J. Urbono kūryba pristatoma Melburno mokslo galerijoje „Science Gallery“ veikiančioje parodoje „Swarm“ (liet. „Spiečius“). Evoliucinės biologijos mokslininko Marko Elgaro, mokslinės fantastikos rašytojos Amie Kaufman ir spekuliatyviosios architektūros atstovės Rachel Armstrong kuruota paroda gilinasi į žmogaus elgesio esmę ir kelia klausimą, kas skatina mus būti socialiais. Kvietimo savo kūrybą pristatyti Australijoje lietuvis menininkas sulaukė, kai „Planetą iš žmonių“ prieš kelis metus „formavo“ Dublino mokslo galerijoje, priklausančioje „Science Gallery“ tinklui.

„Šįkart sudėtingą lankytojus skenuojantį įrenginį teko konstruoti per atstumą. Įdomu tai, kad 15 000 kilometrų distanciją nuo Vilniaus iki Melburno transportuojamas kūrinys jūros konteineryje įveikė beveik per tiek pat laiko, kiek kosminėms misijoms trunka pasiekti artimiausius Lagranžo taškus. Tai specifinės vietos kosmose, į kurias šiose vaizduotės pratybose ir siūlau katapultuoti žmones. Dėl unikalių ten tvyrančių gravitacinių sąlygų ilgainiui kūnai imtų vienas kitą traukti ir formuotis į naują kosminį darinį“, – pasakoja J. Urbonas.

Per pirmąsias parodos Melburne savaites į astrofizikinę simuliaciją perkelti keli tūkstančiai specialaus skaitytuvo nuskenuoti lankytojai. Šalia eksponuojamas kitas, dar 2010 m. menininko sukurtas projektas „Eutanazijos kalneliai“. Tai hipotetinis linksmųjų kalnelių atrakciono ir eutanazijos mašinos hibridas, sukurtas elegantiškai ir maloniai nutraukti žmogaus gyvenimą. Pagal kūrinio idėją vienvietis mirties vagonėlis pirmiausia pakiltų į 500 metrų aukštį, o vėliau jame esantis žmogus leisdamasis laisvuoju kritimu patirtų seriją intensyvių pojūčių, kurie baigtųsi euforija ir sąmonės netekimu. Šalia „Eutanazijos kalnelių“ pateikiama išsami studija apie šio kūrinio sukeltą rezonansą žiniasklaidoje ir populiariojoje kultūroje, įtakas meno ir mokslo projektams, net tatuiruočių idėjoms.

Iki gruodžio veiksiančioje parodoje J. Urbono kūriniai eksponuojami greta tokių menininkų kaip legendinis žmogaus kūno ir technologijų sankirtas tyrinėjantis australų kūrėjas Stelarc, interaktyvių ir skaitmeninių instaliacijų pradininkas Scottas Snibbe, parodoje pristatantis bendrą projektą su dainininke Björk, taip pat biomedicinos animatorius Drew Berry ar vos prieš kelis metus MO muziejuje Vilniuje kūrinį „Drozofilų karaokė“ pristačiusi ir parodą kuravusi Ursula Damm.

J. Urbono kartu su tarptautine komanda plėtotą interaktyvią instaliaciją „Planeta iš žmonių“ Lietuvoje planuojama pristatyti kitąmet. Šį kūrinį po atstovavimo Venecijos architektūros bienalėje bendru menininko ir paviljoną organizavusio meno, rezidencijų ir edukacijos centro „Rupert“ sutarimu nuspręsta padovanoti Lietuvos Nacionaliniam dailės muziejui. J. Urbono kūrybos pristatymą Australijoje kofinansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus dailės akademija.

Zondą „Transiting Exoplanet Survey Satellite“ (TESS) pirmadienį 18 val. 32 min. vietos (antradienį 1 val. 32 min. Lietuvos) laiku iš Kanaveralo kyšulio Floridoje turi iškelti kompanijos „SpaceX“ raketa „Falcon 9“.

