Kaip informuoja Šiaulių apylinkės teismas, kaltinamoji tik per pirmąją apklausą prisipažino. Vėliau per ikiteisminį tyrimą ir teisme teigė, kad ji nesuprato, jog tie lapai yra apipurkšti psichotropine ar narkotine medžiaga.

„Kaltinamoji žinojo ir suvokė, kad į įkalinimo įstaigas siunčia laiškus, kurie yra prisodrinti psichotropine medžiaga ir kurių poveikis yra labai stiprus. Siunčiami lapai buvo dėmėti ir lipnūs. Tai patvirtina aplinkybę, kad kaltinamoji suprato, jog laiškai rašomi ant įmirkytų lapų“, – sako bylą nagrinėjęs Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų teisėjas Martynas Galvičius.

Anot teisėjo, kaip pati kaltinamoji nurodė, jai buvo liepta rašyti „meilės“ laiškus išimtinai tik ant minėtų lapų, kurie jai buvo atsiųsti paštu. Tai patvirtina kaltinamosios tyčios kryptingumą daryti nusikalstamas veikas.

Be to, kaltinamoji nukirpo dalį lapo ir jį perdavė dovanų kitam asmeniui, o vėliau apie narkotikų poveikį su juo aptarė telefonu. Tai, pasak teisėjo, patvirtina kaltinamosios tiesioginės tyčios buvimą darant nusikalstamas veikas.  

Meilės tematika laiškai buvo rašomi vyrams, kurių nei vieno kaltinamoji nepažinojo. Be to, I. Užkurienė laiškuose paliko lūpdažių žymes, kad „meilės“ laiškai nesukeltų įtarimo įkalinimo įstaigos darbuotojams. Kaltinamoji kiekvienąkart pasirašydavo skirtingais vardais.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmus.

Meilės laiškus siuntė prancūzų karo laivo „Galatee“ įgulos narių žmonos, motinos ir tėvai per Septynerių metų karą. 1757–1758 metais užėmus „Galatee“, Britų Karališkasis laivynas šiuos laiškus konfiskavo.

Dabar jie atsidūrė Kembridžo profesoriaus Renaudo Morieuxo rankose. Jis archyve aptiko 104 laiškus.

„Supratau, kad buvau pirmasis žmogus, perskaitęs šias labai asmeniškas žinutes“, – sakė profesorius.

Vienas laiškas, adresuotas „Galatee“ pirmajam leitenantui Louisui Chambrelanui, buvo iš jo žmonos Marie Dubosc.

Moteris rašė: „Galėčiau praleisti visą naktį rašydama tau... Esu tavo amžinai ištikima žmona. Labanakt, mano brangusis drauge. Jau vidurnaktis. Man laikas pailsėti.“

Pora daugiau niekada nesusitiko. M. Dubosc mirė, o 1761 metais L. Chambrelanas vėl vedė.

Anne Le Cerf savo vyrui Jeanui Topsentui, puskarininkiui, rašė: „Negaliu sulaukti, kol galėsiu tave apkabinti.“

Kaip praneša Kembridžo universitetas, laiškuose perteikiama tiek romantiška, tiek dažniau šeimos meilė, bet taip pat – retos įžvalgos apie įtampą ir kivirčus šeimoje.

1758 m. sausį išsiųstoje žinutėje jauno jūreivio Nicolaso Quesnelio motina, kuri beveik neabejotinai buvo neraštinga, sūnui rašė: „Perduok linkėjimus Varinui [Quesnelsio laivo draugui], tik jo žmona man praneša naujienas.“

„Kitą kartą, kai man parašysi, nepamiršk savo tėvo“, – vėlesniuose laiškuose įspėjo ji.

Daugiau nei pusė laiškų buvo pasirašyti moterų ir suteikia vertingų įžvalgų apie moterų raštingumą ir patirtį karo metu.

„Kol jų vyrų nebuvo, moterys valdė namų ūkį ir priimdavo esminius ekonominius bei politinius sprendimus“, – sakė R. Morieuxas.

