Džiugią žinią Migloko pranešė socialiniuose tinkluose.

„Ugnė gimė su prancūzišku manikiūru“, – prie nuotraukos rašė atlikėja.

Atlikėja augina ir sūnų Praną.

Migloko feisbuko nuotr.

– Tavo naujas albumas „Atgimimas“ pasirodo po ketverių metų pertraukos. Koks buvo albumo kūrybos procesas?

– Albumas buvo surinktas konceptualiai. Norėjau išleisti elektroninį albumą ir iš savo kūrybos atrinkau labiausiai viena su kita derančias dainas. Tai buvo labai ilgas ir preciziškas procesas. Kurdama muziką ir rašydama tekstus stengiausi pasinerti į intuityvų srautą, pajusti, ko reikalauja kompozicija ir kur ji pati veda, nes tokios tarsi pačios save kuriančios kompozicijos (menininko pagalba) man skamba geriausiai. Jei leidžiu protui imti viršų, kompozicijos susilpnėja, taip pat tokioje proto kūryboje įsijungia vidinis kritikas, kuris lydi viso proceso metu. Svarbiausią sekti tą tėkmę ir natūralus kūrybos procesas viską diktuoja pats.

Albumą įrašiau per pusantro mėnesio. Tuo metu buvo tikrai nemažai streso, nes norėjau viską spėti laiku. Žinoma, įrašų studijoje ir proceso metu kai kas šiek tiek kito ar pasipildė. Albumo dokumentiniame filme girdimas visą vasarą kauptas audioatmosferų takas, kuriame įrašiau nakties paukščius, upės čiurlenimą, mišką, vabzdžius ir lietų mieste. Išleidusi albumą pajutau, kiek daug į jį įdėjau. Pasijutau visiškai išsekusi. Kai pabaigusi albumą jaučiuosi žiauriai pavargusi, žinau, kad tai ženklas, jog bus labai geras albumas ir į jį įdėjau 101 proc. savęs – tai, ko ir reikia kokybiškai muzikai. Labai džiaugiuosi dokumentiniu filmu. Sulaukiau daug pagyrimų iš dokumentikos profesionalų, ir tai labai brangi mano beveik 20 metų kaupta vaizdo medžiaga, kuri pagaliau atrado savo vietą „Atgimimo“ sounde. Ir, žinoma, esu įkvėpta Jono Meko.

– Pristatydama albumą „Atgimimas“ sakei, kad „po karantino turime save gimdyti iš naujo“. Papasakok plačiau, ką turėjai omenyje ir kokias temas nagrinėji albume?

– Albume nagrinėju egzistencines ir dabartinio pasaulio temas apie vartotojiškumą, apie tai, kad nykstančios gamtos akivaizdoje žmogus turi pasikeisti, dalykai negali būti tokie, kokie buvo anksčiau. Pirmame plane – gamtos išsaugojimas, visuomenės gijimas. Jei esate matę filmą „Don‘t Look Up“, tai mano albumas kalba apie susiskaldžiusią visuomenę ir neišvengiamą realybę to, kas vyksta, kur dalis žmonių ignoruoja tai, kad reikia keistis, vaidina, kad viskas gerai, toliau vartoja ir teršia, o kita dalis žmonių suvokia realybę ir pradeda keistis, transformuoti savo gyvenimus ir viską aplinkui.

Domiuosi genčių, pirmykščių bendruomenių ir laukinio balso muzika, kurių atspindį galima išgirsti mano hite „Širmi Žirgeliai“. Kai kuriose dainose, pavyzdžiui, „Kanonas“, leidžiu sau bent sekundei pabėgti iš šių dienų bauginančios realybės, pavirsti mitine būtybe ir paskęsti keistuose sapnuose...

Migloko. / M. Markevičiūtės nuotr.

– Kuo tau tos temos svarbios?

– Kaip jau esu sakiusi, būti išsipusčiusiu scenos artistu nepakanka. Tai pasenęs modelis. Scenos žmogus nesutvertas linksminti perrūgusią sociumo grietinę. Scenos žmogus turi atverti akis ir keisti visuomenę. Mano nuomone, šie laikai iš muziką kuriančio žmogaus reikalauja stipraus vertybinio pamato, revoliucingų idėjų, kurios turi atitikti dabarties laikmetį, nepataikaujant sutrikusiems ir instagramo bei TV užhipnotizuotiems pirkėjams. Pasaulis nebėra toks, koks buvo. Menas turi budinti žmogų ir skatinti jį mąstyti, nustoti skrolinti...

– Esi išskirtinio stiliaus atlikėja / kūrėja. Nardai tarp popmuzikos ir avangardo, keitiesi. Kas daro įtaką tavo kūrybai, stiliui ir visiems jų pokyčiams?

