Baltijos Kamerinio Operos teatro inicijuotas socialinis projektas „Visi skirtingi – visi kultūringi“ subūręs gerai žinomus Lietuvos atlikėjus, siekia paskatinti jaunimą suvokti dalyvavimą kultūrinėse veiklose kaip neatsiejamą asmeninio įvaizdžio dalį. Antroji projekto pristatoma veikla – teatras. Prie projekto prisijungusi aktorė Aistė Lasytė dalijasi mintimis apie teatro poveikį asmeniniam įvaizdžiui ir pristato išskirtinai šiam projektui sukurtą naujausią savo kūrinį.

„Noriu, kad mano įvaizdžio kūrimas būtų organiškas. Tai, ką aš darau, kuo domiuosi, kaip rengiuosi, kokios muzikos klausausi arba nesiklausau praneša: „štai, koks žmogus aš šiuo laikotarpiu esu”, – sako televizijos projektuose komisijos narius, o koncertuose žiūrovus stebinanti teatrališkumu atlikėja, A.Lasytė.

– Aiste, tai koks gi tas Jūsų įvaizdis?

– Mano įvaizdis priklauso nuo savijautos. Kada man kažkas labai stipriai pasiseka, galiu tą dieną persirengti net keturis kartus, lyg tądien eičiau į keturias šventes. Ir nepriklausomai, ar mato mane kiti žmonės, ar matau save tik aš pati. Arba kai išgyvenu ką nors skaudaus, tada visi įvaizdžiai nebetenka jokios prasmės. Todėl kuriu savo įvaizdį remdamasi emocijomis ir tos dienos poreikiais.

Noriu, kad mano įvaizdžio kūrimas būtų organiškas. Tai, ką aš darau, kuo domiuosi, kaip rengiuosi, kokios muzikos klausausi arba nesiklausau praneša: štai, koks žmogus aš šiuo laikotarpiu esu.

– Kokią įtaką Jūsų įvaizdžiui daro kultūrinė, meninė, kūrybinė veikla?

– Tai tikriausiai neatsiejamos viena nuo kitos dalys. Tiek įvaizdis, tiek kultūra siejasi su tuo, kas šiuo metu aktualu, arba kadaise buvo aktualu. Juk atsukus laiką atgal pamatysime, kaip įdomiai keitėsi mados, kinas, teatras, knygos. Ir visi kažką tuo laikotarpiu apie save skelbė. Tiek įvaizdžio, tiek meninių sprendimų dėka atsispindi maištas, tabu, lygių teisių siekimas... Įvaizdis – tai pranešimas be žodžių.

– Ką asmeniškai sau atrandate teatre?

– Teatre – ir atrandi, ir prarandi, ir išrandi. Aš teatrą pažįstu iš abiejų pusių – teko vaidinti ir aktorių, ir žiūrovą. Abejose pusėse buvo įdomu. Žiūrovu būdamas gali pamatyti save iš šono, atsakyti sau į klausimus, arba dar daugiau jų užduoti,  išverkti sukauptą įtampą ar gerai išsijuokti visai savaitei. Panašu lyg kuriam laikui būtumei uždarytas kitame pasaulyje, kuris ne tavo, bet kartu tiek daug artimų ir atpažįstamų jausmų ten atrandi. Tačiau po spektaklio eini namo, vakarieniauji ir ramiai miegi.

O darbas scenoje yra ilgas ir nelengvas kūrybinis procesas, kuriame save atrandi ir susipažįsti su savimi iš naujo, ir tada eini namo jau galvodamas, vakarieniauji galvodamas, ir eini miegoti neramiai... Bet kuriuo atveju teatras gydo sielą.

– Jūsų pasirodymai įvairiausiuose TV projektuose – itin originalūs ir teatrališki. Kokią svarbą Jūsų kūryboje užima teatras?

– Dėkoju už įvertinimą. Esu baigusi Lietuvos Muzikos ir Teatro akademiją, aktorystės studijas, todėl daug laiko tam buvo paskirta. Tačiau teatras be muzikos ir muzika be dalelės teatro man skambėtų taip, lyg kažko trūksta. Daugiau nei prieš metus sukūriau savo solinę elektronikos žanro programą. Ir nors daug dėmesio skiriu muzikai ir tekstui, bet neretai norisi sceninių sprendimų. Tegul jie bus minimalūs, bet jie man turi didelės reikšmės.

– Kodėl Jūsų manymu verta jauniems žmonėms lankytis teatre?

– Tą daryti verta įvairaus amžiaus žmonėms. Bet kuo anksčiau pradėsi – tuo daugiau būsi išmanesnis. Čia kaip mobilusis telefonas – yra senovinio tipo, kuriuo gali tik paskambinti, bet yra išmanusis, kuris talpina daugybę informacijos, pasižymi daugeliu funkcijų. Teatras lavina žmogaus vaizduotę, padeda susikaupti, pažinti kitų psichologiją ir gyvenimo filosofiją, susipažinti su įvairių laikotarpių gyventojais, su žmonių tarpusavio santykiais iš taip arti, lyg pats ten būtumei. Todėl linkiu, kad išmanių žmonių būtų tiek daug, kiek ir telefonų.

– Gyveni solinės programos, kurią vilniečiams pristatysi vasaros pradžioje, rengimo nuotaikomis. Kodėl nusprendei nerti į naują kūrybinę erdvę?

– Ruošiu autorinių dainų solinę programą, pavadintą „etape“. Tikriausiai vieniems ši žinia yra nauja, o kiti gal jau net girdėjo mano pirmąjį dainos įrašą „Gera diena ateina… kartais“. Man ši programa – kaip šviežias gyvenimo etapas, kuriam skyriau daug dėmesio, įdėjau (ir vis dar dedu) daug darbo, kuris pilnas įvairių jausmų, ieškojimų.

Buvo sunkus etapas, po kurio daug mąsčiau apie mirtį, žmones, apie tai, kas man svarbu, ką noriu gyvenime daryti, ką keisti. Bet be viso to turbūt nebūtų šios mano dabarties.

Šiame etape norėjau „pasikapstyti“ po elektroninius (arba, kaip mėgstu sakyti, sintetinius) skambesius, kurie neša minorinę, tačiau jautrią ir ritmingą atmosferą.

Be to, koncertą bus galima ne tik klausyti, bet ir žiūrėti. Ne veltui pasirinkau teatrinę erdvę Menų spaustuvėje. Trumpiau tariant, bus ne tik garso, bet ir vaizdo! Viliuosi, kad ir žiūrovų bus, nes kitu atveju… Na, tikiuosi to kito atvejo nebus (juokiasi).