Profesorio teigimu, šie laiškai yra apie visuotinę žmogaus patirtį. Jie nėra būdingi tik Prancūzijai ar XVIII amžiui.

„Jie atskleidžia, kaip mes visi susidorojame su dideliais gyvenimo iššūkiais“, – teigė profesorius.

„XVIII amžiuje žmonės turėjo tik laiškus, bet tai, apie ką jie rašė, mums yra labai pažįstama“, – apibendrino jis.

Karalienės laiškai buvo parašyti per Prancūzijos revoliucijos sumaištį XVIII amžiaus 10-o dešimtmečio pradžioje, o paskutinysis laiškas parašytas likus kiek daugiau nei metams iki jos nukirsdinimo.

Po nesėkmingo bandymo pabėgti iš Prancūzijos karališkoji šeima buvo budriai saugoma Tuilerio rūmuose, tačiau Liudviko XVI žmonai vis tiek pavyko išsiųsti laiškus, skirtus jos draugui Švedijos grafui Axeliui von Fersenui (Akseliui von Fersenui).

Pastarasis išsaugojo laiškų kopijas, tačiau kai kurios teksto dalys buvo pakeistos, o jų tikrasis turinys liko paslaptimi, kol pakoreguotas dalis atkūrė Sorbonos universiteto tyrėjų komanda.

„Nesvarbu, ar tai buvo valstybės paslaptys, pabėgimo planai, ar karališkojo meilės romano įrodymai, šis, ko gero, jautrus turinys istorikams ramybės nedavė beveik 150 metų“, – rašoma amerikiečių žurnale „The Science Advances“ paskelbtoje projekto ataskaitoje.

Laiškus tyrę mokslininkai pasitelkė naują rentgenografijos metodą, leidusį atskirti skirtingas rašalo, naudoto originaliame tekste ir redaguojant laiškus, sudėtis.

Iš viso jie sugebėjo perskaityti aštuonių iš 15 tirtų laiškų redaguotas ištraukas ir padarė stulbinamą išvadą, kad laiškus pakoregavo pats A. von Fersenas.

„Jis nusprendė pasilikti laiškus, užuot juos sunaikinęs, bet paredagavo kai kurias jų dalis, nurodydamas, kad nori apsaugoti karalienės garbę (o gal ir savo interesus)“, – sakoma tyrime.

Visuomenė apie projektą pirmą kartą sužinojo praėjusiais metais, kai Prancūzijos nacionalinis archyvas paskelbė, jog paslėptosiose laiškų dalyse įsimylėjėliai vartojo „meilės kalbos terminiją“.

Tačiau nors laiškai rodo jų artimą ryšį, tyrėjai teigė negalintys nustatyti, ar atskleistos ištraukos patvirtina jau seniai sklandančius gandus apie karališką romaną tarp Marie Antoinette ir švedų didiko.

„Tai, kad pavyko perskaityti tikrąsias laiškų eilutes, nereiškia, jog įmanoma sužinoti tiesą apie jausmų pobūdį, nes tekstų aiškinimas visada kelia klausimų“, – teigia tyrėjai.

„Visgi vartoti žodžiai („mylimasis“, „švelnusis drauge“, „dievinu“, „beprotiškai“) patvirtina tam tikrus santykius tarp (Marie Antoinette) ir A. von Ferseno, net atsižvelgiant į revoliucijos kankynės įtaką, lėmusią tam tikrą emocinį intensyvumą“, – sakė tyrėjai.

Už 1796-1804 metais rašytus laiškus interesantas nepagailėjo 513 500 eurų, pranešė „Drouot“ aukcionų namai.

Viename 1796-aisiais rašytame laiške iš Italijos Napoleonas skundėsi nesulaukiantis naujienų iš Josephine'os: „Nėra laiško iš tavęs, mano žavioji drauge, tu turi mielų užsiėmimų, nes pamiršti savo vyrą, kuris visuomet ir net būdamas labai pavargęs galvoja tik apie tave, trokšta tik tavęs. () Esu izoliuotas. Tu mane pamiršai“.

