-
„Purpurinis vakaras“ skelbia datą: septynioliktasis festivalis Anykščius pripildys kultūros
17-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ šiais metais vyks rugpjūčio 22–24 dienomis.
„Didžiuojamės festivalio tęstinumu, vis stiprėjančiomis jo tradicijomis. Jaučiame, kad jis tapo ne tik Anykščių, bet ir Lietuvos kultūros veidu, – festivalį aplanko vis daugiau žmonių, o jo scenoje pasirodo vis daugiau garsių Lietuvos menininkų, scenos meistrų, muzikos atlikėjų“, – sako vienas iš festivalio organizatorių, geros muzikos ekspertų „Bardai LT“ vadovas Benas Jakštas.
Kaip ir kasmet festivalis prasidės nemokamu koncertu „Dovana Anykščiams“. Vyskupo skvere pasirodys dainų autorius ir atlikėjas, rašytojas ir kino režisierius Vytautas V. Landsbergis.
Organizatorių nuotr.
Nemokamai festivalio lankytojai kviečiami į režisierės Agnės Marcinkevičiūtės dokumentinio filmo „Mūza“ ir režisieriaus Gyčio Lukšo vaidybinio filmo „Duburys“ peržiūras, Gretos Skaraitienės fotografijų parodos „Mažyčiai mūsų gyvenimai“ atidarymą, susitikimą su poetu, vertėju Almiu Grybausku, aktoriaus Dainiaus Svobono vidurnakčio poezijos skaitymus Anykščių bažnyčios koplyčioje, bardų ir vaikų vidudienį su Vygantu Kazlausku, aktoriaus ir bardo Gedimino Storpirščio pasirodymą „Trys mūzos“ ant Rašytojų kalnelio.
Anykščių kultūros centro didžiojoje salėje bus parodytas aktorės Violetos Mičiulienės monospektaklis „Pabaisų nebus“.
Violeta Mičiulienė ir Greta Skaraitienė. Organizatorių archyvo nuotr.
Du vakarus Anykščių Dainuvos slėnyje skambės įvairiausia muzika – nuo ramių, muzikinių bardų istorijų iki triukšmingos alternatyviosios muzikos. Festivalio scenoje pirmą kartą pasirodys grupės „Kedrostubùras“, „Golden Parazyth“, čia dar niekada nėra dainavusios Monika Liu ir Inga Jankauskaitė.
Inga Jankauskaitė. L. Griciaus nuotr.
Po ilgos pertraukos į festivalio sceną grįžta dainininkas Gytis Paškevičius su grupe, specialų pasirodymą rengia dainininkė Gabrielė Vilkickytė ir Džiugas Širvys.
Gabrielė Vilkickytė ir Džiugas Širvys. R. Šeškaičio nuotr.
Festivaliui šeimos grupę sukūrė aktorius Giedrius Arbačiauskas su žmona Agne ir dviem sūnumis – Nojumi ir Jonu. Aktorius, režisierius Aidas Giniotis su teatro trupe „PlumBum“ festivaliui rengia pasirodymą, kuriame skambės maestro Vytauto Kernagio dainos.
Arbačiauskai ir Giniočiai. Organizatorių nuotr.
„Purpuriniame vakare“ pirmą kartą bus pristatytas rudenį į didžiąsias koncertų sales iškeliausiantis Leonardo Coheno dainų projektas „Dainos bokštas“. Pasaulinio garso muzikos legendos dainas atliks Raminta Naujanytė-Bjelle, maestro Vladas Bagdonas, aktorius Andrius Bialobžeskis. Jiems pritars Vytauto Lukočiaus ritmo grupė.
Vytautas Lukočius. Organizatorių nuotr.
Didžiuosius festivalio koncertus ves Daiva Tamošiūnaitė-Budrė ir aktorė Nijolė Narmontaitė. Festivalio pabaigos koncerte bus įteikta 13-oji Sauliaus Mykolaičio vardo premija už ryškiausią 2023–2024 metų dainuojamosios poezijos debiutą.
Nijolė Narmontaitė. Organizatorių nuotr.
„Purpurinis vakaras“ ne tik reprezentuoja iškiliausius Lietuvos menininkus, ne tik pristato patrauklų, unikalų, poezija ir kūryba spinduliuojantį Anykščių kraštą, bet ir sukuria unikalią kūrybos, diskusijų ir dialogų erdvę meno kūrėjams“, – teigia festivalio organizatorius B. Jakštas.
Organizatorių nuotr.
