Apie tai praneša „The Washington Post“.

Terry Kahnas iš Indianapolio pragyveno 77 metus. Per savo gyvenimą jis sukaupė turto už 13 milijonų JAV dolerių (11 mln. 780 tūkst. eurų). Visą šį turtą, kaip paaiškėjo, jis buvo užrašęs minėtiems fondams.

Amerikietis beveik neturėjo draugų. O vyro turto dydžio nežinojo net jo teisininkas.

Pastarasis papasakojo, kad T. Kahnas visą gyvenimą dirbo ligoninėje, o turtą sukaupė gavęs palikimą iš mamos ir sėkmingai investavęs. Be to, jis buvo nepaprastai taupus. Teisininkas papasakojo, kad jo klientas net neturėjo mobilaus telefono.

Jeigu reikėdavo kam nors paskambinti būnant gatvėje, T. Kahnas telefono prašydavo praeivių. Be kita ko, T. Kahnas uždraudė leisti pinigus jo nekrologui, mat tai „tuščias pinigų švaistymas, nes mano gyvenimu niekas nesidomėjo“.

Mirus T. Kahnui paramos fondai sulaukė pasiūlymo atsiimti pinigus iš T. Kahno teisininko. Moteris iš veteranų pagalbos fondo prisipažino, kad nepatikėjo, kai teisininkas jai parašė ir paprašė atsiimti milijoną dolerių. Ji manė, kad rašo koks nors sukčius.

Gruodžio pabaigoje visas T. Kahno palikimas buvo išdalintas labdaros ir paramos organizacijoms.

Vyras paaiškino savo netikėtą sprendimą, rašo „Daily Star“.

51-erių metų Dave Fishwickas praturtėjo prekiaudamas mikroautobusais. Sulaukęs šešiolikos metų, jis metė mokslus ir pradėjo dirbti. D. Fishwickas taip ir neįgijo aukštojo išsilavinimo.

2008 metais jis įkūrė banką „Bank of Dave“ ir nuo to laiko fiziniams ir juridiniams asmenims išdavė daugiau nei 27 milijonus svarų sterlingų paskolų.

D. Fishwickas turi du vaikus – dukrą ir sūnų. Duktė dirba labdaringoje organizacijoje, padedančioje gyvūnams. Sūnus yra policijos pareigūnas. Nepaisant to, kad su vaikais milijonierius sutaria gerai. Pinigų palikti jiems neplanuoja.

Vyras rengiasi palikimą užrašyti žmonėms, kuriems reikia pagalbos.

Milijonierius savo sprendimą paaiškino taip: nenoriu, kad vaikai taptų veltėdžiais, kurie neturi jokių norų ir siekių.

„Jūs turite turėti tikslą, kad rytais keltumėtės. Iš pradžių aš dirbau ne viename, o trijuose darbuose ir nieko neturėjau. Svarbu, kad jūs turėtumėte darbo etiką. Manau, kad atkaklus darbas – kelias į sėkmę. Mano vaikai kartais su tuo ir nesutinka, bet jie yra geri vaikai“, - sakė D. Fishwickas.

Milijonierius pakvietė žmones užsiimti visuomenei reikalinga ir reikšminga veikla, nešvaistyti savo gyvenimo niekams.

„Viskas laike yra sąlygiška, praėjusi akimirka jau negrįžta. Ką žmogus gali palikt po savęs? Kankintis „Lamborghini“, ar kaip jie ten vadinasi? Ar pilyse? Čia ne man skirta. Nutariau, kad reikia tai palikti žmonėms, kad jie galėtų pamatyti, o ne kabotų ar gulėtų rūsiuose“, – apie dovanotus paveikslus pasakojo kolekcininkas ir verslininkas.

Valdovų rūmuose dabar eksponuojami garsių XIV–XVII a. Italijos dailininkų paveikslai. Jais pasigrožėti gali kiekvienas norintis. Paveiksluose – šventųjų gyvenimo akimirkos, artimos ir pačiam Pranui.

„Norisi, kad žmonės matytų, žinotų šiek tiek mūsų Europos istorijos dalį. Kad tai juos kultūrintų, trauktų, kad jie iš Lietuvos nevažiuotų, nebėgtų, o sugrįžtų pasisėmę žinių. Kitaip neišlaikysime Lietuvos“, – įsitikinęs verslininkas.

LNK stop kadras

P. Kiznis – turtingas verslininkas, jo turtas, kaip skelbiama spaudoje, vertinamas 96 milijonais eurų. Tačiau taip buvo ne visada – jis augo tremtyje ir iki šiol pamena kelionę į tremtį gyvuliniu traukiniu 1951-aisiais.

„Tėvas man gyvuliniame vagone įtaisė lentyną aukščiau atitvarų, priešais nedidelį langelį su grotomis, todėl kažką galėjau, matyt, ir šviežias oras pakliūdavo. Visko mačiau. Mačiau, kaip ištempia mirusius iš vagono, tiesiog kaip skudurą numeta žmogų“, – tremties istoriją prisiminė P. Kiznis.

Kelionė į Sibirą, tolimojo Tomsko sritį, truko apie mėnesį. Tremtyje Sibire Kiznių šeima prabuvo daugiau nei devynerius metus. Ten, dar būdamas vaikas, Pranas pradėjo verslauti.

