Kai jau ilgiau nei dešimtį metų į mokyklas ir universitetus ateina mokytis iš esmės kitokie žmonės, švietimas irgi yra priverstas keistis. Anksčiau buvo neįsivaizduojama, kad gimnazijos klasės istorijos pamokoje mokiniai analizuotų vaizdinius memus kaip mokomąją medžiagą. Tai – tik vienas iš daugelio pavyzdžių, apimančių ne vien mokymo metodikas, bet ir ugdymo turinį.

Nepaisant mokyklų bandymo prisivyti laiką ir tapti šiuolaikiškoms, bendriau apie pasikeitusį žmogų, neišvengiamai kitokias jo smegenų ir kitų organų struktūras kalba tik neuromokslininkai, kurių tyrimų rezultatai, norint su jais susipažinti, reikalauja paieškos pastangų, nemenkos kompetencijos ir išankstinio pasiruošimo.

Akivaizdu yra tai, kad mokymasis skaitant ir atliekant klasikiniam žmogui būdingas aukštosios nervinės veiklos, mąstymo ir logines procedūras yra priėjęs beveik pabaigą ir liepto galą. Gimnazijose šiandien dominuoja mokymasis pagal žinias apie įdomius faktus, kuriems suprasti nereikia skirti visų dalyko savaitės pamokų. Dar aiškiau yra tai, kad šiandienos moksleiviai nelabai pajėgūs klausytis ilgų monologų. Tai – tik pavyzdžiai, kurie byloja ne apie švietimo kaitą pagal madas ir naujausias tendencijas, o apie iš esmės kitokį žmogų ir žmoniją. Ši nauja psichiniu požiūriu ir gana įprasta fizine išvaizda gyvybės rūšis kategoriškai atmeta tai, kas Vakarų pasaulyje buvo įtvirtinta kaip klasikinio žmogaus samprata, suformuluota XVIII a., kai vyravo Švietimo epocha. Beveik visi edukacijos gavę šiandieniai vyresni žmonės yra tokio klasikinio žmogaus psichologinio pavidalo.

Naujasis, maždaug 25 metų žmogus, formuojamas ir tebeugdomas technologijų, jau aiškiai supranta, kad atmintis kaip specifinis žmonijos gebėjimas taip stipriai nebelemia intelektualinio asmens pajėgumo ir turi mažiau įtakos sąmoningumui. Internetas, socialiniai tinklai ir dirbtinis intelektas šiam jaunam žmogui teigia, kad gebėjimas atsiminti faktus ir emocijas nėra pamatinis. Tokiam jaunuoliui beveik savaime įdomiau ir svarbiau yra gerai orientuotis ne biografijose ir istorijose, o toje padėtyje ir aplinkybėse, kurios apibūdinamos žodžiu „dabar“. Šiuolaikinio jauno žmogaus tapatinimasis su dabartimi žymi rytietiškojo budizmo pergalę prieš visą Vakarų krikščioniškąjį pasaulį, kuris, visų pirma, pagrįstas istorija, praeitimi, gilinimusi į jos pervartas ir peripetijas. Dabartiniam žmogui istorija byloja: ji moko, kad nieko nemoko.

Beveik buitinio pokalbio metu neretai galime išgirsti apgailestavimą, kad jaunimas jau negeba išlaikyti sukoncentruoto dėmesio į vieną objektą ar pokalbio temą ilgesnį laiką. Suprantama, kad šiuolaikinė fragmentuota, suskilusi į daugybę komponentų tikrovė verste verčia jauną žmogų savuoju dėmesiu nuolat šokinėti nuo vieno objekto prie kito. Didesnė vertybė, kurios laikantis lengviau gyventi dabarties pasaulyje, yra gebėjimas perjunginėti dėmesį į skirtingus registrus, objektus ir tematiką. Žinoma, klasikinio žmogaus įsigilinimas ir ilgesnis susikaupimas yra irgi gerbtinas, tačiau, toliau vystantis technologijoms, aiškėja, kad masinis ateities žmogus neturės tokios stiprios ir koncentruotos vidinės gelmės. Dėmesio objektų plotis dabartiniam jaunam žmogui yra atvirkščiai proporcingas susikaupimo gyliui.

Esminis ir labai įprastas, kone savaime suprantamas yra teiginys, kad žmogų nuo gyvūnų skiria ir tai, kad jis turi kryptingą valią. Ši paprastai remiasi vaizduotės turiniu, kuris, formuojantis daugiau ar mažiau sąmoningiems vaizdiniams, asmenį kreipia veikti siekiant tam tikro rezultato. Klasikinio žmogaus valia tiesiogiai atspindi jo gebėjimą valdyti savąją vaizduotę ir jos neatiduoti tam, kas vakarietiškame filosofijos diskurse vadinama masine vaizduotės gamyba. Deja, tenka konstatuoti, kad net vyresnieji sunkiai atsisipiria toms vaizduotės gamybos industrijoms, kurių pavidalai yra beveik visa vaizdinė masinė kultūra. Todėl neturėtų stebinti tai, kad jauni žmonės, sugalvoję vieną ar kitą idėją, iš karto nori tos idėjos įgyvendinimo rezultatų. Jaunimas dažnai net neturi tų rezultatų vaizdinių – juos uzurpuoja minėtoji vaizduotės gamyba. Šiandien žmogus dar gana laisvas nuspręsti, ko jis norėtų, tačiau daugelis jau nežino, kaip to pasiekti. Atsakymas paprastai nepaprastas: susigrąžinti savo vaizduotės kontrolę. Metaforiškai sakant, atsiimti ją iš masinių vizualiųjų patirčių begalinių tinklų.

Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena.

Su valios paralyžiumi labai stipriai susijęs ir pasikeitęs naujojo, jaunojo žmogaus mąstymas. Iš esmės, dingsta tokia loginė struktūra, kuri klasikiniam žmogui nurodydavo, kad, norint tikrove paversti abstraktų savo veiklos siekį, reikia pasiekti tikslus. Tačiau darbas prie kiekvieno tikslo reikalauja pastangų, kurios apibrėžiamos kaip uždavinių sprendimas. Šiandienos jaunas žmogus tokią klasikinę tvarką iš esmės atmeta, nes tai daro ir kone visas aplinkinis pasaulis – simbolinius ir finansinius galios įvertinimus pelno žmonės, kurie nesiekė jokių tikslų ir neplušėjo spręsdami gyvenimo uždavinius. Dabartinis pasaulis – tai masinio žmogaus suvokimui nepasiekiamų netikėtumų, atsitiktinumų pasirodymo arena. Iš šios dabartinės planetos ypatybės dažnai kyla tai, ką vyresnieji vadina jaunimo aikštingumu.

Dar viena jaunesnio nei 30 metų masinio žmogaus savybė dabar yra vis didėjantis abejingumas apčiuopiamam pasauliui. Medijos ir technologijos tokį asmenį nardina į virtualybę, iš kurios pakilus jaučiamas pyktis, nes šiuolaikinis žmogus vis dar turi emocijų poreikį, tačiau beveik nebeliko erdvės tuos jausmus reikšti – medijų anestezija sunaikina viską, išskyrus po slopinimo liekantį pyktį.