17-asis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ literatūriniame Lietuvos krašte – Anykščiuose – rugpjūčio 22–24 dienomis. Daugiau informacijos rasite čia.
-
Vakar Anykščiuose prasidėjusio 15-ojo „Purpurinio vakaro“ akcentai: Mekas, Sutkus ir „G&G SindikatasVakar Anykščiuose prasidėjusio 15-ojo „Purpurinio vakaro“ akcentai: Mekas, Sutkus ir „G&G Sindikatas
Rugpjūčio 18-osios vakarą pirmieji festivalio muzikiniai akordai nuaidėjo prie Anykščių Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos. Koncertą Anykščiams dovanojo ANDRIJAUSKŲ TRIO, kuriame kartu su grupės „Baltos varnos“ įkūrėjomis, seserimis Milda ir Terese Andrijauskaitėmis dainuoja ir jų tėtis Gintaras – charizmatiškas kūrėjas, grupės „Sadūnai“ muzikantas, Zarasų kultūros centro kapelos vadovas.
„Purpurinis vakaras“ šiemet kviečia prisiminti Joną Meką, juk 2022-aisiais minimos poeto, rašytojo ir, kaip pats mėgo save vadinti, filmininko 100-osios gimimo metinės. Vėlų vakarą Anykščių kultūros centre vyko Vytauto V. Landsbergio dokumentinio filmo „Jono Meko antologija“ peržiūra.
J. Junevičiaus nuotr.
„Nereikia rūpintis gyvenimu. Jis eina savaime. Nedaug reikia: obuolio, duonos, dešros ir sūrio. Po teisybei, nenusimanau nieko apie nieką. Mes per daug nusimanome, per daug dedamės, kad viską žinome. Mes nieko nežinome. Nors ne, mes viską žinome...“ – J. Meko žodžiai filme skamba itin šiuolaikiškai.
V. V. Landsbergio dokumentiniame filme garsusis naujojo Amerikos kino pradininkas J. Mekas pasakoja savo biografiją, dėsto savo kūrybos kredo, atskleidžia požiūrį į avangardinį ir holivudinį kino meną, eseistinėse išpažintyse kino kamerai mąsto apie amžinąsias vertybes. Filme apie garsųjį lietuvį kalba jo avangardinių eksperimentų bendražygiai – Salvadoras Dali, Johnas Lenonas, Yoko Ono bei antiakademinio-antimeninio judėjimo FLUXUS pradininkas Jurgis Mačiūnas.
J. Junevičiaus nuotr.
V. V. Landsbergio ir menininko J. Meko bendrystė gimė 1999–2004 metais Niujorke. V. V. Landsbergis, anuomet nufilmavęs savo pokalbius su J. Meku, vėliau iš jų sukūrė dokumentinį filmą.
Penktadienį, rugpjūčio 19 dieną, festivalio dalyvių ir svečių laukia net keturi renginiai: Antano Sutkaus fotografijų parodos atidarymas, susitikimas su poete Erika Drungyte, Didysis grupių dienos koncertas, kurį ves aktorius Sakalas Uždavinys ir kuriame pasirodys Živilė Mackevičiūtė, Emilija Statinaitė, Gintarė Bauerytė, grupės „Baltos varnos“, „Jauti“, Domantas Razauskas su grupe „VOS VOS“, „Sisters on wire“, „G&G Sindikatas“ ir poezijos spektaklis „Nedingęs“ apie poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimą ir kūrybą.
Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – rugpjūčio 18–20 dienomis. Visą festivalio programą rasite čia.
-
Sutikęs save aštuoniolikmetį Kastetas iš „G&G Sindikato“ perspėtų: tik nedėk nieko į „YouTube“
Per daugybę metų grupės nariams yra tekę koncertuoti įvairiausiose scenose. Kartą, Šiaulių arenoje, grojo žirgams – arena buvo paversta kliūčių ruožu, kurį turėjo įveikti į žirginio sporto čempionatą susirinkę jojikai ir jų žirgai.
Kastytis Sarnickas-Kastetas įsitikinęs, kad festivalio „Purpurinis vakaras“ scenoje jie neatrodys svetimkūniai. „Kai kuriose mūsų dainose poezijos gali atrasti daugiau nei visame kokio nors bardo albume“, – tai ne tik šmaikšti atlikėjo frazė. „G&G Sindikato“ gerbėjai irgi nuoširdžiai pasakotų, kiek simbolių, metaforų, naratyvinių pasakojimų, istorijų yra jų mėgstamos grupės tekstuose.
