Šeštadienį jos bičiuliai tarė paskutinį „Sudie“ ir palaidojo ryškios asmenybės urną gėlių jūroje.

Visus apkabindavo meile

Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen atsisveikindama su ilgamete drauge, bendrapartiete, bičiule D. Teišerskyte kalbėjo, kad poetė niekada neturėjo galimybės suabejoti žmonių meile, ji pati tą meilę žmonėms dovanojo.

„Labai trūks jos palaikymo žodžio, tačiau Dalia liks gyva savo knygose“, – Petrašiūnų kapinėse kalbėjo politikė.

D. Teišerskytės bendražygiai taip pat negailėjo šiltų žodžių ir tikino, kad anapilin iškeliavusios kūrėjos darbai visada šildė širdis. „Meilė ir šviesa nugali viską. Mūsų Dalios pavyzdys tai nuolat liudijo. Prisimenu, kad Dalia buvo viena aktyviausių jaunųjų rašytojų narių. Mes rinkdavomės, skaitydavome ir aptarinėdavome savo eiles. Jaunųjų poetų kūrybą Dalia visuomet vertindavo labai geranoriškai. Ji buvo gerumo, atjautos, tolerancijos pavyzdys. Jos dainos skamba po visą Lietuvą, jos kūriniai apima viską. Dalia net ir patekusi į Seimą išliko jautri, atjaučianti, visada buvo aktyvi“, – mintimis dalijosi Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus, pridūręs, kad D. Teišerskytės kūryba nugali bet kokią mirtį, todėl visi galės ją sutikti išleistose eilėse.

Poetės bičiuliai vieningai tvirtino, kad D. Teišerskytė kiekvieną galėjo apgaubti meile, šiluma, pasidalyti su jais patirtimi. Ji visad išliko ori, tvirta ir tikslo siekianti.

„Mačiau visą jos ilgą kūrybinį kelią. Žinoma, buvo ir sunkių dienų, tačiau ji sugebėjo net ir tada šypsotis, nugalėti negandas. Net ir tada, kuomet sunkiai sirgo, ji vis tiek važiavo susitikti su skaitytojais, nes žmonės visada buvo jos įkvėpimas“, – kalbėjo Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidas Mačiulis.

Jautė pareigą ateiti

Atsisveikinti su D. Teišerskyte Petrašiūnų kapinėse susirinko ir nemažas būrys jos kūrybos gerbėjų, žmonių, kuriems niekada neteko gyvai bendrauti su poete, tačiau šie žmonės tikino, kad kūryboje jautė tarsi apie jų gyvenimą Dalia būtų rašiusi.

„Jaučiau pareigą ateiti, nes labai mėgau jos eiles, daug dainų žodžių moku. Atrodo, kad tos eilės apie mane rašė, palietė kiekvieną mano gyvenimo etapą, sušildė, kai buvo sunku, paguodė, kai buvo liūdna, džiugino, kai ir mano gyvenime buvo gerų dienų. Atrodo, dar norėjosi, kad dar kokią knygą išleistų, kad dar tartų žodį“, – kalbėjo sutikta garbaus amžiaus ponia Genutė.

„Man ji patiko kaip politikė, nes tokia atrodė nuoširdi, tiesi, bet teisinga. Norėjau tarti paskutinį „Sudie“, todėl ir atėjau“, – antrino taip pat niekad su D. Teišerskyte gyvai nesusitikęs ponas Petras.

Gyvenime netrūko veiklų

Primename, kad apie buvusios parlamentarės mirtį pranešta pirmadienį popiet, tądien moteriai suėjo 79-eri. D. Teišerskytė mirė savo namuose po sunkios ligos. Ji kurį laiką praleido ligoninėje.

D. Teišerskytė gimė 1944-aisiais. 1953 metais ji su tėvu ir broliais buvo ištremta į Irkutsko sritį, kur gyveno jos ištremta motina.1962 grįžo į Lietuvą, 1974-aisiais baigė Vilniaus universitetą, žurnalistikos studijas.

Seimo narės pareigas ji ėjo 2000-2016 metais, nuo 1999-ųjų buvo Lietuvos liberalų sąjungos, nuo 2005-ųjų – Liberalų sąjūdžio narė.

Kaip kūrėja D. Teišerskytė geriausiai žinoma dėl savo tekstų estradinėms dainoms – jų parašė daugiau nei 300.

Ji išleido keliolika poezijos rinkinių, tarp jų – „Atminties šešėliai“, „Bijau rudens“, „Meilės laiškai“, „Laikas“ ir kitus, novelių rinkinį „Ratas“. D. Teišerskytės kūryboje dominavo tremties motyvai, moters patirties istorijos siejamos su klasikinio tipo poetine kultūra.

Nemokamos žvakės

Lietumi prapliupęs dangus žmonių srautų į miesto kapines nepakoregavo. Policijos pareigūnams reguliuojant eismą ir kreipiant vairuotojus į laisvas vietas automobilių stovėjimo aikštelėse, kiti savo transporto priemones statė atokiau ir kulniavo pėsčiomis.

„Ne cukriniai – neištirpsime“, – į dešinę ranką paėmusi maišelį su skėčiu ir keliomis žvakėmis, kairiąja pusamžė kaunietė įsikibo savo vyrui į parankę. Keturias žvakeles sutuoktiniai Viktorija ir Algirdas planavo uždegti ant tėvų, po dvi – ant pusbrolio ir šeimos draugės kapų. Pamačiusi, kad prie Petrašiūnų kapinių vartų guli laidojimo ceremonijų organizatoriaus „Rekviem“ palikti žvakių padėklai ir kvietimas, liepsnelėmis sušildyti apleistus kapus, kauniečių pora paėmė kelias. Kasmet pasigirstantys raginimai saikingiau puošti kapavietes ir taip prisidėti prie aplinkos apsaugos, kauniečių neįtikino. Jų manymu, viena kita žvakelė neišgelbės pasaulio, o Visų šventųjų dieną ir per Vėlines niekas neturi būti pamirštas.

„Mus to mokė mano tėvai. Tas pačias vertybes diegėme savo vaikams, o jie, tikiuosi, ir saviškiams“, – kalbėjo sutuoktiniai.