Kalbant apie jaunosios ir vyresniosios kartų santykius, vienareikšmiškai netinkama yra laikytis įsikibus klasikinio žmogaus sampratos ir jos diktuojamo gyvenimo. Piktintis jaunimu – beveik jokios perspektyvos neturinti pozicija, kurią keisti galima ne garsiai šaukiant apie pasaulio nuopuolį, o papildant mūsų tikrovę empatija ir suvokimu, kad jauni žmonės nėra savaime kalti dėl to, kokiame pasaulyje gimė ir gyvena. Tiesiog planeta per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė beveik neatpažįstamai. Klasikinė psichologinė, mąstymo, emocijų ir tapatybių tradicija patyrė neišvengiamą slinktį, kurią, pirmiausia, reikia fiksuoti, suprasti ir joje sąmoningai renkantis gyventi, neprarandant nei kūrybingumo, nei gebėjimo vis dar suteikti realybei prasmę ir neleidžiant, kad pasaulis pats, beveik nepastebimai imtų mums suteikti reikšmių ir prasmių.

– Dažnai kalbame apie bendrą visuomenės psichikos sveikatą, bet, kalbant apie individą, nuo ko priklauso gera kiekvieno žmogaus psichikos sveikata?

– Labai teisingai pastebėjote, kad visų pirma visuomenės sveikata priklauso nuo pavienių individų sveikatos, psichikos sveikatos. Puikiai žinome, kad apskritai visos sveikatos pagrindas yra būtent psichikos sveikata, gera savijauta.

Kai kalbame apie gerą savijautą, pirmiausia tai apibūdiname kaip bendrą būseną, bendrą savijautą. Daugeliui galbūt sunkiau įsisavinama, kas apsprendžia tą gerą savijautą, tačiau tiems žmonėms, kurie turi gana gerą emocinį intelektą, daug lengviau pasakyti, kokia jų gera savijauta, ką jie jaučia tuo metu. Daugelis pabrėžia, kad tai kažkokia pusiausvyra, kuri pasireiškia ramybės jausmu. Tai vienas iš pagrindinių požymių, kad tu esi geroje būsenoje.

Iš tikro tą psichikos sveikatą charakterizuoja, ko gero, emocinio intelekto lygis. Tai reiškia, kad žmogus geba įsisąmoninti jausmus ir aiškiai suprasti, ką tie jausmai tuo metu sako. Gera psichikos sveikata yra gera psichinė būsena. Tai nereiškia, kad mes visą laiką, visas 24 valandas per parą, esame pakylėti, laimingi, tiesiog trykšta džiaugsmas iš krūtinės ir akių. Psichikos sveikatą parodo tai, kad, esant tam tikroms aplinkybėms, sugebame jaustis adekvačiai.

Jei situacija susijusi su netektimis, visiškai natūralu, kad žmogus išgyvena liūdesį. Jeigu bandoma nuskriausti, pyktis ir visos kitos natūralios emocijos parodo, kad žmogus reaguoja sveikai, adekvačiai. Tokia situacija saugi, žmogus nemato jokių pavojų, jam niekas negresia. Iš tikro tada jis kažkokį laiko tarpą praleidžia ramioje būsenoje ir jaučiasi gerai. Tai irgi parodo, kad žmogus turi aukštą emocinį intelektą. Tai yra pagrindas, norint turėti gerą psichikos sveikatą.

Jeigu bandoma nuskriausti, pyktis ir visos kitos natūralios emocijos parodo, kad žmogus reaguoja sveikai, adekvačiai.

– Iš esmės viskas prasideda nuo to, kaip auginame savo vaikus – ar leidžiame jiems pykti, liūdėti, verkti ir ar įvardijame tas emocijas, ar ne?

– Jūs 100 proc. pataikėte į dešimtuką. Ne kartą esu minėjęs, mano kolegos pabrėžia, kad emocinį intelektą atsinešame gimdami. Tai Dievo dovana, tačiau vaiko auklėjimo procese dažnai tas gebėjimas sužalojamas. Vaikas pradeda naudotis kognityviniu intelektu, emocinis intelektas nustumiamas į antrą planą.

Dėl to visame pasaulyje yra žmonių, kurie protingi, baigę daug studijų, mokslų, įgiję kelis aukštuosius universitete, tačiau neturi geros savijautos, turi psichologinių ar net psichiatrinių problemų. Iš tikro kognityvinis intelektas reikalingas atliekant kažkokias darbines užduotis, tačiau sugyvenimui, gerai bendrai savijautai, bendravimui tarp asmenų emocinis intelektas daug svarbesnis.

Mes puikiai žinome, kad yra tokia empatija. Empatija neįmanoma be gana gero emocinio intelekto. Ji turi būti puoselėjama nuo pat vaikystės. Iš tikrų, kaip ir pasakėte, pirmiausia į vaiką turi būti investuojami tie dalykai, kurie jam padėtų gerai jaustis, esant tokiu, koks jis yra, tarp kitokių, kokie jie yra. Tie skirtumai neturėtų vaiko gąsdinti, tačiau jo gyvenimą padarytų įvairiaspalvį, įdomesnį ir pan.

– Tarkime, kad žmogus vaikystėje neturėjo galimybių puoselėti ir pažinti savo jausmų. Dabar jis suaugęs, bet kartais nesupranta, ką jaučia. Nuo ko pradėti? Ar tik specialistai gali padėti tokiu atveju, ar vis dėlto kažkokios metodikos, asmeninės pastangos taip pat gali pagelbėti?

– Be abejo, gali gelbėti ir asmeninės pastangos. Juo labiau, kad šiuo metu psichologinės literatūros yra gana daug. Pastaraisiais metais vis dažniau galime rasti knygų (gal daugiau anglų kalba, mažiau lietuvių kalba), kurios rašo apie emocinį intelektą ir kaip jį susigrąžinti.

Tačiau aš visuomet pabrėžiu – yra keletas paprastų dalykų, kurie iš tikro padeda kiekvienam žmogui šiek tiek susigrąžinti, patobulinti tą emocinį intelektą. Tai susiję su sportu, muzika, menais. Aišku, gana plačiai paplitusi galimybė, pavyzdžiui, medituoti, užsiimti joga, taikyti dėmesingo įsisąmoninimo metodikas. Iš tikro, yra labai daug visokių skirtingų technikų, skirtingų būdų, kaip sau padėti susigrąžinti tą įsisąmoninimą, ką tu jauti.

Didžiausias emocinio intelekto, gebėjimo suvokti, ką tu jauti, priešas yra mąstymas, nes žmogus dažnai išmokytas galvoti. Jis daug galvoja nuo ryto iki vakaro, būna pervargęs ir jam sunku apskritai susigaudyti, kas ir kurioje kūno dalyje vyksta.

Visos tos technikos, meditacijos nukreiptos į tai, kad žmogus nustotų galvoti. Kuo mažiau galvoji, tuo labiau, kaip sakant, pakeli kitą svarstyklių pusę, pajėgi įsisąmoninti daugiau jausmų. Psichikos sveikatai tas balansas tarp mąstymo ir jausmų labai svarbu. Tiek mąstymas, tiek jausmai vienodai svarbūs žmogaus, kaip socialinės būtybės, gyvenime.

Manau, kad pasitreniruoti ir bent kartas nuo karto nustoti galvoti naudinga. Tai be galo sunku. Aišku, galbūt reikėtų pradėti net ne nuo tų pirmųjų, natūraliųjų jausmų, bet nuo fizinių pojūčių. Kartais nelabai jaučiame net ir menką skausmą, ignoruojame jį, nuvertiname, nors jis galbūt signalizuoja apie beprasidedančius sutrikimus.

