvau tas paraginantis keliauti į priekį.
Trumpai tariant, buvo vienas veržlus vedlys, o kitas besimėgaujantis procesais: vaizdais, kvapais, skoniais, bendravimu su žmonėmis, dalyvavimu visur.
– Ilgą laiką keliauti dviese – tikras iššūkis. Su kokiais sunkumais jūs su Leo susidūrėte kelionėje?
– Į šitą aš atsakysiu kitu klausimu. Ar sudėtinga tėvui su vaikais? Jeigu myli, tai nesudėtinga. Aišku, kartais gali būti sunku, kartais gali erzinti, bet jeigu yra meilė ir draugystė, tai viskas gerai. Man buvo būtent taip.
– Ar grįžę norėjote pailsėti vienas nuo kito?
– Mes realiame gyvenime negyvename kartu, nekepam kiaušinienės kartu, neinam visur kartu. Po kelionės tiesiog abu grįžome į savo gyvenimus, į savo ritmus, į savo darbus. Mes vis dar labai geri draugai ir kolegos.
– Kokių įsimintinų nuotykių patyrėte kartu?
– Madagaskare – tikra vaizdų egzotika. Ir kalnai, ir dykumos, ir džiunglės, ir skirtingi žmonės. Nors esi vienoje saloje, būdamas skirtinguose jos regionuose, gali pagalvoti, kad esi net skirtingose valstybėse. Verta paminėti įspūdingą gyvūniją. Madagaskare lemūrų ant kiekvieno kampo, jie savo gausa primena ne egzotiškus gyvūnus, o verčiau prijaukintus šunis. Aišku, žmonės etnine prasme atrodo skirtingai, nes tam įtakos turėjo ir Afrika, ir Indonezija.
Madagaskare – tikra vaizdų egzotika. Ir kalnai, ir dykumos, ir džiunglės, ir skirtingi žmonės.
Vienas įsimintiniausių nuotykių tai, kad pirmą kartą gyvenimą valgiau keptą šikšnosparnį. Vietiniai juokėsi, nes sakė, kad nuo jo galima apsikrėsti Ebolos virusu. Ačiū Dievui, neapsikrėtėme.
Taip pat turėjome juokingą susidūrimą su neva tai zebu vagimis. Tada atrodė juokinga, bet tai realios gaujos, su kuriomis negali susitvarkyti net vietinė policija. Jos plėšikauja, žudo ir yra tikrų tikriausia mafija. Nuotykių tikrai daug, o visa tai televizijos žiūrovai mato savo akimis.
– Ar dar galėsime sulaukti naujų jūsų dueto nuotykių?
– Viskas priklauso nuo idėjos. Jeigu bus konkreti ir gera idėja, mes tikrai ją apsvarstysime ir priimsime tam tikrą sprendimą. Galiu pasakyti, kad su laidos kūrybine grupe esame nepriekaištingai susidirbę, todėl įgyvendinti įvairius projektus yra iš tiesų malonu.
„Leo ir Bružo nuotykiai Madagaskare“ – kiekvieną trečiadienį 20 val. per LNK.
