Pajamų augimas viršija infliaciją
„Atsimenu, kai prieš kelerius metus iki įstojant į ES buvo atvažiavę kolegos iš Jungtinės Karalystės. Dirbdami visiškai paprastus darbus jie uždirbdavo apie 2 tūkst. svarų – pagal tuometinį kursą, jų atlyginimai siekė 14 tūkst. litų (apie 4 054 eurus). Tais laikais vidutinis atlyginimas Lietuvoje siekė 800 litų (apie 231 eurą), tuo metu 2 tūkst. litų (apie 579 eurus) būdavo labai geras atlyginimas, o 4 tūkst. litų (apie 1 158 eurus) gaudavo tik vadovai“, – pasakojo banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
2004 m., kai Lietuva įstojo į ES, vidutinis atlyginimas, atskaičiavus mokesčius, siekė 240 eurų. Per penkiolika metų jis daugiau kaip trigubai išaugo – šiandien, kaip rodo statistika, vidutinis darbo užmokestis į rankas siekia 817,8 euro, neatskaičiavus mokesčių – 1 289 eurus.
Pastaruosius penkerius metus, anot ekonomisto, pragyvenimo lygis Lietuvoje auga, ir ganėtinai sparčiai. Tai patvirtina statistika: per šį laikotarpį darbo užmokestis į rankas augo vidutiniškai 9 proc. per metus, o kainų lygis – 2,5 proc. Taigi, pastaruosius penkerius metus perkamoji galia kasmet padidėdavo 5,5 proc. Panašias tendencijas, pasak pašnekovo, atspindi ir BVP augimas.
Toks atlyginimų didėjimo tempas, kaip pastebėjo Ž.Mauricas, leidžia Lietuvai vytis Vakarų Europos valstybes ir teigiamai išsiskirti ES kontekste. Ten darbo užmokesčio į rankas augimas siekė vidutiniškai apie 2 proc. Kita vertus, bendras darbo užmokesčio lygis Lietuvoje vis dar yra vienas mažiausių visoje euro zonoje.
Šiuo metu, anot ekonomisto, Lietuva pagal darbo užmokesčio dydį lenkia tik Latviją (antras mažiausias atlyginimas), Bulgariją, Rumuniją, Vengriją, Kroatiją.
„Deja, visos kitos šalys pagal darbo užmokesčio dydį yra aukštesnėse pozicijose ir Lietuvos atlyginimų dydis nuo vidurkio euro zonoje skiriasi beveik 3 kartus“, – sakė „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas.
Nors praraja tarp atlyginimų dydžio ES ir Lietuvoje dar milžiniška, ilgametė statistika byloja apie reikšmingus pokyčius teigiama linkme.
„Pavyzdžiui, kai įstojome į ES, darbo užmokesčio į rankas skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos siekė 8 kartus, dabar – šiek tiek daugiau nei 3 kartus. Su Jungtine Karalyste skirtumas siekė 10 kartų, dabar – apie 3 kartus. Palyginti su Slovėnija, skirtumas buvo 3 kartai, dabar – 1,5 karto. Graikijoje 2004 m. vidutinis atlyginimas į rankas buvo 5,5 karto didesnis nei Lietuvoje, o dabar – tik 1,5 karto. Taigi, progresas yra akivaizdus – mes vejamės tiek kitas Centrines, Rytų Europos šalis, tiek Vakarus, nors skirtumai dar išlieka dideli“, – konstatavo Ž.Mauricas.
Auga kartu su ES naujokėmis
Nors Lietuva pagal atlyginimų dydžius vejasi kitas ES šalis, tačiau ar pragyvenimo lygiu ji taip pat artėja prie vakarietiškų valstybių?
Ž.Maurico teigimu, kalbant apie perkamąją galią, ypač infliacijos dinamiką, reikia išskirti keletą etapų.
„Pirmas etapas – po įstojimo į ES iki 2007–2008 m.; tuomet pasižymėjome sparčiu pajamų augimu, tačiau ir kainos labai smarkiai didėjo. Krizės laikotarpiu taip pat šiek tiek vijomės kitas šalis ir pajamomis, ir kainomis, tačiau 2008–2012 m. iš esmės buvo stagnacija. Ir tik nuo 2013–2014 m. augimas paspartėjo, nes infliacija, ypač praėjusiais metais, buvo ganėtinai menka – vos šiek tiek viršijo ES vidurkį, o pajamų augimas siekė beveik dviženklius skaičius – pajamos augo beveik 10 proc. per metus“, – pasakojo ekonomistas.
