Kalbėdamas apie sprendimą, klubo prezidentas Rimantas Kaukėnas pabrėžė, kad jaunai „Wolves“ organizacijai būtinas tęstinumas ir patirtis, kurią yra sukaupęs treneris K. Kemzūra.

„Toliau siekiame savo vizijos ir užsibrėžtų tikslų. Visi suprantame, kad praėjęs sezonas baigėsi ne taip, kaip planavome. Tačiau būsimą sezoną norime tęstinumo, tikime šio trenerio patirtimi ir sunkiu darbu, matome jo puikią komunikaciją su žaidėjais, profesionalumą, pavyzdinę darbo etiką. Siekiame, kad mūsų krepšininkai augtų, tobulėtų, o komanda sukurtų savo identitetą – būtų vieninga, kovojanti iki paskutinės sekundės, pilnai atsiduotų ir gynyboje, ir puolime. Tiek mes, tiek treneris keliame sau tokius pat tikslus“, – sakė „Wolves“ prezidentas Rimantas Kaukėnas.

Solidžią patirtį Turkijos, Graikijos, Rusijos, Lenkijos klubuose sukaupęs 53 metų treneris K. Kemzūra į „Wolves“ atvyko kovo pabaigoje. Pasak trenerio, debiutinio komandai sezono finišas nebuvo toks, kokio laukta, todėl jis džiaugėsi sulaukęs klubo pasitikėjimo.

„Nebuvome patenkinti praėjusio sezono pabaiga. Yra likęs labai ne koks jausmas. Suprantu, kad visai „Wolves“ organizacijai tai buvo sunkus metas. Man šis sprendimas yra svarbus, džiaugiuosi sulaukęs pasitikėjimo iš klubo, džiaugiuosi, kad galėsiu tęsti darbą, Jis, jaučiu, dar nėra pabaigtas, norisi tęstinumo. Sprendimą priimti užėmė laiko, todėl turime jį pasivyti. Dabar kibsime į darbus formuojant komandą“, – kalbėjo komandos strategas.

Be trenerio sutartis su į Vilnių persikeliančiu „Wolves“ klubu kitam sezonui turi krepšininkai Kristupas Žemaitis, Arnas Beručka, Adas Juškevičius, Eigirdas Žukauskas, Regimantas Miniotas ir Vitalijus Kozys.

Trečiąją vietą „Betsafe-LKL“ reguliariajame sezone užėmusi „Wolves“ komanda buvo laikoma aiškia ketvirtfinalio serijos favorite. Krepšinio specialistai kone vienbalsiai prognozavo, kad jos varžovė Jonavos „CBet“ šansų iš esmės neturi, tačiau bilietą į pusfinalį iškovojo būtent Aukštaitijos komanda, vilkus įveikusi tiek svečiuose, tiek savo arenoje.

Reziumuodamas komandos sezoną, „Wolves“ prezidentas R. Kaukėnas pripažino, kad jo pabaiga nebuvo džiuginanti.

„Tikrai nemalonus sezono užbaigimas. Toks rezultatas nedžiugina mūsų visų ir pakankamai liūdna atsižvelgiant, kiek mes įdėjome darbo, kiek įdėjome pastangų, kiek įdėjome bemiegių naktų ir pasiaukojimo tiek iš administracijos, tiek iš visų žmonių, kurie vienaip ar kitaip prisideda, savanorių. Nemalonu prieš Alytaus fanus. Tenka pripažinti ir atsiprašyti jų už tokią sezono pabaigą“, – kalbėjo R. Kaukėnas

Jam pritarė klubo direktorius A. Žiauberis, kurio teigimu, prieš sezoną kelti tikslai atspindėjo turėtą biudžetą, leidusį tikėtis kur kas geresnių rezultatų.

Praktiškai visi žaidėjai žaidė žemiau savo galimybių. Kokia buvo priežastis? Peršasi mintis, kad buvo psichologinis spaudimas, su kuriuo žaidėjai nesusitvarkė.

„Nepasiekėme savo užsibrėžtų tikslų. Turėjome ambicijų, tikslai buvo logiški, vertinant biudžetą ir įdėtas pastangas. Mes save projektavome tarp LKL prizininkų, – teigė vienas klubo vadovų. – Nepasiekėme to tikslo ir vertiname šį sezoną kaip nepasisekusį. Nepateisinome mūsų fanų, vadovybės, investuotojų lūkesčių. Sezonas, mūsų akimis, turėjo atrodyti kitaip rezultato prasme.“

Paklaustas apie priežastis, nulėmusias pralaimėjimą šalies čempionato ketvirtfinalyje, R. Kaukėnas neabejojo, kad pagrindinė priežastis yra psichologinė – komanda nesusitvarkė su gautu spaudimu.

„Vieno atsakymo, vienos priežasties nėra, bet faktas, kad rezultatas nepasiektas. Praktiškai visi žaidėjai žaidė žemiau savo galimybių. Kokia buvo priežastis? Peršasi mintis, kad buvo psichologinis spaudimas, su kuriuo žaidėjai nesusitvarkė. Gal tai buvo atsipalaidavimas pradžioje, o po to, kai pamatė, kad serija slysta iš rankų, atsirado baimė, spaudimas, kuris tikriausiai atėjo iš išorės. Žaidėjai su tuo vienaip ar kitaip nesusitvarkė. Esminis faktorius buvo psichologija, – svarstė „Wolves“ prezidentas, atskleisdamas, kad po serijos pabaigos ją aptarė su visais žaidėjais ir treneriais. – Turėjome ilgą dieną. Bendravome ilgai, daug šnekėjomės. Norėjau suprasti kiekvieno žaidėjo, taip pat visų trenerių mintis, požiūrį, kas pavyko, kas nepavyko. Visi taškai, visos mintys veda link to, kad tikrai nesusitvarkė būtent su psichologija. Trūko ramybės, laisvumo, kuris buvo vienas iš pagrindinių veiksnių.“

Kovo pabaigoje šalies krepšinio pasaulį sudrebino žinia, kad „Wolves“ išsiskyrė su treneriu Rimu Kurtinaičiu. Aptardamas šį sprendimą, R. Kaukėnas pripažino, kad jis buvo rizikingas, tačiau, jo nuomone, tai padaryti buvo būtina, žiūrint į atkrintamąsias, nes ėmė matytis vis daugiau nerimą keliančių ženklų artėjant svarbiausioms sezono kovoms.