– Mano kūryba yra mano dienoraštis. Kuriu jau šešiolika metų, nes pirmas dainas parašiau būdama penkiolikos. Dažnai atsidariusi savo kūrybinę biblioteką nardau prisiminimuose, pati stebiu savo kintančias dainas, kūrybinę raidą, naujus įgūdžius... Kūryboje labiausiai pasitikiu savimi. Beveik visuomet galiu atsakyti sau į visus klausimus, o jei jaučiu, kad man trūksta palaikymo ar konstruktyvaus komentaro iš šalies, kreipiuosi į kelis kompetentingus kūrybinius patarėjus. Dievinu dirbti individualiai, nors su kažkuo bendradarbiauti irgi visuomet faina. Taigi mano dainos yra absoliutus mano dienoraštis, jose visose atsispindi mano amžius, laikmetis, kuriame gyvenau, gyvenu ir gyvensiu, temos, kurios aktualios man, ir socialiniai įvykiai, kurie vienaip ar kitaip paveikia mano gyvenimą ir atsispindi mąstyme – visa tai perkeliu į dainas.

Albume nagrinėju egzistencines ir dabartinio pasaulio temas apie vartotojiškumą, apie tai, kad nykstančios gamtos akivaizdoje žmogus turi pasikeisti, dalykai negali būti tokie, kokie buvo anksčiau.

Esu ir muzikos gurmanė, neklausau bet ko. Radijo beveik neklausau. Nemėgstu klausytis muzikos „YouTube“ platformoje. Klausau vinilinių plokštelių, CD, kasečių ir „Spotify“. Muzikos klausymui skiriu ypatingą laiką ir dėmesį. Man svarbu kokybė, idėja, originalumas. Mėgstu būti nustebinta ir įkvėpta. Dievinu muziką, kuri įkvepia kurti savą muziką, ir drąsiai semiuosi idėjų, jas transformuoju, pritaikau savo unikaliam stiliui. Kontroliuoju vartojamą informaciją, todėl jau seniai nežiūriu televizijos –  gal jau dešimt metų...

– Kaip keitėsi tavo kūryba ir stilius? Kokią įtaką jam darė prodiusavimo ir modernaus meno studijos?

–  Mano kūryba keičiasi sulig gyvenimo tarpsniais, pagal technikas, kurias naudoju. Pirmąjį albumą įrašiau su muzikantų grupe, o baigusi muzikos prodiusavimo studijas pradėjau dirbti su muzikos kūrybos programomis ir iki šiol esu panirusi į elektroninės muzikos pasaulį. Labai patinka derinti primityvius instrumentus su elektroniniais garsais. Mėgstu priemonių kontrastus, nes, mano nuomone, tai suteikia muzikai išskirtinumo, drąsos ir laisvės. Savęs tikrai nepavadinčiau popatlikėja. Šiaip nekenčiu popso. Turiu keletą dainų, kurios interpretuoja popmuziką ir ją postmodernizuoja, iškreipia tarsi kreivų veidrodžių karalystėje. Nors esu turėjusi kelis popmuzikos projektus, bet man, kaip intelektualiai asmenybei, lėkšti dalykai greitai pabosta ir išsisemia. Mėgstu gilumą ir iššūkius.

– Dažnai jungi skirtingus stilius ir esi minėjusi, kad mėgsti eklektiką. Kuo svarbi eklektika tavo kūrybai? Ką ji suteikia tavo muzikai / saviraiškai?

– Esu iš tų atlikėjų, kurie nepataikauja klausytojo skoniui, nepaiso algoritmų teikiamų patarimų kurti gerai komerciškai atsiperkančioms dainuškoms. Man pirmiausia įdomu kūrybos procesas – pati kūryba, o tai yra įdomu ir klausytojui, nes mes vieni kitiems atspindime tai, ką jaučiame. Mano muzika yra išsilavinusiam ir suvokiančiam gyvenimą pasauliniu mastu klausytojui, kuris nori stiebtis į viršų, nori gyventi kokybiškai ir kurti. Esu labai laiminga, kad intelektualios muzikos niša Lietuvoje auga. Žmonės nenori klausyti pigių bumčikų, kur 20 metų groja tas pats per tą patį... Dažnai esu prilyginama Bjork ir galbūt mes tikrai turime kažką bendro. Nesu vienos dainos dainininkė. Kaip klausytoja esu labai išranki, dėl to pati nevaikštau į estradinius koncertus, labiau domiuosi unikaliais Lietuvos ir užsienio atlikėjais, vertinu gebėjimą improvizuoti.

– Kokios temos kūryboje tau svarbios?

– Šiuo metu man svarbiausios išsigryninimo temos – kaip žmogus gali apsivalyti ir tapti nepriklausomas nuo medijos žinių srauto ar tas žinias atsirinkti. Manau, kad šiuolaikinis pasaulis ne tiek daug pasikeitė ir svarbiausios yra pagrindinės vertybės, aukso fondo kūryba, epinės temos, kurios jau daugelį metų gvildenamos ir vėl iš naujo atrandamos.

–  Jau kurį laiką mokai dainavimo. Kas labiausiai patinka mokant kitus?