– Aktyviai dalyvauji muzikinėje veikloje, sukiesi teatro scenoje. Neplėšo sėdėjimas ant dviejų kėdžių?

– Mano kambaryje gali būti daug kėdžių, bet kam sėsti ant jų vienu metu? Pasėdi ant vienos kėdės tiek, kiek tuo metu reikia. Tada persėdi ant kitos, o prieš sėdant sveika ir pastovėti ar pabėgioti. Taigi manau, žmogus gali užsiimti daugybe dalykų, kurie jam įdomūs. Ir visos veiklos gali būti papildančios viena kitą. Viskas priklauso nuo to, kiek man reikia, kad jos viena kitą pildytų. Taip ir teatras, muzika – nors jie galėtų būti ir vienas be kito, bet man reikia, kad būtų kartu.

– Prieš kiek mažiau nei pusantrų metų buvai atsidūrusi per plauką nuo mirties – plyšo galvos aneurizma...

– Buvo išties nepavydėtina situacija. Dar ir dabar kartais apima nerimo bangos, kai tai suvokiu. Buvo sunkus etapas, po kurio daug mąsčiau apie mirtį, žmones, apie tai, kas man svarbu, ką noriu gyvenime daryti, ką keisti. Bet be viso to turbūt nebūtų šios mano dabarties, kuri yra pati nuostabiausia ir dabar situacija jau pavydėtina.

– Gal ir anksčiau jutai kokių pavojingų simptomų, į kuriuos tiesiog numodavai ranka?

– Nepamenu. Būdavau hiperaktyvi ir šiaip į daug ką nekreipdavau dėmesio. Kartais užklupdavo nerimo atakos, bet nežinau, ar tai susiję. Daugybė žmonių šiandien susiduria su nerimu. Tiesa, likus savaitei iki aneurizmos plyšimo jutau stiprų galvos skausmą, bet tądien buvau labai pavargusi ir daug jaudinausi, todėl priežastis atrodė pateisinama.

– Stipriai po šio įvykio pasikeitė tavo gyvenimas? Tenka privengti vakarėlių, pasisėdėjimų iki paryčių ir kitų menininkams paprastai „pripiešiamo“ bohemiško gyvenimo atributų?

– Noriu pasidžiaugti, kad su laiku bohemiško gyvenimo etiketė menininkams klijuojama vis rečiau. Pažįstu daugybę menininkų, kurie nevartoja alkoholio ir keliasi aštuntą ryto. Tarp jų dabar – ir aš. Iš pagrindų pakeičiau gyvenimo būdą: negeriu alkoholio, pašalinau iš valgiaraščio mėsą, didžiąją dalį cukraus. Taip pat esu eterinių aliejų ir masažų gerbėja, rytais lendu po šaltu dušu. Viskas gali skambėti labai neįdomiai, bet man labai įdomu!

Tai – gyvenimo kasdieniai ritualai, be kurių turiu įdomią veiklą, supa daugybė nuostabių žmonių. Pastebėjau, kad tie, kurie vos nenumiršta, pradeda labiau rūpintis savimi. Turbūt prieš pusantrų metų nebūčiau to supratus. O dabar jaučiu, kad noriu gyventi būtent taip. Esu laimingesnė ir dažniausiai mano diena būna aktyvi. Todėl vakarėliai nesitęsia per naktį, nes tos mano dienos kaip vakarėliai – šoku, dainuoju ir maloniai klegetuoju (juokiasi).

– Visiškai atsisakei alkoholio dėl to, kad paklausei gydytojų ar dėl kitų priežasčių?

– Labai sunku pasakyti, kaip nusprendžiau jo atsisakyti, nes tiesiog atėjo jausminis suvokimas, kad man alkoholio nereikia. Gal prisidėjo ir tai, kad po vakarėlio man būdavo labiau liūdna, negu kad smagu jo metu. Dabar tiesiog negeriu ir tiek. Ir labai džiaugiuosi šiuo pasirinkimu. Nuo vyno taurės nieko blogo nenutiktų, bet nematau toje taurėje jokio taurumo. Jei iš aplinkinių sulaukčiau „negatyvo“ (nors nelabai suprantu, kodėl turėčiau jo sulaukti), tai pagalvočiau, jog pavydi, kad man ir taip linksma (juokiasi).

– Turi tokio negęstančio „varikliuko“ paslaptį?

– Jokių paslapčių čia nėra – kartais būnu ir liūdna, ir pavargusi, ir nieko blogo tame nematau. Žmonių gyvenimai tuo ir nuostabūs, kad jie kupini įvairiausių jausmų.

– Vis nepasimiršta įspūdingi pasirodymai „Auksiniame balse“, tau atnešę ir pergalę šiame projekte. Netraukia grįžti į televiziją?

– Televizija yra įvairi, todėl traukia tik tai, kas įdomu, o kas įdomu – netraukia. Esu atvira idėjoms ir pasiūlymams, todėl jei kas nori duoti man papildomo darbo tai nedvejokit, siūlykit ir gal sutiksiu (juokiasi).

„Ši daina yra apie labai daug. O kai „labai daug“ siekia begalybę, sunku joje susigaudyti. Tad ir dainoje sunku susigaudyti: kas čia, apie ką, kodėl? Kaip ir gyvenime, sukasi viskas ratu, diena iš dienos. Atrodo, jau begalybę kartų apsisuko ir vis nesibaigia, o kai pasibaigia, kartais to net nesužinai. O ką jau kalbėt apie kažkokius raudonosius, kurie suka ir suka aplink tave ratus su savo abejonėm, šaltumu ir tuštybėm. Tik tie raudonosiai esu aš, tu ir kiekvienas iš mūsų“, – kalba dainos tekstą drauge su kolega Vaidu Kublinsku kūrusi Aistė Lasytė.

„Liūdnų slibinų“ narys Dominykas Vaitiekūnas priduria, kad daina yra apie tai, apie ką dainavo ir Virgilijus Noreika: „Laiko nesustabdysi. Atsitraukus nuo gyvenimiškų reikalų ir pažiūrėjus į viską iš šono, supranti, kad nėra ko čia taip jaudintis. Juk viskas kaip toj patarlėj – šaukštu saulės neuždengsi. Ir kaip kitoj patarlėj – pirštu upės neužtvenksi. Nors gal ir nėra tokios patarlės, bet esmė tokia– tu nusibaigsi, bet tik tu, o viskas liks kaip buvę“.

