„Aišku, džiaugiamės, galvojame, kad ir sūnus būtų džiaugęsis, kai yra taip įvertintas. Galbūt net mes savo vaiko taip neįvertinome. Labai džiaugiamės“, – sunkiai tramdydamas ašaras BNS pirmadienį po premijų paskelbimo kalbėjo O. Kvedaravičius.

„Su daug kuo kalbu, sako – gal tą švieselę kas pamatys, gal užsienis pamatys. Juk sekame žinias, kiek ukrainiečių žudoma, o pasenusi Europa žiūri savo tikslų. Matome, ką šneka Macronas, ką Scholzas (Prancūzijos ir Vokietijos vadovai – BNS), ir kiti, kurie tikisi tik politinių reitingų, o ne žiūri ukrainiečių. Gal viso pasaulio akyse Manto filmas parodys, kaip yra iš tikrųjų, gal tai suteiks kokią švieselę“, –  kalbėjo jis.

Būdamas 45-ių, M. Kvedaravičius buvo nužudytas pavasarį, Rusijos karo niokojamame Ukrainos Mariupolio mieste. Čia karo pradžioje jo filmuotas ankstesnės juostos tęsinys „Mariupolis 2“ šį savaitgalį pripažintas geriausiu šiemetiniu Europos dokumentiniu filmu.

Galbūt net mes savo vaiko taip neįvertinome.

Biržuose užaugęs M. Kvedaravičius Vilniaus universitete įgijo archeologo specialybę, vėliau studijavo Jungtinėse Valstijose, persikėlė į Jungtinės Karalystę, kur Oksfordo universitete baigė socialinę ir kultūrinę antropologijos magistro studijas, Kembridžo universitete įgijo socialinės antropologijos mokslų daktaro laipsnį.

Slėpė, kad važiuoja į Ukrainą

Anot O. Kvedaravičiaus, sūnui kinas buvo visas jo gyvenimas, o apsigynęs daktaro disertaciją Kembridžo universitete turėjo visas galimybes jame likti ir toliau dėstyti.

„Bet jis sakė: mane traukia kitur“, – kalbėjo jo tėvas.

O. Kvedaravičius tvirtino, kad sūnus slėpė savo išvykas į Ukrainą.  

„Žinojo tik sesuo, kiti, bet mūsų jis pagailėjo, nenorėjo jaudinti. Dingdavo ryšys, laukėme“, – pasakojo vyras.

„Tai – per didelė kaina. Bet ne už tai jis apdovanotas, manau, už darbus“, – apie sūnaus žūtį kalbėjo jo tėvas. 

1976 metais gimęs M. Kvedaravičius 2011-aisiais sukūrė apdovanojimų pelniusį dokumentinį filmą apie karo nualintą Čečėniją ir nuolat dingstančius jos gyventojus „Barzakh“. 2016 metais jo filmas „Mariupolis“ pateko į Berlyno kino festivalį. 

2019 metais pirmasis jo vaidybinis filmas „Partenonas“ buvo išrinktas į Venecijos kino festivalio konkursinę programą „Kino kritikų savaitė“.

Nacionalinę kultūros ir meno premiją M. Kvedaravičius pelnė už bebaimę dokumentiką ir ryškų pėdsaką Lietuvos ir pasaulio kino padangėje.

„Mūsų tėtis buvo tiesiog nuostabus“

„Tokia formuluotė visada turėjo potencialą būti priimta, kaip teisingai apibūdinanti tėčio kūrybinį kelią. Jis sekė pasaulio įvykius ir geopolitines tendencijas, domėjosi jomis kaip antropologas ir asmuo, kuris norėjo jas užfiksuoti, patirti jų tėkmę. Taigi, buvo tikimybė, kad tėčio kūrinių tematika ir formatas atitiks tuometinės visuomenės politinį klimatą ir jie paliks ryškų pėdsaką“, – BNS atsiųstame komentare sakė režisieriaus sūnus Samuelis Kvedaravičius.

Pasak jo dukros Tėjos Kvedaravičiūtės, premija M. Kvedaravičius – „pripažinimas, kad mūsų tėtis buvo tiesiog nuostabus“.

„Aš norėčiau, kad mano tėtis būtų prisimenamas ne dėl mirties, o dėl jo gyvenimo. Už jo sugebėjimą matyti žmogų, jį suprasti, pajausti ir mylėti“, – teigė ji.

L. Balandžio / BNS nuotr.

Nacionalinės premijos pirmadienį taip pat skirtos rašytojui Kaziui Sajai, poetui Rimvydui Stankevičiui, operos solistui Edgarui Montvidui, kompozitorei Žibuoklei Martinaitytei-Rosaschi, kino režisierei Giedrei Žickytei.