Nusilenks šviesuoliams

Nemokamai dalinamas žvakeles Viktorija ir Algirdas planavo uždegti ne tik ant pamirštų kapų. Kauniečių pora jomis žadėjo pagerbti ir šalies iškiliausiuosius, kurie amžino poilsio atgulė Petrašiūnų kapinių panteone. 

Daugumos jų kapavietės Visų šventųjų dieną skendo žvakių liepsnose, o gyvųjų lūpose skambėjo gražiausios istorijos. Antai, būrelis žmonių išsirikiavo prie tragiškos lemties kunigo,  teologijos mokslų daktaro Ričardo Mikutavičiaus kapo. Dėdama gėlės žiedą prie antkapio, kaunietė Zofija prisiminė šviesaus atminimo kunigo aukotas mišias ir draugės dukros santuoką, kurią jis palaimino.

„Tokie žmonės kaip Ričardas Mikutavičius gimsta kartą per šimtą, o gal ir daugiau metų. Labai gaila, kad jo kelionė žemėje baigėsi taip tragiškai“, – kalbėjo Zofija.

Gėlių žiedai krito ir ant kitų šviesuolių kapaviečių. Aplankę savo artimuosius, žmonės stojo pagerbti architekto Algimanto Kančo,  filosofo, eseisto, visuomenininko Leonido Donskio,poeto, eseisto, literatūros kritiko, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Navako, žinomo gydytojo akušerio ginekologo Prano Mažylio, „Vilties prezidento“ Stasio Lozoraičio, lietuvių kalbos tyrinėtojo, profesoriaus Kazimiero Būgos, kalbininko Jono Jablonskio, poetų Salomėjos Neries ar Bernardo Brazdžionio atminimo. 

Regimanto Zakšensko nuotr. 

Širdžių prezidentienė

Prieš pusmetį anapilin iškeliavusios, Petrašiūnų kapinių panteone atgulusios pirmosios šalies ponios Almos Adamkienės kapas Visų šventųjų dieną skendo žvakių liepsnose. Žmonės čia nesiliovė ėję net ir per lietų. Vieni kelią žinojo iš anksčiau, nes dalyvavo laidotuvių procesijoje, kiti amžinojo poilsio vietą atrado patys arba pasiklausę sutiktųjų.

„Valdas Adamkus vadinamas širdžių prezidentu, o ponia Alma nusipelnė širdžių prezidentienės vardo. Nepaprastumo šviesumo ir elegancijos moteris. Jos nėra, bet žmonės plūsta, o tai labai daug pasako“, – kaunietė Veronika iš kišenės ištraukė žvakelę, kurią planavo padėti ant pirmojo pasitaikiusio pamiršto kapo.

Tuščiomis, bet su pačiais gražiausiais prisiminimais prie žvakelių jūros stojo ir kaunietis Algimantas. Nors ponią A. Adamkienė pažinojo tiek, kiek ir dauguma šalies žmonių, garbaus amžiaus vyras tikino, kad šios asmenybės netektis paliko didžiulį skausmą visų širdyse. 

„Ji buvo nuostabi, ji duodavo visą savo širdį. Kaip prezidentienė ji darė didelę visuomeninę veiklą, didelį darbą. Manau, kad visų žmonių ji buvo gerbiama ir mylima“, – kalbėjo Algimantas.

Jo gedi du vaikai,  penki anūkai ir septyni proanūkiai.

H.Davidavičius aktyviai dalyvavo anksčiau egzistavusioje „Žinijos“ veikloje,  skaitė paskaitas įvairuose kursuose, viešosose paskaitose. Nėra nė vieno Lietuvos miesto, kuriame jis nebūtų skaitęs paskaitų apie darbo teisę.

Velionis buvo vienas geriausių Lietuvos darbo teisės žinovų.  Į jo paskaitas rinkdavosi labai daug žmonių, nes  buvo puikus lektorius.

H.Davidavičius gimė 1928 m. Trakų rajone, Orliškių kaime, ūkininko šeimoje.

1936-1942 m. mokėsi Vievio pradinėje mokykloje. 1942-1945 m. lankė Vilniaus Vytauto gimnaziją prie Kazimiero bažnyčios.

1947 m. įstojo į Vilniaus universiteto teisės mokslų fakultetą, kurį baigė 1952 m.

1951 m. H. Davidavičius įsidarbino Vilniaus apygardos prokuratūroje.  1952 m. jis buvo perkeltas į Kauno apygardos prokuratūrą. Tais pačiais metais dėstytojavo Kauno finansų kredito technikume.

1953 m. įsidarbino ŽŪA, kur dirbo iki  1957 m.  Tada pradėjo dirbti Politinių ir mokslinių žinių draugijos Kauno skyriuje referentu. Tose pareigose išdirbo iki 1960 m. 

1960 m. H. Davidavičius buvo išrinktas liaudies teisėju Kauno miesto Lenino rajono liaudies teisme. Teisėju dirbo iki 1991-ųjų.

1991 m. buvo priimtas į Kauno akademines klinikas vyr. juriskonsulto pareigoms. Šias pareigas ėjo iki iki 2013 m.

Žmonių meilė neblėsta

Jau nuo pat ryto šių kapinių prieigose nebuvo kur pasistatyti automobilio. O žmonės vis ėjo ir ėjo.

Ir naujai ateinančiųjų buvo vis daugiau nei jau išeinančių. O čia amžinojo poilsio atgulusiųjų kapai vis labiau švietė nuo uždegamų žvakių. Kai kurie iš jų, sprendžiant pagal pastarųjų gausą bei kapą nuklojusias gėles, ko gero, po mirties mylimi labiau nei būdami gyvi.

Tradiciškai daugiausia žvakučių degė ant kunigo ir poeto Ričardo Mikutavičiaus kapo. Vieną kauniečių šeimą, uždegusią čia žvakutę, pakalbinome.