Daina „Nesibaigs“ – kūrinys iš paskutiniojo grupės albumo, optimistiškai pavadinto „Viskas netrukus baigsis“. Aistė Lasytė, Dominykas Vaitiekūnas ir Vaidas Kublinskas vaizdo formato šį kūrinį įrašė susėdę į raudoną automobilį be stogo dar rudens pradžioje.

„Važiuojant kabrioletu viskas, tartum, aiškiau. Pavyzdžiui, kad tau to kabrioleto visiškai nereikia. Ką dar gavęs suprastum, kad tai tik dar vienas kabrioletas, dėl kurio visai nebuvo verta stengtis?“, – svarsto mąslusis „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.

Kaip ir kitas šio albumo dainas, „slibiniškoji“ trijulė „Nesibaigs“ atliko su minimaliu kiekiu instrumentų, o įrašo netobulino technologijomis. Atlikėjai sako, kad mintimis apie gyvenimo pabaigas jie nori dalintis be pompastikos ir klaidų užglaistymo.

Gyvai šios ir kitų „Viskas netrukus baigsis“ albumo dainų klausytojai įprastuose „Liūdnų slibinų“ koncertuose neišgirs. Jos skamba tik specialiuose grupės pasirodymuose, pavadintuose tuo pačiu – „Viskas netrukus baigsis“ vardu. Šią, kamerinėje erdvėje tik šimtui žmonių atliekamą programą galima išgirsti lapkričio 13 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre ir lapkričio 19 d. Kauno kameriniame teatre.

Dėl pasirinkto netradicinio programos formato, klausytojai negali naujausio grupės albumo kūrinių išgirsti didelėse scenose ar stambiausiuose muzikos festivaliuose. Išskirtinai tik lietuviškas, žinomiausių poetų eiles verčiantys dainos žodžiais atlikėjai teigia, kad lietuvių kūryba įkvepia, todėl artimiausias jų koncertas vyks ypatingoje vietoje – Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos kiemelyje.

Apie įkvėpimą, kūrybos išteklius ir lietuvių poeziją pasakoja grupės nariai – Aistė Lasytė, Vaidas Kublinskas ir Dominykas Vaitiekūnas.

– Grupė „Liūdni slibinai“ skaičiuoja jau aštuntus metus. Kaip kito Jūsų klausytojų auditorija?

Aistė: Ryškiausio pokyčio nepavyks išskirti. Pastebime, kad kasmet atsiranda mažiausiai po vieną žiūrovą, kuris pirmą kartą atėjo į mūsų koncertą.

Vaidas: Ir, žinoma, pastebime tuos, kurie ateina po keletą kartų. Galima sakyti, kad mūsų publika yra gana stabili.

Dominykas: Yra tokia pasaka, kaip visa šeima ropę rovė. Pas mus panašiai. Tik nieks nieko nerauna. Kai pradėjome koncertuoti, pas mus ateidavo labai daug jaunuolių. Vėliau tie jaunuoliai į koncertus pasiimdavo savo tėvus. Kai apsilankė mamos ir tėčiai – patyrėme ir močiučių antplūdį. Per tuos aštuonerius metus mūsų anksčiau ateidavę pasiklausyti jaunuoliai patys prisigimdė vaikų. Tad tokie ir pokyčiai. Matyt, gimstamumo pokyčiai.

– Kaip įsivaizduojate tobulą koncertą – žiūrovų pilnutėlė sporto arena, nedidelis būrelis ištikimiausių klausytojų, o gal vos kelių draugų ratas?

Vaidas: Dar nesame turėję netobulo koncerto. Vieni – savo atradimais, kiti – klaidomis, bet kiekvienas iš jų yra nepriekaištingai ir nepakartojamai tobulas. Kaip ir kiekvienas žmogus. Aišku, ne visus žmones mes mėgstame, tačiau tikrai ne dėl jų pačių kaltės.

– Dainuojate tik gimtąja kalba. Kai kurie muzikos pasaulio atstovai teigia, kad dainuoti lietuviškai sunku, o štai žodžiai anglų kalba yra skambesni, ritmiškesni. Šį teiginį, turbūt, galėtumėte lengvai paneigti?

Dominykas: Mes neigti nelabai mėgstame. Mėgstame palyginti. Drabužius arba tekstą su tekstu. Bet kalbą su kalba palyginti galėtume tuo atveju, jeigu būtume prikūrę daug dainų anglų kalba, bet, deja, nelabai prikūrėme. Tiesa, nelabai ir bandėme tokių kurti. Lietuvių kalba prirašyta tiek gerų tekstų, kad pirmaisiais grupės metais mes net nedrįsome patys rašyti. Kai išvartėme visus namie turimus poezijos rinkinius ir senus mokyklinius vadovėlius, ir patys ėmėme skiemenis į žodžius dėlioti. Tiesą pasakius, jeigu namuose būtume turėję daugiau anglų kalba rašytos poezijos nei lietuvių, gal būtų nutikę ir kitaip.

Vaidas: Sutinku, kad užsienio kalba dažnai prastas tekstas skamba geriau. Ypač mums. Būtent todėl lietuviškai kurti yra žymiai sunkiau – tekstas turi būti geras. Čia kaip tas šaukštas deguto – prastas tekstas sugadins net ir geriausią melodiją. Dėl šios keistai sudėtingos situacijos, suprantu tuos kūrėjus ir atlikėjus, kurie renkasi kitus kelius.

Aistė: Kalbant apie mus pačius, lietuvių kūryba mus įkvepia. Esame lietuviai, todėl kartais įkvepiame patys save, o nuo savęs juk nepabėgsi. Todėl ir ta kalba, kurią mokame geriausiai, – tinkamiausias būdas išreikšti žodžiams, kuriuos norime pasakyti.

– Nemaža dalis Jūsų dainų – žymių autorių kūriniai. Ką apskritai Jums, kaip kūrėjams, suteikia poezija?

Dominykas: Poezija mums, kaip kūrėjams, dažniausiai suteikia galimybę parašyti naują dainą.

Vaidas: Tačiau poezijos, kaip ir visų kitų meno rūšių, reikšmė – didžiai nežinoma ir, kas baisiausia, matyt nesužinotina.

– Jeigu „Liūdni slibinai“ būtų literatūros žanras, koks jis būtų?

Aistė: Feljetonas!

Vaidas: Didi tragedija su absurdo elementais.