„Tuo metu, kai pakeitėme trenerį, komanda nebežaidė savo žaidimo. Tai buvo rizikingas ėjimas. Komanda atsirėmė į sieną ir tai buvo drastiškas sprendimas, noras kažkiek sukratyti komandą, kažkiek sujudinti, kad ta komanda žaistų kitaip, kad sureaguotų į esamą situaciją. Mes jautėme, kad žaidimas regresavo. Artėjant atkrintamosioms, yra labai svarbu, kad komanda jaustų progresą. Labai svarbu, kad komanda būtų auganti ir lipanti į viršų. Neramino kai kurie dalykai, kurie vyko komandoje, ir mes priėmėme sprendimą pakeisti Rimą Kurtinaitį“, – sprendimo aplinkybes aiškino „Wolves“ prezidentas, patikslindamas, kad atlikti šį veiksmą nusprendė ne jis asmeniškai, o balsuodama klubo valdyba, kuri sprendžia visus svarbius organizacijos klausimus.

Tuo metu, kai pakeitėme trenerį, komanda nebežaidė savo žaidimo. Tai buvo rizikingas ėjimas.

Tuo pačiu, komentuodamas spaudoje pasirodžiusią informaciją, neva už žaidėjų komplektaciją buvo atsakingas ir juos į komandą rinko jis pats bei krepšinio operacijų vadovas Algimantas Bružas, R. Kaukėnas atskleidė, kad kone visi komandą papildę žaidėjai joje atsidūrė tik gavus trenerio pritarimą.

„Komplektacijos nedaro vienas žmogus. Nuo pat sezono pradžios komunikavome, kad mes norime įvykdyti trenerio viziją, kad treneris įskiepytų ir žaistų pagal savo stilių,  –  sakė „Wolves prezidentas. – Todėl kiekvienas žaidėjas buvo komplektuojamas ir renkamas tik su Rimo palaiminimu. Rimas su dauguma žaidėjų kalbėjo telefonu, su jais komunikavo, rinkosi žaidėjus. Vienas žaidėjas, kurio Rimas nesirinko, yra Jeffas Tayloras. Visi kiti buvo su jo žinia“.

Kad darbas buriant komandą su R. Kurtinaičiu nebuvo sklandus, pripažino ir A. Bružas. Pasak jo, treneris atsainiai žiūrėdavo į siūlomus žaidėjus arba koncentruodavosi išskirtinai į didesnio kalibro žaidėjus, kuriuos prisikviesti į „Wolves“ komandą nepadėdavo net ir solidus žadamas užmokestis. Nenuostabu, kad, esant tokiai situacijai, komandos komplektacija vyko sunkiai.

„Principas nuo pat pradžios buvo toks, kad šį sprendimą mes atidavėme treneriui. Mūsų darbas buvo jam pateikti pasiūlymus, jis iš jų renkasi. Jis pasirinko žaidėjus, kurie jam atrodė tinkamesni. Taip vyko procesas visą sezoną. Kartais problema būdavo ta, kad mes nusiunčiame variantus jam rinktis kažkurį žaidėją, bet jis tų variantų nepasižiūri, nusitempia visas laikas. Tada mes prarandame kažkuriuos žaidėjus, kurie pasirašo sutartis su kitomis komandomis“, – pasakojo A. Bružas.

„Buvo situacijų, kai jis užsikabindavo už kažkokių labai ryškių pavardžių, pavyzdžiui, Jeremy Evanso, su kuriuo jis dirbo „Chimki“ komandoje. Mes du mėnesius jį kalbinome, siūlydami didžiulius pinigus ir visą kitą, bet rezultate praradome daug labai gerų žaidėjų dėl to, kad tiesiog Rimas nenorėjo į kitus variantus žiūrėti ir galiausiai atsidūrėme situacijose, kur turėjome laukti, kol pasibaigs kažkokios lygos ar čempionatai, kad atsilaisvintų kiti žaidėjai, kurie jau pradėjo sezonus su kitomis komandomis, – aiškino krepšinio operacijų vadovas. – Todėl ta mūsų vidurio puolėjo pozicijos komplektacija labai užsitempė, nes turėjome laukti, kol atsiras žaidėjai, galintys išeiti iš savo komandų. Taip atsitiko su Ericu Buckneriu, kuris galiausiai tiko ir mes jį pasikvietėme.“

„Labai apgailestauju dėl savo poelgio. Suprantu, kad sukėliau pavojų kitiems, nuvyliau draugus, fondo ir klubo bendruomenes bei parodžiau netinkamą pavyzdį. Visų labai atsiprašau. Dėkoju pareigūnams už profesionalumą ir įvykdysiu paskirtas nuobaudas“, – penktadienio popietę feisbuke rašė R. Kaukėnas.

Dėl įvykio pradėta administracinė teisena. R. Kaukėnui gresia bauda nuo 1,1 tūkst. iki 1,5 tūkst. eurų.

„Šią naktį 0.30 val. buvo gautas pranešimas, kad A. Goštauto gatvėje pavojingai manevruoja automobilis. Vairuotojui buvo nustatytas 1,03 promilės girtumas“, – BNS sakė Vilniaus apskrities policijos atstovė Julija Samorokovskaja.

206 cm ūgio J. Grantas šį sezoną vilkėjo Kijevo „Budivelnyk“, kurį „Wolves“ įveikė Šiaurės Europos krepšinio lygos (ENBL) ketvirtfinalio serijoje, marškinėlius. Su aukštaūgiu pasirašyta sutartis iki „Betsafe-LKL“ čempionato pabaigos.

Dėl karo savo šalyje negalėjusiai rungtyniauti „Budivelnyk“ komandai jis FIBA Europos taurės turnyre rinko po 12,9 taško, atkovojo po 7,6 kamuolio ir atliko po 1,5 rezultatyvaus perdavimo per rungtynes, aikštėje praleisdamas po 27,7 minutės.

Tuo tarpu Balkanų lygoje žaidėjo renkama statistika buvo šiek tiek kuklesnė – 9,9 taško ir 6,3 atkovoto kamuolio per 19,7 minutės.