Jomis įvertinami reikšmingiausi kultūros ir meno kūriniai, Lietuvos ir Pasaulio lietuvių bendruomenės kūrėjų sukurti per pastaruosius septynerius metus, taip pat kūriniai, sukurti per visą gyvenimą.

Kasmet skiriama premija yra 800 bazinių socialinių išmokų dydžio – šiemet tai daugiau nei 36 tūkst. eurų.

Nacionalinės kultūros ir meno premijos kūrėjams bus įteikiamos kitų metų vasario 16 dieną.

Dokumentinio kino žiuri, kurią sudarė Agnieszka Holland, Iryna Tsilyk, Pierre Deladonchamps, Alex Vicente, Hicham Falah, pažymėjo, kad specialus prizas atiteko filmui, „kurio neįmanoma palyginti su jokiu kitu konkurso dalyviu. Labai radikaliam, drąsiam, meniškam ir egzistenciniam kūriniui „Mariupolis 2”. Režisierius Mantas Kvedaravičius yra tarp tūkstančių civilių, žuvusių dėl Rusijos kariuomenės veiksmų nuo plataus masto Putino invazijos pradžios“.

Filmo premjera įvyko oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros“. „Mariupolį 2” prieš pat festivalį pabaigė kurti montažo režisierė Dounia Sichov, dirbusi su M. Kvedaravičiumi kuriant filmus „Mariupolis“, „Partenonas“ ir režisieriaus sužadėtinė, bendražygė Hanna Bilobrova.

Iškart po premjerų pirmosiomis dienomis Kanų kino festivalyje „Mariupolis 2” sulaukė didelio žiniasklaidos ir kino kritikų dėmesio. “Screendaily” kritikas Lee Marshall rašė apie filmą kaip apie „radikaliai kitokią dokumentiką“, kai „žinojimas, kad esi įstrigęs, ir laukimas, tampa istorija ir virsta žiūrėjimo patirtimi“. „Galime pritaikyti garsiąją Hannah‘os Arenndt frazę pavadinant tai, į ką gilinamės, „karo banalybe“, pamatyti kaip vyksta kasdieninis gyvenimas neįmanomomis sąlygomis“, – rašo L. Marshall. Owen Gleiberman „Mariupolį 2” vadina „tikru karo Ukrainoje dokumentu“. „Matai mažus įvykius ir juos jauti – gyvenimas toks, koks buvo gyvenamas karo metu, to nepamatysi per CNN“, – rašo „Variety“.

„Mariupolis 2” yra antras M. Kvedaravičiaus filmas – mozaika, skirtas kasdienybės akimirkoms mieste, išgyvenančiame karą. Pirmasis „Mariupolis“ buvo sukurtas 2016 m., jo premjera vyko tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, programoje „Panorama Dokumente“, filmas dalyvavo tarptautiniuose festivaliuose Honkonge, Varšuvoje, Lozanoje, Nione.

M. Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“ – apie čia ir dabar naikinamo miesto kasdienybę. “Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vienas kitam net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi buvo patenkinti tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Mirties tikrosios vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas“, – rašoma filmo pristatyme.

M. Kvedaravičius sukūrė penkis filmus, visi jie sulaukė sėkmės tarptautiniuose festivaliuose, profesionalų ir kino žiūrovų dėmesio. Jis debiutavo filmu „Barzakh“ (2011), kalbančiu apie dingusius žmones Čėčėnijoje, jų artimųjų traumas.

Filmas pratęsė M. Kvedaravičiaus mokslinį tyrimą „Mirtis, sapnai ir žmonių dingimas įstatymo paribiuose kovos su terorizmu zonoje Čečėnijoje“, jo premjera įvyko Berlyno kino festivalyje; „Barzakh“ pelnė Ekumeninio žiuri ir „Amnesty International“ apdovanojimus. 2019 m. Venecijos festivalyje, Kritikų savaitėje M. Kvedaravičius pristatė vaidybinio filmo „Partenonas“ pasaulinę premjerą. Kelis metus įvairiose pasaulio šalyse filmuoto dokumentinio esė „Prologas“ premjera įvyks šįmet viename iš tarptautinių festivalių.

Pagrindiniai „Mariupolio 2“ prodiuseriai – Lietuvos kino gamybos kompanijos „Extimacy Film" ir „Studio Uljana Kim“; kuriant filmą dalyvavo ir prie ankstesnio M. Kvedaravičiaus filmo „Mariupolis“ prisidėjusios kino gamybos kompanijos „Easy Riders Films“ (prodiuserė Nadia Turincev, Prancūzija) ir „Twenty Twenty vision“ (Vokietija, podiuseris Thanassis Karathanos). 

.