Dominykas: Komiksas, sudarytas iš epitafijų, su smagiai pieštais velionių portretais ir su šviesiu mačernišku sonetu pabaigoje.

– Galima pastebėti, kad esate iš tų grupių, kurios kruopščiai renkasi, kur koncertuoti. Turbūt, vienas artimiausių koncertų, kuriame Jus išvysime – „Skaitymo festivalis“. Ar patys dažnai randate laiko knygai?

Aistė: Laiko knygai randu visada, kai tik užsimanau paskaityti.

Vaidas: Nemeluosiu, yra tekę.

Dominykas: Man knygų skaitymas užeina kaip priepuolis. Kai ištinka, skaitau kasdien. Kai šios ligos paūmėjimas atslūgsta – kartą per savaitę. Kartais nejaučiu jokių ligos simptomų ir neskaitau keletą mėnesių. Bet žinau, kad šis „priepuolis“ gali bet kada užeiti.

Grupės repertuare, jų pačių teigimu, be žymių poetų kūrinių, netrūksta liūdnų lietuvio gyvenimo detalių, teatrališkumo ir sąmojingumo. Nemokamo grupės „Liūdni slibinai“ „Koncerto Trise“ pasiklausyti bus galima jau antrą kartą vyksiančiame „Skaitymo festivalyje“, kurį organizuoja Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Grupės koncertas vyks rugsėjo 10 d. bibliotekos vidiniame kiemelyje esančioje Knygos scenoje. 

„Liūdnų slibinų“ Vasaros koncerte lauks gyvo garso dviejų dalių programa. Scenoje vasaros ritmu skambės gerai žinomos grupės dainos bei originaliais tekstais klausytojų džiaugsmus ir vargus paliečiantys kūriniai.

„Kol dar vasara bent kalendoriuje ir širdyje, kviečiame pasimatyti ir drauge pradėti ruošti slides žiemai. Geros nuotaikos neštis nebūtina, duosime vietoje“, – sako „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.

Grupės nariai nepraleis progos paminėti vieniems malonią, kitiems – skaudžią vasaros sezono temą – vestuves. „Liūdnų slibinų“ moteris Aistė Lasytė kūriniu „Mergaitė melagė“ kels širdgėlos kupiną klausimą, ar jai pavyks ištekėti. Vaidas Kublinskas, mojuodamas žieduota ranka, išdidžiai solidarizuosis su gyvenančiais vedybinį gyvenimą. O Dominykas Vaitiekūnas dėl visiems žinomų ir suprantamų priežasčių autoironiškai išjuoks Mendelsono maršą. Paveikti neprognozuojamos vasaros atlikėjai taip pat dalinsis repeticijų metu gimusia, barzdomis atliekama „sonata“ vargonams.

„Liūdnų slibinų“ vasaros koncertas – nedažna proga šiemet išvysti „slibinišką“ šou su trenksmu. Pavasarį „Liūdnų slibinų“ trijulė susitiko su klausytojais tik netradicinio formato akustiniuose pasirodymuose „Viskas netrukus baigsis“. Rudenį grupė ir toliau ketina kamerinėse erdvėsė rodyti šią savo programą, kurioje skamba tik naujausio jų albumo kūriniai ir mezgami artimi pokalbiai apie gyvenimo pabaigas.

Savo feisbuko paskyroje aktorius, laidos „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ ir grupės „Liūdni slibinai“ narys atvirai prisipažino, kad nėra heteroseksualus. „Laikau save neheteroseksualiu. Nors galite vadinti mane gėjumi, jeigu mandrai skamba tas „neheteroseksualus“. Man toks apibrėžimas labiausiai priimtinas. Nors čia tik apibrėžimas“, – viešai pareiškė D.Vaitiekūnas.

Kada garsūs žmonės, paprastiems mirtingiesiems diktuojantys madas, laikomi dievukais, sektinais pavyzdžiai, pagaliau prabyla apie savo seksualinę orientaciją, diskusijos kyla nuolat. Pastaraisiais metais palaikymą LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualūs ir transeksualūs žmonės) bendruomenei išreiškė ne vienas garsus Lietuvos žmogus, tačiau nepaisant to, išdrįsusių gyventi atviromis kortomis, nebijant visuomenės, gerbėjų, darbdavių pasmerkimo, nebuvo.

Pavyzdį jiems rodo D. Vaitiekūnas, atvirumo laiške šmaikštaudamas, kad šiandien jaučiasi esąs dėkingas tiems, kurie ne tik jį priima, bet ir pašiepia, kad kalba apie savo jausmus kaip apie bulvių plokštainį. 

Atvirumui aktorių paskatino iniciatyva, prie kurios jis prisijungė. „Išgir̃stì“ iniciatyvos organizatoriai pristatė vaizdo pasakojimų seriją, kurioje LGBT žmonės ir jų artimieji, draugai dalinasi savo istorijomis. 

Savo feisbuko paskyroje D. Vaitiekūnas išplatino ilgą komentarą:

„Aš labai nemėgstu žiemos. Bet gal iš to nepatogumo gyventi susivyniojus į rūbų lavašą aš priimu karštus ir visai nežiemiškus sprendimus. Taigi, ši žiema. Sninga ir tralialia, aš visas lavaše nukulniavau susitikti su Augustu, kuris yra vienas iš žmonių, praeitais metais pradėjusių kurti projektą išgir̃stì. Sakau: noriu prisidėti. Sako: nu, prašom. Išsišnekėjom, kad pasiilgstam paprastų ir kasdieniškų LGBT* ir jų artimų žmonių istorijų, kurios dažnai paskęsta diskusijose apie teises, toleranciją, diskriminaciją ir kitas viešosios erdvės nubanalintas frazes. Gimė mintis nufilmuoti video pasakojimų seriją ir radome būdą, kaip aš galėčiau prisidėti – pažadėjau padėti filmuoti video pasakojimus. Rūbų lavašui plonėjant, prisijungė ir daugiau entuziastingų žmonių, komanda išsiplėtė ir kuo toliau tuo jautėm didesnį entuziazmą padaryti tai, ką sugalvojom. Pakeliui sutarėm aktyvuoti ir elektroninę paramos dėžutę ir facebook puslapį. Žodžiu, užvirėm košės ir aš toj košėj supratau, kad vis tik būti už kadro ir vaidinti, kad ‪#‎AšČiaNePrieKo‬, tik šiaip savonoriauju būtų nesąžininga. Labiausiai prieš patį save.