„Ericui iškritus dėl traumos, buvome priversti ieškoti pastiprinimo prieš pat svarbiausias sezono kovas. Ieškojome žaidėjo, kurio įsiliejimas į komandą neužtruktų ir pridėtų jos žaidimui papildomų opcijų. Būtent toks yra Jerai Grantas, kuris ne vienerius metus yra žaidęs Lietuvoje, tad žino, ko tikėtis, ir gerai supranta, koks krepšinis čia yra žaidžiamas. Jerai šį sezoną demonstravo solidų žaidimą ir pagelbės statant kokybiškas užtvaras, užbaigiant atakas baudos aikštelėje ar jos prieigose bei kovojant dėl kamuolių. Esame laimingi, kad jis sutiko mums pagelbėti svarbiausiu sezono metu“, – apie komandos naujoką kalbėjo klubo krepšinio operacijų vadovas Algimantas Bružas.

Per savo karjerą 34-erių metų J. Grantas su pertrauka tris sezonus atstovavo Klaipėdos „Neptūnui“, padėdamas uostamiesčio komandai 2016 m. iškovoti Lietuvos vicečempionų apdovanojimus. Taip pat, jis žaidė Australijos, Italijos, Latvijos, Izraelio, Venesuelos, Prancūzijos ir Graikijos pajėgiausiose lygose, yra sukaupęs didžiulę europinių turnyrų patirtį.

Savo ruožtu, tik šių metų pradžioje į Lietuvą atvykęs E. Buckneris iškart tapo svarbia „Wolves“ komandos mechanizmo detale. Visas 12 šalies čempionate savo žaistų rungtynių vidurio puolėjas pradėjo starto penkete ir jose vidutiniškai rinkdavo po 8,7 taško bei atkovodavo po 5 kamuolius per 21,5 minutės.

ENBL turnyre jis pelnydavo po 11,6 taško, o po krepšiais sugriebdavo po 8,7 kamuolio per 24,5 minutės.

„Vos prisijungęs prie komandos Ericas mums padėjo kaunantis dėl pergalių, todėl laukėme tyrimų rezultatų, vildamiesi, kad operacijos neprireiks, o  jis sugrįš į rikiuotę prasidėjus svarbiausioms sezono kovoms. Deja, medikų išvados nuliūdino. Dėkojame Ericui už jo indėlį, apgailestaujame dėl patirtos traumos ir linkime kuo greičiau sugrįžti į aikštelę“, – sakė klubo prezidentas Rimantas Kaukėnas.

Stropus, pareigingas ir subrendęs jaunuolis, kaip mama Aušra sako, „visada buvo smalsus ir žingeidus, jam visada norėjosi patikrinti, pažiūrėti, pabandyti pačiam“. Lemtingą popietę su draugais miškelyje leidęs laiką Airanas, nelaimingo įvykio metu nukentėjo nuo sprogusios petardos. Didžiausia žala teko akims. Kartu buvę draugai vaikiną atvedė namo, o mamos prisiminimuose skaudžiausias vaizdas, kurio nepavyksta ir, greičiausiai, niekada nepavyks ištrinti iš atminties – sūnus paskendęs kraujuose, negalintis atmerkti akių ir visiškoje šoko būsenoje.

Devynias valandas trukusi operacija ir pesimistiškos gydytojų prognozės

Airanas nedelsiant nuvežtas į VUL Santaros klinikas. Rizikos gyvybei nebuvo, tačiau vedėjos žodžiai nei kiek neramino – situacija itin sudėtinga, vieninteliai tvirti žodžiai – Jūsų sūnus turės išmokti gyventi tamsoje. Operacija truko devynias valandas, o po jų chirurgų išvados: jaunuolis bus aklas, tik stebuklo atveju – matys šviesą. Vaikino tėvams šie žodžiai buvo dar didesnė paskata ieškoti ir belstis į bet kokias duris, kurios būtų atvertos jų sūnui, su galimybe bent kažkiek padėti šioje skaudžioje situacijoje.

Kauno klinikų medikai buvo pasiryžę atlikti dar vieną operaciją. Jos tikslas – išgelbėti kairę akį ir pabandyti atstatyti dešinės akies regą. Pačios ilgiausios laukimo valandos gyvenime, kai vaikinas buvo operacinėje ir nerimo kupini Airano tėvai už durų su gydytojų prognozėmis, kad tikimybė, jog operacija pavyks, lygi 2 proc. Jaunuolio tėvus stebina sūnaus drąsa ir psichologinis stabilumas tokioje situacijoje ir tai, jog Airanas laikosi tvirtai – suteikia stiprybės ir visai šeimai, keliaujančiai per šį krauju pažymėtą sunkų kelią. Operacija Kauno klinikų gydytojų manymu dešinei akiai pavyko puikiai, nors buvo didžiulė rizika, kad akis bet kuriuo metu gali neatlaikyti ir sprogti.

Viltis regėjimui – Londono ligoninė

Po operacijos Airanas dešine akimi galėjo matyti šviesą, o kairei akiai buvo reikalinga ragenos transplantacija. Su kieviena diena, belaukiant ragenos donoro, vaikino kairė akis nyko. Galiausiai Lietuvos medikų išvada – Airanas, esant blogai OS matymo prognozei išbraukiamas iš ragenos recipientų sąrašo. Nors ir mintys buvo niūros, šeimos nariai nepasidavė – reikia kažką daryti. Draugų ir pažįstamų pagalba jie sužinojo apie specialią kliniką Londone ir ten dirbantį akių profesionalą. Tad labai greitai buvo priimtas sprendimas vykti į Londone esančią Moorfields akių ligoninę. Jaunuolį apžiūrėjęs vienas profesionaliausių pasaulio oftalmologų sutiko jį operuoti.

Airanas. / Asmeninio archyvo nuotr.

Procesas iki patenkant į rekomenduotą Londono kliniką sudėtingas, tačiau žinojimas, jog bent menkiausias žingsnis į priekį reiškia regėjimo atgavimą – nepaliaujamai vedė į priekį. Norint gauti planinio gydymo paslaugas kitoje ES šalyje, reikalinga S2 forma, kurią gauti paprastam žmogui yra beveik neįmanoma. Begalinis ryžtas, pajungtos įvairios institucijos ir ambasada jau visai netrukus leido rankose turėti privalomą formą.