Pagrindinis tikslas – per ateinančius dvejus metus patikrinti daugiau kaip 200 tūkst. ryškiausių žvaigždžių ieškant aplink jas galimai skriejančių planetų požymių. Sukdamosi aplink žvaigždę planetos kuriam laikui ją pritemdo. Šis judesys pro žvaigždę vadinamas tranzitu.

NASA prognozuoja, kad TESS atras 20 tūkst. vadinamųjų egzoplanetų, įskaitant daugiau kaip 50 Žemės dydžio planetų ir iki 500 planetų, kurių dydis Žemės dydį viršija ne daugiau kaip du kartus.

„Jos skries aplink artimiausias, ryškiausias žvaigždes“, – sekmadienį žurnalistams sakė TESS mokslininkė iš NASA Goddardo (Godardo) kosminių skrydžių centro Elisa Quintana (Elisa Kintana).

„Mes net galėtume rasti planetų, skriejančių aplink žvaigždes, kurias net galime matyti plika akimi“, – pridūrė ji.

„Tad artimiausiais metais galbūt galėsime išeiti į lauką, parodyti į žvaigždę ir žinoti, kad ji turi planetą. Tai ateitis“, – sakė E. Quintana.

„Keplerio“ programos tęsinys

Vos prieš porą dešimtmečių mintis, kad galima rasti gyvenamų planetų ar išvis kokių nors egzoplanetų, buvo paprasčiausia fantazija, sakė NASA astrofizikos padalinio direktorius Paulas Hertzas (Polas Hercas).

„Žmonės visada klausdavo savęs, ar mes Visatoje vieni, ir dar prieš 25 metus vienintelės mums žinomos planetos buvo aštuonios mūsų Saulės sistemos planetos“, – TESS paleidimo išvakarėse žurnalistams sakė jis.

„Tačiau nuo to laiko suradome tūkstančius planetų, skriejančių aplink kitas žvaigždes, ir galvojame, kad visos žvaigždės mūsų galaktikoje turi turėti savo planetų šeimas“, – sakė jis.

TESS yra sukurtas kaip NASA kosminio aparato „Kepler“ tąsa. 2009-aisiais paleistas „Kepler“ buvo pirmas tokio pobūdžio aparatas, o šiuo metu jo kuro atsargos baigiasi ir artėja tarnybos pabaiga.

„Kepler“ viename dangaus lopinėlyje, kuriame yra maždaug 150 tūkst. į Saulę panašių žvaigždžių, atrado 2,3 tūkst. patvirtintų egzoplanetų ir dar tūkstančius kandidačių į jas. Tačiau daugelis jų yra per toli ir per blausios, kad jas būtų galima tyrinėti toliau.

TESS, turintis keturias modernias kameras, vien per pirmuosius dvejus metus patikrins 350 kartų didesnį rajoną – 85 proc. dangaus.

„Žvelgdami į tokį didelį dangaus plotą ... atveriame galimybę išsirinkti geriausias žvaigždes tolesniems mokslo tyrimams, – sakė Jenn Burt (Džen Bert) iš Masačusetso technikos instituto (MIT). – Vidutiniškai TESS stebimos žvaigždės yra 30-100 kartų ryškesnės ir esančios 10 kartų arčiau nei tos, kurioms didžiausią dėmesį skyrė „Kepler“.“

Ieškodamas potencialių planetų TESS naudos tą patį metodą kaip ir „Kepler“: stebės ryškumo sumažėjimą dangaus kūnui slenkant priešais žvaigždę.

Tolesnis darbas bus skirtas Žemėje ir kosmose esantiems teleskopams.

Hubble'o (Hablo) kosminis teleskopas ir Jameso Webbo (Džeimso Vebo) kosminis teleskopas, kuris turi būti iškeltas 2020 metais, turėtų pateikti daugiau informacijos apie planetų masę, tankį ir atmosferos sudėtį. Visos šios žinios suteikia tam tikrų užuominų apie planetos tinkamumą gyvybei.

„TESS yra tiltas tarp to, ką iki šiol sužinojome apie egzoplanetas, ir to, kur eisime ateityje“, – sakė TESS projekto vadovas Goddardo kosminių skrydžių centre Jeffas Volosinas (Džefas Volosinas).