Ir supratau, kad tingiu. Tingiu švaistyti laiką vengdamas nepatogių klausimų, galvodamas kaip, kur ir ką pasakyti, skrupulingai taisyti interviu, kad gražiai gražiai uždangstyčiau įvardžius, mintis ir pateikčiau save kažkokioj plastikinėj pakuotėj. Jaučiu, kad tą laiką galima išnaudoti žymiai naudingiau. Manau, kad reikia gyventi gyvenimą, o ne kažkokį kentėjimą ir beprasmį galvojimą. Tiek, kiek gyvenimo aplinkybės tai leidžia.

Praeitą savaitę parodžiau šitą video savo draugams. Gavau tris komentarus. Vienas buvo toks: gražus švarkas. Ačiū, sakau. Kitas videobendražiūrys: tu čia kalbi taip, tarsi ėjai bulvių pirkti, iškepei draugams kugelio, visi pasivaišino, padėkojo, ir tiek. Hm. Noriu kalbėti ir kalbu apie tai paprastai ir su šypsena, nes vis tik jaučiuosi laimingas ir dėkingas tiems kugelio valgytojams. Nors ne visada ir ne viskas buvo paprasta, kaip kugelio kepimas, kuris, beje, man nepavyksta. Bandžiau kept, bet kažkokia bulvių košė gavos. Nu, žodžiu. Kulinarinis nukrypimas.

Ne viskas buvo taip paprasta. Teko pakariauti su savimi. Ir vis dar tenka, tik mūšis vyksta dėl kitų priežasčių. Vis tik savęs priėmimas, kaip neheteroseksualaus, buvo ilgokas man pačiam ir tik maždaug dvidešimtpenktaisiais savo gyvenimo metais paskelbiau sau paliaubas. 

Bet manau, kad mūsų visų, ne tik LGBT* žmonių, gyvenimai, ritinėjasi tai į kalniuką, tai nuo jo. Kiekvienas turim savas spintas, savo paslaptis, dresuojam savo savigraužą ir statomės tylos sienas. Tad jeigu tik turiu galimybę, stengiuosi nesusikoncentruoti į neigiamybes ir neapsistatyti sienom. Nors karts nuo karto susimūriju vis naujus pamatus.

Trečias komentaras po video peržiūros buvo toks: tai čia gi nepasakai, gėjus tu ar ne gėjus. Žmonės gali pasimest. Na, sakyčiau vertingas pastebėjimas. Laikau save neheteroseksualiu. Nors galite vadinti mane gėjumi, jeigu mandrai skamba tas "neheteroseksualus". Man toks apibrėžimas labiausiai priimtinas. Nors čia tik apibrėžimas.

Kai ieškojom žmonių, kurie filmuosis video pasakojimuose, aš supratau, kad man labai pasisekė. Teko išklausyti ne tik gražių ir pozityvių istorijų. Teko išgirsti ir tokių, kurios ne tokios pozityvios ir dalis jų taip ir liks už kadro. Aplink mane yra daug puikių ir jautrių žmonių, tiek draugų, tiek šeimos narių, kurie yra alergiški visokiems prietarams, kurie geba išklausyti, suprasti ir priimti mane su visa mano netobulybe ir beprasmiu burnojimu ant žiemos.

Šiandien jaučiuosi dėkingas tiems, kurie ne tik mane priima, bet ir pašiepia, kad kalbu apie savo jausmus, kaip apie kugelį. Kurie patraukia mane per dantį, kad mano feisbuko postai būna ilgi ir tiršti, kaip šitas. Jaučiuosi dėkingas visiems, kurie pasidalino savo istorijomis, tiek viešai prieš mūsų kameras, tiek man į ausį. Labai geras jausmas, kai tavimi pasitiki ir pasipasakoja.

Ir pabaigai norėčiau atsiprašyti. Atsiprašyti, kad šiame video viešai krapštau nosį. Ir dar, lyg to būtų maža, pavartoju “kad“su bendratimi.

Eikim, ir gyvenkim savo gyvenimus gerai!“

„Liūdni slibinai“ šį pavasarį toliau lepina klausytojus artimu bendravimu ir naujausių savo dainų skambesiu tik kamerinėse erdvėse. Gyvai atlikdama paskutinio savo albumo „Viskas netrukus baigsis“ programą grupė nusprendė nulipti nuo tradicinės scenos, atsisakyti koncertinės pompastikos ir bendrauti su žiūrovais prie arbatos puodelio.

Ne vieną išsigandusį gerbėją nuraminę, kad ši jų programa nereiškia grupės veiklos pabaigos, „slibinų“ trijulė akis į akį susitinka su visais atėjusiais ir kviečia pozityviam muzikiniam pokalbiui apie tai, kas laukia kiekvieno iš mūsų – gyvenimo pabaigą. Prieš paskutinius šį pavasarį „Viskas netrukus baigsis“ pasirodymus, kurie vyks šį sekmadienį Šiauliuose ir balandžio 24 d. Vilniuje, „Liūdnų slibinų“ tandemas Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė ir Dominykas Vaitiekūnas pasakoja, kas išprovokavo kūrybines temas apie pabaigą, kodėl į pasirodymą priima vos šimtą žiūrovų, neleidžia šių sambūrių fotografuoti net žiniasklaidai ir kokių pabaigų laukia patys.

– Kaip gimė programa „Viskas netrukus baigsis“?

Aistė: Kaip neplanuotas kūdikis, bet visai iš meilės.

Dominykas: prieš kurį laiką nusprendėme, kad reikia daug kalbėtis ir beveik kasdien užsukdavome vienas pas kitą į svečius nešini muzikos instrumentais ir visokiom prasmingom, ir nelabai, mintim. Programa gimė iš mūsų trijulės pokalbių, minčių, parašytų eilėraščių ir sudėliotų natų. Tiesiog sėdėjome ir bendravome, o kai jau prisibendravom šita tema tarpusavyje, nusprendėme įtraukti ir kitus žmones. Žmones, kurie kada nors gyvenime yra pagalvoję apie pabaigas: darbų pabaigas, santykių pabaigas, pavasario, minčių, dainų, norų ir savo paties pabaigas.

– Kuo skiriasi „Viskas netrukus baigsis“ pasirodymai nuo įprastų jūsų koncertų?

Vaidas: Tai net ne visai koncertas. Čia mes gyvename laisviau, daugiau improvizuojame, daugiau sau leidžiame klausytis bei reaguoti į žiūrovą. Tai kitokia patirtis ir mums, ir klausytojams.