Gauta S2 forma, draugų, artimųjų ir giminaičių finansinis palaikymas pirmajai operacijai, kurios kaina buvo 39 tūkst. eurų, ir vaikinas su šeima leidosi į lemtingą kelionę su viltimi pagerinti esamą situaciją. Operacijos Londono klinikoje – vienintelis išsigelbėjimas šiai šeimai ir pačiam Airanui, nes tokio gydymo Lietuvoje pritaikyti neįmanoma. Kitu atveju pacientui nebūtų suteikta S2 forma.

Likusioms dviem operacijoms reikalinga suma siekia 80 tūkstančių eurų

2021 m. gegužės 5 d. Moorfields klinikoje Airanas išlydėtas į operacinę. Operuojamas vaikinas buvo labai ilgai, o pats procesas buvo labai sudėtingas, nes kairėje akyje dar buvo rasta skeveldrų, kurios buvo pašalintos, taip pat pastebėta, kad tinklainė yra užsisukusi. Tikslas buvo išgelbėti kairę akį ir pakoreguoti dešinę. Po pirmosios operacijos, kai buvo išimtos siūlės ir dedami įvairūs akinių lęšiukai, siekiant patikrinti pokytį, vaikinas staiga suriko: „Matau!“ Tai prilygo pačiam tikriausiam stebuklui ir suteikė šimteriopai daugiau jėgų nesustoti ir padaryti viską, kad vaikinui būtų suteikta visa įmanoma pagalba, koreguojant regėjimą.

Moorfields klinikos gydytojas siūlo vaikiną operuoti dar du kartus. Antrosios operacijos Londone metu būtų transplantuojama sintetinė rainelė kairei akiai ir prognozuojama, jog vaikinas kaire akimi matys taip, kaip dabar mato dešine.

Antrosios operacijos kaina – 33 tūkst. svarų (39.28 tūkst. eurų), taip pat papildomai reikia mokėti už rainelę, kurią šeima jau įsigijo. Šiai, antrajai operacijai Santarų ligoninės fondas skiria 15 tūkstančių eurų. Tai svari pagalba šiai šeimai einant tamsiu ir nežinomybės kupinu keliu dėl sūnaus gerovės.

Trečiajai operacijai reikalinga suma, kurios metu bus dedamas filtras, apie 40 tūkstančių eurų. Brangios konsultacijos ir procedūros, kurios labai reikalingos, norint Airanui sugrąžinti bent dalį regėjimo, privertė šeimą prašyti pagalbos iš geros širdies žmonių.

Kvietimas prisidėti

Dabar Airanas mokosi savo mokykloje, prisitaikė dirbti kompiuteriu su specialiomis kameromis, gali skaityti, nors tai daro žymiai lėčiau. Po truputį grįžta jėgos ir motyvacija užsiimti programavimu ir sportu. Nuolatiniai jaunuolio palydovai – specialūs akiniai, saugantys jautrias ir sužeistas akis nuo saulės spindulių ir, žinoma, besąlygiškai mylintys tėvai, bandantys nuversti kalnus ir siekiantys padėti sūnui vėl išvysti tai, ką regėjo iki šiol...

Visi kviečiami prisidėti prie pagalbos vaikinui, jau ištvėrusiam sunkiausias operacijas ir nenumalšinamus skausmus. Dėl visų pagalbos neįmanoma gali tapti įmanoma – Airanui planuojamos likusios dvi operacijos gali leisti jam matyti daugiau nei tik šviesą... Prisidėti prie pagalbos Airanui galite pervesdami auką į R. Kaukėno fondo sąskaitą:

Rimanto Kaukėno paramos grupė

Įmonės kodas: 302721009

Sąskaitos nr.(IBAN): LT147290099086499744

Paskirtis: PAGALBA AIRANUI

Bankas – Citadele

Prieš dešimt metų įsteigęs savo vardo paramos fondą, R. Kaukėnas kartu su komanda padeda sunkiose ir kritinėse būklėse esantiems vaikams bei jų šeimoms.

„Dabar prisidedame ir prie ukrainiečių vaikų gėrovės, stengiamės pagelbėti visais įmanomais būdais: ar tai būtų apgyvendinimas, medicininės priemonės, ar rūbai – viskuo, kuo tik galime. Labai džiaugiuosi, jog visi žmonės reaguoja labai pozityviai ir taip pat noriai prisideda“, – laidoje pasakos jis.

R. Kaukėnas atskleis, jog jo veikloje sunkiausi atvejai yra tie, kai vaiko išgydyti visgi nepavyksta. Vyras dalinsis, jog tuo metu labiausiai norisi paguosti vaiko netekusią mamą, šeimą, tačiau supranti, kad to padaryti tiesiog neįmanoma, o apie tokius atvejus kalbėti visuomet be galo sunku.

Taip pat kulinarinėje laidoje buvęs krepšininkas atskleis, koks yra jo santykis su maistu. Pasirodo, kad vieną dienos valgymą jis visuomet yra linkęs praleisti. „Nelabai valgau pusryčių, tad gaunasi natūralus fastingas. Nedarau to specialiai ar iš noro laikytis dietos – taip buvo visą karjerą. Pusryčius aš praleisdavau, nes vykdavau į rytinę treniruotę ir labai gerai jausdavausi“, – pasakos pašnekovas.

R. Kaukėnas pripažins, jog mitybos klausimu visada buvo labai disciplinuotas, tačiau pabaigus profesionalią sportininko karjerą, įpročiai kiek pasikeitė. „Mano mityba tapo ne tokia subalansuota, kartas nuo karto atsirado vyno“, – juoksis vyras ir pasakos, jog dabar ruošdamas maistą, užtrunka žymiai mažiau ir dažniau valgo ne namuose.

Rimantas Kaukėnas. / T. Petrovskio nuotr.

„Aš gaminu mažai – dažniau degustuoju. O mano žmona, turiu pasakyti, gamina tobulai“, – šypsodamasis kalbės R. Kaukėnas.

Vyras pasakos, jog jam labiausiai patinka itališka virtuvė. Ir pats Italijoje praleidęs beveik 12 metų, Rimantas dalinsis išbandęs Toskanos, Lombardijos, Ligūrijos ir kitų regionų siūlomus gardėsius.

O štai keisčiausias patiekalas, kurio yra tekę ragauti kelionių metu, buvo viešint Ispanijoje. Čia jam teko paragauti... buliaus uodegą. „Pati mintis buvo labai priešiška, tačiau iš tiesų tai – tikrai neblogas patiekalas“, – sakys R. Kaukėnas ir pasidalins, kokio vieno maisto produkto niekada nenorėtų paragauti dar kartą.