Trečiąjį savo dešimtmetį skaičiuojanti hip hopo grupė liko ištikima savo vertybėms. „Ir jauni mes neapsimetinėjome, – sakė K. Sarnickas. – Savo klausytojams buvome kiemo bičiuliai, draugai, su kuriais gali aptarti amžinąsias vertybes, mūsų nedomino prabangios mašinos ir dirbtinės pramogų pasaulio šypsenos. Tokie ir likome, džiaugiamės, kad žmonės į mūsų koncertus ateina pasiklausyti ne tik liūdnų arba linksmų dainų, bet gauna visą emocijų paletę. Svarbiausia mūsų vertybė – kad buvome, esame ir, tikiuosi, būsime tikri“.
„G&G Sindikatas“ / J. Suslavičiūtės nuotr.
Be jokios abejonės, pasakojo Kastetas, kai kas jų sukurtais blogų berniukų įvaizdžiais patikėdavo, tačiau, kad ir klaidingos nuomonės, grupės vyrams jos netrukdė. „Blogiukai atspindėjo tai, kas vyko Lietuvoje ir pasaulyje, šaržavo repo kultūrą“, – sakė atlikėjas, kuriam šiandien jau gerokai per keturiasdešimt.
Jei mes šiandien būtume jauni, tikrai „M.A.M.A“ scenoje spiegtume, kad senius reikia varyti lauk iš pramogų pasaulio.
Paklaustas, ką jis pasakytų, ką patartų aštuoniolikmečiui Kastetui, šiandien jį sutikęs, K. Sarnickas juokėsi: „Pirmiausiai perspėčiau, kad nedėtų visokių savo vaizdo įrašų į „YouTube“, kada nors gali išaušti toks laikas, kai labai dėl to gailėsis. Pasakyčiau jam, kad gal ir ne visada verta viešinti viską, ką esi sukūręs, bet tuo pačiu liepčiau jam nesustoti, tikėti savimi ir kuo daugiau laiko atiduoti kūrybai, o ne pramogoms. Iš tiesų visada sau sakiau, kad nebūsiu senas bambeklis, neaiškinsiu jauniems žmonėms kaip gyventi. Ir esu tikras – jei mes šiandien būtume jauni, tikrai „M.A.M.A“ scenoje spiegtume, kad senius reikia varyti lauk iš pramogų pasaulio“.
Metams bėgant pozos ir pravardės, sako Kastytis, irgi praranda prasmę. Štai kodėl jis brėžia aiškią ribą tarp Kasteto iš „G&G Sindikato“ ir Kastyčio Sarnicko, kuriam yra svarbu ne tik muzika, bet ir galimybė kuo geriau pažinti savo vidų.
K. Sarnickas / L. Juzėno nuotr.
Nors dvylikmetis jo sūnus Matas groja būgnais, muzikantas sunkiai įsivaizduoja dieną, kai jie abu stovės vienoje scenoje.
„Gal čia dabar tokia nuotaika, nes vasaros atostogos, daug laiko praleidžiame kartu, su šeima, kiekvienas koncertas man yra tarsi mažas pabėgimas. Nenorėčiau – atvyksti į koncertą, o ten apšildančioje grupėje – tavo vaikas! Negaliu linkėti Matui, kad jis rinktųsi muzikanto kelią, žinau, koks tas kelias sunkus. Bet, turbūt, kiekvienas tėvas taip kalba apie savo profesiją. Matas klauso mūsų grupės muzikos. Prieš trejus metus, nustebau, pasirinko dainą, kurią retai grojome, jis buvo paskutiniame mūsų albume, Svaras ją atliko vienas, daina vadinosi „Gyvenimo blogas“. Niūniuodavo ir kitas dainas, man tik būdavo labai įdomu stebėti, kad keiksmažodžių niekada netardavo garsiai – jam buvo visiškai aišku, kad kalbėti taip viešai nėra gražu“, – pasakojo K. Sarnickas.
Kadaise kaltinti tuo, kad dainuoja apie alų ir merginas, šiandien „G&G Sindikatas“ yra beveik patriotinė grupė, pasirodanti svarbiausiuose šalies renginiuose.
„Per beveik tris dešimtmečius ir Lietuvoje ir ypač pasaulyje hip hopo muzika ir kultūra labai pasikeitė. Buvusi alternatyvi muzikos kryptis šiandien tapo viena svarbiausių pasaulio popmuzikos kultūroje. Gaila, kad šio žanro išskirtinumas dingo, kad nebėra kabinančių temų, kurios nagrinėdavo socialines problemas“, – sakė atlikėjas, tačiau čia pat pridūrė, kad alternatyvos tikrai galima rasti – atlikėjų ir hip hopo muzikos krypčių yra daugybė, klausytojai visada atras tai, kas jiems aktualu.