Daugelis sportininkų, ypač vyresnio amžiaus, pabrėžia, kad metams bėgant išmoksti įsiklausyti į savo kūną. Tai rodo, kad tas įsiklausymas yra emocinio intelekto dalis.

– Empatija, kurią minėjote, ypač svarbi, kai kalbame apie savižudybės grėsmę, priklausomybes ir kt. Tačiau turime statistinius duomenis, kad esame vieni neempatiškiausių žmonių. Nuo ko ta empatija priklauso?

– Empatija priklauso nuo tos pačios vaikystės – kiek žmogus patyrė traumų, neteisybės, kurią jis suvokė kaip neteisybę, ypač iš aplinkos, artimos aplinkos, tėvų. Gal tai buvo emocinis šaltumas, netinkamas auklėjimas. Visa tai sužaloja empatiją, gebėjimą atjausti kitą. Tai padaryti gali, jei to išmokai. Visų pirma to mokomasi iš tėvų.

– Vadinasi, jei tave atjautė, tai ir tu turėsi gebėjimą atjausti?

– Tikrai taip. Empatija – kaip kalba, jeigu išmokai tą kalbą, gali susišnekėti. Jeigu neišmokai tos kalbos, tai ir nesuprasi kito, ką jis tau sako. Tai iš tikro labai svarbus požymis. Jeigu žmogus turi empatiją, tai rodo jo psichikos sveikatos lygį. Auklėjant vaikus tai be galo svarbu. Vaikas supras, atjaus. Priimk jį tokį, koks jis yra.

Man patinka mintis, kurią pastaraisiais metais išsako mano kolegos – mintys ir jausmai nėra pavojingi, veiksmai yra pavojingi. Žmogui reikia leisti jausti visus jausmus, leisti galvoti, nebijoti tų minčių, kurios ateina į galvą, bet tuo pačiu mokyti, kad kai kurie veiksmai gali būti žalingi ne tik jam, bet ir kitam. Būtina matyti skirtumą tarp tų dalykų. Tai yra svarbiausia.

Žmogus, kuris turi empatiją, aiškiai susigaudo, kiek saugiai jis gali reikšti tas emocijas, kiek tos emocijos priimtinos kitam asmeniui, kuriam išreiškiamos. Iš tikro empatija labai subtilus dalykas.

Kad vyrai ir moterys galvoja skirtingais būdais, niekam nėra paslaptis. Tai pastebi visi kasdieniame gyvenime ir nelabai dėl to ginčijasi. Skirtingi mąstymo būdai nereiškia, kad kuris nors vienas žmogus yra geresnis ar protingesnis už kitą – tiesiog į tą pačią problemą vyrai ir moterys žiūri iš skirtingų kampų. Kodėl taip yra? Kodėl statistinis vyras yra spontaniškesnis, agresyvesnis (mąstymo prasme) ir labiau linkęs varžytis, o moterys į viską žiūri atsargiau, ramiau ir reaguoja ne taip impulsyviai?

Praeito amžiaus pabaigoje mokslo bendruomenėje buvo priimta manyti, kad taip yra todėl, kad berniukai nuo mažens yra auklėjami būti stipriais, prisiimti atsakomybę ir nieko nebijoti. Berniukui į rankas anksti bus įspraustas žaislinis pistoletas – gerokai anksčiau, nei jis supras, kas yra ginklai. Tačiau mokslininkai dabar nebemano, kad skirtingą mąstymą formuoja skirtingi auklėjimo metodai.

Skirtumai tam tikra prasme yra fiziniai – galima sakyti, kad laidai moterų ir vyrų smegenyse yra išvedžioti skirtingai.

Skirtumai yra prigimtiniai, dabar teigia mokslininkai, nors ši žinia jau kai kurioms žmonių grupėms, ypač radikalaus feminizmo šalininkams, nepatinka. Tai rodo daugybė eksperimentų ir tyrimų. Pavyzdžiui, antropologiniai tyrimai, lyginantys bendrus vyrų ir moterų bruožus skirtingose kultūrose. Arba anatominiai neuronų tinklų smegenyse tyrimai. Skirtumai tam tikra prasme yra fiziniai – galima sakyti, kad laidai moterų ir vyrų smegenyse yra išvedžioti skirtingai.

Dar vienas įdomus eksperimentas buvo atliktas su beždžionėmis. 34 suaugusioms beždžionėms buvo leista pasirinkti žaislus. Vyriškos lyties gyvūnai rinkosi kietus žaislus su ratais, o moteriškos – pliušinius gyvūnus. Juk niekas beždžionių nemokė žaisti su mašinėlėmis ar lėlėmis, todėl akivaizdu, kad natūraliai jos pirmenybę teikia skirtingiems daiktams.

Sakysite, kad žmonės – tai ne beždžionės. Bet naujesnis tyrimas su 8–17 mėnesių amžiaus mergaitėmis parodė lygiai tą patį – palankumą stereotipiniams mergaitiškiems žaislams. Matomi ir kiti skirtumai. Mergaitės anksčiau pradeda kalbėti, lengviau atpažįsta veidus, yra labiau orientuotos į žmones ir asmenybes. Berniukai greičiau reaguoja į vizualinę stimuliaciją, lengviau atpažįsta daiktus ir jais giliau domisi. Daugiau apie šiuos tyrimus galite paskaityti „Stanford Medicine“ žurnalo straipsnyje.

Tačiau svarbu dar kartą pabrėžti, kad mąstymo skirtumai nedaro vienos lyties geresne už kitą. Tiesiog sakyti, kad vyrų ir moterų mąstymas nesiskiria ar skiriasi tik dėl kultūrinio konteksto yra neteisinga.

Polinkis nuolat mąstyti neigiamai neretai tėra įprotis, sako psichologė Sigita Petrovė. Anot jos, polinkis gali būti perimtas iš artimųjų, todėl jį galima pakeisti. „Galite padaryti tokį pratimą – pastebėti, kokios mintys dažniausiai kyla. [...] Tiesiog reikia turėti lapelį su savimi ir, kai pagaunate bet kokią neigiamą mintį apie bet ką – jus, aplinką, žmones, ekonomiką – reikia pasižymėti brūkšniuką“, – LRT RADIJUI sako S. Petrovė.

Psichologė pabrėžia, kad nereikėtų visų neigiamų minčių traktuoti kaip blogų. Kartais neigiamos mintys gali apnikti dėl susidariusios situacijos. Tuomet, S. Petrovės teigimu, žmogui reikėtų leisti paliūdėti ar išgyventi kitas emocijas, kurios jam tuo metu yra natūralios.

– Ką reiškia pozityviai mąstyti? Kuo tai skiriasi nuo problemos ignoravimo ar sunkumų nuvertinimo?

– Pozityvus mąstymas turi abu šiuos aspektus. Kartais pozityvų mąstymą sumaišome su naiviu pozityviu mąstymu. Tada automatiškai pradedame galvoti: jeigu sau kartosiu, kad viskas yra gerai, viskas bus gerai [...], bet tuo pat metu jaučiame, kad tai nėra tikra.