„Mes nesame su gerbiamu kunigu giminės, bet jis prieš 20 metų krikštijo mūsų sūnų Justą.Tuo metu R.Mikutavičius jau buvo išmestas iš Šv.Arkangelo Mykolo bažnyčios ir atvažiavo pakrikštyti ką tik gimusio mūsų mažylio į namus. Iš šio susitikimo liko labai malonūs prisiminimai. Ir tai buvo, likus šiek tiek daugiau nei metams iki jo tragiškos žūties. Todėl mes kiekvienais metais ateiname čia uždegti žvakutės“, – pasakojo Justo mama Diana, jos sūnui tuo metu uždegant dar vieną žvakutę ant šio tragiškai žuvusio kunigo kapo.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Gausiai lankomas, sprendžiant pagal uždegtas žvakutes, ir greta esantis Salomėjos Nėries kapas. „Ateinu čia per Vėlines kasmet. Nesutinku su tais, kurie linkę smerkti šią, mano nuomone, talentingiausią mūsų poetę dėl jos klystkelių. Kiekviena karta yra kažkuo išbandoma. Mes – koronavirusu, o S.Nėris ir jos amžininkai buvo atsidūrę politinio maro gniaužtuose. Be to, skirtingai nuo kai kurių savo kolegų, ji neturėjo jokio pasirinkimo galimybės. Šį mano įsitikinimą dar labiau pagilino ne per seniausiai apie poetę išleistas romanas. Sužinojusi, koks baisus jos gyvenimas, ypač paskutinieji jo metai, negaliu neuždegti žvakutės už jos sielos ramybę ant jos kapo“, – teigė prisistatyti nenorėjusi pusamžė moteris, tepasakiusi, kad turi filologės išsilavinimą, bet dirba kur kas labiau su realybe susijusį darbą.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Neeilinės istorijos

Visi Petrašiūnų panteono lankytojai, sutikti čia lapkričio 1-osios rytą, geranoriškai aiškino, kaip rasti vieno ar kito čia palaidoto šviesuolio kapą. O viena iš jų – pedagogė Vilija Arlauskienė, sužinojusi, kokį reportažą rengia „Kauno diena“, net pasišovė tapti mūsų gide.

Prie R.Mikutavičiaus kapo ji papasakojo ir neeilinę istoriją apie turimą nuotrauką, kurioje kunigas Vokietijoje įamžintas kartu su šalia jo palaidotais Vasario 16-osios gimnazijos darbuotojais. Ir jų kapai – tokia pačia eilės tvarka, kaip jie sustoję toje nuotraukoje. „Iš kairės – Vincas Natkevičius, per vidurį – kartu su sutuoktiniu Jonu Griniumi, kuris tuo metu jau buvo miręs,  palaidota jo žmona, ir dešinėje – R.Mikutavičius“, – teigė mūsų gidė, kurios pačios niekaip nepavyko prikalbinti nusifotografuoti.

Ji vis išsisukdavo nuo šio pasiūlymo, pasakodama vis naujas istorijas. Viena iš jų buvo apie anūką Mykolą, kuris, būdamas šešerių, nuvestas prie taip pat Petrašiūnų panteone esančio poeto Bernardo Brazdžionio kapo ir išgirdęs, kad čia palaidotas „Meškiuko Rudnosiuko“ autorius, iš karto puolė deklamuoti šią eiliuotą pasaką. O, kai jis užsikirsdavo, pamiršęs vieną ar kitą eilutę, jam į pagalbą kaip mat atskubėdavo kartu su šia nuostabia poezija vaikams užaugęs jo tėtis. Anot V.Arlauskienės, prie B.Brazdžionio kapo su anūkais ateina ir daugiau močiučių.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Pasiteiravus mūsų gidės, kuri teigė visada užsukanti ir pas Leonidą Donskį, ir pas Algimantą Kančą, ar mes deramai prisimename mirusius, ji atsakė: „Gal kartais ir perlenkiam. Nors dabar jau nebėra tokių laužaviečių, kaip anksčiau, kai ant vieno kapo buvo uždegama po keliasdešimt žvakių. Be to, daug kas jau naudoja ir vienkartinius įdėklus, kad kuo mažiau terštų aplinką“.

Iškalbinga išpažintis

Panašios nuomonės buvo ir Julija Ulevičienė, atėjusi aplankyti Petrašiūnų panteone palaidotų savo vyro – pedagogo ir choro dirigento Leono Ulevičiaus bei brolio Vlado Kiverio, kuris buvo partizanų ryšininkas. J.Ulevičienė taip pat atrodo, kad tas kapų apkrovimas žvakėmis ir gėlėmis šiek tiek perdėtas. Tačiau ji sutiko, kad galbūt kai kam tai – vienintelis būdas pasakyti mirusiajam tai, ko nespėta pasakyti, kol jis buvo gyvas.

Julija Ulevičienė. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

J.Ulevičienė teigė, kad grįždama nuo sutuoktinio bei brolio kapų, visada užsuka ir į tą panteono dalį, kurioje ilsisi jos mylimi aktoriai. Vienos iš jų – Kauno dramos teatro primadonos Gražinos Balandytės kapo ieškojome ilgiausiai. Kol paaiškėjo, kad ji palaidota į priešingą pusę nuo didžiojo tako atšakos, vedančos į panteono kvartalą, kur ilsisi buvę jos kolegos, – šalia savo mamos.

Šią vietą parodę kapinių lankytojai perspėjo, kad kadangi ši kapavietė tvarkoma iš naujo, jokio užrašo ant jos, kad čia palaidota žiūrovų numylėtinė G.Balandytė gali, ir nebūti. Taip ir buvo, tačiau ant nebaigtos įrengti naujos kapavietės buvo padėtas laikinasis kryžius su primadonos pavarde, ties kuriuo ir uždegėme žvakutę.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Visus mūsų klaidžiojimus ir meditacijas prie Petrašiūnų panteone besiilsinčių mūsų šviesuolių kapų vainikavo vieno žilgalvio šių kapinių lankytojo išpažintis.

„Ateinu čia ne tik per Vėlines, bet ir be progos - pasisemti išminties iš čia besiilsinčių, nevyniokim žodžių į vatą bent jau po jų mirties, mūsų tautos milžinų – pagal turėtus talentus ir dvasios didybę. Daugelio jų sudėtingi likimai suteikia jėgų atsilaikyti prieš nesibaigiančius šiandieninių aktualijų išbandymus, kurie kitoms kartoms gali atrodyti tokios niekingi“, – teigė šis, tyliai, kol nebuvo užkalbintas, Petrašiūnų panteone meditavęs senjoras, prisistatęs Jeronimu ir kuklinęsis fotografuotis čia palaidotų, pasak jo, didžiavyrių kapaviečių fone. Jis neslėpė asmeniškai nepažinojęs nė vieno čia palaidoto savo bendraamžio, tačiau jo gyvenimo saulėlydyje tai - viena iš mėgiamiausių jo pasivaikščiojimo vietų.