– Taip, mokau dainavimo, nes pati dainuoju visą gyvenimą ir gebu pažadinti žmonių balsus, parodyti, kad dainavimas yra paprastas dalykas ir mes visi galime dainuoti. Juk dainavimas yra seniausias pirmykščių bendruomenių užsiėmimas, dainavimo suvokimas yra labai platus. Kiekvienas mano mokinys man yra kaip unikalus rebusas. Man gera aiškintis, kas tinka kiekvienam žmogui ir kokios kūrybinės priemonės išlaisvina jo / jos balsą (šypsosi).  Dažnai pas mane dainuojantys žmonės sako: „O, geras! Čia taip paprasta.“ Tikrai, mokau ne tik dainuoti, bet improvizuoti ir kurti dainas. Dažnai su dainavimo studentais netikėtai paneriame į pirmuosius jų dainavimo prisiminimus, ypač, jei savo balsuose jie junta įtampą. Aš suteikiu tą saugią erdvę išsipasakoti ir visuomet esu tas žmogus, kuris palaiko dainuojantįjį. Turiu netgi vieną savo pačios sugalvotą pratimą, kurį atliekame per dainavimo dirbtuves – tiesiogine prasme palaikau improvizuojantį žmogų, kartais netgi kūnu leidžiu remtis į mane. Tai labai svarbu, nes mūsų kūnai paskui visa tai prisimena ir sukuria gerą jausmą. Mokau laukinio balso technikos, kurioms naudoju miksuotas Šiaurės Amerikos indėnų ir lietuvių liaudies balso technikas. Tai yra per daug metų mano atrastas būdas atpalaiduoti balso stygas. Dainavimas veikia kaip kūrybinė emocijų paleidimo priemonė, gelbstinti šiuolaikinį nuvargusį ir nuolat skubantį žmogų. Reikia erdvės, kurioje galėtume paleisti visą įtampą, kuri buvo susikaupusi kūne, o tam padeda... balsas (šypsosi). Balsas – kaip vanduo, o dainavimo aparatas kūne – kaip čiaupas, kurį diafragminiu kvėpavimu teisingai įjungiame. Balsu išleidžiame viską, kas susikaupę mūsų viduje.

– Kas dar teikia džiaugsmo? Kuo užsiimtum, jei ne muzika?

– Man patinka keliauti, būti gamtoje, panirti į save, skaityti knygas, būti su šeima... Dievinu lankyti muziejus, parodas ir gerus festivalius.

Savaitgaliais išjungiu telefoną ir pasineriu į visišką buvimą gyvenimo realybėje.

– Ko palinkėtum sau ir skaitytojams?

– Sau norėčiau palinkėti svajonių išsipildymo. To paties linkiu ir visiems skaitytojams.

Koncertą „apšildys“ gera Jono pažįstama ir šiaip gera veikėja Migloko. Ateikite palinguoti.

Kabloonak – Teach Me (pilnas albumas) 

Dabar Jono gyvenime – malonus chaosas. Ant rankų sūpuodamas atžalą, jis šiltus jausmus sudėjo į devyniolikos minučių leidinį „Teach Me“, kurį sukūrė, įrašė ir prodiusavo pats. Matyt, pats per pandemijos ir tėvystės laikotarpį spėjo išmokti labai daug. Nors penki trumpametražio albumo kūriniai emociškai skirtingi, juos jungia įrašų metu vyravusi eksperimentinė nuotaika ir išgrynintas skambesys. Nieko nuostabaus – nepriklausomos muzikos radijas LRT Opus šį leidinį paskelbė šios savaitės albumu.

„Paleisdamas šį albumą į pasaulį jaučiuosi laimingas, nes jis, ne taip, kaip ankstesni leidiniai, dar nespėjo man įkyrėti, suteikia vilties, jog po jo atsirandanti kūrybinė atgaiva lydės ir toliau“, – sako J. Narbutas.

Kabloonak – Bruises on her legs (gyvai iš studijos) 

Savo kūrinius karštą vasaros vakarą jis pristatys dabar visur linksniuojamoje Lukiškių kalėjimo scenoje. Tai unikali scena Lietuvoje, kuriai tikrai rūpi muzika ir kultūra. Pirmieji ją išbandė nauji Lukiškių kalėjimo rezidentai, taip pat „Solo Ansamblis“, „shishi“ ir Joseph June. „Kabloonak“ – puikus komponentas į tokių lietuviškos muzikos vardų sąrašą. Neabejotinai šiandien vakare išgirsite švelnias melodijas, kurios kontrastingai skambės tarp buvusio kalėjimo sienų. Tai bus pirmasis „Kabloonak“ susitikimas su Vilniaus publika šią vasarą. Pirmoji vakaro viešnia – Miglė Vilčiauskaitė-Migloko, garsėjanti savo energija ir išskirtine estetika. Koncerto organizatoriai ragina ateiti anksčiau ir palaikyti Miglę. Būtent ji ir pradės šio vakaro koncertą. Šiuo metu Migloko gyvena muzikinių idėjų generavimu, kurios paremtos improvizacija ir performansu. „Mane domina muzikinė filosofija, įsigilinimas į garsą ir kasdienė improvizacija. Atrodo, kad artėju prie hepeningo koncepto. Šiuo metu renkuosi tokį darbo formatą, noriu judėti lėčiau ir eiti pavėjui. Esu naujo albumo įrašymo procese, kurio galutinis produktas klausytojų ausis turėtų pasiekti rudenį”, – pasakoja atlikėja.

Migloko – Šypsena (gyvai) 

Šįvakar Lukiškėse išgirsite naujus Migloko kūrinius – Užupio respublikos pilietė žada nesilaikyti išankstinio dainų sąrašo. Juk viskas paremta improvizacija. Dažnai naujoje vietoje ji atranda vakaro toną, nuotaiką ir energiją. Atnaujintas Lukiškių kalėjimas, vasaros karštis ir atmosfera ten tikrai padiktuos kiekvieną iš jų.