Pozityvus mąstymas man yra situacijų arba reiškinių traktavimas, kaip reikšmingų ir vertingų mums, mūsų gyvenimams, patirčiai. Jeigu į situaciją žiūrime kaip į svarbią ir turinčią žinutę, mus mokančią, duodančią naujų patirčių, į mūsų gyvenimą pritraukiančią naujų žmonių, galbūt pakeičiančią suvokimą, tada ta patirtis yra naudinga. Jeigu į situaciją žiūrime kaip į naudingą, ji nebėra tokia neigiama, kaip atrodė pradžioje.

– Užsiminėte apie naivų pozityvų mąstymą. Kaip atskirti, kada mąstymas yra naivus, o kada dedame pastangas, norėdami situacijoje įžvelgti teigiamų pusių?

– Kai mąstome naiviai pozityviai, jaučiame, kad kažkas yra ne taip, kažkas neatitinka: lyg situacija rodo, kad emocija turėtų būti vienokia, o mes ant viršaus, kaip kokį puodą ant galvos, užmauname pozityvų teiginį, frazę ar ką kito. Tada nepakeičiame situacijos vertinimo ir savo būsenos, bet tik deklaruojame, apsimetame, kitiems teigiame, kad viskas yra ir bus gerai.

Blogoji pozityvumo pusė galėtų būti ta, kad rimtas situacijas traktuojame labai nerūpestingai ir kartojame, kad viskas bus gerai, nors situacija reikalauja didesnio mūsų dėmesio ir pastangų ją pakeisti. Pavyzdžiui, taip būna, turint priklausomybę. Žmonės tada neigia tai, kas su jais vyksta, apsimeta, kad viskas bus gerai, jog geba save kontroliuoti. Taip pat būna sudėtingų, rimtų ligų atvejų, kai sakoma – neisiu pas gydytojus, viskas praeis, tikėsiu, kad viskas bus gerai ir viskas susitvarkys. Tokiais atvejais patys sau pakišame koją ir nesiimame spręsti situacijos tada, kai ji atsiranda. Tuomet gali kilti rimtų pasekmių.

– Turbūt dar viena gana dažna situacija mūsų kasdienybėje – kenčiančiam artimajam pasakyti – nepergyvenk, viskas bus gerai. Turbūt tokiu atveju dar labiau įskaudiname?

– Tai priklauso nuo to, kokioje būsenoje jis yra. Kai žmogus susiduria su sunkiais išbandymais, sudėtingomis situacijomis, pavyzdžiui, susijusiomis su sveikata, natūraliau leisti būti toms emocijoms, kurios tuo metu kyla. Jeigu tai skausmas, reikia leisti jį jausti. Taip pat tai reikia leisti tai jausti ir sau. Tai – natūrali reakcija.

Yra natūralūs gijimo procesai. Lygiai taip pat būna, kai, pavyzdžiui, įsipjauname ranką. Skausmas būtų signalas, kad yra žaizda. Jis reikalingas. Tol, kol žaizda užgis, mes ir jausime skausmą. Pagal tai suprantame, ar žaizda yra užgijusi.

Taip pat nutinka ir iššūkių metu. Kartais kartoti žmogui arba stengtis už ausų ištemti iš būsenos, kurioje jis dar natūraliai turėtų pabūti, yra meškos paslauga. Geriau leisti jam pačiam judėti. Kai matome, kad žmogus pradeda pats apie tai kalbėti, judėti, klausti, tada palaikyti jį ir nuraminti yra tikrai tinkama. Kol jis yra kentėjimo būsenoje, reikia pabūti šalia ir suprasti, kaip jis jaučiasi. Priimti būseną, kurioje jis yra, ir yra prasminga.

– Galbūt kentėjimo būsenoje mus dažniau išlaiko negatyvios mintys ir negatyvus mąstymas. Yra tyrimų, teigiančių, kad net trys ketvirtadaliai mūsų minčių yra negatyvios. Ko gero, labai lengva joms pasiduoti. Kodėl taip yra? Kodėl vieni yra labiau į tai linkę nei kiti?

– Persvarą į neigiamų minčių pusę galime pastebėti ir savo aplinkoje, ir savyje. Buvo daryta prielaida, kurią tyrėjai vėliau paneigė, – neigiamiau mąsto tie žmonės, kurie susidūrė su daugiau sudėtingų situacijų, iššūkių, sunkumų. Tiesiog jų gyvenimas yra sudėtingesnis. Vėliau ši išvada buvo paneigta. Labiau sietina, kad daugiau neigiamų minčių turi tie žmonės, kurių aplinkoje žmonės galvoja neigiamai. Tai gali būtų jų šeimos nariai, kolegos. [...] Paskui tai nuspalvina visa kita.

– Ar galime kaltinti tik aplinką?

– Galima ne kaltinti, bet susivokti, iš kur tai ateina. To nesuvokę, galime galvoti, kad tai yra normalu, kad taip reikia daryti, visi taip daro. Kai susivokiame, iš kur tai ateina ir kodėl mąstome negatyviai (dažniausiai ne dėl to, kad situacijos yra tokios, bet dėl to, kad esame linkę taip mąstyti), galime galvoti, ar tikrai norime ir toliau taip elgtis. Neigiamas mąstymas labai susijęs su emocijomis, kurios kyla. Kai galvojame neigiamai, jaučiamės nelabai gerai.

– Ar galima susitelkimą į neigiamas mintis vadinti mąstymo įpročiu?

– Sutikčiau, kad tai – įprotis. Jeigu pastebėtume, kiek minčių yra mūsų galvose ir kokios jos, būtume nustebę. [...] Tikrai ne kartą esu sąmoningai pastebėjusi. Buvau didžiai nustebusi: laikiau save gana pozityvia, tačiau pamačiau, kad toli gražu. Dar yra, kur stengtis – neigiamos mintys tiesiog verčiasi kūliais. Neradau tyrimo, negaliu nurodyti mokslinio šaltinio, bet sklando tokie skaičiai, kad galvoje per dieną yra 50–80 tūkst. minčių. Jeigu, kaip sakote, trys ketvirtadaliai jų yra neigiamos, tai labai daug minčių yra neigiamos. Nori ar nenori, tas mintis kartodami, patys save toliau mokome taip galvoti. Tai – užsisukantis ratas.

Geriausia [...] – pasitikrinti, kas yra mano paties galvoje. Galite padaryti tokį pratimą – pastebėti, kokios mintys dažniausiai kyla. [...] Tiesiog reikia turėti lapelį su savimi ir, kai pagaunate bet kokią neigiamą mintį apie bet ką – jus, aplinką, žmones, ekonomiką – reikia pasižymėti brūkšniuką. Dienos ar laikotarpio, kurį skiriate šiam pratimui, gale reikia pasižiūrėti, kiek brūkšniukų pridėjote. Tada pamatysite skaičių ir tendenciją. Galima skirti laiko ir paanalizuoti, kokios tos mintys. Tai – didesnis darbas su savimi, tačiau irgi vertas dėmesio.

– Ką patartumėte su tuo daryti? Kaip elgtis?

– Pirmiausia nelinkėčiau to panaudoti kaip dar vienos neigiamos minties. Reikia neišsigąsti ir nepradėti savęs kaltinti – turiu neigiamų minčių, jų yra tiek daug, ką man daryti. Į tai reikia normaliai reaguoti, nes turėti neigiamų minčių yra normalu. Daugelis mūsų jas turime ir turėsime. Tai reikia priimti kaip realybę.

