Sukrėtė išgyventos netektys

– Papasakokite apie save.

– Gimiau ir užaugau Klaipėdoje, Vingio gatvės rajone, baigiau "Vyturio" vidurinę, tai yra mas savas rajonas, daugelį bendraamžių ten pažįstu. Tik pastaruoju metu gyvenu Gargžduose. Mano tėtis turėjo savo langų gamybos verslą. Mama buvo šeimos siela, mūsų, keturių vaikų, augintoja. Aš – jauniausias. Nemanau, kad buvau labiausiai lepinamas. Buvau mylimas kaip ir kiti du broliai bei sesuo. Gyvenimas buvo įvairus, vaikystė – nuostabus laikas. Mačiau, kaip tėvams sekėsi, bet buvo ir tokių dienų, kai jie skaičiavo centus. Bet mes visada buvome laimingi. Labai skaudu, bet nebeturiu abiejų tėvų. Tėtis 2012 m. mirė, ištiktas infarkto. Pernai liepos pirmąją visiškai netikėtai praradau mamą, ji žuvo automobilio avarijoje. Praėjo daugiau nei metai, bet tikrosios tiesos paieškos teismuose dar vis tęsiasi.

– Ar ilgitės tėvų?

– Kai juos turėjau, buvau laimingas. Didžiavausi ir džiaugiausi jais. Turėjau ko iš jų mokytis, manau, mokysiuosi iš tėvų, prisimindamas, kaip jie elgdavosi, ko mus mokė. Tėtis buvo mano pagrindinis patarėjas ir ugdytojas. Jis buvo ir mano treneris, kai aktyviai sportavau. Pirmą infarktą tėtis patyrė, kai tebebuvau devintokas, po to jis gyveno dar septynerius metus. Mes žinojome, kad jo širdis silpna, todėl jo netektis nebuvo didžiulė staigmena. Bet mamos žūtis buvo visiškas netikėtumas ir baisus sukrėtimas. Penktadienį vakare mes dar kalbėjome telefonu, o šeštadienį ryte jau pamačiau internete sumaitotą savo mamos mašiną. Tai buvo baisus sukrėtimas, kuris vis iškyla, kai reikia dalyvauti teismo posėdžiuose. Be galo skaudu matyti, kaip advokatai dedasi tiesos ieškotojais, bet iš tiesų daro šou ir pelnosi iš nukentėjusiųjų ir kaltųjų nelaimės. Paradoksalu, mano tėčio svajonė buvo, kad aš tapčiau advokatu. Tėtis mane išmokė niekada negailėti savęs, būti tvirtu. Mano nuostata tokia – visuomenė silpnųjų nemėgsta. Net jei širdis apsilies krauju, aš visada tvirtai stovėsiu ant kojų.

Dainuodavo net mašinoje

– Kada pajutote norą dainuoti ir džiaugsmą dėl to, kad jums tai gerai sekasi?

– Dar buvau mažas, kai per šeimos šventes mama grodavo armonika. Vaikai žaisdavo kitame kambaryje, o man labai patikdavo būti su suaugusiaisiais ir drauge dainuoti. Pirmoji mano daina buvo "Mažam kambarėly", dainuodavau ją su krikštamote. Mūsų šeima – daininga, traukdavome dainas važiuodami mašina. Vėliau, kai pradėjau lankyti mokyklą, ne kartą buvau kviečiamas į chorą, mane vis atrinkdavo. Klausdavau tėvų, ką ten reikės daryti. Man paaiškino – stovėti ir dainuoti. Toks paaiškinimas bylojo, kad bus labai neįdomu, todėl nelankiau repeticijų nei pirmoje, nei antroje klasėje. Norėjau bėgioti su vaikais po kiemą, spardyti kamuolį. Chorą pradėjau lankyti gal penktoje klasėje. Visada stengdavausi viską daryti kuo geriausiai, taip pat ir dainuodamas. Kartą išgirdau, kaip mokytojai gyrė kitą berniuką, vadino jį mažuoju Luciano Pavarotti. Man tada kilo toks keistas jausmas. O kas tada aš? Manęs nė nepastebėjo. Taip atšalau nuo choro.

– Ar tai buvo vienintelis jūsų bandymas pasirodyti scenoje?

– Panašiai atsitiko su skaitovų konkursu. Lankiau būrelį, ruošiausi konkursui. Mokykloje jį laimėjau, bet tarp miesto mokyklų mokinių pirmuoju buvo paskelbtas vaikinas, jis man tada atrodė visas vyras. Pamenu, labai stebėjausi, kad jis tapo geriausiu, girdėjau, kaip jis pasakojo be išraiškos, kažkokių ypatingų vingrybių. Tada dar kartą nusivyliau konkursu ir nusprendžiau geriau sportuoti.