Organizatoriai primena, kad į šį koncertą būtinas galimybių pasas. Šį pasą galite nemokamai gauti pasiskiepiję, persirgę COVID-19 arba sulaukę neigiamo tyrimo rezultato. Gera žinia – Lukiškių kalėjime 2.0 įrengtas mobilus testavimo punktas. Norintys patekti į šį koncertą gali atlikti greitąjį antigeno testą Lukiškių kalėjime koncerto dieną. Mobilus testavimo punktas šiandien veiks nuo 17 val. Organizatoriai kviečia juo pasirūpinti bent kelios valandos prieš renginį. Lukiškių kalėjimo vartai ir baras atidaromi kasdien nuo 12 val. Pasirodymų pradžia – 19.30 val. Bilietais į visus Lukiškių kalėjimo renginius ir pasivaikščiojimus prekiauja „Bilietai LT“.

Šiandien terasoje varžysis muzikos inkubatoriaus „Novus“ dalyviai. Lauks intensyvi kova, nes į sceną lips rokeriai „Sibyl Vane“ iš Estijos, pankroko žanrui neabejingi „Bad Monitor“, scenos chuliganai „Black Biceps“ ir alternatyvūs „Šuo Leila“.

Trečiadienį, birželio 26 d., „LRT Opus terasos“ scenoje pasirodys jaunoji kūrėja Migloko. Sulaukusi vos aštuoniolikos, 2009-aisiais dainininkė spėjo užburti tūkstančius klausytojų savo internete publikuotais kūriniais. Migloko save pusiau rimtai pristato kaip svingo ir „punk“ žanrų atlikėją, nors tiksliau jos stilių būtų galima apibūdinti kaip svajingą džiazo, „r'n'b“, bosanovos ir roko mišinį.

Po svajingo atlikėjos pasirodymo visų terasos lankytojų lauks nemokamas kino seansas – „Muzika kine“: „Stambulo garsai“.

Tai dokumentinis filmas apie Stambulo muzikinį pasaulį. Garsios vokiečių muzikinės grupės „Einstürzende Neubauten“ bosistas Alexanderis Hacke'as kartu su režisieriumi Fatihu Akinu tik su kamera ir mikrofonu leidžiasi į egzotiškas Turkijos miesto gatves. Sukuriama užburianti muzikinė kino kelionė po miestą, kuriame susilieja Rytų ir Vakarų kultūros.

O ketvirtadieniai „LRT Opus terasoje“ skirti išskirtinai elektroninės muzikos garsams. Birželio 27 d. terasoje savo selekcijomis dalinsis „Calli“. Klubinėtojų lauks net trys scenos, kur išgirsti bus galima nuo gyvų didžėjų pasirodymų iki „jungle“ ir regio muzikos garsų.

„LRT Opus terasa“ – vienintelė vasaros terasa sostinėje, kviečianti kitomis akimis pažvelgti į urbanistinį ir šiltuoju sezonu sužaliuojantį Naujamiesčio rajoną. „Lofto“ vadovai kasmet, vadovaudamiesi „urban gardening“ idėja, buvusios gamyklos teritorijai suteikia ryškių spalvų ir sukuria jaukumo atmosferą.

Įsikūrusią vos kilometro atstumu nuo Senamiesčio ir Vilniaus traukinių stoties, „LRT Opus terasą“ vilniečiai ir miesto svečiai ras menų fabriko „Loftas“ kieme, Švitrigailos g. 29, Vilniuje.

Šiandien merginos pristato pirmąjį bendrą kūrinį "Ką vakare".

"Pamenu, Marija apsilankė viename iš mano koncertų ir visą laiką nerealiai gražiai šoko. Buvo viena iš tų, į kuriuos labai gera žiūrėti dainuojant ir matyti, kaip jie nuoširdžiai mėgaujasi mano atliekama muzika", – pasakoja Migloko.

"Man Migloko pasirodė labai užtikrinta tuo, ką daro – taip pat, kaip ir aš. Nes būnant scenos žmogumi svarbu žinoti, kodėl tu tai darai, ką tu tuo nori pasakyti ir kokią energiją bei žinutę skleidi savo muzika", – pasakoja MAR!JA.

Tą patį vakarą merginos ir susipažino – idėja sukurti kažką kartu gimė labai organiškai. Darbas studijoje, anot jų, buvo fantastiškai malonus bei lydymas daug juoko ir "fejerverkų".

"Man tai buvo naujas ir rimtas iššūkis sukurti dainą ne tik sau, bet ir kitam atlikėjui – tai didelis žingsnis mano kūrybiniame kelyje, kurio kryptimi einu", –sakė apie muzikos prodiuserės veiklą mąstanti Migloko.

"Ką vakare" dainoje atlikėjos užima aktyvią moterišką poziciją. "Mes tikrai nesame iš tų kuklių merginų, kurios negali pratarti žodžio, sėdi sukryžiavusios kojas ir droviai šypsosi. Mes esame už lyčių lygybę ir be jokio drovumo imamės iniciatyvos visomis prasmėmis", – patikino Migloko ir MAR!JA.

