Naujojoje Klaipėdos galerijoje pristatoma žinomos uostamiesčio pedagogės ir menininkės L.Laurinavičienės, šiemet mininčios savo jubiliejų, personalinė paroda „Žydėjimo kodas“, kurioje eksponuojami rinktiniai tapybos ant šilko darbai.

„Žydėjimo kodas“ – tai naujų spalvos ir formos derinių paieškos, tai pabėgimas iš nuobodžios kasdienybės į ryškesnį pasaulį, kruopščiai išlietą ant šilko. Margaspalviai augalų ir paukščių siluetai paveiksluose transformuojasi į atogrąžų augmeniją primenančius fantastiškus darinius, atsiskleidžiančius modernistinėje formų ir spalvų žaismėje.

„Ši paroda – ne tik apie augalus ir gamtos paslaptis, ji – apie laiko tėkmę, gebėjimą užgimti, prasiskleisti ir galiausiai pražysti visomis savo esybės spalvomis. Kiekvieno žmogaus gyvenime tas žydėjimas užkoduotas kitu laiku ir galbūt kitokiomis sąlygomis. Visi mes turime savo augimo, brandos ir žydėjimo laiką. Kiekvienas jame pražįstame skirtingai“, –dalijosi mintimis parodos autorė.

L.Laurinavičienė – Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro pedagogė, 2018 m. išrinkta Metų klaipėdiete ir įvertinta kaip viena ryškiausių švietimo srities darbuotojų.

Daug metų meilę menui diegusi savo mokiniams, parodoje ji atveria duris į savąjį užkoduotą spalvų ir formų pasaulį. L.Laurinavičienės paveikslai Naujojoje Klaipėdos galerijoje (Herkaus Manto g. 22) bus eksponuojami iki liepos 9 d.

„Batsiuvys be batų“, – taip šmaikščiai, sveikindamas savo kolegę L.Laurinavičienę parodos atidarymo proga, prasitarė Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro vadovas Aleksas Bagdonavičius.

Per 35-erius savo veiklos metus mokytoja paruošė daugybę mokinių, kurie savo darbais tarptautinėse parodose garsino ir tebegarsina miestą. Mokytoja dirbo su vaikais, mokė juos dailės subtilybių, tačiau, paradoksalu, pirmąją savo pačios personalinę darbų parodą surengė tik dabar.

Ekspozicija, pavadinta „Dialogas su spalvomis“, išties spinduliuoją džiaugsmą. L.Laurinavičienė daugumą šių darbų nutapė per praeitus metus, kaip pati juokauja, anksčiau tiesiog neatsirado tam laiko.

Pernai Metų klaipėdiete nominuota L.Laurinavičienė šią savo parodą skiria ir šiųmetiniam Metų klaipėdietės renginiui, kuris, kaip tik vyks šiandien, trečiadienį, Klaipėdėdos dramos teatre. Tad vakaro svečiai turės galimybę pasižiūrėti „Dialogą su spalvomis“.

Prieš pat naujųjų metų pradžią mokytoją L.Laurinavičienę pasiekė puikios žinios iš Japonijos – Morta Bačkutė (8 metų) tapo jau 19-ojo Japonijos tarptautinio vaikų piešinių konkurso laureate, o Aušrinė Ilgauskaitė (8 metų) ir Emilė Jakštaitė (10 metų) – pirmųjų vietų nugalėtojomis savo amžiaus grupėse.

Dar trylikos vaikų (Aisčio Berletos, Danielės Petreikytės, Urtės Urbikaitės, Beatričės Ligeikytės, Tomos Aleksandrovaitės, Elijos Levickytės, Igno Pastolio, Ulos Steponavičiūtės, Viltės Kiaurakytės, Andželikos Zaleckytės, Lukrecijos Dykovaitės, Sofijos Ievos Plečkaitytės ir Jono Sabeckio) darbai pakliuvo į šio prestižinio konkurso dalyvių piešinių parodą.

Konkursui gamtosaugos tema iš viso šįkart buvo pateikta daugiau nei 14 tūkst. darbų iš viso pasaulio. Iš Klaipėdos dailės "Varsos" studijos siųsta 40 piešinių, iš viso iš Lietuvos – apie pusantro šimto.

Anot L.Laurinavičienės, tokio lygio konkurse, jeigu piešinys būtų bent pastebėtas, yra labai didelis įvertinimas, jau nekalbant apie laureatus.

Labai smagu dėl mūsų vaikų pasiekimų.

"Mes šiame konkurse Tokijuje dalyvaujame jau gal dešimtą kartą. Ir kasmet sulaukiame įvertinimų. Paprastai būna ne vienas pirmos vietos laimėtojas, nes darbų konkursui pateikiama po keliolika tūkstančių. Labai smagu dėl mūsų vaikų pasiekimų", – džiaugėsi mokytoja L.Laurinavičienė.

Dar viena puiki žinia tuo pat metu atskriejo ir iš Indijos. Čia tarptautiniame vaikų ir jaunimo piešinių konkurse L.Laurinavičienės auklėtinė Adelė Turskytė pelnė aukso apdovanojimą, Ieva Petreikytė gavo žiuri nominaciją, o Beatričė Ligeikytė tapo laureate.

Šiame konkurse dailės studijos "Varsa" jaunieji dailininkai dalyvavo pirmąkart.