Tėvo pavyzdys neišblėso

– Kokio sporto ėmėtės?

– "Geležis" kilnojau. Norėjau būti sveikas ir vyriškas. Dar buvau visai mažas, kai tėtis man paaiškino, kas yra hobis ir "kumyras". Jam pačiam labai patiko aktorius Gojko Mitičius, dažnai vaidindavęs indėnus, man patiko Arnoldas Schwarzeneggeris. Bet vienintelis dievaitis buvo tėtis, norėjau būti toks, kaip jis. Manau, kad ir dabar jis tebėra man pavyzdys. Ne dėl pasiekimų, o dėl būdo bruožų. Tėtis išmokė laikytis žodžio ir branginti pažadą.

– Iš tėvo ar mamos paveldėjote tokį puikų balsą?

– Abu buvo balsingi. Kai praėjus keleriems metams po tėčio mirties klausiau įrašus, kuriuose girdėjau jį kalbantį, supratau, kad mūsų balsai panašūs, tik jo buvo sodresnis, vyriškesnis. Man mamos genai pridėjo kitų spalvų.

– Ar tarėtės su tėvais rinkdamasis policininko profesiją?

– Galvodamas apie savo ateitį supratau, kad profesionaliajame sporte nėra natūralumo, tektų vartoti visokių medikamentų, tai man nepriimtina, o dainavimas yra tik pomėgis. Tėtis matė, kad man sekasi lengvai ir sklandžiai dėstyti mintis, todėl manė, kad man tiktų dirbti advokatu. Kai studijavau Socialinių mokslų kolegijoje, kai kuriuos dalykus dėstė dabartinis mano viršininkas Mindaugas Džermeika. Tada stebėjausi, kiek daug žinių turi pareigūnas, koks yra pasitempęs, susitvardantis, stiprus. Vėliau, jau tarnaudamas policijoje, pamačiau, kaip jis dalyvauja teismo procesuose. Toks policininko įvaizdis buvo ir yra priimtinas, M.Džermeika tapo man pavyzdžiu. Tėvai mano pasirinkimui pritarė.

Nemoka reaguoti į pagyras

– Ar jus kas nors mokė dainuoti?

– Esu girdėjęs patarimų iš gero mano tėčio draugo Antano Čapo, tam tikrų profesinių rekomendacijų girdėjau ir iš Simono Donskovo. Tiesą sakant, mokiausi pats, jokio akademinio dainavimo mokytojo neturėjau. Tik internete pamokas stebėjau ir sėmiausi žinių iš tokių kaip Kenas Tamplinas. Prieš daug metų pradėjau mokytis pats ir jaučiau, kad labai pamažu, bet ėjau link tobulumo. Galbūt profesionalus pedagogas mano tobulėjimą būtų pagreitinęs.

– Mėgstate dainuoti duše?

– Namuose dainuoju, bet duše kažkodėl ne. Pats nežinau, kodėl. Gal tai tik mitas, kad žmonės mėgsta dainuoti duše.

– Ar teisingai supratau, kad nepažįstate natų?

– Nepažįstu, vis galvoju, kad reikėtų išmokti, bet vis neprisiverčiu ar nerandu laiko. Dėl to natų neišmanymo negalėjau ir bažnyčios chore giedoti. Policijos kapelionas Vilius Viktoravičius pakvietė. Kai atėjau, manęs klausė, kokiu balsu dainuoju. Ką aš žinau. Galiu ir taip, ir taip. Gavau į rankas natas, man muzikos raštas ne aiškesnis nei kinų kalba. Dainuodamas su visais galiu išmokti melodiją, bet iki kitos repeticijos ji vėl pasimiršta. Todėl dar kartą mečiau chorą.

– Ar matydamas, kad sekasi dainuoti, kad žmonėms patinka jūsų balsas, nepagalvojate, kad darbas policijoje nėra jūsų pašaukimas?

