„Balandžio 8-ąją, pirmadienį, po trumpos ligos jis ramiai mirė namuose“, – sakoma Škotijos universiteto, kuriame profesorius dirbo beveik penkis dešimtmečius, pranešime.

Jame jis vadinamas „puikiu mokytoju ir mentoriumi, įkvėpusiu ištisas jaunųjų mokslininkų kartas“.

„Jo šeima prašo, kad šiuo metu žiniasklaida ir visuomenė gerbtų jų privatumą“, – pridūrė universitetas.

P. Higgsas atliko novatorišką teorinį darbą, padėjusį paaiškinti, kaip Visata įgyja masę, ir taip išsprendė vieną didžiausių fizikos galvosūkių. Nuo tada vadovėliuose jam skirta vieta šalia Alberto Einsteino (Alberto Einšteino) ir Maxo Plancko (Makso Planko).

Jo 1964 metais sukurta teorija apie masę suteikiančią dalelę, kuri tapo žinoma kaip Higgso bozonas arba „dieviškoji dalelė“, pelnė jam ir Belgijos mokslininkui Francois Englert'ui (Fransua Englerui) 2013-ųjų Nobelio fizikos premiją.

Remdamiesi P. Higgso, F. Englerto ir kitų tyrėjų teorijomis, šimtai mokslininkų ilgiau nei trejus metus atkakliai mėgino patvirtinti arba paneigti tokių bozonų egzistavimą, atlikdami eksperimentus Europos branduolinių tyrimų organizacijos (CERN) Didžiuoju hadronų greitintuvu (Large Hadron Collider, LHC).

2012 liepos 4-ąją fizikai paskelbė atradę elementariąją dalelę, „atitinkančią ilgai ieškotą Higgso bozoną“.

„Peteris Higgsas buvo nepaprasta asmenybė – tikrai talentingas mokslininkas, kurio vizija ir vaizduotė praturtino mūsų žinias apie mus supantį pasaulį“, – sakė Edinburgo universiteto prorektorius Peteris Mathiesonas (Piteris Matisonas).

„Jo novatoriškas darbas motyvavo tūkstančius mokslininkų, o jo palikimas įkvėps dar daugelį ateinančių kartų“, – pridūrė jis.

D. Kahnemanas, parašęs bestseleriu tapusią knygą „Mąstymas, greitas ir lėtas“ („Thinking, Fast and Slow“), prieštaravo nuomonei, kad žmonių elgesį lemia racionalus sprendimų priėmimo procesas, veikiau jie dažnai vadovaujasi instinktais.

Prinstono universitetas, kuriame iš Izraelio kilęs amerikietis akademikas D. Kahnemanas dirbo iki mirties, patvirtino jo mirtį savo interneto svetainėje paskelbtame pareiškime. „Jis pakeitė daugelį socialinių mokslų sričių. Jo labai trūks“, – pranešime spaudai sakė buvęs kolega profesorius Eldaras Shafiras.

2002 m. D. Kahnemanas pelnė Nobelio memorialinę ekonomikos mokslų premiją už mokslinius tyrimus psichologijos ir ekonomikos srityse. Populiariausia jo teorija prieštaravo tradiciniams ekonominiams požiūriams, kad žmonės yra visiškai racionalūs ir savanaudiški. Jo teorija teigė, kad žmonių psichika yra šališka ir tai iškraipo jų sprendimus.

Baudą pakeitė kolonija

70 metų vienas garsiausių Nobelio premiją pelniusios grupės „Memorial“ aktyvistų buvo apkaltintas Rusijos kariuomenės diskreditavimu prancūzų internetiniam leidiniui „Mediapart“ parašytoje skiltyje ir po pirmojo teismo spalį nubaustas pinigine bauda.

O. Orlovas liko Maskvoje, nors režimo represijos griežtėjo diena iš dienos, o suimami opozicijos aktyvistai ir karo kritikai buvo be gailesčio siunčiami už grotų.

Aktyvistas sakė manąs, kad gimtinėje bus naudingesnis nei užsienyje. Karjera, skirta sovietų nusikaltimams ir teisių pažeidimams šiuolaikinėje Rusijoje, ypač Šiaurės Kaukaze, esą jam neleido rinktis kitaip, kaip tik pasmerkti Ukrainos užpuolimą. Pagal naujausius Rusijos įstatymus tai prilyginama kariuomenės diskreditavimui, už kurį gali būti skiriamos ir keliolikos metų laisvės atėmimo bausmės.

Nutarę, kad spalio nuosprendis buvo per švelnus, prokurorai paragino pradėti naują teismą. Neseniai interviu naujienų agentūrai AFP O. Orlovas sakė neturįs iliuzijų, kad atnaujinus teismą bus paliktas laisvėje.

„Kito pasirinkimo nėra. Turime tęsti kovą“, – sakė diplomuotas biologas, daug metų skyręs bolševikų, stalinizmo, sovietų ir naujausių laikų represijų tyrimams.

Tarp kitų įspūdingų jo biografijos faktų – savanoriškas įkaito vaidmuo Beslane per 2004-ųjų įkaitų dramą. O. Orlovas kartu su keliasdešimt kitų aktyvistų sutiko susikeisti vietomis su keliais šimtais vaikų, jų tėvų ir mokytojų, kad būtų įvykdytas teroristų ir Rusijos valdžios susitarimas.

„Kito pasirinkimo nėra. Turime tęsti kovą“, – sakė diplomuotas biologas, daug metų skyręs bolševikų, stalinizmo, sovietų ir naujausių laikų represijų tyrimams.

Vasario pradžioje O. Orlovas buvo paskelbtas užsienio agentu, nes, Rusijos teisingumo ministerijos teigimu, „nepritarė specialiajai karinei operacijai Ukrainoje, skleidė melagingą informaciją apie Rusijos Federacijos valstybinių institucijų sprendimus, dalyvavo kuriant pranešimus ir medžiagą užsienio agentams“.