Medaliai su karalienės Luizės atvaizdu įteikti šeštą kartą. Šiemet jais apdovanoti Klaipėdos Litorinos mokyklos lietuvių kalbos mokytoja metodininkė, surdopedagogė ekspertė Sigita Koroliovė, Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dailės studijos "Varsa" mokytoja ekspertė Loreta Laurinavičienė, literatūrologė, rašytoja Jovita Saulėnienė ir rašytojas, filosofas Arvydas Juozaitis.

"Mintis pagerbti geriausius uostamiesčio švietimo srities atstovus kilo norint įamžinti karalienės Luizės atminimą. Norėjosi garsinti šios kultūros nešėjos vardą ir apdovanoti tuos žmones, kurie tą kultūrą skleidžia šiandien. Šiemet pirmąkart apdovanota ir mūsų centro darbuotoja L.Laurinavičienė – šiųmetė Metų klaipėdietė ir 2016-ųjų geriausia miesto mokytoja. Jos darbai ir nuopelnai ugdant vaikus tokie, kad užsimerkti jau buvo neįmanoma", – kalbėjo apdovanojimų idėjos autorius Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro direktorius Aleksas Bagdonavičius.

Karalienės Luizės medaliai nusipelniusiems Klaipėdos švietimo ir kultūros darbuotojams teikiami nuo 2013 m., jie atiteko jau 22 klaipėdiečiams.

Giminės istorija – knygoje

– Jūsų šeima yra ypatinga jau vien tuo, kad esate išleidę knygą, kurioje – giminės istorija. Joje minimi ir ne tik jūsų giminaičiams įdomūs faktai. Vienas tokių – kad jūsų mama, dirbdama Laukuvos gimnazijoje, buvo subūrusi dramos būrelį, o jame pagrindinis artistas buvo tada dar mokinys, dabar humanitarinių mokslų daktaras, teatrologas Petras Bielskis.

– Nieko naujo, kad jauniems žmonėms mažai rūpi praeitis, bobučių pasakojimai, bet kuo brandesni daromės, tuo labiau mums rūpi mūsų šaknys, mūsų giminės praeitis. Mano sesuo Violeta ėmėsi šio darbo, pakalbino ne tik mamą. Ji dar porą metų pasidžiaugė knyga. Knygoje "Po gerojo angelo sparnu" tilpo visa giminė, pavyko aprėpti gal keturias kartas. Giminaičiai prisiminė įdomiausius sutiktus žmones, papasakojo apie savo gyvenimą. Aš žinau, kad tai bus tikrai nuostabi dovana giminaičių vaikams ir vaikaičiams. Tai mano sesers nuopelnas. Aš daugiau prisidėjau prie knygos apipavidalinimo.

– Jūsų šaknys – Žemaitijoje?

– Taip, mes esame tikri žemaičiai. Mano tėvai tarpusavyje kalbėdavo žemaitiškai, bet mes nuo mažumės bendraujame literatūrine kalba. Nors augau Klaipėdoje, vasaras leisdavome pas senelius, tetas kaime, todėl aš puikiai suprantu žemaičių kalbą, jei tik reikėtų, galėčiau ir kalbėti. Žemaitiškumą savyje jaučiu ir kitais būdais, pavyzdžiui, man patinka žemaitiškos gilios, ramios spalvos. Ko gero, tai yra genetiniai dalykai.

– Dažnai minite seserį Violetą. Kokį vaidmenį ji suvaidino jūsų gyvenime?

– Aš esu laiminga, kad turiu seserį ir kad mano sesuo – būtent Violeta. Nuo mažumės puikiai sutariame, neįsivaizduojame savo gyvenimo viena be kitos. Kasdien pasikalbame telefonu arba susitinkame. Esame geriausios draugės. Ji turi du sūnus, o aš – dvi dukras. Esu dėkinga jai ir už tai, kad supažindino mane su mano vyru Arminu.

– Kaip tai atsitiko?

– Arminas yra mano pirmoji ir vienintelė tikra meilė. Tebebuvau mokinė, lankiau dailės mokyklą, kai sesuo Violeta atliko praktiką Plungės 1-ojoje vidurinėje mokykloje. Ji pastatė spektaklį ir paprašė padėti sugalvoti scenografiją. Atvažiavau į Plungę. Dabar nebepamenu, nei ką aš ten patariau, nei ką ten dariau, bet sesuo mane supažindino su geru savo mokiniu Arminu ir paprašė, kad jis mane pašefuotų. Tas šefavimas prasidėjo, kai tebebuvau vienuoliktokė, ir tęsiasi iki šiol.

Neslepia laimės pojūčio

– Ar galite pasakyti, kad esate laiminga moteris?

– Taip, aš laiminga. Turėjau dvasingus tėvus, gyvenu su mylimu vyru, užauginome dvi puikias dukras, dirbu mėgstamą darbą. Tiesa, gyvenime visko būna – nelaimių, netekčių, ligų. Džiaugiuosi net ir nedideliais dalykais. Jaučiu tą jausmą išėjusi į savo namo kiemą, su savo šuniuku, tarp savo gėlių, kad galiu matyti, tapyti. Visa tai yra didelė laimė.

Mano vienas pagrindinių tikslų – vaikus lavinti kaip meno vartotojus, formuoti jų meninį skonį.