– Manęs dažnai to klausia. Nuo 18 metų dainuoju ir tiek pat esu susijęs su teise. Nuo mažens mėgau filmus ir istorijas apie teisingumo vykdytojus. Augau su mintimi, kad noriu būti toks kaip Betmenas, lavinau savo kūną, norėjau būti stiprus. Kiti vaikai tokias svajones pameta, o aš ir užaugau su ta mintimi. Tėtis taip mane mokė: vyras turi mokėti apsiginti ir apginti kitą, silpnesnį. Kai pradėjau galvoti apie studijas, supratau, kad tapti advokatu man – nerealu, tam paprasčiausiai reikia pinigų. Dabar, kai pagalvoju, ar gailiuosi dėl nerealizuotos tėčio svajonės, galiu atvirai pasakyti – nesigailiu nė trupučio. Rinkdamasis policininko darbą taip pat tariausi su tėčiu, juk tai taip pat yra teisininko darbas. Jis net labiau atspindi mano pomėgius. Čia ir pašaudyti gaunu, ir sportuoti būtina, ir dainuodamas policijos renginiuose patenkinu savo pomėgius. Senokai supratau, kad laimė nėra solidi sąskaita banke, prabangi mašina ar kokie nors kiti materialūs dalykai. Laimė, kai gali būti savimi, realizuoti savo pomėgius ir būti reikalingas.

– Kokios kolegų reakcijos sulaukėte, kai pasirodėte televizijos projekte?

– Man aplinkinių reakcija nėra naujiena. Dar mokykloje dalyvavau karaokės konkurse, paskui – televizijos projekte "Muzikos akademija 2". Todėl dabar, pabuvęs "Lietuvos balse", nejaučiu jokio šlovės antplūdžio, išskirtinio kolegų ar kitų žmonių dėmesio. Nesu garbėtroška, aš nemoku reaguoti, kai žmonės ploja ar giria. Tiesą sakant, manęs niekas nė nemokė, kaip reaguoti į pagyras. Dainavimas yra neatsiejama mano gyvenimo dalis, kaip ir darbas policijoje. O kolegos sveikino, džiaugėsi. Bendradarbė Gintarė buvo tas žmogus, kuris mane pastūmėjo šiemet dalyvauti televizijos projekte. Man vis atrodydavo, kad dar ne laikas rodytis viešumoje, kad dar reikia pašlifuoti balsą, dainavimo techniką. Šiemet kolegė pasakė: jei aš neužsiregistruosiu dalyvauti konkurse, tai ji pati pasiųs mano anketą. Tai buvo tiesioginis postūmis, nors ir dabar manau, kad dar reikėjo padirbėti. Kai pasirodžiau konkurse vilkėdamas policininko uniformą, pats galvojau, kad taip keliu ir policininkų įvaizdį. Mes – ne robotai, turime pomėgių, esame kažkieno vaikai ir kažkieno tėvai.

Vizitinė kortelė

Gimė 1988 m. Klaipėdoje.

Baigė "Vyturio" mokyklą.

2010 m. – Socialinių mokslų kolegiją.

2011 m. baigė asmens bei turto saugotojų pirminio parengimo kursus.

Nuo 2010 m. tęsė teisės studijas Vilniaus universitete pagal tęstinių studijų programą magistro kvalifikacijai įgyti ir ją įgijo.

2011 m. baigė policijos pareigūno įvadinio mokymo kursus.

2014 m. baigė specialius kursus ir įgijo teisę dirbti vairavimo mokykloje instruktoriumi.

„Kas bebūtų už tos širmos, bet dainuoji tu, kaip Dievas“, – dar nemačiusi dalyvio kalbėjo jam atsisukusi Inga Jankauskaitė. Tačiau Nerijui pasirodžius, mokytoja nustebo dar labiau – scenoje dalyvis vilkėjo policijos pareigūno uniformą.

„Jūs žinote, kaip moteris veikia uniforma? Jūs specialiai taip padarėte, ar ne?“, – stebėjosi susižavėjusi I. Jankauskaitė. Tačiau Nerijus patikino – tai labai svarbi jo gyvenimo dalis, tad vilkėti uniformą tokiame projekte, jam yra didžiulė garbė.

„Tai, kokį jūs stebuklą sukūrėte pasirodymo metu, ir laukiau visą projektą. Aš labai ieškau tokių vyriškų balsų, kurie apimtų visą areną. Kur tu klausytum, ir tas balsas būtų pilnas, kuriame netrūksta nieko. Kuris glosto ir moterišką širdį, ir nuramina vaiką. Ne šiaip sau aš jus palyginau su Dievu“, – toliau dalyviui gražių žodžių negailėjo I. Jankauskaitė. Tokių žodžių ir I. Jankauskaitės duoto pažado Nerijui, kuris jo pats ir paprašė, užteko, kad Nerijus pasirinktų būtent Ingos komandą.

Ne vienerius metus, uniformą dėvintis N. Stankus sako, jog ryžtis ateiti į projektą jį paskatino ilgametė muzikinė svajonė.