Kol Ilona su Rimantu šnekučiuosis, laidos šefas, „Kamado bono“ kepsninių virtuozas paruoš labai gardų ir aromatingą itališką patiekalą – „Risotto“ su špinatais ir brandinta jautiena.

Kulinarinių pokalbių laida „Virtuvės istorijos“ – šeštadieniais, 10 val. per TV3.

Kreipėsi ne vien į LKL

BHC jau kreipėsi į Lietuvos krepšinio lygą (LKL) teiraudamasi dėl konkrečių reikalavimų, kuriuos naujoji komanda turėtų atitikti norėdama varžytis elitiniame šalies divizione.

Be to, BHC užmezgė ryšius su LKL čempionate dalyvaujančiais Kėdainių „Nevėžio-Optibet“ ir Prienų „Labas GAS“ atstovais dėl galimybių įsigyti klubą.

Anot R.Kaukėno, svarstomi įvairūs būdai, kaip nauja Vilniaus ekipa galėtų žengti į sporto rinką.

„Ieškome ir sau finansiškai patraukliausio kelio“, – pridūrė BHC prezidentas.

Būsimo komandos namų aikšte taps po 2022-ųjų rudenį startuosiančios rekonstrukcijos naujai atidaryta Vilniaus „Avia Solutions Group“ (ASG) arena, kuri taps pažangiausia ir didžiausia Baltijos šalyse – vien per krepšinio rungtynes talpins iki 16,5 tūkst. žiūrovų.

R.Kaukėnas – buvęs Lietuvos krepšinio rinktinės žaidėjas, 2007 m. Europos čempionato bronzos medalio laimėtojas, 2008 m. Pekino ir 2012 m. Londono olimpinių žaidynių dalyvis, dukart LKL ir daugkartinis Italijos čempionas, savo vardu pavadinto paramos ir labdaros fondo įkūrėjas.

Istoriniai įrašai

Pastarąjį kartą Vilnius daugiau nei vieną komandą LKL turėjo 2012–2013 m. sezoną, kai kartu su tuomečiu „Lietuvos rytu“ varžėsi „Sakalai“.

1999 m. „Sakalų“ krepšininkai iškovojo LKL bronzos medalius, o 1996 m., 1998 m., 2000 m., 2004 m. ir 2005 m. žaidė pusfinaliuose. 2014 m. klubas dėl skolų bankrutavo.

„Sakalams“ yra atstovavę Ramūnas Šiškauskas, Andrius Giedraitis, Simas Jasaitis, Dainius Šalenga, Renaldas Seibutis, Mindaugas Kuzminskas, Steponas Babrauskas, Rolandas Jarutis, Martynas Gecevičius, Mindaugas Lukauskis, Erikas Kučiauskas, Rolandas Matulis, Rolandas Skaisgirys.

Kova – tik aikštėje

LKL norime varžytis dėl pirmų vietų. „Žalgiris“ – labai stiprus, bet stengsimės būti konkurencingi.

„Norime, kad klubas būtų kitoks: pažangus, skaidrus, daugiau susijęs su žmonių įtraukimu į savo veiklą. Svarbiausias dalykas – kad klubas eitų į priekį kurdamas krepšinio kultūrą ir rodytų pagarbą visiems aplinkiniams, – kalbėjo R.Kaukėnas. – Kova bus tik varžybų aikštėje, jokių keistų dalykų už jos ribų.“

Pasak jo, sveika konkurencija padeda kitiems klubams pasitempti ir augti.

Šiuo metu BHC bendrauja su Lietuvos krepšinio organizacijomis ir žaidėjų agentais, o komanda bus pradėta formuoti nuo trenerio.

„Renkantis žaidėjus labai svarbi stratego vizija. Norėtųsi dirbti išvien su treneriu ir įgyvendinti jo lūkesčius, nes tai, manau, pagrindinis raktas į sėkmę. Reikia, kad žaidėjai atitiktų trenerio darbo stilių ir savo vaidmenis“, – svarstė R.Kaukėnas.

Tikslai bus aukščiausi

Per savo karjerą ne vien Lietuvos, bet ir užsienio šalių (Izraelio, Belgijos, Vokietijos, Italijos, Ispanijos) klubams atstovavęs R.Kaukėnas teigia, kad naujajai Vilniaus komandai nuo pat pradžių bus keliami aukščiausi tikslai.

„Norime sparčiai augti ir būti labai ambicingi, suburti kuo geresnius žaidėjus, nors dar ir nežinome, ar žaisime Europos turnyruose, ar ne. Bet kuriuo atveju, LKL mes norime varžytis dėl pirmų vietų. „Žalgiris“ – labai stiprus, bet mes stengsimės būti konkurencingi, – sakė BHC prezidentas. – Tikimės, kad viskas klostytis taip, kaip planuojame, bet puikiai suprantame, kad visko gali pasitaikyti, nes tai – sportas. Džiugina tai, kad mus palaiko ne vien artimi žmonės. Tikimės pateisinti viltis.“

Pokalbis su R.Kaukėnu (R.K.) ir A.Pelegrimu (A.P.) – apie kasdienybės iššūkius, su kuriais susiduria paaugliai, mokytojai ir tėvai, kaip vaikus veikia nuomonės formuotojai, pagaliau – kaip paauglius motyvuoti, užauginti herojus ir kas yra tikroji sėkmės istorija.

– Vaikai ar paaugliai dažnai nori greito rezultato. Greitos sėkmės, pergalių, pripažinimo. Daug jų mato socialiniuose tinkluose. Atrodo, kad viskas paprasta, kad užtenka atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje – tada pasaulis bus tavo.

R.K.: Taip dažniausiai žiūrima į tuos, kurie matomi socialinėje erdvėje, televizijoje. Tačiau lyderiai, pavyzdžiai turėtų būti tie, kurie tai pasiekė sunkiu darbu. Nesiseka? Skirk visą savo laisvą laiką – ir pavyks. Jei nori, tu pasieksi. Jei nori nelabai – taip ir liks. Tad ir kyla klausimas: kokia yra sėkmės formulė, kaip pasiekti tikslus? Juk sėkmės formulės nėra. Viskas priklauso nuo tavo paties noro. Kartais sakoma: mes turime džiaugtis gyvenimu. Taip, suprantu. Tik ar tikras yra džiaugsmas, jei savo svajonės nepasiekei? Manau, džiaugtis gyvenimu gulėdamas Maldyvuose gali tada, kai sulauksi 60 metų. Iki tol, jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį, – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą. Žinojimas, kad atidavei visą save, yra ypatingas. Galbūt nepasisekė? Tačiau niekas ir nesuteikia garantijų, kad iš karto pasiseks. Tik jei stengiesi, darai, atiduoti save, – tikimybė, kad pasiseks, labai didelė. Tai ir yra sėkmės istorija.