Į tekstą nesigilino

Kaip teigia nepriklausoma Rusijos žiniasklaida, O. Orlovo rašinio tekstas nebuvo nagrinėjamas teisme – paviešintas tik jo pavadinimas „Jie norėjo fašizmo, jie jį gavo“.

Straipsnyje O. Orlovas teigė, kad Rusijos kariai prisidėjo prie masinio ukrainiečių žudymo ir pridūrė, kad į jo šalį grįžo totalitarizmas. Nors ekspertai publikacijoje nerado užuominos apie armiją, prokuroras tvirtina, kad ji diskredituoja Rusijos kariuomenę.

Pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį, kuris taikytas O. Orlovui, buvo galima skirti maksimalią trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Prokuroras paprašė skirti O. Orlovui dvejų metų ir vienuolikos mėnesių bausmę, kuri galiausiai buvo simboliškai sutrumpinta dar keliais mėnesiais.

Teisėjui skaitant nuosprendį, žilaplaukis aktyvistas su akiniais mirktelėjo žmonai, savo bendražygei Tatjanai. Jis buvo sulaikytas teismo salėje, tad paprašė Tatjanos prieiti. „Tania, tu man pažadėjai!“ – pasakė jis žmonai, sunkiai tramdančiai ašaras.

„Dėl nieko neatgailauju, dėl nieko nesigailiu“, – šiuos žodžius O. Orlovas skyrė visiems, buvusiems teismo salėje. Teismo salėje vykusiame farse jis nedalyvavo – demonstratyviai skaitė Franzo Kafkos distopinį absurdo romaną „Procesas“.

Palaikyti aktyvisto į teismą buvo atvykę daugiau nei dešimties šalių ambasadoriai, o bent 200 šalininkų laukė koridoriuje prie teismo salės, kad su juo atsisveikintų.

Kryptingas žlugdymas

Organizacija „Memorial“ įsitvirtino kaip pagrindinis Rusijos pilietinės visuomenės ramstis, saugodama komunistinių represijų aukų atminimą ir agituodama prieš teisių pažeidimus. Šią organizaciją Rusijos valdžia oficialiai panaikino 2021 m. pabaigoje, o 2022 m. ji laimėjo Nobelio taikos premiją kartu su pirmaujančia Ukrainos teisių grupe ir Baltarusijos aktyvistu veteranu.

Praėjus vos kelioms valandoms po žinios apie garbingą apdovanojimą, Maskvos teismas nurodė konfiskuoti „Memorial“ būstinę Maskvoje. Generalinės prokuratūros atstovas teisme apkaltino „Memorial“ „reabilituojant nacių nusikaltėlius, diskredituojant valdžią ir kuriant melagingą SSRS įvaizdį“. Pernai kovą, siekiant įbauginti, O. Orlovo ir jo kolegų namuose buvo atliktos kratos.

Reaguodamas į bausmę O. Orlovui Nobelio taikos premiją skiriantis komitetas pareiškė, kad tai yra bandymas nutildyti kritikus.

Komiteto pirmininkas Jorgenas Watne Frydnesas pareiškime teigė, kad Rusijos prezidento Vladimiro Putino „režimas daugelį metų stengiasi nutildyti „Memorial“ ir kitų svarbių Rusijos pilietinės visuomenės organizacijų vadovus“.

„Dabar jie naudojasi karu Ukrainoje kaip pretekstu užbaigti šį darbą, – sako J. W. Frydnesas. – Svarbu, kad jiems nepavyktų.“

A. Bialiackis, šiuo metu atliekantis 10 metų laisvės atėmimo bausmę dėl kaltinimų, kurie plačiai laikomi suklastotais, yra vienas iš paskutinių asmenų, įtrauktų į šį sąrašą, kuriame dabar yra 3 595 pavardės, pranešė Lenkijos naujienų agentūra PAP ir Lenkijos visuomeninis radijas.

Baltarusijos vidaus reikalų ministerija, atsakinga už „ekstremistinėje veikloje dalyvaujančių asmenų sąrašo“ sudarymą ir atnaujinimą, „ekstremistais“ laiko asmenis, kuriuos laiko režimo priešininkais.

Nepriklausomų teisės ekspertų teigimu, šis įvardijimas taikomas savavališkai ir dažnai nukreiptas prieš asmenis, persekiojamus dėl politinių priežasčių šalyje, kuri oficialiai neigia politinių kalinių egzistavimą.

Į sąrašą įtrauktiems asmenims taikoma daug apribojimų, įskaitant apribojimus verstis tam tikromis profesijomis ir griežtą jų finansinių sandorių valstybinę kontrolę. Sąraše esantiems nuteistiesiems taip pat netaikomos jokios valstybinės amnestijos.

Be A. Bialiackio, į šį sąrašą įtraukti ir kiti žymūs „Viasna“ aktyvistai, pavyzdžiui, Valiancinas Stefanovičius ir Uladzimiras Labkovičius, kuriems skirtos atitinkamai 9 ir 7 metų laisvės atėmimo bausmės.

Baltarusijos vyriausybė taip pat yra sudariusi ir vis papildo kitus sąrašus, kuriuose asmenys ir organizacijos priskiriami teroristams arba ekstremistams ir į kuriuos dažnai įtraukiami autoritarinio prezidento Aliaksandro Lukašenkos politiniai oponentai.

Šis žingsnis, nukreiptas prieš svarbaus Rusijos nepriklausomo leidinio „Novaja Gazeta“ redaktorių, yra platesnio masto susidorojimo su gerbiamomis pilietinės visuomenės institucijomis, kuris paspartėjo Maskvai pradėjus puolimą Ukrainoje, dalis.

D. Muratovas „naudojosi užsienio platformomis skleisdamas nuomonę, kuria siekiama formuoti neigiamą požiūrį į Rusijos Federacijos užsienio ir vidaus politiką“, sprendimą pagrindė Rusijos teisingumo ministerija.

Ministerija taip pat apkaltino D. Muratovą kūrus ir platinus kitų „užsienio agentų“ turinį.

„Ką čia komentuoti? Dėl komentarų kreipkitės į Teisingumo ministeriją“, – sakoma „Novaja Gazeta“ interneto svetainėje.