Taigi, 2004 m. nominalus darbo užmokesčio skirtumas tarp Lietuvos ir Vokietijos buvo 8 kartai, o pagal perkamąją galią – šiek tiek mažiau nei 4 kartai. Dabar nominalus skirtumas yra kiek didesnis nei 3 kartai, o pagal perkamąją galią – 2 kartai.
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) vyriausioji ekspertė Indrė Genytė-Pikčienė pastebėjo, kad vertinant perkamąją galią vis dar jaučiama ryški takoskyra tarp ES naujųjų narių ir senbuvių. Tačiau ES narystė, struktūrinė parama ir bendros prekių, paslaugų ir kapitalo rinkos suteikiamos galimybės leidžia naujoms Centrinės Rytų Europos narėms sparčiai vytis ES vidurkį.
„Gyventojų perkamajai galiai įtaką daro jų pajamų, t.y. darbo užmokesčio, augimas bei infliacijos tendencijos šalyje. Kadangi ES naujokių atlyginimų palyginamoji bazė nedidelė, natūralu, kad jose fiksuotas gerokai spartesnis algų augimas“, – sakė pašnekovė.
Jos teigimu, per pastaruosius penkerius metus realios algos, t.y. atmetus infliacijos poveikį, sparčiausiai augo Rumunijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje, šiek tiek santūriau – Slovakijoje, Slovėnijoje, Čekijoje ir Lenkijoje. Per pastaruosius penkerius metus realios algos vidutiniškai neaugo arba augo tik labai nežymiai Kroatijoje, kurioje ilgą laiką ekonominę plėtrą ribojo struktūrinės problemos, taip pat Kipre, Ispanijoje, Suomijoje, Italijoje ir Belgijoje.
„Pastaruosius penketą metų makroekonominė aplinka buvo palanki ūkio augimui, tad šalyse, kurios atrodo sėkmingai konkurencingumo reitinguose ir kuriose nėra struktūrinių barjerų, darbo užmokestis ir vartotojų perkamoji galia kilo. Išsiskiria jaunosios ES narės, kurios stengiasi sukurti lanksčias ir palankias sąlygas verslui, kad galėtų pritraukti kuo daugiau tiesioginių užsienio investicijų. Neigiamai išsiskiria vadinamosios periferinės šalys (Italija, Ispanija, Graikija, Portugalija) bei Prancūzija, kuriose ekonomikos nekonkurencingos, darbo sąnaudos aukštos, bet produktyvumas žemas, daug struktūrinių problemų (dideli mokesčiai, valdžios sektoriaus skola ir t.t.), neefektyvi darbo rinka, ekonominės plėtros potencialas labai ribotas – tai neleidžia sparčiau mažėti nedarbui ir kilti atlyginimams“, – pasakojo I.Genytė-Pikčienė.
Svarbiau – pinigų kiekis
„Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Ž.Mauricas įsitikinęs, kad svarbiau yra ne perkamoji galia, o nominalus pinigų kiekis. Mat kuo žmogus daugiau uždirba, tuo didesnę finansinę laisvę turi. O finansinė laisvė, pašnekovo manymu, yra labai svarbi – netgi būtina – bendros laisvės sudedamoji dalis.
Tai, kad žmonės Lietuvoje gyvena geriau, ekonomistas sakė pastebintis ir iš gyventojų nuotaikų.
„Labai geras pavyzdys yra tai, kad dar prieš penkerius metus, kai ateidavo rugsėjis, atšaldavo orai, pasipildavo straipsniai apie šildymo sezoną, o dabar kol kas nemačiau nė vieno tokio – mačiau tik straipsnį apie pigias keliones į Turkiją, – juokėsi Ž.Mauricas. – Žvelgiant apskritai, paslaugų kainos kyla žymiai sparčiau nei išlaidos prekėms, taip pat ir komunalinėms paslaugoms. Tad, jei žmonės nelabai išlaidauja paslaugoms, pavyzdžiui, neina į restoranus, kavines, nesinaudoja kitomis paslaugomis, jų perkamosios galios augimas yra ganėtinai gerai juntamas. Kalbant apie infliaciją, išimtis yra maisto produktai, kurių kainos augo ganėtinai sparčiai ir tai kelia nerimą. Bet jei namų ūkis yra pasiekęs tam tikrą pajamų lygį ir maistui išleidžia santykinai nedidelę dalį išlaidų, jis tikrai gali ir pasitaupyti, ir turi lankstumo.“
Remdamasis savo skaičiavimu, ekonomistas taip pat pastebėjo, kad Lietuvoje, palyginti su ES, pastaruosius penkerius metus labai didėjo ir vidurinė klasė.