A.P.: Ne taip seniai dar buvo sakoma: jei tu nori būti sėkmingas, turi stengtis, treniruotis, dirbti, daugiau padaryti. Dabar kelias link sėkmės dažnai nėra siejamas su pastangomis ir darbu. Jauni žmonės dažnai galvoja, kad sėkmė ateina, jei esi originalus, išradingas: sukurk „apss'ą“ – būsi milijonierius. Tačiau pasaulyje yra tik vienas Elonas Muskas, itin sėkmingų youtuberių irgi nėra tiek daug. Vaikai ir paaugliai yra šiek tiek sutrikę ir nežino, kokiu keliu į sėkmę eiti. Tarkime, jei tau reikia maisto, užtenka paspausti telefono mygtuką – ir atveža. Lygiai taip pat, jei reikia kažkur nuvažiuoti. Tai tikrai nereiškia, kad šiomis priemonėmis nereikia naudotis ar jos blogos, bet šiandien kurti iššūkius, aplinką, ugdyti charakterį yra nelengva – juk pasitenkinimo jausmas įmanomas čia ir dabar.

Jei turi tikslą, svajonę, gyvenimo kryptį – aukokis, miegok mažiau, kelkis anksčiau, mokykis daugiau, būk apsėstas to ir pasiekęs viršūnę suprasi, kad tai atneša patį didžiausią malonumą.

– Amžinas klausimas: išmanusis telefonas vaiko rankoje yra draugas ar priešas?

A. P.: Yra ministerijos siūlymas, kad galbūt mokykloje vertėtų uždrausti mobiliuosius telefonus. Tai aktualus klausimas. Kiek jie blaško, kiek naudingi? Technologijų reikia, bet svarbu mokėti jomis naudotis tinkamu metu ir tinkamoje vietoje.

R. K.: Viena iš mano dukterų iki šiol neturi telefono, jį turi tik vyresnioji šešiolikmetė, nes jai jis reikalingas kaip susisiekimo priemonė. Dukterys nesinaudoja socialiniais tinklais. Taip, mes turime suprasti, kad tai yra vienas iš bendravimo būdų, tačiau matome, kad socialiniai tinklai evoliucionuoja labai greitai. Kas bus po metų, po kitų, kokia bus virtuali realybė? Tad ar tikrai vaikas, paauglys pavėluos į ją, bus išstumtas iš jos, jei socialiniai tinklai jo gyvenime atsiras vėliau? Nemanau, kad dėl to jis kažką praras. Svarbiausias bendravimas yra mokykloje, užklasinėse veiklose, o ne socialiniuose tinkluose. Gal tokios bendravimo formos reikia vaikams, esantiems ne mokykloje, bet, pavyzdžiui, ligoninėje, ar tiems vaikams, kurių situacija – sudėtinga.

A.P.: Aš taip pat esu už tai, kad telefoną nuo vaiko, kiek tai įmanoma, reikėtų atitolinti. Ne pats telefonas blogai, bet tai, kam jis naudojamas. Tėvai nepaaiškina ir neparodo gero pavyzdžio, kaip naudoti mobiliuosius įrenginius. Telefonas gali būti komunikavimo ar net mokymosi priemonė, bet dažnai jis tėra naršyklė po socialinius tinklus. Tada vaikai tampa nefiltruojamo turinio vartotojais. Jei jau kontroliuojate vaiko gyvenimą realybėje, tai pažiūrėkite, kas vyksta virtualioje aplinkoje. Kalbant apie paauglius, reikia pasakyti, kad sunkiausias amžius, ko gero, yra nuo penktos klasės. Jie žiūri platformas „Netflix“, „YouTube“, prasideda ankstyvoji paauglystė. Į kokią aplinką jie patenka, ką mato? Ką patiria, supranta, kas yra požiūrio formuotojai? Kai pamąstai, iš ko paaugliai gali perimti tam tikrus mąstymo ir elgesio modelius… Draugai, popkultūra (socialiniai tinklai ir kitos platformos), tėvai. Jie mato ir mokytojus. Eina į būrelius, sportuoja. Jų realybės interakcijos ratas, kai pagalvoji, nėra platus. Tačiau virtualus interakcijos pasaulis beribis ir turinys ten nefiltruojamas, mes tam faktiškai neturime įtakos. Tad kyla klausimas, kaip pakreipti mokinį tinkama linkme. Mokytojai ir mokyklos kultūra gali turėti labai didelę įtaką. Tarkime, mokykloje esama susitarimų. Jei susitarėme, kiek skaitome, tai skaitome iki galo. Tai mažas dalykas, bet svarbus. Jei susitarėme, kad nevėluosime, – tai ir būname laiku. Jei mokytojai susitarė, kad su paaugliais, vaikais eis ant kalnų ir dūks sniege, – taip ir bus. Nėra dažna, kad lietuvių kalbos mokytoja nekalba apie savo dėstomą dalyką. Ir ką tada vaikas mato? Jis mato suaugusį žmogų, gerai leidžiantį laiką, mylintį savo darbą. Mato iš pašaukimo dirbantį žmogų. Vaikų pagarbą reikia užsitarnauti ir vienas paprasčiausių būdų tiesiog leisti laiką su jais ir būti geru pavyzdžiu, nepraleisti išties svarbių detalių, nes jie atsimena – nesvarbu, ar tai buvo pažadas, ar sutarta veikla, ar mokytojas išsikėlė tikslą sakydamas, kad jį pasieks, ir pan. Aš labai tikiu paprasta taisykle: kaip tu darai bet ką, taip darai viską. Labai džiaugiuosi tuo, ką daro Rimantas, kokį pavyzdį kuria jo paramos grupė.

Parama: šiųmetėje Vilniaus knygų mugėje pristatomos rožinės knygos, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai. Pinigai už šias knygas keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. / A. Aleksandravičiaus nuotr.