„Per upę, kuri maždaug pločio kaip Nemunas ties Rusne, tokį Obės intaką, pradėjau plukdyti žmones. Tai truko kokius ketverius metus. Pradžioje būdavo sunku irkluoti, nes man tada viso labo buvo turbūt 10 ar 11 metų. Stengdavausi už irklo pasodint keleivį, už tai jis nemokėdavo nieko. O atgal jau persiirdavau pats. Galiu pasakyti, kad jau apie 1955 metus uždirbdavau daugiau negu tėvas“, – graudinosi darbą tremtyje prisiminęs verslininkas.

P. Kiznis / LNK stop kadras

Noriu kažką padaryti, kas liktų Lietuvai. Amžino nieko nėra, bet kad Lietuva išliktų amžiams.

Po devynerių metų praleistų tremtyje Pranas su šeima grįžo atgal į Lietuvą. Gyvenimą reikėjo pradėti iš naujo. Vyras mokėsi net kelias specialybes iškart, tapo technikos mokslų daktaru. Tačiau kilti mokslo karjeros laiptais P. Kiznis negalėjo dėl biografijos. Šeima nebuvo laikoma lojalia sovietų okupantams. Lietuvai atgavus nepriklausomybę Pranas pradėjo verslauti. Įkūrė pakuočių gamybos įmonę. Pradžioje verslininkui dirbo šeši darbuotojai. Dabar jų – jau 600.

Prano įmonė šiandien garsi visame pasaulyje. Jos savininkas yra gavęs padėką nuo popiežiaus Pranciškaus, kai padėjo atstatyti savo gimtojo miestelio Daujėnų bažnyčią. Verslininkas taip pat prisidėjo ir prie Kauno Vyčio pastatymo. O gimtame Pasvalyje Pranas pastatė paminklą poetui Bernardui Brazdžioniu.

„Aš iš viso to neskaičiuoju, noriu kažką padaryti, kas liktų Lietuvai, Lietuvos žmonėms, kas primintų valstybės istoriją, kas nuvestų į ateitį. Nežinau, ką dabar po savęs paliks dabartinė karta, bet šiandien mano toks vidinis įsipareigojimas daryti viską, kad Lietuva išliktų. Amžino nieko nėra, bet kad Lietuva išliktų amžiams“, – Valdovų rūmuose šalia savo dovanotos kolekcijos kalbėjo verslininkas.

Apie tai praneša „NewsLine“. Kinijos verslininkas įsigijo „Zibo Cuju“ klubą.

Teigiama, kad milijonierius privertė komandos vyriausiąjį trenerį įtraukti į „Zibo Cuju“ ekipos pagrindinę sudėtį jo sūnų.

Pažymima, kad 126 kilogramus sveriantis verslininko sūnus privalo aikštėje praleisti visas 90 minučių.

Jam turi būti patikėtos svarbios užduotys – standartinių padėčių realizavimas. Na, kaip tikram standartinių padėčių virtuozui...

Jei komandai tektų mušti 11 metrų baudinį, tai daryti turėtų milijonieriaus sūnus.

Kokia „Zibo Cuju“ trenerio ir futbolininkų reakcija į tokius nurodymus, nepranešama.

Socialinių tinklų vartotojai pasišaipė iš nuotraukos, kurioje užfiksuotas klubo savininko sūnus, keliantis kampinį.

Per penkerias rungtynes „Zibo Cuju“ futbolininkai pelnė vos vieną tašką ir turnyro lentelėje žengia paskutiniai.

Komanda sugebėjo įmušti tik du  įvarčius, o  į savo vartus praleido net dešimt.

Savo sėkmės paukštę Aleksas pagavo Londone, tačiau iki tol jam teko ne vieną kartą nusivilti ir likti tuščiomis. Jam Lietuvoje buvo ankšta – vos septyniolikos sulaukęs išvyko į Londoną, tačiau ten vaikinui visiškai nesisekė.

„Gyvenimas man tada pirmą kartą davė į snukį. Aš atnešdavau CV, mane priimdavo. Praeidavau apmokymus, už kuriuos niekas nemokėdavo, o po jų sakydavo, kad negali priimti manęs į darbą, nes nepamatė, kad man septyniolika metų“, – sunkią pradžią prisimena Aleksas. Jis neslepia, kad ne tik jaunas amžius tapdavo kliūtimi dirbti toliau – būdavo ir prastas darbuotojas.

Nieko nepešęs Londone, Aleksas grįžo į Lietuvą baigti mokyklos. Kol kiti abiturientai planavo tolesnes studijas geriausiuose universitetuose, jis svajojo grįžti ir pagauti sėkmę. Į Londoną grįžo, tačiau nusivylimai lydėjo toliau, tad jis vėl grįžo į Lietuvą, kur išmoko pardavimų meno. Tuomet trečią kartą patraukė į savo svajonių miestą – labiau pasitikėdamas savimi, brandesnis ir ryžtingesnis.

Sėkmė ir išbandymai

Šįsyk viskas buvo kitaip. Aleksas laidos „Pasaulis pagal moteris“ žiūrovams papasakos, kas jo laukė atvykus į Londoną trečią kartą, kas skatino tobulėti ir judėti pirmyn. Ambicingas jaunuolis nelaukė, kol sėkmė jam nusišypsos – gilinosi į pardavimų paslaptis, kol bendrovėje, kurioje dirbo, tapo geriausiu.