Ilsisi tautos šviesuoliai

Sakysite, gėda, bet Petrašiūnų kapinėse lankiausi vos kelis kartus. Ko gero, labiausiai įsiminė paskutinė antropologės Marijos Gimbutienės kelionė ir atsisveikinimas su kunigu, poetu, kolekcininku Ričardu Mikutavičiumi. Pamenu, žmonės kalbėjo, kad Lietuvoje buvo tik dvi tokios laidotuvės – 1933 m. liepą Kaune, kai buvo atsisveikinama su lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu ir 1999 m. kovą, kai žmonės palydėjo R.Mikutavičių. Velionį į paskutinę kelionę gatvėmis tąkart lydėjo dešimtys tūkstančių žmonių, o vilkstinė driekėsi ne vieną kilometrą.

Nuo tos dienos prabėgo daugiau nei 20 metų, todėl nors ir esu tikra kaunietė, kelią į Petrašiūnų panteoną šiek tiek primiršau.

"Važiuokite visą laiką tiesiai. Kai pamatysite prekiautojus su gėlėmis ir žvakėmis, stokite. Tada eikite pro pagrindinius vartus iš M.Gimbutienės gatvės. Juos tikrai pamatysite. Tada pačiu pirmu takeliu sukite kairėn pusėn, pro kolumbariumus. Eikite tiesiai link aikštelės, nuo kurios išsišakoja visos alėjos", – gana detaliai kelio kryptį nurodė vietinė gyventoja, matyt, dažna mirusiųjų miestelio lankytoja.

Artėjant mirusiųjų pagerbimo savaitgaliui, kapinėse jau buvo jaučiamas lengvas šurmulys. Tingintys paeiti kelis šimtus metrų įnirtingai brūžino automobilius prie pagrindinių vartų. Būrelis miestiečių užgulė kolumbariumą. Pavienės, po teritoriją išsibarsčiusios moterys rovė sudžiūvusias žoles, rinko senas žvakes. Pastarąsias iš šiukšlinių traukė ir su didžiausiu triukšmu vilko varnos.

Žinau, kad jau šį savaitgalį vaizdas čia bus kitoks, o žmonės, ne sykį raginti valdžios susilaikyti nuo kelionių, vis tiek plūs į kapines. Kas lankyti savų, anapilin išėjusiųjų, kas čia besiilsinčių tautos šviesuolių. Pastarųjų Petrašiūnų panteone šimtai, pradedant Juozu Zikaru, Antanu Žmuidzinavičiumi, Bernardu Brazdžioniu, baigiant Leonidu Donskiu, Algimantu Kanču.

Kapinėse organizuojamos ir Helovino temos ekskursijos, bet šįsyk čia vaikščiojo literatūrai neabejingos sielos. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Ekskursija apie žodį

Ekskursijos į Petrašiūnų kapines organizuotos jau ne kartą. Vienoje jų buvo pasakojama apie profesionaliosios lietuviškos muzikos pradininkus. Šįsyk "Kaunas IN" su skaitove, poete ir gide Neringa Daniulaitiene priešaky kvietė prisiminti iškiliausius žodžio meistrus. Po trumpos įžangos apie tai, kaip gimė mintis surengti tokio pobūdžio ekskursiją, gidė stabtelėjo prie pirmosios kapavietės. Didžiulis antkapis su biustu, vaizduojančiu moterį, galvą apsirišusią skarele, kuždėjo, kad čia palaidota Lazdynų Pelėda.

"Dauguma jūsų žinote, kad po šiuo slapyvardžiu slėpėsi dvi seserys – Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė", – N.Daniulaitienė patikslino, kad visi mes stovime prie pastarosios kapo. S.Pšibiliauskienė palaidota kitur.

Marija Ivanauskaitė-Lastauskienė, kaip pasakojo gidė, būdama septyniolikos pradėjo kurti lenkiškai. Rašyti lietuvių spaudai ją paskatino sesuo ir Povilas Višinskis. Rašė ji lenkiškai, o sesuo Sofija tekstus vertė į lietuvių kalbą. Šie darbai buvo skelbiami bendru abiejų seserų slapyvardžiu. Todėl po sesers mirties Marija rašė lietuviškai, išleido kelias knygas tuo pačiu pseudonimu.

"Didžiausias seserų nuopelnas, kad savo pasauliu jos atitraukė kitas moteris nuo lenkų kalbos ir augino lietuviško žodžio sklaidą", – gidė nusilenkė Lazdynų Pelėdai, o šalia jos kapo pražydo balta gėlė.

Dar vienas žiedas krito prie Prano Mašioto kapo. Geriau žinomas kaip vaikiškų knygų rašytojas, jis buvo ir matematikas, Jono Jablonskio prašymu į dienos šviesą paleidęs ir aritmetikos, ir trigonometrijos vadovėlį.

"Kaip matote, jis buvo universalus kūrėjas. Šiandien sužinosite ir daugiau istorijų apie žmones, kurie turėjo įvairiapusį gyvenimą, – su P.Mašiotu ekskursijos gidė atsisveikino jo rašytos "Lakštingalos" žodžiais. – Naktis pavydėjo dienai, kad jai paukšteliai gražiai čiulba. Sumanė bent vieną kurį paukštelį pavilioti. Dienai traukiantis, tyliai šliaužė naktis ir klausėsi, kuris paukštis kaip čiulba. Kai visi paukščiai vakarop nutilo, poilsio sutūpė, prišliaužė naktis prie lakštingalos ir šnabžda."