– Ar kai buvote vaikai, paaugliai, turėjote savo pavyzdžių? Nuomonės formuotojų?

A.P.: Taip, tai buvo mano senelis. Jo namuose leisdavau vasaras. Senelis buvo aktyvus Lietuvos kurčiųjų draugijos narys, poetas ir rašytojas, pynėjas. Labai darbštus ir nuoseklus žmogus. Niekada nemačiau jo tiesiog sėdinčio, jis visą laiką kažką veikdavo. Pindavo krepšius, skaitydavo, rašydavo, prižiūrėdavo daržą ir su manimi dar šachmatais žaisdavo. Ir Rimas man pavyzdys ne tik dėl savo veiklos su sergančiais vaikais, bet ir dėl krepšinio filosofijos. Ne veltui buvo vadinamas geležiniu Rimu. Dirbdavo, rodydavo pavyzdį, kaip galima pasiekti rezultatų.

R.K.: Manau, kiekvienas iš mūsų turime į ką atsigręžti, galime atsispirti nuo kito sėkmės istorijos. Išties mes labai jas gaudome, norime sužinoti paslaptį, kaip kitam pavyko. Gal tas žmogus mums pasakys, ką jis darė, papasakos, kaip sėkmę pasiekti lengviau ir greičiau ar parodys kitą – tiesesnį – kelią. Kalbėdamas apie save, galiu pasakyti, kad aš kadaise daug analizavau. Svarsčiau, kodėl kažko nemoku, nesuprantu, kodėl esu būtent toks. Pradėjau galvoti, ką reikia keisti, kad pasiekčiau savo tikslus. Galiausiai ėmiau daryti du kartus daugiau ir pastebėjau, kad rezultatai ėmė gerėti. Tik vėliau atėjo supratimas apie krūvio sumažinimą, nes atradau priemonių ir būdų, kaip efektyviau galiu pasiekti savo tikslą.

Prioritetai: R.Kaukėnas nesutinka, kad ugdant žmogų reikėtų viską suvesti į komandinį sportą. „Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje turėtų visų pirma būti dėmesys vaikų individualiam ugdymui, augimui“, – sako krepšininkas.

A.P.: Pradedi nuo sunkaus...

R.K.: Taip, o tik paskui – „smart“. Pamenu, keldavausi penktą ryto, prieš pamokas mane veždavo į treniruotę. Sportavau su keliomis komandomis, ėjau į sporto salę. Tai, žinoma, veikia. Kas toliau? Kaip aš tobulėsiu? Pradėjau analizuoti save. Štai to ir norėtųsi: kad vaikai patys imtų galvoti, analizuoti. Tai kelias į sėkmę. Didelis skirtumas, kai tu skaitai knygą, nes tau liepia, ir kai pats nori ją skaityti.

– Kalbant apie vaikų, paauglių motyvavimą, reikia taip pat atrasti tinkamas priemones. Rimantai, ar jūsų atveju – tai krepšinis? Be to, kad jūsų paramos grupė padeda onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, neseniai tapote Moksleivių krepšinio lygos prezidentu. Kodėl? Ir kokia jums ši patirtis?

R.K.: Esame auganti visuomenė, ir mūsų raida tampa vis greitesnė, dinamiškesnė. Prie to turi prisitaikyti ir vaikai. Norėdami viską suprasti, vaikai turi būti savarankiški, sugebėti atskirti, kas yra gerai, kas blogai. Tai nėra paprasta, informacijos perteklius net ir sporte vaikus gali paveikti. Pastebiu, matau tai iš savo dukterų. Krepšinis yra komandinis žaidimas. Tačiau krepšinis keičiasi, tampa modernesnis ir jame yra svarbus individualus pasiruošimas, augimas. Kalbu ne tik apie fizinį pasirengimą, bet ir apie charakterio ugdymą, bendravimą, etiketą ir panašius dalykus. To Lietuvoje labai stinga. Negalima visko suvesti tik į sportą. Turi būti visuma. Jei tu individualiai nesugebi kažko padaryti, komandoje to tikrai nepadarysi. Tada vaiko pažanga yra slopinama, nustumiama į šalį. Turėtų būti atvirkščiai – pirmoje pozicijoje ne komandiniai rezultatai, bet visų pirma dėmesys individualiam vaikų ugdymui, augimui.

A.P.: Rimas gerai pastebėjo. Jokia sistema neturėtų būti aukščiau individualių stiprybių. Panašių dalykų vyksta ir mokyklose, ne tik krepšinyje. Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

R.K.: Vienas iš pavyzdžių, kalbant apie motyvaciją, yra savanorystė. Šių metų Vilniaus knygų mugėje kartu su „Herojaus“ mokykla pristatysime rožines knygas, kurių viršelius kūrė vaikai ir mokytojai.

Jei mes specializuojamės ir siekiame labai aukštų egzaminų rezultatų, galime užgožti mokinio stiprybes, neatkreipti dėmesio į jo gabumus kitoje srityje. Galime nepastebėti talento.

A.P.: Rimas kalba apie „pinknyges“. Šią idėją sugalvojome prieš penkerius metus. Perskaitytas knygas „aprengdavome“ nauju, išskirtiniu vaikų, mokytojų ir tėvų sukurtu rožiniu (angl. „pink“) viršeliu. Vėliau ši idėja išaugo, prie jos prisijungė Rimanto paramos grupė. Dabar žmonės aukoja mums knygas, mes jas „pinkiname“, parduodame, o pinigai keliauja onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams. Šioje akcijoje yra daug sąmoningumo, sukuriama pridėtinė vertė. Taip vaikai keičia pasaulį. Jie mato, kad gali knygas parduoti, surinktas lėšas panaudoti geriems tikslams. Per penkerius metus surinkome nemažą sumą. Pinigai yra svarbūs sergančių vaikų šeimoms. Jų reikia, nes, susidūrus su tokiu iššūkiu, be finansų – nė iš vietos.

R.K.: Momentas, kad vaikai prisideda tiesiogiai, yra labai stiprus. Jie supranta, jaučia, kad galbūt kažkam išgelbėjo gyvybę. Vaikams kyla klausimų: kodėl, dėl ko aš tai darau? Klausimai priverčia susimąstyti. Knygų viršelių kūrimas yra ne namų darbai, tai – kas kita. Kitoks tikslas. Vaikai, kurie prisiliečia prie tokių darbų, akcijų, atranda kitokį gyvenimo supratimą. Ir patys sau atsako į klausimus, kodėl svarbu padėti kitam, užjausti, prisidėti. Kas žino, gal ateityje jie įkurs savo paramos fondus, o gal važiuos į misiją Afrikoje? Tai tikrai gali pakeisti jų gyvenimus, tai be galo svarbu.