– Dailės studija "Varsa" yra tarsi pažymėta kokybės ženklu. Ar sunku patekti į jūsų studiją?

– Nėra buvę taip, kad pas mane ateitų nemokantis piešti vaikas ir aš jo nepriimčiau. Kai matau, kad vaikas trykšta noru piešti, net jei jis nėra ypatingai gabus, jis gauna informacijos, pasimoko technikos. Kartais mažiau gabus vaikas užsikabina ir darbais pranoksta gabesniuosius, bet mažiau motyvuotus. Esu turėjusi neįgalių vaikų. Pamenu, labai sudėtinga buvo dirbti su negirdinčiu berniuku, bet mes radome bendrą kalbą, rodžiau, rašiau, gestikuliavau ir susikalbėjome. Turėjau ir psichikos liga sergančią mergaitę, kurios talentas buvo neabejotinas. Jeigu ji turėtų mecenatą, jos darbus galėtų pamatyti ir jais gėrėtis viso pasaulio žmonės. Tebeturiu jos piešinius, mano akimis, jų vertė didžiulė. Lietuvoje labai trūksta tokių rėmėjų. Mano vienas pagrindinių tikslų – vaikus lavinti kaip meno vartotojus, formuoti jų meninį skonį, nes kūrybiškumas žmogų išlaisvina, kuriantis žmogus yra gražus.

– Ar kada nors skaičiavote, kiek ir kokių laimėjimų yra pasiekę jūsų mokiniai?

– Esu suskaičiavusi, bet mintinai nepamenu. Esame išleidę bukletus. Vaikai pelnė pripažinimą ir apdovanojimus Japonijoje, Kinijoje. Tai buvo pirmos, antros vietos pasaulio konkursuose. Dalyvaujame ir visuose įdomesniuose Lietuvoje vykstančiuose konkursuose, dailės olimpiadose.

– Ar jums niekada nesinori pataisyti savo mokinių darbų arba parėjus pačiai išsilieti ant drobės?

– Kai noriu ką parodyti, darau tai ant kito lapo. Kartais reikia parodyti alternatyvą štrichui, potėpiui, kaip galima sumaišyti spalvas. Bet ant savo lapo vaikas turi rasti sprendimą pats. Su kiekvienu vaiku dirbu atskirai. Rodau, kaip kuris dailininkas sprendė tam tikrą problemą. Save pavadinčiau pirmiausia pedagoge su meniniu išprusimu. Aš išsilieju tapydama ant šilko. Kol kas vis dar žadu surengti autorinę parodą. Dažniausiai mano darbai iškeliauja į giminaičių, draugių namus. Būtų sudėtinga juos dabar surinkti. Dabar galvoju, kad gal kitais metais pavyks įgyvendinti šią svajonę.

– Jūsų mokiniai skina laurus pasaulinio lygio konkursuose. O jūs ar turite įvertinimų už savo darbą?

– 2016 metais tapau miesto Metų mokytoja. Tai yra mano, kaip pedagogės, įvertinimas. Kai vakare prie vieno stalo sėda mokytis piešti darželio auklėtinis ir gimnazistas, matau, kaip mažieji gaudo kiekvieną žodį, jiems yra įdomu. Nėra nieko brangesnio už mokinių pripažinimą, jų tėvų džiaugsmą matant, kad jų vaikai gali kurti nuostabius dalykus. Man mano darbe labai svarbu ne tik konkursai ir laimėjimai, labai noriu parodyti visų vaikų darbus mieste. Jau daug metų P.Domšaičio galerijoje rengiame metines parodas. Kai kurių mokinių parodas įsileidžia Klaipėdos miesto viešosios bibliotekos Meno skyrius, kasmet turime galimybę rodyti darbus Klaipėdos apygardos teismo vitrinose. Tai ypač džiugina, nes šias parodas gali matyti žmonės, kurie nelanko parodų. Mūsų vaikų darbai buvo parduoti aukcione. Labai didžiuojamės, kad už gautus pinigus Klaipėdoje buvo įrengta vaikų žaidimo aikštelė. Galėtumėme tai padaryti dar ne kartą, tik reikia, kad kas nors to imtųsi. Turime darbų, kuriuos galėtume dovanoti ligoninėms ar verslininkams.

Piešti nori ir tėvai

– Ar daug jūsų auklėtinių tapo profesionaliais dailininkais?

– Ko gero, ne apie visus žinau, bet tikrai yra. Kai kurie jų man paskambina iki šiol. Gaunu atvirlaiškių iš Amerikos. Tai be galo malonu. Vienas vaikinas, studijuojantis Londone, jau studentas, atėjo į studiją po pamokos pasiimti brolio. Nepažinau jo. Vaikinas apsikabino mane, sako: "Labas, mokytoja. Aš irgi lankiau studiją pas jus, kai buvau toks, kaip dabar brolis." Tikrai ne daugelis sulaukia po 15 metų apsikabinti ateinančių buvusių mokinių. Buvau labai laiminga.

– Ar yra kada buvę, kai pamatę savo vaikų piešinius, pabandyti tapyti užsinori ir tėvai?