Aukcione Prancūzijos sostinėje buvo parduota daug istorinių objektų. Vermachto naudota šifravimo mašina „Enigma“, pavyzdžiui, parduota už 48 100 eurų.

Interesantams buvo pasiūlytas ir 1794-aisiais giljotinuoto žurnalisto Camille'o Desmoulins'o rankraštis. Raštas, kurį jis parašė per savo procesą gynybos tikslais, parduotas už 24 700 eurų.

Visa tai priklausė kolekcijai, kurią surinko dabar jau bankrutavusi investicinė bendrovė „Aristophil“. Ji prieš ketverius metus buvo uždaryta dėl skandalo, susijusio su 850 mln. eurų klientų indėlių iššvaistymu. Prieš tai vykę 14 aukcionų su daiktais iš „Aristophil“ kolekcijos surinko 26,4 mln. eurų.

Šios sintezės rezultatas - spalio 28 dieną pirmąsyk Lietuvoje šviesą išvydusi pjesė "Meilės laiškai", atkeliavusi tiesiai iš Brodvėjaus. Aštunto dešimtmečio pabaigoje amerikiečių dramaturgo A. R. Gurney meistriškai sudėliotas dviejų žmonių viso gyvenimo susirašinėjimas buvo skaitomas nuo Brodvėjaus iki Niujorko viešosios bibliotekos, nuo Holivudo legendos Elizabeth Taylor iki lietuviams puikiai pažįstamo kino aktoriaus Tom Hanks; pjesė atrado kelią ne tik į žiūrovų, bet ir į profesionalų širdis, nes vos po poros metų buvo nominuota prestižinei Pulitzerio premijai. Kur slypi šio jautraus, kiek senamadiško - juk popierinius laiškus jau prieš kurį laiką išstūmė socialinių tinklų žinutės, - ir perdėtos ekspresijos išvengiančio spektaklio paslaptis? 

„Paliko įspūdį du dalykai. Pirmiausia - neįtikėtinas aktorių meistriškumas. Prieš akis vyksta personažo virsmas iš vaiko į paauglį, jaunuolį, vyresnį žmogų. Jie „susensta“ tiesiog akyse, nors... niekas nesikeičia! Tu ką tik matei mažą mergaitę, o štai dabar tai moteriai jau virš 40, 50, 60-ies! Kitas įsimintinas įspūdis - paties spektaklio galia. Visas dvi valandas lyg ir ramiai stebi, klausais, atpažįsti, juokies, liūdi. Būtent - lyg ir ramiai, nes nuaidėjus paskutinėms personažų frazėms supranti, kad tave, kaip naivų vaiką, taip va ramiai ėmė ir atvedė į tą finalinę akistatą su savimi, tą, kuriai kada nors lemta įvykti kiekvienam“, - įspūdžiais dalijosi viena iš spektaklio žiūrovių.

Ir iš tiesų scenoje, kurioje daugiau nei pusantros valandos I. Balsytė ir K. Smoriginas suteikia pjesei emocingą ir jautrų žodinį pavidalą, vyksta gerokai daugiau: nuo pirmosios drovios aštuonmečio Tomo padėkos bendraamžei Aleksandrai už kvietimą į gimtadienį iki ugnyje suliepsnojančio paskutinio viltis praradusios dabar jau garsios dailininkės Aleksandros laiško žiūrovai stebi ne tik visą gyvenimą trunkantį susirašinėjimą, bet ir asmeninį personažų virsmą. Subtilūs scenografijos sprendimai išryškina dviejų dramatiško likimo draugų pokyčius - ant suolelio scenoje pradžioje sėdėję jauni, vienas prieš kitą laiškais maištaujantys gyvybingi bičiuliai su kiekviena praleista proga, nutylėtu jausmu ir skauduliu tampa dviem viena nuo kitos tolstančiomis figūromis, iki paskutinės akimirkos įsikibusiomis taip trokštamo tarpusavio ryšio.