Jų bendra daina yra skirta šokių muzikos pasauliui. Ji įkvėpta Afrikos ritmų. Kūrinyje taip pat išgirsite lietuvių liaudies sutartinių elementų, kuriuos atlikėjos drąsiai interpretavo ir įpynė į šiuolaikinę muziką.

"Tikimės, kad mūsų daina pabudins pavasariui ir skambės visuose radijo stočių grojaraščiuose bei karščiausiuose vakarėliuose  – non stop", – sakė Migloko.

Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas pradžioje pasveikinęs visus susirinkusiuosius į šventinį koncertą, pakvietė žiūrovus kartu su unikalaus balso atlikėja Migloko sugiedoti „Tautinę giesmę“.

Po to į sceną pakviestas charizmatiškasis M.Levickis, kuris savo gebėjimais virpinti akordeoną visų dėmesį kaustė kone dvi valandas.

Žaismingas, linksmas ir nuotaikingas atlikėjas grojo garsių kompozitorių ir dainininkų kūrinius – nuo W.A.Mozarto, A.Vivaldi iki Stingo ir Lady Gagos.

Galiausiai nuskambėjo, kaip pats M.Levickis sakė, antrasis Lietuvos himnas – Marijono Mikutavičiaus „Trys milijonai“, o scenos ekrane tuo metu buvo rodomi archyviniai Baltijos kelio vaizdai, filmuoti iš oro.

Kelių tūkstančių žiūrovų arena kone pašėlo ir „Trys milijonus“ dainavo, meistriškai akordionu akomponuojant  M.Levickiui. Po šio kūrinio žiūrovai dar kurį laiką nepaleido atlikėjo ir ilgiausiai plojo atsistoję.

„Mega žvaigždė“ – taip šitą jauną simpatišką atlikėją pavadino ne vienas klaipėdietis, kuriam teko laimė šį akordeono virtuozą išgirsti gyvai.

Nepatekusieji į "Švyturio" areną koncerto tiesioginę transliaciją galėjo stebėti Atgimimo aikštėje.

Po pirmojo atrankos pusfinalio malonių žodžių jai negailėjo ne tik kai kurie konkurso žiūrovai, bet ir Lietuvos delegacijos „Eurovizijoje“ vadovas Audrius Giržadas. Jis tikino, kad dėl šio netikėto nepadoraus gesto atlikėja visgi turėtų atsiprašyti. Anot jo, šis įžeidžiantis gestas gali ateityje užkirsti jos pasirodymams įvairiose TV programose.

Antradienį socialiniame tinkle „Facebook“ atlikėja, nepatekusi į tolimesnį „Eurovizijos“ etapą – finalą, pasidalijo savo mintimis, ką mano apie pasiūlymą atsiprašyti. „FAKE, FAKE, (netikra, netikra, liet.) išeik, Giržadai. Dainos atlikimas yra spektaklis, meno kūrinys. Prieš pasirodymą nebuvo pravestas instruktažas apie tai, kad Nacionalinis transliuotojas taiko cenzūrą meno kūriniams ir egzistuoja kažkokie neleidžiami judesiai. Suprantu, kad Nacionalinis transliuotojas gali turėti tam tikrus etiketo reikalavimus, kaip korektiškas sterilus elgesys ir norminė kalba laidų vedėjams, tačiau to reikalavimas meno kūrinio ribose neabejotinai yra cenzūra“, – rašė atlikėja. Ir pridūrė, kad į konkurso atranką ji nesiveržė – ją pakvietė viena prodiuserių.

Migloko pabrėžė, kad ji nėra tik atlikėja, bet ir kompozitorė, prodiuserė, tad konkurse sutiko dalyvauti tik todėl, kad turėjo galimybę (ar bent jau manė, kad turėjo) atlikti savo kūrinį taip, kaip norėjo.

Irmanto Gelūno/Fotobanko nuotr.

„Jei man būtų siūloma atlikti kito autoriaus dainą ar šokti aprengtai apatiniais drabužiais ir klubais atlikti frikcijas, nebūčiau sutikusi. Aš ne tik nesiruošiu atsiprašyti, bet ir manau, kad A. Giržadas turėtų manęs atsiprašyti už savo mizoginišką komentarą ir grasinimą. Žodžiu „mergaitė“ vadinti suaugusią moterį, mamą? Tai galiu suprasti tik kaip mėginimą pažeminti, parodyti moteriai jos vietą – gašliai judinti klubais ir imituoti frikcijas nulenkus galvą yra ok, o būti drąsiai ir ekspresyviai judėti taip, kaip moteriai nepriimtina, jau nebegalima? Kodėl? Jei jau kalbame apie žinutę, kurią siunčia judesys, tai jaunai merginai demonstruoti nuolankų seksualumą ir lytinio akto judesius galima, o išsitiesti ir „pasiųsti“ įsivaizduojamą lyrinį herojų – nusikaltimas? Tai rodo, kad principai ir moralė yra apsimestinė, suvaidinta ir sumeluota. Neįtikėtina, kad Nacionalinio transliuotojo atstovas leidžia sau tokį diskriminuojantį seksistinį ir mizoginišką elgesį. FAKE FAKE, išeik, Giržadai!“, – savo pamąstymais su gerbėjais dalijosi moteris.

„Facebook“ nuotr.