„Noriu turėti savo atliekamų dainų, kurias mėgtų klausytojai, grotų radijo stotys, o gal net ateitų ir į mano koncertus. Tačiau, manau, tam reikia labai didžiulio pasiruošimo tiek fizinio, tiek dvasinio. Sugalvojau dalyvauti „Lietuvos balse“, nes tai man tarsi kelias į pripažinimą, tai tarsi sportinės varžybos, kurios reikalauja iš tavęs maksimumo, o tai veda prie didžiausio progreso asmeniniame tobulėjime“, – sako N. Stankus.

Ar muzika iš didžiulės aistros galėtų tapti ir vieninteliu darbu, Nerijus patikina kol kas dar nežinantis.

„Šį klausimą dažnai girdžiu, bet, kaip visada, galiu drąsiai atsakyti, kad tiek meilė policininko profesijai, tiek meilė muzikai yra neatsiejama mano gyvenimo dalis. Tai – mano gyvenimo būdas. Kol kas būtinybės pasirinkti tik vieną iš jų dar neiškilo. Jei taip nutiks, tuomet ir spręsiu“,– tvirtai sako dalyvis.

Sureagavo ir kolegos

Palaikymo gražaus balso savininkas sulaukė ir iš savo kolegų. „Mūsų kolega, Klaipėdos apskrities policijos pareigūnas N. Stankus, pradėjo muzikinę kelionę „Lietuvos balse“. Didžiuojamės, Nerijau, tavo pasiryžimu ir linkime kuo didžiausios sėkmės!“, – rašoma Lietuvos policijos „Facebook“ paskyroje. 

Ketvirtadienį Lietuvoje atidarytas pirmasis Baltijos šalyse tankodromas. Čia apsilankę karo techniką turės galimybę ne tik apžiūrėti, bet ir patys išmėginti!

Pirmieji tankodromo eksponatai – du kariniai šarvuočiai FV432, į Lietuvą atgabenti iš Didžiosios Britanijos. Juos galima ne tik apžiūrėti, paliesti, jais pasivažinėti, bet ir pačiam šią keliolika tonų sveriančią techniką vairuoti.

„Esame dideli karinių pramogų mėgėjai, turėti galimybę pasivėžinti karo mašinomis, buvo viena mūsų svajonių. Kai pavyko ją įgyvendinti ir įsigyti kelis šarvuočius, pamanėme, kodėl šiuo malonumu nepasidalijus su kitais“, - sakė vienas tankodromo iniciatorių Nerijus Stankus.

Vyras išdėstė ir būsimą šios pramogų vietos koncepciją. Esą, be šių dviejų šarvuočių, ilgainiui ketinama įsigyti ir tankų, kitą vasarą – rusišką tanką T55.

„Mūsų vizija – šarvuočių poligonas su integruotu kariniu miesteliu. Kitą savaitę pradėsime statyti NATO kliūčių ruožą, miškelyje bus įkurtas kariauti skirtas miestas“, - pasakojo N. Stankus.
Čia laisvalaikį leisti galės visi, ištroškę nuotykių ir pramogų. Kaina pasivažinėti šarvuočiu – nuo 29 litų. Taip pat bus siūlomi ir šarvuočių mechanikų rengimo kursai.

1976 m. pagaminti šarvuočiai, kurie dar vadinami ir karo taksi, buvo naudojami taikos palaikymo misijose Afganistane ir Irake. Kaip lengvąją karo techniką juos iki šiol naudoja Didžiosios Britanijos, Indijos ir kitų šalių ginkluotosios pajėgos.    

Vienu metu šarvuočiu FV432 gali važiuoti iki 12 žmonių. Naudojant juos kaip karo techniką, jais paprastai važiuoja vairuotojas-mechanikas, kariuomenės vadas ir dešimt karių. Pasak N. Stankaus, norintys patys vairuoti karinį šarvuotį, privalės išklausyti apie valandą trunkančius mokymus.

„Skirtingai nei amerikietiški šarvuočiai, šie pagaminti iš plieno, todėl yra gerokai sunkesni. Vairuojant beveik 15 tonų sveriančią karo techniką sunkiausia priprasti prie šarvuočio gabaritų. Vairavimą šiek tiek palengvina šarvuotyje įmontuota automatinė greičio dėžė, todėl nereikia perjungti pavarų ar stebėti tepalų lygio“, - aiškino N. Stankus.

Tankodromas įkurtas netoli Vilniaus, 23-iajame automagistralės Vilnius–Kaunas kilometre (šalia Karališkosios senosios kibininės). Planuojama, kad jis veiks visais metų laikais.