Dominykas: Aš juos vadinu „wireless'iniais“ - belaidžiais koncertais, nes muziką atliekame be jokių laidų, mikrofonų - be įgarsinimo. Mums malonu išbandyti kaip veikia natūralios garso bangos. Šiuose konceruose mes taip pat įžūliai paliekame vietos žiūrovo nuomonei. Čia galima su mumis nesutikti, diskutuoti ir ne internete, o gyvai pasakyti ką gi jie mano apie mūsų mintis, o svarbiausia - apie savo gyvenimą.

– Kodėl visos naujausio jūsų albumo ir šios programos dainos kalba apie gyvenimo pabaigą?

Vaidas: Tai tik viena iš temų, bet turbūt pati jautriausia. Mes kiekvieną dieną gyvename šio klausimo šešėlyje, tik stengiamės į tai nekreipti dėmesio, nes tai atrodo nemalonu. Bet ar iš tikrųjų tai taip nemalonu? O gal „liūtas“ baisus tik kol nuo jo bėgi?

Aistė: Mes norim kalbėtis su žmonėm, o lengviausias būdas susirasti pašnekovą yra kalbėtis apie tai, kas jus sietų. Gyvenimo pabaiga sieja visus, tai lyg bendras visų interesas.

Dominykas: Gal atrodo baugokai, nes žodis „pabaiga“ dažnai iškyla vaizduotėje visokiais tamsiais pavidalais. Mes tą pastebėjom ir pradėjom kalbėtis, kodėl ir ar tikrai tai tik kažką neigiamo nešanti mintis. Juk kartais būna ir taip, kad malonu sulaukti pabaigos. Man pavyzdžiui labai nepatinka, kai baigiaisi dantų pasta, arba dar blogiau - tualetinis popierius, bet labai patinka, kai baigiasi žiema ir labai smagu buvo baigti mokyklą. Programoje kalbame ne tik apie savo ar kitų žmonių pabaigą. Kalbame, tiksliau dainuojame, apie dienos pabaigą, apie gyvenimo sename bute pabaigą, apie laimės pabaigą, apie raudonas žmonių nosis ir apie begalybės nepabaigą.

– Kaip žmonės reaguoja į tokį nevienareikšmį pavadinimą - „Viskas netrukus baigsis“?

Aistė: Oi, daugiau ar mažiau vienodai: „O ne, Slibinai skirstosi?". Gerai, kad dar neteko girdėt: „O, pagaliau jie skirstosi" (šypsosi).

Vaidas: Išties daug žmonių pamano, jog skirstomės. Mes juos raminam, ir patyliukais džiaugiamės, jog kažkam tai rūpi.

– Kokius jausmus ar pamąstymus jums patiems sukelia mintis, kad viskas baigsis?

Vaidas: Tai yra dvejopo poveikio mintis. Kad baigsis, atrodo nemalonu, jei tai kas vyksta yra malonu. Bet jei vyksmas nemalonus, tada ta mintis tarytum išlaisvina. Žvelgdami į savo dabartį esame įpratę regėti ją gan siaurame įvykių kontekste - dienos, savaitės, gal metų, o šioji atveria visą horizontą.

Dominykas: Pagalvojimas, kad viskas netrukus baigsis stiprina akimirkos malonumo jausmą. Juk visi žinom, kad viskas baisis. Anksčiau ar vėliau. Bet kodėl pradedame bijot - velniai žino. Gal kartais reikia tiesiog imt ir nebijot.

– Šią programą rodote kamerinėse erdvėse, į vieną pasirodymą priimate ne daugiau šimto žmonių. Kodėl pasirinkote tokį formatą?

Vaidas: Kai būna daug žiūrovų, jie tarsi susiplaka į vieną ir girdi tik bendrą minios ošimą. Kai mažiau, jie išlieka atskiri ir nesusilieję, įvairūs, individualūs ir tarpusavyje ne visada sutariantys. Man labai patinka šis formatas.

Dominykas: Kameriniai pasirodymai įdomūs tuo, kad juose tiek žmonėm, tiek mums patiems sunkiau yra pasislėpti vieniems nu kitų. Čia mes tiesiai priešais save matome žmogų, kuris smalsiai į tave žiūri, juokiasi, klausia ir akimis, ir žodžiu. O kartais ir sutrinka. Nuo to paties žmonių artumo sutrinkame ir mes. Ir tas sutrikimas savotiškai žavus. Kitą žmogų ir save visokiais rakursais iš arti pamatom.

– Į šiuos pasirodymus neįsileidžiate fotografų ar operatorių, publikos taip pat prašote nefiksuoti pasirodymo telefonais. Gali įamžinti ką nors slapto?

Vaidas: Kai sėdi svetainėje su draugais ir daliniesi brangiais dalykais turbūt labai keistai sureaguotum, jei kažkas išsitrauktų telefoną ir pradėtų filmuoti. Tuoj nustotum elgtis taip, kaip elgeisi, ir pradėtum stengtis atrodyti šauniau ir teisingiau. O gal ir apskritai nustotum. Būtent todėl ir prašom. Kad nenustotumėm.

Aistė: Ar žiūrovui patiktų, jei mes viduryje jo pokalbio pradėtumėm pyškint fotoaparatais? Tai jau būtų ne dialogas, o monologas ir fotosesija. O mes siekiam su kiekvienu užmegzti dialogą. Be to, nuo blyksčių Vaidas pradeda šokti liaudiškus šokius - tai mums su Dominyku truputį trukdo.

– Įprastai jūsų koncertuose būna gausu ir mažiausiųjų klausytojų. Kodėl ši programa rekomenduojama jau turintiems 14 metų ir vyresniems žiūrovams?

Vaidas: Prie vaikų, kaip ir prie kamerų, norisi atrodyti teisingesniems bei geresniems. Tiek mums, tiek žiūrovams. O kalbant tomis pabaigų temomis labiausiai norisi tikrumo, iš kurio kartais gimsta žodžiai ar emocijos, kurios nebūtinai bus suprantamos gyvenantiems dar pirmąją savo gyvenimo dešimtį.

Dominykas: Galvojam, kad šios programos temos bus aktualesnės ir suprantamesnės jau kiek paūgėjusiems. Be to, kameriniame formate be įgarsinimo ir be sceninės pakylos mes pradedame konkuruoti su mažiausiais, kurie atkakliai reiškiasi dainomis ar šūksniais arba bando surengti bėgimo varžybas. Tačiau pasitikime tėvų sąmoningumu ir paliekame spręsti jiems, ar į šiuos pasirodymus ateiti drauge su vaikais. Visgi, kuo anksčiau pradės galvoti apie gyvenimo pabaigas, tuo daugiau laiko turės gyventi.