– Tas ryšys, kai tėvai mato vaiko tobulėjimą, yra labai svarbus. Taip auga vaiko savivertė, o ir suaugusieji supranta, kad čia vyksta rimtas darbas, duodantis realių rezultatų. Ne kartą tėvai manęs klausė, ar galėčiau ir su jais padirbėti po darbo arba surengti vasaros stovyklą. Bet dirbu ne privačioje studijoje, todėl tokiais dalykais negaliu užsiimti. Nukreipiu juos į dailės mokyklą, kuri turi suaugusiųjų skyrių. Buvę mano mokiniai jau atveda savo vaikus į studiją. Juk aš jau 34-erius metus čia dirbu.

– Jūs esate menininkė, o jūsų sesuo Violeta Beresnevičienė vadovauja A.Brako dailės mokyklai.

– Aš neturiu pašaukimo vadovauti, tvarkyti dokumentus. Man sunku įsisprausti į rėmus, esu menininkė, stichiška asmenybė. Neturiu noro būti direktore, vadybininke. Šiek tiek esu dirbusi mokykloje, bet Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centre man labiau patinka, čia laisviau. Pati kuriu savo darbo programą, dirbame ilgesnį laiką, todėl galiu daugiau išmokyti vaikus. Ir pats pastatas duoda šarmo.

Rado savo žmogų

– O jūsų pačios vaikai ar paveldėjo iš jūsų polinkį tapybai?

– Mano mažoji Gintarė yra baigusi dailės mokyklą, vyresnioji Monika, kol buvo mokinė, lankė studiją pas mane. Nė viena nepasuko dailės keliu, bet joms tos pamokos nepraėjo veltui ir buvo reikalingos. Tikiu, kad jos džiaugiasi, jog turėjo šitą išsilavinimą. Abi puikiai mokėsi, baigė mokyklą gerais pažymiais ir pasirinko politikos mokslus. Vyresnioji jau dirba Varšuvoje. Menininko kelio nesiūlėme nė vienai, tėtis vienai siūlė studijuoti mediciną, bet jos pačios pasirinko savo kelią.

– Papasakokite, kas dabar yra jūsų gyvenimo paguoda ir atsvara.

– Po darbo grįžtu išsunkta. Kartais nebesinori nė kalbėti. Namie mane pasitinka geroji mano draugė – kalytė. Pirkome auksaspalvį retriverį, bet mažas šuniukas taip ir netapo dideliu, ji liko nedidukė, matyt, tai buvo retriverio nuodėmės vaisius. Jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo be gyvūno. Atsigaunu matydama, kaip auga mano gėlės. Su vyru vienas kitam esame lyg nuodėmklausiai, po dienos darbų būtina išsipasakoti. Arminas yra gydytojas anesteziologas, jo darbas nelengvas. Kai žmonės vienas kitą supranta, moka išklausyti, jiems nereikia ir psichologo. Kaip ir kiekviena šeima, kartais apsipykstame, bet aš neabejoju – radau savo antrąją pusę, Arminas yra mano žmogus ir man tikrai su juo gera.

Vizitinė kortelė

Gimė 1960 m. kovo 8 d.

1978 m. baigė Klaipėdos 5-ąją vidurinę mokyklą.

1983 m. baigė Šiaulių pedagoginį institutą.

Dukros – Monika ir Gintarė, vyras – Arminas.

Apie darbą

L.Laurinavičienė 34 metus dirba toje pačioje įstaigoje, kur vadovauja "Varsos" dailės studijai. Pradžioje tai buvo dailės būrelis, vėliau už nuopelnus skirtas studijos statusas.

"Kodėl pasirinkome tokį studijos pavadinimą "Varsa"? Tai žodžio "spalva" sinonimas. Senovinis žodis. Seniau žmonės stebėdavosi – kokiom varsom nusidažė dangus. Šiandien šio žodžio beveik niekas nebevartoja", – paaiškino mokytoja.

Per tuos metus pas L.Laurinavičienę mokėsi daugybė vaikų. Pakliūti į mokytojos studiją nėra lengva. Bet ne dėl kokios nors atrankos, tiesiog nėra fizinių galimybių visus norinčiuosius ugdyti.

"Pas mus ateina motyvuoti vaikai. Dalis jų paskui pasirenka meninį kelią. Ir kitas specialybes turintys buvę mano mokiniai dažnai pripažįsta, kaip jiems padėjo tai, ką išmoko mūsų dailės studijoje. Tų žinių išliekamoji vertė – labai svarbi", – dėstė L.Laurinavičienė.

Anot L.Laurinavičienės, svarbu sudominti vaiką, kad jis nebijotų paimti teptuko ar pieštuko į rankas, kad dailė jam taptų meditacija, poilsiu ir atsipalaidavimu.

"Manyčiau, kad nėra piešti nemokančių vaikų, tiesiog juos reikia sudominti, parodyti, ką galima atlikti su vienomis ar kitomis priemonėmis, pateikti temų įvairovę. Tai vaikus skatina kurti. Labai džiaugiuosi buvusiais savo mokiniais, tarp jų – iliustratore Lina Mumgaudyte, Akvile Šileikaite, ji mokosi muzikos Ciuriche, tačiau aktyviai tapo ir man vis siunčia savo darbų nuotraukas. Taip pat didžiuojuosi Elena Jarmoškaite, kuri Londone baigė grafinį dizainą. Jų tiek daug, kad sunku visus net išvardyti", – kalbėjo L.Laurinavičienė.

Apie šeimą

Paklausta apie šeimą, L.Laurinavičienė neslėpė, jog šeima jai reiškia viską. Ji nuolatos jaučia savo vyro ir puikių dviejų dukrų, kurių ryšiai labai artimi, palaikymą.