Puikūs pardavimų rezultatai lėmė ir ženkliai išaugusį atlyginimą – gyvenimas ėmė keistis.

„Pradėjau daugiau sau leisti, dagiau švęsti, mano ego padidėjo, pradėjau uždirbti daugiau, nei uždirba gydytojai. Palaipsniui alkoholis tapo nebe draugas, tapo daugelio problemų priežastimi“,- kalba Aleksas.

Aleksas ėmė suprasti, kad toks gyvenimo būdas gali sudaužyti visas jo svajones. Suvokęs, kad laikas sustoti, vaikinas visiškai atsisakė alkoholio. Gyvenimas tekėjo sava, ramia vaga, kol neprasidėjo pandemija.

Pandemija – proga užsidirbti milijoną

Pandemijai prasidėjus atėjo laikas naujam verslo planui, kurį Aleksui pasiūlė jo žmona. Staiga visiems prireikė veido kaukių – tad pirmąjį savo milijoną vaikinas uždirbo jas pardavinėdamas.

„Sėkmės faktorius egzistuoja. Esu labai dėkingas nežinau kam, jeigu dievas egzistuoja – tai dievui, kad viskas taip sukrito“, – teigia laidos „Pasaulis pagal moteris“ vedėjos Kristinos Rimienės pašnekovas.

Kaukių verslas permainingas, šiuo metu jų poreikis sumažėjęs, tačiau Alekso klientai vis grįžta – kokybiškos veido kaukės jau užkariavo stabilią rinkos dalį. Tai leidžia jaunam vyrui toliau plėtoti savo verslą ir gyventi taip, kaip jis nori – be alkoholio, turint ambicingų tikslų.

Apie sunkią pradžią versle, savo sėkmės paslaptis ir baimes byana.lt įkūrėjas Aleksas papasakos laidoje „Pasaulis pagal moteris“, kurią žiūrovai kviečiami žiūrėti šį sekmadienį 10 val. per TV3.

Dovana iš širdies gelmių

Karantino apribojimai ne visada leidžia išrinkti savo mylimam žmogui nustebinti galinčią dovaną, tačiau nėra nieko malonesnio, nei gauti mylimo žmogaus rankų kurtą dovaną. Laidos rubrikoje „Floristinis desertas“ jos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė sukurs papuošalą savo dukrai.

Nuostabus netikėtais efektais pražydęs kaklo papuošalas gims iš įvairių vielučių, dekoratyvaus vilnonio siūlo, švelnių gvazdikų, leukospermos, chrizantemų, dažytos tujos, gravelijos ir bergraso žalumos.

Floristikos dizainerė atvira – kurdama floristinio dizaino darbą – gėlių koljė, ji galvojo apie tvirtą savo ir dukters, kurią pamatys ir rubrikos žiūrovai, ryšį. Grožis, sukurtas įdedant visą savo širdį, visuomet išliks atmintyje.

„Pasaulis pagal moteris“ – sekmadieniais 10 val. per TV3!

Moteris prisimena, kad užsimezgę santykiai visai nepradžiugino jos šeimos. Niekas nesitikėjo, kad Lietuvą labai mylinti Daiva pasirinks užsienietį. „Kai aš tėvams pasakiau, o tai buvo po trejų metų pažinties, kad jis pasikvietė į savo šalį supažindinti su jo kultūra ir jo šalimi, tik tuomet tėvai ir sužinojo, kad jis yra iš Izraelio. Kai išgirdo naujieną, tėtis darė remontą, prisimenu, kaip jo rankose sustojo volelis. Visą gyvenimą jis nemėgo žydų“, – LRT televizijos laidoje „(Ne)emigrantai“ prisimins Daiva.

Draugystės pradžioje Daiva nežinojo, kad trisdešimt metų vyresnis mylimasis Izraelyje valdo didžiulį drabužių verslą, o jo šeima patenka į turtingiausių šalies žmonių ketvertuką. Prabangios kelionės, patarnautojai, įspūdingos dovanos neapsuko darbščiai lietuvaitei galvos. Daiva neslepia, kad vyras jai leido rinktis – būti ponia ir nieko nedirbti arba prisidėti prie jo verslo. Būtent pastarąjį kelią ir pasirinko Daiva. „Ne mano būdui sėdėti ir būti namų šeimininke. Nors gal ir nėra blogai būti namų šeimininke, atiduoti visą save vaikams ar kulinariniais šedevrais stebinti vyrą, bet čia visi dirba“, – pasakojo moteris.

Izraelyje yra priimta, sako Daiva, kad verslininkai viską kontroliuoja ir prisideda ne tik idėjomis, bet ir fiziniu darbu. Jeigu reikia, turtingi žmonės nesigėdija ir šluotos griebtis. Pradėjusi dirbti vyro verslo imperijoje moteris nepuolė bendradarbiams girtis, kas ji yra. „Neturėjau jokių ypatingų sąlygų, dariau tai, ką ir kiekvienas mūsų įmonės darbuotojas“, – sako Daiva.