– „Viskas netrukus baigsis“ skamba naujausios jūsų autorinės dainos, kurių nėra kitų jūsų koncertų programose. Ar gyvai jas klausytojai ir toliau galės išgirsti tik šiuose pasirodymuose, o gal skambės, pavyzdžiui, festivaliuose?

Vaidas: Matyt ne. Neišeitų. Šios dainos tarytum remiasi viena į kitą savo temomis ir tik visos kartu įgyja „viskas netrukus baigsis“ atmosferą ir svorį.

Aistė: Kaip bus ateityje žino tik žiniuonys, tačiau kol kas tai atskira programa su atskira idėja.

– Kokių pabaigų patys labiausiai laukiate?

Vaidas: Labiausiai laukiu, kol galvoj baigsis kvailos mintys. Ypač tos, kurios sako, jog kažkada bus kažkaip kitaip, kažkaip geriau nei dabar ir tada tu pradėsi iš tikro gyventi. Juk taip nebus - atvirkščiai, vieną dieną išvis nieko nebebus, nes viskas baigsis. Tad, matyt, nėra, ko laukti, tai yra tai ir taip bus iki kol pasibaigs. „O ką tada daryt dabar?" - yra kita kvaila mintis, kurios pabaigos irgi nesulaukiu.

Aistė: Aš labai nemėgstu, kai man kažkas nepatinka. Bet jei kažkas nepatinka – tai mano problemos. Tad laukiu problemų pabaigos.

„Liūdni slibinai“ dalinasi daina iš naujausios savo programos ir albumo „Viskas netrukus baigsis“. Šviesaus skambesio kūrinys „Mylėkime pabaigas“ kviečia pozityviau žvelgti į pabaigas, nes jos yra pradžios.

Pavasarį Lietuvos miestuose su programa „Viskas netrukus baigsis“ leidžiantys grupės nariai naujausia savo kūryba provokuoja klausimus apie gyvenimo pabaigas. Kūrinyje „Mylėkime pabaigas“ dainuodami apie skirtingas pabaigas „Liūdni slibinai“ į žmogaus numirimą žvelgia su ironišku humoru.

„Gyvenimo dėsningumas dažnai rodo, kad kiekviena pabaiga yra kažkieno kito pradžia. Kai kūrėme „Mylėkime pabaigas“, daugiausia klausimų, žinoma, kėlė, kieno pradžia yra žmogaus numirimas. Po ilgų diskusijų pasirinkome konkrečiausią, tuo pačiu ir pozityviausią atsakymą, kuris tinka įvairių religinių įsitikinimų ar filosofinių pažiūrų klausytojams. Nesakome, kad tai geriausias galimas sprendimas šiame kūrinyje. Todėl visi, atėję į „Viskas netrukus baigsis“ pasirodymus, gali pasiūlyti ir savo variantą, kuris tiktų šios dainos skambesiui, - pasakoja „Mylėkime pabaigas“ tekstą parašęs „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.

Daina „Mylėkime pabaigas“, kaip ir visas „Viskas netrukus baigsis“ albumas, įrašyta grupei atliekant ją akustiškai. Šios „Liūdnų slibinų“ kompaktinės plokštelės įrašuose užfiksuota tik realaus atlikimo akimirka – be suklydimų užglaistymo ar garso technologijomis pagražinto skambesio. Pristatydami šį savo pasirinkimą atlikėjai teigė, kad taip norėjo leisti sau pajusti klaidų smagumą ir neįspausti savęs į tobulybės paieškas.

Gyvi „Viskas netrukus baigsis“ pasirodymai klausytojus taip pat įtraukia į netradicinį formatą ir kitokią patirtį. Programa rodoma tik kamerinėse erdvėse, kur gali patekti ne daugiau, nei 100 žmonių. „Liūdnų slibinų“ tandemas Aistė Lasytė, Dominykas Vaitiekūnas ir V. Kublinskas betarpiškai bendrauja su atėjusiais ir mezga sceninės pompastikos neužgožtą santykį su publika. „Viskas netrukus baigsis“ pasirodymuose skamba tik naujausios „Liūdnų slibinų“ dainos, kurių grupė neatlieka įsprastuose savo koncertuose.

„Viskas netrukus baigsis“ pasirodymai ir naujausių „Liūdnų slibinų“ dainų skambesys - balandžio 2 d. Klaipėdos kūrybiniame inkubatoriuje „Kultūros fabrikas“, balandžio 10 d. Juozo Miltinio dramos teatre, Panevėžyje, balandžio 17 d. Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Ch. Frenkelio viloje ir balandžio 24 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Vilniuje. Kadangi viename „Viskas netrukus baigsis“ susirinkime žiūrovų kiekis itin ribotas, per dieną kiekviename mieste „Liūdni slibinai“ rengs po du pasirodymus. Balandžio 1 dieną Palangoje, muzikos klube „Vandenis“ grupė taip pat surengs „Koncertą Trise“, kuriame skamba ankstesnės, gerbėjams jau gerai pažįstamos grupės dainos.

„Liūdni slibinai“ - „Mylėkime pabaigas“ (iš programos ir albumo „Viskas netrukus baigsis“):
 

„Liūdni slibinai“ išlydėjo Senuosius ir pasitiko Naujuosius metus Kaune vykusiame koncerte su VDU kameriniu orkestru. Sausakimšoje žiūrovų salėje grupė priminė, kad ateinantys metai yra ne tik Ugninės Beždžionės, bet ir Bibliotekų.

Paskutinį metų vakarą šventiniame koncerte ryškiausios „Liūdnų slibinų“ dainos skambėjo pritariant styginių orkestrui. Dviejų dalių koncertinėje programoje jau trečius metus iš eilės susitiko „slibiniškasis“ šou su klasikinės muzikos tradicija. Pasirodyme netrūko literatūrinių įžvalgų ir scenoje skraidžiusių įvairių šventinių fejerverkų.

Pasitikdami Bibliotekų metus „Liūdni slibinai“ dalinosi įvairių autorių citatomis, galinčiomis įkvėpti naujiems metams.  Šiais metais pristatę netradicinio formato programą ir albumą „Viskas netrukus baigsis“ atlikėjai pastebėjo, kad visgi tapti geresniais labiausiai padeda mintis, kad mirsi.