Reikėjo atokvėpio

Migloko Lietuvos muzikos pasaulyje žaibišku greičiu išpopuliarėjo 2009-aisiais. Vos aštuoniolikos sulaukusi atlikėja tada stebino savo intriguojančia muzika, tekstais, stiliumi ir asmenybe. Atsigręždama į praėjusį dešimtmetį Migloko sako, kad anuomet jos pasaulyje visko buvo labai daug.

"Pasirodė mano dainos, aš staiga išpopuliarėjau. Tokiai jaunai man buvo per sunku atlaikyti populiarumą, žiniasklaidos dėmesį. Nesuprantu žmonių, kurie mėgaujasi bet kokia kaina gautu dėmesiu – man patinka, kai domisi mano darbais, muzika, bet ne asmeniniu gyvenimu. Tai mane išgąsdino", – neslepia muzikantė.

Pajutusi spaudimą Migloko beveik ketverius metus buvo padariusi muzikinę pertrauką. "Man jos reikėjo, kad suprasčiau, ar muzika tikrai yra mano kelias. Esu iš tų žmonių, kurie daug galvoja, užduoda egzistencinius klausimus, savęs klausia, kodėl daro viena ar kita. Kartais per giliai mąstau ir tai apsunkina gyvenimą. Per tą pertrauką iš tikrųjų supratau, kad muzika yra mano kelias. Grįžus į Lietuvą, varikliukas pradėjo veikti iš naujo", – dalijasi atlikėja.

Atokvėpio metu Migloko buvo išvykusi į Olandiją – Groningeno šiuolaikinio meno akademijoje gilinosi į vizualinius menus, tapybą, muziką palikusi šiek tiek nuošaliau.

Tačiau galiausiai, jau besilaukdama sūnaus, ji suprato, kad turi kurti muziką ir tai daryti – gimtojoje šalyje. 2017-aisiais jau Lietuvoje išleido naują albumą "Sacred Tears" ("Šventos ašaros"), kurį muzikos kritikai įvertino kaip išskirtinai brandų. Pati atlikėja sako, kad jis ir buvo sukurtas remiantis brandžiomis patirtimis.

"Studijos Olandijoje padėjo išlaisvinti kompozicijos pojūtį. Dabar aš netgi per daug vizualiai mąstau, bet tai padeda. Matau, kas scenoje gražiai atrodytų, turiu išlavintą akį. Laisvalaikiu ir šiandien piešiu iliustracijas – gal kada nors startuosiu su vizualiaisiais menais", – svarsto meniškos sielos moteris.

Pasaulio netikrumas

Muzika yra Migloko kalba, būdas bendrauti su pasauliu. "Ne visada žodžiais galiu išreikšti, ką jaučiu. Dažnai būna, kad su manimi bendravę žmonės tik atėję į koncertą ir pasiklausę mano muzikos visiškai supranta mane. Socialiame gyvenime aš nesu tokia laisva kaip muzikoje", – atvirauja dainininkė.

Šiemet Migloko dalyvauja "Eurovizijos" atrankose. Pirmosios laidos metu komisija jos ir kolegos Artūro Bieliausko kūrinį "Rožės" įvertino aukščiausiais balais. "Daina gimė labai natūraliai. Artūras atsiuntė man muzikos ritmą. Aš pradėjau jo klausyti ir pagalvojau, kad jis labai geras. Iš pradžių norėjau kurti anglišką tekstą, bet po to pagalvojau, kad esu pasižadėjusi sukurti kuo daugiau lietuviškų dainų. Kitą dieną mane apėmė toks kūrybinis įkvėpimas, kad aš per 5 min. sukūriau tekstą – žodžiai patys atsirado", – pasakoja Migloko.

"Ilgai galvojau apie netikrus dalykus, apie kančias, kurių neverta kentėti. Šita daina yra apie tai. Apie sudėtingus dalykus, kurie apsunkina gyvenimą. Dirbtinio grožio nereikia, jis nieko gero neduoda. Taip, kartais smagu kažką vaidinti, bet galiausiai vis tiek grįžti prie natūralumo. Svarbu daryti tai, ką nori, svarbu būti laisvam", – tiki ji.

Migloko turi savus kelius, kuriais bėga nuo pasaulio netikrumų. "Vienas iš tokių būdų buvo sprendimas nustoti darytis asmenukes. Man pasidarė bloga, nes pradėjau nebesuprasti, kurioje nuotraukoje esu tikroji aš. Prasidėjo egzistencinė dilema – kas esu tikroji aš? Anksčiau maniau, kad turiu pamaloninti žmones tuo, kaip atrodau, ir atrodyti taip, kaip jiems patinka. Dabar suprantu, kad man to visai nereikia, geriausiai jaučiuosi su sportiniu kostiumu, nepasidažiusi, kai mano oda kvėpuoja. Gal ant veido yra raudonų dėmių, bet tai yra tikrumas. Aš išgijau nuo to, kad noriu atrodyti tobulai. Daug svarbesnis jausmas, kad man patogu, aš jaučiuosi švari, jaučiuosi gerai. Pradėjau kitaip, nei anksčiau, į daug ką žiūrėti. Ir į tai, kaip mes norime parodyti savo gyvenimą socialinėse erdvėse. Kas iš to, kad vaidini kažką, kuo nesi?" – dalijasi požiūriu atlikėja.