Verslas toliau plėtėsi, atrodė, kad geriau būti ir negali, bet visoje Izraelio drabužių prekybos rinkoje šie metai prasidėjo neramiai, kai kam teko skelbti bankrotus. Pradėjus staiga byrėti verslui, Daivos ir jos vyro gyvenimas taip pat apsivertė aukštyn kojomis, teko uždaryti kelias dešimtis šeimai priklausiusių parduotuvių, gerokai suprastėjo finansinės galimybės. Daug kas tokių sukrėtimų neatlaiko, tačiau Daiva stengiasi nenuleisti rankų. „Mano vyras labai stiprus ir aš juo pasitikiu, bet jis yra turėjęs tris insultus, todėl man daug svarbiau, kad jis susitvarkytų sveikatą. Nebuvau turtinga ir neturėjau tikslo čia praturtėti“, – atvirai kalbės moteris. Daiva sako tikinti, kad daug ir sunkiai dirbdami jie su vyru atkurs bent mažą dalį to, ką anksčiau turėjo.

Laidą „(Ne)emigrantai“ žiūrėkite antradieniais 19.30 val. per LRT televiziją.

Tobulas įvaizdis

Tarsi iš nebūties į pirmąsias žiniasklaidos elito gretas Friedrichų pora prasibrovė šį rugsėjį. Vokietijos susivienjimo 30-mečio išvakarėse jie atrodė idealūs naujuoju istorijos etapu besidžiaugiančios šalies atstovai. Sėkmingas informacinių technologijų verslas, šaknys buvusioje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje (VDR), šiuolaikinio berlyniečio įvaizdis – madinga medkirčio barzda, laisva laikysena ir apranga, – regis, nebuvo pagrindo net abejoti, jog tai – naujasis Billas Gatesas, tik su dar didesne socialine atsakomybe ir dar pažangesnis.

Rinkos naujokai pasirodė ne tik su solidžiu finansiniu kraičiu, bet ir su gerų ketinimų paketu. 1966-aisiais gimęs profesionalus šaltkalvis (anuometėje VDR įgyti aukštąjį išsilavinimą buvo ypač problematiška – po griežto profesinio orientavimo dažnas buvo nukreipiamas mokytis į įvairias profesinio mokymo įstaigas), galiausiai tapęs intelektualu, Potsdamo universitete studijavęs literatūrą ir informatiką.

Vienas Potsdamo teorinės informatikos instituto įkūrėjų, programinės įrangos kompanijos "SPM Technologies GmbH" įkūrėjas, "Biotech" įmonių investuotojas, "McKinsey" patarėjas, vienas tarptautinės mokyklos "Berlin Metropolitan School" savininkų (S.Friedrich – vykdančioji direktorė), –  tik leidybos versle neturėta patirties.

Šiemet rugsėjį paskelbta, kad Friedrichų pora iš koncerno "DuMont" įsigijo leidyklą "Berliner Verlag", kuri leidžia keletą regioninių leidinių, tarp kurių – ir 1945-aisiais įkurtas, kairiųjų centristų politiką remiantis dienraštis "Berliner Zeitung".

Verslas ir pasaulėžiūra

Prisistatydamas berlyniečiams, H.Friedrichas "Berliner Zeitung" rašė, kad jo vizija – vėl paversti politiką ir visuomenę įdomesne. Savo dalyvavimą žiniasklaidoje verslininkų pora pateikė kaip pilietiškumo gestą. Naujieji savininkai žadėjo stiprinti įsigytus prekės ženklus, investuoti į leidinių elektronines versijas ir pasiūlyti rinkai naujų produktų.

Euforija, dėl ūmiai atsiradusio socialiai atsakingo rinkos dalyvio, truputį priblėso po viešų H.Friedricho pareiškimų. Iškalbingame esė, kurį Vokietijos žiniasklaida sutiko itin skeptiškai, naujieji leidėjai be kita ko demonstravo palankumą Vladimiro Putino vadovaujamos Rusijos ekspansijos politikai ir kvietė tautiečius jausti dėkingumą paskutiniam VDR komunistų lyderiui Egonui Krenzui. Viename interviu jis kritikavo "vakarietišką aroganciją laikyti save nugalėtojais".

Kritikos sulaukė ir vienas "Berliner Zeitung" rašinys, kuriame be nuorodos į galimą interesų konfliktą, palankiai kalbama apie naujajam savininkui priklausančią bendrovę.

Išnagrinėjus "Stasi" archyvą, paaiškėjo, kad būsimasis milijonierius turėjo vaizdingą slapyvardį – "Peteris Bernsteinas" (vok. k. "Bernstein" – gintaras, tokiu pat vardu yra ir žinomas JAV džiazo gitaristas) ir skundė savo kolegas.

Gintarinis Peteris

Kaip vėliau pastebėjo žinomas vokiečių publicistas Uwe Vorkötteris, H.Friedricho istorija buvo per daug teigiama, kad būtų tiesa. Laikraštis "Welt am Sonntag" paskelbė išnagrinėjęs pluoštą slaptų dokumentų, iš kurių matyti, kad H.Friedrichas 1987–1989 m. tarnaudamas VDR kariuomenėje buvo Rytų Vokietijos valstybės saugumo "Stasi" informatorius.