„Žinai, kas mums trukdo, Tomai. Šitie prakeikti laiškai. Aš pažįstu tave iš laiškų, o ne gyvenime. Štai kodėl aš kažko, anot tavęs, ieškojau žvilgčiodama tau per petį. Aš ieškojau to žmogaus, kurį visus tuos metus pažinojau iš laiškų. O gyvenime tu visiškai kitoks, Tomai“, - aktorės I. Balsytės lūpomis prabyla Aleksandra, iškeldama bene svarbiausią „Meilės laiškų“ klausimą: ar susirašinėjimas - net jei jis trunka visą gyvenimą - gali parodyti tikrąjį „aš“ kitam žmogui ir sukurti santykius, ne mažiau tvarius nei tai, ką sukuriame bendraudami akis į akį?

Net jei atsakymas į šį klausimą vis dėlto pasirodo neįmanomas, intymiai nostalgiška spektaklio atmosfera ne vieną žiūrovą priverčia nuklysti į savo paties prisiminimus ir atgaivinti susižavėjimą gyvu, nuoširdžiu ir taip nekantriai laukiamu tekstu, artimo žmogaus ranka išrašytu popieriuje. Spektaklį galite pamatyti jau lapkričio 24 d. 18 val. Kauno Girstučio rūmuose. Bilietus platina „Tiketa“.

Šios sintezės rezultatas – spalio 28 d. pirmąsyk Lietuvoje šviesą išvydusi pjesė "Meilės laiškai", atkeliavusi tiesiai iš Brodvėjaus.

Aštunto dešimtmečio pabaigoje amerikiečių dramaturgo A. R. Gurney meistriškai sudėliotas dviejų žmonių viso gyvenimo susirašinėjimas buvo skaitomas nuo Brodvėjaus iki Niujorko viešosios bibliotekos, nuo Holivudo legendos Elizabeth Taylor iki lietuviams puikiai pažįstamo kino aktoriaus Tomo Hankso; pjesė atrado kelią ne tik į žiūrovų, bet ir į profesionalų širdis, nes vos po poros metų buvo nominuota prestižinei Pulitzerio premijai.

Kur slypi šio jautraus, kiek senamadiško – juk popierinius laiškus jau prieš kurį laiką išstūmė socialinių tinklų žinutės ir perdėtos ekspresijos išvengiančio spektaklio paslaptis?

„Paliko įspūdį du dalykai. Pirmiausia – neįtikėtinas aktorių meistriškumas. Prieš akis vyksta personažo virsmas iš vaiko į paauglį, jaunuolį, vyresnį žmogų. Jie „susensta“ tiesiog akyse, nors... niekas nesikeičia! Tu ką tik matei mažą mergaitę, o štai dabar tai moteriai jau virš 40, 50, 60-ies! Kitas įsimintinas įspūdis - paties spektaklio galia. Visas dvi valandas lyg ir ramiai stebi, klausaisi, atpažįsti, juokiesi, liūdi. Būtent – lyg ir ramiai, nes nuaidėjus paskutinėms personažų frazėms supranti, kad tave, kaip naivų vaiką, taip va ramiai ėmė ir atvedė į tą finalinę akistatą su savimi, tą, kuriai kada nors lemta įvykti kiekvienam“, – įspūdžiais dalijosi viena iš spektaklio žiūrovių.

Ir iš tiesų scenoje, kurioje daugiau nei pusantros valandos I. Balsytė ir K. Smoriginas suteikia pjesei emocingą ir jautrų žodinį pavidalą, vyksta gerokai daugiau: nuo pirmosios drovios aštuonmečio Tomo padėkos bendraamžei Aleksandrai už kvietimą į gimtadienį iki ugnyje suliepsnojančio paskutinio viltis praradusios dabar jau garsios dailininkės Aleksandros laiško žiūrovai stebi ne tik visą gyvenimą trunkantį susirašinėjimą, bet ir asmeninį personažų virsmą.