Reikia tolesnių veiksmų
Ž.Mauricas sutiko, kad perkamosios galios augimas nėra vien savaiminio ekonomikos augimo išdava. Anot jo, itin didelį stimulą davė Lietuvos narystė euro zonoje ir ES, taip pat ganėtinai gera viešųjų finansų būklė, bendras makroekonominis stabilumas. Tai padeda pritraukti užsienio investuotojų, kurie skatina darbo užmokesčio augimą.
„Tik įstoję į ES mes turėjome milžinišką pranašumą darbo jėgos sąnaudų prasme – net ir solidų atlyginimą uždirbantis lietuvis uždirbdavo mažiau nei minimalų atlyginimą gaunantis vokietis. Tiesa, mes visa apimtimi to savo privalumo neišnaudojome, nes šalyje dar buvo labai neapibrėžta makroekonominė, politinė, teisinė, mokestinė aplinka, neturėjome euro. Kilo ir korupcijos klausimų, apskritai šalis buvo besivystanti. Tik pastarieji 5–7 metai yra tas laikas, kai mes visiškai išnaudojame narystės ES privalumus. Atitinkamai ir augimas dažniausiai yra tvarus. Darbo užmokesčio augimą skatina ateinančios investicijos, ypač užsienio kapitalo bendrovių, kurios moka, mūsų akimis žiūrint, ganėtinai solidžius darbo užmokesčius“, – sakė Ž.Mauricas.
Politikams, anot Ž.Maurico, gerą žodį galima tarti už tai, kad jie „bent jau nesugadino viso šio proceso“.
Tiesa, I.Genytė-Pikčienė pastebėjo, kad valdžios iniciatyvos pastaruoju metu prisideda prie atlyginimų kilimo. Anot jos, dėl mokestinės reformos sumažėjo mokestinė našta su darbo santykiais susijusioms pajamoms ir tai esą leido mėgautis atlyginimo į rankas augimu mažiausias pajamas gaunantiesiems ir žemesnei vidurinei klasei.
„Taip pat buvo keliami atlyginimai viešajame sektoriuje. Šiemet jų augimas gerokai lenkė šalies vidurkį. Tai daryti svarbu, nes ilgą laiką prieš tai viešojo sektoriaus algos augo gerokai lėčiau, o tai prastina pozicijas į šį sektorių pritraukiant kvalifikuotų specialistų. Tačiau svarbu užtikrinti, kad išlaidos nebūtų liejamos į rėtį – nereformuotas viešasis sektorius kol kas ir yra tas rėtis, kur nemažai lėšų panaudojama neefektyviai ar iššvaistoma. Būtina šią problemą spręsti, kad vertiems specialistams galėtume užtikrinti konkurencingas algas, nes dabartinė situacija nėra tvari: pastaruosius keletą metų kilę viešojo sektoriaus atlyginimai ištikus sunkmečiui gali gerokai prarasti pagreitį“, – kalbėjo LLRI vyriausioji ekspertė.
Paklaustas, kokie tolesni žingsniai reikalingi, Ž.Mauricas sakė, kad būtini labai aktyvūs Vyriausybės veiksmai augimui palaikyti, nes „žemai kabantys vaisiai yra nuskinti“. Esą šalis dar yra tokio lygio, kad sustojęs augimas lemtų žmonių nusivylimą ir galbūt vėl išaugtų emigracija.
Pirma, anot ekonomisto, Lietuvai reikia daug pastangų pritraukti investuotojus, ypač į regionus, kol juose dar esama šiokio tokio gyvybingumo. „Vis dar iš savivaldybių vadovų, merų tenka išgirsti, kad jie investuotojus priimtų, tačiau nėra vietų. Įsivaizduokite – vietos Lietuvoje trūksta! – juokėsi ekonomistas. – Arba investuotojų nenorima priimti, nes jie neva nuo vietinio verslo darbuotojus nuvilios. Tai rimti jų argumentai – aš neišsigalvoju.“
Be to, Ž.Maurico manymu, Lietuvai trūksta strateginės vizijos. „Esame užleidę pirmaujančias pozicijas Latvijai oro transporto srityje. Dėl to kasmet prarandame iki 1 mlrd. eurų – galima sakyti, tiesiog atiduodame juos Latvijai, nes ji turi didesnį oro uostą. Taip pat svarbi miestų planavimo strategija, nes, augant gyventojų pajamoms, jų ir gyvenimo kokybės poreikis auga – neužtenka tik pavalgyti ir dirbti. Reikia infrastruktūros, sporto aikštelių, vaikų darželių, mokyklų“, – pabrėžė ekonomistas.
Norvegai – laimingiausi žmonės pasaulyje: ko galime iš jų pasimokyti? 9