Tada galime rinktis. Yra dvi strateginės kryptys. Viena – nekreipti per didelio dėmesio. Reikia tiesiog įvertinti – taip mąstau ir tai yra negatyvu. Reikia priimti, kad tai vyksta, bet nesikoncentruoti į tai. Reikia rasti daugiau dalykų, į kuriuos būtų galima nukreipti didesnį dėmesį. Reikia paieškoti vertingų momentų ir prasminių akcentų.

Kita kryptis – kai dirbame tikrai aktyviai su mintimis, kai išsigryniname, kokias mintis turime kokioje situacijoje jos kyla, ypač jeigu tai kartojasi. Tada galima bandyt jas sąmoningai pakeisti. Tai ypač svarbu, kai mintys yra įsitikinimų, nuostatų tipo, nes nuostatos yra tos mintys, kurios savyje turi labai didelį emocinį užtaisą. Labai dažnai jos turi griaunamą jėgą, ypač nuostatos ir įsitikinimai, kurie susiję su mumis pačiais – galvojame, kad mums nepavyks kažko padaryti. Jeigu turime iššūkį ar galimybę pasiekti daugiau, pabandyti kažką naujo, bet mumyse nuolat yra nuostata – nepavyks, tada nepavyko ir dabar vėl nepavyks, tada mes apribojame save ir neleidžiame sau pajudėti į priekį.

– Ar gali vieno žmogaus neigiamos mintys paveikti kitą žmogų?

– Tikrai veikia, ypač, jeigu tai yra artimas žmogus, esantis šalia. Jeigu tai nebūtų artimas žmogus, geriau su tokiu neigiamai mąstančiu žmogumi bendrauti, nes mes perimame kito žmogaus emociją ir jo mintys mus veikia.

Kadangi ne visada galime iš tos situacijos pabėgti, tenka joje būti. Emocinio krūvio irgi pasiimame, bet labai svarbu tai, ką mes patys toliau su tuo darome: kaip, išėję iš to žmogaus įtakos zonos, patys toliau būname, ar tas pačias mintis ir toliau savo galvoje sukame, ar tiesiog paliekame jas su tuo žmogumi? Tada sakome, kad situacija baigėsi, mintys liko tenai [...] Tas žmogus vis tiek kartu būna ne visą laiką. Tai reiškia, kad didelę dalį laiko galite būti patys su savimi. Jeigu galvosite teigiamai, niekas per prievartą jūsų nepavers bejėgiu ir visiškai neigiamu.

– Reikia sąmoningai stengtis atsiriboti nuo artimo žmogaus negatyvumo?

– Jeigu galima paveikti artimą žmogų, su juo kalbėtis, tada yra kitaip – galima keisti pačią situaciją, bet, jeigu žmogus yra stipriai įsikibęs į tai, kaip jis mąsto, tada geriau pasirūpinti savimi, negu likti toje situacijoje ir mintyse. Aplink neigiamų minčių yra daug ir visko pakeisti negalime, bet visą laiką esame atsakingi už tai, su kokiu jausmu, mintimis būname. Ši atsakomybė su mumis yra visada.

Naujausias kanadiečių tyrimas rodo, kad kompiuterinių žaidimų mėgėjai geriau koncentruoja dėmesį ir orientuojasi, tačiau vėliau tai gali nulemti sunkias, su smegenų nykimu susijusias ligas, pavyzdžiui, Alzheimerį. Taip teigia Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto profesorius Arūnas Germanavičius.

„Žinoma, toks pavojus gresia ne visiems žmonėms. Tokia galimybė tikriausiai taip pat yra susijusi su genetine rizika, tačiau judėjimo trūkumas ir fokusuotas dėmesys į tam tikras užduotis, kurios paprastai žaidimų metu yra labai ribotos, vis dėlto ženkliai išnaudoja galvos smegenų resursus“, – LRT Radijui sako A. Germanavičius.

– Tyrimo rezultatai rodo, kad tie, kurie žaidžia kompiuterinius žaidimus, geriau koncentruoja dėmesį ir orientuojasi. Ar Jus įtikina šie tyrimo rezultatai?

– Iš tiesų ši tyrimų sritis labai įdomi ir ganėtinai nauja, tačiau straipsnio autoriai prie šių duomenų taip pat pabrėžia, kad jauni žmonės prie kompiuterių praleidžia labai daug laiko ir būtent žaidimai galimai paskatina jų priklausomybę nuo kompiuterių. Tai vėliau gali sąlygoti per didelį galvos smegenų resursų išnaudojimą. Tai, kaip pabrėžia straipsnio autoriai ir kiti mokslininkai, vėliau gali sąlygoti galvos smegenų atrofiją – nykimą. Kai kurie tyrėjai netgi kelia hipotezę, kad tai susiję su kai kuriomis degeneracinėmis ligomis, pavyzdžiui, Alzheimerio liga.

– Matytumėte daugiau blogų žaidimo pusių negu gerų?

– Matau visas šio reiškinio puses. Žinoma, kad tam tikri kompiuteriniai žaidimai yra reikalingi, kad žmogus išmoktų naujų įgūdžių. Tai, pavyzdžiui, gali būti pritaikoma medicinoje, reabilitacijoje, po insulto, galvos smegenų pažeidimų. Ši sritis Europos Sąjungoje (ES) yra viena iš prioritetinių mokslo sričių. Žinoma, tai turi būti daroma atsižvelgiant į tai, kad tokia veikla sukelia šalutinius reiškinius. Žaidimų industrija suinteresuota savo produktų sklaida. Manau, kad visuomenės sveikatos požiūriu reikia sukurti rekomendacijas apie žaidimų poveikį psichikos sveikatai.

– Gal yra statistika, kiek lietuviai vidutiniškai praleidžia laiko, žaisdami kompiuteriu?

– Tokia statistika yra renkama. Tai daro įvairūs sociologines apklausas atliekantys mokslininkai, tačiau didžiulė problema atsiranda tada, kai žmonės nebejaučia saiko. Tikriausiai nėra problema, kad studentai naudoja kompiuterį. Jie ir ateityje turės dažnai naudotis kompiuteriu, bet maždaug 14 proc. žmonių, kurie dirba prie kompiuterio 6–7 val. per parą, galimai gali atsirasti priklausomybė. Tai – labai didelis ir nerimą keliantis skaičius.

– Kiek laiko reikėtų skirti?

– Optimalu – daryti pertraukas. Darbas prie kompiuterio turi trukti po 1,5 val., po to skiriant maždaug 20 min. pertraukai. Jos metu reikėtų fiziškai pajudėti. Jeigu teko būti užsienio šalyse, per pietų pertrauką daugelis žmonių ten sportuoja, bėgioja. Jie atsisako valgyti, gerti kavą, bet sportuoja. Tai iš tikrųjų labai apsaugo žmones nuo neigiamo poveikio jų darbo vietose.

– Kol kas kompiuterinius žaidimus žaidžia jaunesni žmonės. Jie nėra populiarūs tarp vyresnių žmonių, bet ar galima nuspėti, kas nutiks tiems, kurie žaidžia dabar, jeigu jie žais ir toliau, kol sulauks 50–60 metų?

– Mokslininkai ir bando tai pasakyti – jeigu jiems išsivystys priklausomybė, tam tikros veikiamos galvos smegenų sritys gali atrofuotis. Žinoma, toks pavojus gresia ne visiems žmonėms. Tokia galimybė tikriausiai taip pat yra susijusi su genetine rizika, tačiau judėjimo trūkumas ir fokusuotas dėmesys į tam tikras užduotis, kurios paprastai žaidimų metu yra labai ribotos, vis dėlto smarkiai išnaudoja galvos smegenų resursus.