Didžiausią dėmesį skirdamas planetoms už dešimčių ir šimtų šviesmečių, TESS gali sudaryti sąlygas būsimiems laimėjimams, sakė jis ir pridūrė, jog tikimasi „vieną dieną, ateinančiais dešimtmečiais, pajėgti identifikuoti gyvybės ... už mūsų Saulės sistemos ribų potencialą“.

Oro sąlygos TESS paleidimui prognozuojamos 80-čia proc. palankios.

Tos planetos skrieja aplink Banginio Tau žvaigždę, panašią į Saulę ir esančią tik už 12 šviesmečių nuo jos, nustatė mokslininkai.

Leidinyje pažymima, kad labai tikėtina, jog šiose planetose sąlygos palankios gyvybei. Mokslininkų teigimu, tiek dydžiu, tiek išsidėstymu žvaigždės atžvilgiu, aptiktos planetos yra labai panašios į Žemę.

„Itin priartėjome prie teisingų kriterijų, pagal kuriuos toliau bus ieškoma planetų, panašių į Žemę, supratimo“, – pažymėjo tyrimui vadovaujantis daktaras Fabo Fengas (Fabas Fengas) iš Didžiojoje Britanijoje įsikūrusio Hartfordšyro universiteto.

„Tai leido mums surasti dvi ne Saulės sistemoje esančias planetas, kuriose potencialiai egzistuoja gyvybė“, – pridūrė jis.

Na taip, tai gana vulgarus šio mokslinio pasiekimo apibūdinimas, nors jį jau kartoja ne tik žiniasklaidos priemonės, bet ir mokslininkai bei mokslo entuziastai. Kita vertus, kad ir koks juokingas šis apibūdinimas būtų, jis yra pakankamai tikslus – yra kaip yra, Urane yra tų pačių dujų, kurios stipriai veikia ir dujose, šalinamose žmonių. Tiesa, pauostyti Urano nepavyks.

Markas Hofstadteris, mokslininkas iš NASA, teigia, kad Urano atmosferoje nėra pakankamai deguonies, kad žmogus ja galėtų kvėpuoti. Net jei šios planetos atmosfera nebūtų nuodinga, temperatūra yra tokia žema (Uranas – šalčiausia Saulės sistemos planeta, kur temperatūra nukrenta ir žemiau -200 laipsnių), kad uostyti dujų neįmanoma. Taigi, Urano kvapas veikiau yra tik kąsnis įdomias naujienas gaudantiems mokslo mėgėjams.

Tai kodėl Uranas pasižymi nemaloniu kvapu? Viršutiniai Urano atmosferos sluoksniai yra sudaryti iš helio, vandenilio ir metano, tačiau giliau rastume amoniako, anglies dioksido, dar daugiau metano ir vandenilio sulfido. Būtent pastarosios dujos yra priežastis, dėl ko žmonių išskiriamos dujos dažnai turi nemalonų kvapą, primenantį pūvančius kiaušinius. Jų kvapas taip pat yra gana stiprus, lyginant su kitomis Urane esančiomis dujomis. Tai reiškia, kad būtent vandenilio sulfido kvapas dominuotų, jei planetą būtų įmanoma pauostyti.

Tačiau tai tik paika istorija, nes Uranas šiuo atžvilgiu nėra unikalus. Labai panašią dujinę sandarą turi ir Neptūnas bei dar daugybė planetų tiek mūsų sistemoje, tiek tolesnėse visatos vietose. Visgi, anglakalbė žiniasklaida šią žinią paskelbė dėl to, kad būtent Urano kvapas jiems yra juokingas. Taip yra todėl, kad anglų kalboje žodžio „Uranus“ tarimas yra panašus į „your anus“ („tavo išangė“), taigi tokie juokeliai pasirašo patys.

Kitos planetos taip pat pasižymi savo unikaliu kvapu. Marsas, manoma, turėtų stiprų dulkių ar net rūdžių kvapą, tuo tarpu Titanas, Saturno palydovas, NASA mokslininkų manymu, mums primintų degalinės kvapą. Kiekviena planeta turi savitą kvapą, tačiau greičiausiai visi jie būtų nemalonūs žmonėms jau vien todėl, kad esame pripratę prie Žemės planetos atmosferos.