Leidinio redakcija pridūrė, kad į „užsienio agentų“ sąrašą dabar įtraukti 674 „vertingi asmenys ir organizacijos“.

Dėl šios etiketės, kuri primena sovietmečiu naudotą „liaudies priešų“ terminą, taikomi dideli administraciniai apribojimai ir reikalaujama atskleisti finansavimo šaltinius.

Be to, ji įpareigoja „užsienio agentus“ specialiai žymėti visas savo publikacijas, įskaitant įrašus socialiniuose tinkluose.

Dėl to „užsienio agentams“ ir asmenims, besidalijantiems jų turiniu, gresia didelės baudos.

Šis žymėjimas yra Kremliaus naudojamų teisės aktų, kuriais siekiama nutildyti kritikus, dalis kartu su dar griežtesne „nepageidaujamos organizacijos“ etikete.

Nužudyti žurnalistai

Nuo 2022 metų vasario, kai į Ukrainą Kremliaus šeimininkas Vladimiras Putinas pasiuntė karines pajėgas, Maskva deda daugiau pastangų susidoroti su kitaminčiais.

Dauguma garsiausių valdžios oponentų yra už grotų arba pasitraukė į užsienį.

Nors daugelis nepriklausomų žurnalistų dirba užsienyje, D. Muratovas neseniai buvo pastebėtas Rusijoje.

Jis priklauso teisininkų komandai, ginančiai jo draugą Olegą Orlovą, Rusijos žmogaus teisių organizacijos „Memorial“ vieną vadovų.

O. Orlovas teisiamas dėl piketų prieš puolimą Ukrainoje ir dėl Prancūzijos leidinyje „Mediapart“ išspausdinto teksto pavadinimu „Jie norėjo fašizmo, jie jį gavo“.

Jis buvo apkaltintas kariuomenės diskreditavimu, o šį kaltinimą, be kitų, Maskva pasitelkia prieš karo Ukrainoje kritikus.

Buvo sulaikyti tūkstančiai paprastų rusų, protestavusių prieš karą Ukrainoje.

Nuo puolimo pradžios įkalinta daug aukšto rango opozicijos politikų, įskaitant Ilją Jašiną ir Vladimirą Karą-Murzą.

Vienas aršiausių V. Putino kritikų opozicionierius Aleksejus Navalnas kalinamas nuo 2021 metų.

Represijos sustiprėjo per puolimą Ukrainoje, tačiau saviraiškos laisvės erdvė Rusijoje mažėja jau daugelį metų.

2021 metais, kai D. Muratovas tapo vienu iš Nobelio taikos premijos laureatų, jis skyrė apdovanojimą „Novaja Gazeta“ žurnalistams, kurie „atidavė savo gyvybes už savo profesiją“.

Nuo 2000 metų buvo nužudyti šeši „Novaja Gazeta“ žurnalistai ir bendradarbiai, įskaitant tiriamąja žurnalistika užsiėmusią Aną Politkovskają, kuri buvo nušauta Maskvoje per V. Putino gimtadienį.

„Novaja Gazeta“, kurią 1993 metais su kitais įkūrė buvęs Sovietų Sąjungos lyderis ir Nobelio taikos premijos laureatas Michailas Gorbačiovas, yra viena iš nedaugelio Rusijoje likusių žiniasklaidos priemonių, kritikuojančių V. Putiną.

Nobelio komitetas: Rusija bando nutildyti D. Muratovą

Nobelio taikos premijos laureatus renkantis Nobelio komitetas šeštadienį pareiškė, kad Rusijos valdžia, įtraukdama garsų žurnalistą į savo „užsienio agentų“ sąrašą, bando jį nutildyti.

„Dmitrijui Muratovui Nobelio taikos premija 2021-aisiais buvo paskirta už jo pastangas skatinti žodžio laisvę, informacijos laisvę ir nepriklausomą žurnalistiką. Liūdna, kad Rusijos valdžia dabar bando jį nutildyti. Kaltinimai jam yra politiškai motyvuoti“, – sakoma Norvegijos Nobelio komiteto pirmininkės Berit Reiss-Andersen (Berit Reis-Andersen) pareiškime.

Pasaulinio garso fizikas, JAV nacionalinio standartų ir technologijų instituto nusipelnęs tyrėjas VU skaitys viešą paskaitą „Laikas, Einšteinas ir šalčiausi dalykai Visatoje“, susitiks su universiteto rektoriumi Rimvydu Petrausku, fizikos fakulteto studentais ir mokslininkais.

W. D. Phillipso Lietuvoje laukta birželio mėnesį, bet tuomet jis susirgo COVID-19.

Mokslininkas tiria atomų sąveikos su šviesa sukeltus reiškinius ir kvantinės informacijos valdymą pavieniais atomų kubitais. Profesorius išplėtojo atomų šaldymo ir kaupimo lazerio spinduliais metodus, sukūrė atomų pagavimo žemose temperatūrose metodą.

1988 metais jis atšaldė atomus iki temperatūros, kuri buvo šešis kartus žemesnė nei anksčiau numatyta teorinė riba.

1997 metais W. Phillipsas kartu su kolegomis Claude'u Cohenu-Tannoudji (Klodu Koenu-Tanudži) ir Stevenu Chu (Styvenu Čiu) gavo Nobelio premiją už atomų šaldymo ir kaupimo, pasitelkiant lazerio šviesą, metodų plėtojimą.

„Minėti fizikų laimėjimai vėliau leido sukurti pirmąjį Bozė-Einšteino kondensatą – naują egzotinę medžiagos būseną, kurios egzistavimą dar prieš 70 metų numatė Albertas Einšteinas ir Indijos fizikas Satyendra Nath Bose. Labai žemose temperatūrose susiformuoja milžiniška (kolektyvinė) atomų banga – Bozė-Einšteino kondensatas, kurioje visi atomai yra tos pačios kvantinės būsenos. Šios būsenos atomai yra tokie atšalę ir tokie lėti, kad iš tikrųjų susilieja ir elgiasi kaip vienas kvantinis objektas, kuris yra daug didesnis už bet kurį atskirą atomą. Šaltųjų atomų tyrimai yra svarbūs sparčiai besivystančiai kvantinei informatikai, labai tiksliems matavimams ir daugeliui kitų sričių“, – teigiama VU pranešime.

Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinio standartų ir technologijų instituto nusipelnęs tyrėjas profesorius W. D. Phillipsas lankysis Vilniaus universitete, kur susitiks su rektoriumi Rimvydu Petrausku, fizikos fakulteto studentais ir mokslininkais.

Nobelio premijos laureatas Vilniuje viešės spalio 2–5 dienomis, o spalio 4 dieną skaitys viešą paskaitą „Laikas, Einšteinas ir šalčiausi dalykai Visatoje“ („Time, Einstein and the Coolest Stuff in the Universe“), pranešė Vilniaus universitetas.

Pasak pranešimo, W. D. Phillipsas tiria atomų sąveikos su šviesa sukeltus reiškinius ir kvantinės informacijos valdymą pavieniais atomų kubitais. Profesorius išplėtojo atomų šaldymo ir kaupimo lazerio spinduliais metodus, sukūrė atomų pagavimo žemose temperatūrose metodą. 1988 metais jis atšaldė atomus iki temperatūros, kuri buvo šešis kartus žemesnė nei anksčiau numatyta teorinė riba.

W. D. Phillipsas yra Jungtinių Amerikos Valstijų fizikas, Nobelio premijos laureatas, Amerikos menų ir mokslų akademijos, Jungtinių Amerikos Valstijų nacionalinės mokslų akademijos narys.

W. Phillipsas doktorantūros ir podoktorantūros studijas baigė Masačusetso technologijos institute. 1978 metais jis ėmė dirbti Nacionaliniame standartų ir technologijų institute ir čia atliko apdovanojimus pelniusius tyrimus. W. Phillipsas yra NIST‘o nusipelnęs tyrėjas (angl. NIST Fellow) ir Merilando universiteto išskirtinis profesorius.

1948-aisiais gimęs ir užaugęs Zanzibaro saloje, dabar priklausančioje Tanzanijai, A. Gurnah septintojo dešimtmečio pabaigoje tapo pabėgėliu ir atvyko į Didžiąją Britaniją. Čia jis gyvena iki šiol. Jis ne vieną dešimtmetį dėstė pokolonijinę literatūrą Kento universitete, parašė dešimt romanų, du kartus pateko į „Man Booker“ premijos sąrašus ir galiausiai gavo Nobelio literatūros premiją.

Su Nobelio premijos laureato kūryba jau galima susipažinti ir lietuvių kalba. Neseniai leidykla „Alma littera“ išleido romaną „Rojus“, kurį vertė Valdas V. Petrauskas. Kitais metais lietuviškai bus išleisti dar du šio autoriaus romanai „Desertion“ ir „Afterlives“.

Nobelio premijos laureatą A. Gurnah kalbino rašytoja, vertėja Akvilina Cicėnaitė.

– Neseniai lietuvių kalba pasirodė jūsų romanas „Rojus“. Tai viena žinomiausių jūsų knygų, patekusi į „Booker“ ir „Whitbread“ premijų trumpuosius sąrašus. Pagrindinio knygos veikėjo, į vergiją tėvo parduoto dvylikamečio berniuko Jusufo akimis regime besikeičiančius XX amžiaus Rytų Afrikos peizažus ir bendruomenes, girdime, kaip susipina legendos ir prietarai, stebime skaudžią kolonializmo tikrovę. Kur sėmėtės įkvėpimo rašydamas šią istoriją?

– Įkvėpimas radosi iš daugybės elementų, kaip paprastai būna su knygomis, – viena veda prie kito ir dar kito. Pirmiausia parašiau tai, kas galiausiai tapo „Rojaus“ pabaiga, – karo epizodą. Man buvo įdomu rašyti apie karą teritorijoje, kuri anuomet buvo vokiečių kolonija, daugiausia dėl to, kad augdamas girdėjau žmonių pasakojimus, apie tai tebebuvo kalbama. Anais laikais šia tema galėjai rasti labai nedaug informacijos, ir man buvo smalsu pasigilinti. Vėliau temos nebetęsiau, rašiau kitką, bet galvojimo apie karą sėkla jau buvo pasėta.

Ne mažiau svarbu tai, kad žmonės iš skirtingų kultūrų, kalbantys skirtingomis kalbomis, pavyzdžiui, iš Lietuvos, – nori skaityti šias knygas.

Po daugybės metų pagaliau galėjau grįžti į Zanzibarą. Tai buvo devintojo dešimtmečio vidurys, jau buvau parašęs dvi pirmąsias knygas, bet nė viena dar nebuvo išleista. Viešėjau Zanzibare, mano tėvas tada dar buvo gyvas – jis mirė kitais metais. Pamenu, kaip stebėjau jį žingsniuojantį iš namų į mečetę kitoje aikštės pusėje ir galvojau, koks jis senas – tėvas tada buvo perkopęs aštuoniasdešimt. Susimąsčiau, kad jis buvo vaikas, kai mūsų gyvenamoje vietovėje įsitvirtino europiečių kolonijinė sistema. Čia, Zanzibare, kolonistai įsigalėjo gana vėlai, XIX amžiaus pabaigoje. Kokie vaiko akimis būtų pasirodę svetimi žmonės, kurie ateina ir ima kontroliuoti visų gyvenimus? Šios mintys tapo dar vienu impulsu rašyti apie tą laiką.