Prie kiekvieno šviesuolio kapo buvo padėtas gėlės žiedas. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Paliesta istorija

Sulėtinusi žingsnį prie Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės amžinojo poilsio vietos, N.Daniulaitienė džiaugėsi, kad tai viena iš nedaugelio istorijų, prie kurios jai teko asmeniškai prisiliesti. Kelis kartus apsilankiusi Čiurlionių anūkės namuose, poetė ir skaitovė ten sužinojo įdomių istorijų. Tarkim, apie Sofijos skrybėlę, kurią ji atsivežė iš Prancūzijos, apie jos bandymus Lietuvoje įdiegti švietimo sistemos modelius, kurių sėkmingus pavyzdžius ji parsivežė iš aplankytų užsienio šalių ar apie vardinį, specialiai jai išlietą medalį, gautą iš Prancūzijos rašytojų sąjungos.

"Vis dėlto šiandien kalbėsime apie Sofijos santykį su žodžiu. Ar žinojote, kad iki dvylikos metų ji nekalbėjo lietuviškai? Į lietuvių kalbą ją atvedė ir meile lietuviškam žodžiui uždegė Juozas Tumas-Vaižgantas. Sofijos publicistikos istorija prasidėjo dar 1910 m., kai ji parašė knygą, kritikuojančią tuometę Lietuvos terpę. Knygą ji rašė drauge su vyru. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ją iliustravo", – N.Daniulaitienė džiaugėsi, kad kūrybinis S.Kymantaitės-Čiurlionienės palikimas ir toliau leidžiamas jos artimųjų lėšomis, o šiuo metu ruošiamas jau septintas tomas.

Ekskursijos vedlė priminė Čiurlionių namus, kuriuose anuomet vykdavo literatūriniai vakarai. Juose dalyvaudavo ir Salomėja Nėris, ir Vincas Mykolaitis-Putinas, ir kiti to meto lietuviško žodžio šaukliai. Jie ne tik atsinešdavo savo kūrybą, bet ir tą, kurią gaudavo iš užsienio. Versdavo ją ir ieškodavo naujų lietuvių žodžių kūrinio jėgai perteikti.

Aktyvistė ir kovotoja

"Sofiją mes žinome kaip visuomenininkę, moterų ir merginų skaučių organizacijos vadovę, aktyvią kovotoją už prostitucijos panaikinimą. Jos suburtos bendramintės eidavo į stotis ir stebėdavo iš kaimų atvykusias merginas. Jei šios blaškydavosi nežinodamos, kur eiti, neturėdavo jokių artimųjų, Sofijos suburtos moterys jas priglausdavo", – gidė pasakojo, kad S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo ne tik didelės širdies, bet ir aistringa kavos mėgėja.

Tuo metu, kai eiliniai darbininkai uždirbdavo apie 60 litų per mėnesį, Sofija sau leisdavo pirkti kavos pakuotę už 8 litus. Priešingai nei dauguma, nei su cikorijomis, nei su miežiais jos nemaišė, o į klausimą, kodėl pas ją viena skaniausių kavų mieste, atsakydavo, kad reikia pirkti gerą produktą, o dedant į puoduką – negailėti.

"Ak, štai mano silpnoji pusė, visą gyvenimą pasisekimas daug daugiau davė man energijos, negu kliūtys. Šiurkščiai pareikšti reikalavimai, priekaištai, aštri kritika žlugdyte žlugdė. Vėliau gyvenime teko daug kovoti. Galiu pasakyti, dirbti sekėsi ir keista – dideli pagyrimai visados man atrodė nepelnyti. Nuostabus jausmas lyg džiugu ir grįžti prie savo paties vertinimo ir tai atrodo svarbiausia, – N.Daniulaitienės lūpose suskambo Sofijos žodžiai. – O kritika, pikta kritika kažkaip gesina, išmuša darbą iš rankų ir vėl žmogus grįžti prie to, ką pats žinai apie save. Atsitiesi. Taigi, dėl žmonių kritikos niekada nesijaučiau ką išmokusi, tačiau bičiuliškas švelnias pastabas visados priimdavau atvira širdimi. Pirmas tikras susidūrimas su įkvėpėju ir mokytoju, geriau kūrybinės mano dvasios žadintoju, tai buvo susitikimas su mano vyru."

Išlaikė gausią šeimą

Apie Kazį Binkį gidė norėjo kalbėti ne tik kai apie kūrėją. Žvelgdama į aštrių linijų jo profilį ant akmens, N.Daniulaitienė visų pirma prisiminė jį kaip penkių vaikų tėvą. Mirusi pirmoji žmona jį paliko su dviem dukromis, o antroji žmona į šeimą atvedė dar tris vaikus. Kolegos esą dažnai pabrėždavo, kad K.Binkis buvo vienas iš nedaugelio, savo didžiulę šeimą sugebėjęs išlaikyti vien tik iš rašymo. "Gal tik dvi pirmąsias knygas jis parašė reikalų nespaudžiamas, o reikalai jį spaudė ir spaudė hidraulinio preso jėga, bet į tuos dalykus jis žiūrėjo nerūpestingai ir linksmai", – N.Daniulaitienė citavo Joną Aistį. Kaip ir prie kiekvienos kapavietės, prieš atsisveikindama, ji ir šįsyk prabilo kūrėjo darbu "Šimtas pavasarių". Tiesa, pastarasis daugumai priminė ne K.Binkį, o vieną iš daugelio maestro Vytauto Kernagio dainų.

"Eime toliau", – vos už kelių dešimčių metrų gidė ir vėl sustojo, o akis pakėlė į viršų. Kelių metrų aukščio paminklas pasakojo tragišką dramaturgo Raimondo Samulevičiaus istoriją. 1981-ųjų vasarį, Vilniuje, Gedimino prospekte, aukštas pareigas užimančio saugumiečio bute jis buvo nušautas pistoletu. Teisiamasis tąkart dievagojosi, esą ginklą palaikė žiebtuvėliu, todėl spragtelėjo ir netyčia pataikė R.Samulevičiui į akį.

"Jis mokėjo sakyti tarp eilučių. Tai galbūt patiko ne visiems. R.Samulevičiaus kūryba buvo versta ir publikuota Niujorke, Anglijoje, Suomijoje. Pasakojama, kad per laidotuves buvo pilna kostiumuotų vyrų, kurie stebėjo visą procesą", – gidė tęsė žodžio kelią po kapines, o dramaturgo poilsio vietą ekskursijos dalyvės pažymėjo dar vienu baltu gėlės žiedu.