Rodos, viskas paprasta. Planeta su dviem Saulėmis turėtų turėti dvigubą vaivorykštę. Arba tiksliau, keturgubą, nes dvigubą turime jau dabar.

Vaivorykštės ryškumas priklauso nuo lietaus lašelių dydžio. Jei lašeliai stambūs (1–2 mm skersmens), vaivorykštė labai ryški, joje gerai matomos raudonos, violetinės ir melsvos spalvos juostos. Būtent tada, kai vaivorykštė ryški, galima įžiūrėti ir antrą jos lanką, kuris atsiranda tada, kai saulės spinduliai virš pagrindinės vaivorykštės esančiuose lašeliuose atsispindi antrą kartą. Tiesa, antra vaivorykštė visada būna blankesnė, nes dalį savo šviesumo spindulys praranda dėl atspindžių lašelyje. O kai lašai mažesni, vaivorykštė atrodo blanki, išplauta, raudono lanko ir antrosios vaivorykštės beveik nesimato.

Beje, plotas tarp tų dviejų vaivorykščių yra pastebimai tamsesnis nei už jos ribų. Jis vadinamas Aleksandro tamsos juosta. Dėl šviesos refrakcijos lašeliuose pobūdžio iš šios zonos stebėtoją pasiekia tik nedidelis išsklaidytos, o ne lašeliuose lūžusios ir atspindėtos spinduliuotės kiekis. Todėl ši sritis atrodo tamsesnė.

Pirmas ir antras vaivorykštės lankai yra vieninteliai, kuriuos galite pamatyti lengvai, bet iš tiesų yra ir daugiau lankų, tik kiekvienas kitas yra daug silpnesnis nei prieš tai esantis ir dėl to plika akimi nematomas. Tik per pastaruosius penkerius metus mokslininkai užfiksavo trečią, ketvirtą ir penktą vaivorykščių lankus.

Taigi, kaip atrodytų vaivorykštė esant dviems Saulėms?

Vaivorykštė visada pasireiškia priešingoje nei Saulė pusėje. Todėl norėdami išsiaiškinti, kaip ji atrodytų esant dviems žvaigždėms, pirmiausia reikėtų žinoti jų išsidėstymą.

Jei sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, panašiausias ir lengviausiai suprantamas pavyzdys yra besikryžiuojantys traukinio bėgiai.

Paprastai išsidėstymas būna dvejopas: pirmu atveju abi žvaigždės arti viena kitos, o planeta nuo jų labai dideliu nuotoliu. Antru atveju žvaigždės toli viena nuo kitos, planeta skrieja aplink vieną iš jų, tuo tarpu kita žvaigždė dideliu atstumu lieka nuošalyje. 

Esant pastarajam variantui, abi žvaigždės didžiąją laiko dalį praleistų skirtingose dangaus vietose. Priklausomai nuo dydžio, tikslaus atstumo ir kitų parametrų, jos dar būtų ir skirtingo ryškumo. Tolesnė žvaigždė galėtų atrodyti ne daugiau ryški kaip Mėnulis ar tiesiog kaip eilinė kita planeta.

Tokiu atveju ir vaivorykštė niekuo nesiskirtų nuo tos, kurią regime dabar.

Tačiau visai kitaip būtų esant dviems greta išsidėsčiusioms, panašaus dydžio ir ryškumo žvaigždėms. Jos sukurtų iš dalies persidengiančių vaivorykščių vaizdą.

Ir kuo toliau planeta būtų nuo dviejų žvaigždžių, tuo ir tarpai tarp vaivorykščių būtų didesni. Ir žinoma, esant palankioms sąlygoms, matytųsi ir du mažiau ryškūs antrieji vaivorykščių lankai. Taigi, iš viso konkrečiame dangaus ruože matytume tikrą vaivorykščių makalynę. Jei sunku įsivaizduoti, kaip tai atrodytų, panašiausias ir lengviausiai suprantamas pavyzdys yra besikryžiuojantys traukinio bėgiai.