– Reikėtų daryti pertraukas, bet, ko gero, ne kiekvienas iš mūsų sugebame ir suvokiame, kad jau per ilgai sėdime prie kompiuterio, žaidžiame tą patį kompiuterinį žaidimą.

– Iš tiesų labai svarbus klausimas – ar turėtų kompiuterinių įrangų arba programų gamintojai įdiegti tam tikrus skaitliukus, kurie fiksuotų žmogaus kūno padėtį arba tai, kiek laiko jie sėdi, kiek laiko praleidžia prie kompiuterio? Priklausomybių prevencijos srityje šie modeliai irgi tyrinėjami. ES kai kurie mokslo centrai šiuos klausimus kelia, bet, matyt, tai yra ateities mokslinių tyrinėjimų objektas.

Per labai trumpą laiką labai daug supratome apie mūsų pasaulio veikimą. Bet kas nutiks, kai kosmosą suprasime visiškai?

Tai užtruko 3,8 milijardų metų, bet galiausiai nusigavome čia. Didžiąją Žemės gyvybės istorijos dalį gyvenimas buvo gana nuobodus. Tada išsivystė žmonės ir reikalai tapo įdomesni.

Viena iš išskirtinių mūsų rūšies savybių yra gebėjimas kurti ryšius. Nuo pat gimimo mes regime struktūras. Šviesūs ir tamsūs plotai virsta veidais, garsai – balsais. Kai kurios struktūros tampa abstraktesnėmis pasaulio taisyklėmis – po dienos ateina naktis, daiktai krenta žemyn. Taip galime daryti išvadas apie daiktus: akmuo krenta, tad ir obuolys kris.

Kas tinka kiekvienam atskirai, pasakytina ir apie visą rūšį. Mokslo istorija yra vis gilesnių ryšių tarp, regis, nesusijusių reiškinių įžvelgimo istorija. I. Newtonas suprato, kad obuolį verčianti kristi jėga taip pat laiko Mėnulį orbitoje: gravitacija. M. Faraday ir J. C. Maxwellas parodė, kad elektra ir magnetizmas yra dvi tos pačios monetos pusės; pats elektromagnetizmas vėliau buvo apjungtas su silpnąja branduoline sąveika, tvarkančia tokius reiškinius, kaip beta skilimas.

Kiekvienas toks suvienijimas sumažina atskirų fizikos teorijų, reikalingų Visatos aprašymui, skaičių, tad daugelis mano, kad galiausiai bus įmanoma apjungti jas visas į vieną teoriją – visų garbstomą visko teoriją.

Ar tai realu? Ar galime mes, beždžionių rūšis, kurios smegenys vystėsi, kad galėtų išgyventi Afrikos savanose, iš tiesų viską išsiaiškinti?

„Supratome nepaprastai daug apie pasaulio veikimą per kosminiu masteliu labai trumpą laiką“, – sako Seanas Carrollas, Kalifornijos technologijų universiteto Pasadenoje astrofizikas.

Prieš šimtmetį nežinojome, kad egzistuoja kitos galaktikos ar kad visata plečiasi, pastebi jis. Ir tai tik pati pradžia. Per pastaruosius 100 metų atradome didžiumą kvantų mechanikos, visą zoologijos sodą naujų dalelių, sužinojome apie tamsiosios materijos ir tamsiosios energijos egzistavimą – ir sumezgėme iš šių ir kitų empirinių stebėjimų labai sėkmingas visatos veikimo teorijas. „Tokiais tempais galime kuo užtikrinčiausiai tikėtis, kad vieną dieną visa tai suprasime“, – svarsto S. Carrollas.

O galbūt ne. Šimpanzės, kad ir kokios jos būtų protingos, lyginant, tarkime, su vėžliais, niekada nesuvoks kvantų teorijos ar net nejus tokios teorijos poreikio. Ir nors esame protingesni už šimpanzes, kodėl gi negalėtų būti mūsų smegenims pernelyg didelės ar pernelyg sudėtingos koncepcijos?

Tam tikra prasme, tokie nepažinūs dalykai egzistuoja. Skysčių turbulencija, akcijų rinkos, minių dinamika, netgi mūsų smegenų funkcionavimas yra dalykai, kurių negalime aprėpti be kompiuterinių modelių.

Net jei viską suprasti galime, tebelieka daug darbo.

Dvi mūsų sėkmingiausias fizikos teorijas – bendrąjį reliatyvumą, aprašantį labai didelius objektus, ir kvantų mechaniką, nagrinėjantį labai mažus – siutinančiai sunku apjungti.

Panašios bėdos ir su žinomomis keturiomis fizikos jėgomis: elektromagnetine, silpnąja branduoline, stipriąja branduoline ir gravitacija. Trys iš jų dera kuo puikiausiai Standartiniame modelyje, geriausiame mūsų aprašyme, kaip veika fundamentalios dalelės. Kas iškrenta iš paveikslo? Gravitacija.

Standartinio modelio ir gravitacijos apjungimas būtų milžiniškas žingsnis link visko teorijos. Kol kas geriausias mūsų bandymas yra stygų teorija, visus reiškinius nagrinėjanti kaip mažų vibruojančių stygų sąveikos rezultatą. Bėda tik ta, kad nežinome tinkamo būdo ją patikrinti. O be patvirtinimo eksperimentais, kaip galime sakyti iš tiesų ją „suprantantys“?

Kaip bebūtų, nėra priežasčių manyti, kad galiausiai nesugebėsime patikrinti savo teorijų ir suprasti kosmoso, sako matematikas Peteris Woitas iš Kolumbijos universiteto Niujorke.

Taigi kas nutiks, kai visiškai suprasime kosmosą? Jei žinios yra jėga, kokie galingi tada tapsime? P. Woitas sako, kad yra menka galimybė, kad kokia nors įžvalga nuves mus į „Star Trek“ ateitį su erdvės iškreivinimo varikliais ir kirmgraužomis. Bet lygiai sėkmingai ji gali parodyti, kad šie dalykai neįmanomi.

Visko teorija turėtų ir didelę įtaką kultūrai, gal net parodydama, kad visgi esame visatos centras arba kad esame jos krašto holografinė projekcija. Aišku viena – mes ir toliau to sieksime. „Visko teorijos paieškų prasmė nėra ką nors atlikti, – sako S. Carrollas. – Tai yra supratimas, kaip sudarytas pasaulis. Pats atradimas yra atlygis.“

Mąstymas maitina galvos smegenų auglius, rodo netikėti Stanfordo universiteto Medicinos mokyklos mokslininkų atlikto tyrimo rezultatai.

Neseniai žurnale „Cell“ pristatytas tyrimas parodė, kad augliams naudinga smegenų žievės nervų aktyvumas, t.y., mąstymas, nes tai skatina jų augimą.

Tokias išvadas mokslininkai padarė pastebėję didelio laipsnio gliomas – mirtinus smegenų navikus, kurie sudaro apie 80 procentų piktybinių galvos ir stuburo smegenų auglių. Šiuo metu stipriai išsivysčiusių gliomų gydymo galimybės yra labai ribotos.