Valstybės saugumo ministerija "Stasi" VDR atliko slaptosios policijos, vidaus ir užsienio žvalgybos bei kontražvalgybos funkcijas. Institucijoje dirbo 90 tūkst. etatinių darbuotojų ir mažiausiai 170 tūkst. bendradarbių, kurie šnipinėjo draugus, šeimos narius ir kolegas.

Išnagrinėjus "Stasi" archyvą, paaiškėjo, kad būsimasis milijonierius turėjo vaizdingą slapyvardį – "Peteris Bernsteinas" (vok. k. "Bernstein" – gintaras, tokiu pat vardu yra ir žinomas JAV džiazo gitaristas) ir skundė savo kolegas. Straipsnio autorių teigimu, H.Friedrichas nevengė bičiulius smerkiančių pranešimų.

125 puslapių H.Friedricho byloje kalbama, kad nuo 1987 m. gruodžio mėn. iki 1989-ųjų vasario Peteris Bernsteinas ne kartą slapta buvo susitikęs su "Stasi" pareigūnais. Dvylikoje ranka rašytų pranešimų Peteris Bernsteinas kalba apie daugiau kaip dvi dešimtis asmenų. Kai kurių atžvilgiu, kaip dokumentuose teigia uolųjį kareivį globojęs saugumo karinininkas, buvo imtasi atitinkamų priemonių.

Neatsilaikė šantažui

H.Friedrichas neneigia savo praeities. Atsakydamas į "Welt am Sonntag" klausimus, jis prisipažino, kad buvo pasirašęs bendradarbiavimo sutartį su "Stasi". Tai esą buvo išeitis, kurią jis buvo priverstas pasirinkti po kaltinimų bandant pabėgti į Vakarus.

Po to, kai atsidūrė VDR saugumo rankose, jis turėjęs dvi galimybes: atsidurti karinės prokuratūros žinioje, būti nuteistam septynerius metus kalėti arba tapti agentu.

H.Friedrichas teigė, kad po ilgo tardymo sutiko bendradarbiauti su saugumu, tačiau nebuvo aktyvus agentas. 1989 m. griuvus Berlyno sienai, jis esą nebeturėjęs jokių ryšių su "Stasi" veikėjais, nors šie ne kartą bandę jį priversti bendradarbiauti.

H.Friedrichas sakė, jog po dešimties karceryje praleistų dienų jam buvo skirtas išbandymo laikotarpis. Jis pajutęs, kad kiti asmenys – veikiausiai tokie pat "Stasi" tikrinami žmonės – siūlydami pornografinės medžiagos, aiškindamiesi jo nuomonę apie religiją ir panašiais būdais analizavo jo santykį su VDR vertybėmis. Tokiu būdu esą norėta patikrinti, ar jis rimtai nusiteikęs bendradarbiauti su "Stasi". Rimčiausia situacija susidarė po to, kai jis susidūrė su tokiu pat "Stasi" verbuojamu kareiviu, su kuriuo esą susitarė, kokią informaciją vienas apie kitą perduos saugumui.

Paklaustas apie Holgerio Friedricho vardu pasirašytą ataskaitą saugumui, kurioje skundžiamas kūriką, keikiantį VDR ekologinę situaciją, verslininkas atsakė, jog tai buvusi "Stasi" provokacija – jauno kareivio sąžiningumo egzaminas.

Kodėl nuo jaunų dienų norėjo būti aktyvus VDR režimo dalyvis ir būdamas tik 20-ies įstojo į VDR komunistų partiją? Šį sprendimą H.Friedrichas aiškina paprastai: narystė valdančiojoje SED, kaip ir tarnyba Nacionalinėje liaudies armijoje, atvėrė galimybes studijuoti aukštojoje mokykloje.

Ieškos tiesos

Vokietijos žiniasklaida skeptiškai vertina verslininko versiją. Byloje esantys dokumentai kalba apie aktyvią jaunojo Holgerio veiklą. Be to, neaktyvių "Stasi" bendradarbių bylos tretiesiems asmenims paprastai neišduodamos – H.Friedricho atveju "Stasi" archyvą sauganti ir analizuojanti institucija pasielgė kitaip.

Nuogąstaujama, kad savininko reputacija smarkiai pakenks ir leidinių įvaizdžiui, nepaisant darbuotojų profesionalumo.

Demonstruodami ištikimybę aukščiausioms žodžio laisvės vertybėms, H.Friedrichui priklausančios leidyklos redaktoriai pažadėjo imtis leidėjo istorijos. Demaskuotasis patikino žurnalistams, norintiems pasikapstyti jo praeityje ir ryšių su "Stasi" istorijoje, suteiksiąs visokeriopą pagalbą.

H.Friedricho atvejis sukėlė karštas diskusijas Vokietijoje. Kurį kitą aukštas pareigas užimantį politiką, pripažintą ekspertą, verslininką, mokslo ar kultūros autoritetą pasivys praeities šešėlis? Kas, jei pasirodys, jog toje praeityje būta ir darbo "Stasi" struktūroje, kovota su disidentais, šnipinėta net artimiausioje aplinkoje? Ar atskiri atvejai negilina takoskyros tarp Vakarų ir Rytų – net ir praėjus 30 metų po šalies susivienijimo vis dar jaučiama? Ar įrašas biografijoje "gimė VDR" visuomenėje nebus vėl tapatinamas su "dirbo "Stasi" ir tai stiprins susiskaldymą, kuris savo ruožtu suteiks naujų jėgų radikalams? Panašu, kad išsiaiškinti vieno verslininko istoriją bus lengviau, nei rasti atsakymus į šiuos klausimus.