Vis dėlto šio grožio nebūtų be centre mirgančios žvaigždės, todėl kviečiame pasižiūrėti, kaip atrodytų mūsų Saulė iš kiekvienos planetos. Tai padaryti leidžia dailininkas bei iliustratorius Ronas Milleris, kuris praleido daugiau nei 40 metų studijuodamas ir piešdamas giliausius kosmoso kampelius.

Dabar jis sukūrė seriją iliustracijų, kuriose vaizduoja visų Žemės „kaimynių“ kraštovaizdį, apšviestą Saulės šviesa: „Aš ne tik skyriau didžiulį dėmesį tam, kad Saulės ir planetų perspektyva kuo labiau atitiktų realybę, bet ir gilinausi į kiekvieno dangaus kūno kraštovaizdžio ypatumus“, – sakė R. Milleris.

Nepaisant to, kad Plutonas yra už 7,5 mlrd. kilometrų nuo Žemės, Saulės čia vis dar atrodo gana ryški: „Stovėdami Plutone atsidurtume nuolatinėje prietemoje, tačiau pati Saulė danguje vis dar būtų labai šviesus objektas“.

Saulės ryškumas yra lygus santykiniam atstumui nuo jos, pakeltam kvadratu. Tai reiškia, kad Saulės ryškumas sumažėja drastiškai nuo jos vos šiek tiek nutolus.

(½)² = ¼

Faktas, kad Plutone mūsų žvaigždė yra vis dar tokia ryški puikiai, parodo, koks galingas šis dangaus kūnas iš tikrųjų yra.

Merkurijus, kuris yra už 58 mln. kilometrų nuo Saulės 

Venera, kuri yra už 108 mln. kilometrų nuo Saulės

Žemė, kuri yra už 150 mln. kilometrų nuo Saulės

Marsas, kuris yra už 228 mln. kilometrų nuo Saulės

Jupiteris, kuris yra už 779 mln. kilometrų nuo Saulės

Saturnas, kuris yra už 1,43 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Uranas, kuris yra už 2,88 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Neptūnas, kuris yra už 4,5 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Plutonas, kuris yra už 5,91 mlrd. kilometrų nuo Saulės

Stebinti Jupiterį Havajuose esančiu teleskopu Didžiosios Britanijos ir JAV komanda nustatė, kad temperatūra gali siekti net 1500 °C laipsnių, o tai – šimtus kartų karščiau nei bet kurioje kitoje planetos vietoje.

Mokslininkai mano, kad karštoji banga susidaro, kai kurtinančios garso bangos atsitrenkia į viršutinę Jupiterio atmosferą.

Teigiama, kad atradimas išsprendžia vadinamąją „energijos krizę“, kai astronomai nesuprato, kodėl didžiųjų dujinių planetų, tokių kaip Jupiteris, atmosferos temperatūra aukštesnė, nei gali būti dėl Saulės energijos.

Tyrimo bendraautoris daktaras Tomas Stallardas iš Lesterio universiteto teigia, kad atradimas – didžiulis žingsnis keliasdešimties metų kelionėje tiriant karščio bangas Jupiteryje.

"Sveiki atvykę į Jupiterį", – paskelbė komentatorius skrydžių valdymo centre NASA Reaktyvinio judėjimo tyrimų laboratorijoje, įsikūrusioje Kalifornijos valstijos mieste Pasadenoje.

Salėje buvę žmonės prapliupo džiaugsmingais šūksniais, kai saulės energija varomas zondas, paleistas prieš penkerius metus iš Kanaveralo kyšulio Floridoje ir nuskriejęs apie 2,7 mlrd. kilometrų, sėkmingai įskriejo į orbitą aplink Jupiterį.

NASA tyrėjai planuoja pažvelgti į Jupiterio vidų, ieškodami atsakymo tiek apie šio dujų giganto, tiek Saulės sistemos susidarymą. Manoma, kad Jupiteris susiformavo prieš 4,5 mlrd. metų.