Jaunesnioji dukra Gintarė kažkada lankė mamos  dailės studiją. Dabar ji – Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto magistrantė.

"Dabar ji dirba reklamos agentūroje vyresniąja projektų vadove. Meninis išprusimas, kaip ji pati teigia, jai labai padeda. Jis tikrai reikalingas jos darbe, nors ji pasuko ne dailės keliu. O vyresnioji dukra Monika gyvena Varšuvoje, kur dirba Europos pasienio ir pakrančių apsaugos agentūroje tarptautinių santykių specialiste. Nė viena dukra nepasuko nei mano, nei tėčio keliu. Mano vyras Arminas yra medikas, Jūrininkų ligoninės gydytojas-anesteziologas", – pasakojo L.Laurinavičienė.

Dar Loreta pridūrė, kad labai svarbus ir artimas jai žmogus yra jos vyresnioji sesuo Violeta. Ryšys tarp seserų – itin artimas.

Apie pomėgius

Pasiteiravus apie L.Laurinavičienės pomėgius, moteris pripažino, kad nėra aktyviai besireiškianti dailininkė. Tačiau savo malonumui ji dažnai tapo didelio formato darbus ant šilko. Tačiau vis nesusiruošia atidaryti savo autorinės parodos, nes daug kūrinių tiesiog išdalijo draugams ar giminaičiams. Esą jei pavyktų tuos paveikslus surinkti į vieną krūvą, būtų galima surengti didelę parodą.

Apie Klaipėdą

Loreta tikra klaipėdietė, gimusi ir užaugusi Klaipėdoje. Moteris po studijų turėjo galimybę darbui rinktis bet kurį miestą, nes baigė mokslus labai gerais pažymiais, tačiau ji net nesuabejojo, kur nori gyventi ir dirbti. Uostamiestis Loretai visada buvo gražus. Su Klaipėda ją sieja tik  geriausi prisiminimai.

Gyvenimo kredo

L.Laurinavičienės gyvenimo kredo trumpas ir aiškus: "Mylėti, dalytis, rūpintis kitais ir niekam nedaryti blogo."

Apie Metų klaipėdietę

Tai, kad yra nominuojama Metų klaipėdietės titului, moteris sužinojo iš draugų. Mokytoja mano, kad veikiausiai jos mokinių tėvai rodė iniciatyvą, kad ji patektų į sąrašą.

"Kiekvienas įvertinimas yra malonus, tačiau man didžiausias ne tiek viešas pripažinimas, o paprasčiausias kurio nors buvusio mokinio skambutis, kvietimas išgerti kavos, susitikti, pasikalbėti. Vadinasi, kažkam esi reikalingas, kažkam rūpi. Tokie dalykai labai jaudina", – prisipažino Metų klaipėdietės nominantė.

Šilti ir linksmi piešiniai

Skaityklos sieną papuošė 40 piešinių. Jų kūrėjai – uostamiesčio pradinukai, pirmus ar antrus metus "Varsos" dailės studiją lankantys vaikai.

Anot mokytojos L.Laurinavičienės, tokios jos mokinių parodos rengiamos kasmet prieš Kalėdas. Ir nors šiemet galbūt ne visi darbai turi šventinių motyvų, dėl įvairovės atrinkti skirtingų technikų ir temų piešiniai.

"Tikrai specialiai nepiešėme šiai parodai, galbūt todėl ne visi piešiniai kalėdiniai, bet jie visi atspindi kalėdinę nuotaiką. Mane jų darbai labai džiugina, jie gana šilti ir linksmi. Vaikams šis pasirodymas viešai – didelis stimulas, į parodą jie atsiveda klasės draugus, tėvelius, kurie pamato, ko jie išmoko. Vaikams didelė motyvacija su savo kūryba išeiti į miesto erdves", – pastebėjo L.Laurinavičienė.

Iš studijos grįžta laimingi

Į savo anūkės Liepos parodą atėjusi klaipėdietė Tulija negalėjo atsidžiaugti vaikų piešiniais. Moters įsitikinimu, labai daug kas priklauso nuo mokytojo, kuris dirba su vaikais.

"Jų vadovė Loreta yra nuostabi, ji tikra profesionalė ir puiki pedagogė. Visada žaviuosi ir džiaugiuosi jos ramybe ir reiklumu. Mano anūkė lanko šią studiją, mes stebimės jos tobulėjimu. Ji iš dailės pamokų grįžta laiminga", – pasidžiaugė klaipėdietė.

Danielės tėtis taip pat atėjo į parodą, kur eksponuojamas jo dukrelės piešinys ir neslėpė, kad jos pasiekimai labai džiugina: "Ji piešdavo ir namie, bet šioje studijoje sužino kur kas daugiau meno subtilybių, išmoko naujų piešimo technikų. Smagu matyti jos darbus."

Mielai pasikabintų ir namie

Bibliotekininkė Viktorija pripažino, kad ne kasdien bibliotekos skaitykloje girdimas toks šurmulys. Tačiau ir pačias darbuotojas maloniai nuteikė jaunųjų klaipėdiečių tapyba.