Parama: „Nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų“, – A.Pelegrimas įsitikinęs, kad jaunam žmogui visų pirma reikia gero žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. M. Plepio nuotr.

– Kaip vaikams padėti ugdyti individualumą, charakterį, motyvaciją?

A.P.: Visų pirma reikia gero pavyzdžio, žmogaus, kuris padėtų, paskatintų. Ir nebūtina iš karto lipti į didelius kalnus – užtenka laiptų. Kitaip tariant, mažų dalykų. Mokykloje turime tradiciją – lipame laiptais, nesinaudojame liftu. Tai yra pasitenkinimo atidėjimas: nors man liftu patogiau, bet užlipsiu. Beje, liftu nesinaudoja ir mokytojai, kurie yra mokinių pavyzdžiai. Arba nori deserto, bet sakai sau, kad suvalgysi jį po geros valandos. Tai maži dalykai, nuo kurių pradedamas ugdyti charakteris. Aš nuoširdžiai tikiu, kad charakteris yra ugdomas, kad jis ugdomas per pavyzdžius.

R.K.: Iki šiol prisimenu savo matematikos mokytoją Vilniaus Mykolo Biržiškos gimnazijoje. Jos pamokose neužteko tik gerai išspręsti uždavinį, buvo dar vienas momentas – turėjai būti pirmas. Kaip aš laukdavau tų pamokų, nes jos man asocijavosi su lenktynėmis. Be to, pirmiesiems trims, teisingai išsprendusiems uždavinius, nebūdavo namų darbų. Tai atrodė kažkas tokio! Štai ir tikroji motyvacija. Vidurinėje mokykloje taip gerai išmokau matematiką, kad vėliau, studijuodamas JAV universitete, supratau, kad studijos juokingai lengvos prisiminus mokyklą.

A.P.: Kartais visuomenė ir tėvai painioja terminus. Sako: reikia griežto mokytojo. Ne griežto, o reiklaus. Taip pat tokio, kuris gerbtų mokinį. Ir atvirkščiai – mokiniai turi gerbti mokytoją. Ne todėl, kad jis mokytojas, kad jis suaugęs žmogus. Pagarbą reikia užsitarnauti.

R.K.: Dar tikiu tuo, kad negalima tiesiog įgrūsti informacijos – taip vaiko neišmokysime. Jis išmoks tada, kai mes su vaiku susitarsime. Dažnai nerandame kelio, kaip kalbėtis su vaikais, galvojame, kad jei pasakėme – taip ir turi būti padaryta. Taip, jei nustatytos taisyklės, jei esate susitarę. Bet jei ne, tu turi išaiškinti vaikui, kodėl. Jis turi suprasti.

A.P.: Man labai patiko Rimo pastebėjimas apie sunkų darbą krepšinyje. Manau, jei mokyklos nesivaikytų reitingų, rezultatų, paremtų standartizuotais testais, o įgalintų vaiko stiprybes ir ugdytų charakterį, sugebėtų gana anksti identifikuoti mokinio polinkį į menus, kalbas, gamtos mokslus – būtume ne tik krepšininkų, bet ir Nobelio premijos laureatų šalis.

R.K.: Būtent.

A.P.: Atrasti stiprybes ir jas įgalinti yra svarbiausias mokytojo ir trenerio uždavinys.

„Šiuo metu analizuojame situaciją ir svarstome kelis galimus būdus, kaip sukurti komandą, galinčią žaisti Lietuvos krepšinio lygoje (LKL). Vienas iš įmanomų ir mums žinomų būdų – komercinis, kuomet kandidatuojantis krepšinio klubas, atitinkantis tam tikrus lygos reikalavimus, tampa oficialiu LKL nariu. Kreipdamiesi šiuo prašymu į jus, maloniai prašome nurodyti, kokius konkrečius veiksmus turime atlikti bei kokias sąlygas atitikti, siekiant šiuo nurodytu komerciniu būdu tapti LKL komanda“, – dėstoma BHC rašte.

Kuriame ne tik naują komandą, bet ir tarptautinę krepšinio bendruomenę, kurią kviesime prisidėti ir prie klubo kūrimo sprendimų, ir prie jo valdymo procesų.

Būsimo krepšinio klubo prezidento pareigas eisiantis Rimantas Kaukėnas džiaugiasi galimybe grįžti į savo gimtąjį miestą bei atskleidė, kad naujoji komanda kurs tarptautinę bendruomenę, tad Lietuva neapsiribos.

„Labai džiaugiuosi, kad galėsiu tęsti darbus savo gimtajame mieste ir galiu patvirtinti, jog netolimoje ateityje Vilniuje turėsime naują krepšinio komandą. Mūsų tikslas – turėti aukščiausiose Lietuvos ir Europos krepšinio lygose reguliariai žaidžiančią komandą ir kurti visokeriopą vertę tiek Lietuvos valstybei, tiek tarptautinei klubo bendruomenei“, – teigė R. Kaukėnas.

„Kuriame ne tik naują komandą, bet ir tarptautinę krepšinio bendruomenę, kurią kviesime prisidėti ir prie klubo kūrimo sprendimų, ir prie jo valdymo procesų. Tarptautines rinkas ketiname pasiekti eksportuodami krepšinį, o krepšinio patirtis Lietuvos rinkoje gerinsime pasitelkdami inovatyviausias technologijas, kurias arenoje įdiegsime rekonstrukcijos metu“, – pridūrė būsimo Vilniaus klubo prezidentas R. Kaukėnas.

Būsimo klubo namų aikšte taps po 2022 metų rudenį startuosiančios rekonstrukcijos naujai atidaryta Vilniaus „Avia Solutions Group“ arena, kuri taps pažangiausia bei didžiausia Baltijos šalyse: per krepšinio rungtynes talpins iki 16,5 tūkst. žiūrovų, o per koncertus galės talpinti net iki 20 tūkst. žmonių.

15min.lt primena, kad nauja krepšinio komanda yra vieno turtingiausių Lietuvos žmonių Gedimino Žiemelio idėja.