Tačiau Stanfordo universiteto mokslininkų tyrimo rezultatai gali atverti kelią naujiems gydymo metodams, kurie nutrauktų smegenų veiklą su naviko augimu siejančią jungtį.

Pasak Dr.Tracy Batchelor (Treisės Bačelor), tyrime nedalyvavusios Masačiusetso klinikinės ligoninės neuroonkologės, šis atradimas „atvėrė langą galimoms terapinėms intervencijoms“.

Susidūręs su problema žmogus iškart pradeda svarstyti, kokį įrankį pasitelkęs galėtų ją išspręsti. „Pavyzdžiui, norėdami rąste padaryti skylę, pagalvojame apie grąžtą, – aiškina San Franciske gyvenantis inžinierius Andreas Bastianas. – Tačiau, pasitelkę trimatį spausdinimą, galime nuo pat pradžių pagaminti rastą su skyle.“ Jo teigimu, toks požiūrio poslinkis gali pakeisti tai, kaip žmones mąsto apie problemas.

Technologijų kompanijoje „Autodesk“ trimačio spausdinimo tyrimais užsiimantis A. Bastianas viešėdamas Lietuvoje skaitė pranešimą konferencijoje „TEDxVilnius“, kur prisipažino turintis lietuviškų šaknų. „Vos nusileidęs oro uoste pastebėjau, kad jūsų veidų struktūra labai panaši į mano šeimos. Kelis kartus netgi apsipažinau ir pagalvojau, jog matau savo pusbrolį ar pusseserę“, – juokavo jis.

Interviu LRT.lt A. Bastianas papasakojo, už kiek galima nusipirkti 3D spausdintuvą ir ką su juo galima padaryti.

– Kaip trimatis spausdinimas gali pakeisti tai, kaip suprantame ir sprendžiame problemas?

– Kai projektuotojas ar inžinierius gauna užduotį, jis susiduria su tam tikrais apribojimais. Esame pripratę prie tokio problemų sprendimo proceso. Tačiau trimatis spausdinimas beveik visus tradicinius apribojimus panaikino. Jei norime pilnai suvokti šios technologijos potencialą, turime išmokti dirbti visiškoje laisvėje. Jau šiuo metu 3D spausdintuvai gali pagaminti dalykus, kokių negali jokia kita technologija. Bet vis dar kuriame visiems įprastus daiktus, pavyzdžiui, kokį nors puodelį, batą ar mobilaus telefono dėklą. Per daug dėmesio skiriame vien tam, jog galime tai pasigaminti patys. Reiktų daugiau koncentruotis į ypač funkcionalias medžiagas ir optimizuotą objektų geometriją. Tai nėra paprasta, nes reikia turėti labai lakią vaizduotę.

– Ar galite duoti tokio daikto pavyzdį?

– Anksčiau turėjome labai griežtas ribas tarp struktūros ir medžiagos. Pavyzdžiui, bato vidpadį gaminame iš pažliugusios, minkštos, paklusnios medžiagos, o kai mums reikia ko nors tvirto, renkamės, pavyzdžiui, stiklą. Tačiau didelė daikto funkcionalumo dalis priklauso ir nuo formos bei struktūros. Tarkim, ta pati medžiaga, kuri sudaro medinę lentą, viena forma gali būti panaudota statant namą, o kita gali būti popieriaus lapas. Naudodami skirtingus medžiagų organizavimo būdus, galime rasti pačių įvairiausių jų savybių ir taip jas išnaudoti optimaliausiai.

– Lietuvoje trimatis spausdinimas nėra labai populiarus. Kaip manote, kodėl?

– 3D spausdintuvai yra panašūs į tuščią popieriaus lapą. Su jais galima padaryti bet ką, bet visų pirma reikia sau išsikelti užduotį. Šiandien mes vis dar aiškinamės, kokia iš tiesų yra šios technologijos paskirtis. Norint, kad trimatis spausdinimas paplistų, reikia rasti reikšmingų problemų, kurias jis galėtų išspręsti. Aš šioje srityje matau daugybę galimybių, ir laikas veikti yra dabar, nes dar reikia nuveikti labai daug, tobulinant 3D spausdintuvus. Jau bandėme spausdinti maistą, kūno organus, įvairias mechanines dalis, bet sėkmė darant būtent tai tikrai nėra garantuota.

– Kodėl trimatis spausdinimas pastaruoju metu sulaukia tiek daug dėmesio?

– Maždaug prieš 5–6 metus atsirado pigesnių 3D spausdintuvų, turbūt tai lėmė padidėjusį susidomėjimą. Taip pat, pirmą kartą buvo sukurtas spausdintuvas, kuris galėjo atspausdinti lygiavertę savęs kopiją. Kai technologija susidomėjo kelios dešimtys tūkstančių žmonių, kai ją perprato, pradėjo patys ją plėtoti, o jų pasiektas progresas tik dar labiau populiarino trimatį spausdinimą. Atsimenu, dar prieš kelerius metus turėdavau visiems aiškinti, kas yra trimatis spausdinimas, o šiandien dauguma žmonių jau daugiau ar mažiau susipažinę su šia technologija.

– Kokios yra 3D spausdintuvų kainos, ir ar jie kada nors taps įprastu prietaisu kiekvieno namuose?

– Pakankamai patikimą 3D spausdintuvą galima įsigyti už maždaug 600 JAV dolerių. Aukštesnės kokybės prietaisas atsieitų apie 2 tūkst. dolerių. Tačiau nemanau, kad jie greitai atsiras kiekvieno namuose. 3D spausdintuvus galėčiau palyginti su elektriniu gręžtuvu, šlifuotuvu ar staliniu pjūklu: tai – įrankis, bet jis būtinas toli gražu ne kiekvienam. Juk tikrai ne visi patys gaminasi baldus ar siuvasi drabužius. Nežinau, iš kur atsirado tokia prielaida, kad žmonės norės patys gamintis daiktus. Taip, jei kada nors trimatis spausdinimas taps pigesniu, greitesniu ir kokybiškesniu būdu, nei apsipirkti parduotuvėje, tada galime tikėtis masinio paplitimo, tačiau per artimiausius kelis dešimtmečius taip greičiausiai neįvyks.

– Kokia Jūsų pozicija dėl trimačio spausdinimo intelektinės nuosavybės teisių?

– Pats dirbu atviro kodo bendruomenėje, tad mes laisvai dalijamės visais savo projektais. Kol kas tai išlieka neatsakytu klausimu, nes dar neturime teisinių priemonių apibrėžti nuosavybes teises. Turbūt būtų galima pasimokyti iš muzikos industrijos, kai ji susidūrė su panašiais klausimais skaitmeninimo metu. Manau, kad mūsų laukia gan duobėtas kelias, kol perprasime, ko reikia, norint apibrėžti 3D spausdinimo projektų nuosavybės teises.

– Teigiate, kad kūrybinio intelekto vystymui būtina patirtis kuo įvairesnėse disciplinose. Ką tuo norite pasakyti?

– Tokia nuostata daugiausiai paremta asmenine patirtimi. Manau, kad geriausi sprendimai atsiranda ten, kur susikerta skirtingos sritys. Pavyzdžiui, didelei daliai to, ką darau dirbdamas inžinieriu, labai daug įtakos turėjo mano patirtis su tradicine Japonijos keramika. Esu studijavęs ir biologiją – tai leido atlikti tyrimus su audinių inžinerija. Pasaulis labai sudėtingas, ir jame yra ne tik inžinerijos, bet ir chemijos, matematikos ir dar daug kitų problemų. Vienintelis būdas, kaip galėtume išspręsti tikrai rimtas problemas, yra pasitelkiant skirtingas kvalifikacijas ir žinias turinčius žmones.

