Poreikis išaugo

Pasak J. Šengaut, per paskutinius 25 metus požiūris į naminį gyvūną pasikeitė, todėl išaugo naminių gyvūnų populiacija. Kaip teigia pašnekovas, tam yra kelios priežastys. Jo nuomone, bene svarbiausia – gyvūnai tapo šeimos nariais.

„Anksčiau jie buvo laikomi kaip gyvuliai, gyvūnai tvarte. Šuo turėjo būti pririštas prie būdos, katė – gaudyti peles. Per paskutinius 15 metų labai smarkiai pradėjo keistis požiūris ir žmonės į juos žiūri kaip į šeimos narius“, – tikina J. Šengaut.

Jis priduria, kad įtakos turi ir kitos priežastys, pavyzdžiui tai, kad žmonės vis dažniau pasirenka vienatvę: „Dabar tikrai gyvename gana turtingai. Jei anksčiau, kad pragyventų, žmogus turėjo sukurti šeimą, dabar matome demografinę krizę. Ji iš dalies yra dėl to, kad gerai gyvename. [...] Amžinai lieka viena problema – vienišumas. Pinigai su tavimi nedraugauja, nebendrauja. Nuo vienišumo išsigelbėjama su tuo mažu draugu.“

J. Šengaut priduria – naminius gyvūnus žmonės pamėgo ir dėl to, kad jie niekada nepaveda, nuoširdžiai laukia sugrįžtančių iš darbo: „Jie neveidmainiauja, tikrai nuoširdžiai tavęs laukia, nemeluoja. Su jais paprasčiau nei su vaikais. Žinoma, jie kartais pridaro kažkokių išdaigų, bet jie visą laiką sąžiningi, tave myli.“

Su šia nuomone sutinka ir veterinarijos gydytoja ir kaniterapinės pagalbos centro narė Vytautė Matusevičienė. Jos teigimu, kartais gyvūnai namuose tampa jungiamąja grandimi: „Tikime, kad bet koks augintinis šeimoje suteikia įvairovės, naujų potyrių. Tai visiems būtina, visiems svarbu netikėtos situacijos, jų sprendimas.“

Veterinarai tvirtina, kad turėti gyvūną namuose ypač naudinga vaikams, nes tai padeda išmokti pareigingumo, taip pat – kaip globoti kitą, juo pasirūpinti.

Rinktis ir pagal jų poreikius

J. Šengaut teigimu, apsisprendus auginti šunį, reikėtų atkreipti dėmesį į konkretaus gyvūno poreikius. Pavyzdžiui, sportiniams, medžiokliniams šunims reikia daugiau vaikščioti, bėgioti, nei kitiems.

„Ko jūs tikitės, kai bus šalia jūsų augintinis? Jeigu daug keliaujate, negalite skirti daug dėmesio, katės užteks, ir katei užteks to kontakto“, – antrina V. Matusevičienė.

Veterinarai taip pat siūlo pagalvoti, ar pavyks šunį prižiūrėti ir dėl jo fizinių savybių. J. Šengaut nepataria vyresniems žmonėms įsigyti itin didelių šunų, kuriuos gali būti sunku suvaldyti vedžiojant.

Bet koks augintinis šeimoje suteikia įvairovės, naujų potyrių. Tai visiems būtina, visiems svarbu netikėtos situacijos, jų sprendimas.

V. Matusevičienė akcentuoja, kad gyvūno nereikėtų rinktis ir dėl vyraujančių madų, nes jos praeina. Be to, mados nėra naudingos pačioms veislėms, nes tuomet padaugėja veisėjų, kurie dėl didelės paklausos gyvūnus gali veisti, nesilaikydami reikalavimų.

„Kai veislė populiari, atsiranda daugintojų, [...] žmonės žiūri, kaip tą šunį įsigyti pigiau. Tada atsiranda norinčių tos veislės šunis dauginti ir tai daryti be dokumentų, kad būtų pigiau. Pavyzdžiui, jorkšyrai, berno zenenhundai... Žmonės tiesiog taupydami galvoja, kad išlošia, bet lazda turi du galus“, – pabrėžia V. Matusevičienė.