Tada buvo leidžiamos kitos mano knygos, dar nebuvau pradėjęs rašyti „Rojaus“. Šovė į galvą mintis pakeliauti pakrante, – tuo metu jau dirbau Kento universitete, buvau pasiėmęs kūrybinių atostogų. Pamaniau, pakeliausiu ir galbūt apie tai parašysiu – esė ar gal kokį kitą negrožinį tekstą. Tačiau išgirdau ir pamačiau tiek daug, kad grįžęs atsisėdau ir pradėjau rašyti knygą. Tuomet viskas susidėliojo į savo vietas – ir kelionės patirtis, ir ankstesnis susidomėjimas, ir pasakojimai apie karą, ir noras perteikti jį vaiko akimis. Galvojau apie vaiką, iš kurio buvo atimti namai, prisiminiau biblinę istoriją apie Juozapą, brolių parduotą į vergiją. Tai tapo dar vienu romano sluoksniu. Galiausiai mąsčiau, ką jautė vietos gyventojai, kai buvo diegiama kolonijinė sistema, ir kodėl kolonistams taip lengvai pasisekė.

– „Rojus“ – pirmoji mano skaityta jūsų knyga. Išsyk po jos paėmiau „Afterlives“ ir negalėjau nepastebėti, kad šie du romanai susiję. „Afterlives“ tam tikra prasme pratęsia Jusufo istoriją, tik jau kito personažo – Hamzos – portretu, tad skaitytojai gauna progą susipažinti su Rytų Afrikos istorija nuo pat XX amžiaus pradžios iki laiko po Antrojo pasaulinio karo. Knygų atsiradimą skiria dešimtmečiai – „Rojus“ buvo parašytas 1994-aisiais, o „Afterlives“ – 2020 metais. Kokia šių dviejų romanų sąsaja, jeigu jos iš tiesų esama?

– Toji sąsaja išties yra. „Rojų“ pradėjau rašyti nuo pabaigos, nuo karo, jo nuojautos. Romanas baigiasi karu dar ir dėl to, kad ketindamas rašyti šia tema suvokiau nežinąs užtektinai, galvoje turėjau tik pasakojimus, kuriuos girdėjau augdamas. Medžiagos, kuri padėtų geriau suprasti istoriją, negalėjau rasti. Mane taip pat ėmė dominti, kaip atsirado žmogus, pasirodęs paskutinėje romano scenoje. Bėgant metams vis apie tai pagalvodavau, bet turėjau kitų temų, rašiau jas.

2017 metais baigiau darbą Kento universitete. Išėjęs į pensiją galėjau koncentruotis tik į rašymą. Sukaupęs trisdešimt penkerių metų dėstymo patirtį, dabar daug daugiau žinojau apie kolonializmą, galėjau kur kas daugiau skaityti nei tada, kai dirbau. Buvau geriau pasirengęs rašyti. „Afterlives“ – išties anos istorijos tąsa, bet ne jos tęsinys, ne antra dalis. Man regis, norėjau pasakyti tai, kad Jusufas iš „Rojaus“ veikiausiai nebuvo unikalus. Buvo ir kitų žmonių, dėl skirtingų priežasčių įtrauktų į karą, ir tai, kas nutiko Jusufui, galėjo nutikti ir tokiam žmogui kaip Hamza.

– Kada pradėjote kurti? Ar pamenate akimirką, kai nusprendėte tapti rašytoju?

– Tokia akimirka buvo, bet rašytoju netapau išsyk. Nobelio premijos paskaitoje pasakojau, kaip atvykęs į Angliją susidūriau su sunkumais, koks jaučiausi svetimas. Buvau toks jaunas, netekau namų. Manau, rašyti pradėjau norėdamas suprasti, kas vyksta, ir tai reflektuoti, rašydamas supratau, kad tai – nebe mano istorija, kad pradedu kurti fikciją. Vis rašiau, tekstas plėtėsi, mačiau, kad jis gali tapti romanu.

Niekam nepasakojau apie tai, kad rašau, ketinimas tapti rašytoju atrodė milžiniškas užmojis. Prieš pasakydamas kam nors kitam iš pradžių tariau sau, kad manau norįs pabandyti rašyti. Man buvo vos per dvidešimt, kai pradėjau apie tai galvoti, bet prireikė daug laiko, kad juo tapčiau. Laiko reikėjo ir tam, kad kas nors pamanytų, jog mano darbus verta publikuoti. Bet kai pradedi galvoti apie galimybes ir sieki įgyvendinti savo ambicijas, turi atiduoti visą save.

– Jūsų kūrinių kalba – elegantiška, išraiškinga, daugiasluoksnė. Kiek dėmesio skiriate tyrimui, medžiagos rinkimui?

– Nepasakyčiau, kad koncentruojuosi į medžiagos rinkimą. „Afterlives“ yra istorinis romanas, tad rašant išties rūpėjo detalių tikslumas – tarkime, kur buvo susitelkusios kariuomenės? Kokios karių uniformos? Kokia seka vystosi įvykiai?

Bet tai yra tik kontekstas. Negali atlikti žmonių gyvenimų tyrimo, turi juos įsivaizduoti. Turi patekti į tų žmonių sąmonę, tarsi prikelti juos gyvenimui.

Medžiagą renku tada, kai noriu užsitikrinti, kad situacija, kurią aprašau, jos kontekstas yra įtikinamas. Daugiausia pasikliauju tuo, ką pats žinau, savąja patirtimi, tuo, ką išgirstu iš kitų žmonių, tuo, ką skaičiau, visa kita yra vaizduotė – esminis rašytojo įrankis.

– Kokį vaidmenį jūsų kūrybos procese atlieka atmintis – jūsų asmeninė atmintis, šeimos atmintis, kolektyvinė atmintis?

– Atmintis atlieka svarbų vaidmenį. Tam tikro tipo tekstams – nenoriu apibendrinti, kad visiems, – atmintis yra absoliučiai būtina. Ji – derlinga dirva rašytojui. Mes vis iš naujo atsigręžiame į atmintį, ir, žinoma, tas procesas reiškia pokyčius, atmintis kartais iškraipoma. Žmonės gali sakyti, kad taip nebuvo, bet tuomet atsakai, kad rašai fikciją, tau leidžiama daryti tai, ką nori. Fikcija neturi būti tiesa, bet atmintis gali dovanoti kibirkštėlę, idėją.