"Mums patinka ši sumaištis. Apžiūrėjau darbus iškart, kai tik pakabino, man labai patiko. Dar su kolegėmis pakalbėjome, kad kai kurie piešiniai labai brandūs, o kai kurios technikos yra nematytos ir labai įdomios. Tikrai yra tokių, kuriuos norėtume ir namuose pasikabinti", – tikino pašnekovė.

Šventiniame vakare pagerbti ne tik jaunieji studijos dailininkai, kurie šią vasarą sulaukė pripažinimo Japonijoje tarptautiniame vaikų piešinių konkurse, bet ir visi šios parodos dalyviai.

Mokytojams – padėkos

Tarptautinės mokytojų dienos išvakarėse uostamiesčio pedagogams bei švietimo sistemos darbuotojams išsakyti šilčiausi linkėjimai bei padėkota už jų atliekamą darbą.

Gausų būrį LCC tarptautinio universiteto Michealsen centro salėje susirinkusių pedagogų antradienio popietę nuotaikingai sveikino Klaipėdos moksleiviai, kolegos, miesto ir šalies valdžios atstovai.

Iškilmingo renginio metu dešimtims jaunąją klaipėdiečių kartą ugdančiųjų įteikti uostamiesčio mero, Klaipėdos savivaldybės Ugdymo ir kultūros departamento Švietimo skyriaus vedėjo, Lietuvos Švietimo ir mokslo ministerijos padėkos raštai.

Asociacijos „Mano miestas Klaipėda“ padėka įteikta Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro direktoriui Aleksui Bagdonavičiui.

Pažėrė sveikinimų

Klaipėdos savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja Laima Prižgintienė pastebėjo, kad šiuolaikinis gyvenimo tempas mokytojus padarė itin modernius ir šiuolaikiškus. Vis dėlto, anot jos, mokytojo darbo sėkmę lemia jo nuoširdumas.

Švietimo skyriaus vedėja taip pat pabrėžė tris, anot jos, mokytojui labai svarbias savybes – rūpestingas, reiklus, ramus.

Pedagogų pasveikinti atvykęs Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pastebėjo, jog mokytoju tampama, veikiausiai, dar prieš gimstant.

„Jau tada jis tampa mokytoju savo būsimai mamai, jau gimęs po kažkurio laiko suvokia esąs mokiniu, dar po kiek laiko, jau kur kas brandesniame amžiuje, jis suvokia esąs ir mokiniu, ir mokytoju. Taip, ko gero, tęsiasi visą gyvenimą“, – dėstė V.Grubliauskas.

Miesto vadovas taip pat pabrėžė, jog mokytojų rankose yra ne tik Klaipėdos dabartis, bet ir ateitis bei linkėjo, kad savo mokiniams jie visuomet išliktų mokytojais didžiąja raide.

Uostamiesčio pedagogams šiltų žodžių negailėjo ir į šventę atvykusios švietimo ir mokslo viceministrės Genoveita Krasauskienė ir Natalija Istomina.

Įvertinimas – L.Laurinavičienei

Kaip ir kasmet, tarptautinės mokytojų dienos šventės kulminacija tapo Metų mokytojo nominacijos laureato paskelbimas.

Prieš paskelbiant įvertintojo vardą ir pavardę susirinkusieji stebėjo trumpa filmuką, pristačiusį 2016-ųjų garbingo apdovanojimo nusipelniusįjį.

Šiemet Metų mokytojo vardas suteiktas Klaipėdos karalienės Luizės jaunimo centro dailės studijos „Varsa“ mokytojai Loretai Laurinavičienei.

Nuotaikingame vaizdo siužete apie šių metų Metų mokytoją kalbėjo ne tik įstaigos, kurioje ši pedagogė dirba, bet ir buvę jos mokiniai, kurie dėkojo už išugdytą meilę menui, gebėjimą gyvenime atrasti spalvas.

32 metų darbo įvertinimas

Ant scenos užlipusi laureatė sunkiai tramdė jaudulį ir prisipažino, jog tokio įvertinimo nesitikėjo.

„Ačiū už nuostabų įvertinimą, esu tiesiog sutrikusi. Tai tikrai džiugu, bet netikėta. Dėkoju už 32 metų kūrybinio, pedagoginio darbo įvertinimą“, – prisipažino Metų mokytoja.

L.Laurinavičienė pastebėjo, jog nemažai jos buvusių auklėtinių nusprendė sieti gyvenimą su menu, pasirinko tapytojų ar architektų kelią, o tie, kurie su menu savo gyvenimo nesusiejo, vylėsi pedagogė, širdyje vis tiek turi šią gyslelę.

Dailės studijos „Varsa“ vadovė Loreta Laurinavičienė jau kelis dešimtmečius uostamiesčio vardą populiarina visame pasaulyje. Jos ruošiami vaikai ne tik rengia asmenines paveikslų parodas savo mieste, bet ir skina laurus tarptautiniuose piešinių konkursuose. Pedagogė tikina žinanti sėkmės formulę, kaip pergalių norą paversti realybe. Ilgus metus darbui su vaikais atidavusi moteris prisipažįsta, kad slapta dar pasvajoja paimti teptuką į rankas ir pradėti tapyti profesionaliai.

Norėjo ir dainuoti

– Piešimas buvo jūsų aistra nuo mažų dienų?