Subtilūs scenografijos sprendimai išryškina dviejų dramatiško likimo draugų pokyčius – ant suolelio scenoje pradžioje sėdėję jauni, vienas prieš kitą laiškais maištaujantys gyvybingi bičiuliai su kiekviena praleista proga, nutylėtu jausmu ir skauduliu tampa dviem viena nuo kitos tolstančiomis figūromis, iki paskutinės akimirkos įsikibusiomis taip trokštamo tarpusavio ryšio.

„Žinai, kas mums trukdo, Tomai. Šitie prakeikti laiškai. Aš pažįstu tave iš laiškų, o ne gyvenime. Štai kodėl aš kažko, anot tavęs, ieškojau žvilgčiodama tau per petį. Aš ieškojau to žmogaus, kurį visus tuos metus pažinojau iš laiškų. O gyvenime tu visiškai kitoks, Tomai“, – aktorės I. Balsytės lūpomis prabyla Aleksandra, iškeldama bene svarbiausią „Meilės laiškų“ klausimą: ar susirašinėjimas – net jei jis trunka visą gyvenimą – gali parodyti tikrąjį „aš“ kitam žmogui ir sukurti santykius, ne mažiau tvarius nei tai, ką sukuriame bendraudami akis į akį?

Net jei atsakymas į šį klausimą vis dėlto pasirodo neįmanomas, intymiai nostalgiška spektaklio atmosfera ne vieną žiūrovą priverčia nuklysti į savo paties prisiminimus ir atgaivinti susižavėjimą gyvu, nuoširdžiu ir taip nekantriai laukiamu tekstu, artimo žmogaus ranka išrašytu popieriuje.

Spektaklį galite pamatyti jau gruodžio 8 d. 19val. Klaipėdos koncertų salėje. Bilietus platina „Tiketa“.

Meilės laišką supermiestui Klaipėdai rašę klaipėdiečiai buvo pakviesti drauge praleisti vakarą varžytuves tarp miestų bei apdovanoti dienraščio „Klaipėda“ dovanomis.

Prieš Valentino dieną dienraštis paragino miestiečius rašyti meilės laišką mylimai Klaipėdai. Prašyta įvertinti uostamiesčio grožį, talentus, išskirtinumą ir pabrėžti, kodėl Klaipėda yra supermiestas.

Dienraščio redakcija gavo visą pluoštą tokių laiškų. Klaipėdiečiai įrodė, kad karštai myli ir pagrįstai didžiuojasi savuoju miestu.

Įdomiausius laiškus spausdinome dienraščio Nuomonių puslapyje. Dešimties gražiausių laiškų autoriai sekmadienį vakare buvo pakviesti drauge su laidos „Supermiestas“ komanda bei sirgaliais stebėti šią laidą per televiziją.

Jie įsiliejo į sirgalių gretas ir drauge ne tik vaišinosi „Friedricho pasažo“ smuklėje, bet ir aktyviai sirgo už miesto komandą, tą vakarą besivaržiusią su plungiškiais, šiauliečiais bei marijampoliečiais.

Visi dešimt meilės laiškų autoriai: Klaipėdos „Laukštutė“ atstovai, Žydrūnas Bertašius, Stasė Marcinkienė, Rimantė Vasiljeva, Tomas Simonaitis, Rasa Krutinienė, Svajonė Blažiūnaitė, Ona Altuchova, Dalia Samuitienė, Donata Bajarūnienė gavo dienraščio „Klaipėda“ dovanas.

Laidos „Supermiestas“ Klaipėdos komanda išrinko geriausią laišką.

Laimėtoja paskelbta 21 metų Svajonė Blažiūnaitė ji pakviesta drauge su Klaipėdos komandos delegacija važiuoti į laidos „Supermiestas“ filmavimą.

Mergina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijuoja kino prodiusavimą. Nors dabar ji gyvena Vilniuje, uostamiestyje leidžia kiekvieną savaitgalį ir laiko save klaipėdiete.

„Mano draugas Tomas kiekvieną dieną skaito „Klaipėdos“ laikraštį ir, pamatęs raginimą rašyti laišką, paragino ir mane. Va taip ėmiau ir parašiau. Man kvietimas važiuoti į laidos filmavimą yra didžiulė dovana“, – dalijosi džiugiomis emocijomis S.Blažiūnaitė.