Iki šiol nė vienas iš Žemės paleistas kosminis aparatas nebuvo taip arti prisiartinęs prie Jupiterio dėl spinduliuotės, kuri gali sugadinti elektronikos prietaisus. Skaičiuojama, kad priartėjęs prie Jupiterio "Juno" jau gavo tokią spinduliuotę, kuri prilygsta milijono dantų rentgeno nuotraukų. Tiesa, pasak NASA specialistų, zondas pagamintas taip, kad radiacija jam nepakenktų. "Juno" saugo stori titano šarvai, kurie leis jam normaliai funkcionuoti.

"Juno" tikslas – pažvelgti į dujų milžino vidų. Zondas prie Jupiterio artės palaipsniui. Dabar jis skrieja dar gana toli nuo planetos, kad būtų įmanoma atlikti mokslinius tyrimus. Po kurio laiko jis priartės ir skris vos keli tūkstančiai kilometrų virš Jupiterio debesų viršūnių. Būtent tuomet, pasak mokslininkų, bus galima imtis darbo.

NASA teigia, kad misijos prioritetas – įvertinti deguonies koncentraciją Jupiteryje, o tai leis daryti prielaidas apie vandenį. Dar vienas klausimas, kuris domina mokslininkus, ar Jupiteris turi kietą branduolį, ar tai tėra smarkiai suspaustos dujos? Ir pagaliau NASA tikisi, kad "Juno" padės pasakyti daugiau apie Didžiąją raudonąją dėmę. Manoma, kad tai – didelė audra, vykstanti Jupiterio atmosferoje.

NASA planuoja, kad arčiau Jupiterio "Juno" bus pasiųstas maždaug 2018 m. vasarį. Prieš tai ekspertams reikės įvertinti, ar spinduliuotė neturėjo neigiamo poveikio zondui.

Galiausiai "Juno" bus nukreiptas į Jupiterio atmosferą, kurioje turėtų baigti savo dienas.

Zondas specialiai nepaliekamas skirsti aplinkui Jupiterį, kad nesusidurtų su Jupiterio palydovais.

Svarbiausi faktai apie Jupiterį

• Yra penktoji pagal nuotolį nuo Saulės sistemos planeta, esanti tarp Marso ir Saturno. Jupiteris – dujinis milžinas. Turi žiedų sistemą.

• Didžiausia Saulės sistemos planeta, kurios skersmuo už Žemės didesnis 11 kartų, tūris – 1 331 kartą, o masė – 317 kartų.

• Aplinkui Saulę apsisuka per 12 Žemės metų. Diena Jupiteryje trunka tik 10 valandų. Taip yra dėl to, kad planetos atmosfera kartu su visa planeta sukasi gana dideliu greičiu apie ašį.

• Planetą gaubia tanki atmosfera, susidedanti iš molekulinio vandenilio (87 proc.), helio (13 proc.), metano, amoniako, anglies monoksido, ciano, fosfino, erano, acetileno ir vandens garų priemaišų. Atmosferoje yra keli debesų sluoksniai, sudaryti iš amoniako, amonio hidrosulfido ir ledų kristalų.

• Atmosferos dujų masės juda tiek vertikaliai, tiek horizontaliai. Baltose juostose jos kyla aukštyn, o rudose leidžiasi žemyn. Baltose juostose vėjas pučia iš vakarų į rytus, o rudose – priešingai. Vėjo greitis siekia iki 180 m/sek. Baltų ir rudų juostų lietimosi vietose susidaro sūkuriai, kurių didžiausias – ovalo formos, 25 tūkst. km ilgio ir 14 tūkst. km pločio. Jis vadinamas Didžiąja raudonąja dėme. Rudą, geltoną ir raudoną atspalvius debesims suteikia sieros ir fosforo junginiai.

Jos taip pat pagrindžia teoriją, kad didžiuliai potvyniai prieš 3,4 mlrd. metų užliejo Marso šiaurines lygumas, paversdamas jas dideliu vandenynu, sako studijos autoriai.