Įvedus eurą, žmonės bus priversti užsiimti proto mankšta ir išjungti autopiloto režimą – šiek tiek paskaičiuoti, pasvarstyti, kiek kas kainuoja, ar visko reikia, negraibstyti prekių iš parduotuvių lentynų automatiškai. Tai yra sveika, ypač – vyresnio amžiaus žmonėms, mano psichologas Marius Daugelavičius. Anot jo, psichologinė adaptacija prie naujos valiutos ilgai netruks, daugiausiai – porą mėnesių.

„Žmogus, [būdamas svečioje šalyje, prie naujos valiutos] gana greitai adaptuojasi. Jaunas – per keletą dienų, kitas – per savaitę, trečias – na, per dvi savaites. Vargiai pažįstu žmonių, kurie per keletą savaičių kitoje šalyje negalėtų adaptuotis prie naujos valiutos, kad reiktų versti galvoje kainas į litus. Daugiau savaitės iš tikrųjų taip dažniausiai niekas nesielgia. Gali įtarti, kad ir Lietuvoje, atėjus eurus, bus kažkas panašaus. Sakyčiau – mėnuo, du yra maksimali diskomforto riba. Vėliau žmogus pripras prie naujos valiutos“, – įsitikinęs psichologas.

– Euras pirmaisiais kitų metų mėnesiais žmonėms, ko gero, kels dvigubų emocijų – lyg ir viskas pigiau, bet ir tų pinigėlių kaip ir mažiau. Kaip susidoroti su tokiu psichologiniu diskomfortu?

– Reikia suvokti, kas tas diskomfortas nėra pagrįstas realiais trūkumais, realiomis problemomis. Iš tikrųjų tai yra grynai psichologinis diskomfortas: žmogus pripranta prie vienokių skaičių, eina į parduotuvę, lyg ir atmintinai žino visas kainas, bet staiga susiduria su šiokiu tokiu diskomfortu, jam staiga reikia pradėti galvoti. Tai, kad jam reikia pradėti galvoti, iš vienos pusės, yra lyg ir problema, bet, iš kitos pusės, tai – sveika. Tas žmogus išjungia autopiloto režimą.

– Turbūt turite galvoje vyresnio amžiaus žmones, kuriems tai būtų proto mankšta, kuri sykiu ir labai reikalinga?

– Būtent – sveika ir šiek tiek priminti matematiką, ir šiek tiek paskaičiuoti, galbūt šiek tiek sustoti, automatiškai visko neimti. Taigi yra šiek tiek ir pozityvo. O realiai gi niekas nesikeičia: kiek buvo tų pinigų, tiek ir yra, tiesiog keičiasi matavimo vienetas. Psichologiškai, be abejo, atrodo, kad sąskaitoje buvo daug pinigų, o staiga jų sumažėjo, bet realiai juk niekas nepasikeitė. Lygiai taip pat ir kainos, atrodo, lyg ir sumažėjo. [...] Yra dvi pusės: viena blogoji, kita – geroji. Geroji, kad viskas patapo lyg ir pigiau, blogoji – kad lyg ir uždirbame mažiau. Viena atsveria kitą. Ta geroji pusė, kad viskas atrodo kaip ir pigiau, iš tikrųjų yra ir pavojus, nes viskas atrodo labai pigu. Tada kyla pagunda prisipirkti daugiau – juk tai kainuoja tik penkis ar dešimt eurų.

– Bet visada žmogus juk žino, kiek pinigų turi piniginėje. Juk neišvengiamai kainas pradedi lyginti su piniginės turiniu. Ar vis dėlto Jūs sakote, kad pagunda, matant tuos mažus skaičius, yra gerokai stipresnė negu logiškas mąstymas?

– Būtent. Emocijos čia lošia gerokai geriau negu sveikas protas, todėl ir visa reklama veikia. Jei emocijos neveiktų, tada ir reklama prarastų prasmę. [...] Į protą ji dažniausiai neapeliuoja. Ji apeliuoja į emocijas: kaip tai gražu, kaip tai gundo, kaip visi tą daro arba – bijokit kažko, pirkite tai apsisaugodami ir t. t. Reklama veikia, nes veikia emocijos. Lygiai taip pat ir kainos – daugiausiai tai yra emocijos. Protas čia, deja, ne toks jau visagalis.

– O kaip atrodo, kiek tas neužtikrintumo procesas (kai kam – ir pasimetimo), ypač – pirmaisiais metų mėnesiais gali užtrukti? Kiek tas periodas gali tęstis?

– Be abejo, tai priklauso nuo žmonių. Kuo žmogus mobilesnis, tuo greičiau praeina adaptacinis laikotarpis. Tada pateikiu pavyzdį, kai išvažiuojame į užsienį. Ten gi visai kiti pinigai, visai kiti skaičiai. Pradžioje yra diskomfortas – nesuprantame, kas yra brangu, kas – pigu [...] ir t. t. Bet žmogus gana greitai adaptuojasi. Jaunas – per keletą dienų, kitas – per savaitę, trečias – na, per dvi savaites. Vargiai pažįstu žmonių, kurie per keletą savaičių kitoje šalyje negalėtų adaptuotis prie naujos valiutos, kad reiktų versti galvoje kainas į litus. Daugiau savaitės iš tikrųjų taip dažniausiai niekas nesielgia. Gali įtarti, kad ir Lietuvoje, atėjus eurus, bus kažkas panašaus. Sakyčiau – mėnuo, du yra maksimali diskomforto riba. Vėliau žmogus pripras prie naujos valiutos.

– Ekspertai, artėjant euro įvedimui, sako, kad vis dėlto reikėtų tam psichologiškai ruoštis – ir ne tik psichologiškai. Jie siūlo pajamas, išlaidas mokytis skaičiuoti eurais. Tam esą naudingas dabartinis laikotarpis, kai kainos skelbiamos dviem valiutomis, o mokėti vis dar galime įprasta valiuta. Kokia būtų Jūsų nuomonė?

– Na, jei jau žmogus labai nerimauja, kad jis nesusitvarkys su visais šiais skaičiais, per daug išleis ar per brangiai ką nors nusipirks, tada, be abejo, galima pradėti dabar jau skaičiuoti, kad žmogus tos baimės atsikratytų, kad nebūtų tokie svetimi tie skaičiai. Suprantama, jei žmogus visuomet gyveno Lietuvoje, 20 metų niekur neišvažiavo, priprato prie vienos valiutos, įpročio keisti tas matavimo sistemas jis neišugdė. Žmogui, kuris yra keliaujantis, tai visiškai normalu. Jis kišenėje dažniausiai turi penkias valiutas. Jam pakeisti vienus pinigus į kitus didelės problemos nesudaro. Aš suprantu, kad jam ruoštis turbūt prasmės nėra, nes jam tai yra įprastas dalykas – kaip kostiumą pakeist į kitą. Jei žmogui kyla diskomforto jausmas, jei jis bijo, be abejo, jis jau dabar gali pradėti mokytis skaičiuoti eurais, kad po to, atėjus tam momentui, jam nebūtų šoko.