Kada eutanazija neatliekama?

Pašnekovai atkreipia dėmesį – jau turintys gyvūną turėtų nepamiršti, kad kartais gali tekti priimti ir sudėtingus sprendimus, pavyzdžiui, augintiniui susirgus gali tekti atlikti eutanaziją. „Nereikia to bijoti. Visi numirsime kada nors“, – sako J. Šengaut.

V. Matusevičienė priduria – vis dėlto šį sprendimą dažniausiai priima patys veterinarai, matydami, kad gyvūnas kankinasi. „Jei tai sergantis gyvūnas, jei matome kančią, tai visiems patariu – geriau užmigdyti, kad nebūtų toks kančios. Labai apmaudu, skaudu, kai į kliniką atneša sveiką gyvūną ir tada bando rasti priežasčių, kodėl tą gyvūną reikia užmigdyti. Tai baisu.“

Vis dėlto J. Šengaut tikina, kad sveiki gyvūnai dažniausiai nėra migdomi, nes suteikti tokią paslaugą atsisako patys specialistai. „Tai labai reti atvejai šiais laikais, tokių eutanazijų veterinarai praktiškai neatlieka. Jeigu tai jaunas gyvūnas, kuriam įmanoma surasti kitą šeimininką, gyvūną atsisakoma migdyti. Manau, tokia praktika Lietuvoje taikoma 99 proc. atvejų“, – tvirtina J. Šengaut.

Jo aiškinimu, eutanazija atliekama tik sergantiems gyvūnams, kuriems ji yra reikalinga, o kiti neretai atsiduria gyvūnų globos namuose arba jiems iš karto pasistengiama surasti naujus šeimininkus.

Australijoje negrynakraujas mastifas mirtinai sukandžiojo dvejų metų berniuką savo senelės namuose, o šis šiurpus incidentas paskatino įstatymų leidėjų pažadus peržiūrėti taisykles, reglamentuojančias pavojingų veislių šunų laikymą.

Ši tragedija įvyko sekmadienio popietę Denilikvino miestelyje pietvakarinėje Naujojo Pietų Velso valstijoje. Kaip pranešama, berniukas išėjo pasiimti ledų iš šaldytuvo namo gale, o paskui jį nusekė šeimos augintinis.

Kol kas neaišku, kas išprovokavo šuns ataką. Mažylio motina ir senelė beviltiškai mėgino atitraukti šunį nuo vaiko, tačiau nesėkmingai, o berniukui buvo smarkiai sužalota galva.

„Vaiko senelė, kuriai 70 metų, įsikišo, tačiau nesugebėjo išvaduoti vaiko. Vaiko motina atbėgo ir atkovojo berniuką iš šuns, – sakoma policijos pranešime. – Berniukas ir jo senelė buvo išvežti į Denilikvino ligoninę ... tačiau jis neilgai trukus mirė. Moteriai buvo suteikta pagalba dėl išsekimo, sumušimų ir nubrozdinimų.“

Šuo, kurio veislė nepriskiriama prie pavojingų, buvo sugautas ir užmigdytas.

Denilikvino policijos detektyvas inspektorius Darrenas Cloakas (Darenas Kloukas) sakė, kad šeima ir vietos gyventojai buvo sukrėsti ir apimti sielvarto dėl berniuko žūties.

Naujojo Pietų Velso premjeras Barry O'Farrellas (Baris O'Farelas) sakė peržiūrėsiantis pavojingų šunų laikymo taisykles, o Australijos ministras pirmininkas Kevinas Ruddas (Kevinas Radas) pažadėjo suteikti bet kokią pagalbą, kurios prireiks.

„Visokeriopai įsiklausysiu į bet kokio lygio vyriausybės pageidavimus suteikti pagalbą praktiniu lygmeniu dėl piktų šunų kontrolės“, – sakė K.Ruddas, kuris ruošiasi po penkių savaičių vyksiantiems nacionaliniams rinkimams.

„Mes laukiame tokių prašymų. Galiu tik pasakyti, jog (tas incidentas) siaubingas, absoliučiai siaubingas“, – pridūrė premjeras.