Degtukai vietoje zapalkų

Lėtai tipendama takeliais, Neringa drauge su nedideliu būreliu miestiečių aplankė Antano Šmulkščio-Paparonio, Juozo Grušo, Vytauto Alanto kapavietes. Nepamiršo ir Kazimiero Būgos – vieno žymiausių lietuvių kalbos tyrinėtojų, dirbusių daugelyje lituanistikos ir baltistikos mokslo sričių, nusipelniusio leksikologijai ir leksikografijai, lietuvių etimologijai, onomastikai, rengusio vadovėlius studentams.

Lietuvos universiteto profesorius 1924 m. išleido pirmąjį "Lietuvių kalbos žodyno" sąsiuvinį, buvo sukaupęs apie 617 tūkst. lapelių žodyno kartoteką. Tobulino bendrinę lietuvių kalbą, normino vartoseną ir rašybą. Iš Kauno senųjų kapinių K.Būga į Petrašiūnus perkeltas XX a. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje.

Būrys ekskursantų prisiminė S.Nėrį – lietuvių lyrikę, subtiliausiai perteikusią moteriškąjį pasaulio jutimą, gyvenimo džiaugsmą ir skausmą. Darsyk nusilenkė R.Mikutavičiui. Daugeliui jis buvo tikras dvasinis autoritetas, o jo žodis buvo toks stiprus ir įtaigus, kad į bažnyčią eidavo net ir tie, kurie anksčiau jos slenksčio nebuvo mynę.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Susirinkusieji žingsnį sulėtino prie Jono Jablonskio kapo. Ant antkapio – kalbininko atvaizdas. Toks, kokį esame matę įvairiose knygose ar lietuvių kalbos kabinetuose ant sienų. Per savo amžių jis išspausdino per 460 straipsnių, išleido šešis gramatikos vadovėlius, dvi chrestomatijos "Vargo mokyklai" dalis, daug verstų knygelių. Paliko ir ne vieną naują žodį.

"Gal žinote bent vieną tokį?" – pakilus rankai minioje pasigirdo žodis "degtukai", o jį lydėjo įdomus gidės pasakojimas.

Nuėjęs į vieną Klemės parduotuvę, J.Jablonskis paklausė pardavėjos, ar ši turi degtukų. Krautuvininkė, pirmą kartą išgirdusi šį žodį, atsakė, kad tokių nėra. Tada kalbininkas pirštu dūrė į gulinčią dėžutę ir tarė: "Kaip nėra, štai, jie guli ant stalo!" Taip J.Jablonskis apėjo visas Kelmės krautuves ir išaiškino, kad nėra sierčiakų, zapalkų. Yra tik degtukai.

"Dar vienas žodis, svarbus konkrečiai Kaunui, tai – ramovė. Šio originalaus, specifiškai lietuviško pavadinimo autorius yra kalbos patriarchas", – N.Daniulaitienė pasakojo, kad J.Jablonskio siūlymu ir krašto apsaugos ministro įsakymu 1924 m. klubas pavadintas Lietuvos karininkų ramove.

Šviesos takas

Teologijos mokslų daktaro, eseisto, kolekcininko R.Mikutavičiaus kapas – vienas lankomiausių Petrašiūnų kapinėse. Tačiau visuomeninėje erdvėje šios didžios asmenybės asmeniniai ir kūrybiniai bruožai pamažu blanksta.

Kelios dienos iki Vėlinių vykęs R.Mikutavičiaus minėjimas atgaivino prisiminimus apie jį jo artimųjų, kolegų, jo talento gerbėjų ir tiesiog jį branginusių tikinčiųjų širdyse.

Iš pradžių visi susirinkusieji prie kapo buvo pakviesti bendros maldos, po jos suskambo giesmės, pušų viršūnėmis aidėjo ir R.Mikutavičiaus kūryba.

Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebū-tų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas.

Jo eiles skaitęs aktorius Egidijus Stancikas R.Mikutavičių apibūdino kaip šviesos taką ateinančioms kartoms. „Nesuskaičiuotume, kiek yra jo pasekėjų, kurie dėkingi už jo laiku ištartą žodį, ištiestą ranką, žvilgsnį, pasėtą šviesos sėklą, kuri grąžino iš paklydimų, kryžkelių, iš tamsos, nukreipė į prasmingo gyvenimo taką“, – samprotavo E.Stancikas.

„Kalbant apie R.Mikutavičių, – toliau dėstė aktorius, – kartu norisi padėkoti ir prisiminti daugybę dvasiškių, kurie, dalydamiesi šviesa, kitus kelia skrydžiui.“ Anot jo, turime nusilenkti Lietuvos dvasininkijai, nes ši, žvelgiant istoriškai, išlaikė lietuvišką raštą, tikrąją lietuvišką kultūrą.

Bendravimas: prisiminimus apie R. Mikutavičių labiausiai brangina jį asmeniškai pažinojusieji. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Požiūris į aplinkinius

„Tokių žmonių per šimtmetį gimsta tik keli ir tik nuo mūsų priklauso, kad jie nebūtų pamiršti, kad jų atminimas būtų puoselėjamas“, – apie R.Mikutavičių kalbėjo maldai už jį minėjimo metu vadovavęs Kauno arkivyskupijos generalinis vikaras, Kauno arkikatedros bazilikos klebonas Evaldas Vitulskis.

Jis pasakojo, į vyresnįjį kolegą žiūrėjęs kaip į pavyzdį, koks turėtų būti dvasininkas, imponavo ir žmogiškosios jo savybės, ypač – talentas bendrauti. Artimesnė pažintis tarp jų užsimezgė, kai E.Vitulskis dar savo kunigystės pradžio-je aplankė jį namuose, sveikstantį po užpuolimo.

Ne vienas kalbėjęs per minėjimą pabrėžė R.Mikutavičiaus draugiškumą ir paprastumą. Žmonių atmintyje išlikę, kad jis visas savo idėjas įgyvendino su didele meile, darbus atlikdavo su dideliu kruopštumu ir idealizmo gaidele.