Anksčiau maniau, kad turiu pamaloninti žmones tuo, kaip atrodau, ir atrodyti taip, kaip jiems patinka. Dabar suprantu, kad man to visai nereikia, geriausiai jaučiuosi su sportiniu kostiumu, nepasidažiusi.

Dalyvauti "Eurovizijoje" Migloko pastūmėjo artimi žmonės. "Kai įrašėme "Rožes", daina visiems labai patiko. Ir aš manau, kad ja turiu ką pasakyti, skleidžiu aiškią žinutę. Matau nuovargį nuo amerikietiškos svajonės, kuri yra net netiesa. Dainuodama "Rožes" esu ištikima sau", – tikina Migloko.

Jauna atlikėja žada ne tik dainuoti, bet ir tapti dainų prodiusere. "Aš kuriu labai daug ir tiesiog noriu ta kūryba dalytis su kitais. Noriu surasti žmonių, kurie manimi pasitiki, kurie norėtų, kad jiems kurčiau dainas. Jau atsiranda tokių. Mano svajonė – per kelis artimiausius metus tapti Lietuvoje labiau žinoma prodiusere", – dalijasi planais.

Namai – kaip avilys

Muzikantė neslepia, kad tai, ką ji daro ant scenos, kartais erzina artimuosius. "Turiu savo individualų gyvenimo ritmą, kuris man patinka, ir nemėgstu taikytis, – atvirauja Migloko. – Esu intensyvi, man reikia daug erdvės, daug laiko, kartais nenoriu bendrauti su žmonėmis. Man reikia tylos, bet tai negalioja mano sūnui. Jis ateina, prašo pažaisti kartu, ir aš jam stengiuosi duoti viską, ko jis nori."

Migloko su sūnumi gyvena Vilniuje, Užupyje, dideliame šeimos name, kartu su mama grafike Birute Zokaityte, jaunesne seserimi, o dabar – ir pusbroliu. Šiuose namuose nestinga gyvybės, čia visada daug žmonių – dažnai ateina ir giminaičiai, ir draugai. "Mūsų namai kaip avilys", – šypsosi Migloko.

"Man namai yra dveji: šeima ir artimieji, ir mano pačios namai. Savo namuose mėgstu tylą, vakarais man norisi pabūti vienumoje. Namuose galiu sau leisti vaikščioti su pižama. Čia iš tikrųjų ilsiuosi, pamirštu pasaulį", – atsiveria menininkė.

Nusiraminti, pamiršti stresą ir atsipalaiduoti jai padeda sportas, intensyvus judėjimas ir meditacija. "Kartais padeda ir susitikimai su draugais, kai pamiršti save ir pradedi domėtis, ką tas žmogus veikia, kaip jis jaučiasi, kaip jam sekasi. Užmiršus save įtampa nuslūgsta", – sako ji.

Laikas su sūnumi

Migloko namuose netrūksta šypsenų ir juoko ne tik dėl to, kad juose karaliauja trimetis sūnelis Pranas. Ji pati, atrodo, niekada nesiskiria su šypsena. "Gal tai tiesiog natūrali mano veido būsena, – svarsto jauna moteris. – Vaikystėje mane visi vadindavo saulute, nes visada šypsojausi. Man šypsena yra ginklas – apie tai ir naują dainą parašiau. Pirmas dalykas – šypsena gražiai atrodo, antras dalykas – smegenyse iškart pradeda gamintis laimės hormonai. Jeigu tau liūdna, pasišypsai ir prisigamina džiaugsmo."

Žiemos vakarus Migloko leidžia namuose su sūnumi. "Pirmoje dienos pusėje esu užsiėmusi savo reikalais, o vakarais dažniausiai būnu su savo sūnumi. Mes žaidžiame, skaitome knygutes, piešiame, darome rankdarbius, lipdome visokius dalykėlius iš plastilino. Veikiame tai, ko nori jis, bet ir aš ką nors pasiūlau. Žiūrime ne tik mažyliams skirtus filmukus, bet ir "Harį Poterį", kuris skirtas tikrai ne sūnaus amžiaus vaikams. Bet mes praleidžiame visas baisias vietas. Kartu ir valgyti gaminame. Žodžiu, hedonistiškai gyvename", – šypsosi jauna mama.

Ji neslepia, kad kartais išeina su draugais, kaip pati sako, pasiausti į klubus ar kur kitur, bet tai vyksta retai, nes šiandien jos prioritetas yra sūnus. "Mes kartu ir į svečius einame", – sako Migloko.

Vasarą ji kartu su artimaisiais daug laiko praleidžia savo namų kieme. "Jis labai didelis. Gyvename Užupyje, netoli miško, netoli Vilnelės. Kadangi esu jau beveik veganė, valgome labai daug daržovių, kurias kieme ir auginame. Mums patinka patiems auginti daržoves ar vaisius, o po to spausti sultis ar obuolių sūrius gaminti. Auginame ir indėniškas bulves topinambus, daug prieskoninių žolelių. Gamta mums tikrai artima, joje praleidžiame daug laiko", – pasakoja apie kasdienybę.