Prieš aukcioną Londone paskelbta apie aistringus didžio italų tenoro Enrico Caruso (Enriko Karuso) meilės laiškus, kurie nušviečia sudėtingus jo širdies reikalus.

Šie laiškai yra asmeninės korespondencijos archyve, už kurį per aukcioną lapkričio 19 dieną tikimasi gauti iki 250 tūkst. svarų (320 tūkst. eurų).

Dokumentai yra 1897-1908 metų ir 1912-1921 metų, tarp jų yra daugiau kaip 700 laiškų ir telegramų, kuriuos vienas geriausių visų laikų operos dainininkų gavo ar siuntė.

Tarp medžiagos, gautos iki pat jo mirties 1921-aisiais, būnant 48 metų amžiaus, yra 22 laiškai ir atvirukai, septynios telegramos ir nemažai nuotraukų iš jo paslaptingos meilužės, argentinietės Vinos Velasquez (Vinos Velaskes).

Jos korespondencija yra parašyta itališkai, ispaniškai ir prancūziškai, kartais – visomis trimis kalbomis viename laiške.

„Tūkstantis stiprių bučinių į tavo mylimas lūpas nuo mažosios Vinos, kuri savo geidulingas lūpas glaudžia visur. Noriu sau viso tavęs“, – viename laiške rašė ji.

Kaip rašoma „The Washington Times“ 1912 metų liepos 28-osios straipsnyje, V.Velasquez buvo „gana apkūni, specifinio ispaniško grožio, maloni, bet neypatinga“. Toks aprašymas atitinka nuotraukas E.Caruso archyve.

Tuo straipsniu, kuriame nurodyta parašymo vieta yra Paryžius, skelbiama apie jų sužadėtuves, bet pora niekada taip ir nesusituokė.

„Tuo periodu jis, kaip atrodo, nuolat pakliūdavo į situacijas, kai piršdavosi žmonėms arba jie manydavo, kad jis jiems pasipiršo, bet tada jis nežengdavo žingsnio dėl santuokos“, – sakė „Christie's“ knygų ir rankraščių skyriaus vadovas Thomas Venningas (Tomas Veningas).

„Buvo mažiausiai du atvejai, kai jam buvo iškeltos bylos, nes jis pasipiršo ir nevedė“, – sakė jis.

Ant daugumos V.Velasquez laiškų yra prancūziški antspaudai, o minėtame straipsnyje sakoma, kad ji gyveno netoli Triumfo arkos Paryžiuje.

Jame rašyta, kad ji yra E.Caruso velionio draugo, p. De Tazo duktė, tačiau nenurodytas jos amžius.

„Mano brangusis, mano brangenybe, jau 11 valanda vakaro, o aš negaliu miegoti neparašiusi tau“, – viename laiške rašė V.Velasquez.

Kitame laiške ji kritikuoja italų sopraną Adą Giachetti (Adą Džačeti), kuri pagimdė keturis E.Caruso vaikus per 11 bendrų jų gyvenimo metų.
Du iš tų vaikų mirė vaikystėje, o su likusiais jis nepalaikė ryšių.

Archyve taip pat yra laiškai Adai Giachetti ir jos seseriai Rinai, su kuria E.Caruso buvo užmezgęs ketverius metus trukusį romaną.

E.Caruso galiausiai vedė JAV elito atstovę Dorothy Park Benjamin (Doroti Park Bendžamin), su kuria susilaukė dukters.

Tačiau savo korespondenciją jis nusprendė palikti Bostone gyvenusiam draugui ir pradiniam patronui Antonino Perrone fu Antonio (Antoninui Peronei fu Antonijui), tikriausiai dėl skandalingo tos korespondencijos pobūdžio.

E.Caruso karjera sutapo su fonografo įrašų atsiradimu ir išpopuliarėjimu, ir tai nulėmė jo pasaulinę šlovę, kokios anksčiau nebuvo sulaukusi jokia kita operos žvaigždė.