Kai kurie mokslininkai ginčijo tą prielaidą, argumentuodami, kad tos seniai išnykusios jūros numanoma kranto linija yra labai vingiuota ir nelygi, nepanaši į reljefą, būdingą vandenynų pakraščiams.

„Mūsų atradimai suderina vandenyno hipotezes su gluminančiu faktu, kad nėra kranto linijos, nusidriekusios vienodame lygmenyje“, – naujienų agentūrai sakė pagrindinė studijos autorius Alexis Rodriguezas (Aleksis Rodrigesas), dirbantis Planetologijos institute, įsikūrusiame Tusono mieste Arizonos valstijoje.

Per šimtus milijonų metų tame regione tikriausiai smogė dešimtys megacunamių, bet straipsnyje, paskelbtame žurnale „Nature's Scientific Reports“, dėmesys buvo sutelktas tik į du iš jų, įvykusius per kelių milijonų metų laikotarpį.

Pirmasis nubloškė riedulių ir nuolaužų dešimtis arba net šimtus kilometrų į sausumą. Antrasis įvyko daug šaltesnio klimato laikotarpiu, nusviesdamas didžiules ledo lytis.

A.Rodriguezas ir jo komanda nustatė, kad tuos cunamius sukėlė asteroidai, kurie krisdami išmušė du maždaug 30 km skersmens kraterius.

Milžiniškų bangų vidutinis aukštis tikriausiai buvo apie 50 metrų, bet jos tikriausiai iškilo iki 120 metrų ir prilygo 30 aukštų pastatui, pasiekusios pakrantę ir nusiritusios į sausumą.

Kiekviena iš tų bangų užliejo teritoriją, kurios plotas prilygsta Prancūzijai ir Vokietijai kartu sudėjus, o vėliau vanduo vėl nutekėjo į pirmykštę Marso jūrą.

Joks kitas žinomas procesas negali paaiškinti atrastų darinių susiformavimo, sakė A.Rodriguezas.

„Mūsų sukartografuoti nuosėdų dariniai būdinti aukštyn kylantiems srautams“, kurie buvo pakankamai stiprūs, kad nublokštų riedulius šimtus kilometrų, mokslininkas aiškino savo elektroniniame laiške.

„Šis pranešimas daugiau negu dvigubai padidina „Keplerio“ patvirtintų planetų skaičių“, – sakė NASA būstinės Vašingtone vyriausioji mokslo darbuotoja Ellen Stofan (Elen Stofan).

„Tai suteikia mums vilties, kad kažkur tenai, prie žvaigždės, panašios į mūsiškę, galiausiai atrasime kitą Žemę“, – pridūrė ji.

Keplerio kosminė observatorija, iškelta į orbitą 2009 metais, skenavo 150 tūkst. žvaigždžių, ieškodama aplink jas besisukančių planetų požymių. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas egzoplanetų, kuriose galėtų egzistuoti gyvybė, paieškoms.

Tas kosminis teleskopas planetas atranda fiksuodamas mažytį žvaigždės šviesio sumažėjimą tuo metu, kai egzoplaneta atsiduria vienoje linijoje tarp savo žvaigždės ir Žemės bei įvyksta vadinamasis tranzitas.

„Iš beveik 5 tūkst. iki šiol atrastų potencialių planetų daugiau negu 3,2 tūkst. jau patvirtintos, o 2 325 iš jų buvo atrastos „Keplerio“, – sakoma NASA pranešime.

Ir 1 284 naujausiai atrastų planetų beveik 550 galbūt yra sudarytos iš uolienų ir panašios į Žemę, sprendžiant iš jų dydžio, nurodė JAV kosmoso agentūra.

„Devynios iš jų sukasi savo saulių gyvenamojoje zonoje – tai yra, tokiu atstumu nuo žvaigždės, kur besisukančių planetų paviršiaus temperatūra leistų kauptis skystam vandeniui“, – pažymėjo NASA.

Atradus šias devynias planetas, dabar yra žinoma 21 egzoplaneta, tikriausiai skriejanti savo žvaigždės gyvenamojoje zonoje. Tikėtina, kad bent kai kuriose iš jų yra atsiradusi gyvybė.