Išdrįsti būti savimi

Migloko yra kur kas žemiškesnė moteris, nei aplinkiniai gali įsivaizduoti. Ji visada kuo nors domisi, o šiuo metu gvildena vyrų ir moterų elgesio stereotipus. "Niekada nejaučiau ribos, kad tai yra berniukiška ar mergaitiška. Bet kai suaugau, susidūriau su tuo, kad žmonės būna šokiruoti dėl kai kurio mano elgesio, nes jis nemoteriškas", – pasakoja ji.

"Man dažnai nori prilipdyti ilgaplaukės deivės etiketę, o aš save laikau labai paprasta. Man daug geriau būti sportiška – esu arčiau žemės, kaip muzikos mokslininkė, ką nors nuolat tyrinėjanti. Mane vargina stereotipai, nes jie sukuria labai didelį atstumą tarp vyrų ir moterų, nes jie amžinai žaidžia žaidimą: mes – moterys, o mes – vyrai. Būna žmonių, kurie labai pripratę prie stereotipų, ir su tokiais mūsų keliai išsiskiria. Aš mėgstu bendrauti atvirai, o ne žaisti amžiną teatrą. Man labai nepatinka geros, bet dirbtinės manieros, tai ne mano stilius. Žinoma, nekalbu apie blogą elgesį – turi būti pagarba žmogui. Bet vaidinti..." – samprotauja meniškos sielos moteris.

Migloko visiems linkėtų labiau įsiklausyti į save. "Į tai, kas mums gera, nebijant, kad gal aš ne visiškai vyriškas ar ne visai moteriška, gal netaktiška. Geriau būti netaktiškam, bet būti savimi ir nebandyti pritapti. Kas iš to pritapimo?" – retoriškai klausia ji.

Savo sceninį slapyvardį pabrėžtinai iš mažosios raidės rašanti migloko gruodžio 23 dieną koncertuos Klaipėdos koncertų salėje.

Netradicinis formatas

Kūrėja neslepia, kad albumas „Sacred Tears“ gimė po nelengvų asmeninių išgyvenimų ir skyrybų su sūnaus tėvu. Tuo metu sunkiausias laikas jau buvo praėjęs ir prasidėjęs naujas, šviesus gyvenimo etapas.

„Šio albumo dainos gimė tuo metu, kai vyko dideli pokyčiai mano asmeniniame gyvenime. Visus kūrinius pradėjau įrašinėti jau po skyrybų, todėl galiu sakyti, kad visi naujausi kūriniai yra iš mano naujo – laimingojo etapo. Jie mane sustiprina ir yra kaip mano stiprus muzikinis pamatas“, – sako į muzikos pasaulį su nauju užtaisu grįžusi migloko.

Įvairialype improvizatore vadinama atlikėja lieka ištikima savo originalumui ir naujausias dainas pristato pasitelkus gana neįprastą formatą – koncerte migloko pasirodys su vintažiniu „Boombox“ grotuvu. Kiekvieno koncerto metu muzika gimsta iš vintažinių „Boomboxo“ garsų ir šviežių migloko eksperimentų.

Migloko sako, kad idėja surengti muzikinį pasirodymą su vintažiniu grotuvu gimė po to, kai pamatė popkaralienės Madonnos vaizdo klipą.

„Mano „Boombox“ atsirado po to, kaip pamačiau Madonnos klipą, ten buvo panašus muzikos grotuvas. Todėl supratau, kad man taip pat reikia tokio dalyko scenoje. Todėl po kiek laiko jį įsigijau ir labai džiaugiuosi“, - sakė išskirtinį muzikinį pasirodymą savo uostamiesčio gerbėjams gruodžio 23 dieną ruošianti migloko.

Pilna netikėtumų

Meno panke neretai vadinama migloko nebijo eksperimentuoti, improvizuoti, stebinti, išsiskirti – visada būti kitokia. Stovėdama scenoje ji nebijo klausytojams prisipažinti, kad jai liūdna ir ji labiau nori verkti nei dainuoti. Arba išbėgus iš auditorijos į salę nusprendžia pasikviesti pasiklausyti koncerto ir pagalbinį personalą. Kiekvienas atlikėjos koncertas yra pilnas siurprizų ir netikėtumų ne tik žiūrovams, bet ir jai pačiai.

„Scenoje aš esu tokia, kokia esu. Myliu sceną, nes ten iš tiesų galiu būti tuo, kas esu ir turiu erdvę tai daryti, – džiaugiasi gerbėjus visada stebinanti migloko. – Kiekvienas mano koncertas unikalus, nes per kiekvieną pasirodymą vis giliau išjaučiu savo kūrinius, juose atrandu naujų spalvų.“

Naujausio albumo skambesys labai eklektiškas, įvairus, daugiacharakteristiškas rinkinys, jame telpa ir electro, ir live kompozicijos.

„Sacred Tears“ žymi mano muzikinę brandą ir keitimąsi. Albume galima išgirsit ne tik džiazo, bliuzo, gipsy džiazo elementų, bet ir indie, funk muzikos bei dabartinę mano aistrą – house, dancehall, electro reggae ir šokių muzika. Kartais nebijau paeksperimentuoti ir nuslįsti nuo savo pamėgtų žanrų“, – pabrėžia ji. Bilietais į migloko koncertą prekiauja „Bilietai.lt”.