Atminties nenaudoju, kaip ja naudojamasi rašant memuarus. Bet labai dažnai, apibūdindamas kokį nors žmogų, galvoju apie konkretų asmenį arba tris skirtingus asmenis, kurių savybės gali susilieti į vieną personažą. Atmintis yra svarbi ir, laimei, prisimenu gana gerai. Nors Didžiojoje Britanijoje pragyvenau penkiasdešimt metų, kai kurie labai seniai nutikę dalykai tebėra gana ryškūs. Žinoma, vykstu atgal į gimtinę, kelionės atgaivina atmintį arba suteikia naują perspektyvą tam, ką maniausi prisimenąs.

Įdomu, kaip laikas keičia tai, ką galvojau aiškiai prisimenąs. Atmintį užkloja kiti sluoksniai, prisimeni vienaip, o vėl pamatęs supranti, kad viskas iš tikro buvo ne taip. Rašytojui atmintis yra nuostabus įrankis siekiant konstruoti ir dekonstruoti, kurti ir perkurti tai, kas gali būti žinoma, ir tai, ką žinai.

– Jau daug dešimtmečių gyvenate Jungtinėje Karalystėje, bet palaikote glaudžius ryšius su Zanzibaru. Viename interviu minėjote: „Esu iš ten. Mintyse gyvenu ten.“ Ką jums reiškia namai? Kuri iš šių šalių jums yra namai?

– Namai nėra viena vieta. Namai turi daugybę skirtingų prasmių. Jei protėvių žemę, vietą, kurioje gimei, palikai dar labai jaunas, trejų, ketverių, penkerių metų amžiaus, tavoji namų samprata turbūt labai skirsis nuo to žmogaus, kuris namus paliko sulaukęs aštuoniolikos, devyniolikos ar dvidešimties. Galbūt žmogus dar nėra brandus, bet jau susiformavęs. Jis užauga su istorijomis, kurių niekada nepamirš, ir, žinoma, su žmonėmis. Tai yra namai, ir tas namų jausmas niekada neišblėsta.

Niekam nepasakojau apie tai, kad rašau, ketinimas tapti rašytoju atrodė milžiniškas užmojis.

Bet namus gali ir susikurti. Namus galima pasirinkti, nors čia reikėtų stabtelėti ir pamąstyti, ar „pasirinkti“ yra tinkamas žodis. Galbūt juos renkiesi spaudžiamas būtinybės, aplinkybių. Vis dėlto pasirenki vietą ir, laikui bėgant, jei pasiseka, ji irgi tampa tavo namais – čia esi su kitais žmonėmis, galbūt su kuo nors gyveni, turi vaikų, darbą, kolegų, pildai savo profesinius ir intelektinius siekius. Taigi ši vieta taip pat tampa saugia, išsipildymo vieta. Aš turiu dvejus namus. Turiu namus, kurie, kaip sakau, mano mintyse yra kasdien. Bet turiu ir šiuos namus, kur gyvenu, kur dirbu, kur gyvena mano vaikai ir anūkai. Abi šios vietos yra namai. Nejaučiu tarp jų jokios prieštaros.

– Jūsų romanuose analizuojamos skirtingų kultūrų sankirtos, atminties, migracijos, gyvenimo egzilyje, praradimo, pabėgėlių ir kitos svarbios temos. Kodėl svarbu apie tai kalbėti?

– Visų pirma todėl, kad tai yra šiuolaikinė realybė milijonams išvietintų arba kitur gyventi pasirinkusių žmonių. Bet reikia pabrėžti, kad vien tai, jog pasirinkai išvykti ir būti kitur, nereiškia, kad nepatirsi įvairiausių sunkumų ir traumų. Kadangi pats turiu tokios patirties, rašau šiomis temomis – tai mano gyvenimo dalis.

Svarbūs abu šie aspektai – ir dabartis, jos neteisybės ir laimėjimai, ir mano patirtis, jausmas, kad turiu apie tai kalbėti. Man regis, rašytojai ne visada pasirenka savo temas, kartais temos renkasi juos. Kartais nė neturi pasirinkimo – tam tikromis temomis tau būtina kalbėti. Todėl ir rašau, nes man reikia, būtina apie tai rašyti.

– Jūsų pasakojimų centre dažnai atsiduria žmonės, kurių balsai nėra girdimi, – tai tylios bebalsių žmonių istorijos. Jums svarbu, kad jas išgirstume?

– Nepažįstu jokių herojų. Dauguma mano pažįstamų žmonių gyvena įprastais rūpesčiais. Galbūt tie rūpesčiai smulkūs, bet jie nėra nesvarbūs. Gana dažnai rašau apie žmones, turėjusius vienokių ar kitokių trauminių patirčių. Žinoma, kiekvienas jų turime, bet ne visuomet jas atpažįstame ar su jomis dorojamės. Man visada įdomu, kaip žmonės sugeba iš skausmingos patirties pasimokyti, pasisemti išminties, vėl atsistoti ant kojų, gyventi toliau, produktyviau, rasti meilę ir ramybę. Herojams šito nereikia! Man įdomesni žmonės, kurie nėra herojai.

– Laimėti Nobelio literatūros premiją yra milžiniškas pasiekimas. Jūs šią premiją laimėjote, cituoju, „už bekompromisį ir užuojautos kupiną įžvalgumą nagrinėjant kolonializmo padarinių ir pabėgėlių likimų, pakibusių tarp kultūrų ir žemynų, temas“. Ką jums reiškia svarbiausia literatūros premija?

– Keletą dalykų. Pirmiausia tai didžiulis pripažinimas, staigmena, paveikusi globaliai. Apie Nobelio premiją žino net tie žmonės, kurie ne itin daug skaito. Nuostabu būti išrinktam šios premijos laureatu. Gavęs šią premiją patekau į sąrašą rašytojų, kurių kūrinius skaičiau ir kuriais žavėjausi. Įstabu galvoti, kad galiu būti jų gretose.