„G&G Sindikatas“ Didžiajame grupių koncerte, festivalyje „Purpurinis vakaras“ – rugpjūčio 19 dieną, 18 val. Visą 15-ojo kultūros festivalio „Purpurinis vakaras“ programą rasite čia.
-
Dzūkišką tarmę išsaugojusios aktorės N. Varnelytė ir V. Mockevičiūtė nesigėdija kaimiškos prigimties 2
Šią vasarą aktorių duetas ir jų sukurti spektakliai „Kas apsakys dzūkų linksmybes“, „Velnių priėdę“, „Nedingęs“, „Miško seserys“ yra itin geidžiami ir dideliuose miestuose, ir atokiuose šalies kaimuose. „Mes negalvojame apie koncepciją, kuriame tai, kas mums pačioms įdomu, smagu“, – sakė aktorės.
Dzūkų kalba iš N. Varnelytės ir V. Mockevičiūtės lūpų rugpjūčio 20 dieną suskambės Aukštaitijoje – kultūros festivalyje „Purpurinis vakaras“. Aktorės parodys kartu su Kauno dramos teatro aktore Jurga Kalvaityte kurtą spektaklį „Nedingęs“. Tos pačios dienos vakarą didžiajame festivalio koncerte Dainuvos slėnyje aktorės mėgins iškvosti festivalio dainininkus ir muzikantus, kokiomis jie tarmėmis kalba.
Dzūkų tarmė, teigia aktorės, yra visiškai natūrali ir labai stipri jų tapatybės dalis. Druskininkuose užaugusi Neringa dzūkų šnekos išmoko iš savo bobutės. Vėliau dzūkiškai valandų valandas ji galėdavo kalbėti su savo darželio, mokyklos ir studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje drauge, aktore Rasa Lazauskaite. „Mes šitaip abi linksmindavomės, varinėdavome šnekeles, tokias bobules vaidindavome“, – prisiminė Neringa ir sakė, kad su kolege, aktore R. Lazauskaite dar ir šiandien susitikusios kalba dzūkiškai.
Organizatorių nuotr.
Lygiai toks pat natūralus virsmas iš bendrinės kalbos į tarminę įvyksta ir tada, kai Neringa susitinka Vitaliją. „Užaugau Nedzingėje, prie Varėnos, dzūkiškai kalbėjau visada. Man atrodė, kad visa Lietuva šitaip kalba, – prisiminė Vitalija. – Niekada nejutau gėdos dėl savo kaimiškos prigimties ir kalbos, o ir patyčių dėl to niekada nepatyriau. Tik brolis, šiandien mums spektakliuose daug padedantis folkloro grupės „Ratilai“ muzikantas Darius Mockevičius, yra pasakojęs, kad kartą iš jo šnekos pionierių stovykloje pasityčiojo varėniškiai. Taip jau būdavo – kitur tarmė neužkliūva, o štai, Varėnoj – miestiečiai.“
Šiandien Vitalijai atrodo, kad tai, jog jiedu su broliu užaugo miškuose, kaip dzūkai sako – ant uogų, jiems abiem pridėjo daug energijos. „Lėtas gyvenimas, be streso turi savo privalumų, kaime šeimos artimesnės, daugiau dirba kartu, o mieste tėvai vaikų neturi kada auginti – lekia dirbti, paskui, tarsi išpirkdami kaltes, kad jų trūksta, vaikus paikina“, – sakė aktorė.
Prieš keletą savaičių dzūkų kultūros festivalyje dalyvausi Neringa labai tikisi, kad tarmės ir suvokimas, kokios svarbios yra prigimties šaknys, grįžta. „Festivalyje mačiau tiek daug jaunų žmonių, kalbančių dzūkiškai, tarmės jie moko ir savo vaikus. Tarmė yra sunkiai žodžiais nupasakojamas, gyvas, vitališkas poreikis prisiliesti prie savo protėvių, prie savo prigimties šaknų, išlaikyti mūsų charakterio skirtybes. Ir kalbu ne tik apie dzūkų tarmę, apie visas tarmes, kurias lietuviams pavyko išlaikyti per amžius“, – kalbėjo aktorė.