Paaiškėjo, kad verslininkas pagal testamentą turtą lygiomis dalimis paliko savo antrajai žmonai ir broliui. Pirmoji sutuoktinė viešai puolė guostis, kad iš jos ir sūnaus atimtas turtas.

"Atimu paveldėjimą iš Roko Karpio", – toks griežtas sakinys buvo įrašytas velionio testamente, greičiausia nulemsiantis, kad kitų metų pradžioje keturiasdešimtmetį švęsiantis jo sūnus liks prie suskilusios geldos.

"Kauno dienos" surinkti duomenys atskleidė, kad tokį sprendimą verslininkas priėmė neatsitiktinai.

Pasinaudojo suklastotu pasu

Priežastis, kodėl R.Karpavičius atėmė paveldėjimą iš sūnaus, velionis nusinešė į kapus. Šiandien galima pagrįstai įtarti, kad viena esminių priežasčių galėjo būti konfliktai su sūnumi bei jo ryšiai su nusikaltėliais. Įtariama, kad būtent dėl kriminalinės veiklos Rokas pasikeitė pavardę – iš Karpavičiaus virto Karpiu.

R.Karpis dar 1999 m. buvo sulaikytas Naujojoje Zelandijoje už kokaino kontrabandą. Po dvejų metų, vykstant bylos teisminiam nagrinėjimui, vyras buvo paleistas už 100 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (apie 19 tūkst. eurų) užstatą. Pasinaudodamas suklastotu pasu, jis iš Naujosios Zelandijos išvyko į Europą.

Netrukus Naujosios Zelandijos policija gavo kolegų iš Ispanijos užklausą, kurioje teirautasi apie Islandijos pilietį, iš kurio buvo konfiskuota 541 tūkst. Naujosios Zelandijos dolerių (360 tūkst. eurų).

Manytina, kad šie pinigai galėjo būti skirti R.Karpiui. Ispanijos teisėsauga lietuvį įtarė narkotikų platinimu, pinigų plovimu, dokumentų klastojimu ir kita nusikalstama veika. Tačiau įrodymai taip ir nebuvo surinkti, vyras paleistas.

Skolos negrąžino

R.Karpiui ilgą laiką pavyko sėkmingai slapstytis.

Teismo dokumentai teigia, kad maždaug 2009 m. vyras pristigo lėšų. Kreipėsi į tėvą, tačiau šis asmeninių skolinti nepanoro – buvo sudaryta paskolos sutartis su bendrove "Marijampolės pieno konservai".

Iš pradžių R.Karpis paskolos dalį grąžino, tačiau vėliau skolos nebemokėjo. Tada "Marijampolės pieno konservai" kreipėsi į teismą. 2010 m. gegužę Klaipėdos apygardos teismas iš dalies tenkino bendrovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir areštavo R.Karpiui priklausantį turtą, neviršijant 226 533,29 litų sumos. Taip pat buvo uždrausta šį turtą perleisti, įkeisti, kitaip apsunkinti ar iš esmės sumažinti jo vertę.

Po mėnesio tas pats teismas sprendimu už akių – R.Karpis į posėdį neatvyko – patenkino bendrovės ieškinį ir nusprendė priteisti ieškovei iš R.Karpio veik 197 tūkst. litų skolos, per 8,5 tūkst. litų palūkanų, per 21 tūkst. litų netesybų, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Ši skola taip ir buvo negrąžinta. Beje, R.Karpavičius 2010 m., kai vyko teismai, vienam iš dienraščių teigė pusę metų nesimatęs su sūnumi.

Šiais metais R.Karpiui buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės iš tėvo namų. (nzherald.co.nz nuotr.)

Operacija "Espy"

2008 m. pradžioje Australijos policija sulaikė iš Lietuvos į Sidnėjų siųstas granitines skulptūras ir jose aptiko 28 kg amfetamino. Šioje istorijoje – klaipėdiečio Ato T. pėdsakai, o pastarasis yra R.Karpio pusbrolis.

Vaikinas teigė, kad 2005 m. gruodį, restorane švenčiant Naujuosius metus, prie jo priėjo nepažįstamas vyras, kuris pasiūlė kokaino. Paskui Ato buvo pareikalauta arba sumokėti 30 tūkst. eurų, arba skolą atidirbti. Jam buvo pasiūlyta vykti į Australiją, kur narkotikų siuntą turėtų perduoti vietos platintojams.

2007 m. pradžioje klaipėdietis nuvyko į Australiją, kur netrukus Davido Brato vardu buvo atgabentos granitinės skulptūros, sveriančios 695 kg. Atas išnuomojo sandėlį Sidnėjuje, kur ir buvo nugabentas krovinys. Padarytos skylės granite, o Atas ištraukė skulptūrose paslėptus narkotikus – ekstazio tabletes. Kontrabanda buvo perduota vietos nusikaltėliams.

Po šios kelionės į Australiją Atui teko vykti antrąkart po mėnesio – mat ne visi narkotikai iš skulptūrų buvo išimti. Kaip ir pirmąkart, kelionė baigėsi sėkmingai.