– Dar būdama vaikas labai mėgau piešti, lankiau ir baigiau dailės mokyklą, kuri ir nulėmė mano tolimesnį profesinį kelią. Savo šeimą apibūdinčiau kaip turinčią meninę gyslelę – augant mane supo skaitovai, literatai, piršliai, o ne matematikai ar techninių specialybių atstovai. Tačiau rimtų menininkų šeimoje nepamenu – vienintelis giminėje žinomas žmogus buvo skulptorius Julius Vertulis, kuris neblogai pažįstamas palangiškiams ir klaipėdiečiams.

– Domėjotės vien daile?

– Vaikystėje mane traukė ir dainavimas. Lankiau muzikos mokyklą. Ypač mėgau klasikinį vokalo stilių. Tačiau, matyt, taip susiklostė aplinkybės, kad tuo laiku neatsirado pedagogų, kurie sugebėtų įžiebti aistrą šiam pomėgiui, veikiau, atvirkščiai, atbaidė. Esu įsitikinusi, kad kiekvienam vaikui labai svarbu sutikti puikų mokytoją, kuris gebėtų uždegti. O dainavimas iki šiol yra neišsipildžiusi mano svajonė. Likusi viena namuose dažnai pamankštinu balsą, bet tik tada, kai niekas negirdi. Viešai – nedrįstu, tačiau dainavimo poreikį jaučiu iki šių dienų.

Traukė tik uostamiestis

– Klaipėda – gimtasis jūsų miestas?

– Esu grynakraujė klaipėdietė, kuri čia gimė ir užaugo. Trumpam uostamiestį buvau palikusi tik tada, kai išvykau mokytis į Šiaulių pedagoginį institutą. Ten studijavau dailę. Gavusi diplomą nesvarstydama sugrįžau čia, į savo mylimą miestą. Mokslus baigiau puikiais rezultatais, todėl pati galėjau rinktis miestą, kuriame noriu dirbti. Nors niekada nesigailėjau išvykusi studijuoti į Šiaulius – pamenu, jaunystėje norėjau laisvės, savarankiškumo, pabėgti iš namų – tačiau savo ateitį siejau tik su Klaipėda.

– Kaip gyvenimas susiklostė, baigus studijas Šiauliuose?

– Grįžusi į uostamiestį iš karto pradėjau dirbti Klaipėdos jaunimo centro dailės studijoje „Varsa“. Kito tokio rimto darbo savo gyvenime ir neturėjau. Rugsėjį manęs laukia nemenkas jubiliejus – švęsiu 30 metų vadovavimo šiai studijai sukaktį. Juokaudama sakau, kad tai mano pirma ir, ko gero, paskutinė darbovietė. Kartais pagalvodavau, jog norėtųsi „nutrūkti“ ir veikti ką nors visiškai kitokio, bet vėliau suprantu, kad gyvenime reikia daryti tai, ką sugebi geriausiai.

Buvę mokiniai nepamiršta

– Jūs ir esate studijos „Varsa“ įkūrėja?

– Pirmiausia tapau paprasto dailės būrelio vadove. Seniau tam, kad būtų suteiktas studijos vardas, reikėjo kuo nors nusipelnyti – tai būdavo didelė garbė. Kelerius metus dirbome tam, kad gautume šį titulą, ir su Švietimo skyriaus palaiminimu už nuopelnus ir laimėjimus pagaliau buvome įvardyti kaip studija.

– Per 30 darbo metų išugdėte daugybę mokinių. Kaip su jais sutariate dabar?

– Jubiliejaus proga būtų smagu surinkti bent dalį savo mokinių, kurie, nors ir išsibarstę po visą pasaulį, pasuko meno keliu. Nuostabus jausmas, kai mano auklėtiniai į studiją „Varsa“ atveda jau savo atžalas. Lankantys užsiėmimus vaikai juokaudami manęs teiraujasi amžiaus. Atsakau, kad galvotų, kaip patiems norisi. Gabiausi „Varsą“ lankę mokiniai studijuoja keliose Londono dailės akademijose, mokosi Vokietijoje, Belgijoje. Nemaža jų dalis pasuko į dizainą, architektūrą, iliustravimą. Grįžę atostogauti auklėtiniai dažai aplanko mane. Be galo smagu suvokti faktą, kad esi prisimenamas ir vertinamas.

Dar tikisi tapyti

– Ar pati dar piešiate?

– Aktyviai meno pasaulyje nesireiškiu. Savo malonumui tapau ant šilko, tačiau asmeninės parodos taip ir nesurengiau. Vėliau sukurtus darbus dovanoju giminėms ir draugams.

– Nebuvo gaila, kad save išdalijusi vaikams taip ir netapote dailininke iš didžiosios raidės?

– Iš dalies sutinku, kad darbas su jaunimu atėmė galimybę tapti žinoma tapytoja. Jaunystėje, kai labai norėjau piešti profesionaliai, neturėjau galimybių. Maži vaikai, buitis ir veikla studijoje vis trukdydavo rimtai pasinerti į dailę. O dabar, prisipažinsiu, tyliai viliuosi, kad ateityje dar pradėsiu tapyti rimčiau. Gal mano gyvenime tiesiog reikia postūmio ir ko nors, kas priverstų paimti teptuką į rankas. Rodos, dukros jau užaugo ir visą laiką būtų galima skirti sau, tačiau grįžusi po darbo nebeturiu jėgų papildomai veiklai. Tam, kad pradėčiau kurti, turiu būti pailsėjusi ir geros nuotaikos. Namuose piešti galiu tik tada, kai esu viena ir niekas netrukdo.