Pirmąjį kartą aktorių sugalvotą smagią komediją pagal tautosakininkų Petro Zalansko ir Rožės Sabaliauskienės istorijas „Kas apsakys tas dzūkų linksmybes“ išvydo į Teatro sąjungos salę susirinkę kolegos. „Niekaip negalėjome tikėtis, kad mūsų pasirodymas bus toks sėkmingas, o nuo jo prasidės ir visas „Labas“ teatras“, – sakė V. Mockevičiūtė.
Ar skirtingų regionų žiūrovai supranta, ką scenoje dzūkiškai kalba aktorės? „Neseniai vaidinome Žemaitijoje, netoli Šilutės. Į sodybą, kurioje vyko dailininkų bienalė, suvažiavo ir vietos žmonės. Po pasirodymo vienos močiutės paklausiau, ar viską suprato. „Viską, vaikeli, viską“, – žemaitiškai atsakė ji man. Dzūkų tarmė – ne žemaičių, išmesk visus dz ir žinosi, apie ką kalba“, – šypsojosi Vitalija ir pridūrė, kad tikrai galima pamatyti kiekvieno regiono žmonių skirtybes. Dzūkai – labai empatiški, atjautūs, greiti, ūmūs, gal ne tokie turtingi, bet labiau atsipalaidavę. Aukštaičiai – ant aukštų kalnų, išdidūs. Žemaičiai žino savo vertę, užsispyrę.
Organizatorių nuotr.
Kai vaidina savo spektaklius tarmiškai, Vitalija ir Neringa sako, nieko per jėgą spausti netenka. Tarmė iš vidaus ištraukia viską, kas reikalinga. „Nemanau, kad mums pavyktų žemaitiškai taip pat vaidinti kaip dzūkiškai, – svarstė Vitalija. – Parodiją gal ir suvaidintume, bet tik ne rimtą spektaklį. Tarmė glūdi viduje, jos neįmanoma nei pamiršti, nei užspausti.“
Anykščių koplyčioje, kur per festivalį „Purpurinis vakaras“ tradiciškai vyksta naktiniai poezijos skaitymai, šiais metais V. Mockevičiūtė ir N. Varnelytė pristatys teatrinį pasivaikščiojimą po poeto Antano Kalanavičiaus gyvenimą ir kūrybą. Tituluotas paskutiniu lietuvių poezijos pagoniu, nuošalės poetu, kalbos alchemiku, A. Kalanavičius visą brandžiausios kūrybos laikotarpį buvo izoliuotas nuo meno pasaulio. Išleistos dvi poeto kūrybos rinktinės, tačiau būdamas gyvas jis nesulaukė nė vienos iš aštuonių savo knygų leidimo. Nuo 1973-iųjų iki pat savo mirties poetas gyveno gimtajame vienkiemyje. Nuo literatūros pasaulio atskirtas A. Kalanavičius sunkiai vertėsi dirbdamas šaltkalviu-suvirintoju, melioratoriumi, savo realybę atskleisdamas nepakartojamose savo eilėse.
V. Mockevičiūtės, N. Varnelytės, J. Kalvaitytės spektaklis „Nedingęs“ – Anykščių koplyčioje įvyks išmušus rugpjūčio 20 dienos vidurnakčiui. Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – nuo rugpjūčio 18 iki 20 d. Visa festivalio programa – www.purpurinisvakaras.lt.
-
Lietuvos kantri tėvo V. Stakėno vasara: knyga, festivaliai ir muzikiniai eksperimentai 2
V. Stakėno vasaros planuose – rugpjūtį Anykščiuose vyksiantis penkioliktasis kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“. Į festivalio sceną V. Stakėnas kops antrą kartą: „Kvietimą dainuoti „Purpuriniame vakare“ gavau prieš dvejus metus“, – pasakojo ir žada savo kūrybos gerbėjams Anykščiuose padovanoti naujausią, vos prieš mėnesį sukurtą dainą. „Ji iškart užkariavo mano širdį“, – prisipažino.
Be kūrybos V. Stakėnas, sako, neišgyventų nė dienos.