Ne mažiau svarbu tai, kad žmonės iš skirtingų kultūrų, kalbantys skirtingomis kalbomis, pavyzdžiui, iš Lietuvos, – nori skaityti šias knygas, dargi ir savo gimtąja kalba. Ko gi daugiau rašytojas galėtų trokšti – kad knygos keliautų per skirtingas kalbas ir skirtingas pasaulio vietas.

– Jūsų romanai pasakoja apie vietas ir žmones, apie kuriuos mes žinome labai mažai, tad jie gali užpildyti šią spragą, tapti tiltu tarp kultūrų. Ko dar skaitytojai gali tikėtis iš jūsų kūrybos? Ką jiems norėtumėte perduoti?

– Svarbiausias mano noras – kad romanai jiems patiktų. Kad ir koks būtų kitas šio proceso rezultatas – galbūt naujos žinios, atpažinimas, susitapatinimas, – tikiuosi, jis taps malonaus skaitymo dalimi.

Jo vizitas Lietuvoje ir paskaita nukelta į rudenį.

W. D. Phillipsas turėjo dalyvauti pirmadienį prasidedančioje Europos atomų, molekulių ir fotonų konferencijoje.

Joje mokslininkas ketino skaityti viešą paskaitą „Laikas, Einšteinas ir šalčiausi dalykai Visatoje“, pranešė Vilniaus universitetas.

Nobelio premijos laureatas, JAV Nacionalinio standartų ir technologijų instituto nusipelnęs tyrėjas profesorius W. D. Phillipsas tiria atomų sąveikos su šviesa sukeltus reiškinius ir kvantinės informacijos valdymą pavieniais atomų kubitais.

1988 metais jis atšaldė atomus iki temperatūros, kuri buvo šešis kartus žemesnė nei anksčiau numatyta teorinė riba.

Profesorius išplėtojo atomų šaldymo ir kaupimo lazerio spinduliais būdus, sukūrė atomų pagavimo žemose temperatūrose metodą. Už tai W. D. Phillipsui su kolegomis Claude'u Cohenu-Tannoudji (Klodu Koenu-Tanudži) ir Stevenu Chu (Styvenu Čiu) 1997 metais skirta Nobelio premija.

„Minėti fizikų laimėjimai vėliau leido sukurti pirmąjį Bozė-Einšteino kondensatą – naują egzotinę medžiagos būseną, kurios egzistavimą dar prieš 70 metų numatė Albertas Einšteinas ir Indijos fizikas Satyendra Nath Bose. Labai žemose temperatūrose susiformuoja milžiniška (kolektyvinė) atomų banga – Bozė-Einšteino kondensatas, kurioje visi atomai yra tos pačios kvantinės būsenos. Šios būsenos atomai yra tokie atšalę ir tokie lėti, kad iš tikrųjų susilieja ir elgiasi kaip vienas kvantinis objektas, kuris yra daug didesnis už bet kurį atskirą atomą. Šaltųjų atomų tyrimai yra svarbūs sparčiai besivystančiai kvantinei informatikai, labai tiksliems matavimams ir daugeliui kitų sričių“, – teigiama VU pranešime.

Keturioliktąją Europos atomų, molekulių ir fotonų konferenciją organizuoja VU ir Europos fizikų draugija ir Lietuvos fizikų draugija.

Šia proga Vytauto Didžiojo universitete (VDU) įsteigtas ir jo vardu pavadintas A. Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centras gegužę Vilniuje organizuoja net šešis renginius jo atminimui: parodą Vilniaus rotušėje, mokslinę konferenciją, dviejų filmų peržiūras, gimtadienio koncertą ir karikatūrų parodą. Visi renginiai, išskyrus koncertą, yra nemokami.

„A. Sacharovas neabejotinai buvo žmogus, savo pavyzdžiu įkvėpęs kovoms už laisvę bei žmogaus teises ištisas kartas ir nubrėžęs sektinas kryptis daugeliui šiame lauke veikiančių organizacijų. Gilų įspaudą jis paliko ir Lietuvos disidentijos istorijoje, stiprino vietos disidentus morališkai“, – teigia VDU dėstytojas dr. Dainius Genys.

Andrejus Sacharovas, J. Rosto nuotr.

Apsilankęs Vilniuje 1975 metais, A. Sacharovas bendravo su Lietuvos laisvės kovotojais. Jo pavyzdys ir parama suvaidino didžiulį, dar nepakankamai įvertintą vaidmenį rengiant Lietuvos nepriklausomybę.

Pasak mokslininko, A. Sacharovas ne tik nuolat kėlė mažųjų šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės bei visų visuomenių lygybės klausimus tarptautiniu mastu, bet ir asmeniškai kovojo už lietuvių politinių kalinių išvadavimą, rėmė pastangas atkurti Lietuvos nepriklausomybę.

A. Sacharovo asmenybės reikšmę pabrėžia ir jo vardu pavadinto centro direktorius, daugiau nei 20 metų Lietuvoje gyvenantis olandas prof. Robert van Voren. „Nobelio taikos premijos laureatas Andrejus Sacharovas yra viena pagrindinių XX a. moralinių figūrų, įtraukta į sąrašą kartu su Čekijos disidentu, vėliau prezidentu Vaclavu Havelu ir Pietų Afrikos lyderiu Nelsonu Mandela. Savo šalyje A. Sacharovas vaidino svarbų vaidmenį ginant žmogaus teises ir dažnai buvo vadinamas nacionaline sąžine. Būdamas puikus branduolinės fizikos ekspertas, jis ankstyvame amžiuje prisiėmė socialinę atsakomybę, aktyviai priešinosi branduolinio ginklo platinimui, agitavo prieš branduolinę ginkluotę ir ilgainiui tapo pagrindiniu žmogaus teisių judėjimo atstovu Sovietų Sąjungoje“, – sako prof. R. van Voren.

Kai 1975 metais A. Sacharovui buvo paskirta Nobelio taikos premija, SSRS valdžia neleido išvykti jam iš sąjungos teritorijos, todėl Osle jo kalbą perskaitė ir premiją atsiėmė žmona Jelena Bonner. Pats A. Sacharovas tuo metu atvyko į Vilniuje surengtą kito garsaus rusų disidento, savo draugo Sergejaus Kovaliovo teismą už paramą Lietuvos katalikams.