„R.Mikutavičius – išskirtinė asmenybė, – renginio dalyviams pritarė E.Stancikas. – Jis buvo tas, kuris nežiūrėjo į žmogaus praeitį, į tai, kokią naštą jis atsineša. Žiūrėjo į žmogų.“

Daugiabriaunė kūryba

Kauniečiams įstrigusi ir šio dvasininko erudicija, noras dalytis savo žiniomis ir įžvalgomis.

„Didžiausia dovana – dvasios bendrystė su juo. Jis bylojo ne tik apie tuo metu labai drąsias idėjas, apie Lietuvos istoriją, bet ir apie sakralų meną, meno svarbą Bažnyčioje, kiekvieno žmogaus gyvenime, analizuodavo paveikslus. Jis buvo ne tik žmogus, kuriantis eiles. Tai buvo žmogus, kuriantis kitą žmogų“, – į prisiminus leidosi E.Stancikas ir pri-dūrė, kad žmonės iki šiol didžiuojasi, kad juos sutuokė ar atnaujino jų santuokos sakramentą būtent kunigas R.Miku-tavičius.

R.Mikutavičiaus kūrybą E.Stancikas apibūdino kaip daugiabriaunę. Vartydamas jo tritomį „Kad Lietuva neišsivaikš-čiotų“ sakė, kad ten galima rasti įvairiausių temų: ir apie Lietuvą, ir apie tikėjimą, ir apie vertybes, ir literatūrinių ieškojimų, kurių dar nėra išlukštenęs.

„Visa jo kūryba šiandien dar nėra visai suvokiama, atrasta, o gaila. Jo poezija yra ne tik malda, bet ir meditacija pačiam su savimi“, – kalbėjo aktorius, kurį gyvenimas su R.Mikutavičiumi daug kartų suvedė kultūrinėje plotmėje ir projektuose.

Vardas salei

„Tylos namų“, kurie ir inicijavo šį minėjimą, vadybininkas Tomas Urbšas pasakojo, kad mintis surengti minėjimą kilo pastebėjus, kad visuomenėje ima blėsti R.Mikutavičiaus ir jo kūrybos atminimas.

Dar viena iniciatyva, padėsianti saugoti jo atminimą, – R.Mikutavičiaus vardo suteikimas vienai iš laidojimo rūmų šarvojimo salių. Ši idėja jau yra pristatyta R.Mikutavičiaus artimiesiems, Kauno arkivyskupijai. Laukiama galutinės jų nuomonės.

Pašaukimas: R.Mikutavičiaus minėjimas vyko laidojimo rūmuose, iš kurių jis į amžinąją kelionę yra išlydėjęs ne vieną kaunietį. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

„R.Mikutavičius yra išlydėjęs daug žmonių. Ir tai daugybę kartų yra daręs šiuose laidojimo rūmuose, kurie tuo metu buvo žinomi „Liūdesio“ vardu. Dabar būdamas anapilyje jis su sau būdinga šiluma ir dėmesiu ten pasitinka išėjusiuo-sius“, – neabejojo T.Urbšas.

Šis šalies mastu unikalus laidojimo rūmų kompleksas, esantis kultūros vertybių objektų sąraše, Lietuvai atgavus nepriklausomybę tapo apleistas, tačiau šiemet po rekonstrukcijos, kurios ėmėsi naujieji pastato savininkai, jam vėl buvo sugrąžinta visa buvusi didybė ir sakralumo aura, o pagalba ir paslaugos prieinamos visai plačiajai visuomenei.

Kunigavo, kūrė, dėstė

R.Mikutavičius (1935–1998), be Kauno, yra dirbęs ir Tauragėje, Eržvilke, Kelmėje, Panevėžiuke, Žeimelyje, Seredžiuje, Tytuvėnuose, Babtuose, kur rūpinosi parapijiečiais, bažnytiniu paveldu, o kartu skleidė kitų poetų ir savo kūrybą. Yra išleista nemažai jo poezijos, keli pamokslų rinkiniai, daug eseistinių, teologinių, filosofinių straipsnių.

Kaune kunigavo Vytauto Didžiojo, Šv.arkangelo Mykolo (Įgulos), Šv.Antano Paduviečio bažnyčiose, Aleksoto koplyčioje. Dėstė filosofines disciplinas tuometiniame Kauno medicinos universitete, tuometiniame Lietuvos žemės ūkio universitete ėjo kapeliono pareigas.

Už nuopelnus Lietuvai apdovanotas Lietuvos didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. Už humanitarinę veiklą pagerbtas Izraelio vyriausybės premija. Jo publicistinė veikla įvertinta Prano Dovydaičio premija. Keturis kartus išrinktas populiariausiu Kauno miesto žmogumi.

1998 m. birželio 30 d. nužudytas dėl vertingos meno dirbinių kolekcijos, kurios rasta tik dalis. Po mirties, 2000-aisiais, R.Mikutavičiui suteiktas Kauno miesto garbės piliečio vardas.

Iš Nacionalinio Kauno dramos teatro, kur trečiadienį ir iki ketvirtadienio pietų buvo galima atsisveikinti su šia charizmatiška asmenybe, išnešta G. Balandytės urna pasitikta ir iki automobilio nulydėta plojimais.

Išlydėti aktorės į paskutiniąją kelionę atvyko daugybė žmonių: jos draugai, kolegos, teatro mylėtojai, jos talento gerbėjai.

Tarp jų – Seimo narys Kazys Starkevičius, Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, Nacionalinio Kauno dramos teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas, Kauno valstybinio muzikinio teatro direktorius Benjaminas Želvys,  aktorė, rašytoja Nijolė Narmontaitė, aktorius Liubomiras Laucevičius, aktorius ir režisierius Kęstutis Jakštas ir kt.

Aliaus Koroliovo nuotr.

G. Balandytė gimė 1937 metais Tučiuose, dabartiniame Telšių rajone.

Ji nuo 1955 metų lankė Klaipėdos dramos teatro studiją, vaidino Kauno ir Klaipėdos dramos teatruose, taip pat per kelis dešimtmečius sukūrė daugiau nei 20 vaidmenų kine ir televizijoje.

1997-2001 metais G. Balandytė vedė televizijos laidą „Ponios Gražinos virtuvė“.

G. Balandytė 1995 metais apdovanota Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2006 metais – Vyriausybės kultūros ir meno premija, o 2014 metais aktorė įvertinta Auksinės gervės apdovanojimu.