„Žinote, ką veikiau vakar? Ne, ne, negulėjau prie ežero ar šezlonge savo namų sode, bėgiojau po elektronikos parduotuves Šiauliuose ir ieškojau specialių laidų bei adapterių, kad galėčiau įgyvendinti savo sumanymą – vis tobulinu savo gitaros skambesį. Turiu ypatingą, vardinę „Gibson“ įmonės gitarą, jų pasaulyje yra sukurta vos 100 vienetų, viena priklauso man. Ši gitara – tarsi mersedesas gitarų pasaulyje, tad ir noriu, kad jos skambesys atitiktų klasę, – atsargiai ir atsakingai prie jos tvirtinu įvairius garso nuėmiklius. „Purpuriniame vakare“ noriu debiutuoti su dar vienu, kuris sustiprina dvi storąsias stygas“, – apie savo kūrybos niuansus pasakojo muzikantas. Virgis įsitikinęs: klausytojus pasiekęs aukštesnės kokybės garsas glosto ir atlikėjo širdį.
„Per daugybę metų scenoje išsiugdai savikritiką, tampi teisėju sau“, – sakė Lietuvos kantri tėvu dažnai pavadinamas V. Stakėnas. Dėl šio vardo, sako, tik pradžioje kiek pykęs. „Nieko aš po ta šiaudine skrybėle neslepiu, o ir apskritai mano skrybėlės kraštai išsilyginę“, – juokėsi ir pridurė, kad šiais laikais skrybėles dažniau keičia beisbolo kepuraitės. Dabartinei kantri muzikos kartai skrybėlė scenoje nieko nebereiškia – kantri muzika, kaip ir visi kiti muzikos stiliai, asimiliuojasi, ieško naujų spalvų, formų ir skambesio.
Virgis Stakėnas. / Asmeninio archyvo nuotr.
Štai kodėl Virgis sutiko priimti Lietuvoje žinomo reperio Keano Blunto pasiūlymą kartu sukurti dainos „Nepripratau“ remiksą.
„Istorija gana smagi, – prisiminė atlikėjas. – Internete pamačiau ambicingą vieno jaunuolio pareiškimą – jei jis surinks 500 savo naujos dainos patiktukų, padarys projektą su Virgiu Stakėnu. Nei aš to vaikino žinau, nei jis su manimi kalbėjosi! Parodžiau jo dainą Amerikoje gyvenančiam savo muzikos prodiuseriui. Tas sako: „Darom!“ Pasitikiu juo – jis puikiai išmano ir Amerikos, ir pasaulio, ir Lietuvos muzikos rinką. Kartu nusprendėme – užbėgsime Keanui už akių ir patys pakviesime jį kartu pamuzikuoti. Paskui atsirado remiksas – iš mano kūrinio liko pusė teksto, orkestruotė visai kitokia. Vieno ūkininko sodyboje nufilmavome klipą ir štai, prašom, daugybė peržiūrų internete.“
Klysta tie, kuriems gali pasirodyti, kad ieškodamas naujų muzikos formų Virgis užmiršo bardų kūrybą.
„Aš į tradicinę bardų muziką atnešiau gal daugiau įvairovės, – jis sakė, – bet mes kalbame apie mano kartą. Šių dienų bardai ieško naujo skambesio, nors tai, kas svarbiausia, bardų muzikos tekstų prasmė ir gylis, išlieka. Džiaugiuosi, kad jauni muzikantai negraibo iš interneto to, kas jau sukurta, o kuria patys. Kūryba yra svarbus mūsų gyvenimo variklis, o bardų dainų tekstai – stiprus ginklas, saugantis mūsų gimtąją kalbą.“
Virgis Stakėnas. / Asmeninio archyvo nuotr.
Pasaulines muzikos naujienas Virgiui dažniausiai referuoja JAV gyvenantis jo sūnėnas 1ggy – Ignas Marcinkevičius.
„Jis – mano akys ir ausys užsienio ir Lietuvos muzikos pasaulyje. Ignas man padėjo atrasti jaunimo muziką, jis tapo ir mano albumo „sTAKENas“ prodiuseriu ir aranžuočių autoriumi. Albume skamba folktronika – elektronine muzika pagardintos baladės“, – pasakojo dainininkas.
Savo žinomiausias balades Virgis žada sudėti ir į knygą, kurios tekstai jau sugulę kompiuteryje. „Knyga – mano pastarųjų dvejų metų ir ypač šios vasaros darbas, didžiulis darbas, viso mano gyvenimo ataskaita“, – sakė dainininkas ir išdavė, kad knygos formatas bus netikėtas – su baladžių tekstais, jų legendomis – gyvenimo istorijomis, akordais, specialiai knygai įrašyta muzika kiekvienai baladei sukurtais steampunk stiliaus piešiniais.
Kultūros festivalis „Purpurinis vakaras“ Anykščiuose – rugpjūčio 18–20 dienomis. Daugiau informacijos apie programą – www.purpurinisvakaras.lt.