„Prisimeni, kad mirsi, ir iškart pakyla noras nešvaistyti laiko, kam nereikia“, - sakė programos literatūrinę dalį vedęs Vaidas Kublinskas.

Pirmą kartą po stiprių sveikatos sutrikimų scenoje pasirodė „Liūdnų slibinų“ moteris Aistė Lasytė. Jos scenos kolegos šmaikštavo, kad po ligos ji įgavo naujų talentų. Vienas jų – gebėjimas prognozuoti ateitį. Kaip įrodymas buvo pristatyta Aistės prognozė ateinantiems metams skirtingiems horoskopų ženklams.

„Avinui metai bus įvairūs. Jautis, ką bedarytų, bus kaip bus. Dvyniams, Liūtams, Mergelėms ir Vėžiams tinka anksčiau paminėti“, - rimtu tonu skaitė Vaidas Kublinskas.

Šįkart VDU didžiojoje salėje grupė pristatė atnaujintą programą su VDU kameriniu orkestru, kuriai dirigavo grupės vis liaupsintas dirigentas Giedrius Vaznys. Pritariant styginių orkestrui be gerai žinomų „Liūdnų slibinų“ hitų „Daina raginanti tautą“ (liaudyje geriau pažįstama „Ralio karvytis“ vardu), „Pieno fabrikėlis“ ar „Netvarka“, iškilmingai skambėjo kūriniai iš septynerių grupės gyvavimo metų. Apžvelgdami asmenines problemas ir svajones grupės nariai atliko gerbėjams gerai pažįstamą triptiką iš kūrinių „Jeigu aš būčiau gražus“, „Jeigu aš būčiau vyras“ ir „Jeigu aš būčiau didelis“. Neaprėpiamas žmogaus paslaptis žadino „Liūdnų slibinų“ prieteliaus Maironio tekstais kurtos dainos „Kas tas paslaptis suprastų“ bei „Jaunos dienos“. Atsižvelgami, kad į koncertą susirinko įvairaus amžiaus ir pomėgių publika, atlikėjai dedikavo kūrinį ir šokių muzikos gerbėjams. Jiems sakmbėjo pagal Salomėjos Nėries tekstą sukurtos „Varnos“ su specialiais Dominyko Vaitiekūno naujametiniais „go – go“ šokiais. Sunkesnės muzikos mylėtojams buvo ištraukta Donelaitiška artilerija, o svajingiems jausmams - „Žiemos pasaka“ bei vienas pirmųjų grupės kūrinių „Pilnatis“.

Pasirodymo pabaigoje Vaidas Kublinskas pasidalino portugalų posakiu: „Svečiavimasis visada suteikia malonumo, jei ne atvykimu, tai išvykimu“. Panašu, kad net artėjant vidurnakčiui publika neskubėjo išvykti – šūksniais ir ovacijomis iškvietė „Liūdnus slibinus“ atgal į sceną dviems pakartojimams. Atsidėkodamas už kartu praleistą vakarą Dominykas Vaitiekūnas palinkėjo visiems būti sveikiems ir laimingiems, kiek tik pajėgia.

Jau trečią kartą „Liūdni slibinai“ Naujus metus sutiks scenoje su VDU kameriniu orkestru. Atnaujintą programą su klasikinės muzikos profesionalais ruošiantys atlikėjai teigia, kad šventės pajautimui reikalingi nekasdieniai dalykai. Todėl kartą metuose jie ryžtasi atlikti savo dainas su visa stygininkų svita.

„Šventė, deja, neprasideda tiesiog atėjus šventės datai. Kad pajustume šventę, ją reikia kurti. O kuriame šventę dažniausiai dalykais, kurių kasdieniame gyvenime būna reta. Kažkada tai buvo balta mišrainė, bet dabar jos apstu mūsų kasdienybėje ir šventės ji nebekuria. O štai orkestrų mūsų kasdienybėje mažai, būtent todėl ir renkamės paskutinį metų vakarą praleisti su kameriniu orkestru, o ne su balta mišraine“, – samprotauja „Liūdnų slibinų“ narys Vaidas Kublinskas.

Šventiniame koncerte, kuris vyks gruodžio 31 d. VDU didžiojoje salėje Kaune, ryškiausios „Liūdnų slibinų“ dainos skambės pritariant styginių orkestrui. Dviejų dalių koncertinėje programoje susitinka „slibiniškasis“ šou su klasikinės muzikos tradicija. Kartą metuose Dominykas Vaitiekūnas bando sudiriguoti pulkui orkestrantų, Aistė Lasytė scenoje sulaukia moteriško užnugario, rimtasis grupės narys Vaidas Kublinskas leidžia sau daugiau šypsotis. O vienintelis profesionalus kamerinis orkestras Kauno mieste, nepaisydamas akademinių normų, leidžiasi į teatrališką improvizaciją.

„Mūsų orkestras visuomet yra atviras įvairiems muzikiniams žanrams ir skirtingiems jų deriniams. Kai pirmą kartą rengėme koncertą su „Liūdnais slibinais“, tai atrodė nemaža avantiūra. Tikrai ne kasdien grojame tokius kūrinius, kaip „Ralio karvytis“, „Pieno fabrikėlis“ ar orkestro moterų pamiltą „Jeigu aš būčiau vyras“. Tačiau dirbti su šia komanda yra itin smagu ir paprasta, todėl mums nebekyla dvejonių, su kuo įamžinti prabėgusius metus. Orkestro narius kaskart džiugina grupės profesionalumas ir atsakingas požiūris į bendrą darbą. Šis renginys mums visiems tampa švente“, – teigia VDU kamerinio orkestro vadovė Rita Bieliauskaitė.

Tradicija tampančiame metų pabaigos koncerte lauks atnaujinta „Liūdnų slibinų“ su VDU kameriniu orkestru programa, kuriai diriguos dirigentas Giedrius Vaznys. Be kitų gerai žinomų, „Liūdni slibinai“ atliks triptiką iš kūrinių „Jeigu aš būčiau gražus“, „Jeigu aš būčiau vyras“ ir „Jeigu aš būčiau didelis“. Pasitinkant Bibliotekų metus pagal „slibiniškus“ įpročius pasirodyme netruks literatūrinių įžvalgų, aštresnės poezijos,  nestandartinių šou elementų ir, žinoma, šventinių fejerverkų.

„Liūdni slibinai“ su VDU kameriniu orkestru – „Pavasario linksmybės“ (pagal K. Donelaitį):