Likus porai minučių iki vidudienio, keletas vyresnio amžiaus žmonių stoviniavo netoli Nežinomo kareivio kapo. Niekas neparagino jų prisijungti prie visuotinės tylos minutės tremties aukoms atminti 11.59 val. Lygiai 12 val. suskambus kariliono dūžiams, inteligentiška moteris prie Nežinomo kareivio kapo padėjo trispalvę gėlių puokštę. Penkios minutės, ir ceremonija buvo baigta. Nei iškilmingos šaulių rikiuotės, nei Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijos, nei viešai sakomų žodžių tremties aukoms atminti.

Nei iškilmingos šaulių rikiuotės, nei Vyčio Kryžiaus ordino vėliavos pakėlimo ceremonijos, nei viešai sakomų žodžių tremties aukoms atminti.

„Tai nieko daugiau ir nebus? Savivaldybė skelbė, kad čia vyks Gedulo ir vilties dienai skirtas renginys. Jūs, ponia, gal iš savivaldybės?“ – padėjusiosios gėles ėmė klausinėti dvi šalia stovėjusios moterys. „Aš – iš muziejaus, savivaldybė mūsų paprašė padėti gėles“, – aiškinosi neprisistačiusi muziejaus atstovė.

Dar keletą minučių pastoviniavusios, moterys pasuko savais keliais. Šalia tuščio Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio esančioje Vienybės aikštėje, tapusioje naujuoju kauniečių traukos centru, buvo matyti nemažai pramogaujančių šeimų.

Tuo metu Petrašiūnų kapinėse, Tautos kančių memoriale, skambėjo Lietuvos himnas, tremtinių dainos. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendruomenės atstovai čia susirinko pagerbti likimo brolių atminimą. Renginį organizavusios Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) pirmininkas Gvidas Rutkauskas apgailestavo, kad dėmesys Gedulo ir vilties dienai valstybėje sumažėjo palyginti su nepriklausomybės atkūrimo pradžia. „Juntamas tam tikras atšalimas. Tai, matyt, susiję ir su tuo, kad mūsų, tremtinių, gretos retėja. Nemaža dalis jų iškeliavo amžinybėn, kai kurie nebeturi jėgų dalyvauti renginiuose. Renginių netrūksta ir finansavimas jiems skiriamas, tačiau mūsų laikais istorinė atmintis ima sietis su politika. O jaunimas apskritai nelabai žino tokių datų kaip Birželio 14-oji ar Rugpjūčio 23-ioji, Ribbentropo ir Molotovo pakto pasirašymo diena, nes tos temos neišsamiai pristatomos mokykloje. Žinoma, patriotiško jaunimo yra, bet nedaug“, – užsiminė G.Rutkauskas.

LPKTS pirmininko žodžiais, gerai, kad yra pilietinė jaunimo iniciatyva „Misija Sibiras“, organizuojanti ekspedicijas į buvusias tremties vietas ir kitokias atminties akcijas. „Vis dėlto pirmosiose ekspedicijose pagrindinis dėmesys tikrai buvo skirtas paženklinti tremtinių kapus, o dabar kartais susidaro įspūdis, kad svarbiausia – jaunimui ten nuvažiuoti ir apie tai pagarsinti“, – tendenciją pastebėjo pašnekovas.

Šeštadienį 13 val. prasidėjo kitas visuomeninio projekto „Misija Sibiras“ renginys – Tremtinių ir politinių kalinių pavardžių skaitymo akcija „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Dėl COVID-19 pandemijos skaitymai šiemet vyksta virtualioje erdvėje.

Gedulo ir vilties dienos renginiai skirti prisiminti dešimtis tūkstančių lietuvių, sovietmečiu ištremtų į atšiaurias Sovietų Sąjungos vietas. Masiniai lietuvių tautos trėmimai prasidėjo 1941 m. birželio 14 d.

K. Škirpa gimė 1895 m. vasario 18 d. Namajūnų kaime (Saločių vlsč.). Mirė 1979 m. rugpjūčio 18 d. Vašingtone (1995 m. perlaidotas Kaune, Petrašiūnų kapinėse).

1916 m. mobilizuotas į carinės Rusijos kariuomenę baigė Petergofo karo mokyklą. 1917 m. lietuvių karinių dalinių Rusijoje vienas organizatorių. 1918 m. viduryje pirmasis savanoriu stojo į Lietuvos kariuomenę, dalyvavo Nepriklausomybės karo kovose su sovietų Rusijos kariniais daliniais, bermontininkais ir Lenkijos kariuomene.

Būdamas Vilniaus karo komendanto padėjėjas (faktiškai ėjo komendanto pareigas) 1919 m. sausio 1 d. su kitais savanoriais Gedimino pilies bokšte iškėlė tautinę vėliavą.

1920–1921 m. Steigiamojo Seimo atstovas. 1922 m. baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1925 m. – Belgijos karo akademiją. 1925 m. Generalinio štabo II-ojo skyriaus, 1926 m. Vyriausiojo kariuomenės štabo viršininkas. Pradėjo pertvarkyti kariuomenę, parengė mobilizacijos planą.

Nuo 1927 m. dirbo diplomatinį darbą Vokietijoje, 1928–1937 m. karo atašė. 1937–1938 m. Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje, 1938 m. kovą–gruodį nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Lenkijoje, nuo 1939 m. – Vokietijoje.

1940 m. birželį SSRS okupavus Lietuvą Berlyne su kitais suorganizavo Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. antisovietinio Birželio sukilimo vienas rengėjų; jam prasidėjus Lietuvių aktyvistų fronto paskelbtas Lietuvos laikinosios vyriausybės Ministru pirmininku (Vokietijos valdžia neleido išvykti iš Berlyno, taikė namų areštą). 1944 m. memorandume nacių Vokietijos vyriausybei siūlė Lietuvos valdymą perleisti lietuvių vyriausybei, dėl to birželio 14 d. buvo suimtas ir internuotas.

1946 m. išvyko į Airiją, nuo 1949 m. gyveno JAV, dirbo Kongreso bibliotekoje Vašingtone. Veikė lietuvių organizacijose, 1957–1958 m. buvo Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto komisijos pirmininkas.