Tačiau policijos pareigūnai niekam nebereikalingose skulptūrose atsitiktinai aptiko 55 g narkotikų – Australijos gatvėse toks amfetamino kiekis kainuoja maždaug 23 tūkst. eurų. Buvo pradėta operacija "Espy" ("Sekti").

2008 m. sausį Atas vėl skrido į Australiją, kur atgabentos tam pačiam D.Bratui skirtos 497 kg sveriančios granitinės skulptūros. Klaipėdietis jas nugabeno į tą patį sandėlį. Tačiau šįkart narkotikų pasiimti nepavyko – policija buvo paruošusi pasalą. Vos vienai iš skulptūrų buvo nupjauta galva, į sandėlį įsiveržė teisėsaugos pareigūnai. Paaiškėjo, kad skulptūrų viduje buvo net 27 kg amfetamino. Tyrimo metu nustatyta, kad visi konteineriai su skulptūromis buvo siųsti iš Lietuvos to paties siuntėjo, turėjusio vienodą telefono numerį, tą pačią banko sąskaitą. Vėliau tyrimo metu nustatyta, kad tai būta raseiniškio Nerijaus Kazlausko, teisto už mašinų vagystes.

Atas buvo nuteistas 11 m. nelaisvės, tačiau už gerą elgesį 2013 m. pradžioje paleistas į laisvę.

Operacija "Keyboard"

Į Australiją gabentos granitinės skulptūros su narkotikais pateko ir į Naujosios Zelandijos kriminalinės žvalgybos akiratį. Išaiškėjo, kad jos net keturis kartus – 2006 ir 2007 m. buvo siųstos ir į Oklandą. Siuntėjas – tas pats raseiniškis N.Kazlauskas.

"Atimu paveldėjimą iš Roko Karpio", – toks griežtas sakinys buvo įrašytas velionio testamente.

Kriminalinė žvalgyba išsiaiškino, kad kroviniai su granitu iš Lietuvos keliavo ir į Naująją Zelandiją. Pastarosios šalies policija pradėjo operaciją, kodiniu pavadinimu "Keyboard" ("Klaviatūra").

Naujosios Zelandijos pareigūnai pradėjo stebėti vietinius organizuotus nusikaltėlius: klausėsi telefoninių pokalbių, sekė skambučius, elektroninius laiškais, stebėjo keliones į užsienį. Kriminalistai išsiaiškino, kad narkotikų kontrabandą organizuoja Oklande gyvenantis Ronaldas Terrence'as Brovnas ir Lietuvos pilietis R.Karpis, žiniasklaidoje pristatomas kaip jaunas narkotikų baronas, besimėgaujantis prabangiu gyvenimu.

R.Karpis į teisėsaugos pareigūnų akiratį iš naujo pateko gana atsitiktinai. Į Oklandą buvo atsiųsta knyga apie Harry Poterį, kurios nugarėlėje muitininkai aptiko LSD. Vietos kriminalistams ištyrus knygą paaiškėjo, kad ant jos viršelio – R.Karpio pirštų atspaudai.

Tada Naujosios Zelandijos policija dėl R.Karpio paieškos kreipėsi į Interpolą. Jam buvo skirta raudonoji korta paaiškėjus, kad jis ieškomas jau anksčiau Lietuvos policijos prašymu. Šis dokumentas yra skirtas asmeniui sulaikyti ir ekstradicijai. Iki tol paieška vyksta, tačiau duomenys apie ieškomą asmenį yra minimalūs. Tuo metu, išdavus raudoną kortą, Interpolui išsiųsti papildomi duomenys – nuotraukos, pirštų atspaudai, smulki informacija apie ieškomąjį. Tuo metu R.Karpis buvo vienas iš maždaug šimto lietuvių, ieškomų Interpolo, ir vienas iš maždaug dvidešimties, kuriems išduota raudonoji korta.

Narkotikų sindikato lyderiu tituluojamas R.T.Brovnas už narkotikų platinimą buvo nuteistas 11,5 m. laisvės atėmimo. Naktinio klubo Oklende ir šešių prabangių automobilių savininkas 2010 m. teisme prisipažino dėl ekstazio, metamfetamino ir LSD kontrabandos, taip pat dėl suklastoto paso panaudojimo. Šis dokumentas buvo panaudotas skrendant į susitikimą Ispanijoje su R.Karpiu.

Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad lietuviai Martynas Cikas ir Irina Mejeraitė iš R.T.Brovno per kelis kartus gavo 823 tūkst. eurų grynaisiais. Šie pinigai, tikėtina, atiteko R.Karpiui, nes pastarasis ir M.Cikas – geri pažįstami.

Kaip minėta, su narkotikais Australijoje įkliuvęs klaipėdietis Atas – R.Karpio pusbrolis.

Įkliuvo Rygoje

Į Lietuvos policijos akiratį R.Karpis pakliuvo dar 1999 m. Tada jis bandė parduoti kokaino pirkėju apsimetusiam pareigūnui. Vyras buvo teisiamas, tačiau, pasinaudojęs suklastotu pasu, paspruko. Interpolo paskelbta paieška vaisių nedavė.