– Darbas su vaikais, o ypač turinčiais meninių polinkių, labiau nuvargina ar džiugina?

– Į studiją „Varsa“ niekada nėjau lyg į katorgą, nes veikla su vaikais ir paaugliais be galo įdomi – jie uždega ir pakrauna teigiama energija. Tačiau jau grįžusi namo jaučiuosi išsunkta ir su niekuo nebenoriu kalbėti, nes nuolat liežuviu malu darbe. Jei vaikams nieko neaiškinsi, nepasakosi, nerodysi, nebandysi supažindinti su naujais dalykais, piešti norintis žmogus nieko nepajaus. Kad vaikas išsilaisvintų iš stereotipinio mąstymo ir banalių gėlyčių ar šuns būdelių paišymo, turiu plėsti jo akiratį ir bandyti pažadinti fantaziją.

Žino sėkmės paslaptį

– Dailės paslapčių mokytis vaikai pas jus plūste plūsta. Kaip reikia užkrėsti piešimo aistra?

– Tik pradėjusi dirbti, jaučiausi taip, lyg viską žinočiau. Mintyse grįžusi į pirmuosius studijos vadovavimo metus, pamenu, galvojau žinanti, kaip reikia mokyti vaikus. Tačiau dabar suvokiu, kad praeityje rezultatai galėjo būti geresni, o vaikų piešiniai – įdomesni. Viskas gyvenime ateina su patirtimi. Dabar jau suprantu, kaip prie kiekvieno jaunuolio prieiti ir jam suteikti reikiamų žinių. Gal ne visi iš jų surengs personalines parodas, tačiau patį tapymo procesą jiems padarysiu malonų. Su kiekvienu studiją lankančiu žmogumi reikia dirbti individualiai: prieiti, padėti, patarti. O kartais tenka būti ne tik pedagoge, bet ir ta, kuri paauklėja jauną asmenybę. Pastebėjau, kad su gabiu vaiku dažnai dirbti dar sudėtingiau – nuolat reikia stengtis neužgožti individualumo.

– Studijos „Varsa“ auklėtiniai Klaipėdos vardą garsina ir pasaulyje. Daugybė vaikų laurus skina tarptautiniuose konkursuose. Kokiais burtais užsiimate, kad jūsų mokomi vaikai tokie pastebimi?

– Ilgametė dalyvavimo konkursuose patirtis man leido suvokti, ko reikia pergalei. Tokiuose renginiuose laimi piešiniai, kuriuose pastebima savita idėja, kitoks matymo kampas bei požiūris. Tam, kad paskatinčiau ir įkvėpčiau vaiką nutapyti tokį darbą, privalau formuoti nestandartinę jauno žmogaus pasaulėžiūrą: supažindinti su pasauliu, menininkais, jų darbais, o ne tik technika. Vėliau vaikas pats patiria naujų dalykų atradimo džiaugsmą.

– Pergalės paverčia jus laiminga?

– Laimėjimais tarptautiniuose konkursuose turbūt džiaugiuosi labiau nei patys vaikai. Įsivaizduokite, tarptautiniame konkurse dalyvauja apie 60 tūkst. piešinių. Kai iš visų atsiųstų darbų pastebi tavo mokinio piešinį, supranti, kad eini teisingu keliu. Kad žiuri akį patrauktų kažkoks darbas, reikia ypatingos vaiko išraiškos, požiūrio. Man, kaip pedagogei, reikia žinoti, kas gali prikaustyti komisijos dėmesį. Laimėjimai konkursuose įrodo, kad jau perpratau, ko reikia tokiems renginiams. Man šie konkursai – lyg azartiniai žaidimai.

Darbo namo nesineša

– Minėjote, kad veikla studijoje atima daug jėgų. Kaip atsipalaiduojate?

– Grįžtu namo, paglostau šunį ir visą stresą lyg ranka nuima. Turiu gražų kiemą, kuriame veši daugybė augalų, džiaugiuosi šauniu vyru, mane vežančiu į keliones, kuriose galiu pamatyti daugybę architektūrinių stebuklų. Visada laukiu susitikimų su grįžtančiomis dukromis. Galvoju, kad į namus darbo negalima neštis. Savas kampas ir yra tam, kad galėtum pailsėti. Jei jausiesi pavargęs ir nervingas, neįdomus būsi ir darbe. Tik pats būdamas smalsus, galėsi uždegti vaikus.

– Jaučiatės vertinama ir gerbiama?

– Didelis srautas vaikų, kuriuos tėvai atveda pas mane, turbūt įrodo, kad tam tikrą autoritetą ir žmonių pasitikėjimą esu įgijusi.

– Pokalbio pradžioje prasitarėte, kad savo auklėtiniams neišduodate amžiaus. Slepiate savo metus?

– Dažniausiai – ne. Juk svarbiausia, kaip jautiesi. Be to, į grožio konkursus nepretenduoju, todėl esu be galo laiminga, turėdama tiek metų, kiek yra dabar. Reikia žinoti, kad jaunystę keičia branda, ir išmokti ja džiaugtis. Ypač kai sveikata skųstis negaliu. Turiu viską, ko gali norėti moteris, – nuostabų vyrą, dukras, mėgstamą darbą, draugų ir daugybę kitų dalykų.