Teigiama, kad A. Sacharovo veikla paskatino ir Lietuvos intelektualų įsitraukimą į disidentinę veiklą sovietiniu laikotarpiu. 1976 m. lapkričio 25 d. Viktoras Petkus kartu su Tomu Venclova, Karoliu Garucku, Ona Lukauskaite-Poškiene ir Eitanu Finkelšteinu įkūrė Lietuvos Helsinkio grupę.

T. Venclova, A. Sacharovui skirtos konferencijos metu skaitysiąs atidarymo kalbą, pažymi: „SSRS totalitarinės sistemos žlugimui išpureno dirvą disidentų sąjūdis. To sąjūdžio nevainikuotas karalius buvo įžymus fizikas, akademikas Andrejus Sacharovas. Jo veikla įtvirtino mintį, kad taikinga kova už žmogaus teises yra svarbiausias būdas įveikti sovietinį režimą. A. Sacharovas atvirai gynė represuotuosius ir nepalūžo, kada represijos ištiko jį patį. Apsilankęs Vilniuje 1975 metais, A. Sacharovas bendravo su Lietuvos laisvės kovotojais. Jo pavyzdys ir parama suvaidino didžiulį, dar nepakankamai įvertintą vaidmenį rengiant Lietuvos nepriklausomybę.“

Šimtmečio renginiams buvo pradėta ruoštis dar 2019 metais. COVID-19 pandemija pakoregavo kai kuriuos planus, bet tikimasi, kad visi renginiai vienokia ar kitokia forma įvyks.

Tomas Venclova, asmeninio archyvo nuotr.

A. Sacharovo 100-mečiui skirtų renginių programa

Gegužės 6 d. renginių ciklą pradės parodos, skirtos A. Sacharovo asmenybei, atidarymas Vilniaus Rotušėje. Parodoje „Andrejus Dmitrijevičius Sacharovas – eros žmogus“ bus pristatomi asmeniniai A. Sacharovo daiktai, jo ir apie jį išleistos knygos, filmų apie A. Sacharovą ištraukos, savadarbio laikraščio leidimo priemonės ir kita. Paroda vyks iki gegužės 28 d. Lankymas nemokamas.

Gegužės 10 d. 18.30 val. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks Kijeve gimusio filmų kūrėjo Jozifo Pasternako režisuoto filmo „Laisvas žmogus – Andrejus Sacharovas“ („A Free Man – Andrei Sakharov“) peržiūra. Dalyvavimas nemokamas, būtina registracija.

Gegužės 11 d. Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus atidaryta žmogaus teisių temas atskleidžiančių karikatūrų paroda, organizuojama kartu su Nyderlandų organizacija „The Next Movement“. Karikatūristai iš įvairių šalių reflektuos Lietuvoje gyvenusio Nyderlandų konsulo Jan Zwartendijk, padėjusio tūkstančiams žydų pabėgti į Kiurasao salą Karibų jūroje, ir žmogaus teisių aktyvisto A. Sacharovo  pasirinkimus. Paroda veiks iki gegužės 28 dienos, lankymas nemokamas.

Gegužės 13 d. 10.00–17.00 val. Vilniaus rotušėje vyks 10-oji tarptautinė A. Sacharovo konferencija. Pranešimus skaitys: A. Sacharovo anūkė Marina Sakharov-Liberman, A. Sacharovo įdukra Tatjana Jankelevič, rašytojas, Lietuvos Helsinkio grupės įkūrėjas T. Venclova, prof. Michael Morgan iš Chapell Hill universiteto Šiaurės Karolinoje, britų istorikas prof. Timothy Garton Ash iš Oksfordo universiteto, žmogaus teisių aktyvistas iš Rusijos Viačeslavas Bachminas, žmogaus teisių organizacijos „Amnesty International Europe“ vadovas Nils Muznieks iš Latvijos, Maja Mazurkiewicz iš Lenkijos, atstovaujanti organizacijai „Alliance4Europe“, ir kiti svarbūs asmenys.

Konferencijos metu įvyks dokumentinio filmo apie Helsinkio susitarimą premjera. Dalyvavimas konferencijoje nemokamas, bet būtina registracija. Numatoma, kad konferencija bus transliuojama lrt.lt portale.

Gegužės 14 d. 18.30 val. Vaidilos teatre rengiamas gimtadienio koncertas. F. Šopeno, S. Rachmaninovo, F. Glaso, A. Karamanovo ir kitų kompozitorių kūrinius skambins pianistas iš Ukrainos Aleksėjus Botvinovas. Jo koncertą papildys originalios vaizdo projekcijos. Koncertą tiesiogiai transliuos LRT radijas.

Gegužės 21 d. 18 val. MO muziejuje vyks serbų aktyvisto, žurnalisto, buvusio „France-Press“ vyriausio redaktoriaus Nikolo Miletičiaus režisuoto dokumentinio filmo apie Sovietų Sąjungos disidentus „Už mūsų beviltiško tikslo sėkmę“ („To the Success of our Hopeless Cause“) peržiūra. Dalyvavimas nemokamas, būtina registracija.

„Šiandien A. Sacharovo svarba yra jo kaip atsakingo piliečio pavyzdys. Jis suprato, kad laisvę galima įgyti ir išsaugoti tik ją ginant ir kad mums visiems tenka vaidmuo išlaikant teisine valstybe pagrįstą pilietinę visuomenę. Nepaisant aukšto statuso ir privilegijų, jis atsisakė būti nutildytas ir galų gale septynerius ilgus metus praleido vidinėje tremtyje Gorkyje, puldinėjamas KGB agentų. Tikimės, kad visi mūsų planai bus įgyvendinti ir kad A. Sacharovo kaip moralinio pavyzdžio įvaizdis padės suaktyvinti ypač jaunus žmones, kurių ateitis yra jų rankose“, – teigia prof. R. van Voren.