Tik 2011 m. gruodį Rygos tarptautiniame oro uoste Latvijos pasieniečiai sulaikė į Turkiją besiruošiantį skristi R.Karpį, bandantį prasinešti lagaminą su nedeklaruotais 200 tūkst. JAV dolerių.  Paaiškėjo, kad sulaikytojo ieško ir Interpolas.

Kelis mėnesius R.Karpavičius buvo laikomas už grotų Latvijoje. Advokatai skundėsi, kad jų klientas priverstas gyventi prastomis sąlygomis, be to, jo sulaikymas esąs neteisėtas. 2012 m. Latvijos teisėsauga nusprendė R.Karpį perduoti Naujosios Zelandijos pareigūnams.

Į Europą atvyko pareigūnų grupė, kuri turėjo išgabenti sulaikytą lietuvį. Tai buvo sudėtinga ekstradicijos operacija, trukusi apie 30 val.

Naujosios Zelandijos spauda rašė, kad šios ilgos kelionės metu jis nepratarė nė žodžio, greičiausia bijodamas, kad pokalbiai gali būti įrašinėjami ir visa tai bus prieš jį panaudota. Ekstradicijos metu Vokietijos, Londono bei Honkongo oro uostų pareigūnai nesutiko R.Karpio uždaryti į kameras, tad įtariamąjį teko saugoti ekstradiciją vykdantiems pareigūnams.

Šįkart Naujosios Zelandijos teisėsauga su R.Karpiu nedelsė. 2012 m. dviejų instancijų teismai lietuvį pripažino kaltu dėl narkotikų kontrabandos ir 2,25 mln. eurų išplovimo. Jis buvo nuteistas kalėti 11 m. ir 3 mėn. Tačiau už grotų praleido apie 4 metus. 2016-ųjų gruodžio 22 d. R.Karpavičius buvo santykinai paleistas ir deportuotas į Lietuvą.

Apvogė tėvą

Grįžęs į Lietuvą, R.Karpis greičiausia prisiminė iš tėvui priklausančios bendrovės gautą ir negrąžintą paskolą. 2017 m. kovą jis kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą prašydamas panaikinti laikinąsias apsaugos priemones jo turtui ir piniginėms lėšoms. Motyvas – tėvo bendrovė praleido Civilinio proceso kodekse nustatytą terminą išieškojimui pradėti.

Tuo metu įmonė "Marijampolės pieno konservai" nurodė nepraradusi intereso išieškoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu priteistą skolą su visomis palūkanomis ir delspinigiais iš R.Karpio. Bendrovė motyvavo, kad į antstolius laiku nesikreipė dėl objektyvių priežasčių: teismo sprendimui įsiteisėjus, skolininkas jau buvo išvykęs iš Lietuvos, o turto, į kurį būtų buvę galima nukreipti priteistos sumos išieškojimą, neturėjo. Be to, jam buvo paskelbta tarptautinė paieška, vėliau jis atliko bausmę užsienio kalėjime.

Nors bendrovė teigė, kad R.Karpis turto neturi, visgi buvo kitaip. Pasirodo, antstolis jau buvo suskubęs aprašyti R.Karpiui priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą bei turtines teises. Vien nekilnojamojo turto vertė 2010 m. sudarė 1,2 mln. litų. Atsakovui priklausančio turto areštas yra netgi kelis kartus didesnis nei ieškovei priteista suma. Tačiau bendrovė nebuvo pateikusi antstoliui dokumento vykdyti išieškojimą.

Klaipėdos apygardos teismas R.Karpio prašymo netenkino. Vyras šią nutartį apskundė Lietuvos apeliaciniam teismui. Pastarasis 2017 m. rugsėjo mėnesį panaikino pirmosios instancijos teismo nutartį motyvuodamas, kad 2010 m. teismo sprendimas sprendimas byloje nevykdomas, todėl ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas tampa nebeaktualus, nes išnyko šių priemonių taikymo pagrindas.

"Priešingu atveju, išieškotojui dėl vienų ar kitų priežasčių delsiant pradėti išieškojimą, laikinosios apsaugos priemonės savitiksliai galiotų neapibrėžtą laiko tarpą, o tai yra ne tik neproporcingas skolininko teisių suvaržymas, bet ir nesuderinamas su laikinųjų apsaugos priemonių paskirtimi – užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą", – teigiama Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje. Taigi R.Karpis teismo pagalba atsikratė 64 tūkst. eurų skolos tėvui priklausančiai gamyklai.

Beje, bausmės atlikimo metu Roko šeimą išlaikė tėvas, tačiau grįžęs sūnus nebendravo su tėvu mažiausiai pusę metų, pasikeitė pavardę ir tapo Roku Karpiu.

Velionis daug kartų bandė paveikti sūnų rinktis dorą gyvenimą, siūlė net darbą konservų gamykloje.

Šiais metais R.Karpiui buvo pareikšti įtarimai dėl vagystės iš tėvo namų, jam skirta kardomoji priemonė – draudimas artintis ir bendrauti bei ieškoti ryšių su tėvu, jo broliu Henriku, Aiste Karpavičiene ir Aušra Mockuviene.

Aistė ir Raimondas Karpavičiai

Taigi galima spėti, kad, nepavykus atvesti į doros kelią, išbraukė iš testamento. Šiuo metu R.Karpis su šeima gyvena Anglijoje.